Civilinė byla Nr. 3K-3-282-686/2017
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-22722-2015-3
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.5.2; 3.2.4.9.3.3.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti nuomojamą butą pripažinimo, trečiasis asmuo S. L..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis ir ieškinio senaties termino pradžios nustatymą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė pripažinti jai teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą (toliau – ir BPĮ) lengvatinėmis sąlygomis.
Ieškovė nuo 1983 m. gyvena bute (duomenys neskelbtini). Buto nuomininkas yra ieškovės sutuoktinis S. L.. Ieškovė nurodė, kad atliko visus būtinus veiksmus – išreiškė valią privatizuoti butą, įmokėjo pinigus už atliktinus veiksmus, tačiau atsakovė vengė sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė teigia, kad apie savo pažeistas teises ji sužinojo tik 2015 m., kai atsakovė rašte nurodė, kad ieškovės prašymų dėl buto privatizavimo nėra, t. y. savivaldybė juos prarado.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 24 d. sprendimu pripažino, kad tarp šalių susiklostė nuomos teisiniai santykiai, ir įpareigojo Kauno miesto savivaldybę su trečiuoju asmeniu sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. S. L. 2006 m. balandžio 27 d. sudarė šio buto nuomos sutartį. 2010 m. spalio 23 d. buvo įregistruota minėto buto nuomos sutartis. Vadovaujantis 2015 m. liepos 3 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu dėl buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties sąlygų pakeitimo 2015 m. liepos 17 d. su trečiuoju asmeniu iš naujo sudaryta savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis.
1988 m. rugsėjo 2 d. Kauno miesto LDT VK Vidaus reikalų valdybos išduota pažyma patvirtina, kad minėtame bute ieškovė su sutuoktiniu bei sūnumis S. L. ir V. L. gyvena nuo 1980 m.; buto nuomininkai iki šiol atsakovei moka nuomos mokestį.
Kauno miesto savivaldybės administracijos Privatizacijos skyriaus 2015 m. lapkričio 9 d. rašte nurodyta, kad ieškovės ir (ar) S. L. pateiktų prašymų ir kitų dokumentų, susijusių su buto (duomenys neskelbtini), privatizavimu skyriuje nėra. Tokios pačios aplinkybės nurodytos ir 2015 m. gruodžio 11 d. skyriaus rašte.
Teismas byloje nustatė, kad butas, kuriame gyvena ieškovė, gali būti privatizavimo objektas, taip pat kad ieškovė yra tinkamas subjektas. Teismas pabrėžė, kad esminis klausimas šioje byloje yra tai, ar ieškovė išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdama per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti.
Nuomininkai valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992 m. gruodžio 1 d., tačiau asmenims, kurie turi teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, laiku nepadavus atitinkamų pareiškimų, buvo suteikta teisė kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalys).
Ieškovė pateikė buto, esančio (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos bylą, iš kurios matyti, kad buto kadastriniai matavimai buvo atlikti 1992 m. kovo 6 d. Teismo posėdyje apklausta liudytoja N. J. paaiškino, kad yra ieškovės kaimynė. Ji nurodė, kad ieškovė rinko ir teikė dokumentus dėl buto privatizavimo, tačiau procedūra vis tęsėsi, o ieškovei buvo liepiama laukti. Teismo nuomone, šių įrodymų nepakako padaryti išvadai, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę buto privatizavimo teisiniai santykiai. Ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad buvo padavusi pareiškimą kompetentingam organui. Be to, teismo nuomone, vien tik prašymo pateikimas nelaikytinas tinkamu subjektinės teisės privatizuoti butą įgyvendinimu.
Teismas pažymėjo, kad nuomininkų sutikimas taip pat buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė su pareiškimu ir atitinkamu šeimos narių susitarimu būtų kreipusis į savivaldybę dėl buto išpirkimo. Ieškovė taip pat nepateikė nei buto įkainojimo akto, nei mokėjimų atlikimą patvirtinančių įrodymų. Liudytojos parodymai taip pat nėra tiek svarūs, kad būtų galima jais neabejotinai remtis, konstatuojant faktą, kad ieškovė buvo pateikusi dokumentus (prašymus) dėl buto privatizavimo pradžios.
Tai, kad buto techninės apskaitos bylos originalas šiuo metu yra pas ieškovę, leidžia daryti išvadą, kad dėl tam tikrų priežasčių savivaldybė jai šį dokumentą grąžino, neužbaigus buto privatizavimo procedūros. Ieškovė delsė ir neatliko jokių aktyvių veiksmų nepateisinamai ilgą laiką, o tai rodo jos aplaidų ir nerūpestingą elgesį.
2005 metais buvo pradėta civilinė byla dėl ieškovės ir trečiojo asmens iškeldinimo. Savivaldybė nurodė, kad šeima butą užėmė savavališkai, o tai patvirtina, kad savivaldybė iki 2005 metų ieškovės ir jo sutuoktinio apskritai nelaikė net šio būsto nuomininkais.
Teismas pažymėjo, kad kai buvo priimtas teismo sprendimas dėl savivaldybės įpareigojimo sudaryti su ieškovės šeima buto nuomos sutartį, ieškovė turėjo suprasti, jog šalis sieja tik nuomos teisiniai santykiai, tačiau iki 2015 metų (iš viso 10 metų) ieškovė nesiėmė jokių veiksmų, kad išsiaiškintų buto privatizavimo galimybes. Teismas atmetė ieškinį ir atsižvelgdamas į praleistą jo senaties terminą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pabrėžė, kad Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-308-364/2005 S. L., A. L. ir V. L. niekur neminėjo, kad jų iškeldinti iš buto negalima, nes yra pateiktas prašymas dėl buto privatizavimo.
Nei iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo termino pabaigos (1998 m. liepos 1 d.), nei nuo 2001 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo nuostata, suteikianti galimybę privatizuoti nuomotas gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka, nei nuo Kauno apylinkės teismo 2005 m. balandžio 24 d. priimto teismo sprendimo ieškovė nesiėmė jokių veiksmų ir nenurodė jokių svarbių ir pateisinamų priežasčių, dėl kurių ji negalėjo įgyvendinti savo teisės kreiptis į teismą anksčiau.
Nors ieškovė nurodė, kad ji nepraleido ieškinio senaties termino dėl to, jog 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymas, reglamentuojantis savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų pardavimo atvejus, teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmetė, nes minėto įstatymo įsigaliojimas nuo 2015 m. sausio 1 d. nepaneigia teismo konstatuotų ir anksčiau aptartų aplinkybių, kad ieškovė ieškinio senaties terminą yra praleidusi.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos nagrinėjant civilines bylas dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas), t. y. nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-566-695/2016, 2012 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2012, 2009 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 ir 2009 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2009 pateiktų išaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė atliko visus veiksmus, būtinus teisei privatizuoti butą įgyti, o pateiktą buto techninės apskaitos bylą vertino priešingai, nei yra suformuota kasacinio teismo praktika, ir padarė išvadą, kad šio dokumento egzistavimas nėra pakankamas įrodymas, jog nuomojamų gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūra buvo pradėta.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino taikymą ir skaičiavimą, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio taikymo klausimu. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą pažeistoms teisėms ginti. Teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012; 2015 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-270-798/2015).
Ieškovė nebuvo informuota, kad negalės pabaigti ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūros, todėl galėjo tikėtis tinkamai pradėtą procedūrą pabaigti. Ieškovė apie savo pažeistą teisę galėjo sužinoti tik 2015 m. lapkričio 9 d., gavusi pranešimą iš Kauno miesto savivaldybės, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2015 m. lapkričio 9 d. Kauno miesto savivaldybė turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas įgyvendinimą. Atsakovei to nepadarius, vyko tęstinis pažeidimas, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Apeliacinės instancijos teismas tinkamai netyrė į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, tik formaliai patvirtino tas pačias aplinkybes, kokias buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas.
Byloje nėra pateikta nė vieno pranešimo iš privatizavimą vykdžiusios institucijos apie atliktus veiksmus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu, priešingai, byloje pateikti duomenys, kad pati ieškovė, būdama atsakinga ir rūpestinga santykių dalyvė, nesulaukusi atsakovės veiksmų dėl ginčo patalpų privatizavimo, kreipėsi į atsakovę, prašydama pateikti informaciją apie privatizavimo procedūras.
Dokumentus inventorizacijos biurui teikdavo savivaldybės darbuotojai, todėl negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismu, kad ginčo gyvenamųjų patalpų techninės apskaitos byla nėra pakankamas įrodymas, jog ieškovė pradėjo ginčo patalpų privatizavimo procedūrą, nes techninės apskaitos bylą rengdavo tuomet, kai būdavo patalpų nuomininkų prašymas ir būdavo pateikti kiti būtini procedūroms atlikti dokumentai.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nelaikė tinkamais įrodymais byloje VĮ Registrų centro Kauno filialo pateiktų butų apžiūros registracijos lapų, buto techninio paso ir eksplikacijos. Išvardytus dokumentus pateikė valstybės institucija, šių dokumentų kopijos buvo patvirtintos tinkamai, institucija jokio suinteresuotumo bylos baigtimi neturėjo.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip tinkamo įrodymo nevertino byloje Kauno miesto savivaldybės administracijos 2015 m. lapkričio 9 d. rašto Nr. 66-2-242, kadangi šiame rašte pateikta informacija nepatvirtina, jog ieškovė nebuvo pateikusi prašymo privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas. Šio rašto turinys patvirtina, kad atsakovė netinkamai vykdė jai teisės aktais pavestas funkcijas ir pareigas atliko nekompetentingai ir aplaidžiai.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu galiojusius norminius aktus, reglamentavusius šio įstatymo įgyvendinimo tvarką (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ ir šiuo nutarimu patvirtinto Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles, kuriose nustatomos piliečių, pageidaujančių pirkti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, butą, ir savivaldybės pareigos bei atliktinų procedūrų eiliškumas ir privalomumas). Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 1-1394 bei 1991 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos patvirtinta namų, butų pardavimo organizavimo tvarka, nustatytu vykdytinų privatizavimo procedūrų eiliškumu. Šiuose teisės aktuose nurodoma, kad, nuomininkui pateikus prašymą dėl buto privatizavimo, šeimos narių susitarimą, kieno vardu bus privatizuojamos gyvenamosios patalpos, tokie asmens pateikiami dokumentai turi būti išnagrinėjami ir tik tada turi būti kreipiamasi į inventorizacijos biurą, prašant parengti buto techninį pasą.
Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė kasacinį skundą prašo atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovė pareiškė priešieškinį savivaldybei ne dėl buto privatizavimo lengvatine tvarka, bet tik dėl įpareigojimo su jos šeima sudaryti buto nuomos sutartį, taip pripažindama, kad tarp šalių susiklostė ilgalaikiai nuomos santykiai.
Priėmus 2005 m. gegužės 24 d. sprendimą, ieškovei turėjo paaiškėti, kad ji ir jos šeimos nariai nėra laikomi ginčo buto savininkais, o tik faktiniais nuomininkais. Teismui atsakovę įpareigojus sudaryti nuomos sutartį, ieškovei negalėjo likti abejonių, kad privatizavimo lengvatine tvarka procedūros nevyksta ar toliau nebevyksta ir kad atsakovė neketina ieškovei suteikti nuosavybės teisių į ginčo turtą ateityje. Jokių veiksmų nuo tada iki ieškinio pareiškimo 2015 m. lapkričio 3 d. Kauno apylinkės teismui ieškovė nesiėmė, taigi CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų senaties terminas yra praleistas.
Nesutiktina su ieškovės teiginiais, kad, taikydami šioje byloje senaties terminą nuo minėto 2005 m. gegužės 24 d. teismo sprendimo, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kadangi būtent analogiškoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2009 konstatavo, jog ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tada, kai asmeniui atsiranda teisė į ieškinį. Ši teisė atsiranda, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškovė neprašė atnaujinti praleisto senaties termino nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, nei kasaciniame skunde.
Teismas atsižvelgė į tai, kad šioje byloje nėra nei pirminio pareiškimo dėl privatizavimo procedūrų pradžios, nei šeimos narių susitarimo (kuris buvo privalomas), nei buto įkainojimo akto ar mokėjimų atlikimą patvirtinančių įrodymų.
Savivaldybė iki pareikšto ieškinio 2015 m. pabaigoje neturėjo jokios informacijos apie galimai pradėtas dėl ginčo buto kokias nors privatizavimo procedūras, nes jokių su minėto buto privatizavimu susijusių dokumentų savivaldybėje nebuvo, kas iš esmės paneigia ir ieškovės teiginį, kad neva savivaldybė neįvykdė savo pareigos informuoti ieškovę apie nebaigtas privatizavimo procedūras.
Byloje esantys duomenys pagrindžia tai, kad ieškovė visą laiką puikiai suprato, jog, nepradėjus ir nebaigus privatizavimo procedūrų, ji netapo teisėta ginčo buto savininke, kadangi visą šį laiką nuolat mokėjo buto nuomos mokesčius Kauno miesto savivaldybei, t. y. teisėtai gyvenamųjų patalpų savininkei.
Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovei neįgijus teisės privatizuoti ginčo gyvenamųjų patalpų, ieškovės teisė į ginčo butą liko prievolinė, t. y. ieškovė turi teisę nuomotis ginčo butą, o ne teisę jį privatizuoti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis ir įrodymų tyrimo bei vertinimo
1991 m. gegužės 28 d. priimto Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis reglamentavo, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Vėlesnės įstatymo redakcijos 1 straipsnis buvo papildytas ir jame įtvirtinta, kad jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, jie gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d., o nuomininkų, privatizuojančių gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose, pareiškimų padavimo terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (1997 m. balandžio 29 d. įstatymo redakcija). Pagal BPĮ 4 straipsnį pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa.
Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2001 m. rugpjūčio 11 d.) 5 punktu, pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį namą, butą, raštu kreipiasi į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį gyvenamąjį namą, butą, – į atitinkamą administraciją.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės-ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (BPĮ 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015).
Sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (BPĮ 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012).
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir iš naujo jų nenustato, tačiau patikrina, ar, jas nustatant, nebuvo pažeistos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios civilinio proceso normos (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei; ieškovė su sutuoktiniu bei sūnumis bute gyvena nuo 1980 m.; dėl šio buto nuomos S. L. 2006 m. balandžio 27 d. sudarė savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį; Kauno miesto savivaldybės administracijos Privatizacijos skyriaus 2015 m. lapkričio 9 d. rašte nurodyta, kad ieškovės ir (ar) S. L. pateiktų prašymų ir kitų dokumentų, susijusių su buto (duomenys neskelbtini), privatizavimu, skyriuje nėra; analogiškos aplinkybės nurodytos ir 2015 m. gruodžio 11 d. skyriaus rašte. Taigi, kaip matyti iš teismų nustatytų aplinkybių, butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nepriklausė nei ieškovei, nei jos sutuoktiniui – šiame bute ieškovė su sutuoktiniu ir vaikais gyveno pagal nuomos sutartį. Teismai nenustatė duomenų, kad ieškovė ar jos sutuoktinis būtų siekę privatizuoti minėtą butą.
Teismai nustatė, kad butas, kuriame gyvena ieškovė ir trečiasis asmuo, gali būti privatizavimo objektas, be to, ieškovė yra tinkamas buto privatizavimo subjektas. Esminis šios civilinės bylos klausimas yra tai, ar ieškovė įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo valią pasinaudoti buto privatizavimo teise. Ieškovė kasaciniame skunde nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo gyvenamųjų patalpų techninės apskaitos byla nėra pakankamas įrodymas, jog ieškovė pradėjo ginčo patalpų privatizavimo procedūrą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė į bylą pateikė buto, esančio (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos bylos kopiją bei kvitą, tačiau konstatavo, kad šio fakto nepakako nustatyti, jog ieškovė atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti; byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė su pareiškimu ir atitinkamu šeimos narių susitarimu būtų kreipusis į savivaldybę dėl buto išpirkimo.
Ieškovė kasaciniame skunde nurodė, kad teismai, atmesdami jos ieškinį, diskriminavo ją kitų analogiškose situacijose buvusių ieškovų atžvilgiu. Ieškovė nurodė kasacinio teismo išnagrinėtas bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-278/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-548/2009), kuriose teismo procesiniai sprendimai priimti asmenų, siekiančių privatizuoti patalpas, naudai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kai asmenys pareiškia ieškinį dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, jie turi pareigą įrodyti, jog egzistuoja visos nutarties 24 punkte nurodytos sąlygos, lemiančios tokio ieškinio patenkinimą. Kaip nurodyta minėtoje kasacinio teismo praktikoje, teismai, nagrinėdami tokius ieškinius, atsižvelgia į konkrečios bylos individualias aplinkybes. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-611/2017, 17 punktas).
Ieškovė nurodė, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Kaip vieną iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ji nurodė 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009. Šioje civilinėje byloje nurodyta, kad privatizavimą vykdžiusi institucija prarado ieškovės pateiktus dokumentus dėl buto privatizavimo, tačiau, be šių aplinkybių, kasacinis teismas pabrėžė, jog teismai nustatė faktą, kad BPĮ galiojimo metu ieškovė padavė pareiškimą ir pradėjo įgyvendinti teisę privatizuoti ginčo butą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė, kad ieškovė pateikė pareiškimą atsakovei dėl buto privatizavimo; nenustatė duomenų, kad iki 2015 m. ieškovė apskritai būtų ėmusis kokių nors veiksmų tam, kad išsiaiškintų buto privatizavimo galimybes. Taigi teismai nenustatė, kad ieškovė būtų išreiškusi valią privatizuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą. Teismų nustatytos aplinkybės paneigia ieškovės argumentus dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, kadangi byloje nenustatyta būtinoji sąlyga butui lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti – privatizavimo procedūrų pradėjimas galiojant BPĮ.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles darydami išvadą, jog A. ir S. L. siekė minėtą butą tik nuomoti, o ne išsipirkti iš valstybės. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017 26–27 punktus).
Nors ieškovė kasaciniame skunde nurodė, kad byloje nėra pateikta nė vieno pranešimo iš privatizavimą vykdžiusios institucijos apie atliktus veiksmus BPĮ galiojimo laikotarpiu, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė objektyviai ir negalėjo ieškovei teikti jokių pranešimų, nes teismai nenustatė duomenų, kad ieškovė būtų teikusi prašymus atsakovei dėl buto privatizavimo, t. y. ieškovė neįrodė, jog ji kreipėsi į atsakovę dėl būsto privatizavimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad teismai, nustatydami reikšmingas bylai faktines aplinkybes, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė CPK normų nustatytas ir kasacinio teismo suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismai išsamiai išanalizavo bylos duomenis, tyrė ir vertino abiejų bylos šalių pateiktų ir kitų byloje surinktų įrodymų visumą, ginčo santykiams reglamentuoti tinkamai aiškino ir taikė butų privatizavimą nustačiusius teisės aktus ir jų taikymo praktiką.
Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo
Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pateikimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK 1.126 straipsnio 1–2 dalimis, reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs; ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Konkretaus ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino pradžią, aiškinimas ir taikymas yra teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017, 45 punktas).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017, 46 punktas).
Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017, 45 punktas).
Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-308-364/2005 pripažino, kad tarp šalių susiklostė faktiniai gyvenamosios patalpos nuomos santykiai; Kauno miesto savivaldybė teismo buvo įpareigota sudaryti gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Teismai nustatė, kad būtent minėtą teismo sprendimo priėmimo dieną ieškovė turėjo suprasti, jog šalis sieja tik nuomos teisiniai santykiai, ir nuo šio momento skaičiavo ieškinio senaties terminą. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2015 m. lapkričio 12 d., taigi nuo minėto teismo sprendimo iki ieškovės kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl teisės privatizuoti nuomojamą butą pripažinimo praėjo daugiau nei 10 metų.
Ieškovė kasaciniame skunde nurodė, kad ji nebuvo informuota, jog negalės pabaigti ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūros, todėl galėjo tikėtis tinkamai pradėtą procedūrą pabaigti. Ieškovė tvirtina, kad apie savo pažeistą teisę galėjo sužinoti tik 2015 m. lapkričio 9 d., gavusi pranešimą iš Kauno miesto savivaldybės. Šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Pažymėtina, kad teismai nustatė, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Privatizacijos skyriaus 2015 m. lapkričio 9 d. rašte nurodyta, kad ieškovės ir (ar) S. L. pateiktų prašymų ir kitų dokumentų, susijusių su buto (duomenys neskelbtini), privatizavimu, skyriuje nėra; analogiškos aplinkybės nurodytos ir 2015 m. gruodžio 11 d. skyriaus rašte. Pažymėtina, kad ieškovės nurodyti raštai yra atsakovės atsakymai į ieškovei atstovaujančios advokatės prašymą, o ne pranešimas ieškovei, kad ši neturi teisės privatizuoti buto. Teisėjų kolegijos nuomone, susiklosčiusi situacija leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad Kauno miesto apylinkės teismui 2005 m. gegužės 24 d. priėmus sprendimą ieškovė kaip apdairiai ir rūpestingai besielgiantis asmuo turėjo faktiškai suvokti, jog atsakovė nepripažįsta ir taip pažeidžia jos (ieškovės) nurodomą teisę į buto privatizavimą.
Šioje byloje teismai, spręsdami dėl senaties termino pradžios, tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino pradžią reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžią, pagal vidinį savo įsitikinimą vertino visus byloje esančius įrodymus ir faktą, kad šalys Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 24 d. sprendimu buvo įpareigotos pasirašyti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, laikė pakankamu ieškinio senaties pradžios momentui konstatuoti. Teismų nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas ir išvada, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo, yra pagrįsta ir teisėta. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą.
Dėl bylos baigties
Kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir, jas aiškindamas, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylos galutiniam rezultatui ir nėra reikšmingi vienodos teismų praktikos formavimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinio skundo netenkinant, ieškovė neturi teisės į kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Duomenų apie atsakovės patirtas atstovavimo išlaidas kasaciniame teisme nepateikta, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.
Kasaciniame teisme patirta 11,74 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 31 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasacinio skundo netenkinant, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 11,74 Eur (vienuolika Eur 74 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Ši priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius
Antanas Simniškis
