Civilinė byla Nr. 3K-3-289-421/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40020-2013-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3; 2.4.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. V., trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, I. M., atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. V., A. K., K. K., G. K. (G. K.), J. Š., S. P., V. Ž., E. Š., K. K., R. D. ir P. U. (P. U.) ieškinį atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei ir viešajai įstaigai Registrų centrui dėl perdavimo–priėmimo akto dalies pripažinimo negaliojančia, teisinės registracijos panaikinimo bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo dalies pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. D., N. M., R. M., I. M., O. D., J. M. (J. M.) ir uždaroji akcinė bendrovė „Nummus“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl ūkiniame pastate esančių patalpų pripažinimo privatizuotų butų priklausiniais bei šių ūkinio pastato patalpų nuosavybės subjekto nustatymo.
Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiomis 2013 m. balandžio 19 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo akto Nr. 36 V (toliau – ir Perdavimo–priėmimo aktas) dalį (kuria perduota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ūkinio pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 945/1000 dalys); Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašo tvirtinimo“ dalį (kuria į Vilniaus miesto savivaldybės papildomą objektų I sąrašą įrašytas objektas – (duomenys neskelbtini), 945/1000 140 kv. m užstatyto ploto dviejų aukštų mūrinio ūkinio pastato); įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti 945/1000 dalių ūkinio pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2013 m. balandžio 29 d. teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės vardu.
Ieškovai 2013 m. birželio 18 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl sandėliukų (toliau – ir ginčo patalpos), esančių ūkiniame pastate Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ūkio pastatas, ginčo pastatas), įgijimo nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį faktų nustatymo. Pasak ieškovų, VĮ Registrų centro darbuotojai informavo juos, kad nurodyto ūkinio pastato teisinė registracija neatlikta. Tačiau ieškovai, gavę Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimą į jų pareiškimą civilinėje byloje Nr. 2-27698-863/2013, sužinojo, kad ūkinio pastato (jo 945/1000 dalių) registracija Vilniaus miesto savivaldybės vardu atlikta 2013 m. balandžio 29 d. pagal 2013 m. balandžio 19 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. 36 V.
Ieškovų nuomone, 2013 m. balandžio 19 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. 36 V dalimi Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduotas valstybei nepriklausantis ir savivaldybės nevaldytas turtas. Pareigūnai, pasirašę šį aktą, viršijo jiems suteiktus įgaliojimus. Ieškovai valdė ūkinio pastato sandėliukų patalpas, naudojo jas malkoms bei kitokiam kietajam krosnių kurui laikyti, saugoti ir paruošti ieškovų butų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), šildymo ūkio reikmėms daugiau kaip 10 metų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, pripažindamas negaliojančiomis 2013 m. balandžio 19 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo akto dalį, kiek tai susiję su 33,44 kv. m ūkinių patalpų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalimi, priklausančia nuosavybės teise E. Š., N. M. ir R. M.; Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašų tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašas, kiek tai susiję su 33,44 kv. m ūkinių patalpų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalimi; panaikindamas 33,44 kv. m ūkinių patalpų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės vardu.
Teismas nustatė, kad ieškovams ir tretiesiems asmenims Vilniuje, (duomenys neskelbtini), priklauso atitinkami butai. Ginčo objektas yra ūkinio pastato patalpos, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. 1094-0364-8070), kurių 945/1000 dalys priklauso Vilniaus miesto savivaldybei pagal ginčijamą 2013 m. balandžio 19 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. 36 V. Įrašas apie tai VĮ Registrų centre padarytas 2013 m. balandžio 29 d. 25/1000 dalys ūkio pastato priklauso trečiajam asmeniui UAB „Nummus“ pagal 2008 m. sausio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 3/100 dalys – trečiajam asmeniui O. D. pagal 1992 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį.
2013 m. balandžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioto asmens ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus buvo pasirašytas Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavimo–priėmimo aktas Nr. 36 V. Šiuo aktu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduotas ginčo ūkinis pastatas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (945/1000 dalys).
Teismas nurodė, kad bylos įrodymai patvirtina, jog visa namų valda Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įskaitant ir 1940 m. pastatytą ginčo ūkinį pastatą, nuosavybės teise priklausė valstybei. 1998 m. liepos 13 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 870 2.1 punkto pagrindu pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtas turtas, nurodytas įstatymo 3 straipsnyje, turi būti perduotas savivaldybės nuosavybėn iki 2015 m. sausio 1 d. Pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą, savivaldybių nuosavybėn perduodami neprivatizuotos savivaldybių gyvenamosios patalpos su joms priklausančiais inžineriniais tinklais ir įrenginiais, gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys.
Teismo teigimu, ginčo ūkinis pastatas nei Vilniaus miesto savivaldybės, nei namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), gyventojų (išskyrus 7 buto gyventoją I. S.) nebuvo privatizuotas ir perleistas iš valstybės asmeninėn nuosavybėn. Vilniaus miesto savivaldybė, vadovaudamasi Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašu, parengė valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn dokumentus ir pateikė juos Vyriausybės įgaliotam asmeniui, o šis, neviršydamas savo kompetencijos ir įgyvendindamas teisės aktuose nustatytas pareigas, pasirašė Vilniaus miesto savivaldybės parengtą Perdavimo–priėmimo aktą. Tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduotas valstybės nuosavybe esantis turtas, įskaitant ir ginčo pastatą. Pateiktose (duomenys neskelbtini) butų Nr. 19, 21, 26, 32, 33, 34, 37, 38, 39, 40 privatizavimo sutartyse aiškiai nurodyta, jog privatizuojamas turtas yra tik butai, ir atitinkamai apskaičiuota mokėtina už juos kaina.
Teismas pažymėjo, kad Valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimas vyko pagal 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, kuris galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose pirkimo–pardavimo objektas yra butai. Buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą butų daugiabučiuose namuose priklausiniais, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jeigu atitiko bendrosiose ir specialiosiose teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą.
Teismas konstatavo, kad, siekiant nustatyti, kam privatizavimo metu perėjo nuosavybės teisė į negyvenamąsias patalpas, būtina įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį ir 1991 m. liepos 31 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių (toliau – Butų privatizavimo taisyklės) 7 punkto 5, 12 papunkčius. Butų nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai.
Teismas nurodė, jog byloje nepateikta duomenų apie tai, kad ginčo sandėliukai įtraukti į inventorizavimo bylą kaip butų priklausiniai, kad ieškovai kartu su butais būtų privatizavę ir sandėliukus. Aplinkybė, kad ieškovai kurį laiką savo nuožiūra galėjo naudotis ir naudojosi ginčo patalpomis kaip malkine, nesukūrė jiems nuosavybės teisių. Ginčo ūkinis pastatas pastatytas 1940 m., yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, nesusijęs jokiais funkciniais ryšiais su gyvenamuoju namu Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui, turi susiklostyti po to, kai buto ar namo gyventojams negyvenamoji patalpa suteikta ar leista ja naudotis nustatyta tvarka.
Pasak teismo, byloje nėra duomenų, kad ieškovams kartu su butais ar atskirai būtų perduotos kitą pavadinimą ar paskirtį turinčios patalpos – ūkinės patalpos. Kadangi ginčo patalpos priklausė valstybei, vėliau buvo pasirašytas Perdavimo–priėmimo aktas ir ūkinis pastatas perėjo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Nenustačius jokių neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės ir Vyriausybės veiksmų, laikytina, kad pagrįstai buvo įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į ginčo pastatą.
Teismas, pasisakydamas dėl buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, priklausančio ieškovei E. Š. bei tretiesiems asmenims N. M. ir R. M., nurodė, kad buvęs šio buto savininkas I. S. nupirko iš Vilniaus miesto savivaldybės Senamiesčio seniūnijos butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, ir ūkinius pastatus, 33,44 kv. m sandėliuko dalį pagal 1993 m. gruodžio 2 d. sutartį. Sandoris sudarytas vadovaujantis Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos valdybos 1993 m. lapkričio 26 d. sprendimu. Sandėliukas, kurio dalis 33,44 kv. m, buvo įtrauktas į inventorizavimo bylą, be to, pagal 1993 m. lapkričio 26 d. gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktą, I. S. privatizuojamas butas ir sandėliukas buvo įkainoti atskirai. I. S. privatizavo butą kartu su sandėliuko dalimi (33,44 kv. m).
Teismas sprendė, kad atsakovai, ginčijamu Perdavimo–priėmimo aktu spręsdami 33,44 kv. m bendro ploto ūkinio pastato patalpų nuosavybės perdavimo klausimą, pažeidė savininkui garantuojamą jam priklausančios nuosavybės į ūkio patalpas teisę. Todėl Perdavimo–priėmimo akto dalis dėl I. S. priklaususios ginčo sandėliuko dalies pripažinta negaliojančia. Pripažinus dalį Perdavimo–priėmimo akto negaliojančia, dėl šios dalies panaikinta ir teisinė pastato registracija Vilniaus miesto savivaldybės vardu bei pripažinta negaliojančia 2014 m. balandžio 2 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo dalis, kuria patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašas, kuriame nurodyta, jog privatizuojamos 945/1000 dalys 140 kv. m užstatyto ploto dviejų aukštų mūrinio ūkinio pastato (duomenys neskelbtini). Privatizuojama gali būti tik Vilniaus miesto savivaldybei priklausanti dalis, kuri dėl (duomenys neskelbtini) namo butui 7 priklausančios 33,44 kv. m ūkinio pastato dalies atitinkamai turi būti mažesnė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų, atsakovų ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, apeliacinius skundus, 2016 m. spalio 31 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, pripažindama negaliojančiomis 2013 m. balandžio 19 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo akto dalį, kiek tai susiję su 5,77 kv. m ūkinių patalpų dalimi, esančia Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančia E. Š., N. M. ir R. M.; Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį, kuria patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašas, kiek tai susiję su 5,77 kv. m ūkinių patalpų dalimi; panaikindama 5,77 kv. m ūkinių patalpų dalies, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės vardu.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios teisės normas, reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė kasacinio teismo praktikos nuostatų, tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Tačiau kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ūkinių patalpų, priklausančių nuosavybės teise E. Š., R. M. ir N. M., ploto, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pakeistas.
Kolegijos teigimu, susipažinus su 1993 m. gruodžio 2 d. sutartimi, sudaryta I. S. ir Senamiesčio seniūnijos, matyti, kad visose jos grafose nurodant skaičiais tam tikrus duomenis (data, kaina, plotas ir pan.) skliausteliuose skaičiai išreiškiami žodžiais. Todėl labiau tikėtina, kad po nurodymo, jog I. S. minėta sutartimi perka ir sandėliuko dalį, skliausteliuose nurodyti žodžiai „trisdešimt trys, keturiasdešimt keturi kv. m“ yra ne sandėliuko plotas, o žodžiais išreikštas buto plotas, kuris skaičiais nurodytas pirmiau.
Pasak kolegijos, I. S. ketinimą įsigyti ne tik butą, bet ir sandėliuką patvirtina 1992 m. spalio 28 d. jo paties pareiškimas, kuriame išreikštas pageidavimas pirkti sandėliuką, esantį kieme, bei 1993 m. lapkričio 26 d. įkainojimo aktas, kuriuo butas ir pagalbinio ūkinio pastato dalis įkainoti atskirai. Bylos įrodymuose ir šalių procesiniuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės bei faktų visuma neleidžia daryti išvados, kad I. S. privatizuoto ir įsigyto sandėliuko plotas yra 33,44 kv. m.
Kolegija nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota I. S. nuosavybės teisė į dalį sandėliuko. Kolegijos nuomone, I. S. įsigyta ūkinio pastato dalis nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre būtent dėl to, kad 1993 m. gruodžio 2 d. sutartyje nebuvo nurodytas konkretus įsigyto sandėliuko plotas. 2013 m. birželio 20 d. antstolio I. G. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad dabartinė buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, savininkė E. Š. valdo ūkinio pastato, kadastrinių matavimų bylos Nr. 13/8506, sudarytos UAB „KM Centras“, 2013 m. birželio 14 d. plane pažymėtą indeksu 8, patalpą, ant kurios durų užrašytas jos buto Nr. 7. Tikėtina, kad būtent šią indeksu 8 pažymėtą patalpą 1993 m. gruodžio 2 d. sutartimi įgijo ankstesnis buto savininkas I. S.. Patalpos, pažymėtos indeksu 8, plotas yra 5,77 kv. m. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas. Kolegija teigė, kad atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog I. S. neįgijo nuosavybės į ūkinio pastato dalį, nes jo nuosavybės teisė į ginčo pastato dalį neįregistruota Nekilnojamojo turto registre. Nuosavybės teisė negali būti išimtinai siejama tik su jos įregistravimu registre.
Kolegija teigė, kad byloje nenurodytos aplinkybės ir įrodymai, patvirtinantys apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas ne visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o akivaizdžiu aplinkybių ir faktų ignoravimu, jų iškraipymu, išankstiniu nusiteikimu apginti neteisėtą savivaldybės, Aplinkos ministerijos ir VĮ Registrų centro poziciją, šiurkščiai pažeidžiant (duomenys neskelbtini) namo gyventojų teises bei teisėtus interesus.
Byloje nepagrįstas ieškovų teiginys, kad nuosavybės teisė į ūkinį pastatą, pastatytą 1940 m., priklausė ne valstybei, o kitam savininkui. Nuosavybės teisė į ginčo patalpas (sandėliukus) galėjo atsirasti kiekvienam iš ieškovų tik buto privatizavimo nustatytais pagrindais ir tvarka, galiojusia nuo 1991 m. iki 1998 m. Kolegija nurodė, kad, esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas.
Kolegija nurodė, kad, susipažinusi su bylos medžiaga, šalių rašytiniais paaiškinimais ir į bylą pateiktais įrodymais, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog aplinkybė, kad ieškovai kurį laiką savo nuožiūra galėjo naudotis ir naudojosi ginčo patalpomis kaip malkine, nesukūrė jiems nuosavybės teisės. Ieškovai privatizavo butus, tačiau byloje nėra duomenų, kad buvo privatizuoti ir sandėliukai, esantys ginčo ūkio pastate. Nors sutartyse dėl butų privatizavimo nurodyta, kad kartu su butais buvo parduodamos ir sandėliuko dalys, tačiau duomenys apie parduodamas sandėliuko dalis sutartyse nebuvo individualizuoti. Pateiktuose prašymuose gyventojų valia kartu su butu privatizuoti ir jo priklausinį – sandėliuko dalį, neišreikšta, buto įkainojimo aktuose duomenų apie buto priklausinio įkainojimą nėra.
Kolegija konstatavo, kad ieškovai nepateikė įrodymų, jog ginčo sandėliukai buvo privatizavimo sutarčių objektai, kad jie buvo įtraukti į inventorizavimo bylą kaip butų priklausiniai. Ginčo ūkinis pastatas yra pastatytas 1940 m., jis yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, nesusijęs su ieškovams nuosavybės teise priklausančiais butais. Ginčo ūkinis pastatas visuomet priklausė valstybei, ieškovai savavališkai jame įsirengė sandėliavimo patalpas ir juo naudojosi, nepagrįstai manydami, kad ūkinis pastatas ir jame esančios sandėliavimo patalpos yra jų butų priklausiniai.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė A. V. ir trečiasis asmuo I. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 31 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai nustatė ginčo patalpų funkcinį ryšį su pagrindiniu daiktu, vertindami formalumus. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad ginčo ūkinis pastatas, pastatytas 1940 m., yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, nesusijęs jokiais funkciniais ryšiais su gyvenamuoju namu Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Istorinė medžiaga, susijusi su minėto gyvenamojo namo posesija, patvirtina, kad namas buvo pastatytas 1901 m., ūkinis pastatas kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas suformuotas 2013 m. balandžio 19 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu, t. y. po gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), privatizavimo, vykusio iki 1998 m. Tai sudaro pagrindą teigti, kad Aplinkos ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė skundžiamais aktais siekė išspręsti teisinį statusą statinių, kurių statusas buvo nulemtas pagrindinių daiktų (butų) likimo – jie buvo jau privatizuoti. Teismai neatsižvelgė į tai, kad butai gyvenamajame name Vilniuje, (duomenys neskelbtini), neturi centralizuoto šilumos tiekimo, šildymas užtikrinamas malkomis (ar kietuoju kuru) kūrenamomis krosnimis. Byloje nėra duomenų, kad namo gyventojai galėtų sandėliuoti kietąjį kurą, nepažeisdami priešgaisrinės saugos reikalavimų, užtikrindami kuro kokybę visais metų sezonais. Teismai nustatė, kad ginčo namo gyventojai faktiškai naudoja ginčo patalpas. Istorinė bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad ginčo patalpos buvo naudojamos gyventojų pagalbinio ūkio reikmėms nuo jų pastatymo (1901 m.) iki privatizacijos.
Teismai, nustatydami pagrindinio daikto ir jo priklausinio funkcinį ryšį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad, konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu, yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vienas šalio kito), o funkcinis ryšys. Priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008). Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo patalpos nuo jų pastatymo (apie 1901 m.) buvo susietos nuolatiniu funkciniu ryšiu su pagrindiniu daiktu – gyvenamuoju namu, esančiu dabartiniu adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuolat tarnavo ir dabar tarnauja pagrindinio daikto reikmėms. Tačiau teismai, spręsdami klausimą dėl ginčo patalpų teisiškai reikšmingų sąsajų su pagrindiniu daiktu, vadovavosi formaliomis aplinkybėmis – funkcinį ryšį nustatė pagal tai, ar pagalbinės patalpos buvo įtrauktos į privatizuojamų butų inventorines bylas kaip priklausiniai. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tuomet, kai jis nenurodomas turto perleidimo sutartyje (jei sutartyje nėra priešingos išlygos) ir neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, bet jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o likimą nulemia pagrindinio daikto likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009; 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014). Kad priklausinys būtų atskirtas nuo pagrindinio daikto, tai turi būti specialiai ir aiškiai aptarta pagrindinio daikto perleidimo sutartyje. Priešingu atveju būtų pagrindas vertinti, kad šalys nesusitarė dėl išimties taikymo, ir reikėtų daryti išvadą, kad priklausinį ištiko pagrindinio daikto likimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2011).
Butų privatizavimo įstatyme (1991 m. gegužės 28 d. įstatymo redakcija su vėlesniais pakeitimais) nėra kalbama apie ūkio paskirties patalpų nei kaip atskirų objektų, nei kaip priklausinių privatizavimą. Teismams pripažinus, kad du butai privatizuoti su ūkio paskirties ginčo patalpomis, darytina išvada, kad ūkio paskirties patalpos turi funkcinį, tęstinį ryšį su pagrindiniu daiktu ir yra privatizuotų butų priklausiniai. Jokio kito įstatymo pagrindu ūkio paskirties patalpa negalėjo būti privatizuota, nes Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas buvo priimtas 1995 m. liepos 4 d. Teismai, spręsdami klausimą dėl pagrindinio daikto ir jo priklausinio funkcinio ryšio, nuolatinio tarnavimo pagrindiniam daiktui, esant toms pačioms aplinkybėms, pripažino ūkio paskirties patalpas vieno buto (Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7) priklausiniu, bet ne kitų tame pačiame name esančių butų priklausiniais. Teismai nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių, nes nevertino vienodai tų pačių faktinių aplinkybių visiems privatizuotų butų savininkams.
Teismai, sureikšmindami faktinę aplinkybę, kad priklausiniai neregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir nenurodyti kitų butų pirminio privatizavimo sutartyse, neįvertino priklausinių teisinio reglamentavimo ir, spręsdami daugiabučio gyvenamojo namo priklausinių teisinę padėtį, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas (1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 153 straipsnis, 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.12, 4.14 straipsniai).
Kasaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 31 d. nutarties dalį, kuria teismas pripažino negaliojančiomis 2013 m. balandžio 19 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo akto dalį, kiek tai susiję su 5,77 kv. m ūkinėmis patalpomis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiomis E. Š., N. M. ir R. M.; Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį, kiek tai susiję su 5,77 kv. m ūkinių patalpų dalimi; panaikinti 5,77 kv. m ūkinių patalpų dalies Vilniuje, (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės vardu ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
CK 4.48 straipsnio 1 dalis reiškia, kad savininkas negali perduoti daugiau teisių, negu jis pats turi. Kadangi I. S. nuosavybės teisė buvo įregistruota tik į butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, 2002 m. gegužės 30 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu buto savininkė J. K. įgijo nuosavybės teisę taip pat tik į butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7. J. K. neginčijo šių faktų. Pagal CK 1.79 straipsnio 1 dalį, patvirtinusi sandorį šalis netenka teisės jį ginčyti, o šio straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad šalis patvirtino sandorį, jeigu po to, kai įgijo galimybę patvirtinti ar nuginčyti sandorį, visiškai ar iš dalies perleido kitam asmeniui pagal tą sandorį įgytas teises. Kadangi J. K. neginčijo 2002 m. gegužės 30 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimo, o 2003 m. gegužės 19 d. buto pirkimo–pardavimo sutartimi perleido tik įgytą teisę į butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, laikytina, kad tokiais savo veiksmais ji dar kartą patvirtino ankstesnio paveldėjimo liudijimo atitiktį jos valiai. Ankstesni buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, savininkai I. S. ir J. K. nemanė, jog jų teisės yra pažeidžiamos, todėl ieškovė E. Š. bei N. M. ir R. M. taip pat negalėjo ginti savo teisių ir teisėtų interesų. Teismai netinkamai taikė įstatymo nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą tenkindami ieškinį iš dalies.
Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 185 straipsnius, 270 straipsnio 4 dalį, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei nemotyvavo visų savo išvadų. Teismai be pagrindo atmetė atsakovės argumentą, jog I. S. neįgijo nuosavybės teisės į ūkio pastato dalį, nes jo nuosavybės teisė į ginčo pastato dalį neįregistruota Nekilnojamojo turto registre. Teismai nepagrįstai sprendė, kad nuosavybės teisė negali būti išimtinai siejama tik su jos įregistravimu registre. Neišviešinti nekilnojamojo turto registracijos duomenys negali būti panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Rengiant ginčijamą Priėmimo–perdavimo aktą, buvo vadovaujamasi Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, pasirašydama Priėmimo–perdavimo aktą, laikėsi visų teisės aktų reikalavimų, todėl teismai nepagrįstai konstatavo, kad atsakovės pažeidė Priėmimo–perdavimo aktu savininko I. S. nuosavybės teisę į ūkines patalpas. Teismai neįvertino aplinkybės, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu galima būtų nustatyti 1993 m. gruodžio 2 d. buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, pirkimo–pardavimo sutartyje nurodomo 1I2/p sandėliuko plotą, nebuvo pateikta šio buto techninės apskaitos byla, kurioje būtų nurodyti duomenys apie ginčo sandėliuką. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi antstolio I. G. 2013 m. birželio 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir nepagrįstai sprendė, kad ginčo sandėliuko plotas yra 5,77 kv. m.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepimais į kasacinius skundus prašo atmesti ieškovės ir trečiojo asmens kasacinį skundą, atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimuose nurodomi šie argumentai:
Tai, kad ginčijamus sprendimus teismai priėmė, vadovaudamiesi ne faktiniu ginčų patalpų naudojimu, o butų privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis bei aktualia kasacinio teismo praktika, neteikia pagrindo daryti išvadą apie ginčijamų sprendimų nepagrįstumą ir spręsti dėl jų panaikinimo.
Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, šalių rašytiniais paaiškinimais, byloje esančiais įrodymais, pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog ieškovai kurį laiką savo nuožiūra galėjo naudotis ir naudojosi ginčo patalpomis kaip malkine, nesukūrė jiems nuosavybės teisės.
Teismai vertino butų privatizavimo dokumentus, nustatė, kad pateiktuose gyventojų prašymuose nebuvo išreikšta valia privatizuoti kartu su butu ir jo priklausinį – sandėliuko dalį. Butų įkainojimo aktuose nėra duomenų apie buto priklausinio įkainojimą. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad ginčo sandėliukai buvo privatizavimo sutarčių objektai, kad jie buvo įrašyti į inventorizavimo bylą kaip butų priklausiniai. Privatizavimo tvarka buvo nustatyta, kad atskiras negyvenamasis pastatas ar jo dalis gali būti privatizuotas ir kaip atskiro buto priklausinys, ir kaip viso namo priklausinys. Negyvenamojo pastato ar jo dalies priskyrimą atskiro buto ar namo priklausiniui lėmė institucijų valiniai sprendimai, t. y. teisės naudotis negyvenamosiomis patalpomis suteikimas buto nuomininkui, įtraukiant šias patalpas į buto inventorinę bylą (pažymint jų vietą ir suteiktą plotą buto inventorinėje byloje), tačiau ne faktinis savavališkas jų naudojimas.
Teismai pagrįstai sprendė, kad ginčo ūkinis pastatas yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, visai nesusijęs su ieškovams nuosavybės teise priklausančiais butais. Be to, patys ieškovai teigė, kad jie yra ginčo patalpų valdytojai, o nuosavybės teisė į ūkines patalpas kiekvienam iš jų atsirado įgyjamosios senaties pagrindu.
Sutiktina su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinio skundo argumentu, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių kartu su butu Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, privatizuotos ginčo patalpos plotą, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo patalpos ploto, rėmėsi faktiškai valdomu patalpų plotu, o ne buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, techninės apskaitos bylos duomenimis.
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškovės ir trečiojo asmens kasacinį skundą prašo atmesti šį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Ieškovė ir trečiasis asmuo be pagrindo remiasi kasacinio teismo praktika, nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartyje Nr. 3K-3-433/2009 ir 2014 m. spalio 15 d. nutartyje Nr. 3K-3-428/2014. Bylos įrodymai patvirtina, kad visa namų valda, esanti Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (įskaitant ir 1940 m. pastatytą ginčo ūkinį pastatą), priklausė nuosavybės teise valstybei. Ginčo ūkinis pastatas yra atskiras nekilnojamasis objektas, jokiais funkciniais ryšiais nesusijęs su gyvenamuoju namu Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Ginčo ūkinis pastatas visada priklausė valstybei, o ieškovai savavališkai įsirengė jame sandėliavimo patalpas ir juo naudojosi, nepagrįstai manydami, kad ūkinis pastatas ir jame esančios sandėliavimo patalpos yra jų butų priklausiniai.
Byloje nėra įrodymų, kad sandėliukai įtraukti į butų privatizavimo bylas kaip jų priklausiniai, nepateikti duomenys apie tai, kad ieškovai, privatizuodami butus, kartu privatizavo ir sandėliukus.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl gyvenamojo namo butų su priklausiniais privatizavimo tvarkos
1964 m. CK (galiojusio ieškovams sudarant butų privatizavimo sutartis) 97 straipsnyje buvo nustatyta, kad viešosios nuosavybės teisės subjektai Lietuvos Respublikoje yra valstybė ir savivaldybės. Šio CK 98 straipsnio 4 punkte buvo nurodyta, kad viešosios nuosavybės teisės objektai Lietuvos Respublikoje yra valstybinių (savivaldybių) įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas. Pagal CK 99 straipsnio 1 dalį, valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais.
1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Analogiška nuostata nurodyta 2000 m. CK 4.14 straipsnio 1 dalyje.
Pagal Butų privatizavimo įstatymo (1992 m. spalio 6 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1992 m. spalio 11 d.) 1 straipsnį, šis įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarką nuomininkams, pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad pirkimo-pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose.
Butų privatizavimo taisyklių 7 punkte buvo nurodyta privatizuojamų objektų (tarp jų – gyvenamojo namo, butų, jų priklausinių) įkainojimo tvarka. Šių taisyklių 7 punkto 12 pastraipoje buvo nurodyta, kad privatizuojamo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai – įkainojami atskirai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, reikšminga nuosavybės rūšies transformavimosi iš viešosios į privačią teisinio reguliavimo analizė. Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo tarybinių ūkių sukurti daiktai buvo valstybės nuosavybė. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privačios nuosavybės teise grindžiamo šalies ūkio (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdytas Butų privatizavimo įstatymo, taip pat Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad kadangi privatizuojamo gyvenamojo namo, jo dalies ar buto, kambarių bendrabučiuose pirkimo–pardavimo objektui suformuoti esminę reikšmę turėjo jo paskirtis – gyvenamoji patalpa, o pirkėjas turėjo būti parduodamo objekto nuomininkas, tai kitų – negyvenamųjų – patalpų likimas buvo spręstas atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, nustatytus teisės aktuose: Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarime Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ bei jį papildžiusiuose Centrinės privatizavimo komisijos posėdžių protokoluose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011).
Gyvenamojo namo, buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų, butų priklausiniais, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu namu, butu, jeigu tai atitiko bendrosiose ir specialiosiose teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu pagal 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalį buvo būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį: 1) kad tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Pagal CK 153 straipsnio prasmę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012).
1990–1994 metais viešosios nuosavybės, konkrečiai – butų ar gyvenamųjų namų priklausinių, perleidimas privačion nuosavybėn fiziniam asmeniui galėjo būti vykdomas Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka sudarant pirkimo–pardavimo sutartį su kompetentinga institucija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį Nr. 3K-3-412/2009). Kas privatizuota pagal butų privatizavimo sutartį, nustatoma aiškinant butų privatizavimo sutarties sąlygas pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Turi būti aiškinamos sutarties sąlygos, šalių ketinimai, sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės (pvz., butų privatizavimą reglamentuojantys teisės aktai, parengiamieji dokumentai buto privatizavimo sutarčiai sudaryti, privatizavimo sutarties ir jos priedų įrašai (techninio inventorizavimo duomenys, planai ir kt.), privatizavimo sutarties šalių pateikiamas sutarties aiškinimas ir kt.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015).
Šioje byloje teismai nustatė, kad ir gyvenamasis namas, ir prie jo esantis ginčo ūkinis pastatas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iki privatizavimo priklausė valstybei. Ginčo ūkinis pastatas yra pagalbinis gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pastatas, kuriame yra neidentifikuoti sandėliukai. Ieškovai (išskyrus E. Š.) neturi nuosavybės teisės į dalį ginčo ūkinio pastato (jame esančius sandėliukus), nes neprivatizavo jame esančių patalpų įstatymo nustatyta tvarka.
Ieškovė A. V. ir trečiasis asmuo I. M. kasaciniame skunde nesutinka su šia teismų pozicija, nurodo, kad ginčo ūkinis pastatas buvo pastatytas dar iki 1940 m., kad juo kaip priklausiniu visą laiką naudojosi namo (duomenys neskelbtini) gyventojai. Ieškovės ir trečiojo asmens nuomone, butus name (duomenys neskelbtini) privatizavę asmenys kartu su butais kaip priklausinius privatizavo ir ginčo patalpas (sandėliukus), esančias ūkiniame pastate.
Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai nustatė faktinę aplinkybę, kad gyvenamasis namas ir prie jo esantis ginčo pagalbinis pastatas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), priklausė valstybei iki butų privatizavimo, įvertinę visų byloje esančių įrodymų visetą (1949 m. išrašą iš Lenino rajono Darbo žmonių deputatų Vykdomojo komiteto posėdžio protokolo dėl teisių pripažinimo valdyti namų valdą (duomenys neskelbtini) pagal valstybinės nuosavybės teisę, 1992 m. Vilniaus miesto valdybos potvarkį dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių perdavimo į vietinio ūkio skyriaus balansą pagal priedėlį, seniūnijos specifinės paskirties valstybinėms įmonėms privalomų darbų sąrašą, 1992 m. Senamiesčio seniūnijos VĮ perduodamų pagrindinių priemonių (pastatų) sąraše įrašytus duomenis). Ta aplinkybė, kad ginčo ūkinis pastatas galėjo būti pastatytas anksčiau nei 1940 m. (kaip nurodo ieškovė kasaciniame skunde), nepaneigia teismų nustatytos aplinkybės dėl ginčo pastato priklausomybės valstybei iki ir po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo bei to, kad jis galėjo pereiti privačion nuosavybėn tik teisės aktų nustatyta tvarka (1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalis). Todėl aplinkybė, kad teismai šioje byloje galėjo nevisiškai teisingai nustatyti ginčo ūkinio pastato atsiradimo datą, nurodydami, kad jis pastatytas 1940 m., šioje byloje neturi teisinės reikšmės.
Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių nurodomas ir teismų nustatytas aplinkybes, kad ginčo ūkinis pastatas ilgą laiką buvo naudojamas gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), gyventojų kietajam ir kitam kurui laikyti, konstatuoja, jog byloje yra pagrindas teigti, kad per ilgą laiką susiformavusi ginčo patalpų paskirtis buvo susijusi su name (duomenys neskelbtini) esančių butų naudojimu. Šios patalpos (sandėliukai) faktiškai tarnavo bendram tikslui – butuose gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti: kietajam ir kitam kurui, reikalingam butams (namui) šildyti, laikyti. Tačiau šio fakto nepakanka tam, kad būtų pripažinta visų butus (duomenys neskelbtini) privatizavusių gyventojų nuosavybės teisė į minėtas ginčo patalpas. Tam būtina įvertinti ir tai, ar butus privatizavę asmenys įgijo nuosavybės teisę į pagalbiniame pastate esančias patalpas teisės aktuose nustatyta tvarka (žr. nutarties 34–36 punktus).
Nagrinėjamu atveju pagal teisinį reguliavimą, galiojusį ieškovams priklausančių butų privatizavimo metu, pagalbines patalpas (priklausinius) ištikdavo pagrindinių daiktų (butų) likimas tik tuo atveju, jei butų privatizavimo sutartys ar įstatymai nenumatė ko kito (1964 m. CK 153 straipsnis). Sisteminė 1964 m. CK 153 straipsnio ir 99 straipsnio 1 dalies analizė leidžia daryti išvadą, kad valstybei priklausantis antraeilis daiktas – atskiras gyvenamojo namo pagalbinis pastatas (jo dalis), susijęs su gyvenamųjų patalpų naudojimu bei tarnavęs bendram gyvenamųjų patalpų gyventojų tikslui, galėjo būti perduotas privačių asmenų nuosavybėn privatizavimo procese pagal teisės aktų (tarp jų ir Buto privatizavimo taisyklių) nuostatas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, butų privatizavimo sutarčių sudarymo metu galiojusios teisės aktų nuostatos (žr. nutarties 29–32 punktus) sudaro pagrindą teigti, kad gyvenamojo namo priklausinių (pagalbinių pastatų, statinių, jų dalies) perleidimas privatizavimo procese privačion nuosavybėn turėjo būti aptartas privatizavimo dokumentuose atskirai. Tokia išvada neprieštarauja ieškovės kasaciniame skunde minėtai kasacinio teismo praktikai, kurioje nurodyta, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jei speciali įstatymo nuostata dėl daiktų specifiškumo nedaro išimties (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal 1964 m. CK įtvirtintą valstybės nuosavybės disponavimo tvarką, išimtis dėl pagrindinio daikto priklausinio likimo galėjo nustatyti ne tik įstatymai, bet ir norminiai aktai, jei buto privatizavimo sutartimi buvo perduodamas valstybei priklausantis turtas (1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju tokią išimtį nurodė Butų privatizavimo taisyklės, pagal kurias pagrindinio daikto priklausinys (pagalbinis pastatas, jo dalis) turėjo būti įkainotas atskirai. Tai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju pagalbinio pastato (jo dalies) įsigijimas turėjo būti atskirai aptartas privatizavimo dokumentuose (tarp jų – privatizavimo sutartyje).
Šioje byloje teismų nustatytomis aplinkybėmis, ieškovų butų privatizavimo sutartyse, butus privatizavusių asmenų prašymuose dėl butų privatizavimo, privatizuojamų butų įkainojimo aktuose (išskyrus butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, privatizavusio subjekto dokumentus) nebuvo įtvirtinta butus privatizavusių asmenų valia kartu su butais įsigyti konkrečias pagalbines patalpas (jų dalį, sandėliuką). Butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, privatizavusio asmens prašyme dėl buto privatizavimo, šio buto privatizavimo sutartyje bei įkainojimo akte buvo atskirai aptartas ginčo pastato dalies privatizavimas, nurodant jį identifikavusį plane numerį, kainą, butą privatizavusiam asmeniui aiškiai išreiškiant norą įsigyti ir dalį ginčo pastato. Byloje nėra duomenų, kad butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, privatizavęs asmuo neatsiskaitė pagal buto privatizavimo sutartį už butą ir pagalbinio pastato dalį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai išaiškino byloje esančiose butų privatizavimo sutartyse įtvirtintą jas sudariusių šalių valią, nepažeisdami sutarčių aiškinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 straipsnis, CK 6.193 straipsnis) bei jas aiškinančios teismų praktikos (žr. nutarties 36 punktą). Esant teismų nustatytoms aplinkybėms, byloje buvo pagrindas patenkinti ieškinio dalį, susijusią su butui Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, priklausančiomis ginčo patalpomis, ir atmesti kitą ieškinio dalį. Teismai iš esmės tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, konstatuodami, kad butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, privatizavusio asmens ir kitų ieškovų butus privatizavusių asmenų valia dėl ginčo patalpų privatizavimo buvo skirtinga. Dėl to byloje buvo pagrindas priimti skirtingus sprendimus dėl E. Š. ir kitų ieškovų nuosavybės teisės į ginčo patalpas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo ūkinio pastato patalpos nebuvo įgytos visų butus privatizavusių asmenų pagal specialias valstybei priklausančių gyvenamojo namo priklausinio (jo dalies) įgijimo taisykles (1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalis, 153 straipsnis, Buto privatizavimo taisyklių 7 punktas). Todėl atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes skirtingai aiškino tas pačias situacijas, pripažindami nuosavybės teisę į sandėliuką tik E. Š., bet ne visiems kitiems ieškovams.
Dėl Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų reikšmės, nustatant nuosavybės teisę
2000 m. CK 1.75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais.
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinė registracija yra išvestinio pobūdžio veiksmas. Jo tikslas ir paskirtis neatitinka įstatymu apibrėžto nekilnojamojo daikto valdymo esmės ir pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas teisinė registracija nenurodyta kaip valdymo sampratos elementas ar valdymo atsiradimo pagrindas. Pagal savo teisinę reikšmę ji nesukuria teisės ir negali paneigti kitais pagrindais atsirandančios teisės. Nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria teisinį nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
Kasaciniame skunde atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė tvirtina, kad teismai nepagrįstai panaikino dalį ginčijimų aktų, nes šie aktai buvo priimti, remiantis teisingais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, o neišviešinti nekilnojamojo turto registracijos duomenys negali būti panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Pasak atsakovės, E. Š. nuosavybės teisė į dalį ginčo patalpų negalėjo būti pripažinta, neišreikalavus ir neištyrus buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, techninės apskaitos bylos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad byloje nebuvo pateikta buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, techninės apskaitos byla, neturi teisinės reikšmės nustatant ginčo pagalbinių patalpų, priklausančių butui Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, dydį. Vien tai, kad šioje byloje nebuvo ištirta buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, techninės apskaitos (inventorizavimo) byla, nesudaro pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė I. S. (vėliau – E. Š.) priklausančio sandėliuko dydį. Atsakovė neįrodė, kad E. Š. priklausančio sandėliuko dydis teismų nustatytas klaidingai, todėl kasacinio skundo argumentas dėl E. Š. butui priklausančio sandėliuko dydžio nustatymo atmestinas.
Šioje byloje konstatuota, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys, kurių pagrindu buvo priimti ieškovų skundžiami teisės aktai, iš dalies buvo nuginčyti, teismams nustačius, kad jais buvo nuspręsta ir dėl E. Š. priklausančių patalpų. Nekilnojamojo turto registro duomenys dėl E. Š. priklausančių pagalbinio ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) patalpų registravimo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės vardu nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Todėl Vilniaus miesto savivaldybė neturi teisinio pagrindo ginti savo teises nuginčytais Nekilnojamojo turto registro duomenimis (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Vilniaus miesto savivaldybės teisės negali būti ginamos ir CK 1.75 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes ši CK nuostata įsigaliojo po to, kai I. S. (butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-7, privatizavęs asmuo) įsigijo ginčo patalpų dalį teisės aktų nustatyta tvarka. Priešingas sprendimas prieštarautų CK 1.7 straipsnio 2 daliai, kurioje nurodyta, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka.
Kasacinio teismo praktika, nurodyta šios nutarties 35, 48 punktuose, leidžia daryti išvadą, kad vien tai, jog I. S. priklausanti pagalbinio pastato dalis nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, nesudaro pagrindo teigti, kad jis neįsigijo dalies pagalbinių patalpų ar kokiu nors kitu būdu prarado anksčiau teisės aktų nustatyta tvarka įsigytą ginčo patalpų dalį. Kaip minėta, Nekilnojamojo turto registro duomenys ne nustato nuosavybės teisę, bet tik ją išviešina. Taigi nors I. S. nuosavybės teisės į dalį ginčo patalpų nebuvo tinkamai išviešintos, vien dėl to jis šių teisių neprarado.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu tinkamai nustatė faktines aplinkybes bei pritaikė materialiosios teisės normas dėl valstybei priklausančių patalpų (jų dalies) perdavimo privatiems asmenims nekilnojamojo turto privatizavimo procese. Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o kasaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos kasacinius skundus (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Atmetus kasacinius skundus, kasaciniame teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos (žyminiai mokesčiai, sumokėti už kasacinių skundų padavimą) neatlyginamos.
Ieškovė A. V., paduodama kasacinį skundą elektroninio ryšio priemonėmis, sumokėjo 41 Eur dydžio žyminį mokestį. Už jos ir trečiojo asmens I. M. kasacinį skundą turėjo būti sumokėtas 31 Eur dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 7 dalis) Todėl ieškovei A. V. turi būti grąžinta 10 Eur jos permokėto už kasacinį skundą žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kasacinis teismas turėjo 66,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus ieškovės A. V., trečiojo asmens I. M. ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės skundus, proceso išlaidų atlyginimas priteistinas iš šių asmenų į valstybės biudžetą lygiomis dalimis, t. y. po 22,12 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis). Įvertinus tai, kad ieškovei A. V. turi būti grąžinta 10 Eur permokėto žyminio mokesčio dalis, ši suma išskaičiuojama iš valstybės naudai priteistinos 22,12 Eur sumos, nustatant, kad A. V. turi sumokėti į valstybės biudžetą 12,12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 12,12 Eur (dvylika Eur 12 ct) kasacinio teismo dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš I. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 22,12 Eur (dvidešimt du Eur 12 ct) kasacinio teismo dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) valstybės naudai 22,12 Eur (dvidešimt du Eur 12 ct) kasacinio teismo dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo.
Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Egidijus Laužikas
Donatas Šernas
