Civilinė byla Nr. e3K-3-294-690/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-45369-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija 1.3.2.9.10.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus miesto klinikinei ligoninei dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą be įspėjimo, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialo neteisėtu, negrąžinti jos į darbą, darbo sutartį nutraukti teismo sprendimu, priteisti jai iš atsakovės šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 3000 Eur neturtinės žalos, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovė nurodė, kad nuo 1991 metų atsakovės Antakalnio filiale ėjo gydytojo kardiologo pareigas, jos darbas buvo vertinamas gerai, ji neturėjo priekaištų iš atsakovės vadovybės ar kolektyvo. Ji žodžiu ir 2015 m. gegužės 19 d. bei 2015 m. spalio 8 d. raštais kreipėsi į atsakovės Antakalnio filialą dėl darbo organizavimo gerinimo. Po šių kreipimųsi ieškovė jautė neigiamą vadovybės nusiteikimą jos atžvilgiu, vėliau jai buvo skirtos drausminės nuobaudos.
Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovės Antakalnio filialas 2015 m. birželio 15 d. elektroniniu paštu gavo pacientės V. M. skundą dėl ieškovės veiksmų, todėl atsakovė pareikalavo iš ieškovės pasiaiškinti. Ieškovė 2015 m. birželio 19 d. pateikė paaiškinimą, tačiau, nepaisant to, atsakovės Antakalnio filialo direktoriaus 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P1-239K jai buvo skirta drausminė nuobauda – pastaba.
Be to, pacientė O. A. 2015 m. lapkričio 4 d. pateikė skundą dėl jos aptarnavimo, todėl iš ieškovės taip pat buvo pareikalauta pasiaiškinti. Ieškovė 2015 m. lapkričio 11 d. pateikė paaiškinimą, tačiau atsakovės Antakalnio filialo direktoriaus 2015 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. P1-456K jai buvo skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo.
Ieškovė teigia, kad drausminės nuobaudos jai skirtos nepagrįstai; įsakymuose, kuriais jai paskirtos drausminės nuobaudos, nėra nurodyta, kokią neteisėtą veiką ji atliko ir kokius lokalinius teisės aktus pažeidė. Pacientė V. M. nebuvo aptarnauta iš anksto užregistruotu laiku ne dėl ieškovės kaltės, o dėl netinkamo atsakovės Antakalnio filialo registratūros darbo organizavimo nepristatant pacientės ligos istorijos iki pacientės atvykimo. Vėliau aptarnauti šios pacientės nebebuvo galima, nes reikėjo aptarnauti kitus pacientus. Pacientė O. A. pati neatvyko jai iš anksto skirtu ir registruotu laiku, todėl jai buvo pasiūlyta atvykti tą pačią dieną kitu laiku.
Atsižvelgdama į atleidimo iš darbo aplinkybes ir ankstesnius nesutarimus dėl darbo organizavimo, ieškovė prašo jos negrąžinti į darbą, nes mano, kad jai bus sudarytos nepalankios sąlygos tęsti darbo santykius. Atleidimas iš darbo sukelia ieškovei neigiamų dvasinių išgyvenimų, stresą, nestabilumo dėl ateities jausmą, ji jaučiasi prislėgta, todėl siekia neturtinės žalos atlyginimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 5 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovei 403,43 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teismas nurodė, kad atsakovės Antakalnio filialo direktoriaus 2015 m. lapkričio 26 d. įsakyme Nr. P1-456K nurodyta, jog ieškovė nuo 2015 m. lapkričio 30 d. atleidžiama iš darbo už šiurkščiai pažeistą darbo tvarką, tačiau kaip atleidimo pagrindas šiame įsakyme nurodytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas. Teismas pažymėjo, kad kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, tai šiurkštus jo darbo drausmės pažeidimas nekonstatuojamas, o konstatuojamas pakartotinis (sistemingas) darbo drausmės pažeidimas; jei darbuotojas atleidžiamas už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nurodomas DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas. Atsakovė atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovė iš darbo atleista pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą už pakartotinį darbo pareigų pažeidimą, todėl teismas vertino, ar ieškovė pagrįstai atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą.
Remdamasis DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 234 straipsniu, 237 straipsnio 1 dalimi, 238 straipsniu, 240 straipsnio 3 dalimi, 250 straipsniu, Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo 10 straipsnio 5 punktu, teismas nurodė, kad darbuotojas privalo žinoti darbo pareigų turinį, jų įgyvendinimo tvarką, sąlygas, kurių pažeidimas yra pagrindas darbuotojo drausminei atsakomybei atsirasti; darbuotojas privalo laikytis ne tik darbo sutartyje ar vidaus tvarkos taisyklėse nustatytų reikalavimų, bet ir dirbti dorai, sąžiningai, laikytis įstatymų ir darbo drausmės, tausoti darbdavio turtą, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nepažeisti darbdavio teisių ir interesų; gydytojas privalo gerbti pacientų teises, jų nepažeisti.
Teismas, įvertinęs VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialo direktoriaus 2015 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-54 patvirtintos Pacientų priėmimo VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialo poliklinikoje tvarkos nuostatas (toliau – Pacientų priėmimo tvarka), nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, liudytojų parodymus, nurodė, kad, pagal Pacientų priėmimo tvarkos 6.21, 6.22 punktus, asmens sveikatos istoriją turi teisę pernešti iš vieno kabineto į kitą tik darbuotojai (slaugytojas prieš pacientų priėmimo pradžią pristato pacientų asmens sveikatos istorijas į gydytojo kabinetą). Ieškovei buvo leista dirbti be bendrosios praktikos slaugytojos ir pačiai atlikti kardiologijos kabineto bendrosios praktikos slaugytojo funkcijas, už šias jai buvo skirtas 10 proc. priedas, todėl teismas padarė išvadą, kad Pacientų priėmimo tvarkos 6.22 punkte įtvirtinta pareiga teko pačiai ieškovei, t. y. ji turėjo pareigą prieš pacientų priėmimo pradžią atsinešti pacientų asmens sveikatos istorijas į savo kabinetą, imtis aktyvių veiksmų joms surasti, nerandant kreiptis į atsakingus asmenis, tačiau ieškovė šios pareigos tinkamai nevykdė, savo pareigą perkėlė pacientėms. Teismas sprendė, kad tokiais savo kaltais veiksmais ieškovė pažeidė Pacientų priėmimo tvarkos 6.21 punkto reikalavimus.
Įvertinęs Pacientų priėmimo tvarkos 6.25, 6.32 punktų, 2 priedo nuostatas, pacientės O. A. priėmimo aplinkybes, duomenis apie šios pacientės sveikatos būklę jos priėmimo metu, teismas nesutiko su ieškovės teiginiais, kad ji minėtos pacientės nepriėmė dėl to, kad ši neatvyko jai nustatytu laiku, ir dėl to, kad atsakovė netinkamai organizavo darbą. Teismas nustatė, kad nors minėta pacientė ir atvyko pavėlavusi, tačiau jai buvo reikalinga būtinoji medicinos pagalba, o šios ieškovė jai iš karto nesuteikė. Teismas padarė išvadą, kad, įvertinusi pacientės būklę, nusiskundimus, ieškovė privalėjo ją priimti iš karto; pažymėjo, kad gydytojo pareiga yra pirmiausia apžiūrėti pacientą, o tik tada ieškoti dokumentų, taip pat kad gydytojas savo profesinę pareigą – suteikti medicinos pagalbą to prašančiam žmogui – privalo atlikti bet kokiomis sąlygomis ir bet kokiu laiku, t. y. net ir pasibaigus jo darbo gydymo įstaigoje laikui.
Teismas, įvertinęs tiek pacientės V. M., tiek O. A. priėmimo aplinkybes, duomenis apie ieškovės elgesį su kitais darbuotojais, aplinkybę, kad 2015 m. gegužės 11 d. buvo teiktas pasiūlymas skirti ieškovei žodinę pastabą, konstatavo, kad ieškovė savo elgesiu pažeidė tiek Medicinos praktikos įstatymo 10 straipsnio 5 punkto reikalavimus, tiek elementarias bendravimo kolektyve pareigas.
Teismas pažymėjo, kad gydytojas, pažeisdamas profesinę etiką, kartu pažeidžia ir darbo drausmę, todėl gydytojui drausminė atsakomybė gali būti taikoma vien už gydytojo profesinės etikos taisyklių pažeidimą; ieškovei, kaip gydytojai, taikytini griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo, taip pat ir drausminės atsakomybės reikalavimai. Įvertinęs ieškovės darbo drausmės pažeidimus ir jų pobūdį, atsižvelgdamas į tai, kad jau nuo 2013 metų pacientai reiškia nepasitenkinimą ieškovės elgesiu, teismas sprendė, kad įrodymų visuma byloje patvirtina netinkamą ieškovės elgesį darbe (gydymo įstaigoje), kas nesuderinama su ieškovės vykdomomis darbo (gydytojos) funkcijomis.
Teismas konstatavo, kad ieškovei pagrįstai paskirtos abi drausminės nuobaudos, nustatytos visos būtinos drausminės atsakomybės sąlygos, drausminių nuobaudų skyrimo tvarka pažeista nebuvo, skiriant ieškovei drausmines nuobaudas buvo laikytasi DK 238 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, paskirtos nuobaudos atitinka darbo drausmės pažeidimo sunkumą, nenustatytas joks ieškovės deklaruotas neigiamas atsakovės vadovybės nusiteikimas jos atžvilgiu, todėl ieškovė pagrįstai buvo atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimą nepakeistą ir priteisė atsakovei iš ieškovės 476,78 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.
Kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovė pakartotinai per 12 mėnesių pažeidė darbo drausmę. Ieškovei 2015 m. birželio 30 d. įsakymu skirta drausminė nuobauda dėl netinkamo pacientės V. M. priėmimo, o 2015 m. lapkričio 26 d. įsakymu – dėl netinkamo pacientės O. A. priėmimo. Abiem atvejais pacientės nurodė, kad ieškovė jų nepriėmė dėl to, kad neturėjo jų ambulatorinių kortelių, o vėliau atsisakė priimti, nes baigėsi pacientėms paskirtas laikas. Kolegija nustatė, kad ieškovė, iš dalies sutikdama su faktinėmis aplinkybėmis, t. y. kad pacienčių ji nepriėmė, neigia savo atsakomybę apeliuodama į netinkamą darbo organizavimo procesą.
Kolegija nurodė, kad gydytojas yra pagrindinis subjektas, atsakingas už tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos pacientui suteikimo procedūrą. Nors ši procedūra nagrinėjamu atveju nevyko sklandžiai, tačiau ieškovė neturėjo jokio pagrindo į šią vidinę darbo organizavimo procedūrą įtraukti pacienčių ir tuo labiau – atsisakyti teikti paslaugas. Byloje nustatyta, kad ieškovė galėjo suteikti pacientėms reikiamas paslaugas, bet to nedarė tik dėl to, jog nesutiko su jai priskirtu vaidmeniu pacientų aptarnavimo procedūroje, t. y., kaip pati teigia, ji neturėjo rūpintis pacientų ambulatorinių kortelių paieška. Tačiau su pačios ieškovės sutikimu nuo 2015 m. sausio 1 d. jai buvo skirtas didesnis darbo užmokestis už papildomą darbą, susijusį su pacientų ambulatorinių kortelių tvarkymu, t. y. už bendrosios praktikos slaugytojo darbo funkcijų vykdymą. Kolegijos vertinimu, ieškovė pagal darbo pareigas turėjo rūpintis tuo, kad priėmimo metu turėtų visų pacientų ambulatorines korteles, todėl, to nepadariusi, ji pažeidė tiek gydytojui, tiek slaugytojui nustatytas pareigas (Pacientų priėmimo tvarkos 6.21, 6.22 punktai).
Kolegija, įvertinusi nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, minėtų pacienčių priėmimo aplinkybes, liudytojų parodymus, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pacienčių ieškovė nepriėmė nustatytu laiku dėl savo netinkamai vykdytų pareigų, o ne dėl pacienčių kaltės, todėl šioje situacijoje ji negali remtis taisykle, kad pacientai tą pačią dieną ne jiems skirtu laiku paprastai nepriimami (Pacientų priėmimo tvarkos 6.32 punktas).
Kolegija pažymėjo, kad gydytojas, kaip ir kitas darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, turi laikytis darbo drausmės, dirbti dorai ir sąžiningai (DK 228 straipsnis). Be to, gydytojas yra saistomas profesinės etikos normų (Medicinos praktikos įstatymo 10 straipsnio 6 punktas). Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė savo pareigas vykdė formaliai, nesilaikė darbdavės nustatytos darbo organizavimo tvarkos, nesiekė išspręsti kilusio konflikto su pacientu, pažeidė gydytojo įsipareigojimus pagal profesinę etiką ir diskreditavo darbdavės, kaip gydymo įstaigos, reputaciją. Kolegija sprendė, kad ieškovės darbo drausmės pažeidimas teisingai kvalifikuotas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, t. y. kaip aplaidus savo pareigų vykdymas, kai ieškovei jau anksčiau per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikyta drausminė nuobauda.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas ieškovės drausminei atsakomybei kilti, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotų drausminės atsakomybės nustatymo ir taikymo bei darbuotojams skirtinos drausminės nuobaudos parinkimo taisyklių.
Remiantis DK 229 straipsniu, pareiga tinkamai organizuoti darbą tenka darbdaviui. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl netinkamo šios darbdavio pareigos vykdymo santykio su darbuotojams skiriamomis drausminėmis nuobaudomis, yra išaiškinta, kad darbdavio veiksmai, prieštaraujantys jo pareigoms tinkamai organizuoti darbą, užtikrinti darbo drausmę, nepažeisti įstatymų ir darbo sutarties, lėmę darbo drausmės pažeidimą, eliminuoja drausminės atsakomybės darbuotojui taikymo galimybę; sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai yra neteisėti, būtina įvertinti jo darbo pareigas, darbo tvarką reglamentuojančius teisės aktus; darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbą tam, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-694/2001; 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04MC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-80/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-80/2011">3K-3-80/2011</a>). Nagrinėjamu atveju teismas, nukrypdamas nuo minėtų kasacinio teismo išaiškinimų, padarė išvadą, kad nors atsakovės patvirtintos pacientų priėmimo procedūros darbovietėje nevyko sklandžiai, tačiau tai neturi įtakos taikant ieškovei drausminę atsakomybę. Taigi teismas pripažino, kad darbas nebuvo organizuojamas tinkamai, tačiau kartu laikėsi pozicijos, kad ieškovė į aptariamas procedūras neturėjo pagrindo įtraukti pacientų. Atsakovė, neužtikrindama tinkamo (sklandaus) procesų pagal Pacientų priėmimo tvarką organizavimo, kartu netinkamai organizavo ir darbą, taip pažeisdama savo, kaip darbdavės, pareigas, nustatytas DK 229 straipsnyje. Būtent šis netinkamas darbo organizavimas ir lėmė ieškovės atliktus darbo drausmės pažeidimus.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad drausminių nuobaudų už analogišką pažeidimą griežtumo skirtumas (vienu atveju skirta švelniausia, o kitu – griežčiausia įstatyme nustatyta drausminė nuobauda) sudaro pagrindą spręsti, kad ginčo darbo drausmės pažeidimas įvertintas neadekvačiai, pažeidžiant DK 238 straipsnyje nurodytus nuobaudos parinkimo kriterijus; pakartotinio darbo drausmės pažeidimo nustatymas savaime nereiškia, kad darbuotojui dėl to turi būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo; darbdavys, nustatęs, kad darbuotojas vėl pažeidė darbo drausmę, kiekvienu atveju turi svarstyti, kokią iš DK 237 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų drausminių nuobaudų parinkti, atsižvelgdamas į DK 238 straipsnio nustatytus kriterijus, ir parinkti kaip galima adekvatesnę drausminę nuobaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2010; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-533/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-533/2012">3K-3-533/2012</a>). Tuo tarpu skundžiama nutartimi teismas nepagrįstai padarė priešingą minėtiems išaiškinimams išvadą, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo nustatymas savaime yra pakankamas pagrindas taikyti darbuotojui griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Netgi tuo atveju, jeigu būtų konstatavęs, kad ieškovė atliko darbo drausmės pažeidimus, nors juos išimtinai lėmė netinkamas atsakovės darbo organizavimas, teismas privalėjo įvertinti ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – adekvatumą atliktiems pažeidimams, o ne vien tik formaliai remtis DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pakartotinumu.
Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo remtis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-694/2001 ir 2011 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04MC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-80/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-80/2011">3K-3-80/2011</a>, nes nesutampa nagrinėjamos ir nurodytų bylų faktinės aplinkybės bei ratio decidenti (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Ieškovė taip ir nenurodė, kokią konkrečią pareigą tinkamai organizuoti darbą pažeidė atsakovė, nenurodė teisės akto ir nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė darbą organizavo netinkamai ir būtent tai lėmė jos padarytus pažeidimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovė, būdama gydytoja, prisiėmė ir slaugytojo pareigas, už jas gavo priemoką prie atlyginimo, todėl privalėjo atlikti tiek gydytojo, tiek slaugytojo pareigas, t. y. prieš pacientų priėmimo pradžią atsinešti pacientų asmens sveikatos istorijas į savo kabinetą, tačiau šios pareigos nevykdė ir ją neteisėtai perkėlė pacientėms (Pacientų priėmimo tvarkos 6.21, 6.22 punktai).
Kasacinio skundo argumentai, kad atsakovė už pakartotinį pažeidimą negalėjo skirti ieškovei griežčiausios drausminės nuobaudos, prieštarauja DK nuostatoms ir kasacinio teismo formuojamai praktikai, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad atleidimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą pagrindą suponuoja pakartotinio darbo pareigų pažeidimo nustatymas; įstatymo nereikalaujama, jog pakartotinis pažeidimas būtų tyčinis ar šiurkštus. Jeigu darbuotojas šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas, tai jis gali būti atleistas ir už vienkartinį tokį pažeidimą tik kitu pagrindu, t. y. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Kitaip tariant, darbdavys, nustatęs, kad darbuotojui nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikyta drausminė nuobauda, turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai raštu iš anksto neįspėjęs darbuotojo, nepriklausomai nuo antrojo pažeidimo sunkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2004).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl darbo sutarties nutraukimo be įspėjimo, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos
DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal šio straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (Kodekso XVI skyrius).
Pagal DK 237 straipsnio 1 dalį, už darbo drausmės pažeidimą gali būti skiriamos šios drausminės nuobaudos: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) atleidimas iš darbo (Kodekso 136 straipsnio 3 dalis).
DK 238 straipsnyje nustatyta, kad, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau.
Taigi, darbo sutarties nutraukimas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasacinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, ne kartą pabrėžė, kad drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis), bei nurodė, jog darbo sutarčiai pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nutraukti būtina tokių juridinių faktų sudėtis: faktas, kad darbuotojas yra padaręs darbo drausmės pažeidimą; faktas, kad darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda; faktas, kad darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę drausminę nuobaudą (DK 240 straipsnio 3 dalis); faktas, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė drausminė nuobauda yra galiojanti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjYtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-566-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-566-706/2015">3K-3-566-706/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad atsakovės Antakalnio filialo direktoriaus 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P1-239K ieškovei už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neleistiną elgesį su pacientę – skirta drausminė nuobauda – pastaba. Ieškovė su šiuo įsakymu buvo supažindinta, drausminės nuobaudos paskyrimo įstatymo nustatyta tvarka ji neskundė. Galiojant šiai nuobaudai, atsakovės Antakalnio filialo direktoriaus 2015 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. P1-456K ieškovei už šiurkščiai pažeistą darbo tvarką skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Šiame įsakyme nurodytas ieškovės atleidimo teisinis pagrindas – DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas.
Taigi, atsižvelgiant į šios nutarties 26 punkte nurodytą juridinių faktų sudėtį, būtiną darbo sutarčiai nutraukti pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, atsakovė turėjo formalų pagrindą taikyti ieškovei drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, nes ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą (ieškovė iš esmės šios aplinkybės neginčija, tik nesutinka su pažeidimo padarymo aplinkybių vertinimu ir jai paskirtos drausminės nuobaudos griežtumu), kai jai jau vieną kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda – pastaba, apie kurią jai buvo tinkamai pranešta ir kuri pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną buvo galiojanti.
Bylą nagrinėję teismai, įvertinę darbo drausmės pažeidimų padarymo ir drausminių nuobaudų skyrimo aplinkybes, sprendė, kad atsakovė teisėtai atleido ieškovę iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Ieškovė, nesutikdama su šia teismų išvada, kasaciniame skunde teigia, kad minėta teismų išvada padaryta neįvertinus aplinkybės, kad darbo drausmės pažeidimus nulėmė atsakovės netinkamai organizuotas darbas poliklinikoje, taip pat neatsižvelgus į tai, kad už pakartotinį, analogišką pirmajam darbo drausmės pažeidimą jai neadekvačiai buvo paskirta griežčiausia drausminė nuobauda, nors pirmą kartą jai buvo paskirta švelniausia drausminė nuobauda.
Kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, remiantis DK 229 straipsniu, tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių bei kitų teisės aktų reikalavimų, rūpintis darbuotojų poreikiais privalo darbdavys.
Kasaciniame skunde minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-694/2001 nurodyta: „<...> Darbdavys turi tinkamai organizuoti darbą, užtikrinti darbo drausmę, nenukrypstamai laikytis darbo įstatymų ir darbo apsaugos taisyklių <...> Nežinodamas, koks darbas jam pavestas ir kokios taisyklės nustato darbo atlikimo sąlygas, darbuotojas dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių negali paklusti darbo drausmei, o, nevykdydamas neteisėtų darbdavio nurodymų, darbo drausmės nepažeidžia. Darbdavio veiksmai, prieštaraujantys jo pareigoms tinkamai organizuoti darbą, užtikrinti darbo drausmę, nepažeisti įstatymų ir darbo sutarties, sąlygoję darbo drausmės pažeidimą, eliminuoja drausminės atsakomybės taikymo darbuotojui galimybę. Drausminė atsakomybė yra viena iš priemonių darbo drausmei, tinkamam darbui užtikrinti. Ji galima tik esant darbuotojo neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei darbuotojo kaltei. Jeigu darbdavys duoda neteisėtus nurodymus ar nesupažindina darbuotojo su konkrečiomis jo pareigomis, tokių nurodymų neįvykdymas, tam tikro darbo neatlikimas, nežinant, jog jį reikia atlikti, negali būti pagrindu drausminei atsakomybei, nes būtinųjų drausminės atsakomybės sąlygų – darbuotojo neteisėtų veiksmų ir (ar) kaltės dėl darbo drausmės pažeidimo – taip pat nėra. Darbdavio teisė patraukti darbuotoją drausminėn atsakomybėn egzistuoja tik tuomet, kai paties darbdavio įvykdytas pažeidimas nėra darbo drausmės nesilaikymo priežastis.“
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04MC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-80/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-80/2011">3K-3-80/2011</a> išaiškinta, kad tinkamai organizuoti darbą privalo darbdavys – visų pirma užtikrindamas, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką, taigi supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymais ir nuostatais. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad DK nuostatos, nustatančios darbuotojo pareigas tinkamai atlikti pavestą darbą, turi būti aiškinamos sistemiškai su DK 227 ir 229 straipsniuose įtvirtintomis darbdavio pareigomis darbo drausmę darbovietėje užtikrinti, be kita ko, sudarant organizacines ir ekonomines sąlygas normaliam našiam darbui, tinkamai organizuojant darbuotojų darbą, rūpinantis darbuotojų poreikiais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NC05MTUvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-94-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-94-915/2017">3K-3-94-915/2017</a> 27 punktą).
Ieškovės darbovietėje – atsakovės Antakalnio filiale – darbo tvarka nustatyta ir reglamentuota lokaliniais teisės aktais: Antakalnio filialo direktoriaus 2013 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-21 patvirtintomis VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialo vidaus tvarkos taisyklėmis; 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. V1-164 patvirtintais VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės personalo darbo krūviais; 2015 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-54 patvirtinta Pacientų priėmimo VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialo poliklinikoje tvarka. Ieškovė su šiais įsakymais buvo tinkamai supažindinta. Be to, ieškovei taip pat buvo žinomi darbovietės siekiami tikslai, jų siekti buvo nutarta 2015 m. rugpjūčio 6 d. gydytojų, slaugytojų ir administracijos susirinkime, jame dalyvavo ir ieškovė. Taigi atsakovė, kaip darbdavė, tinkamai organizavo darbą, užtikrino, kad darbuotojai, tarp jų ir ieškovė, tiksliai žinotų savo pareigas ir jų atlikimo tvarką, todėl ieškovė privalėjo griežtai laikytis darbovietėje nustatytos darbo drausmės ir tvarkos.
Remiantis minėtos Pacientų priėmimo tvarkos 6.21, 6.22 punktais, pacientai neturi teisės patys laikyti (saugoti), nešioti sveikatos istorijų; jas iš vieno kabineto į kitą gali pernešti tik poliklinikos darbuotojai; su gydytoju dirbantis slaugytojas prieš pacientų priėmimo pradžią pristato pacientų asmens sveikatos istorijas į gydytojo kabinetą.
Ieškovės prašymu jai atsakovės Antakalnio filialo direktoriaus 2015 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. P1-4K už papildomus darbus (slaugytojo atliekamas funkcijas) skirtas 10 proc. priedas prie darbo užmokesčio.
Byloje nustatyta, kad pirmojo drausmės pažeidimo atveju ieškovė neturėjo pacientės sveikatos istorijos, pacientės sveikatos istorijos iš registratūros ji neatsinešė, o atvykus pacientei, liepė šiai pačiai sveikatos istoriją atsinešti iš registratūros, tačiau kol dokumentai buvo surasti, baigėsi pacientės priėmimo laikas, todėl ieškovė atsisakė ją priimti. Antrojo drausmės pažeidimo atveju ieškovė turėjo pacientės laikinąją sveikatos istoriją, tačiau pacientės vis vien nepriėmė (dokumentuose pažymėjo, kad pacientė neatvyko) ir liepė jai sveikatos istoriją atnešti iš registratūros, o ten buvo nustatyta, kad sveikatos istorija pagal pareikalavimą buvo išsiųsta į kitą gydymo įstaigą.
Bylą nagrinėję teismai, įvertinę šios nutarties 33–36 punktuose nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovės padarytus darbo drausmės pažeidimus nulėmė jos pačios veiksmai ir netinkamas pareigų atlikimas, o ne atsakovės netinkamai organizuotas darbas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismų išvada, nes ieškovė, žinodama darbovietėje nustatytą darbo ir pacientų priėmimo tvarką, gaudama atlyginimo priedą už slaugytojo funkcijų atlikimą, privalėjo tinkamai vykdyti Pacientų priėmimo tvarkos 6.21, 6.22 punktuose nustatytas pareigas ir neturėjo teisės šių pareigų perkelti pacientams. Priešingi ieškovės kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė kasaciniame skunde tiksliai nenurodo ir nedetalizuoja, kokius konkrečius darbo organizavimo pareigos ir (ar) teisės aktų pažeidimus padarė atsakovė (CPK 178 straipsnis).
Šios nutarties 29 punkte minėta, kad, kaip pati ieškovė teigia, jai už pakartotinį analogišką darbo drausmės pažeidimą nepagrįstai skirta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Teisėjų kolegija sutinka, kad darbdavys, parinkdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, turi atsižvelgti į DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, privalo laikytis visų DK XVI skyriuje nustatytų drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (DK 136 straipsnio 4 dalis), tarp jų ir DK 238 straipsnio, reglamentuojančio drausminės nuobaudos parinkimo kriterijus, reikalavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NC05MTUvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-94-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-94-915/2017">3K-3-94-915/2017</a> 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo nustatymas savaime nereiškia, kad darbuotojui dėl to gali būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Darbdavys, nustatęs, kad darbuotojas, turintis galiojančią drausminę nuobaudą, vėl pažeidė darbo drausmę, kiekvienu konkrečiu atveju turi svarstyti, kokią iš DK 237 straipsnio 1 dalyje išvardytų drausminių nuobaudų parinkti, atsižvelgdamas į DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus, ir parinkti kaip galima adekvačią drausminę nuobaudą. Vertinant paskirtos drausminės nuobaudos adekvatumą padaryto pažeidimo sunkumui, atsižvelgtina į aplinkybes, kuriomis nuobauda buvo paskirta, t. y. ar nubaudimo apskritai ir parinktos nuobaudos griežtumo nelėmė nesusijusios su darbo drausmės pažeidimu aplinkybės, pavyzdžiui, darbdavio administracijos ir darbuotojo nesutarimai dėl darbo organizavimo, darbuotojo pareikštos kritikos, dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje, kreipimosi į valstybės institucijas dėl, darbuotojo nuomone, darbdavio padarytų teisės pažeidimų, kt. Byloje nustačius, kad nurodyto pobūdžio aplinkybės, galėjusios lemti konkrečios drausminės nuobaudos skyrimą, egzistavo, būtina padidinti dėmesį vertinant, ar byloje surinkti įrodymai patvirtina įstatyme nustatytą pagrindą skirti atitinkamo griežtumo drausminę nuobaudą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NC05MTUvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-94-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-94-915/2017">3K-3-94-915/2017</a> 24, 25 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Nagrinėjamu atveju teismai, spręsdami dėl paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – adekvatumo padarytam darbo drausmės pažeidimui, įvertino šias aplinkybes: ieškovės atliekamas darbo funkcijas – ieškovė yra gydytoja kardiologė, kuriai keliami aukšti profesinės veiklos ir etikos reikalavimai; padarytų darbo drausmės pažeidimų padarinius – pacientės, kurioms ieškovė atsisakė teikti medicinos paslaugas, yra garbaus amžiaus, nesuteikus joms paslaugų pablogėjo jų sveikata, o vienai iš pacienčių buvo reikalinga skubi būtinoji medicinos pagalba ir pacientė vėliau buvo paguldyta į ligoninę; iki šioje byloje sprendžiamų drausminių nuobaudų paskyrimo tais pačiais metais, t. y. 2015 m. gegužės 11 d., komisija, kuriai buvo pavesta įvertinti ieškovės elgesį, siūlė skirti ieškovei drausminę nuobaudą – žodinę pastabą – už nepagarbų elgesį su personalu ir kolegomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo dėl šių teismų nustatytų aplinkybių byloje nėra.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus, nurodytus šios nutarties 38, 39 punktuose, įvertinusi šios nutarties 40 punkte nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad teismai, spręsdami dėl ieškovei skirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėtumo ir adekvatumo padarytam darbo drausmės pažeidimui, nepadarė DK 238 straipsnio pažeidimo, tinkamai įvertino visas nagrinėjamam klausimui svarbias aplinkybes ir nenukrypo nuo minėtos kasacinio teismo praktikos. Vien ta aplinkybė, kad šiuo atveju skiriasi drausminių nuobaudų griežtumas už iš esmės analogiškus darbo drausmės pažeidimus, atsižvelgiant į antro darbo drausmės pažeidimo padarinius (pacientė buvo paguldyta į ligoninę) ir ieškovės profesijos ypatumus (gydytoja), nesudaro teisinio pagrindo daryti priešingą išvadą.
Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą esant pakartotiniam darbo drausmės pažeidimui, ir nenukrypo nuo kasaciniame skunde nurodomos kasacinio teismo praktikos. Dėl šios priežasties skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
Atsakovė prašo priteisti 293,40 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio. Dėl šios priežasties atsakovei iš ieškovės priteistina visa prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma – 293,40 Eur.
Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį nepakeistą.
Priteisti atsakovei VšĮ Vilniaus miesto klinikinei ligoninei (j. a. k. 302692454) iš ieškovės A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 293,40 Eur (du šimtus devyniasdešimt tris Eur 40 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys
