L. B. pagal BK 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–229/2013

Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)

Procesinio sprendimo kategorija

2.1.7.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutarties.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu L. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus iš dalies sudedant, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. lapkričio 7 iki 22 d. Civilinio ieškovo UAB „N.“ civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš L. B. bei K. D. solidariai priteista 1 000 000 Lt. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – iš L. B. ir A. G. solidariai priteista 553 508 Lt.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. G. ir K. D., tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi nuteistojo L. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

L. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. G., apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2007 m. sausio mėn. pradžioje susitarė su A. G. apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą – pinigus. Vykdydamas šį susitarimą, L. B. pasiūlė E. U. U. ir R. M. įgyti AB „L.“ privatizuojamas patalpas, esančias Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Žinodamas, kad šių patalpų AB „L.“ neprivatizuoja, neparduoda ir kad negalės jų įsigyti, jis pažadėjo jas įsigyti savo ar planuojamos įsteigti įmonės vardu, o vėliau perleisti R. M. arba E. U. U. ar jų nurodytai įmonei. Dėl L. B. ir A. G. apgaulės patikėję, kad jų ketinimai dėl šio sandorio rimti ir realūs, E. U. U. ir R. M. sutiko į šį sandorį investuoti savo lėšas ir L. B. bei A. G. perdavė 550 000 Lt: 2007 m. vasario 1 d. – 150 000 Lt, 2007 m. vasario 12 d. – 50 000 Lt, 2007 m. vasario 27 d. – 200 000 Lt, 2007 m. kovo 21 d. – 150 000 Lt, šių pinigų perdavimus įforminant paprastaisiais vekseliais, kuriuos pagal išankstinį L. B. ir A. G. susitarimą savo vardu pasirašė A. G. Gavę pagal pasirašytus paprastuosius vekselius pinigus, L. B. ir A. G. tarpusavyje juos pasidalijo, sutartinių įsipareigojimų nesilaikė, AB „L.“ priklausančių patalpų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), neįgijo, o paimtų pinigų negrąžino. Taip L. B. ir A. G., veikdami apgaule, įgijo didelės vertės – 550 000 Lt – svetimą R. M. ir E. U. U. priklausantį turtą.

Taip pat L. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su K. D., apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2007 m. kovo mėn. pradžioje susitarė su K. D., kad šis taps uždaros akcinės bendrovės savininku, iš anksto žinodamas, jog bendrovė bus naudojama nusikalstamai veikai vykdyti. Vykdydamas šį susitarimą, L. B. surado parduodamą UAB „M.“ (įmonės kodas Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir susitarė su jos savininku akcininku dėl bendrovės pirkimo. 2007 m. kovo 23 d. L. B. nurodė K. D. su UAB „M.“ savininku akcininku pasirašyti akcijų pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią visas UAB „M.“ akcijas įsigyja K. D. Po to L. B., vykdydamas nusikalstamą sumanymą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – pinigus, 2007 m. kovo mėn. pabaigoje organizavo tariamą tarpininkavimo sandorį su UAB „I.“ atstovu E. U. U. dėl nekilnojamojo turto – namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo. UAB „I.“ šiam sandoriui pasitelkus UAB „N.“ ir jai suteikus 1 000 000 Lt dydžio paskolą nekilnojamajam turtui įsigyti, L. B. 2007 m. balandžio 3 d. nurodė K. D., kaip UAB „M.“ direktoriui, pasirašyti su UAB „N.“ preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo, iš anksto žinodamas, kad nebus laikomasi šios sutarties sąlygų įsigyti minėtą namą ir vėliau jį perleisti UAB „N.“. Pagal 2007 m. balandžio 3 d. preliminariąją sutartį su UAB „M.“ UAB „N.“ pervedus į pastarosios atsiskaitomąją sąskaitą banke 1 000 000 Lt, L. B. nurodė K. D. 2007 m. balandžio 4 d. ir 5 d. iš AB bankas „Hansabankas“ Vilniaus regiono skyriaus, esančio Vilniuje, Savanorių pr. 15a, paimti pervestus pinigus, juos išgryninti ir perduoti jam. Gavęs pinigus, L. B. sutartinių įsipareigojimų įgyti nekilnojamąjį turtą UAB „M.“ vardu bei perleisti jį UAB „N.“ neįvykdė ir gautų pinigų negrąžino. Taip L. B. ir K. D., veikdami bendrininkų grupe, apgaule įgijo didelės 1 000 000 Lt vertės svetimą UAB „N.“ priklausantį turtą.

Kasaciniu skundu nuteistasis L. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Skunde kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl pažeidė BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų nuostatų ir padarė neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas. Nesilaikyta ir BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos. Be to, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis, nes kasatoriaus veiksmai kvalifikuoti kaip nusikalstami, nesat tam objektyvaus pagrindo, neteisingai interpretuojant aplinkybes ir darant prielaidomis pagrįstas išvadas, kad kasatorius neva apgaule įgijo svetimas lėšas.

Teismai nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą kasatoriui, o savo procesinius sprendimus grindė prieštaringais kitų dviejų nuteistųjų A. G. bei K. D. parodymais, visiškai netyrė ir neanalizavo kasatorių teisinančių įrodymų. Kasatoriaus nuomone, byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių, kad jis įgijo nukentėjusiesiems priklausančias lėšas, išskyrus 10 000 Lt, kuriuos gavo iš A. G. už tarpininkavimą parduodant nekilnojamąjį turtą. Kasatorius pažymi, kad jis, kaip ir nukentėjusieji, buvo patikėjęs patirtį turinčiu sukčiumi A. G., šiam įgyvendinant nusikalstamą sumanymą. Kasatoriaus, kaip prekybos nekilnojamuoju turtu tarpininko, vaidmuo bendraujant su potencialias klientais, negalėjo nepasireikšti aktyviais veiksmais siūlant pirkti nekilnojamojo turto objektus už atitinkamą atlygį, tačiau tai jo kaltės nepatvirtina, nes jis taip elgėsi pasitikėdamas A. G.

Teismai tinkamai ir teisingai neįvertino N. G., šioje byloje nepagrįstai turėjusio liudytojo statusą, vaidmens padarant nusikalstamas veikas. Šis asmuo atliko aktyvų vaidmenį tariantis dėl nekilnojamojo turto pirkimo, o pagal jo paties nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, įgijo daugiau kaip 100 000 Lt. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas laikė jį tik tarpininku ir liudytoju, jo veiksmus vertino neatsižvelgdamas į tai, kad pagal BPK teismai nėra saistomi kokiais nors apribojimais pagal objektyvius bylos duomenis nustatant, jog konkrečių asmenų veiksmai gali turėti nusikalstamos veikos požymių. Nelogiška ir visiškai nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad aplinkybė, jog liudytojas N. G. nurodė skirtingas pagal sandorį gautas sumas, nėra esminė, nes tai turi reikšmės ne tik sprendžiant baudžiamojon atsakomybėm traukiamų asmenų kaltės klausimą, bet ir dėl iš šių asmenų priteistino civilinio ieškinio dydžio.

Kasatorius tvirtina, kad po to, kai į UAB „M.“ sąskaitą buvo pervesta 1 000 000 Lt, iš jų 990 000 Lt kasatorius sumokėjo N. G., nes taip padaryti buvo nurodęs E. U. U. N. G. pinigų gavimo faktus yra patvirtinęs prie baudžiamosios bylos pridėtuose dokumentuose – tiek 2007 m. kovo 30 d. preliminariojoje sutartyje, tiek 2007 m. balandžio 19 d. pakvitavime jis savo parašu patvirtino gavęs bendrai 990 000 Lt, tačiau pirmosios instancijos teismas šių rašytinių įrodymų nevertino, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino eksperto išvadą ir aiškiai melagingus A. G. parodymus kaip patvirtinančius kasatoriaus kaltę. Anot kasatoriaus, pagal eksperto išvadą maža identifikacinė N. G. parašo, atsižvelgiant į jo sandarą, vertė negali būti pagrindas atmesti bylos rašytinius įrodymus, kuriais kasatorius įrodinėjo aplinkybę, jog pinigus perdavė N. G., taigi ir savo nekaltumą. Priešingu atveju, būtų paneigta nekaltumo prezumpcija.

Taip pat teismai tinkamai neįvertino aplinkybės, jog liudytojas N. G., aktyviai dalyvavęs sudarant susitarimą dėl namo ir žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), yra liudytojo E. U. U. vaikystės draugas. Be to, teismai visiškai neanalizavo liudytojo N. G. veiksmų, atsižvelgiant į tai, kad jo dėdė, t. y. namo savininkas Vokietijos pilietis R. L., buvo išdavęs įgaliojimą N. G. parduoti šį jam priklausantį namą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai namo savininko vaidmenį laikė visiškai nereikšmingu aiškinantis bylos aplinkybes ir jo neapklausė.

Teismai neatliko visapusiškos ir tinkamos nuteistojo A. G. parodymų, duotų įvairiose proceso stadijose, analizės, nors jo parodymai dėl kasatoriaus veiksmų ir vaidmens darant nusikalstamas veikas, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, buvo nenuoseklūs ir prieštaringi (T. 3, b. l. 130, 131, 138, 139, 143; T. 8, b. l. 122). Be to, liudytojo parodymus paneigia kiti bylos duomenys. Antai liudytojas N. Z. nepatvirtino, kad kasatorius būtų iš jo paėmęs pinigus, o parodė tik tai, kad saugojo savo darbo kabinete maišelį, kuriame, kaip jam sakė A. G., buvo įmonės dokumentai, kuriuos vėliau A. G. nurodymu perdavė kasatoriui (T. 7, b. l. 169). Taip pat bylos nagrinėjimo metu A. G. teigė, kad N. Z. neturėjo priėjimo prie nekilnojamojo turto inventorizacinių bylų, tačiau šią aplinkybę paneigia 2007 m. gruodžio 19 d. AB „L.“ raštas (T. 3, b. l. 183). Be to, būdamas nelaisvėje, A. G. per kitus asmenis ne kartą reikalavo, kad kasatorius perduotų jam pinigus, nes nuo jo parodymų priklauso tolesnis kasatoriaus likimas. Taigi kasatorius daro išvadą, kad nuteistasis A. G. sąmoningai jį apkalbėjo, o nurodytų esminių baudžiamosios bylos įrodymų prieštaravimų abiejų instancijų teismai nepašalino.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo kasatoriaus apeliacinio skundo argumento, kad nukentėjusysis R. M. dalies pinigų perdavimo atvejų nematė ir neįvardijo konkrečių atvejų, kada pinigus būtų paėmęs kasatorius, priešingai, abejotinais nukentėjusiojo R. M. parodymais patvirtino liudytojo E. U. U. teiginius, kad pinigai buvo perduoti kasatoriui, darydamas išvadą, kad pastarasis liudytojas sąžiningai klydo. Pasak kasatoriaus, sugretinus nukentėjusiojo R. M. ir liudytojo E. U. U. parodymus dėl pinigų perdavimo, jie yra nenuoseklūs ir akivaizdžiai prieštaringi.

Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad niekas jo neprašė pasirašyti vekselių ir tai suprantama, nes sandorio iniciatoriumi buvo A. G. ir nuo jo galimybių ir ryšių su atsakingais AB „L.“ darbuotojais turėjo priklausyti būsimo sandorio rezultatai.

Teismai tinkamai nevertino aplinkybių, kad dalyvauti AB „L.“ priklausančių patalpų pardavimo sandoryje kasatoriui pasiūlė nuteistasis A. G., kad būtent jis turėjo visus su AB „L.“ priklausančių patalpų privatizavimu susijusius dokumentus ir tik jis inicijavo sandorių dėl šių patalpų sudarymą, kurių realumu niekas, taip pat ir kasatorius, neabejojo. Bylos duomenimis, neginčijamai nustatyta, kad AB „L.“ darbuotoją N. Z. pažinojo tik A. G. ir tik jis turėjo informaciją apie minėtų objektų privatizavimą, o ne kasatorius. Teisme apklaustas nukentėjusysis R. M. parodė, kad būtent A. G. prisistatė kaip asmuo, tvarkantis AB „L.“ priklausančių objektų įsigijimo reikalus. Taigi akivaizdu, kad sandorių dėl šių objektų sudarymas nuo kasatoriaus nepriklausė ir negalėjo priklausyti, tačiau teismai to nevertino.

Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, nors į kviestinų liudytojų sąrašus buvo įtrauktas liudytojas A. K., kuris buvo vienas iš A. G. tarpininkų ir gavo tarpininkavimo mokestį pagal sandorius, teismuose šis gynybai itin svarbus liudytojas nebuvo apklaustas, taip pažeidžiant reikalavimą išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo nuteistojo apeliacinio skundo argumento dėl liudytojo E. U. U. iškeltos sąlygos, kad įsigyjant AB „L.“ priklausančias patalpas dalyvautų įsteigta uždaroji akcinė bendrovė, todėl aplinkybė, jog kasatorius pristatydavo K. D. kaip UAB „M.“ direktorių ir aiškindavo, kad jo vadovaujama bendrovė dalyvaus aukcione, negali būti vertinama kaip patvirtinanti kasatoriaus kaltę. Taip pat turėtų būti vertinamas ir tas faktas, kad kasatorius nieko blogo neįtarė, kai A. G. susirinkimuose prisistatydavo AB „L.“ atstovu G. V.

Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir tinkamai nevertino aplinkybės, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai logiškais laikė E. U. U. paaiškinimus, kad jis nusprendė patikrinti kasatorių dėl pasiūlymo įsigyti AB „L.“ parduodamas patalpas, todėl sutiko įsigyti namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), t. y. nusprendė padaryti eksperimentą, patikrinti veiklos schemą, pervesdamas milijoną. Pasak liudytojo, dokumentus dėl šio objekto pateikė N. G.; jis nežino, kur nukeliavo pinigai, tačiau iš banko juos paėmė N. G. (T. 7. b. l. 168, 169). Kasatorius pažymi, kad namas turėjo būti parduodamas K. D. vadovaujamai UAB „M.“ ne kasatoriaus, o paties liudytojo E. U. U. pageidavimu, todėl nesuprantama, kodėl liudytojas pervedė į įmonės sąskaitą 1 000 000 Lt, jeigu žinojo, kad K. D. buvo statytinis bendrovės direktorius ir nepasitikėjo kasatoriumi.

Apeliacinės instancijos teismas neįvardijo konkrečių kasatoriaus nusikalstamų veiksmų, atitinančių nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėtį, apgaulės būdu užvaldant R. M. bei E. U. U. pinigus, apsiribodamas konstatavimu, kad kasatoriaus vaidmuo sudarant sandorius buvo aktyvus. Teismo nutartis dėl pirmosios veikos padarymo yra nemotyvuota, joje išsamiai neatsakyta į kasatoriaus apeliaciniame skunde iškeltus klausimus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė prašo nuteistojo L. B. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai ir prašymai nepagrįsti. Teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, sprendimus grindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, todėl kasatoriaus teiginiai dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies ir 305 straipsnio pažeidimų nepagrįsti ir deklaratyvūs.

Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatorius iš esmės atkartoja savo apeliacinio skundo argumentus, ginčija savo kaltės įrodytumą ir teismo išvadas, susijusias su tam tikrų faktų konstatavimu, t. y. nuosprendžio pagrįstumą – nesutinka su liudytojo N. G., nuteistųjų A. G. ir K. D., nukentėjusiųjų E. U. U. ir R. M. parodymų vertinimu, neigia savo vaidmenį apgaule užvaldant lėšas ir pan. Tačiau tai, atsižvelgiant į BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinio skundo teiginiai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, paliktini nenagrinėtini.

Teismų sprendimų turinys, teismo posėdžio protokoluose užfiksuoti duomenys rodo, kad šioje byloje BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo paisoma. Kasatoriui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs atmestini kasacinio skundo argumentai, kad teismai perkėlė kasatoriui įrodinėjimo naštą, kad jis nuteistas neteisėtai ir nepagrįstai, pažeidžiant teisingumo bei protingumo principus. Išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė patikrinęs ir įvertinęs nukentėjusiųjų E. U. U. ir R. M., liudytojų N. G., Z. P., D. N., A. K. ir kitų liudytojų, nuteistųjų A. G., K. D. parodymus, taip pat vadovavosi rašytiniais įrodymais, įvertino visumą byloje surinktų įrodymų, liečiančių abiejų nusikaltimų braižą. Teismas rėmėsi nuosekliais nukentėjusiųjų E. U. U., R. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau patvirtintais teisme, nuteistųjų A. G. ir K. D. parodymais, kurie viso proceso metu tvirtino, jog būtent nuteistasis L. B. aktyviai veikė siekdamas apgaule įgyti svetimus pinigus. Byloje nustatyta, kad, siekdamas apgaule įgyti svetimą turtą, L. B. veikė pagal vienodą schemą, t. y. suklaidindavo nukentėjusiuosius dėl savo ir bendrininkų tapatybės (pats prisistatydavo Seimo nario padėjėju, A. G. susitikimuose prisistatydavo AB „L.“ atstovu, K. D. – UAB „M.“ direktoriumi), suorganizavo susitikimą su aukštas pareigas einančiu AB „L.“ atstovu ir pan., taip sudarydavo tokias sąlygas, kad nukentėjusieji patikėtų jo ketinimais, kurių jis nesiruošė vykdyti. Iš visų nukentėjusiųjų parodymų akivaizdu, kad pinigus jie mokėdavo tik dėl to, jog buvo L. B. ir jo bendrininkų suklaidinti, t. y. būtent apgaulė nulėmė nukentėjusiųjų apsisprendimą sudarinėti sandorius, nes žinodami tikrąją L. B. padėtį ir tikslus pinigų nebūtų mokėję.

Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma pagal apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjo tinkamai. Teismas BPK reikalavimų nepažeidė. Atlikęs įrodymų tyrimą ir dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, patikrinęs jų vertinimą, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, priimtoje nutartyje į visus esminius apeliacinio skundo argumentus išsamiai ir motyvuotai atsakė bei paaiškino, kodėl jie atmetami. Motyvuodamas veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalies pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė, kokios aplinkybės rodo, kad L. B. turėjo tyčią panaudodamas apgaulę užvaldyti nukentėjusiųjų pinigus, taip pat pasisakė dėl apgaulės turinio, nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų vertinimo.

Nuteistojo L. B. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo nuteisiant L. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

Kasaciniame skunde nuteistasis L. B. nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, sudariusiomis faktinį pagrindą jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Kasatorius neišsamų ir šališką bylos duomenų ištyrimą ir vertinimą argumentuoja pateikdamas savo nuomonę dėl atskirų bylos aplinkybių reikšmės, jų vertinimo kitų bylos duomenų kontekste, taip pat išdėstydamas galimus atskirų bylos įrodymų prieštaravimus, netinkamą jų vertinimą ir kaip kasacijos pagrindus nurodo BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1-3 punktų pažeidimus. Su tais pačiais argumentais bei nurodytais proceso teisės normų pažeidimais siejamas ir netinkamas baudžiamojo įstatymo – BK 182 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 4 dalies taikymas, t. y. teigiama, kad kasatoriaus veiksmai kvalifikuoti kaip nusikalstami nesant objektyvaus pagrindo, neteisingai interpretuojant bylos aplinkybes ir darant prielaidomis pagrįstas išvadas.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Bylos nagrinėjimas teisės taikymo aspektu reiškia, kad kasacinės instancijos teismas surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, nes nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – šių klausimų nagrinėjimas priskirtas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams. Pažymėtina, kad bet kokiais pagrindais ir motyvais nuosprendis gali būti apskųstas tik apeliacine tvarka (BPK 312 straipsnio 1 dalis). Taigi tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas bylos įrodymų vertinimas, nagrinėjantis bylą kasacinės instancijos teismas patikrina, ar renkant bylos duomenis, juos tiriant ir vertinant nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Kasaciniu skundu ginčijamas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumas tikrinamas pagal žemesnės instancijos teismų sprendimuose nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Patikrinusi nuteistojo L. B. kasacinio skundo argumentų pagrįstumą įrodymų tyrimo bei vertinimo atitikimo BPK reikalavimams aspektu, teisėjų kolegija nenustatė skunde nurodytų BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies ir 305 straipsnio 1-3 punktų pažeidimų.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų vertinimo – jų priimtinumo ar atmetimo aspektu – motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikimas vertinant įrodymus turi turėti objektyvų pagrindą – remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu, įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje ir šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą patikrinusio apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktas visų šioje byloje reikšmingų L. B. baudžiamosios atsakomybės klausimui spręsti įrodymų vertinimas. Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, L. B. dalyvavimas apgaule kartu su kitais bendrininkais užvaldant R. M., E. U. U. bei UAB „N.“ lėšas neabejotinai įrodytas bylos įrodymų visuma: nuteistųjų A. G., K. D., nukentėjusiojo R. M., liudytojų E. U. U., N. G., N. Z., D. N., A. K., kitų liudytojų parodymais, paprastaisiais vekseliais, AB „L.“ raštais, 2012 m. sausio 18 d. rašysenos ekspertizės aktu, 2008 m. birželio 20 d. specialisto išvada, kratos, atpažinimo ir parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotais duomenimis bei kitais rašytiniais bylos įrodymais. Teismų sprendimuose išdėstytos motyvuotos ir pakankamai išsamios išvados dėl nuteistųjų A. G., K. D., nukentėjusiojo R. M., liudytojų E. U. U., N. G. parodymų, 2012 m. sausio 18 d. rašysenos ekspertizės akto, 2007 m. balandžio 19 d. pakvitavimo vertinimo, o kasaciniame skunde nurodomi šių bylos įrodymų prieštaravimai, jų vertinimo netinkamumas iš esmės rodo tik kasatoriaus nepritarimą teismų atliktam įrodymų vertinimui ir abejonių dėl teismų išvadų pagrįstumo bei esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nepatvirtina.

Kasaciniame skunde nurodytus argumentus, kad L. B. visus 2007 m. balandžio 3 d. preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties pagrindu gautus UAB „N.“ pinigus E. U. U. nurodymu perdavė liudytojui N. G. ir kad priešingus šio liudytojo parodymus (kad jis pinigų negavo) reikia vertinti kritiškai dėl jų nenuoseklumo ir prieštaringumo, nes ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė už tarpininkavimą parduodant namą, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), gavęs vieną, o teisme – kitą (didesnę) pinigų sumą, apeliacinės instancijos teismas patikrino, išanalizavo ir motyvuotai atmetė. Atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, t. y. apklausęs liudytojus E. U. U., N. G., nuteistąjį A. G., paskyręs nuteistojo L. B. pirmosios instancijos teismui pateiktame pakvitavime (kuriame nurodyta, kad liudytojas N. G. gavo 790 000 Lt) esančio parašo rašysenos ekspertizę, įvertinęs šio ir žemesnės instancijos teismo įrodymų tyrimo metu gautus duomenis, apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad L. B. visų pagal preliminarią sutartį gautų pinigų (1 000 000 Lt) liudytojui N. G. neperdavė. Skirtingai nei kasaciniame skunde nurodoma, liudytojas E. U. U. nepatvirtino nuteistojo L. B. parodymų, kad jis (E. U. U.) liepė nuteistajam perduoti pinigus liudytojui N. G. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pagrįstai aplinkybę, jog liudytojas N. G. nurodė skirtingas už tarpininkavimą gautas sumas, vertino kaip neesminę, t. y. neturinčią reikšmės sprendžiant L. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Byloje nustatyta, kad L. B., veikdamas bendrininkų grupe su K. D., apgaule užvaldė UAB „N.“ priklausančius 1 000 000 Lt, o tas faktas, kad L. B., darydamas nusikalstamą veiką, savarankiškai nusprendė liudytojui N. G. už tarpininkavimą sumokėti 100 000 Lt, neturi reikšmės sprendžiant dėl jo (L. B.) atsakomybės ir iš nuteistųjų priteistino civilinio ieškinio dydžio. Taip pat teismai neturėjo teisinio pagrindo priimtuose sprendimuose vertinti liudytojo N. G. veiksmų teisėtumo, nes jam šioje byloje nebuvo pareikšti kaltinimai padarius kokias nors neteisėtas veikas. Pagal BPK 257 straipsnį, jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kitas asmuo gali būti padaręs nusikalstamą veiką, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui, tačiau žemesnių instancijų teismai tokių faktų nagrinėdami šią bylą nenustatė, todėl nebuvo BPK 257 straipsnyje numatyto pagrindo priimti nutarties dėl liudytojo N. G., tikėtina, padarytos nusikalstamos veikos pranešant apie tai prokurorui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pripažinusio savo kaltę apgaule užvaldant E. U. U. bei R. M. pinigus nuteistojo A. G. parodymų įrodomosios vertės ir patikimumo nesumenkina tas faktas, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje jis savo (iš dalies – ir L. B.) kaltės nepripažino. Atsižvelgiant į tai, kad dar ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. G. prisipažino padaręs jam inkriminuotą veiką, tokius savo parodymus patvirtino apklaustas teisiamojo posėdžio metu (pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose), o jo nurodytos svarbiausios įvykių aplinkybės atitiko kitus bylos duomenis, teismai neturėjo jokio pagrindo jais nesivadovauti ar abejoti vien dėl tos priežasties, kad jis bylos tyrimo pradžioje neigė savo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje. Be to, pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Nuteistojo A. G. parodymai dėl liudytojo N. Z. veiksmų perduodant nuteistiesiems AB „L.“ nekilnojamojo turto objektų inventorizacines bylas nebuvo nuoseklūs, t. y. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis iš pradžių patvirtino, kad gavo iš liudytojo šiuos dokumentus, vėliau nurodė, kad N. Z. gauti šių bylų negalėjo. Nepaisant šių nevienodų nuteistojo A. G. parodymų, remiantis kitais bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad, siekdami įtikinti nukentėjusiuosius ir sukurti tariamų sandorių realumo vaizdą, nuteistieji pateikdavo įvairių dokumentų, susijusių su neva planuojamais realizuoti nekilnojamojo turto objektais, originalus ir jų kopijas.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat pasisakyta dėl nukentėjusiojo R. M. bei liudytojo E. U. U. parodymų, susijusių su pinigų perdavimu L. B. ir A. G., prieštaravimų šalinimo. Palyginęs šių proceso dalyvių parodymus tarpusavyje bei kitų bylos duomenų kontekste, teismas padarė motyvuotą išvadą, kad pinigai, skirti tariamam AB „L.“ priklausančių nekilnojamojo turto objektų privatizavimui, susitikimų su E. U. U. ir R. M. metu buvo perduodami tiek L. B., tiek A. G. Pažymėtina ir tai, kad nuteistieji L. B. ir A. G. buvo bendrininkai ir abu veikė suderinę savo veiksmus; visus vekselius, kurių pagrindu buvo gauti nukentėjusiųjų pinigai, pasirašė A. G., L. B. atsisakius pasirašyti (melagingai) motyvuojant tuo, kad ėjo svarbias pareigas Lietuvos Respublikos Seime; paprastųjų vekselių pasirašymą matė arba apie tai žinojo L. B., todėl nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės klausimui spręsti neturi reikšmės tai, kuris iš nuteistųjų atskirais atvejais paėmė pinigus ir kaip šie neteisėtai gauti pinigai buvo pasiskirstyti tarp nuteistųjų.

Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad teisme neapklausus kaip liudytojų R. L. (namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininko) ir A. K., buvo pažeistas BPK reikalavimas išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad R. L. jokių reikšmingų aplinkybių dėl nuteistųjų L. B. ir K. D. nusikalstamų veiksmų šiems apgaule įgyjant UAB „N.“ lėšas negalėjo nurodyti, nėra jokio pagrindo manyti, kad šio liudytojo neapklausus buvo pakenkta išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui. Dėl liudytojo A. K. abiejų instancijų teismai buvo nutarę jį iškviesti ir apklausti, tačiau išnaudojus visas procesines galimybes to padaryti nepavyko.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad teismai, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, darydami išvadas dėl įrodyta pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybių, rėmėsi tik teisėtais ir patikimais įrodymais, kurie buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, tarpusavyje sugretinti ir palyginti, pašalinant jų prieštaravimus, todėl teismų išvadų pagrįstumu nėra teisinio pagrindo abejoti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą, atliko dalinį įrodymų tyrimą, nutartyje išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl visų nuteistajam iškilusių abejonių, pašalino apelianto nurodytus galimus įrodymų prieštaravimus, paneigė jo iškeltas versijas, t. y. dar kartą patikrino pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo atitikimą BPK reikalavimams, tačiau šio pobūdžio klaidų nenustatė. Taigi nėra teisinio pagrindo abejoti teismų išvadų pagrįstumu ir teisingumu.

Kaip kasacijos pagrindas kasaciniame skunde nurodomas ir netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, tačiau jokiais konkrečiais teisiniais argumentais nemotyvuojamas. Nurodytas pagrindas siejamas su netinkamai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir baudžiamojo proceso normų pažeidimais, dėl kurių šioje nutartyje pasisakyta. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad L. B. veikdamas kartu su bendrininkais apgaule užvaldė svetimą turtą (pinigus), teismai tinkamai taikė BK 182 straipsnio 2 dalį. Taip pat kasaciniame skunde savarankiškais teisiniais argumentais nemotyvuojami BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pažeidimai, o tai neatitinka kasaciniam skundui keliamų reikalavimų, išdėstytų BPK 368 straipsnio 2 dalyje, todėl šie kasacinio skundo teiginiai paliekami nenagrinėti.

Nenustačiusi BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų keisti ar naikinti skundžiamus tesimų sprendimus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti kasacinį skundą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo L. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Greičius

Antanas Klimavičius

Armanas Abramavičius