Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-13-2013
Teisminio proceso Nr. 4-08-3-02155-2012-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
39.2; 45.4.5
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, atnaujintą pagal administracine tvarka nubaustos M. V. prašymą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutarties.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu M. V. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį nubausta 100 Lt bauda, pagal 130 straipsnio 1 dalį – 3000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, galutinė nuobauda paskirta 3000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams.
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi M. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
M. V. nubausta už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 21 d., apie 10.00 val., Panevėžyje,,,duomenys neskelbtini“ namo kieme, vairuodama AB „Panevėžio keliai“ priklausantį automobilį,,Škoda Octavia Combi“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodama iš stovėjimo vietos atbuline eiga, kliudė iš kairės pusės stovintį automobilį,,Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. M. V. iš eismo įvykio vietos pasišalino, pažeisdama KET 158, 231 punktus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2013 m. sausio 16 d. nutartimi, vadovaudamasi ATPK 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 30221 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, priėmė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. V. prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą ir bylą atnaujino.
M. V. prašo teismų sprendimus pakeisti: sumažinti paskirtą 3000 Lt baudą ir panaikinti papildomą administracinę nuobaudą – atėmimą teisės vairuoti transporto priemones trejiems metams.
Prašyme nurodoma, kad teismai padarė esminių materialiosios ir procesinės teisės pažeidimų, kurie lėmė neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų priėmimą. Taip pat teismai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose (Nr. 2AT-4-2011 ir kt.).
M. V. manymu, teismas, nustatęs atsakomybę lengvinančią aplinkybę (nuoširdų gailėjimąsi ir prisipažinimą) dėl pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, nepagrįstai šios aplinkybės nenustatė dėl kito pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Teismo išvados šiuo klausimu neatitinka faktinių aplinkybių ir bylos įrodymų, motyvai prieštaringi. Pirmiausia teismas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu ji savo kaltės dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nepripažino ir paaiškino, jog manevruodama iš aikštelės nejautė, kad kliudė kitą automobilį, ir išvažiavo. Toks jos paaiškinimų vertinimas neatitinka teisme duotų jos paaiškinimų. M. V. teigia nurodžiusi, kad, išvažiuodama iš aikštelės, negirdėjo, nematė ir nejuto, jog jos automobilis kliudė kitą ir jį apgadino. Dėl to ji ir išvažiavo, nepasilikdama eismo įvykio vietoje. Bet tai nereiškia, kad ji nepripažįsta savo kaltės. Apie eismo įvykį ji sužinojo paskambinus policijos pareigūnams, tada sustabdė automobilį, jį apžiūrėjo ir pastebėjo nežymius nubraukimus. Esant tokioms aplinkybėms, nesuprantama, kaip galima pripažinti kaltę ir gailėtis dėl automobilio sugadinimo, bet nepripažinti pasišalinimo iš įvykio vietos. Pareiškėja tvirtina, kad jeigu ji būtų mačiusi, girdėjusi ar pajutusi, jog kliudė kitą automobilį, ji būtų pasielgusi taip, kaip reikalauja KET. Be to, pareiškėja pažymi, kad eismo įvykis atsitiko namo kieme, kuriame ji gyvena daugiau kaip 30 metų, ją pažįsta visi kaimynai, automobilį visada stato toje pat vietoje. Jeigu ji būtų pajutusi ar pastebėjusi, kad kliudė kitą automobilį, nebūtų galėjusi tikėtis, jog iš kiemo galės išvažiuoti nepastebėta. Paprasčiausiai dėl triukšmo (namas yra arti parduotuvių bei turgaus), intensyvaus judėjimo tiek kieme, tiek ir gatvėje, ji galėjo to brūkštelėjimo į kitą automobilį negirdėti. Vėliau ji paskambino nukentėjusiajam kaimynui, perdavė jam savo draudimo poliso duomenis, jo atsiprašė už nesusipratimą ir nepatogumus. Dėl visų šių aplinkybių pareiškėja mano, kad jai pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta nuobauda yra formali, neteisinga, atitinkanti kriminalinės bausmės požymius, nes tai pirmas pažeidimas nuo 1976 metų. Be to, dėl eismo įvykio ji labai išgyvena, todėl mano, jog administracinės nuobaudos tikslai šiuo atveju pasiekti (ATPK 20 straipsnis). Kartu pareiškėja nurodo, kad vairuotojo pažymėjimas jai labai reikalingas, nes abu su vyru yra pensininkai, jų sveikata bloga, reguliariai tenka lankytis pas gydytojus, dėl dažnų širdies ritmo sutrikimų vyrą tenka skubiai vežti pas gydytojus. Be to, jie daug laiko praleidžia Švenčionių rajone esančioje sodyboje, kuri yra toli nuo kelių, artimiausia parduotuvė, vaistinė, med. punktas yra už 10 kilometrų, autobusai nekursuoja, todėl ten patekti jie gali tik automobiliu. Taip pat pareiškėja yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, vis dar rašo, todėl neturėdama teisės vairuoti negalės verstis šia veikla, lankyti reikalingų žmonių.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas konstatuojamas tik tada, jei eismo įvykį sukėlęs asmuo veikia tyčia (administracinė byla Nr. N-l-1715/2007). M. V. tvirtina, kad ji neturėjo tyčios padaryti KET pažeidimo, jos kaltės forma nebuvo nustatinėjama. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Teismų praktikoje yra atvejų, kai pripažįstama, kad vairuotojai, kliudę tam tikrus objektus, nesuvokia padarę KET pažeidimo, t. y. nepajunta kontakto. M. V. tvirtina, kad šiuo atveju taip ir buvo. Tokiais atvejais teismai konstatuoja, kad nėra pažeidimo sudėties.
Be to, šioje byloje yra išskirtinės aplinkybės, leidžiančios taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas. Pareiškėjos manymu, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, padarinius, jos asmenybę, paskirta nuobauda yra neproporcinga ir nesąžininga priemonė.
M. V. nurodo, jog apeliacinės instancijos teismo prašė žodinio bylos nagrinėjimo, kad galėtų tinkamai ginti savo teises, tačiau teismas nusprendė, kad bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra pakankamo pagrindo. Taigi teismas netyrė visų apeliacinio skundo argumentų, dėl jų motyvuotai nepasisakė. Pareiškėjos įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino liudytojo A. B. parodymus, nes šis liudytojas, būdamas namo penktame aukšte, uždaroje patalpoje, negalėjo girdėti „skardaus“ garso, juolab kad viso labo tebuvo įbrėžimas ant kito automobilio šono, o jų kiemas labai triukšmingas, nes yra šalia turgaus ir parduotuvių. Juo labiau jis negalėjo matyti, kad ji kliudė kaimyno automobilį. Šie prieštaravimai nepašalinti, netikrintas liudytojo A. B. regėjimas ir klausa. M. V. taip pat teigia, kad nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog, įvertinus abiejų automobilių susidūrimo mechanizmą ir nukentėjusiojo automobilio apgadinimo mastą, nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad ji suprato kliudžiusi kitą automobilį ir sukėlusi eismo įvykį. Esant abejonėms, teismai turėjo skirti autotechninę ekspertizę, nes tokiai išvadai pagrįsti reikalingos specialios žinios, juolab jos automobilis, ant kurio yra likę nežymūs apgadinimai, dėl automobilių aukščių skirtumo negalėjo padaryti tokių apgadinimų kaimyno automobiliui. M. V. nurodo, kad būtų prašiusi teismo atlikti vietos apžiūrą, parodymų patikrinimą vietoje, tačiau pirmosios instancijos teisme to negalėjo padaryti, nes neturėjo atstovo, o apeliacinė instancija atėmė iš jos tokią galimybę. Teismai visiškai nevertino tos aplinkybės, kad automobiliai buvo drausti, žala atlyginta; po to, kai jai paskambino policijos darbuotojai, apžiūrėjusi savo automobilį, pamatė nedidelį įbrėžimą ir, nebūdama įsitikinusi, jog tai ne ji galėjo kliudyti kaimyno automobilį, noriai bendradarbiavo tiek su kaimynu, tiek su policijos darbuotojais.
Atsiliepimu į pareiškimą l. e. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininko pareigas Einis Kudžma nurodo, kad su M. V. pareiškimu nesutinka, mano, jog teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti atsižvelgus ir įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes, M. V. paskirta nuobauda buvo tinkamai individualizuota, todėl naikinti ar keisti priimtų teismų sprendimų nėra teisinio pagrindo.
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. V. prašymas iš dalies tenkintinas.
Dėl pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo
Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu. ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinėse bylose yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. V. padaryti teisės pažeidimai savo pobūdžiu nėra šiurkštūs, jos sukeltas eismo įvykis mažareikšmis, eismo įvykio metu tik nežymiai apgadintas kitas automobilis, ji prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl KET pažeidimo, sukėlusio kito automobilio sugadinimą, pasitraukdama iš eismo įvykio vietos nesutrukdė policijai išaiškinti eismo įvykio aplinkybių ir jos padarytų KET pažeidimų, geranoriškai bendradarbiavo tiek su policija, tiek su nukentėjusiuoju. Pažeidėjos atsakomybę lengvina tai, kad ji sulaukusi 65 metų (ATPK 31 straipsnio 10 punktas), galiojančių administracinių nuobaudų neturi, jos vairavimo stažas didelis, tokio pobūdžio teisės pažeidimus padarė pirmą kartą, jokių jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad M. V. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuobauda. ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinių nuobaudų tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis.
Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, apibūdinančias padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, padarinius, M. V. asmenybę, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą M. V. dėl nusižengimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, taikyti ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatas ir neskirti teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo.
Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs abiejų automobilių susidūrimo mechanizmą ir nukentėjusiojo automobilio apgadinimo mastą, taip pat liudytojo A. B. paaiškinimus, pagrįstai konstatavo, jog M. V. suprato kliudžiusi kitą automobilį ir sukėlusi eismo įvykį. Taigi nėra pagrindo sutikti su M. V. pareiškimo teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino jos kaltės turinio.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartį: panaikinti M. V. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trejiems metams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį galutinę administracinę nuobaudą M. V. paskirti 3000 (trijų tūkstančių) Lt dydžio baudą.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Armanas Abramavičius
Gintaras Goda
