Baudžiamoji byla Nr. 2K–272/2013
Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00502-2011-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.1.;1.1.10.1;1.2.14.5.1.; 1.2.18.2.;
1.2.18.3; 2.4.2.1.; 2.6.7.1.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 13 d. nutarties.
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (dėl apgaule įgytų J. S. priklausančių 400 Lt) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto J. S. banko mokėjimo kortelės įgijimo ir laikymo) – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto J. S. banko mokėjimo kortelės panaudojimo) – laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl apgaule įgytų J. S. priklausančių 1800 Lt) – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo apgaule įgyti Z. L. priklausančius 3000 Lt) – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir bausmės, paskirtos pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, apėmimo būdu subendrintos bausmės subendrintos iš dalies sudedant su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, ir A. K. subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartimi paskirta subendrinta bausme ir galutinė subendrinta bausmė A. K. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2011 m. liepos 22 d. 18.30 val. iki rugsėjo 23 d., nuo 2011 m. balandžio 28 iki 29 d., nuo 2011 m. sausio 18 d. 11.30 val. iki sausio 20 d. 11.30 val. (pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartį), vieną sulaikymo, suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti J. U. (J. U.) ir D. A., tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiukos pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
A. K., J. U. ir D. A. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą ir neteisėtai įgijo bei laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę: 2011 m. liepos 21 d. nenustatytas asmuo paskambino nukentėjusiajai J. S. ir prisistatęs policijos pareigūnu pranešė, kad jos anūkas A. T. krisdamas kliudė mažametę mergaitę S. B., kuri krisdama stipriai susižalojo, ir tam, kad nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, reikalinga 4000 Lt suma; po to 2011 m. liepos 21 d., apie 18.00 val., A. K., J. U. ir D. A. automobiliu „Honda Civic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu A. K. tėvui G. K., atvažiavo į Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini), kur J. U. perdavė A. K. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5310“; tuo metu, kai J. U., D. A. liko automobilyje, A. K., priėjęs prie nukentėjusiosios J. S. gyvenamojo namo, esančio Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini), padavė jai šį mobiliojo ryšio telefoną, o baigusi pokalbį telefonu nukentėjusioji J. S. atidavė kaltinamajam A. K. 400 Lt ir AB „Swedbank“ banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini); taip A. K., J. U. ir D. A. apgaule savo naudai neteisėtai įgijo iš nukentėjusiosios J. S. 400 Lt ir AB „Swedbank“ banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, kurią laikė iki 2011 m. liepos 21 d. 18.21 val., kol neteisėtai panaudojo.
A. K., J. U. ir D. A. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti ir apgaule įgijo svetimą turtą: 2011 m. liepos 21 d. 18.21 val. A. K. įdėjo į bankomatą, esantį Šalčininkuose, (duomenys neskelbtini), svetimą nukentėjusiajai J. S. priklausančią AB „Swedbank“ banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), panaudodamas tikrus indentifikavimo duomenis, surinko 3000 Lt pinigų sumą, tačiau sąskaitoje nepakako lėšų; po to 18.22 val. surinko 1800 Lt pinigų sumą ir paėmė iš J. S. priklausančios sąskaitos (duomenys neskelbtini) 1800 Lt; tuo metu J. U. su D. A. laukė A. K. automobilyje „Honda Civic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini); taip A. K., J. U. ir D. A., neteisėtai panaudodami svetimą elektroninę mokėjimo kortelę, apgaule įgijo nukentėjusiosios J. S. 1800 Lt.
A. K. ir J. U. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą: 2011 m. liepos 22 d. nenustatytas asmuo paskambino nukentėjusiajai Z. L. ir prisistatęs policijos pareigūnu pranešė, kad jos sūnus padarė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas žmogus, ir tam, kad nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, reikalingi pinigai – 3000 Lt; po to 2011 m. liepos 22 d., apie 18.00 val., A. K. kartu su J. U. automobiliu „Honda Civic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu A. K. tėvui G. K., siekdami paimti šiuos pinigus iš nukentėjusiosios, atvažiavo į Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini); A. K. laukė automobilyje, o J. U. klausinėjo vietinių gyventojų, kur yra nukentėjusiosios Z. L. namas, tačiau A. K. ir J. U. šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes juos Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini) sulaikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų r. policijos komisariato pareigūnai; taip A. K. ir J. U. pasikėsino apgaule įgyti nukentėjusiosios Z. L. 3000 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo pakeisti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 13 d. nutartį: nutraukti bylą pagal BK 215 straipsnio 1 dalį; veikas, kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl apgaule įgytų J. S. priklausančių 400 Lt) ir 182 straipsnio 1 dalį (dėl apgaule įgytų J. S. priklausančių 1800 Lt), pripažinti tęstine veika ir perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl apgaule įgytų J. S. priklausančių 2200 Lt); sušvelninti paskirtą bausmę, pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymą atidėti.
Skunde kasatorius sutinka su teismų nustatytomis jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis, t. y. kad neteisėtai įgijo, laikė ir panaudojo AB „Swedbank“ banko mokėjimo kortelę, išduotą nukentėjusiajai J. S., ir kad apgaule užvaldė svetimą nukentėjusiajai priklausantį turtą – 400 Lt ir 1800 Lt. Tačiau kasatorius tik iš dalies sutinka su šių veikų kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį.
Kasatoriaus nuomone, teismas netinkamai taikė BK 215 straipsnio 1 dalį. Anot kasatoriaus, nusikalstamos veikos, padarytos prieš J. S., neteisėtai užvaldžius ir panaudojus jos banko mokėjimo kortelę bei apgaule įgijus iš bankomato jai priklausančius pinigus, kvalifikuotinos tik pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį, o BK 215 straipsnio 1 dalis šiuo konkrečiu atveju yra perteklinė norma, nes banko kortelė buvo įgyta siekiant užvaldyti nukentėjusiosios pinigus. Kasatorius teigia, kad BK 215 straipsnio 1 dalies taikymas šiuo atveju prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimui Nr. 55. Taip pat kasatorius pažymi, kad nuosprendyje teismas nepasisakė, kuo reiškėsi jo nusikalstami veiksmai darant BK 215 straipsnyje numatytą veiką, o tai apsunkina pateikti argumentus dėl šios nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo kasatoriaus veiksmuose.
Taip pat kasatorius nurodo, kad veikos, kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl apgaule įgytų J. S. priklausančių 400 Lt) ir 182 straipsnio 1 dalį (dėl apgaule įgytų J. S. priklausančių 1800 Lt), turėjo būti kvalifikuotos kaip viena tęstinė nusikalstama veika pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl apgaule įgytų J. S. priklausančių 2200 Lt). Kasatorius pažymi, kad nukentėjusiosios J. S. pinigų užvaldymas buvo tęstinio pobūdžio, susidėjo iš dviejų epizodų. Kasatoriaus ir jo bendrininkų tikslas buvo apgaule užvaldyti nukentėjusiosios J. S. lėšas. Jie visi veikė pagal planą. Jų vieningas sumanymas buvo užvaldyti turtą pagal objektyviai susidariusias aplinkybes. Nuteistieji iš anksto neaptarinėjo savo veiksmų priklausomai nuo susidariusių aplinkybių. Pagal nuteistųjų išgalvotą versiją pati nukentėjusioji J. S. pasiūlė paimti 400 Lt bei pinigus iš bankomato ir davė banko mokėjimo kortelę. Kasatorius tvirtina, kad jiems nebuvo svarbu, kokiu būdu apgaule paimti pinigus. Taigi jie per du kartus, per trumpą laiko tarpą (maždaug per pusę valandos) paėmė pinigus iš vieno asmens – nukentėjusiosios J. S. ir taip padarė vieną tęstinę veiką.
Be to, nors prašymai keisti veikų kvalifikavimą (išteisinti pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl apgaule užvaldytų nukentėjusiajai J. S. priklausančių 2200 Lt) buvo pateikti apeliacinės instancijos teismui per baigiamąsias kalbas, tai neturėjo užkirsti teismui galimybės išnagrinėti šių klausimų, ypač kai BK 215 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 1 dalis buvo pritaikytos aiškiai neteisėtai, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to visiškai nepasisakė.
Kadangi bausmės buvo paskirtos už kiekvieną nusikalstamą veiką, pakeitus veikų kvalifikavimą, turi būti koreguojamas bausmės dydis, t. y. bausmė turi būti sušvelninta.
Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis prašė apeliacinės instancijos teismo sušvelninti bausmę, paskirtą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, atsižvelgiant į tai, jog jis aktyviai padėjo atskleisti ne tik nusikaltimus, bet ir juose dalyvavusius asmenis. Dėl duotų teisingų parodymų kasatorius susilaukė grasinimų, kurie tęsiasi iki šiol ir gali būti įvykdyti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus prašymą atmetė, neatsižvelgė į tai, kad dėl iš esmės jo atskleistų nusikalstamų veikų jam grėsė ir toliau gresia pavojus gyvybei bei sveikatai.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Dainius Baraniūnas prašo nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo nuteistojo kasaciniame skunde nurodomų aplinkybių dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir klausimo dėl nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, tęstinumo, nes A. K. apeliaciniu skundu to ir neprašė. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, plačiau dėl šių kasacinio skundo argumentų nepasisakytina.
Prokuroro nuomone, kiti kasacinio skundo argumentai dėl nuteistajam A. K. paskirtos bausmės sušvelninimo nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų šiuo klausimu. Aplinkybės, kad A. K. pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi padaręs nusikalstamas veikas, turi darbą ir galėtų atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, yra reikšmingos, tačiau pirmosios instancijos teismas jas įvertino ir už kiekvienos nusikalstamos veikos padarymą nuteistajam paskyrė švelnesnes, nei sankcijų vidurkiai, laisvės atėmimo bausmes, tinkamai vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4, 6, 9 dalimis, jas subendrino bausmių apėmimo, dalinio sudėjimo būdais, pagrįstai skyrė subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, kurią subendrino su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartimi subendrinta bausme, ir paskyrė galutinę subendrintą trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Atsiliepime taip pat pažymima, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė šio straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors A. K. nusikalstamas veikas padarė iki nuosprendžio, kuriuo jam buvo atidėtas bausmės vykdymas, priėmimo, tačiau nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. liepos mėn. padarė trylika nesunkių ir apysunkių nusikalstamų veikų dėl svetimo turto užvaldymo. Dėl to pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, kad jis yra linkęs nusikalsti. Taip pat ir apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. K. nedaro atitinkamų išvadų, ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles, o atidėjus bausmės vykdymą nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas ir nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.
Apibendrindamas prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. K. kaltu ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą ir pagrįstai jį atmetė.
Nuteistojo A. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 54 straipsnio ir 75 straipsnio 1 dalies taikymo
Nuteistojo kasaciniame skunde prašoma švelninti bausmę, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, atsižvelgiant į tai, kad A. K. ne tik padėjo atskleisti nusikalstamas veikas, bet ir jose dalyvavusius asmenis, be to, pažymima, kad dėl duotų teisingų parodymų jis susilaukė grasinimų, todėl kilo pavojus jo gyvybei bei sveikatai, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.
Remiantis BK 54 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (1 dalis); skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (2 dalies 1-7 punktai).
Nagrinėjamoje byloje skirdamas A. K. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, t. y. atsižvelgė į tai, kad A. K. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos prie nesunkių ir apysunkių nusikaltimų, nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdus gailėjimasis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nuteistasis dirba, atlygino nukentėjusiajai J. S. savo padarytos turtinės ir neturtinės žalos dalį, su nukentėjusiosiomis susitaikė, nusikalstamų veikų padarymo metu buvo neteistas, tačiau taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad iki nuosprendžio šioje byloje priėmimo buvo nuteistas net tris kartus už nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu svetimo turto užvaldymu, padarymą (iš viso už devynias nusikalstamas veikas), o tai, teismo nuomone, rodo jo polinkį nusikalsti ir leidžia spręsti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti už naujas nusikalstamas veikas paskyrus realias laisvės atėmimo bausmes, mažesnes, nei straipsnių sankcijų vidurkis. Dar kartą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės nuteistajam paskyrimo, apeliacinės instancijos teismas įstatymo taikymo klaidų nenustatė ir motyvuotai bei pagrįstai atmetė prašymą galutinę subendrintą bausmę švelninti iki trejų metų laisvės atėmimo. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi. Faktas, kad dėl duotų teisingų parodymų kasatoriui kilo grėsmė sveikatai ir gyvybei dėl kito nuteistojo grasinimų, neturi įtakos bausmės skyrimui, todėl nėra šioje byloje įrodinėtina aplinkybė. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, kad A. K. už atskiras nusikalstamas veikas buvo paskirtos baudžiamojo įstatymo reikalavimų neatitinkančios, tinkamai neindividualizuotos, per griežtos bausmės arba kad tokia laikytina nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė.
Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taigi baudžiamajame įstatyme įtvirtinta nuostata, kad, esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytiems formaliems pagrindams pagal nusikalstamų veikų kategorijas, paskirtą bausmės rūšį bei dydį, teismo sprendimas atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą galimas tada, kai yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, teismas turi įvertinti BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas ir kitas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta veika ir nuteistojo asmenybe, ir savo sprendimą – ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo – suformuluoti atsižvelgdamas į BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta, ar, atidėjus bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar tuo bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.
Pagal teismų praktiką, paskyręs nuteistajam bausmę už nusikalstamą veiką, padarytą prieš priimant nuosprendį, kuriuo bausmės vykdymas atidėtas, teismas subendrina bausmes vadovaudamasis BK 63 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis ir, esant BK 75 straipsnio 1 dalyje išvardytoms sąlygoms, gali vėl atidėti paskirtos bausmės vykdymą, t. y. teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas ne vieną kartą.
Nuteistasis A. K. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą kėlė savo apeliaciniame skunde. Atsakydamas į jo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas išanalizavo visą šio klausimo išsprendimui reikšmingą bylos medžiagą ir padarė motyvuotą išvadą dėl BK 75 straipsnio taikymo kasatoriui negalimumo.
Nors nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas šioje byloje priimtu nuosprendžiu, padarymo metu A. K. buvo neteistas, tačiau iki priimant pirmosios instancijos teismo nuosprendį jis buvo nuteistas dar trimis nuosprendžiais (už veikas, padarytas iki veikų, už kurias nuteistas šioje byloje), t. y. Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu, Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu. Šiais nuosprendžiais paskirtos bausmės buvo subendrintos Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartimi, kuria galutinė subendrinta bausmė A. K. paskirta dveji metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo, jos vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidedant dvejiems metams ir paskiriant nuteistajam atitinkamus įpareigojimus. Nagrinėjamoje byloje priimtu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. K. paskirtos ir subendrintos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, buvo bendrinamos su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartimi paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė jam buvo paskirta treji metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo. Visos nusikalstamos veikos, už kurias paskirtos bausmės buvo bendrinamos, priskiriamos tyčiniams nesunkiems arba apysunkiams nusikaltimams, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė neviršija maksimalios pagal BK 75 straipsnio 1 dalį leistinos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės. Taigi, šioje byloje nustatytos aplinkybės, liečiančios nusikalstamų veikų kategorijas ir paskirtos galutinės subendrintos bausmės rūšį ir dydį, atitinka formalias BK 75 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas.
Tačiau, kaip minėta, BK 75 nuostatų taikymas galimas tik tada, kai teismas, be formalių šios baudžiamojo įstatymo normos taikymo sąlygų nustatymo, padaro išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju pastaroji sąlyga liko nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad A. K. linkęs nusikalsti, nedaro atitinkamų išvadų, ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles, todėl, atidėjus bausmės vykdymą, nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas ir pasiekti kiti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Ši teismo išvada atitinka bylos medžiagą, apibūdinančią kasatorių ir jo padarytų veikų pavojingumą, taigi yra pagrįsta ir teisinga. Kaip minėta, iki šioje byloje priimant teismo nuosprendį, A. K. buvo nuteistas tris kartus bendrai už devynias nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėto svetimo turto užvaldymu. Nors nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nuteistasis dirba, atlygino nukentėjusiajai J. S. savo veiksmais padarytos žalos dalį, susitaikė su nukentėjusiosiomis, tačiau šios aplinkybės nepaneigia bylos duomenų, patvirtinančių, kad A. K. nuolat darė nusikalstamas veikas, t. y. kad jis yra linkęs nusikalsti. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad teismai, netaikydami A. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, tinkamai taikė BK 75 straipsnio nuostatas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde A. K. ginčija baudžiamojo įstatymo taikymą veikų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį aspektu, teigdamas, kad per kelis kartus jo ir kitų nuteistųjų padarytos veikos iš nukentėjusiosios J. S. apgaule įgyjant pinigus (vienu atveju – 400 Lt, kitu – 1800 Lt), teismų kvalifikuotos kaip dvi savarankiškos nusikalstamos veikos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, turėjo būti perkvalifikuotos kaip viena tęstinė nusikalstama veika pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (apgaule užvaldžius nukentėjusiosios 2200 Lt), be to, nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas dar ir pagal BK 215 straipsnio 1 dalį yra perteklinis.
Pažymėtina, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Iš šioje byloje paduotų apeliacinių skundų matyti, kad: nuteistais A. K. apeliaciniame skunde ginčijo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės jam paskyrimo, nurodydamas atitinkamus argumentus ir prašydamas bausmę švelninti bei taikyti BK 75 straipsnio nuostatas; nuteistasis J. U. savo apeliaciniame skunde ginčijo jam paskirtą bausmę ir veikos kvalifikavimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad kvalifikavimas pagal šią normą neteisingas, nes jis buvo nuteistas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį; nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde ginčijo jo dalyvavimo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodytumą. Taigi, tais baudžiamojo įstatymo taikymo ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo aspektais, kurie nurodomi nuteistojo A. K. kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendis apeliacine tvarka nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nebuvo ginčijamas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis patvirtina, kad teismas šių klausimų nenagrinėjo.
Skirtingai, nei mano kasatorius, nėra teisinio pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo nagrinėti veikų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (kaip tęstinės veikos) ir 215 straipsnio 1 dalį klausimus vien dėl to, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu teismo posėdyje per baigiamąsias kalbas apie tai pasisakė nuteistojo gynėjas. Pažymėtina, kad pagal BPK 313 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas dėl neįsiteisėjusio teismo nuosprendžio turi būti rašytinis, pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį – apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai paduoti. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamojo proceso įstatymai nenumato apeliantų teisės paduotus apeliacinius skundus papildyti ar pakeisti, apeliantai turi teisę paduotus skundus tik atšaukti (BPK 316 straipsnis).
Atsižvelgus į šias nuostatas, į nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde nurodytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apskundimo pagrindus, motyvus ir prašymus, kurie rodo, kad buvo skundžiama tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės, kitų nuteistųjų apeliacinių skundų ribas, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti aptariamų nuteistojo kasaciniame skunde keliamų veikų kvalifikavimo klausimų. Kadangi šie klausimai nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, jie negali būti nagrinėjami ir kasacine tvarka. Todėl minėta nuteistojo A. K. kasacinio skundo dalis, kaip neatitinkanti BPK 367 straipsnio 3 dalies reikalavimų, paliekama nenagrinėta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Dalia Bajerčiūtė
Valerijus Čiučiulka
