Baudžiamoji byla Nr. 2K-443/ 2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.10;
1.2.26.2.1;
2.6.7.1 (S)
2009 m. lapkričio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
kasacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 15 MGL (2025 Lt) bauda; iš R. M. buvo priteista J. J. 685,88 Lt turtinei žalai atlyginti, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti, 19, 60 Lt proceso išlaidų valstybei.
Skundžiamas ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 31 d. nuosprendis, kuriuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 3 d. nuosprendis pakeistas: 1) R. M. pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 7 MGL (910 Lt) bauda; 2) iš R. M. priteista J. J. 500 Lt turtinei žalai atlyginti, 50 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,
n u s t a t ė :
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu buvo nustatyta, kad R. M. 2007 m. rugsėjo 21 d., apie 20.00 val., viešoje vietoje, t. y. Panevėžyje, Vienybės g. 12-ojo namo kieme, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu bei vandališkais veiksmais, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: vieną kartą spyrė nukentėjusiajam J. J. į pilvą, po to spyrė į kieme stovėjusio J. J. priklausančio automobilio „Opel Vectra“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) galinį kairės pusės sparną, sugadindamas 685, 88 Lt vertės turtą.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 31 d. nuosprendžiu pripažindama R. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, nustatė tokias aplinkybes: R. M. 2007 m. rugsėjo 21 d., apie 20.00 val., Panevėžyje, Vienybės g. 12- ojo namo kieme, ginčo su J. J. dėl priešiškų asmeninių santykių metu tyčia koja spyrė į J. J. automobilio „Opel Vectra“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), galinį kairės pusės sparną, taip padarydamas nukentėjusiajam 500 Lt dydžio turtinę žalą.
Priimdama sprendimą perkvalifikuoti R. M. nusikalstamą veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 187 straipsnio 1 dalį Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija skundžiamame nuosprendyje nurodė tokius motyvus. Kolegija padarė išvadą, kad byloje nėra įrodyta, jog nuteistasis spyrė į pilvą nukentėjusiajam. Todėl šią aplinkybę iš R. M. pareikšto kaltinimo apeliacinės instancijos teismas pašalino. Pašalinus iš kaltinimo fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimą įvykio metu, kaltinime liko tik R. M. veiksmai, kuriais buvo apgadintas nukentėjusiojo automobilis. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tų veiksmų – spyrio į automobilį – nėra pagrindo pripažinti vandališkais veiksmais, sutrikdžiusiais viešąją tvarką ir rimtį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. M. veiksmai buvo padaryti dėl priešiškų asmeninių santykių su nukentėjusiuoju, įvykis truko labai trumpai, į automobilį buvo spirta vieną kartą, žymi žala nebuvo padaryta, nebuvo ir kitokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima teigti, kad tokiu R. M. veiksmu buvo sutrikdyta visuomenes rimtis ir tvarka. Todėl nuteistojo veika buvo kvalifikuota kaip tyčinis svetimo turto sugadinimas.
Kasaciniame skunde nuteistasis R. M. prašo skundžiamus teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius tvirtina, kad jo veikoje nėra jokios nusikalstamos veikos požymių. Nuteistasis sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad konfliktas tarp jo ir J. J. kilo dėl asmeninių priežasčių, kad jis smurtinių veiksmų J. J. atžvilgiu nenaudojo, viešosios tvarkos nepažeidė. Tačiau, anot nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodyta, kad jis sužalojo svetimą turtą, t. y. spyrė į J. J. priklausančio automobilio kairį galinį sparną, taip jį įlenkdamas ir padarydamas 500 Lt turtinę žalą. Nuteistasis pažymi, kad vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas ne visiems jiems taikė vienodus kriterijus, nepaisant to, kad jie visi yra susiję su tuo pačiu įvykiu ir turėjo būti vertinami vienodai. Taip, anot kasatoriaus, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Argumentuodamas šį teiginį nuteistasis skunde nurodo, kad teismas kritiškai vertino prieštaringus nukentėjusiojo ir jo žmonos R. J. parodymus dėl spyrio į pilvą nukentėjusiajam, tuo tarpu, remdamasis šių asmenų parodymais apie turto sužalojimą, t. y. apie spyrį į automobilio sparną, teismas visiškai neatkreipė dėmesio į akivaizdžius prieštaravimus dėl tokio spyrio būdo ir aplinkybių. Nuteistojo tvirtinimu, jo kaltė dėl svetimo turto sužalojimo grindžiama tik prieštaringais jo atžvilgiu priešiškai nusiteikusio nukentėjusiojo ir jo pusę atstovaujančių liudytojų (žmonos R. J., draugų A. G., Š. S.) parodymais. Kasatoriaus nuomone, kvalifikuojant jo veiką pagal BK 187 straipsnio 1 dalį buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes tinkamai nebuvo nustatytas objektyvusis požymis, turintis esminę reikšmę veikos kvalifikavimui, t. y. padarytos žalos dydis. Nuteistasis skunde nurodo, kad byloje yra trys skirtingi duomenys apie padarytą žalą, o būtent: administracinėje byloje nurodyta, kad buvo padaryta 120 Lt dydžio žala; kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad sugadintos transporto priemonės atkuriamoji (remonto) vertė yra 685, 88 Lt; taikomojo posėdžio metu J. J. nurodė, kad realiai jam padaryta 500 Lt dydžio žala. Taigi, anot nuteistojo, nesant byloje jokių objektyvių ir neginčytinų duomenų apie padarytos žalos dydį, neįmanoma teisingai išspręsti jo veikos kvalifikavimo klausimo. Be to, nuteistojo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perkėlė jam įrodinėjimo naštą, padarydamas tokią išvadą: „Apeliantas apeliaciniame skunde padarytos automobilio sugadinimu žalos dydžio neginčija, teismui įrodymų, kad būtų buvusi padaryta mažesnė, negu nurodo nukentėjusysis J. J. žala, nepateikė.“ Tokia išvada, anot kasatoriaus, iš esmės yra klaidinga, nes jis savo apeliaciniame skunde apskritai ginčijo žalos padarymą, taigi, tuo pačiu ir žalos dydį. Nuteistojo nuomone, šioje byloje priėmus neįtikinamą, keliantį abejonių nuosprendį, pagrįstą prieštaringais teiginiais, prielaidomis ir spėjimais, buvo nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1, 3.1.8 punktų nuostatų.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Lina Beinarytė atsiliepime prašo: 1) nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti; 2) Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 31 d. nuosprendį pakeisti – R. M. padarytą veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 187 straipsnio 1 dalį ir nubausti 7 MGL (910 Lt) bauda; 3) kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas. Prokurorės nuomone, vertindamas byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą padarė pagrįstą išvadą, jog neįrodyta, kad R. M. spyrė J. J. į pilvą. Be to, kaip atsiliepime nurodo prokurorė, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, kodėl remiasi L. S., A. M. parodymais, o kitų liudytojų parodymus atmeta. Vertindamas padarytos žalos dydį, prokurorės nuomone, teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis apie žalą ir padarė pagrįstą išvadą, jog padaryta reali žala yra 500 Lt dydžio. Prokurorė atsiliepime pažymi, kad nuteistasis apeliaciniame skunde neginčijo turtinės žalos dydžio, o tik analizavo liudytojų parodymus. Atsiliepime prokurorė teigia, kad R. M. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, tačiau, jos nuomone, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 31 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis surašyta ydingai. Prokurorė pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 23 d. senato nutarime Nr. 26 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ yra nurodyta, kad keičiant nuosprendį BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu, t. y. kai keičiamas nuteistojo nusikalstamų veikų kvalifikavimas, nereikia nuteistojo antrą kartą pripažinti kaltu. Šiais atvejais pakanka nurodyti, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal kitą įstatymą ir paskiriama nauja bausmė. Dėl nurodytų aplinkybių, prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinė dalis keistina.
Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį
Byloje nustatyta, kad R. M. ginčo su J. J. dėl priešiškų asmeninių santykių metu tyčia spyrė į nukentėjusiajam priklausančio automobilio galinį kairį sparną, taip padarydamas 500 Lt materialinę žalą. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes R. M. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, t. y. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nuteistojo teiginys, kad kvalifikuojant jo nusikalstamą veiką pagal BK 187 straipsnio 1 dalį buvo netinkamai įvertintas padarytos žalos dydis, prieštarauja bylos medžiagai. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, nuosprendžio turinys patvirtina, kad sprendžiant klausimą dėl kasatoriaus veikos kvalifikavimo buvo tinkamai įvertinti byloje surinkti įrodymai ir padarytos motyvuotos išvados, jog J. J. padaryta materialinė žala yra 500 Lt dydžio.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus
Kasacinio skundo teiginį, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nuteistasis iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, buvo netinkamai įvertinti nukentėjusiojo J. J., jo žmonos R. J., liudytojų A. G., Š. S. parodymai, o taip pat duomenys apie padarytos turtinės žalos dydį. Tokie nuteistojo teiginiai prieštarauja bylos duomenims. Iš bylos medžiagos matyt, kad nagrinėjant ją apeliacinės instancijos teisme buvo patikrintas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas, atliktas papildomas įrodymų tyrimas, dar kartą įvertintas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek jų visuma ir tik po to buvo padarytos atitinkamos išvados. Todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Dar kartą įvertinęs įrodymus apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas juos buvo įvertinęs ne visiškai tinkamai. Todėl apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, iš apskųsto nuosprendžio pašalinant dalį kaltinimo, t. y. dalį R. M. inkriminuotų veiksmų – vandališkus veiksmus ir viešosios rimties trikdymą. Be to, apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, paskyrė jam švelnesnę bausmę bei sumažino priteisiamos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydį.
Nuteistojo kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teisme jam buvo perkelta padarytos žalos dydžio įrodinėjimo našta, yra taip pat nepagrįstas, nes kasatoriaus skunde pacituotas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginys, jog jis neginčija nukentėjusiajam padarytos žalos dydžio, reiškia ne įrodinėjimo naštos perkėlimą, o konstatavimą, kad R. M. nepasinaudojo BPK 7 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje užfiksuota savo kaip kaltinamojo teise ginčyti kitos šalies argumentus, įrodymus, pačiam pateikti įrodymus. Taigi, paminėtas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginys sprendžiant klausimą dėl padarytos žalos dydžio yra susijęs ne su įrodinėjimo naštos perkėlimu nuteistajam, o su rungimosi principo įgyvendinimu.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo R. M. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo keisti skundžiamus teismų sprendimus ir dėl prokurorės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytos aplinkybės. Prokurorė teisingai pastebi, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies formuluotė yra ydinga. Keičiant nuosprendį BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu, t. y. kai keičiamas nuteistojo nusikalstamų veikų kvalifikavimas, iš tiesų nereikia nuteistojo antrą kartą pripažinti kaltu. Tokia formuluotė yra perteklinė. Šiais atvejais pakanka nurodyti, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal kitą įstatymą ir paskiriama nauja bausmė. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ne bet kuris apskųstų žemesnių instancijų priimtų procesinių sprendimų trūkumas yra pagrindas juos pakeisti, išnagrinėjus bylą kasacine tvarka. Iš BPK 383, 369 straipsnių turinio seka, kad kasacinės instancijos teismas panaikina ar pakeičia apskųstą nuosprendį ar nutartį tik dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ar esminio BPK reikalavimų pažeidimo. Aptarta netiksli apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies formuluotė nėra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes tai nesuvaržė kaltinamojo teisių, nepadarė įtakos priimto nuosprendžio teisėtumui. Ji yra tik tam tikras to nuosprendžio trūkumas, kurį pakanka aptarti aprašomojoje kasacinės instancijos teismo nutarties dalyje.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Vytautas Piesliakas
Valerijus Čiučiulka
