Baudžiamoji byla Nr. 2K-438/2009
Procesinio sprendimo kategorijos
2.1.2.12; 2.1.2.4; 2.2.4.3.; 2.3.6.4.5.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams. Pritaikius BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalis, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su neatlikta bausme pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2003 m. vasario 24 d. nuosprendį ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 21 d. nutartis, kuria nuteistojo G. A. apeliacinis skundas atmestas.
Tuo pačiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu nuteisti A. A., I. G., L. K., R. A., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
G. A. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas kitaip platinti, ir jas platino, o būtent: iki 2006 m. rugpjūčio 7 d., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, pas nenustatytą asmenį neteisėtai, turėdamas tikslą perduoti ir tokiu būdu platinti, įgijo 0,632 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,083 g narkotinės medžiagos – heroino, kurias 2006 m. rugpjūčio 7 d., apie 19.55 val., neteisėtai ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje perdavė I. G.
Nuteistasis G. A. kasaciniu skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 21 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąjį bylą prieš jį nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes jame nenurodytas jo nusikalstamos veikos aprašymas, todėl mano, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 10 straipsnyje. Be to, jis nurodo, kad įstatymo reikalavimų neatitinka ir apkaltinamasis nuosprendis, nes jo aprašomojoje dalyje nėra išdėstytos pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, todėl teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius teigia, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą nebuvo užtikrinta jo teisė į nešališką teismą, numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kartu pažeistos ir kai kurios kitos baudžiamąjį procesą reglamentuojančios teisės normos. Išvadą apie tai, kad bylą nagrinėję teismai buvo šališki, leidžia daryti kelios bylos aplinkybės. Iš kaltinamojo akto matyti, kad jis neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, tačiau pirmosios instancijos teismas kaltinamojo akto trūkumų nepastebėjo ir bylos prokurorui neperdavė, todėl pažeidė BPK 232 straipsnį ir nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-551/2002). Iš nuosprendžio matyti, kad išvadą apie tai, jog G. A. perdavė I. G. narkotines medžiagas, pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais, tačiau iš šių įrodymų negalima padaryti tokios išvados, nes I. G. nei telefoninių pokalbių metu, nei rašydama trumpąsias žinutes jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad narkotines medžiagas jai perdavė G. A., nepateikė. Taigi pirmosios instancijos teismas išvadas apie faktines bylos aplinkybes padarė savavališkai, neatsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalį. Įvertindamas jo parodymus, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad jis sutiko A. A. perduoti narkotinių medžiagų tik primygtinai jo prašomas, tačiau realiai tokių veiksmų neatliko ir neketino atlikti, kad jo aiškinimą apie įvykio aplinkybes patvirtino I. G., kuri teismo posėdžio metu nurodė kitą asmenį, iš kurio gavo narkotinių medžiagų, todėl teismas jo parodymus įvertino neatsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visetą, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, taip pat rungimosi ir nekaltumo prezumpcijos principus, numatytus atitinkamai BPK 7 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas nenustatė pirmosios instancijos teismo padarytų akivaizdžių esminių BPK pažeidimų, todėl darytina išvada, kad jis ne tik pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies taisykles, bet ir buvo šališkas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą prokuroras prašo nuteistojo G. A. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad kaltinamasis aktas suformuluotas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, nes akto turinys patvirtina, kad jame yra pateiktas G. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas, nurodant jos padarymo aplinkybes tiek, kiek jos nustatytos bylos medžiaga. Aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo, pagal kurią kvalifikuota veika, dispoziciją. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje ir BPK 232 straipsnio nepažeidė. Prokuroras pažymi, kad nagrinėjant bylą teisme, paskelbus kaltinamąjį aktą, G. A. patvirtino supratęs kaltinimo esmę bei aktyviai naudojosi teise gintis nuo pareikšto kaltinimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad jo teisė į gynybą buvo pažeista. Prokuroro manymu, nepagrįsti kasacinio skundo motyvai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta šališkai ir išsamiai neištyrus bylos aplinkybių, nes iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė G. A. nusikalstamos veikos aplinkybes, išdėstė įrodymus bei pateikė jų vertinimą, todėl nuosprendžio aprašomoji dalis atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas neperžengdamas skundo ribų išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą, dar kartą įvertino įrodymus ir savo nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl G. A. kaltės yra teisingos. Prokuroro manymu, nuteistojo teiginiai apie rungimosi principo pažeidimą yra deklaratyvūs, nes skunde jis nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kuomet rungimosi principas buvo pažeistas. Kita vertus, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų posėdžių protokolai nesuteikia pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė rungimosi principą ar suvaržė kokias nors G. A. teises, numatytas BPK 7 straipsnyje.
Nuteistojo G. A. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnio, BPK 10 straipsnio taikymo
Nuteistasis G. A. kasaciniame skunde teigia, kad jo baudžiamojoje byloje pateiktas kaltinamasis aktas neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes jame nepateiktas nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas ir tai pažeidžia jo teisę į gynybą. Išanalizavusi kaltinamąjį aktą teisėjų kolegija su šiuo skundo motyvu sutikti negali. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta prokuroro pareiga kaltinamajame akte nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą ir pateikiamas pavyzdinis sąrašas aplinkybių, kurios paprastai turėtų būti nurodytos pateikiant nusikalstamos veikos aprašymą kaltinamajame akte. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame yra detaliai nurodytos visos faktinės bylos aplinkybės, kurios svarbios norint padaryti išvadą, ar G. A. veika atitinka BK 260 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, o būtent: nusikalstamos veikos dalykas, nurodant konkrečią narkotinę medžiagą, jos kiekį, konkretūs kaltininko veiksmai, draudžiami baudžiamojo įstatymo, konkretus kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu asmuo, jo kaltės forma, aiškiai įvardytas tikslas, kurio jis siekė darydamas nusikalstamą veiką. Iš BK 260 straipsnio 1 dalies matyti, kad šioje straipsnio dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymiais nėra nusikalstamos veikos padarymo vieta ir laikas, todėl juos nustatyti ir detaliai apibūdinti nėra būtina, pakanka, jog šie požymiai kaltinamajame akte būtų aprašyti tiek, kiek jie nustatyti ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis ir jų apibūdinimas būtų pakankamai konkretus, kad nepažeistų įtariamojo (kaltinamojo) teisės į gynybą. Iš bylos ikiteisminio tyrimo duomenų matyti, kad jo metu nepavyko nustatyti vietų, kuriose G. A. įvykdė jam inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus, nustatyta, kad veiksmai atlikti iki 2006 m. rugpjūčio 7 d., 19.55 val. Kolegijos nuomone, kaltinamajame akte nurodyti duomenys apie nusikalstamos veikos padarymo vietą ir laiką yra nurodyti tiek, kiek jie nustatyti bylos ikiteisminio tyrimo duomenimis, ir yra pakankamai konkretūs tam, kad nebūtų suvaržyta kaltinamojo teisė gintis nuo pareikšto jam kaltinimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad kaltinamasis aktas neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir taip buvo pažeista kasatoriaus teisė į gynybą.
Pažymėtina, kad teisėjų kolegija nesivadovauja teismų praktika, nurodoma paduotame kasaciniame skunde, nes nagrinėjamoje byloje esanti situacija iš esmės skiriasi nuo situacijos, į kurią kasatorius atkreipia teismo dėmesį. Iš nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties turinio matyti, kad teismas nustatė kaltinamojo akto trūkumus, kai nusikalstamos veikos aprašyme nebuvo nurodyti požymiai, kurie yra aprašyti baudžiamojo įstatymo straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, dispozicijoje, tuo tarpu šioje byloje nusikalstamos veikos požymiai yra aprašyti tiek, kiek jie nustatyti bylos duomenimis, be to, nei nusikalstamos veikos padarymo vieta, nei laikas nėra nurodyti BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicijoje.
Dėl Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 6 straipsnio, BPK 44 straipsnio 6 dalies taikymo ir kitų BPK pažeidimų
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nagrinėjant bylą nebuvo užtikrinta jo teisė į nešališką teismą. Iš anksčiau nutartyje aptartų aplinkybių matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatydamas kaltinamojo akto trūkumų nepažeidė įstatymo reikalavimų, todėl ši aplinkybė nesuteikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Nuteistasis nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie tai, jog jis įgijo, laikė ir platino narkotinę medžiagą, padarė savavališkai. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jis grindžiamas paties G. A. parodymais, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo, kratos ir kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolais, specialisto išvada, daiktiniais ir kitais įrodymais. Kasatorius tvirtina, kad telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokoluose neužfiksuota jokių duomenų apie jo nusikalstamą veiką, tačiau šis jo teiginys yra deklaratyvus, nes iš pokalbių ir SMS žinučių turinio akivaizdžiai matyti, kad jų metu, nors ir užmaskuotai, yra derinamos neteisėtos narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartos detalės. Iš šių įrodymų matyti, kad teismų išvada dėl G. A. kaltės nėra savavališka, o grindžiama byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu.
G. A. nuomone, teismo šališkumą rodo, kad teismas netinkamai įvertino jo parodymus, nes neatsižvelgė į tai, jog jis sutiko atlikti nusikalstamus veiksmus tik po ilgų A. A. įkalbinėjimų. Kolegija pažymi, kad apie įrodymų vertę sprendžiama pagal tai, kiek jie patvirtina ar paneigia nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kurių požymiai aprašyti baudžiamajame įstatyme. Iš BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad įstatymų leidėjas neįžvelgia skirtumo tarp situacijų, kai asmuo padaro straipsnyje aprašytas veikas savo iniciatyva ir situacijų, kai asmuo šias veikas padaro įkalbėtas kitų nusikalstamos veikos padaryme dalyvavusių asmenų. Iš to darytina išvada, kad teismas, įvertindamas jo parodymus, neatsižvelgdamas į priežastis, dėl kurių kasatorius sutiko dalyvauti nusikalstamos veikos padaryme, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Be to, nors kasatorius teigia, kad teismas neatsižvelgė į I. G. parodymus, jog narkotinę medžiagą ji gavo iš kito asmens, o ne iš G. A., tačiau iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose dokumentų matyti, kad I. G. tokių parodymų nedavė, todėl nuteistojo argumentas apie jo parodymų įvertinimą neatsižvelgiant į įrodymų visetą yra deklaratyvus. Visa tai leidžia teigti, kad nuteistasis nepagrįstai tvirtina, jog įvertinant byloje surinktus įrodymus nebuvo išsamiai ir nešališkai išnagrinėtos visos bylos aplinkybės, pažeisti rungimosi ir nekaltumo prezumpcijos principai ir šie pažeidimai padaryti todėl, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.
Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas bendrųjų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatų. Išvados apie tai nepaneigia nuteistojo argumentas, kad teismas nepastebėjo pirmosios instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų, nes nė vienas iš kasatoriaus konkrečiai įvardijamų BPK pažeidimų nebuvo padarytas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pažeista nuteistojo G. A. teisė į nešališką teismą.
BPK 305 straipsnio 1 dalies taikymo
Nuteistasis teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų, nes jo aprašomojoje dalyje nėra išdėstytos pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto matyti, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodytos pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybės ir pateikiamas pavyzdinis sąrašas aplinkybių, kurios paprastai turėtų būti nurodytos apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikiant nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymą. Iš nuosprendžio, priimto nagrinėjamoje byloje, aprašomosios dalies matyti, kad jame yra detaliai aprašytos visos svarbios faktinės bylos aplinkybės, kurios leidžia teigti, kad G. A. veika atitinka nusikalstamos veikos, aprašytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, o būtent: nusikalstamos veikos dalykas, nurodant konkrečią narkotinę medžiagą, jos kiekį, konkretūs kaltininko veiksmai, draudžiami baudžiamojo įstatymo, konkretus kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu asmuo, jo kaltės forma, tikslas, kurio jis siekė darydamas nusikalstamą veiką. Įstatymas neįpareigoja nuosprendyje tiksliai aprašyti nusikalstamos veikos požymių, kurie nėra baudžiamajame įstatyme aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl pakanka juos aprašyti tiek, kiek jie nustatyti byloje surinktais įrodymais, tačiau jie turi būti pakankamai konkretūs, kad iš esmės nevaržytų kaltinamojo teisės į gynybą. Nusikalstamos veikos padarymo vieta ir laikas nėra BK 260 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl nagrinėjamoje byloje pakanka, kad jie nuosprendyje būtų aprašyti tiek, kiek nustatyti bylos nagrinėjimo metu surinktais duomenimis.
Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto matyti, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš nuosprendžio, priimto šioje byloje, aprašomosios dalies matyti, kad G. A. kaltė nusikalstamos veikos padarymu grindžiama paties G. A. parodymais, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo, kratos ir kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolais, specialisto išvada, daiktiniais ir kitais įrodymais. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad G. A. gynybos versija apie tai, kad jis narkotinės medžiagos neįgijo, nelaikė ir neplatino, yra atmesta, nes prieštarauja anksčiau paminėtų byloje surinktų įrodymų visetui.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistojo argumentas dėl nuosprendžio aprašomosios dalies trūkumų yra nepagrįstas, nes iš nuosprendžio turinio akivaizdžiai matyti, kad teismas jo aprašomojoje dalyje išdėstė aplinkybes, kurias jį įpareigoja išdėstyti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai.
Vadovaujantis BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r ė :
Nuteistojo G. A. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai: Dalia Bajerčiūtė
Valerijus Čiučiulka
Rimantas Baumilas
