Baudžiamoji byla Nr. 2K-288/2009
Procesinio sprendimo kategorijos
1.2.14.3.1, 2.1.7.4, 2.2.2.3.1.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. F. ir G. L. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:
G. F. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; pritaikius BK 75 straipsnį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį iki 2010 m. gruodžio 23 d. atlyginti nukentėjusiajam M. J. nusikaltimu padarytą turtinę žalą, taip pat be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;
G. L. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams; pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalis ir 65 straipsnio 2 dalį, prie nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės – trys mėnesiai laisvės atėmimo ir 46 MGL (5980 Lt) bauda bei paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams ir 46 MGL (5980 Lt) bauda.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 23 d. nutartis, kuria nuteistųjų G. F. ir G. L. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
G. F. ir G. L. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytu asmeniu, 2006 m. lapkričio 13 d., apie 20.00 val., Kaune, Kovo 11-sios gatvėje, netoli namo Nr. 50 (nuo Pašilės gatvės pusės), G. F. savo automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvežus nukentėjusįjį M. J. į įvykio vietą tariamu tikslu pažiūrėti ir gal būt pirkti M. J. parduodamas prekes, G. L. su ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytu asmeniu, šiam stebint aplinką, užpuolė M. J.: G. L. prie nukentėjusiojo smilkinio pridėjo daiktą, panašų į pistoletą, grasindamas juo nušauti M. J. ir taip atimdamas galimybę M. J. priešintis, iš M. J. pagrobė jam priklausančias prekes ir kitus daiktus, kurių bendra vertė 17 090 Lt, padarydami nukentėjusiajam M. J. 17 090 Lt turtinę žalą.
Nuteistasis G. F. kasaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 23 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą dėl jo nutraukti.
Nuteistasis nurodo, kad teismų išvados nėra pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jo kaltę, yra padarytos remiantis abejonių keliančiais duomenis, todėl teismai netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 4 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalį, 44 straipsnio 6 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.4, 3,1.8 punktų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties Nr. 2K-49/2006). Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad jis grindžiamas išimtinai nukentėjusiojo parodymais. Nuteistojo nuomone, nukentėjusiojo parodymai gali būti laikomi pakankamais apkaltinamajam nuosprendžiui priimti tik tada, kai jie yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki nuosprendžio priėmimo teisme ir neleidžia abejoti jų tikrumu. Šioje byloje nukentėjusiojo M. J. duoti parodymai minėtų reikalavimų netenkina. M. J. elgesys po nusikaltimo padarymo yra nelogiškas. Jis ne iš karto po įvykio kreipėsi į policiją, bet tai padarė vėliau, tarėsi su „Gintaru“, ar kreiptis į policiją, o nusprendęs kreiptis į policiją, nurodė neteisingą nusikaltimo padarymo vietą ir kitokias nusikaltimo padarymo aplinkybes. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad pagrobtos prekės priklausė „Gintarui“ ir „Neringai“, bet M. J. ikiteisminio tyrimo metu klaidino policijos pareigūnus dėl to, kaip susisiekti su jo nurodomais asmenimis, o galiausiai išvis atsisakė suteikti apie juos bet kokią informaciją, nors pripažino, kad su jais bendrauja ir grąžina skolą už prarastas prekes. M. J. parodymai, kad G. F. ištraukė pinigus iš jo kelnių kišenės, prieštarauja logikai, nes jis niekaip nesistengė paslėpti savo tapatybės nuo nukentėjusiojo, todėl daug lengviau pinigus iš nukentėjusiojo kišenės galėjo ištraukti asmenys, dėvėję kaukes. Be to, iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad plėšimo metu jis sugebėjo dalį pinigų ištraukti iš piniginės ir paslėpti kelnių kišenėje, tačiau nelogiška, kad nusikaltimą darę asmenys to nepastebėjo arba sąmoningai leido nukentėjusiajam pasilikti pinigų. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis prieštaringai aiškina aplinkybę dėl to, ar galėtų detaliai apibūdinti iš jo pagrobtas prekes, nes pradžioje jis tvirtina to negalintis padaryti, tačiau vėliau ima tvirtinti priešingai. Nukentėjusiojo M. J. parodymai apie tai, kad policijai apie įvykį jis pranešė tik praėjus šešioms valandoms, nes buvo giliai sukrėstas, prieštarauja jo veiksmams, iš kurių matyti, kad jis iškvietė policijos pareigūnus prie A. Sabonio krepšinio centro. Šie veiksmai prieštarauja ir jo parodymams, iš kurių matyti, kad iš karto po nusikaltimo padarymo jis skambino „Gintarui“ ir „Neringai“ norėdamas pasitarti, ar kreiptis dėl nusikaltimo į policiją. M. J. parodymai dėl pagrobtų prekių vertės nenuoseklūs, nes jis bylos ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu be aiškių priežasčių nuolat didino iš jo pagrobto turto vertę. G. F. nurodo, kad teismai neištyrė reikšmingų bylos aplinkybių, ar apskritai asmenys „Gintaras“ ir „Neringa“ yra tikri, ar M. J. nusikaltimo padarymo metu turėjo iš jų gautas prekes, ar M. J. tikrai pardavė dalį prekių draugams ir savo šeimos nariams, ar po nusikaltimo padarymo buvo giliai sukrėstas, ar nukentėjusiojo nurodoma pagrobtų prekių kaina reali, kokiu būdu ji apskaičiuota, ar prekių savininkai „Gintaras“ ir „Neringa“ iš M. J. reikalavo atlyginti kokią nors žalą. Neišsiaiškinę visų bylos aplinkybių teismai likusias abejones aiškino ne kaltininko naudai, bet elgėsi priešingai. Išsiaiškinti bent dalį šių aplinkybių buvo galima apklausiant liudytojais D. C., M. J. tėvą, M. J. draugą, vardu „Naurimas“, M. J. partnerę E. M., jos motiną, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl bylą nagrinėję teismai buvo šališki. Išvadą apie tai patvirtina ir aplinkybė, kad nukentėjusiajam M. J. atsisakius nurodyti „Gintaro“ ir „Neringos“ kontaktinius duomenis, teismai neįvertino tokio elgesio kaip tyčinio vengimo duoti teismui parodymus apie jam žinomas aplinkybes (BPK 28 straipsnio 3 dalis). G. F. nurodo, kad teisėjas turi įvertinti byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tuo tarpu šioje byloje teisėjai priėmė sprendimą remdamiesi savo vidiniu įsitikinimu, neatsižvelgdami į bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.
Nuteistasis G. L. kasaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 23 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą dėl jo nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad asmens parodymo atpažinti veiksmas, kurio metu jis atpažintas kaip nusikaltimą padaręs asmuo, buvo atliktas iš esmės pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą. Iš nukentėjusiojo M. J. apklausos protokolų matyti, kad jis nebuvo apklaustas apie tai, kuo ypatingas yra balsas, iš kurio jis galėtų atpažinti užpuoliką, nors šis požymis buvo pagrindinis, pagal kurį jis atpažino užpuoliką, todėl buvo pažeista BPK 191 straipsnio 2 dalis. Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad veiksmo atlikimo metu jis, G. L., labai išsiskyrė iš kitų parodytų atpažinti asmenų, nes jo kaukė, kitaip nei kitų asmenų, buvo su užrašu, todėl buvo pažeistas BPK 192 straipsnis. Iš asmens parodymo atpažinti protokolo taip pat matyti, kad nukentėjusysis parodytus asmenis stebėjo būdamas už stiklinės pertvaros, o užpuoliką atpažino iš balso, todėl pagal BPK 192 straipsnio 7 dalį buvo būtina sukurti atitinkamas sąlygas, kad nukentėjusysis galėtų girdėti tik balsus ir tik pagal juos atpažintų asmenį, dalyvavusį jo užpuolime, tačiau tai nebuvo padaryta. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti laikomi tik teisėtais būdais gauti duomenys, o pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-141/2008) patikrinti, ar duomenys gauti teisėtais būdais, yra teismo pareiga, todėl bylą nagrinėję teismai neteisėtai pripažino įrodymais duomenis, gautus asmens parodymo atpažinti metu, ir neįvykdė įstatyme numatytos pareigos taip nukrypdami nuo teismų praktikos.
G. L. nuomone, išsklaidyti abejones dėl asmens parodymo atpažinti veiksmo metu gautų duomenų patikimumo buvo galima išsiaiškinus kaukės pasirinkimo aplinkybes, parodymo atpažinti metu asmenų tartą frazę, ištyrus, kaip girdimas garsas už stiklo pertvaros, išsiaiškinus, kas vyko už stiklo pertvaros parodymo atpažinti metu, iš kokių judesių ir gestų, kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, nukentėjusysis atpažino užpuoliką, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai.
Nuteistasis nurodo, kad teismų baigiamieji aktai surašyti pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo M. J. parodymai dėl galimybės atpažinti kaukėtus užpuolikus yra prieštaringi, todėl baigiamuosiuose aktuose buvo būtina šią aplinkybę aptarti, bet tai nebuvo padaryta. Be to, neaptarti įrodymai, paneigiantys kaltinimą: I. J. parodymai, duomenys apie G. L. mobiliojo ryšio telefono kontaktus su kitais abonentais, bazines stotis, kurios aptarnavo šiuos ryšius, ir jų buvimo vietas, galimybę vienu metu kalbėti telefonais ir vykdyti nusikaltimą, nukentėjusiojo parodymai, kuriuose nėra minima aplinkybė, kad nusikaltimo darymo metu užpuolikai kalbėjosi mobiliojo ryšio telefonais.
Atsiliepimu į kasacinius skundus prokurorė A. Japertienė prašo nuteistųjų G. F. ir G. L. kasacinius skundus atmesti.
Prokurorė nurodo, kad nuteistieji nepagrįstai kritikuoja nukentėjusiojo parodymus, nes M. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, yra nuoseklūs, itin argumentuoti, todėl teismai pripažindami juos įrodymais BPK 20 straipsnio 1 dalies taisyklių nepažeidė. Be to, nors nuteistasis G. L. detaliai išdėsto nukentėjusiojo parodymus ir teigia, kad jie teismo turėjo būti įvertinti kitaip, jis nenurodo, kaip konkrečiai buvo pažeistos teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimą baudžiamajame procese. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra nustatyta priežasčių, dėl kurių nukentėjusysis M. J. būtų siekęs apkalbėti G. L. kaip nusikaltimą padariusį asmenį.
Prokurorės manymu, nuteistasis G. F. nepagrįstai teigia, kad nagrinėjant bylą buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą. Ji pabrėžia, kad nagrinėdamas bylą teismas tiria įrodymus, kurie susiję su padaryta nusikalstama veika. Iš teismų nustatytų bylos aplinkybių aiškiai matyti, kad G. F. nurodomi asmenys „Gintaras“ ir „Neringa“ visiškai nesusiję su nagrinėjama byla, todėl teismai neapklausdami šių asmenų nebuvo šališki. Be to, prokurorė nurodo, kad kviesti asmenis į teismo posėdžius nėra prokuroro pareiga, nes pagal rungimosi principą tiek kaltinimas, tiek gynyba turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus ir kt., todėl kviesti į teismo posėdžius „Gintarą“ ir „Neringą“ galėjo ir gynyba.
Prokurorės teigimu, nuteistasis G. L. nepagrįstai tvirtina, kad asmens parodymo atpažinti veiksmas buvo atliktas pažeidžiant BPK 191 straipsnio reikalavimus, nes nukentėjusysis prieš tyrimo veiksmą buvo detaliai apklaustas apie atpažintino asmens požymius, atpažino G. L. pagal ūgį, judesius, gestus, balsą, o byloje nėra duomenų, kad tyrėja, kriminalistai ar kiti asmenys prieš atpažinimą būtų liepę nukentėjusiajam M. J. atpažinti būtent tą asmenį, kurį jis ir atpažino veiksmo metu.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl Lietuvos Respublikos BPK 376 straipsnio taikymo
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Jie įtvirtinti BPK 369 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės arba kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Nuteistųjų G. L. ir G. F. didesnėje kasacinių skundų dalyje teigiama, kad teismai, jų nuomone, netinkamai įvertino šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nukentėjusiojo M. J., liudytojos I. J. parodymus, todėl padarė netinkamas išvadas, kurios davė galimybę juos nuteisti. Kaip teisingai pažymėjo abu kasatoriai skunduose, juose išsamiai išanalizavę baudžiamojo proceso įstatymus, kad kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Didžioji dauguma kasaciniame skunde keliamų klausimų jau buvo tinkamai išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, į juos motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, joje padarytos bylos medžiaga pagrįstos išvados, kurios atitinka byloje surinktus įrodymus.
Todėl teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundų argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinių skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.
Dėl G. L. kasaciniame skunde nurodyto BPK 20 straipsnio 4,5 dalių ir 191 bei 192 straipsnių pažeidimų
Pagrindinis nuteistojo G. L. kasacinio skundo argumentas yra tai, kad jo kaltė teismų procesiniuose dokumentuose grįsta tik jo atpažinimo protokolu, tačiau jis mano, kad buvo pažeista asmens parodymų atpažinti tvarka ir todėl byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų jo dalyvavimą nusikalstamos veikos, kuri jam inkriminuota, padaryme.
Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminiame tyrime G. L. atpažinimo procedūra buvo padaryta laikantis baudžiamojo proceso įstatymų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, patikrinę, kaip buvo laikomasi BPK 191, 192 straipsnių reikalavimų, esminių pažeidimų nenustatė, nes prieš pradedant atpažinimą nukentėjusysis M. J. buvo detaliai, ne vieną kartą apklausiamas apie galimybę atpažinti jį užpuolusį asmenį, nurodė atpažintino asmens požymius, kaip to reikalauja įstatymas, o atpažindamas, kategoriškai teigė, kad atpažįsta nuteistąjį G. L. ir pagal ūgį, judesius, gestikuliaciją bei balsą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šis klausimas, nuteistajam G. L. pareiškus kai kurių abejonių dėl atpažinimo protokolo surašymo, buvo smulkiau tirtas, buvo apklausta liudytoja atpažinimą atlikusi pareigūnė J. A. (T. 2, b. l. 173-174), nustatytos tikslesnės atpažinimo detalės, apklausus ir nukentėjusįjį M. J., išsiaiškinta visa atpažinimo procedūros eiga, patikslinti kai kurie to atpažinimo aspektai ir padarytos tinkamos išvados. Be to, tai išsamiai patikrino ir apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį teisminį tyrimą, vėl apklausęs nuteistąjį G. L., nukentėjusįjį M. J. ir patikslinęs šio procesinio veiksmo detales. Teisėjų kolegijos nuomone, BPK 191 ir 192 straipsnio reikalavimai šioje baudžiamojoje byloje, atpažįstant nuteistąjį G. L., nebuvo pažeisti, todėl jo kasacinio skundo motyvai, kad teismai, nustatydami jo kaltę, vadovavosi netinkamai surinktais įrodymais, nėra teisingi. G. L. kaltė nustatyta ne vien tik atpažinimo protokolu, bet ir nukentėjusiojo M. J. parodymais bei kitų byloje surinktų ir teismuose patikrintų įrodymų visuma.
Kasaciniame skunde dar teigiama, kad teismai vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas. Tačiau, kaip teisingai paminėta ir kasaciniame skunde, teisėjai, vykdydami šio įstatymo reikalavimus, įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi akivaizdu, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.
Pirmosios instancijos teismas G. L. kaltę nuosprendyje, be nukentėjusiojo M. J. parodymų, pagrindė ir nuteistojo atpažinimo protokolu bei kitais įrodymais; kaip jau paminėta, tiek nukentėjusiojo parodymai, tiek ir atpažinimo procedūros eiga ne vieną kartą teismuose buvo patikrinta BPK numatytais proceso veiksmais, jokių pažeidimų nenustatyta, todėl kasaciniame skunde išdėstyti argumentai šiuo klausimu neatitinka byloje esančių duomenų. Visi kiti nuteistojo G. L. kasaciniame skunde paminėti, jo manymu, padaryti BPK pažeidimai, smulkiai išdėstyti jo atpažinimo procedūros netikslumai, jo paties padarytos išvados dėl netinkamo šio atpažinimo įvertinimo teismuose (dėl jo ūgio, balso, akinių ir kt.) buvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme, dėl jų padarytos tinkamos išvados, o kasacine tvarka juos patikrinus teisės taikymo aspektu, taip pat kolegija nenustatė, kad tiriant ar nagrinėjant bylą teismuose būtų buvę padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių reikėtų keisti ar naikinti teismų priimtus procesinius sprendimus.
Dėl nuteistojo G. F. kasacinio skundo
Kasatorius G. F. kasaciniu skundu teigia, kad, priimdami procesinius sprendimus, kuriuos jis skundžia, abiejų instancijų teismai nukrypo nuo kasaciniame skunde išsamiai nurodytos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo teismų praktikos, dėl to, jo nuomone, skundžiamų teismų sprendimų negalima laikyti nei pagrįstais, nei teisėtais. Skunde jis analizuoja nukentėjusiojo M. J. parodymus, duotus visos bylos tyrimo ir nagrinėjimo teismuose metu, mano, kad nukentėjusiojo parodymų negalima laikyti nei nuosekliais, nei logiškais, nes šis, apklausiamas daug kartų, davė vis kitokius parodymus apie nuteistojo G. F. nusikalstamą veiką.
Dauguma nuteistojo G. F. kasaciniame skunde išdėstytų argumentų, kaip jau minėta, neatitinka kasacinio nagrinėjimo dalyko, nes analizuojami nukentėjusiojo parodymai ir duodamas jų savas įvertinimas, kuris nepagrįstas bylos duomenimis. Nukentėjusiojo M. J. parodymus išsamiai ir smulkiai išanalizavo bei motyvuotai aptarė tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismai. Teisėjų kolegijos nuomone, teismų sprendimuose padarytos išvados, kodėl tikima nukentėjusiojo parodymais, yra išsamios ir konkrečios. Patikrinti ir įvertinti visi nukentėjusiojo parodymų netikslumai, įsigilinta į jo pirmųjų parodymų netikslumus, jie pašalinti bylos nagrinėjimo metu, todėl teismai teisingai sprendimuose nurodė, kad nukentėjusiojo parodymai dėl G. F. yra nuoseklūs ir itin argumentuoti, jais netikėti teismai neturėjo jokio pagrindo.
Taip pat nepagrįstas ir kasatoriaus teigimas, kad jo bylą išnagrinėjo šališki teismai, nes sprendimus priėmė netinkamai pritaikę baudžiamąjį įstatymą, jų sprendimai pagrįsti ne bylos metu išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, bet prielaidomis ir spėjimais. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad teismai ypač aktyviai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino ne vien tik nukentėjusiojo parodymus, bet ir kitus byloje surinkus įrodymus. Be to, patikrino visus surinktus įrodymus teismo posėdžio metu, padarė išvadas, paremtas tik byloje surinktais ir patikrintais įrodymais, todėl teigti, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes neatsižvelgė į bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, nėra teisinio pagrindo. Tai, kad nukentėjusysis ne iš karto nustatė pagrobtų daiktų vertę, o ją kelis kartus tikslino, nereiškia, kad jo parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs. Negalima laikyti, kad teismai buvo šališki dėl to, jog nebuvo surasti ir apklausti pagrobtų daiktų savininkai, ar kad, kaip teigiama kasaciniame skunde, nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprašė jų apklausti dėl to, kad, jų nuomone, visos abejonės baudžiamajame procese turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Baudžiamojo proceso kodekso 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, o 2 dalyje nurodyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Taigi ir šis kasacinio skundo argumentas – neteisingas. Be to, BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl tai, ko neprašė nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde, kasacinės instancijos teismas ir negali nagrinėti.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo arba keitimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.
Tai, kad kasatoriai nesutinka su teismų sprendimais ir juose pateiktais vertinimais, nereiškia teismo šališkumo, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ar netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r ė :
Nuteistųjų G. F. ir G. L. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai: Dalia Bajerčiūtė
Valerijus Čiučiulka
Rimantas Baumilas
