V. Š. pagal BK 235 str., 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-107-511/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43002-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.8.9.1; 2.3.2.2.14; 2.5.9; 1.2.20.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistajam V. Š., jo gynėjui advokatui Pauliui Jablonskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. Š. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu, būdamas liudytojas, davė melagingus parodymus, t. y. kad jis, būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, duodamas parodymus ikiteisminiame tyrime, tyčia melagingai parodė, kad matė įvykį, kurio metu A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas; be to, jis baudžiamosios bylos teisiamajame posėdyje davė melagingus parodymus, t. y. kad, būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už žinomai melagingų parodymų davimą, apklausiamas kaip liudytojas tyčia melagingai parodė, jog matė įvykį, kurio metu A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo V. Š. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino Utenos apylinkės teismo 2021 m. kovo 3 d. nuosprendį dėl V. Š. išteisinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir priėmė naują nuosprendį – V. Š. nuteisė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.

2.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. Š. negalėjo matyti įvykio vietos ir visų įvykio aplinkybių, t. y. kokiu būdu A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas, todėl V. Š., ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, taip pat teisiamajame posėdyje davė melagingus parodymus apie įvykį, kurio metu A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo V. Š. gynėjas advokatas P. Jablonskas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Utenos apylinkės teismo 2021 m. kovo 3 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 257 straipsnio taikymą, dėl to baudžiamasis procesas buvo pradėtas nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas V. Š. veiksmus, pažeidė BPK nuostatas dėl nekaltumo prezumpcijos, taip pat pažeidė teisę į gynybą, peržengė kaltinimo ribas, nesilaikė nuosprendžiui keliamų reikalavimų, taip netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą.

3.2. V. Š. buvo apklausiamas kaip liudytojas procese, kuriame V. P. Utenos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliacine tvarka byla išnagrinėta 2019 m. gegužės 29 d. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų teisėjas R. Ž., vadovaudamasis BPK 257 straipsnio 1 punktu, 2019 m. rugsėjo 23 d. priėmė nutartį informuoti prokurorą apie V. Š. galimai padarytą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. Nutartyje teismas konstatavo, kad V. Š. fiziškai negalėjo matyti įvykio vietos, tačiau davė parodymus, kurie prieštaravo nukentėjusiojo, buvusio įvykio vietoje, parodymams, kad parodymus liudytojas V. Š. davė praėjus devyniems mėnesiams po įvykio, paprašius nuteistajam V. P..

3.3. BPK 257 straipsnis yra įtvirtintas BPK V dalies XIX skyriuje, kuriame nustatytos bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos. Klausimai, susiję su naujų nusikalstamų veikų paaiškėjimo aplinkybėmis arba kitų asmenų atsakomybe, yra išsprendžiami teismui nagrinėjant bylą arba priėmus nuosprendį, t. y. tuo metu, kai teismas nagrinėja bylą iš esmės. O nuosprendžio vykdymo metu teismui suteikta teisė pašalinti kylančius neaiškumus ir abejones BPK 361 straipsnyje nustatytais pagrindais, tačiau prie šių pagrindų BPK 257 straipsnis nėra priskiriamas.

3.4. Utenos apylinkės teismo nuosprendyje, kuriuo nuteistas V. P., nurodyta, kad V. Š. parodymai yra nepatikimi, su tokiu vertinimu sutiko ir Panevėžio apygardos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 257 straipsniu, taip pat turi teisę nutartimi informuoti prokurorą apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau tai nebuvo padaryta. Tuo tarpu nuosprendžio vykdymo metu negali būti taikomas BPK 257 straipsnis, todėl baudžiamasis procesas buvo pradėtas neteisėtai.

3.5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra galimybės pašalinti esančių prieštaravimų, o objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad V. Š. davė melagingus parodymus, nėra surinkta pakankamai. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, naujų aplinkybių nenustatė, įrodymų tyrimo neatliko, todėl nebuvo teisinio pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

3.6. V. Š. buvo kaltinamas ir nuteistas dėl to, kad, būdamas įspėtas už melagingų parodymų davimą, tyčia melagingai parodė, kad Ignalinos mieste matė įvykį, kurio metu A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas. Taigi buvo įrodinėjama tai, kad V. Š. matė įvykį, nes į kaltinime nurodytos veikos aprašymą nebuvo įtrauktas jo duotų parodymų turinys. Pagal kaltinime nurodytas aplinkybes tiek įvykio vieta, tiek laikas, tiek A. J. nustatytas fizinio skausmo sukėlimo faktas neprieštarauja nuosprendžiu nustatytoms aplinkybėms, todėl negali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Kaltinime turi būti nurodyti duoti parodymai, o ne interpretacijos dėl fakto, juolab įvertinus tai, kad V. Š. nėra davęs parodymų apie fizinio skausmo sukėlimą A. J.. Apeliacinės instancijos teismo argumentai yra susiję su V. Š. duotų parodymų turiniu, tačiau jis nėra nurodytas kaltinimo aprašyme. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. Š. duotus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. l-540-477/2019, juos vertino kaip nepatikimus, o ne neteisingus. Taigi nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad V. Š. davė melagingus parodymus apie tai, jog matė įvykį.

3.7. Netikslus kaltinimas ir neaiškios teismo nuosprendžiu nustatytos veikos aplinkybės, neatspindinčios inkriminuojamo nusikaltimo sudėties, bei prielaidomis grįstas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrindas pripažinti V. Š. teisės į teisingą teismą pažeidimą.

3.8. Baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS01NDAtNDc3LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-540-477/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-540-477/2018">1-540-477/2018</a> (skunde nurodyta „2019“, bet tai laikytina rašymo apsirikimu) įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta įvykio vieta – (duomenys neskelbtini). Apeliacine tvarka išnagrinėjęs šią bylą teismas nutartyje nurodė, kad nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje metu jis aiškiai nurodė vietą, kurioje jam buvo suduotas smūgis į veidą, o vien tai, kad jis apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė kitaip, jo parodymų nedaro nepatikimų. Teismas įvertino tai, kad nepilnametis nukentėjusysis galėjo sąžiningai klysti. Vis dėlto byloje esantys prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti, o išvados turi būti padarytos vertinant įrodymus, todėl, nepatikrinus prieštaravimų, nėra pagrindo daryti išvadą dėl nukentėjusiojo (skunde nurodyta „liudytojas“, bet tai laikytina rašymo apsirikimu) sąžiningo suklydimo, juolab įvertinus tai, kad jis dėl amžiaus nebuvo įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą.

3.9. Liudytoja D. M., apklausiama kaip liudytoja, vienoje byloje parodė, kad apklausti kaip liudytoją V. Š. tariamai prašė įtariamasis ir jo gynėjas, o apklausta kitoje byloje parodė, kad sprendimą apklausti kaip liudytoją V. Š. priėmė ji su tyrimą kontroliuojančiu prokuroru. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas to, kas pirmiau nurodyta, šios liudytojos parodymais grindė apkaltinamąjį nuosprendį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. Š. gynėjo advokato P. Jablonsko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-148-719/2020, 2K-75-511/2022). Taigi, bylą nagrinėjant kasacine tvarka, tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-458/2021).

6. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, dalis skundo argumentų yra susiję su apeliacinės instancijos teismo atliktu liudytojos D. M. parodymų vertinimu. Kasaciniame skunde teigiama, kad ši liudytoja skirtingose bylose davė skirtingus parodymus dėl tos pačios aplinkybės. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, išdėstyti kasacinio skundo argumentai yra nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

7. Be to, kasatorius kvestionuoja baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS01NDAtNDc3LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-540-477/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-540-477/2018">1-540-477/2018</a>, kurioje Utenos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendis yra įsiteisėjęs, padarytas išvadas dėl šioje byloje nukentėjusiuoju pripažinto A. J. parodymų vertinimo. Kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu tikrina kasacine tvarka apskųstą Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 2 d. nuosprendį, kuriuo nuteistas V. Š., tačiau neturi teisės revizuoti kitoje byloje priimto įsiteisėjusio nuosprendžio ir jame padarytų išvadų, todėl šis skundo argumentas paliekamas nenagrinėtas.

Dėl BPK 257 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

8. BPK 257 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Taigi ši įstatymo nuostata gali būti taikoma tik esant bent vienam iš nurodytų dviejų alternatyvių pagrindų: a) kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, arba b) nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, ir esant būtinajai sąlygai – bent vienas pagrindas paaiškėja nagrinėjimo teisme metu. Pažymėtina, kad antrasis pagrindas gali būti nustatomas šiais atvejais: a) bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad padarant nusikalstamą veiką galimai dalyvavo ir kitas asmuo, kuris nėra kaltinamas; b) bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad ikiteisminiame tyrime ar teisme apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis galimai davė melagingus parodymus, ekspertas ar specialistas galimai pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, vertėjas atliko galimai melagingą arba žinomai neteisingą vertimą.

9. Matyti, kad minėta įstatymo nuostata nenurodo termino, per kurį teismas nuo paaiškėjimo apie kaltinamojo galimai padarytą kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, arba nuo paaiškėjimo, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, turi surašyti motyvuotą nutartį ir ją pateikti prokurorui. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad padarant nusikalstamą veiką galimai dalyvavo ir kitas asmuo, kuris nėra kaltinamas, teismas motyvuotą nutartį turėtų priimti iš karto, vos paaiškėjus tokioms aplinkybėms, kadangi toks sprendimas neparodys nei teismo šališkumo, nei juo labiau nebus laikoma, kad teismas atlieka išankstinį įrodymų vertinimą.

10. Tuo tarpu motyvuotą nutartį dėl to, kad ikiteisminiame tyrime ar teisme apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis galimai davė melagingus parodymus, ekspertas ar specialistas galimai pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, vertėjas atliko galimai melagingą arba žinomai neteisingą vertimą, teismas anksčiausiai gali priimti tik nuosprendžio ar nutarties priėmimo metu, t. y. tik atlikęs įrodymų tyrimą. Baudžiamoji byla yra nagrinėjama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kurie turi proceso įstatymo nustatytą diskreciją atlikti įrodymų vertinimą. Taigi BPK 257 straipsnio 1 dalyje nurodytą nutartį gali priimti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Tai reiškia, kad teismas, paaiškėjus, kad ikiteisminiame tyrime ar teisme apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis galimai davė melagingus parodymus, ekspertas ar specialistas galimai pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, vertėjas atliko galimai melagingą arba žinomai neteisingą vertimą, nėra saistomas pareigos motyvuota nutartimi informuoti prokurorą per tam tikrą terminą, tačiau jis yra saistomas bendrųjų proceso principų (proceso operatyvumo, ekonomiškumo, nekaltumo prezumpcijos ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, informuoti prokurorą motyvuota nutartimi apie pirmiau nurodytas aplinkybes galima šiais atvejais: a) pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimo metu, kai yra atliktas įrodymų vertinimas ir galutiniame procesiniame sprendime yra pateiktas įrodymų vertinimas, arba vėliau po sprendimo priėmimo, tačiau neįsiteisėjus jam; b) įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui ar nutarčiai, jeigu jie nebuvo skųsti apeliacine tvarka; c) įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui ar nutarčiai, jeigu buvo skųsta apeliacine tvarka ir jeigu to nepadarė apeliacinės instancijos teismas; d) apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimo metu, jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas, e) bylą išnagrinėjus kasacine tvarka ir kasacinės instancijos teismui nepanaikinus galutinio procesinio sprendimo dalies dėl atlikto įrodymų vertinimo.

11. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad nuosprendžio vykdymo metu BPK 257 straipsnis, kuris yra įtvirtintas BPK V dalies XIX skyriuje, negali būti taikomas. Pažymėtina, kad BPK V dalies XIX skyriuje yra įtvirtintos bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos, be to, jau pirmiau minėta, kad BPK 257 straipsnyje nenustatytas terminas, per kurį teismas turi informuoti prokurorą po šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų nustatymo, taigi BPK normas taikyti ir jomis vadovautis reikia sistemiškai, o ne atsietai.

12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų teisėjas R. Ž. (teisėjas, kuris išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. Š. davė parodymus kaip liudytojas), vadovaudamasis BPK 257 straipsnio 1 dalimi (nutartyje padarytas rašymo apsirikimas, nurodant, kad vadovaujamasi punktu, o ne dalimi), 2019 m. rugsėjo 23 d. nutartyje nurodė, kad Utenos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, kuris yra įsiteisėjęs, nuteistas V. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį; kad bylos nagrinėjimo metu liudytojas V. Š., būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė labai nepatikimus parodymus (1 t., b. l. 15). Utenos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendis įsiteisėjo 2019 m. balandžio 29 d. (1 t., b. l. 80–87), kasacinį skundą atsisakyta priimti 2019 m. rugpjūčio 8 d., o 2019 m. rugpjūčio 14 d. baudžiamoji byla išsiųsta į pirmosios instancijos teismą (teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys). Taigi, kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų teisėjas R. Ž. 2019 m. rugsėjo 23 d. nutartį, vadovaudamasis BPK 257 straipsnio 1 dalimi, priėmė tik įsitikinęs, kad įrodymų vertinimas byloje, kurioje V. Š. davė parodymus kaip liudytojas, buvo atliktas tinkamai. Pritartina kasatoriaus argumentams, kad ir apeliacinės instancijos teismas turėjo teisę informuoti prokurorą apie V. Š. galimai duotus melagingus parodymus, tačiau tai, kad šis teismas to nepadarė, nereiškia, kad vėliau to padaryti negalėjo pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai BPK 257 straipsnio 1 dalies nuostatas aiškino tinkamai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai.

13. Kartu pažymėtina, kad, gavus teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. nutartį, pirmiausia buvo atliktas duomenų patikslinimas ir tik po to buvo priimtas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą (1 t., b. l. 1–5, 29). Faktas, kad teismas informavo prokurorą apie galimai padarytą nusikaltimą, savaime nereiškia, kad nusikaltimas padarytas. Tik atlikus ikiteisminį tyrimą ir išnagrinėjus bylą yra išsprendžiamas nusikalstamos veikos padarymo ir kaltės klausimas, tai nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.

Dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo

14. Kasatorius skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog objektyvių duomenų, pagrindžiančių V. Š. kaltę, nėra pakankamai, o apeliacinės instancijos teismas naujų aplinkybių nenustatė, įrodymų tyrimo neatliko, todėl negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio.

15. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K- 74-976/2017).??? Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>, 2K-22-489/2022). Taigi kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-648/2021).

16. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI0LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-424/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-424/2009">2K-424/2009</a>, 2K-556/2010, 2K-295/2013, 2K-7-57-648/2021). Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2013">2K-426/2013</a>, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021).??????

17. Susipažinus su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, matyti, kad teismas itin didelį dėmesį skyrė įvykio vietos nustatymui, nukentėjusiuoju kitoje byloje pripažinto A. J. parodymų analizei. Be to, buvo atliktas A. J., V. P., R. P. ir V. Š. parodymų, duotų kitoje byloje, vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko, tačiau nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo kvestionuoti įsiteisėjusiame nuosprendyje nustatytų aplinkybių, konstatavo BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą, iš naujo įvertino nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus ir padarė priešingas išvadas dėl V. Š. kaltumo.

18. BPK 346 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Utenos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendyje nustatyta, kad V. Š. parodymai nepatikimi, nes: liudytojas V. Š. fiziškai negalėjo matyti, kaip ir dėl ko A. J. nukrito nuo riedžio; liudytojai J. J. ir D. Š. nepatvirtino, kad tuoj po to, kai nepilnametis A. J. patyrė fizinį smurtą, V. Š. šiems pranešė apie jam žinomas konflikto aplinkybes: tyrėja D. M. parodė, kad liudytoją V. Š. apklausti prašė V. P.; tiek V. P., tiek R. P. pirminių apklausų metu visiškai neminėjo V. Š., kaip mačiusio įvykį asmens (1 t., b. l. 18). Šį nuosprendį apeliacine tvarka patikrinusi Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 29 d. nutartyje pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl V. Š. parodymų nepatikimumo ir jais nesivadovavo (1 t., b. l. 85–86).

19. Teismas, išnagrinėjęs bylą, kurioje V. Š. buvo apklausiamas kaip liudytojas, negalėjo vertinti, ar V. Š. parodymai atitinka nusikaltimo, nustatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, dalyką, t. y. ar jie yra melagingi, nes taip būtų pažeidęs BPK 255 straipsnio, apibrėžiančio bylos nagrinėjimo ribas, nuostatas. Įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatavus, kad V. Š. parodymai buvo nepatikimi, nagrinėjamoje byloje teismai turėjo nustatyti, ar V. Š. veiksmuose buvo BK 235 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymis – kaltė, pasireiškusi tiesiogine tyčia.

20. Taigi nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, neturėdamas tam teisėto pagrindo, atliko įsiteisėjusio Utenos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio turinio vertinimą, neįvertino įrodymų visumos, tarpusavio sąsajų, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas. Matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas V. Š. kaltę, įvertino įrodymų visetą: liudytojo V. Š. 2018 m. balandžio 6 d. apklausos protokolą, Utenos apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. teisiamojo posėdžio protokolą, garso įrašą, priesaiką, Utenos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendį, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. balandžio 29 d. nutartį, baudžiamosios bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS01NDAtNDc3LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-540-477/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-540-477/2018">1-540-477/2018</a> 2018 m. spalio 25 d. teisiamojo posėdžio protokolą, kuriame fiksuoti liudytojų J. J., D. M. ir D. Š. parodymai, liudytojų V. P. ir D. M. parodymus, nesuteikdamas nė vieniems iš jų išskirtinės reikšmės, tačiau siedamas juos į vientisą logišką grandinę.

Dėl suformuoto kaltinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį

21. Kasatorius skunde teigia, kad V. Š. negalėjo būti nuteistas pagal suformuluotą kaltinimą, nes kaltinime turi būti nurodyti duoti parodymai, o ne pateikiamos interpretacijos dėl fakto apie matytą įvykį, juolab įvertinus tai, kad V. Š. nėra davęs parodymų apie fizinio skausmo sukėlimą A. J..

22. Matyti, kad, pirmosios instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, prokuroras pagal kaltinamajame akte nurodytas analogiškas aplinkybes apeliaciniu skundu prašė V. Š. nuteisti (1 t., b. l. 155; 2 t., b. l. 25–29). Pagal kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas V. Š. ir nuteisė už tai, kad jis, būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, duodamas parodymus ikiteisminiame tyrime ir teisme, tyčia melagingai parodė, kad matė įvykį, kurio metu A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas.

23. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, be kita ko, atsako tas, kas davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas teisme. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Duodamas melagingus parodymus, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, jis patvirtina savo parašu. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3-489/2016, 2K-288-696/2017, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIxLTIyMi8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-121-222/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-121-222/2019">2K-121-222/2019</a>, 2K-259-942/2019). Asmenų parodymai baudžiamajame procese (ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme) yra faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikaltimo įvykį, kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Taigi, pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kilti yra melagingi parodymai apie esmines aplinkybes, reikšmingas tiriamoje ar nagrinėjamoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQtMjIyLzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24-222/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24-222/2020">2K-24-222/2020</a>). BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. Melagingi parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, paprastai trukdo atlikti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje. Jie gali pakreipti tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi ir būti viena esminių prielaidų priimti nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį (ar nutartį). Tokiais kaltininko veiksmais sutrikdoma normali ikiteisminio tyrimo institucijos ar teismo veikla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIxLTIyMi8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-121-222/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-121-222/2019">2K-121-222/2019</a>).

24. Įvertinusi pirmiau išdėstytus kasacinio skundo argumentus, BK 235 straipsnio 1 dalies turinį, aktualią kasacinio teismo praktiką, kaltinamojo akto turiniui (BPK 219 straipsnis) bei apkaltinamojo nuosprendžio turiniui (BPK 304–307 straipsniai) keliamus reikalavimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamajame nuosprendyje yra aiškiai nurodyta tiek nusikalstamos veikos padarymo vieta, tiek laikas, tiek būdas. Nagrinėjamoje byloje V. Š., ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje apklausiamas kaip liudytojas, melagingai parodė, kad matė įvykį, kurio metu A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas. Vien tai, kad V. Š. teigė, kad matė įvykį, apsunkino tiek ikiteisminio tyrimo atlikimą, tiek bylos nagrinėjimą teisme, kadangi kitų įvykio liudytojų, išskyrus V. P. sutuoktinę, nebuvo, dėl to iš esmės buvo apsunkintas tiesos nustatymo procesas. Atsiradus tariamam įvykio liudytojui V. Š., kurio parodymai sutapo su kaltinamojo ir jo sutuoktinės parodymais, kilo pavojus ne tik priimti neteisingą sprendimą, bet taip pat pažeisti nukentėjusio nepilnamečio asmens interesus. Taigi V. Š. melagingai nurodyta aplinkybė, kad jis matė įvykį, yra pakankama baudžiamajai atsakomybei kilti, kadangi tai yra esminė aplinkybė BK 235 straipsnio prasme. Tai, kad jo parodymai detaliai nebuvo perkelti į kaltinamąjį aktą, o po to nustatyti apkaltinamajame nuosprendyje, nėra laikoma jokių BPK nuostatų pažeidimu. Kasatoriaus skundo argumentas dėl to, kad V. Š. nepasisakė apie A. J. sukeltą fizinį skausmą, todėl negalėjo būti nuteistas, nėra teisiškai reikšmingas, nes V. Š. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad melagingai nurodė, jog matė įvykį, kurio, kaip nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, matyti negalėjo. Be to, V. Š. proceso metu nenurodė, kad kaltinimas jam yra nesuprantamas ar neaiškus, nebuvo prašoma jo tikslinti ar paaiškinti, priešingai, pirmosios instancijos teisme V. Š. parodė, kad kaltinimą suprato (1 t., b. l. 190).

25. Taigi kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas V. Š., pažeidė nekaltumo prezumpciją, pažeidė teisę į gynybą, peržengė kaltinimo ribas, nesilaikė nuosprendžiui keliamų reikalavimų, nuosprendį grindė prielaidomis, buvo pažeista teisė į teisingą teismą, yra grįsti prielaidomis ir samprotavimais, todėl laikytini nepagrįstais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko kasacinį skundą.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Rima Ažubalytė

Eligijus Gladutis