G. Š. pagal BK 140 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-83-648/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35279-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1;

2.1.7.4; 2.4.7; 2.8.9.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

išteisintajam G. Š.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Daivos Armalienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Telšių apylinkės teismo 2020 m. vasario 27 d. nuosprendis ir G. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Telšių apylinkės teismo 2020 m. vasario 27 d. nuosprendžiu G. Š. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme ir įpareigotas šešis mėnesius gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios E. Š., gyvenančios (duomenys neskelbtini), nesiartinti prie jos arčiau kaip 10 metrų atstumu, taip pat neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose iki 2020 m. rugpjūčio 27 d.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, ir išteisintojo, prašiusio prokuratūros kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. G. Š. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo kaltinimas tuo, kad 2019 m. rugpjūčio 17 d. apie 22.40 val. namuose adresu: (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su žmona E. Š. metu delnu keturis kartus trenkė jai į veido sritį, tokiais veiksmais sukėlė E. Š. fizinį skausmą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė jam naują, išteisinamąjį, nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs bylos įrodymus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl G. Š. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką yra nepagrįstos, teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 140 straipsnio 2 dalį). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra pakankamai duomenų, įrodančių, kad būtent G. Š. veiksmais nukentėjusiajai E. Š. buvo sukeltas fizinis skausmas. Teismo vertinimu, byloje nesurinkus neginčijamų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių dėl G. Š. veiksmų ir jais sukeltų padarinių, laikytina, kad byloje neįrodyti būtini nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai – fizinis skausmas ir tyčia. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, konstatavo, kad neįrodžius, jog G. Š. smurtaudamas sukėlė E. Š. fizinį skausmą, nėra visų būtinų BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytų nusikalstamos veikos požymių, todėl G. Š. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintinas.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė Daiva Armalienė kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nuosprendį ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo 2020 m. vasario 27 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Teismas, vertindamas įrodymus, klaidingai pasisakė dėl atskirų įrodymų turinio ir įrodymų tarpusavio ryšio, dėl to iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 305 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 140 straipsnio 2 dalį).

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas G. Š. išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi tikėtinomis, nepagrįstomis aplinkybėmis, nurodydamas kasacines nutartis (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-895/2020), kurių turinys ir jose nustatytos aplinkybės yra iš esmės kitokios nei nagrinėjamoje byloje. Teismas išsamiai neanalizavo visų bylos įrodymų, įrodymus vertino selektyviai, išskirtinai didesnę įrodomąją galią suteikdamas išteisintojo G. Š. parodymams, nevertino jo parodymų visų byloje surinktų įrodymų kontekste, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje neįrodyti būtini nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai, t. y. fizinis skausmas ir tyčia.

3.3. BK 140 straipsnio tikslas yra apsaugoti žmogų nuo fizinio skausmo sukėlimo. Objektyviai veika pasireiškia mušimu ar kitais smurtiniais veiksmais, t. y. fiziniu smurtu. Fizinis smurtas – pavojingas, neteisėtas, tyčinis poveikis kito žmogaus organizmui, kuris atliekamas prieš asmens valią arba be jo sutikimo ir gali pasireikšti žmogaus audinių ar organų anatominio vientisumo arba funkcijų pažeidimais, skausmo sukėlimu. BK 140 straipsnyje nurodyti padariniai – nežymus sveikatos sutrikdymas ir fizinis skausmas – yra labai skirtingi. Baudžiamosios teisės teorijoje vienareikšmiškai pripažįstama, kad fizinio skausmo sukėlimas apima tik tuos atvejus, kai smurto veiksmai nesukelia kūno sužalojimo, susargdinimo ar kitų padarinių, nustatytų BK straipsniuose, ir veika nebuvo padaryta siekiant tokių padarinių. Pagal teismų praktiką, kvalifikuojant kaltininko veiką tik kaip fizinio skausmo sukėlimą, ekspertų išvados nebūtinos, kadangi fizinis skausmas suvokiamas subjektyviai, dėl to teismo medicinos ekspertai paprastai neduoda išvados ir fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialiosios žinios. Fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Nustatant fizinį skausmą nėra būtinos pasekmės – sužalojimas, susargdinimas.

3.4. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse nėra įtvirtinta jokių medicininių kriterijų fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti. Minėtų taisyklių 8 punkte nurodyta, kad išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą. Taigi fizinio skausmo sukėlimo nustatymo atveju specialiosios medicinos žinios nesureikšminamos ir tam neprivaloma specialisto išvada. Svarbu nustatyti, ar smurtiniai veiksmai sukėlė fizinį skausmą ar ne. Fizinis skausmas nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali būti įvairių formų. Fizinis skausmas pasireiškia nemaloniais pojūčiais, o tai yra nukentėjusiojo subjektyvus suvokimas, fizinio skausmo kilimas yra nukentėjusiojo reakcija į jam daromą fizinį smurtinį poveikį. Skausmo jautrumo slenkstis gali būti labai nevienodas, skausmas gali skirtis savo pobūdžiu ir intensyvumu, todėl tokiu atveju yra svarbi ir paties nukentėjusiojo pozicija.

3.5. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad ji dėl prieš ją pavartoto fizinio smurto patyrė fizinį skausmą. Nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo suduoti smūgiai į galvą, ir ne vieną kartą. Žmogaus galva yra vienas iš svarbiausių kūno organų, todėl šioje situacijoje nebuvo ir negalėjo būti prielaidų, kad nukentėjusioji negalėjo patirti fizinio skausmo. Be to, fizinio skausmo sukėlimą neabejotinai patvirtina asmens apžiūros protokole užfiksuotas paraudimas (duomenys neskelbtini). Pažymima, kad įstatymų leidėjas nenurodo, kokio stiprumo turi būti fizinis skausmas ir kaip tą skausmo stiprumą turi apibūdinti nukentėjusysis.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios parodymus vertino kaip nenuoseklius, o jų nenuoseklumą motyvavo itin subjektyviai ir nepalankiai nukentėjusiajai, pažymėdamas, kad ikiteisminiame tyrime nukentėjusioji nurodė, jog jai buvo suduoti keturi smūgiai delnu, o apklausiama apylinkės teisme nurodė tik tris smūgius, arba kad ikiteisminiame tyrime nukentėjusioji nenurodė, jog vaiko kambaryje buvo vyro pastumta, o šią aplinkybę nurodė tik apklausiama apylinkės teisme. Kasatorės nuomone, tokie nežymūs nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių neatitikimai nekeičia esminių nukentėjusiosios parodymų, kad jai buvo suduoti smūgiai, dėl kurių ji patyrė fizinį skausmą. Nukentėjusiosios parodymų nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė dėl skyrybų. Byloje nustatyta, kad fizinis smurtas buvo pavartotas 2019 m. rugpjūčio 17 d., po to sutuoktiniai davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme ir jų parodymai iš esmės nekito. Ieškinys dėl skyrybų proceso teismui buvo pateiktas tik 2019 m. lapkričio 8 d., t. y. ne prieš smurto veiksmus, o po jų praėjus beveik trims mėnesiams.

3.7. Apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojų, policijos pareigūnų parodymų, asmens apžiūros ir įvykio vietos apžiūros protokolų turinio, iš jų matyti, kad nukentėjusioji bandė slėptis nuo sutuoktinio, tačiau šis išlaužė duris ir pateko į vaiko kambarį, ten toliau, vaiko akivaizdoje, vartojo fizinį smurtą, tai netiesiogiai patvirtino ir (duomenys neskelbtini). Taigi bylos įrodymų visuma patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad jai dėl sutuoktinio suduotų smūgių skaudėjo, tai įrodo, kad G. Š. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Daivos Armalienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo

5. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

6. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305–307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Teismų praktikoje išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines aplinkybes atitinkančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-393/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-393/2014">2K-393/2014</a>, 2K-29-489/2015 ir kt.).

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. BPK tiesioginių ir netiesioginių (išvestinių) įrodymų vertinimui nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų ir nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais. Vertinant įrodymus svarbu įsitikinti, ar jie patikimi. Įrodymų patikimumas nustatomas analizuojant jų gavimo tvarką ir lyginant juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2013, 2K-67-699/2018, 2K-99-895/2019 ir kt.). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-65-648/2016 ir kt.). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012).

8. Pagal išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles, apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti ne tik kaltinamojo G. Š. parodymus dėl kaltės nepripažinimo ir atskirų bylos įrodymų įrodomąją reikšmę, bet visus byloje surinktus įrodymus susieti į vientisą loginę įrodinėjimo grandinę ir pateikti motyvuotas ir tikslias išvadas dėl kaltinamajam pareikšto kaltinimo pagrįstumo, tačiau teismas to nepadarė, nes ne visi bylos įrodymai yra įvertinti kaip visuma ir sugretinti tarpusavyje. Todėl konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažymėtina, kad reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg1LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-385-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-385-507/2016">2K-385-507/2016</a>, 2K-93-788/2017).

9. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą, įrodymų tyrimo neatliko, todėl naujų aplinkybių nenustatė. Teismas pripažino, kad 2019 m. rugpjūčio 17 d. asmens apžiūros protokole yra užfiksuotas nukentėjusiosios kūno sužalojimas – (duomenys neskelbtini), tačiau konstatavo, kad nepakanka duomenų, įrodančių, jog G. Š. smurtaudamas, t. y. delnu keturis kartus trenkdamas E. Š. į veido sritį, sukėlė E. Š. fizinį skausmą. Tokia teismo išvada prieštarauja ne tik bylos medžiagai, bet ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymų turiniui (nuosprendžio 17–31 punktai). Byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai iš skirtingų šaltinių, priešingai nei apeliacinės instancijos teismo išvada, paneigia kaltinamojo G. Š. gynybinę versiją, kad jis prieš savo sutuoktinę nesmurtavo, ir patvirtina nukentėjusiosios E. Š. parodymus, kad jos sutuoktinis 2019 m. rugpjūčio 17 d. konflikto metu delnu keturis kartus trenkė jai į veido sritį ir tokiais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą.

10. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo sumenkino nukentėjusiosios E. Š. parodymų patikimumą ir padarė išvadą, kad jos parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi. Iš nukentėjusiosios parodymų turinio matyti, kad ji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme dėl esminių įvykio aplinkybių davė nuoseklius ir nekintančius parodymus (viso proceso metu nuosekliai teigė, kad konflikto metu sutuoktinis sudavė jai keturis smūgius į galvos sritį (veidą)). Teisme nukentėjusiosios patikslinti ir papildyti ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl atskirų įvykio detalių, kaip antai dėl smūgių sudavimo vietos (du smūgiai buvo suduoti svetainėje ir du – vaiko kambaryje,,į veidą ir plaukuotą galvos dalį“), suduoto smūgio stiprumo ir pastūmimo vaiko kambaryje fakto, nesudaro pagrindo nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip nepatikimus. Taigi, esminių neatitikimų ir (ar) prieštaravimų dėl patirto fizinio smurto nukentėjusiosios parodymuose nėra. Pažymėtina, kad asmuo, kiekvieną kartą duodamas parodymus, gali atsiminti naujas detales ir savo duodamus parodymus papildyti ar patikslinti. Vertinant asmens parodymus kaip patikimumus, svarbu nustatyti, kad proceso metu asmens duodami parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nekintantys, juos galima patikrinti BPK proceso veiksmais ir juos patvirtina kiti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai).

11. Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nukentėjusiosios E. Š. parodymus apie sutuoktinio G. Š. smurtinius veiksmus ir dėl to patirtą fizinį skausmą patvirtina byloje BPK nustatyta tvarka surinkti ir teisme ištirti bylos įrodymai: asmens apžiūros protokolas ir jo priedas (fotonuotraukos) (kuriuose užfiksuotas nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) paraudimas); pas ikiteisminio tyrimo teisėją kaip nukentėjusiojo apklausto (duomenys neskelbtini) H. Š. duoti parodymai (kuris paliudijo tiesiogiai matęs, kaip išsigandusi (duomenys neskelbtini) kambaryje buvo (duomenys neskelbtini) pastumta, kaip (duomenys neskelbtini), suėmęs (duomenys neskelbtini) už galvos, piktai su ja kalbėjo, kaip (duomenys neskelbtini) rinko,,112“); liudytojų (policijos pareigūnų) M. B. ir L. S. parodymai (kurie paliudijo, kad jiems atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji buvo išsigandusi, parodė, kad vyras prieš ją smurtavo, trenkė jai į veidą, ant jos (duomenys neskelbtini) buvo paraudimas); įvykio vietos apžiūros protokolas ir jo priedas (fotonuotraukos) (kuriuose, be kita ko, užfiksuotos išspirtos ir apgadintos vaiko kambario durys); Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) Klaipėdos skyriaus pateikti duomenys ir garso įrašas (iš kurių, be kita ko, matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 17 d. nukentėjusioji 11 kartų skambino į BPC ir pranešė apie smurtą artimoje aplinkoje). Pažymėtina, kad ir kaltinamasis G. Š. neneigė turėjęs fizinį kontaktą su nukentėjusiosios kūnu (buvo paėmęs nukentėjusiąją už galvos), tik teigė neturėjęs tyčios sukelti jai fizinį skausmą.

12. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kaip nelogišką nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, kad ji, skambindama į BPC su įkištomis ausinėmis, negalėjo per jas kalbėti ar pranešti apie įvykį, pats padarė nepagrįstą, prielaidų pobūdžio išvadą, kad,,šiuolaikinių technologijų pagalba naudojant telefono ausines yra įmanoma telefonu paskambinti kitiems asmenims (laikant telefoną šalia veido) ir kalbėti – viskas gerai girdisi“ (nuosprendžio 38 punktas). Be to, tokia teismo išvada prieštarauja BPC Klaipėdos skyriaus pateiktai informacijai, kurią teismas išdėstė nuosprendžio 29–30 punktuose.

13. Nepagrįsta yra ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios ir nuteistojo nurodytos aplinkybės, kad medinės vaiko kambario durys buvo,,išspirtos“ ar kad durys,,jau iš anksčiau buvo sulaužytos“, neturi reikšmės padarytos nusikalstamos veikos vertinimui (nuosprendžio 39 punktas). Priešingai, aplinkybė, rodanti konflikto eigą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesį, yra svarbi kaltininko veikos pavojingumo ir jo tyčios pobūdžio įvertinimui. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vaiko kambario durys buvo išlaužtos ir sugadintos konflikto metu kaltinamojo veiksmais, (duomenys neskelbtini) akivaizdoje, siekiant tęsti kitame kambaryje prasidėjusį šeiminį konfliktą, tai rodo kaltinamojo veiksmų tyčinį pobūdį ir tikslą smurtauti prieš sutuoktinę.

14. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino specialisto išvados įrodomąją reikšmę ir padarė nepagrįstą ir logikos prasme netikslią išvadą, kad, nesant byloje specialisto išvados apie nukentėjusiajai sukeltą fizinį skausmą ir patirtus sužalojimus, negalima objektyviai įvertinti, ar prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas smurtas ir ar šį sužalojimą paskatino būtent nuteistojo neteisėti veiksmai (nuosprendžio 41 punktas). Šiame kontekste pažymėtina, kad specialisto išvada pagal baudžiamojo proceso įstatymą neturi vienintelio ar svarbiausio įrodymo statuso; tai yra tik vienas iš galimų įrodymų baudžiamojoje byloje šaltinių, nesant tokio įrodymo faktinės aplinkybės nustatomos remiantis kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios mušimo faktas nustatytas remiantis byloje esančiu asmens apžiūros protokolu ir jo priedu (fotonuotraukomis), o šio sumušimo aplinkybės nustatytos byloje surinktų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma (nukentėjusiosios, kaip nukentėjusiojo apklausto H. Š. ir liudytojų (policijos pareigūnų) parodymai, BPC pateiktas garso įrašas ir kita rašytinė bylos medžiaga). Susiejus byloje surinktus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus į vientisą loginę įrodinėjimo grandinę, nekyla abejonių, kad nukentėjusiajai E. Š. vyro suduoti keturi smūgiai į galvos (veido) sritį, palikę veido sumušimo žymę, sukėlė fizinį skausmą.

15. Kasacinio teismo nutartyse, priimtose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013, kurios apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytos kaip aktuali praktika nagrinėjamoje situacijoje (nuosprendžio 45 punktas), nurodytos faktinės situacijos nėra analogiškos nagrinėjamai bylai. Be to, abiejose bylose apeliacinės instancijos teismo priimti sprendimai buvo panaikinti ir bylos grąžintos iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų, todėl vadovautis jomis nėra pagrindo.

16.

17. Nesant procesinių pažeidimų įrodymų vertinimo aspektu nustatant visus nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymius, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamąjį įstatymą (BK 140 straipsnio 2 dalį) taikė tinkamai.

18. Taigi, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes ir priimdamas sprendimą išteisinti G. Š., nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir BPK 331 straipsnio nuostatas, šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis su pakeitimais, panaikinant nuteistajam G. Š. nustatytą įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šį įpareigojimą, ydingai nustatė konkretų įpareigojimo įvykdymo pabaigos terminą, kuris jau yra pasibaigęs. Kasaciniu skundu prokurorė neprašė kasacinės instancijos teismo paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį šį terminą patikslinti (nustatyti iš naujo), todėl savo iniciatyva kasacinės instancijos teismas to padaryti negali, nes būtų pasunkinama nuteistojo teisinė padėtis daugiau, nei prašoma kasaciniame skunde (BPK 376 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 8 d. nuosprendį ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo 2020 m. vasario 27 d. nuosprendį su pakeitimais.

Panaikinti Telšių apylinkės teismo 2020 m. vasario 27 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam G. Š. nustatytas įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose iki 2020 m. rugpjūčio 27 d.

Kitą Telšių apylinkės teismo 2020 m. vasario 27 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė

Artūras Ridikas

Artūras Pažarskis