S. Š. pagal BK 220 str., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-70-719/2021

Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00017-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.18.8.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,

nuteistajam S. Š. (S. Š.),

nuteistojo gynėjui advokatui Dariui Raulušaičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio dalies, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio dalis, pagal kurią S. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: S. Š. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 1250 Eur (25 MGL) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu S. Š. išteisintas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Šioje baudžiamojoje byloje taip pat priimti teismų sprendimai dėl J. V.; dėl šių sprendimų kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. Š. nuteistas už tai, kad pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ar turtą, t. y. laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 27 d. kontroliuodamas juridinį asmenį UAB „M“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) ir jos vardu organizuodamas daugiausia statybų veiklą per rangovus, žinodamas, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio ir 14 straipsnio 2 dalies nuostatas yra atsakingas už įmonės UAB „M“ buhalterinės apskaitos organizavimą, organizuodamas įmonės UAB „M“ buhalterinės apskaitos tvarkymą per įmonę UAB „N“ (į. k. 301858777), laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 8 d. iki 2015 m. liepos 27 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, laiku ir vietoje, veikdamas tiesiogine tyčia, siekdamas išvengti įmonės UAB „M“ mokėtino 189 149,52 Eur (4977,63 MGL) dydžio pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), susidariusio pagal įmonės UAB „M“ 2015 m. birželio 8 d. išrašytą įmonei UAB „A“ pardavimo PVM sąskaitą faktūrą Nr. MAK096 už (duomenys neskelbtini) statybos darbus: 576 756,86 Eur + 121 118,94 Eur PVM, iš viso dėl 697 875,80 Eur sumos, ir 2015 m. birželio 30 d. išrašytą įmonei UAB „A“ pardavimo PVM sąskaitą faktūrą Nr. MAK097 už (duomenys neskelbtini) statybos darbus: 323 955,12 Eur + 68 030,58 Eur PVM, iš viso dėl 391 985,70 Eur sumos, nurodė įmonės UAB „M“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės UAB „N“ direktorei J. J. neįtraukti minėtų sąskaitų faktūrų duomenų į įmonės UAB „M“ pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2015 m. birželio mėn. ir šią pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją su žinomai neteisingais duomenimis pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai. J. J., nežinodama apie daromą nusikalstamą veiką, 2015 m. liepos 27 d. į pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie 189 149,52 Eur dydžio suma mažesnį mokėtiną pridėtinės vertės mokestį valstybės biudžetui ir šią pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją su neteisingais duomenimis elektroninio deklaravimo būdu pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai, nuo jos pateikimo momento įmonė UAB „M“ išvengė mokėtino valstybės biudžetui 189 149,52 Eur dydžio pridėtinės vertės mokesčio. Taip S. Š., siekdamas išvengti įmonės UAB „M“ 189 149,52 Eur dydžio mokėtino pridėtinės vertės mokesčio, įrašė į įmonės UAB „M“ pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją žinomai neteisingus duomenis ir ją pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria S. Š. išteisintas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį – S. Š. pripažino kaltu padarius BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Motyvuodamas šį sprendimą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad S. Š. veiksmuose yra visi BK 220 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Kaip nurodyta teismo nuosprendyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 14 straipsnio 1 dalimi, prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda tada, kai šio įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Tai, kad prekės ar paslaugos gavėjas nesutinka su atliktų darbų apimtimi ar prekių kiekiu, nurodyta kaina, nėra priežastis neapskaityti ir nedeklaruoti išrašytos PVM sąskaitos faktūros, nes PVM sąskaitos faktūros pačios savaime nesukuria jokių civilinių teisinių santykių tarp šalių, jos yra vienašalis aktas, sukuriantis šį mokestinį dokumentą išrašiusiam asmeniui prievolę sumokėti nustatyto dydžio mokestį valstybei. Dėl to PVM sąskaitos faktūros Nr. MAK096 ir MAK097 turėjo būti įtrauktos į UAB „M“ apskaitą jų išrašymo dieną, nepriklausomai nuo to, ar UAB „A“ sutiko su jose ir jų prieduose – atliktų darbų aktuose nurodytomis kainomis ir darbų bei medžiagų apimtimis. Atitinkamai pardavimo PVM pagal šias PVM sąskaitas faktūras UAB „M“ turėjo deklaruoti 2015 m. birželio mėn. PVM deklaracijoje. Išteisintojo S. Š. ir buhalterės J. J. aiškinimas, kad vėliau PVM sąskaitos faktūros buvo atšauktos, nekeičia kaltinimo esmės, nes iš jų pačių ir UAB „A“ direktoriaus L. B. bei buhalterės S. K. parodymų matyti, kad ginčas tarp UAB „M“ ir UAB „A“ kilo ne ataskaitinį 2015 m. birželio mėn., o vėliau. Teismas taip pat nurodė, kad S. Š. atsakingas už šiuos veiksmus, nes būtent jis faktiškai organizavo ir kontroliavo visą įmonės veiklą, jis nelaikė PVM sąskaitų faktūrų Nr. MAK096 ir MAK097 negaliojančiomis, o aktyviai jas naudojo verslo ginče su užsakovais, siekdamas išsireikalauti jose nurodytą sumą. S. Š. elgesį, kai jis, viena vertus, slėpė apskaitos dokumentus, sukuriančius mokestinę prievolę, nuo mokesčio administratoriaus, kita vertus, naudoja tuos pačius dokumentus civiliniame ginče su verslo partneriais, galima paaiškinti jo tikslu išvengti įmonės UAB „M“ 189 149,52 Eur dydžio mokėtino pridėtinės vertės mokesčio, nurodyto aptariamose PVM sąskaitose faktūrose. Tokie S. Š. veiksmai vertintini kaip atlikti tiesiogine tyčia. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad S. Š. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 220 straipsnio 1 dalį.

III. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis S. Š. ir jo gynėjas advokatas D. Raulušaitis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio dalį dėl S. Š. nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 220 straipsnio 1 dalį. BK 220 straipsnio prasme neteisingais yra laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-895/2018). Apeliacinės instancijos teismas formaliai ir neteisingai aiškino PVM įstatymo nuostatas ir nepagrįstai nusprendė, kad visais atvejais pareiga deklaruoti ir į valstybės biudžetą mokėti PVM kyla nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo momento. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad prievolė mokėti PVM turi būti siejama ne su formaliu PVM sąskaitos faktūros išrašymo faktu, bet su realiu prekių tiekimo ar paslaugų teikimo faktu.

3.2. Pagal PVM įstatymo 3 straipsnį PVM objektas yra už atlygį vykdomas realus paslaugų teikimas, kuris pagal PVM įstatymo nuostatas laikomas įvykusiu Lietuvoje. Pagal PVM įstatymo 14 straipsnio 1 dalį prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje teikiamą paslaugą atsiranda, kai PVM įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas paslaugų teikimas. To paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas (pardavėjas), arba jo vardu trečiasis asmuo.

3.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) jurisprudencija, yra išaiškinęs, kad PVM mokėtojas, išrašęs PVM sąskaitą faktūrą, joje nurodytą pardavimo PVM dar jo nesumokėjęs turi sumokėti, nors prekių tiekimas realiai ir nebūtų įvykęs, tik tuo atveju, jei pagal tokią išrašytą PVM sąskaitą faktūrą dar yra tikimybė, kad kitas PVM mokėtojas pasinaudos teise į pirkimo PVM atskaitą, t. y. nėra pašalinta valstybės pajamų, surenkamų iš PVM, praradimo rizika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1007-556/2019).

3.4. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, tarp rangovės UAB „M“ ir užsakovės UAB „A“ dėl PVM sąskaitose faktūrose Nr. MAK096 ir MAK097 (iš kurių kildinama pareiga deklaruoti ir mokėti PVM) nurodytų darbų atlikimo kilo ginčas, jis buvo sprendžiamas teismuose. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTU3Mi03ODEvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-572-781/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-572-781/2019">e2A-572-781/2019</a>, kurioje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog UAB „M“ aptariamose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų darbų realiai neatliko, dėl to pagrįstai atmetė UAB „M“ ieškinį UAB „A“ bei šios bendrovės teisių ir pareigų perėmėjai UAB „L“. Be to, šioje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-706-232/2019 įsiteisėjusia 2018 m. sausio 23 d. nutartimi konstatavo, jog ieškovės „S“ (BUAB „A“) pareikštas reikalavimas pripažinti negaliojančiomis (panaikintomis) PVM sąskaitas faktūras MAK096 ir MAK097 yra perteklinis, netikslingas ir negali būti savarankiškas reikalavimas, nes nėra teisinio pagrindo reikalauti pripažinti negaliojančiais dokumentus, kuriuos panaikino pati atsakovė ir kurių pagrindu negalėjo kilti pradinės ieškovės prievolės atsakovei UAB „M“.

3.5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje taip pat nustatė, kad po to, kai tarp UAB „M“ ir UAB „A“ kilo ginčas dėl PVM sąskaitose faktūrose Nr. MAK096 ir MAK097 nurodytų darbų atlikimo, UAB „M“ buhalterė J. J. išsiuntė UAB „A“ pranešimą, kad paminėtos PVM sąskaitos faktūros atšaukiamos. Be to, ji žodžiu su UAB „A“ finansininke S. K. sutarė, kad šių PVM sąskaitų faktūrų į PVM atskaitą neteiks nei UAB „A“, nei UAB „M“. Buvo pasirašytas suderinimo aktas, „kad tų sąskaitų nėra“ (S. Š., J. J., S. K., J. B. parodymai). Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2018 m. lapkričio 5 d. specialisto išvadoje dėl UAB „M“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. 04/10-2-9-12155 dėl aptariamų PVM sąskaitų faktūrų sukeltų mokestinių prievolių pateikta sąlyginė išvada – pareigą mokėti PVM siejant su minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų darbų atlikimo faktu. Šią išvadą surašęs specialistas A. Ilgevičius apklausos metu pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad darbų atlikimo fakto netikrino, išvadą surašė sąlyginę ir ji nėra galutinė – galutinei išvadai trūko dokumentų su darbų atlikimo aktu.

3.6. Pagal aptartą pardavimo PVM deklaravimo, esant realiai neįvykusiam prekių tiekimui ir (ar) paslaugų teikimui, teisinį reguliavimą ir jo aiškinimą LVAT ir ESTT jurisprudencijoje nėra jokio pagrindo teigti, kad UAB „M“ vadovas ir (ar) finansininkas turėjo pareigą deklaruoti ir mokėti PVM sąskaitose faktūrose MAK096 ir MAK 097 išskirtą pardavimo PVM. Kilus ginčui dėl aptariamose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų suteikimo realumo, UAB „M“ finansininkė šias PVM sąskaitas faktūras atšaukė ir žodžiu su užsakovės UAB „A“ finansininke sutarė, kad šiose sąskaitose išskirto PVM nedeklaruos nei UAB „M“, nei UAB „A“. UAB „M“ vadovas S. Š. ir buhalterė J. J. atliko visus protingai įmanomus veiksmus, kad pašalintų riziką, jog kitas PVM mokėtojas – UAB „A“ pasinaudos teise į pirkimo PVM atskaitą. Šiuo atveju nebuvo LVAT ir ESTT jurisprudencijoje aptartos būtinosios sąlygos, kai PVM turi būti deklaruojamas net ir neįvykus paslaugų teikimui, t. y. nebuvo rizikos, kad kitas PVM mokėtojas (UAB „A“) pasinaudos teise į pirkimo PVM atskaitą. Būtų nepagrįsta ir neprotinga iš UAB „M“ vadovo ir finansininkės reikalauti, kad jie, atšaukę anksčiau išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir sutarę su užsakove, kad jose išskirtas PVM nebus deklaruojamas, vis tiek šiose PVM sąskaitose faktūrose išskirtą PVM deklaruotų. Be to, pirmiau aptartuose teismų sprendimuose civilinėse bylose UAB „M“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų atšaukimas (panaikinimas) buvo vertinamas kaip sukeliantis teisines pasekmes – aptariamos PVM sąskaitos faktūros buvo pripažintos negaliojančiomis (panaikintomis) ir nesukeliančiomis ieškovei UAB „A“ prievolės atsakovei UAB „M“. Paisant teisino tikrumo principo, šios aplinkybės taip pat turėtų būti vertinamos ir šioje baudžiamojoje byloje. Kitu atveju būtų sukurta prieštaringa teisinė situacija, kai, viena vertus, teigiama, kad aptariamos PVM sąskaitos faktūros nepagrindžia paslaugų suteikimo fakto ir nesukelia prievolės jas apmokėti, kita vertus, teigiama, kad šiose PVM sąskaitose faktūrose išskirtos PVM sumos turi būti deklaruojamos ir mokamos į valstybės biudžetą, kas de facto (faktiškai) reiškia, jog buvo realus paslaugų teikimas (PVM objektas).

3.7. Pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes taip pat matyti, kad UAB „M“ buhalterinės apskaitos tvarkymas buvo tinkamai organizuotas – bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė pasamdyta buhalterė J. J., nei S. Š. (faktinis vadovas), nei J. V. (nominali vadovė) neklaidino UAB „M“ buhalterės. Priešingai, iš J. J., S. Š., S. K. parodymų bei rašytinių bylos duomenų – UAB „A“ siųsto rašytinio pranešimo, kad PVM sąskaitos faktūros MAK096 ir MAK097 yra atšaukiamos, matyti, kad buhalterė J. J. turėjo visą informaciją apie susidariusią situaciją ir sprendimą aptariamų PVM sąskaitų faktūrų neįtraukti į deklaracijas priėmė ne dėl to, kad buvo klaidinama ar verčiama taip elgtis, o dėl to, kad pati buvo įsitikinusi, jog šiuo atveju būtent taip elgtis yra teisinga. Taigi, net jeigu buhalterės veiksmai būtų vertinami kaip pažeidžiantys teisės aktų reikalavimus, už tai atsakomybėn S. Š., kaip faktinis UAB „M“ vadovas, neturėtų būti traukiamas. S. Š. UAB „M“ buhalterinei apskaitai tvarkyti pasamdė profesionalią buhalterę, todėl turėjo pagrindą pasitikėti jos sprendimais ir atliekamais veiksmais dėl bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, iš jų – ir dėl deklaracijų pildymo. Bendrovės vadovas negali būti traukiamas atsakomybėn už savo pasamdyto buhalterio padarytas apskaitos tvarkymo klaidas.

3.8. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnį kyla tik tada, kai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą pateikiami tyčia siekiant išvengti mokesčių. Tyčios buvimas atriboja žinomai neteisingų duomenų įrašymą nuo klaidų, kurios neišvengiamos tvarkant buhalterinę apskaitą ir mokant mokesčius. Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad aptariamų PVM sąskaitų faktūrų duomenys nebuvo įtraukti į deklaracijas ne dėl to, kad S. Š. turėjo sumanymą (tikslą) tokiu būdu sumažinti UAB „M“ mokėtiną PVM, o dėl to, kad kilo ginčas su užsakove UAB „A“ dėl šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų darbų atlikimo ir atsiskaitymo už juos; šių sąskaitų netraukti į deklaracijas buvo sutarta su užsakovės UAB „A“ finansininke ir apie tai išsiųstas pranešimas UAB „A“; pasirašytas suderinimo aktas, „kad tų sąskaitų nėra“. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad sąskaitose faktūrose išskirtos PVM sumos buvo nedeklaruotos sąmoningai siekiant išvengti mokesčių. Priešingai, toks UAB „M“ ir UAB „A“ susitarimas lemia, kad nei rangovė, nei užsakovė sąskaitose faktūrose nurodytų PVM sumų nedeklaruos ir jokios mokestinės pasekmės nė vienai nekils. Todėl tai, kad UAB „A“ atstovai šio susitarimo nesilaikė ir PVM sąskaitose faktūrose išskirtas PVM sumas įtraukė į PVM deklaracijas bei taip sumažino atitinkamo laikotarpio bendrovės į biudžetą mokėtiną PVM, pagrindžia UAB „A“, bet ne UAB „M“ atstovų nesąžiningumą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pateikė prieštaringus motyvus: viena vertus, teigė, kad išteisintieji (J. V. ir S. Š.) neturėjo tikslo (motyvo) apgaulingai tvarkyti UAB „M“ apskaitos ir vengti mokesčių, kita vertus, nurodė, kad S. Š. PVM sąskaitų faktūrų Nr. MAK096 ir MAK097 neįtraukė į UAB „M“ PVM deklaracijas, siekdamas išvengti jose išskirto PVM mokėjimo į valstybės biudžetą, t. y. veikdamas tiesiogine tyčia.

3.9. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai S. Š. veiksmus inicijuojant derybas ir teisminius ginčus dėl aptariamų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo aiškino kaip pagrindžiančius jo tikslą išvengti šiose sąskaitose faktūrose išskirto PVM mokėjimo į valstybės biudžetą. Vien tai, kad S. Š. atliko veiksmus mėgindamas gauti apmokėjimą pagal šias sąskaitas, savaime nereiškia, kad jis norėjo išvengti prievolės šiose PVM sąskaitose faktūrose išskirtas PVM sumas deklaruoti ir sumokėti į valstybės biudžetą. Juolab kad pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, jog, kilus ginčui dėl sąskaitų apmokėjimo, S. Š. ir jo pasamdyta finansininkė ėmėsi visų protingai įmanomų priemonių, kad dėl šių PVM sąskaitų faktūrų nekiltų jokių mokestinių pasekmių.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo S. Š. ir jo gynėjo advokato D. Raulušaičio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 220 straipsnio 1 dalies taikymo

5. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad S. Š. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ginčijamas dėl visų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių (objektyviųjų (veikos, subjekto) ir subjektyviųjų (kaltės, tikslo) požymių) nustatymo pagal jam inkriminuotos veikos faktines aplinkybes.

6. BK

7. Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį baudžiamosios atsakomybės subjektai gali būti tiek juridinio asmens vadovai, kurie yra atsakingi už tinkamą finansinės apskaitos organizavimą, teisingos finansinės atskaitomybės pateikimą, tiek ir už finansinę apskaitą atsakingi darbuotojai, tiesiogiai tvarkantys įmonės buhalterinę apskaitą ir atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą. Pagal teismų praktiką galimi atvejai, kai už įmonės vadovo kompetencijai priskirtų pareigų netinkamą atlikimą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę, atsako asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įmonės vadovu nepaskirtas, tačiau faktiškai organizuojantis įmonės veiklą ir ją valdantis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-511/2019, 2K-202-303/2020).

8. Kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl S. Š., kaip BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjekto, tinkamumo nepagrįstos. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad faktinis UAB „M“ vadovas buvo S. Š., nes būtent jis organizavo bendrovės veiklą ir jai vadovavo, o J. V. buvo tik formali vadovė, jos funkcijos apsiribojo S. Š. parengtų dokumentų pasirašymu ir bendrovės atstovavimu kredito įstaigose. Taip pat nustatyta, kad UAB „M“ buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „N“ direktorė J. J., kuri kaip buhalterė buvo atsakinga už teisingą finansinės atskaitomybės pateikimą valstybės įgaliotoms institucijoms. Buhalterė J. J. UAB „M“ PVM sąskaitas faktūras Nr. MAK096 ir MAK097 atskiruose įmonės apskaitos registruose užfiksavo, tačiau S. Š. nurodymu šių PVM sąskaitų faktūrų duomenų į ataskaitinio laikotarpio PVM deklaraciją neįrašė (užsakovei užginčijus atliktų darbų aktus, atsisakius juos ir sąskaitas faktūras pasirašyti). Taigi būtent S. Š. pavedimu buhalterė J. J. atliko prašomus veiksmus, nežinodama apie šių veiksmų konkrečius tikslus ir tai, ar jie susidariusioje situacijoje turėjo nusikalstamos veikos požymių. Darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes S. Š. veiksmus, susijusius su PVM deklaracijos pateikimu VMI, atliko veikdamas per buhalterę J. J. Remiantis tarpinio vykdymo baudžiamosios teisės institutu, tai reiškia, kad toks asmuo laikomas nusikalstamos veikos vykdytoju.

9. Byloje taip pat nustatytos tokios kasaciniame skunde keliamiems klausimams spręsti teisiškai reikšmingos aplinkybės. 2014 m. rugsėjo 1 d. tarp UAB „A“, kaip užsakovės, ir UAB „M“, kaip rangovės, buvo pasirašyta namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), statybos rangos sutartis. Šios sutarties 4.6 punkte nustatyta, kad statybos darbų kainą užsakovas privalo sumokėti rangovui per 30 dienų nuo statybos darbų techninio prižiūrėtojo pasirašymo rangovo parengtuose atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktuose ir pažymų apie atliktų darbų vertę bei jų pagrindu išrašytos atitinkamos rangovo PVM sąskaitos faktūros gavimo; užsakovas turi teisę nepriimti rangovo išrašytos PVM sąskaitos faktūros tol, kol statybos darbų techninis prižiūrėtojas nepasirašė šiame punkte nurodytų rangovo parengtų aktų. Bylos duomenimis, UAB „M“ minėto namo statybos darbams atlikti samdė subrangovus. Įprastai atlikus statybos darbus buvo suderinami ir abiejų šalių įgaliotų atstovų pasirašomi atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktai bei jų pagrindu išrašomos UAB „M“ PVM sąskaitos faktūros, kurias UAB „A“ apmokėdavo (atsiskaitymai vyko etapais). Kaip patvirtino nuteistasis S. Š., UAB „M“ PVM sąskaitos faktūros Nr. MAK096 ir MAK097 buvo išrašytos ir užsakovės UAB „A“ atstovams, buhalterei pateiktos kartu su atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktais. Tačiau UAB „A“ atstovai šių aktų nepatvirtino, PVM sąskaitų faktūrų nepasirašė. Tarp šalių kilo ginčas dėl atliktų darbų apimties ir jų kainos, šis ginčas vėliau buvo sprendžiamas ir teisme nagrinėjant civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „M“ ieškinį atsakovėms UAB „A“, UAB „L“ (BUAB „A“ teisių perėmėjai) ir kt. dėl skolos (kildinamos iš 2015 m. birželio 9 d. ir 2015 m. birželio 30 d. PVM sąskaitų faktūrų Nr. MAK 096 ir MAK 097) priteisimo. Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi UAB „M“ civilinis ieškinys atmestas pripažinus, kad BUAB „M“ neįrodė, jog darbai, kuriems apmokėti išrašytos aptariamos dvi PVM sąskaitos faktūros, buvo atlikti, todėl UAB „L“ (BUAB „A“ teisių perėmėjai) nekilo pareiga sumokėti ieškovei jos prašomų sumų, nurodytų PVM sąskaitose faktūrose Nr. MAK096 ir MAK097.

10. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad 2015 m. birželio 8 d. ir 2015 m. birželio 30 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. MAK096 ir MAK097 nebuvo įrašytos UAB „M“ išrašomų PVM sąskaitų faktūrų 2015 m. birželio mėn. registre, tačiau kituose įmonės buhalterinės apskaitos registruose – bendrovės pardavimo operacijų ataskaitoje ir didžiosios knygos sąskaitų operacijų registracijos žurnale, 505 sąskaitoje „suteiktų paslaugų pajamos“ PVM sąskaitos faktūros Nr. MAK096 ir MAK097 buvo įrašytos.

11. Dėl objektyviųjų BK 220 straipsnio 1 dalies sudėties požymių S. Š. veiksmuose buvimo, t. y. ar nagrinėjamoje situacijoje buhalterinio vertinimo požiūriu buvo privaloma minėtų sąskaitų faktūrų duomenis įrašyti į UAB „M“ PVM deklaraciją už 2015 m. birželio mėnesį, teismai sprendė skirtingai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. Š. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisintas, teismui iš esmės pripažinus, kad nenustatyti objektyvieji šios nusikalstamos veikos pažymiai, t. y., teismo vertinimu, minėtų PVM sąskaitų faktūrų duomenų ir jose išskirto PVM nebuvo pagrindo deklaruoti PVM deklaracijoje, nes realiai UAB „M“ nesuteikė tų paslaugų (statybos darbų), kurios buvo nurodytos šiose sąskaitose faktūrose. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė priešingai, kad nors tarp UAB „M“, kaip rangovės, ir UAB „A“, kaip užsakovės, kilo ginčas dėl atliktų darbų ir UAB „A“ nesutiko su PVM sąskaitose faktūrose Nr. MAK096 ir MAK097 ir jų prieduose – atliktų statybos darbų perdavimo–priėmimo aktuose – nurodytomis kainomis ir darbų bei medžiagų apimtimis, PVM sąskaitos faktūros Nr. MAK096 ir MAK097 turėjo būti įtrauktos į UAB „M“ buhalterinę apskaitą jų išrašymo dieną (2015 m. birželio 9 d. ir 2015 m. birželio 30 d.) ir atitinkamai pardavimo PVM pagal šias sąskaitas UAB „M“ turėjo deklaruoti 2015 m. birželio mėnesio PVM deklaracijoje. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo požiūriu teisingas ir tinkamai motyvuotas išvadas padarė apeliacinės instancijos teismas.

12. UAB „M“ pardavimo PVM sąskaitose faktūrose Nr. MAK096 ir MAK097 nurodyta, kad jos išrašytos apmokėti už statybos darbus (duomenys neskelbtini), taigi būtinas šių PVM sąskaitų faktūrų rekvizitas yra atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktas, nes tik juo remiantis galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. Bylos duomenimis, atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktai, kurių pagrindu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, buvo sudaryti. Tai, kad užsakovės UAB „A“ įgalioti atstovai šių aktų nepasirašė, nereiškia, kad UAB „M“ negalėjo išrašyti PVM sąskaitos faktūros. Paprastai darbų perdavimo–priėmimo aktas yra dviejų šalių suderintos valios išraiška, dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas. Tačiau įstatymo taip pat nustatyta išimtis, kad jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti aktą, jį gali pasirašyti kita šalis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.694 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nurodytos nuostatos paskirtis – užkirsti kelią užsakovui nepagrįstai vilkinti darbų priėmimą ir vykdyti kitas sutartines pareigas. Užsakovas, nesutikdamas su rangovo vienašališkai pasirašytu aktu, turi teisę jį ginčyti, įrodinėdamas, kad pagrįstai atsisakė pasirašyti aktą; vienašalis perdavimo aktas netenka galios tik tuo atveju, jei teismas jį pripažįsta negaliojančiu (CK 6.694 straipsnio 4 dalis) (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-287/2010, 3K-3-302/2011). Taigi, UAB „M“, laikydama, kad darbai pagal rangos sutartį buvo atlikti, parengtus atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktus galėjo pasirašyti vienašališkai, kartu atsirastų ir pagrindas išrašyti PVM sąskaitas faktūras. Tuo tarpu UAB „A“ pagal minėtos 2014 m. rugsėjo 1 d. statybos rangos sutarties 4.6 punktą turėjo teisę nepriimti UAB „M“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų tol, kol statybos darbų techninis prižiūrėtojas nepasirašė rangovės parengtų atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktų. Todėl darytina išvada, kad UAB „M“ PVM sąskaitos faktūros Nr. MAK096 ir MAK097, išrašytos vienašališkai UAB „M“ patvirtintų atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktų pagrindu, buvo tinkamas buhalterinės apskaitos dokumentas (turintis būtinus rekvizitus pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą).

13. PVM įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Kaip pagrįstai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, PVM sąskaitos faktūros pačios savaime nesukuria jokių civilinių teisinių santykių tarp šalių, jos yra vienašalis aktas, sukuriantis šį mokestinį dokumentą išrašiusiam asmeniui prievolę sumokėti nustatyto dydžio mokestį valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 3K-3-608/2000, 3K-3-1040/2003). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad PVM įstatymas yra viešosios mokesčių teisės aktas, turintis specialią paskirtį – nustatantis apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu, taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVM įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 30 dalį PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus šiame įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus. PVM sąskaitos faktūros privalomi rekvizitai nustatyti PVM įstatymo 80 straipsnyje, jo 1 dalies 11 punkte įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, kad šiame buhalterinės apskaitos dokumente turi būti nurodytas PVM tarifas (tarifai) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020). Vadovaujantis PVM įstatymo 79 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta bendrąja taisykle, reglamentuojančia PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentą, PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant pateikus prekes ar suteikus paslaugas, išskyrus ilgalaikių paslaugų teikimą, taip pat ilgalaikį elektros energijos, dujų, šilumos ir kitų rūšių energijos tiekimą, kai PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVM įstatymo 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-484/2009, e3K-3-110-916/2020).

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės požiūriu UAB „M“ 2015 m. birželio 9 ir 30 d. išrašius UAB „A“ PVM sąskaitas faktūras Nr. MAK096 ir MAK097 ir laikant, kad sutartos statybos darbų paslaugos buvo atliktos, be to, pažymėtina, šias sąskaitas faktūras užfiksavus įmonės atskiruose buhalterinės apskaitos registruose, pardavimo PVM pagal šias PVM sąskaitas faktūras UAB „M“ privalėjo deklaruoti 2015 m. birželio mėnesio PVM deklaracijoje. Šių reikalavimų nesilaikant, valstybės įgaliotai institucijai buvo pateikti neteisingi duomenys apie pajamas. Tai, kad kilus ginčui tarp UAB „M“ ir UAB „A“ ir jį išsprendus teisme buvo nustatyta, jog darbai pagal minėtas sąskaitas faktūras nebuvo atlikti, savaime nereiškia, kad tokių sąskaitų faktūrų pagrindu rangovė, kuri laikė atlikusi pagal rangos sutartį sutartus darbus, neturėjo pareigos ataskaitiniu laikotarpiu deklaruoti PVM. Paaiškėjus, kad atliktų darbų kaina ne tokia, kaip nurodyta PVM sąskaitose faktūrose, mokesčių mokėtojas įstatymų nustatyta tvarka turi teisę patikslinti PVM deklaraciją ir susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM iš valstybės (PVM įstatymo 121 straipsnis).

15. Kita vertus, kaip minėta pirmiau, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnio 1 dalį galima tik nustačius asmens tiesioginę tyčią ir tikslą, t. y. mokesčių mokėtojas turi suvokti, kad, siekdamas išvengti mokesčių, pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori. Remiantis bylos duomenimis, nagrinėjamoje byloje daryti neginčijamą išvadą apie šių požymių buvimą S. Š. veiksmuose nėra pagrindo. Sprendžiant dėl tyčios turinio ir tikslo išvengti mokėti mokesčių reikšminga ir tai, kad teisme išsprendus ginčą tarp UAB „M“ ir UAB „A“ nustatyta, jog statybos darbai pagal išrašytas sąskaitas faktūras nebuvo atlikti, todėl UAB „A“ nekilo pareiga sumokėti prašomų sumų, nurodytų PVM sąskaitose faktūrose Nr. MAK096 ir MAK097. Taigi, atitinkamai UAB „M“ negavo pajamų ir jai nekilo pareiga nuo jų skaičiuoti bei mokėti PVM. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojoje byloje pareikštas VMI civilinis ieškinys dėl 189 149,52 Eur (nedeklaruotas PVM) žalos priteisimo iš S. Š. paliktas nenagrinėtas, apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad PVM sąskaitų faktūrų nepakanka, kad būtų pagrįstas paslaugų, kurioms apmokėti jos išrašytos, suteikimo faktas, ir nėra pagrindo taikyti pridėtinės vertės mokesčio paslaugoms, kurių suteikimo faktas nėra įrodytas, todėl 189 149,52 Eur dydžio turtinė žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta.

16. Visuma šių aplinkybių patvirtina, kad subjektyvieji BK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymiai S. Š. veiksmuose patikimai nenustatyti. Apeliacinės instancijos teismas S. Š. tyčią pateikti neteisingus duomenis apie pajamas ir tikslą išvengti įmonės UAB „M“ 189 149,52 Eur dydžio mokėtino PVM, nurodyto aptariamose PVM sąskaitose faktūrose, iš esmės grindė S. Š. dviprasmišku elgesiu, kai jis, viena vertus, slėpė apskaitos dokumentus, sukuriančius mokestinę prievolę, nuo mokesčio administratoriaus, kita vertus, naudojo tuos pačius dokumentus civiliniame ginče su verslo partneriais. Tačiau pažymėtina, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014, 2K-98-895/2015, 2K-153-693/2019, 2K-190-511/2020). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-251/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-251/2010">2K-251/2010</a>, 2K-82-222/2019, 2K-183-511/2020 ir kt.). Įrodinėjant ir pagrindžiant nusikalstamos veikos sudėties požymius, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl asmens nesugebėjimas įtikinti teismą dėl savo nekaltumo nėra pakankamas jo kaltumui nustatyti (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk5LTc4OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-199-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-199-788/2015">2K-199-788/2015</a>).

17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad S. Š. veiksmuose nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos, nurodytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, sudėties, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria S. Š. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, naikintina ir dėl šios dalies paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo S. Š. išteisintas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio dalis dėl S. Š. išteisinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir S. Š. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas trejiems metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir, vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 1250 Eur (25 MGL) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nuosprendį, kuriuo S. Š. išteisintas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjai Audronė Kartanienė

Artūras Pažarskis

Artūras Ridikas