Baudžiamoji byla Nr. 2K-523/2014
Teisminio proceso Nr. 1-12-1-01392-2010-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4;
2.4.7 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
gynėjams advokatams Aurelijai Puzinienei, Arnui Paliukėnui,
nuteistajai I. C.,
išteisintajai R. K.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio nuteistosios I. C. ir išteisintosios R. K. baudžiamojoje byloje.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistosios I. C. pakeista, o nuosprendžio dalis dėl R. K. pripažinimo kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 3 dalį, taip pat dėl 93 000 Lt turtinės žalos priteisimo solidariai iš I. C. ir R. K. civilinei ieškovei UAB „Olympic Casino Group Baltija“ panaikinta.
I. C. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 178 straipsnio 3 dalies į 178 straipsnio 1 dalį paskiriant jai laisvės apribojimą vieneriems metams įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu išvykimas nesusijęs su darbu ar mokslu, o R. K. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; iš nuteistosios I. C. civilinei ieškovei UAB „Olympic Casino Group Baltija“ priteista 9400 Lt turtinei žalai atlyginti; kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu I. C. ir R. K. buvo pripažintos kaltomis ir nuteistos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį po dvejus metus laisvės atėmimo. Iš nuteistųjų I. C. ir R. K. civilinei ieškovei UAB „Olympic Casino Group Baltija“ solidariai priteista 93 000 Lt turtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistosios ir jos gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžiu I. C. nuteista už tai, kad ji, dirbdama UAB „Olympic Casino Group Baltija“ krupjė pagal 2004 m. spalio 18 d. darbo sutartį Nr. 496 ir būdama materialiai atsakinga, lošimo namuose Vilniuje, Konstitucijos pr. 20, 2010 m. balandžio 2–29 d. pagrobė 9400 Lt vertės žetonus. Ji žaidimo metu prie ruletės stalo uždėdavo magnetinę registracijos kortelę ant žetonų krūvos, ją prispausdavo pirštais ir, nepastebint aplinkiniams, paimdavo po vieną įvairaus nominalo – 100 Lt, 200 Lt, 1000 Lt, 2000 Lt vertės – žetoną.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu R. K. buvo nuteista už tai, kad ji, veikdama bendrininkų grupe su I. C., pagrobė didelės vertės – 93 000 Lt svetimą – UAB „Olympic Casino Group Baltija“ – turtą. I. C., dirbdama UAB „Olympic Casino Group Baltija“ krupjė ir būdama materialiai atsakinga, lošimo namuose, Vilniuje, Konstitucijos pr. 20, vogdavo vertinius žetonus ir po to juos perduodavo R. K. išgryninti. R. K., gavusi iš I. C. vertinius įvairaus nominalo žetonus, 2009 m sausio 23 d.–2010 m. balandžio 29 d. ateidavo į UAB „Olympic Casino Group Baltija“ lošimo namus Vilniuje, Konstitucijos pr. 20 ir Gedimino pr. 21/2, užsiregistruodavo ir nelošdama iš karto pateikdavo turimus vertinius žetonus išgryninti.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs I. C. ir R. K. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nurodė, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių I. C. ir R. K. kaltę dėl joms inkriminuotos BK 178 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo, taip pat tai, kad byloje esantys akivaizdūs prieštaravimai nebuvo pašalinti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis ir spėlionėmis. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nesant galimybių apeliacinės instancijos teisme pašalinti kilusių abejonių, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo (visos abejonės ir neaiškumai aiškinami kaltininko naudai) principu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos nuosprendžio dalį dėl nuteistosios I. C. pakeitė ir jos nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 178 straipsnio 3 dalies į 178 straipsnio 1 dalį, o nuosprendžio dalį dėl R. K. pripažinimo kalta – pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, taip pat dėl 93 000 Lt turtinės žalos priteisimo solidariai iš I. C. bei R. K. civilinei ieškovei UAB „Olympic Casino Group Baltija“ panaikino ir R. K. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisino, o iš nuteistosios I. C. civilinei ieškovei UAB „Olympic Casino Group Baltija“ priteisė 9400 Lt turtinei žalai atlyginti.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Mindaugas Taškūnas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius, išdėstęs pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių motyvus, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas I. C. ir R. K. baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bet apibendrinta išvada, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra daugiau grįstos prielaidomis, o ne faktais, ir atskirai neįvertino pirmosios instancijos teismo pripažintų įrodymų jų tarpusavio liečiamumo aspektu.
Kasatorius teigimu, iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad I. C. ir R. K. parodymai yra nenuoseklūs bei abejotini. Kasatorius nurodo, kad R. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad O. V. ji iškeitė ir gavo iš jos 26 000 Lt vertės vertinių žetonų; po to iškeisti vertinius žetonus jai duodavo klientai – iškeitus žetonus kazino, jai likdavo 10 proc. nuo gautos sumos; vienas iš tokių klientų buvo vardu Darius; ikiteisminio tyrimo metu Dariaus nenurodė, nes niekas jos neklausė apie jį. Pasak kasatoriaus, abejonių kelia R. K. parodymai, kad asmuo vardu Darius, kuris galbūt užsiima verslu, per vieną kartą jai yra davęs 10–20 000 žetonų, kad tokių atvejų yra buvę galbūt trys ar keturi ir ji, keisdama žetonus Dariui, stengdavosi visą pinigų sumą turėti iš anksto, nors, anot jos, ji iš Anglijos į Lietuvą grįžo 2007 metais ir parsivežė apie 30 000 Lt santaupų, iš kurių O. V. už 26 000 Lt vertės vertinius žetonus buvo sumokėjusi 23 000 Lt. Kasatoriaus tvirtinimu, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad R. K. keitė to paties nominalo vertinius žetonus, kuriuos I. C. vogdavo iš kazino.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinio teismo išvada, kad R. K. versiją apie žetonų įsigijimo aplinkybes patvirtina tai, kad 2010 m. balandžio 16–29 d. ji pasikeitė žetonų už 17 000 Lt, o byloje nustatyta, kad I. C. šiuo laikotarpiu neteisėtai pasisavino 9400 Lt vertės vertinių žetonų, yra nepagrįsta, nes teismas neatsižvelgė į įrodymų visumą, bylojančią apie tai, kad žetonų vagysčių ir keitimo sistema buvo nusistovėjusi seniau, todėl vieno mėnesio vaizdo įrašas negalėjo patvirtinti iš anksčiau besitęsiančios vertinių žetonų vagysčių bei jų keitimo sistemos. Pasak kasatoriaus, tyrimo metu nustatyta, kad vykdomų žaidimų vaizdo įrašai yra saugomi šešis mėnesius – kiti vaizdo įrašai, kuriuose fiksuojamos kazino patalpos, yra daromi saugumo sumetimais ir paprastai saugomi tik vieną mėnesį. Kasatoriaus tvirtinimu, būtent iš tokio vaizdo įrašo ir buvo nustatytos vertinių žetonų vagystės, nes I. C. juos vogdavo ne nuo žaidimų stalo, o nuo vietos, kur buvo sudėti vertiniai žetonai, t. y. nuo tos vietos, kuri filmuojama saugumo sumetimais ir kurios įrašai yra saugomi tik vieną mėnesį. Anot kasatoriaus, akivaizdu, kad tarp I. C. ir R. K. buvo nusistovėjusi vertinių žetonų vagystės ir jų keitimo į pinigus praktika. Iš nurodytos filmuotos medžiagos matyti, kad atvejų, kai R. K. ateidavo į kazino, bet nelošdavo – tik iškeisdavo vertinius žetonus, buvo apie penkiasdešimt. Be to, vaizdo įrašais nustatyta, kad I. C., nueidama nuo žaidimų stalo, savo rankoje laikydavo kortelę, padėdavo tą ranką ant žetonų, paimdavo žetoną ir nusinešdavo jį nuo stalo. Kasatoriaus teigimu, baudžiamojoje byloje yra UAB „Olympic Casino Group Baltija“ raštas, kuriame nurodyta, kad stebėjimo laikotarpiu po I. C. darbo prie stalų dingdavo po vieną žetoną nuo kiekvieno stalo. Vaizdo medžiagos apžiūros protokole nurodyta, kad I. C. 2010 m. balandžio 2 d. pavogė 1000 Lt nominalo vertės žetoną, 2010 m. balandžio 9, 14, 15, 19 (du kartus – 12.29 val. ir 21.32 val.), 20, 21, 26 d. pavogė po 1000 Lt nominalo žetoną. Apsaugos darbuotojų parodymais nustatyta, kad R. K., iškeitusi vertinius žetonus, įsėsdavo į I. C. automobilį; ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad O. V. AB „Olympic Casino Group Baltija“ lošimo namuose lankėsi 2008 m. birželio 2, 8, 9, 14, 19, 26, 27 d. ir nebuvo laimėjusi sumų, viršijančių 3500 Lt, nes visos sumos, viršijančios 3 500 Lt, yra registruojamos, ir, anot jos pačios, jokių vertinių žetonų nepardavė. Vadinasi, kasatoriaus teigimu, net jeigu O. V. ir būtų visomis apsilankymo dienomis laimėjusi tam tikras pinigų sumas, neviršijusias 3500 Lt sumos, ji niekaip negalėtų turėti 26 000 Lt vertės žetonų, todėl jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negalėjo būti vertinti kritiškai, nes akivaizdu, kad ji neturėjo pagrindo meluoti. Taigi, kasatoriaus manymu, „O. V. parodymai savo patikimumu ir įrodomąja reikšme logiška grandine yra susieti su kitais byloje esančiais įrodymais“.
Kasatorius skunde taip pat pažymi, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Pasak kasatoriaus, įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine; tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius įrodymus. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad R. K. keičiamų vertinių žetonų atvejai yra glaudžiai susiję su I. C. vagystėmis iš lošimo namų. Šias aplinkybes, anot kasatoriaus, patvirtina pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirti duomenys: liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai ir vaizdo įrašai. Būtent „šių duomenų visumą pirmosios instancijos teismas laikė R. K. ir I. C. kaltę dėl nusikaltimo padarymo patvirtinančiais įrodymais“. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, neanalizuodamas įrodymų reikšmės, jų tarpusavio susietumo nuoseklia ir logiška grandine, padarė bendro pobūdžio išvadą, kad R. K. ir I. C. kaltei pagrįsti trūksta įrodymų, o byloje esantys jų kaltę pagrindžiantys duomenys yra daugiau prielaidų pobūdžio.
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro M. Taškūno kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro M. Taškūno kasacinis skundas iš esmės paduotas, dėl, jo nuomone, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimų, padarytų nagrinėjant nuteistosios I. C. ir išteisintosios R. K. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius, grįsdamas savo teiginius dėl nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teigia, kad: iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad I. C. ir R. K. parodymai yra nenuoseklūs bei abejotini; kad R. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad O. V. ji iškeitė ir gavo iš jos 26 000 Lt vertės vertinių žetonų, po to iškeisti vertinius žetonus jai duodavo klientai – iškeitus žetonus kazino, jai likdavo 10 proc. nuo gautos sumos; vienas iš tokių klientų buvo vardu Darius; abejonių kelia R. K. parodymai, kad asmuo vardu Darius, kuris galbūt užsiima verslu, per vieną kartą jai yra davęs 10–20 000 žetonų ir tokių atvejų yra buvę galbūt trys ar keturi ir ji, keisdama žetonus Dariui, stengdavosi visą pinigų sumą turėti iš anksto; ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad R. K. keitė to paties nominalo vertinius žetonus, kuriuos I. C. vogdavo iš kazino; apeliacinio teismo išvada, kad R. K. versiją apie žetonų įsigijimo aplinkybes patvirtina tai, kad 2010 m. balandžio 16–29 d. ji pasikeitė žetonų už 17 000 Lt, o byloje nustatyta, kad I. C. šiuo laikotarpiu neteisėtai pasisavino 9400 Lt vertės vertinių žetonų, yra nepagrįsta, nes teismas neatsižvelgė į įrodymų visumą, bylojančią apie tai, kad žetonų vagysčių ir keitimo sistema buvo nusistovėjusi seniau, todėl vieno mėnesio vaizdo įrašas negalėjo patvirtinti iš anksčiau besitęsiančios vertinių žetonų vagysčių bei jų keitimo sistemos; akivaizdu, kad tarp I. C. ir R. K. buvo nusistovėjusi vertinių žetonų vagystės ir jų keitimo į pinigus praktika; iš filmuotos medžiagos matyti, kad atvejų, kai R. K. ateidavo į kazino, bet nelošdavo – tik iškeisdavo vertinius žetonus, buvo apie penkiasdešimt; vaizdo įrašais nustatyta, kad I. C., nueidama nuo žaidimų stalo, savo rankoje laikydavo kortelę, padėdavo tą ranką ant žetonų, paimdavo žetoną ir nusinešdavo jį nuo stalo; baudžiamojoje byloje yra UAB „Olympic Casino Group Baltija“ raštas, kuriame nurodyta, kad stebėjimo laikotarpiu po I. C. darbo prie stalų dingdavo po vieną žetoną nuo kiekvieno stalo. Vaizdo medžiagos apžiūros protokole nurodyta, kad I. C. 2010 m. balandžio 2 d. pavogė 1000 Lt nominalo vertės žetoną, 2010 m. balandžio 9, 14, 15, 19 (du kartus – 12.29 val. ir 21.32 val.), 20, 21, 26 d. pavogė po 1000 Lt nominalo žetoną; net jeigu O. V. ir būtų visomis apsilankymo dienomis laimėjusi tam tikras pinigų sumas, neviršijusias 3500 Lt sumos, ji niekaip negalėtų turėti 26 000 Lt vertės žetonų, todėl jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negalėjo būti vertinti kritiškai, nes akivaizdu, kad ji neturėjo pagrindo meluoti; pirmosios instancijos teismas pripažino, kad R. K. keičiamų vertinių žetonų atvejai yra glaudžiai susiję su I. C. vagystėmis iš lošimo namų; šias aplinkybes patvirtina pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirti duomenys – liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, vaizdo įrašai ir pan. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
Esminis ir iš esmės vienintelis kasatoriaus skundo argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas I. C. ir R. K. baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes įrodymus, jo nuomone, vertino remdamasis ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bet apibendrinta išvada, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra daugiau grįstos prielaidomis, o ne faktais, ir atskirai neįvertino pirmosios instancijos teismo pripažintų įrodymų jų tarpusavio liečiamumo aspektu.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas turi grįsti patikimais įrodymais, taip pat turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje jo dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo.
Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus (Nuosprendžio priėmimas) pagrindinių nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti nurodomos išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo (BPK 331 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Vadinasi, apeliacinės instancijos teisme priimamo nuosprendžio aprašomoji dalis turi būti surašoma laikantis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų.
Iš apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio matyti, kad jo aprašomojoje dalyje pateiktas bylos faktinių aplinkybių įvertinimas, nurodytos apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir įrodymai, kurie buvo pagrindas I. C. dėl dalies jai inkriminuotų BK 178 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo epizodų, o R. K. – dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį pripažinti nekaltomis ir jas atitinkama apimtimi išteisinti, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl I. C. padarytos nusikalstamos veikos įrodytumo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nuosprendyje nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasi kitaip įvertino apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus, taip pat I. C. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį motyvus bei išvadas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius visus įrodymus, pateikė jų visumos analizę, susiedama juos į vientisą loginę grandinę, nuosprendį grindė tik pirmosios instancijos teismo teisiamuosiuose posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamojoje bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2014, 2K-476/2013). Taigi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2014 m. kovo 20 d. nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje, nuosekliai ir tinkamai laikėsi kasatoriaus skunde nurodytų BPK straipsnių reikalavimų.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinį skundą.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Aldona Rakauskienė
Jonas Prapiestis
