Baudžiamoji byla Nr. 2K-538/2014
Teisminio proceso Nr.: 1-81-1-00377-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.3.8;
2.2.1.3 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. gynėjo advokato Vytauto Blažaičio kasacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal 150 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams, pagal 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 284 straipsnio 1 dalį – areštu trisdešimčiai parų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 2 dalimis, subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir BK 150 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė G. M. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams keturiems mėnesiams. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d., nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. M., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.
Iš G. M. ir A. M. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista po 864,92 Lt gydymosi išlaidų.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 27 d. nutartis, kuria nuteistojo G. M. gynėjo advokato Vytauto Blažaičio apeliacinis skundas atmestas. Ištaisytas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padarytas netikslumas ir nurodyta, kad kaltinamasis G. M. neteistas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
G. M. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 22 d., apie 4.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, prie vandens telkinio, esančio Radviliškio r., Baisogaloje, turėdamas tikslą patenkinti savo lytinę aistrą su R. D., prieš nukentėjusiosios valią nusitempė ir nusinešė ją į krūmus, kur pasodinęs ant žemės, panaudodamas psichinį smurtą, reikalavo tenkinti jo lytinę aistrą, agresyviai grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, t. y. baugindamas R. D. žodžiais „geriau man vienam, negu visi per tave pereitų“, „išplauksi ežere“, kuriuos nukentėjusioji suprato kaip realius grasinimus, kad, jai nesutikus tenkinti G. M. lytinės aistros, ji gali būti išžaginta kitų asmenų ir nužudyta. Taip nuslopinęs R. D. pasipriešinimą, G. M., siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, savo varpą pridėjo prie R. D. veido, lūpų. R. D. nesutikus jo lytinės aistros tenkinti oraliniu būdu, liepė jai nusimauti kelnes, o nukentėjusiajai nesutikus, prieš jos valią pats numovė jai kelnes ir kelnaites bei, paguldęs R. D. ant žemės, įvedęs savo varpą į jos makštį, tenkino savo lytinę aistrą su ja natūraliu būdu, dėl to R. D.ė patyrė fizinį skausmą; po to, prieš R. D. valią įvedęs savo varpą į jos išeinamąją angą, tenkino savo lytinę aistrą su ja analiniu būdu, dėl to R. D. taip pat patyrė fizinį skausmą; baigdamas tenkinti savo lytinę aistrą, ištraukęs savo varpą iš R. D. išeinamosios angos, vėl bandė savo varpą įkišti į nukentėjusiosios burną, tačiau jai nesutikus jo tenkinti oraliniu būdu, savo lytinę aistrą baigė tenkinti savo ranka.
Be to, G. M. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 24 d., apie 21.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, veikdamas bendrininkų grupe su A. M., viešoje vietoje, Vėriškių kultūros namuose, esančiuose Radviliškio rajone, Vėriškių kaime, matant kitiems asmenims, tyčia dėl chuliganiškų paskatų rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius K. K. į galvą, veidą bei kaklą ir taip jam padarė šiuos sužalojimus: apatinio žandikaulio dvigubą lūžį, galvos smegenų sukrėtimą, apatinio žandikaulio kairės pusės 1 danties išmušimą, 2 ir 3 dantų sumušimą, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kairėje smakro pusėje, kairės ausies kaušelyje, kairėje kaklo pusėje, kraujosruvą kairės akies obuolio odenoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dvigubo apatinio žandikaulio lūžio K. K. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Tęsdamas nusikalstamą veiką G. M., tuo pačiu metu prie įėjimo į Vėriškių kultūros namus dėl chuliganiškų paskatų ranka sudavė vieną smūgį D. K. į veidą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, Tokiu įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, G. M. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistojo G. M. gynėjas advokatas V. Blažaitis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį ir pakeisti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendį – G. M. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio l dalį išteisinti, o pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį paskirti bausmę be laisvės atėmimo.
Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, nes teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų bei neteisingai pritaikė materialinės teisės normas. Teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir BPK 1 straipsnio l dalyje, 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų nuostatų, neatsižvelgė į BK 2 straipsnio 3, 4 dalyse, 14 straipsnyje, 15 straipsnio 2 dalies l punkte įtvirtintus reikalavimus, klaidingai ir vienapusiškai vertino G. M. bei kitų asmenų paaiškinimus apie įvykius ir faktines aplinkybes, neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą bei priėmė prielaidomis grįstą sprendimą dėl G. M. tyčios padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamąjį nuosprendį dėl G. M. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio l dalyje, teismas grindė tik kai kuriais nukentėjusiosios R. D. parodymais bei savo išvedžiojimais ir samprotavimais, kurie neatitinka faktiškai nustatytų ir ištirtų bylos aplinkybių. Nuosprendyje išdėstyti motyvai ir argumentai dėl nukentėjusiosios nesutikimo lytiškai santykiauti su G. M. nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, jie aiškiai prieštarauja pačios nukentėjusiosios R. D. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu tuoj po įvykio, tačiau teismas jų neanalizavo ir jos parodymų prieštaravimų nepanaikino. Kasaciniame skunde nurodoma, kad iš dviejų R. D. apklausų, kurias atliko tyrėjas (2010 m. rugpjūčio 22 d.) ir prokuroras (2010 m. rugpjūčio 26 d.) matyti, jog ji parodymus davė gera valia ir niekieno neverčiama. Iš nukentėjusiosios pasakojimų matyti, kad tarp jos ir G. M. įvykio vietoje vyko pokalbis be jokios prievartos ar pykčio. Tai buvo išgėrusių vyro ir moters tarimasis dėl lytinio santykiavimo. R. D. elgesys tiek iki lytinio santykiavimo, tiek lytinio akto metu, tiek po jo nebuvo priešiškas, aiškiai rodantis, kad ji nenori lytiškai santykiauti. Priešingai, nukentėjusioji nurodė, kad pati atsisėdo ant patiesto džemperio, pati nusimovė kelnes ir kelnaites, nuteistasis G. M. jos prašė atlikti oralinį lytinį aktą, bet ji nesutiko. Nukentėjusioji nurodė, kad kai nuteistasis ją užgulė ir įvedė savo varpą į jos makštį, ji jam nieko nesakė ir nesipriešino, o priešinosi tik dėl oralinio, nors nuteistasis jos prašė daug kartų. Kasatoriaus teigimu, nuteistojo ir nukentėjusiosios pokalbis aiškiai rodo, kad R. D. normaliam lytiniam aktui neprieštaravo ir sutiko, o nuteistasis nedarė nieko, su kuo ji nesutiko. R. D. nenurodė, kad prieš ją būtų naudotas smurtas ar grasinamas. Priešingai, nukentėjusioji nurodė, kad G. M. jai negrasino ir nemušė, pirmoje apklausoje R. D. nurodė, jog bijojo tik to, kad G. M., baigdamas lytinį aktą, neišlietų spermos jos viduje, o antros apklausos metu jau teigė, kad bijojo G. M., nes jis jai atrodė vulgarus, neišsilavinęs, nežinia ką galintis padaryti. Kasatoriaus teigimu, G. M. negalėjo žinoti, numatyti ar suvokti, kad nukentėjusioji R. D. nesipriešina ir sutinka su lytiniu santykiavimu todėl, kad jo bijo, juo labiau kad ji to nerodė nei savo elgesiu, nei žodžiais. Iš nukentėjusiosios elgesio, jų pokalbio nuteistasis negalėjo suprasti, kad santykiauja prieš nukentėjusiosios valią, todėl, pasak kasatoriaus, jei G. M. suklydo manydamas, jog jo ir R. D. norai sutapo, tai tik dėl jos neryžtingumo, elgesio dviprasmiškumo ir už tai jis neturėtų atsakyti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad Radviliškio rajono prokuratūros prokuroras S. Kulikauskas 2010 m. lapkričio 8 d. priėmė nutarimą bylą dėl R. D. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo nutraukti. Nutarime nurodyta, jog surinkti duomenys nepatvirtina, kad G. M. būtų atlikęs veiksmus, kurie leistų laikyti, kad jis kokiu nors būdu būtų atėmęs galimybę R. D. priešintis, jis neatliko aktyvių veiksmų, kurie patvirtintų psichinės prievartos naudojimą. 2012 m. birželio 18 d. Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras A. Povilaitis šį Radviliškio rajono prokuratūros prokuroro nutarimą panaikino, nors nukentėjusioji to neprašė. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju procesas galėjo būti tęsiamas tik jei to reikalautų nukentėjusioji, tačiau paskutinėje apklausoje nukentėjusioji nurodė, kad dėl įvykio G. M. pretenzijų neturi, jis jai negrasino ir ji nenori, kad ikiteisminis tyrimas vyktų. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminis tyrimas dėl G. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų gali būti atliekamas tik gavus atitinkamą skundą, pareiškimą ar reikalavimą (BPK 167 straipsnis), o negavus skundo ar pareiškimo, turi būti pripažįstama, kad egzistuoja aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas ir ikiteisminis tyrimas nutraukiamas remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Todėl Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimas, kasatoriaus nuomone, priimtas pažeidžiant BPK normų reikalavimus. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo G. M., apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tokio reikalavimo BPK nenumato. Kasatorius nurodo, kad BPK 166 straipsnio 1 dalis nustatyta, jog ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką. BPK 167 straipsnio 1 dalyje, taip pat 407 straipsnyje numatyta, kad baudžiamasis procesas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui. Kasatoriaus teigimu, šioje baudžiamojoje byloje buvo pažeistas BPK 167 straipsnis, todėl nutraukta baudžiamoji byla negalėjo būti atnaujinta be nukentėjusiosios R. D. skundo ar sutikimo, o ji aiškiai ne vienoje apklausoje nurodė, kad teisminio proceso nepageidauja.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad, atnaujinus ikiteisminį tyrimą, 2012 m. liepos 4 d. apklausta prokuroro nukentėjusioji R. D. davė kaltinimui reikalingus parodymus, kuriuose atsirado naujos aplinkybės, kad nuteistasis bandė priversti nukentėjusiąją patenkinti jį oraliniu būdu, palenkdamas lytinį organą prie jos veido, lūpų, kad grasino, jog ji bus įmesta į ežerą, paskandinta, nužudyta, kiti vyrai ją išžagins ir pan. Ankstesnėse apklausose nukentėjusioji tokių aplinkybių nenurodė, nors ir buvo klausinėjama, taigi šios aplinkybės, pasak kasatoriaus, yra naujai sugalvotos, padedant prokurorui pateisinti naujai pradėtą procesą dėl R. D. išžaginimo. 2012 m. rugpjūčio 28 d. apklausta Šiaulių apylinkės teismo teisėjo R. D. davė analogiškus parodymus bei papildomai nurodė, kad sprendimas nutraukti bylą ją tenkino, nes nuteistasis jos atsiprašė, ji paėmė už tai pinigus. Šioje apklausoje nukentėjusioji taip pat nurodė, kad jai atvykstant prokuroras ją iš anksto pasitiko, dar prieš įvažiuojant į miestą. Pasak kasatoriaus, tai rodo, kad nukentėjusioji buvo inspiruota duoti tokius parodymus, kuriuos davė 2012 m. liepos 4 d.
Kasatoriaus teigimu, iš visų R. D. duotų parodymų aiškiai matyti, kad jie yra nenuoseklūs, prieštaringi ir teismas turėjo juos atitinkamai įvertinti, analizuoti, panaikinti prieštaravimus, bet to nepadarė, o apsiribojo jų turinio surašymu. R. D. parodymų nepatvirtino jokios kitos byloje nustatytos aplinkybės, o parodymų kaitaliojimas, nenuoseklumas aiškiai rodo, kad ja tikėti negalima. Teismo išvada, kad R. D. bijojo G. M. grasinimų, nepagrįsta, nes ikiteisminio tyrimo metu ji kategoriškai parodė, kad jai nebuvo grasinama ir ji nebuvo mušama. Teisme apklausti tyrėjas S. Čepaitis ir prokuroras S. Kulikauskas parodė, kad, apklausiant R. D., ji nekalbėjo apie grasinimus, nors buvo to klausiama. Kasatoriaus nuomone, teismas neteisingai kaip prievartos įrodymą įvertino džinsų kilputės nuplėšimą. Pati nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad negali pasakyti, kada džinsų kilputė buvo nuplėšta. Be to, džinsai nebuvo apžiūrėti, nes nukentėjusioji jų nepateikė apžiūrai. Kasatoriaus teigimu, teismas nepagrįstai įrodymais laikė tai, jog nukentėjusioji kreipėsi į policiją ir pasakė draugei, kad yra išprievartauta, kad nėra nustatyta, kodėl R. D. nenori viešumo, proceso, nori užmiršti šį įvykį, niekam neturi pretenzijų, jai buvo atlyginta, nors ji to nereikalavo. Kasatoriaus teigimu, į visus šiuos teismo teiginius atsakė pati nukentėjusioji savo parodymuose, kad, jiems grįžus su nuteistuoju prie pavėsinės, jis šaipėsi iš jos, elgėsi vulgariai, tampė už plaukų ir tai jai nepatiko, ji jautėsi kaip paleistuvė ir pan., todėl pirma pabėgo A. S., o vėliau ir nukentėjusioji. R. D. parodė, kad jei A. S. nebūtų kvietusi policijos, ji pareiškimo nebūtu rašiusi, nes pretenzijų nuteistajam neturi. Iš policijos nusikaltimų įregistravimo lapo matyti, kad kaip pranešėjas įrašyta A. S., o ne R. D.. Teisme A. S. apie šias aplinkybes nebuvo apklausta, o R. D. nenoras būti aktyvia proceso dalyve, pasak kasatoriaus, rodo, kad ji suprato, jog jos lytiniai santykiai su G. M. vyko jai sutinkant, todėl stengėsi to neviešinti ir nereikšti pretenzijų. Dėl to nukentėjusioji nedavė apžiūrai savo džinsinių kelnių, siunčiama nėjo pas ekspertus apžiūrai ir pas prokurorus vyko ne savo iniciatyva. Kasatoriaus teigimu, esant prieštaravimų bei abejonių dėl G. M. kaltumo ir nepavykus jų pašalinti, visos abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, Šiaulių apygardos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau savo priimtą sprendimą pagrindė ne teisiniais argumentais, o bendromis frazėmis (kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, tinkamai motyvuotas, argumentuotas, įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo, nėra ir objektyvių duomenų, kurie patvirtintų teismo šališkumą, ir kt.), nesigilindamas į faktinės bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje apibendrino visus R. D. duotus parodymus ir iš jų paėmė tik G. M. apkaltinti naudingus argumentus, o R. D. aiškinimus, kurie teisina G. M., nutylėjo ir jų neanalizavo. Teismas paėmė iš konteksto atskiras nukentėjusiosios parodymų frazes, tačiau jos, kasatoriaus nuomone, tik patvirtina, kad nuteistasis nedarė nieko, su kuo R. D. nesutiko. Kiti teismo nutartyje nurodyti duomenys, kuriais bandoma įrodyti G. M. kaltę, pasak kasatoriaus, yra tik niekuo nepagrįsti išvedžiojimai ir samprotavimai, kad asmuo, savanoriškai sutinkantis lytiškai santykiauti, nesikreiptų į policiją, nesakytų draugei ir t. t. Kasatorius nurodo, kad nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti, kad jis palaužia tikrą, o ne tariamą nukentėjusiosios pasipriešinimą. Teismas nurodė, kad nors R. D. aktyviai nesipriešino, nešaukė, tačiau nuteistasis suvokė, kad lytinis santykiavimas vyko prieš jos valią. Kasatoriaus teigimu, neaišku, kuo pasireiškė nukentėjusiosios nesutikimas, teismas nepateikė jokių argumentų ir nepaaiškino, kokiu būdu nuteistasis galėjo tai suprasti. G. M. niekada neneigė to, kad lytiškai santykiavo su R. D., jo parodymai visada buvo nuoseklūs ir nuoširdūs, todėl vertinant jo tyčią, akivaizdu, kad jis suprato, jog lytiškai santykiauja su nukentėjusiąja be prievartos, su jos sutikimu.
Pasak kasatoriaus, G. M. buvo nuteistas tinkamai neištyrus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, akivaizdžiai pažeidžiant procesines ir materialiąsias teisės normas, todėl teismų priimti sprendimai yra naikintini.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio l dalyje numatytų nusikalstamų veikų G. M. susitaikė su K. K. ir D. K. bei atlygino jiems žalą, todėl 2011 m. lapkričio 21 d. Radviliškio rajono prokuratūra šią baudžiamąją bylą nutraukė, o Radviliškio rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi šį prokuratūros nutarimą patvirtino ir G. M. skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ir organizacijose, įpareigojant juos atlikti per du mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo. G. M. nukentėjusiajam K. K. sumokėjo apie 3000 Lt, atidirbo Baisiogalos viešos slaugos ligoninėje 40 valandų viešųjų darbų, kuriuos jam paskyrė teismas, nutraukdamas bylą. Tačiau 2012 m. gegužės 30 d. Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, kuris 2012 m. birželio 8 d. nutartimi Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikino. Be to, nors atnaujinus tyrimą nutrauktoje baudžiamojoje byloje visi ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti, tačiau nuteistasis vis tiek buvo suimtas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad asmeniui, kuriam įsiteisėjo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, todėl, kasatoriaus nuomone, baudžiamasis procesas šioje byloje negalėjo būti pradėtas, nes G. M. įsiteisėjusiais teismo ir prokuratūros sprendimais procesas buvo jau nutrauktas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad, priimdamas nuosprendį, teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų ir neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.3 punkto nuostatą, kad kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys, jų veika nustatomojoje dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Iš kaltinimo, pagal kurį nuteisti G. ir A. M., neaišku, kokius konkrečiai veiksmus atliko G. M., o kokius – A. M.. Toks nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nenurodymas šiurkščiai pažeidė G. M. ir A. M. teises, numatytas BPK 22 straipsnyje, nes nežinodami, kuo konkrečiai yra kaltinami, negalėjo tinkamai gintis.
Kasatoriaus nuomone, skirdamas bausmę G. M., teismas nesilaikė BK 54 ir 61 straipsnių nuostatų, neatsižvelgė į tai, kad G. M. pripažįsta savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo Vėriškių kultūros namuose ir dėl to gailisi, su nukentėjusiais susitaikė, žalą atlygino, nukentėjusieji jokių pretenzijų jam neturi, jis dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą bei šeimą. Be to, skirdamas bausmę G. M., teismas iškraipė faktines aplinkybes ir nurodė, kad jis yra teistas, nors tai netiesa.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška atsiliepimu į nuteistojo gynėjo kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai dėl G. M. kaltės padarius BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas atkartoja jau išnagrinėto apeliacinio skundo argumentus, kasatorius nepateikia jokių naujų argumentų, kuriais ginčytų apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytas išvadas, o pateikti teiginiai tėra apeliacinio skundo motyvų kartojimas ir deklaratyvus teigimas, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neargumentavo savo sprendimo.
Prokuroras pažymi, kad vien kasatoriaus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais ir jų vertinimu bei apeliacinės instancijos motyvų ignoravimas, kasaciniame skunde kartojant jau paneigtus argumentus, neduoda pagrindo suabejoti priimtų teismų sprendimų pagrįstumu.
Atsiliepime teigiama, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusioji dėl patirtos seksualinės prievartos iš karto po įvykio kreipėsi į policijos pareigūnus. Iš protokolo–pareiškimo aiškiai matyti nukentėjusiosios išreikšta valia dėl seksualinės prievartos prieš ją. Apklausiama teisme, R. D. paaiškino priežastis, dėl kurių ji neprieštaravo bylos nutraukimui, nurodydama, kad po kelių dienų į ją kreipėsi Deividas, su kuriuo ji buvo nuvykusi į įvykio vietą, ir prašė atsiimti kaltinimus, jai buvo sumokėta, kad ji parašytų, jog neturi pretenzijų, ir ji tai padarė, nes nenorėjo, kad kas nors sužinotų apie įvykį, bijojo kaltinamojo ir jo aplinkos žmonių. Apie tai, jog R. D. buvo daroma įtaka, kad ši atsisakytų pretenzijų G. M., teismui nurodė ir liudytojas S. Čepaitis. Priešingai nei teigia kasatorius, nukentėjusiosios R. D. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo išsamūs ir neprieštaringi.
Nukentėjusiosios parodymais nustatyta, jog, jai su D. ir A. atvykus prie tvenkinio, pavėsinėje šventė vaikinai ir merginos, prie jos prisėdo G. M., jis jai rodė dėmesį. Švintant pavėsinėje liko tik vaikinai, G. M. ją pakvietė eiti su juo, jai nesutikus, jis ją panešė ant rankų, pradėjo sakyti, kad geriau su juo vienu nei su visais; užlipus ant kalniuko G. M. patiesė džemperį, liepė sėstis, jai nesutikus, pasodino, liepė rengtis, tačiau ji to nedarė, tada jis pats jai prasegė ir numovė džinsus, pats taip pat nusirengė ir liepė jį patenkinti oraliniu būdu; jai nesutikus, ją užgulė ir santykiavo natūraliu būdu, nebaigęs akto pradėjo santykiauti analiniu būdu, nors ji su tuo taip pat nesutiko, po to prašė jį patenkinti oraliniu būdu, tačiau R. D. nusukus galvą G. M. pasitenkino masturbuodamasis, po to nuėjo praustis. R. D. tvirtinimu, jos nesutikimas buvo aiškiai išreikštas ir visi veiksmai buvo atliekami prieš jos valią, ji jautė fizinį skausmą, muistėsi, tačiau smarkiai nesipriešino, nes bijojo, tik sakė, kad nereikia. Grįžusi R. D. apie tai papasakojo A. S., kuri, pasak nukentėjusiosios, suprato, kad buvo naudojama prievarta, todėl, pabėgusi iš įvykio vietos, apie tai pranešė policijai. Šie nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad nuteistasis G. M. išžagino ir seksualiai prievartavo R. D., tenkindamas lytinę aistrą.
Atsiliepime pažymima, kad nei G. M., nei jo gynėjas nepateikė jokių argumentų dėl to, kodėl liudytoja A. S. po R. D. pasakojimo apie įvykį iš karto iškvietė policiją. Prokuroro teigimu, aplinkybė, kad nukentėjusioji aktyviai nesipriešino, nešaukė, neleidžia daryti išvados, jog lytiniai santykiai buvo abipusiu sutarimu. Nepaisant to, kad nukentėjusioji nesišaukė pagalbos, nuteistasis suvokė, kad lytinis santykiavimas vyko prieš jos valią, nes ji nevykdė kai kurių nuteistojo prašymų, nuolatos kartojo, kad ji nesutinka su nuteistuoju lytiškai santykiauti. Be to, ir nukentėjusiosios reakcija iš karto po nusikaltimo padarymo, kai ji pasakė draugei, kad ją išžagino ir seksualiai prievartavo, patvirtina, jog nuteistasis su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią. Vėlesnis nukentėjusiosios nenoras viešinti įvykio, teigimas, kad jeigu ne draugė, būtų nesiskundusi, pasak prokuroro, tik patvirtina, kad nukentėjusioji davė parodymus nieko neslėpdama, pripažindama ir pinigų perdavimą ir kitas jai nepalankias aplinkybes. Todėl teigti, kad nukentėjusioji siekė apkalbėti nuteistąjį vien dėl to, kad draugė iškvietė policijos pareigūnus, pasak prokuroro, nėra jokio pagrindo. Be to, liudytojas S. Čepaitis parodė, kad jam susidarė įspūdis, jog nukentėjusioji buvo išsigandusi, įvykio aplinkybes ji nupasakojo ramiai, apie sužalojimus ji nepasakojo, tačiau nurodė, kad buvo nuplėšta kelnių diržo ąselė, lyg ir kelnės buvo suplėšytos. Iš pateiktų Policijos komisariato duomenų matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 22 d. 9.55 val. A. S. pranešė apie įvykį, kurio metu prie tvenkinio įvyko išžaginimas. Prokuroro teigimu, šie įrodymai visiškai patvirtino nukentėjusiosios parodymus ir paneigė nuteistojo aiškinimą apie tai, kad neva jis lytinius santykius su nukentėjusiąja turėjo laisva valia ir esant abiejų sutikimui.
Prokuroras nesutinka ir su nuteistojo gynėjo argumentu, kad nutrauktas ikiteisminis tyrimas G. M. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, buvo nepagrįstai atnaujintas, nes nebuvo nukentėjusiosios skundo dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo ir ji tyrimo nebereikalavo, nurodo, kad tokio reikalavimo BPK nenumato. Prokuroro teigimu, kasatoriaus bandymas savo poziciją grįsti remiantis analogija su BPK normomis reglamentuojančiomis ikiteisminio tyrimo pradžią tik pagal nukentėjusio asmens pareiškimą yra neteisingas. Šiuo atveju prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikino aukštesnysis prokuroras, kuriam tokius įgaliojimus suteikia BPK 170 straipsnio 5 dalis, todėl kasatoriaus teiginys apie būtiną nukentėjusiosios valią atnaujinti ikiteisminį tyrimą yra neteisingas. Prokuroro nuomone, G. M. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai, jam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.
Taip pat atsiliepime nurodoma, kad iš kasatoriaus pateiktų argumentų dėl G. M. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį neaišku, kodėl ikiteisminis tyrimas negalėjo būti atnaujintas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi buvo patvirtintas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis BK 38 straipsniu, tačiau aukštesniojo teismo neskundžiama nutartimi minėta pirmosios instancijos teismo nutartis buvo panaikinta kaip neteisėta ir nepagrįsta. Panaikinus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą laikantis visų BPK reikalavimų, nėra jokių kliūčių tokį tyrimą tęsti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginiai apie nekonkretų kaltinimą ir per griežtas bausmes atkartoja apeliacinio skundo argumentus ir yra jau išnagrinėti bei atmesti apeliacinės instancijos teismo kaip nepagrįsti. Jokių naujų motyvų kasatorius nepateikia, todėl atsiliepime sutinkama su apeliacinės instancijos teismo argumentais.
Atsakydamas į kasacinio skundo prašymą G. M. paskirti bausmes, nesusijusiais su laisvės atėmimu, prokuroras nurodo, kad tik už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato ir kitas švelnesnes bausmių rūšis, nei laisvės atėmimas, o už kitus nusikaltimus, dėl kurių G. M. pripažintas kaltu, įstatymas numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes. Todėl šiuo atveju, pasak prokuroro, nenustačius BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje nurodytų aplinkybių, G. M. skirti švelnesnes, nei įstatymo numatyta, bausmes nėra pagrindo.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir G. M. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį
Kasaciniame skunde teigiama, kad G. M. bylą nagrinėję teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatas, padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 1 straipsnio l dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimai) bei neteisingai pritaikė materialiosios teisės normas (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys, 14 straipsnis, 15 straipsnio 2 dalies l punktas), klaidingai ir vienapusiškai vertino G. M. bei kitų asmenų paaiškinimus apie įvykius ir faktines aplinkybes, neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą bei priėmė prielaidomis grįstą sprendimą dėl G. M. tyčios padarant BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio l dalyje numatytas nusikalstamas veikas.
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad argumentus dėl esminių BPK nuostatų pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo nuteistojo gynėjas grindžia nesutikdamas su teismų atliktu įrodymų vertinimu, ginčydamas nustatytas faktines aplinkybes ir pateikdamas savo versiją dėl įvykio. Antai, kasaciniame skunde itin daug dėmesio skiriama nukentėjusiosios R. D. parodymų aptarimui, jų palyginimui, išskiriant detales, kurios, kasatoriaus nuomone, patvirtina, kad G. M. nenaudojo jokios prievartos prieš nukentėjusiąją, o ši niekaip savo nesutikimo neišreiškė ir su juo lytiškai santykiavo neverčiama, savo noru.
Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pats iš naujo byloje surinktų įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas), kuris siejamas su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo argumentus kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Patikrinus šioje byloje priimtus nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybes, kurios turi reikšmės veikos kvalifikavimui. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos aiškios išvados, kokios faktinės aplinkybės ir G. M. kaltę pagrindžiančios aplinkybės byloje nustatytos.
Kasatoriaus teiginiai, kad nuosprendžio dalį dėl išžaginimo ir seksualinio prievartavimo teismas grindė tik kai kuriais nukentėjusiosios R. D. parodymais, išvedžiojimais ir samprotavimais, kurie neatitinka bylos aplinkybių, prieštarauja pačios nukentėjusiosios parodymams, o apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik nuteistajam nenaudinga nukentėjusiosios parodymų dalimi ir nuteistąjį teisinančių duomenų neanalizavo, prieštarauja teismų priimtų sprendimų turiniui. Nukentėjusioji buvo daug kartų apklausiama apie įvykio aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme. Jos parodymai aptarti nuosprendyje ir nutartyje, teismai pasisakė dėl šių parodymų nuoseklumo, lygino skirtingu metu duotus parodymus tarpusavyje. Išvados dėl R. D. parodymų patikimumo padarytos iš nukentėjusiosios gautus duomenis vertinant kitų bylos įrodymų kontekste. Nuosprendyje ir nutartyje aptarti ir nuteistojo gynybos argumentai, kad nukentėjusioji nebuvo verčiama lytiškai santykiauti su nuteistuoju, o tai darė savo noru. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad, tiriant ir vertinant įrodymus, surašant nuosprendį bei nutartį, buvo nesilaikyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių bei BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes.
Kasaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiosios parodymai nepatvirtina išvados, jog lytiniai santykiai buvo prievartiniai; jeigu ji to ir nenorėjo, tai jokiais veiksmais to neparodė. Taigi, G. M. negalėjo suprasti ir numatyti, kad su nukentėjusiąja lytiškai santykiauja prieš jos valią.
Vienas iš išžaginimo ir seksualinio prievartavimo požymių, skiriančių jį nuo savanoriško lytinio santykiavimo, yra tas, kad lytiškai santykiaujama ar tenkinama lytinė aistra prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmens nesutikimas lytiškai santykiauti turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad apklausta ikiteisminio tyrimo metu (tiek prieš nutraukiant tyrimą, tiek jį atnaujinus) bei teisme nukentėjusioji iš esmės nuosekliai nurodė esmines G. M. prieš ją padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes t. y. kad, nuteistajam pradėjus ją vestis toliau nuo kitų žmonių, ji priešinosi, sakė nenorinti eiti, tuomet jis ją stūmęs, nešęs, nurodė, kad nenorėjo su juo mylėtis, kad jo bijojo, jis ją nurengė, grasino, kad, jei nesutiks su juo lytiškai santykiauti, ji bus išžaginta ir kitų šventėje dalyvavusių vyrų, bus paskandinta ežere. Nukentėjusiosios parodymus apie įvykio aplinkybes patvirtino ir liudytojai A. S., S. Čepulis, nurodę, kad iškart po įvykio nukentėjusioji pasisakė savo draugei (A. S.) apie prieš ją padarytas veikas, o ši iškvietė policijos pareigūnus; nukentėjusioji tuoj po įvykio 2010 m. rugpjūčio 22 d. pareiškimu kreipėsi dėl išžaginimo. Šie duomenys, nuteistojo bandomi naudoti visi įmanomi lytinės aistros tenkinimo būdai, jų eiga (pvz., ištraukus varpą iš R. D. išeinamosios angos, bandymas ją įkišti į nukentėjusiosios burną) patvirtina, kad su nukentėjusiąja lytiškai santykiauta prieš jos valią, jos pasipriešinimą palaužus naudojant psichinę prievartą. Grasinimų išsigandusi, nukentėjusioji aktyviai nuteistajam nesipriešino, tačiau aiškiai išreiškė nenorą lytiškai santykiauti: pasakydama, jog nenori lytinių santykių, priešindamasi vedama ir stumiama į įvykio vietą, nepaklusdama kai kuriems nuteistojo norams ir nurodymams. Tai patvirtina, kad nuteistasis suprato lytinį aktą ir kitus lytinės aistros tenkinimo veiksmus atliekantis prieš nukentėjusiosios valią. Aplinkybes, kad lytiškai santykiauti su G. M. ji nenorėjo, kad tai buvo daroma per prievartą, kad jo bijojo, nukentėjusioji nurodė visose savo apklausose, o būtent šios aplinkybės ir yra būtinos, nustatant veikų, numatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.
Kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kad prieš nutraukiant ikiteisminį tyrimą apklausta prokuroro S. Kulikausko (2010 m. rugpjūčio 26 d.) nukentėjusioji nurodė, jog G. M. pretenzijų neturi, iš nuteistojo draugų priėmė 3000 Lt, neduoda pagrindo išvadai, jog nuteistojo veiksmuose nėra jam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių. Nei šios, nei kitų apklausų metu nukentėjusioji nepaneigė savo parodymų dėl G. M. atliktų nusikalstamų veiksmų, naudotos prievartos, nenurodė, kad santykiavo su juo savo noru.
Kasatoriaus teiginiai, kad, atnaujinus ikiteisminį tyrimą, prieš ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą apklausą (2012 m. rugpjūčio 28 d.) nukentėjusioji buvo prokuroro paveikta duoti kaltinimui naudingus parodymus, niekuo nepagrįsti, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Pati nukentėjusioji tokią aplinkybę paneigė teismo posėdyje, taip pat šią aplinkybę paneigia tai, kad minėtos apklausos metu nukentėjusiosios duoti parodymai esmingai nesiskyrė nuo jos parodymų, duotų ankstesnėse apklausose.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai taikė kasaciniame skunde nurodytas BK normas, nepažeidė nuteistojo nekaltumo prezumpcijos ir BPK 1 straipsnio l dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai G. M. tinkamai pritaikė BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį.
Dėl BPK 167 straipsnio nuostatų pažeidimo
Nagrinėjamoje byloje Radviliškio rajono apylinkės prokuroras 2010 m. lapkričio 8 d. priėmė nutarimą nutraukti G. M. ikiteisminį tyrimą dėl R. D. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, kuriame nurodė, kad byloje negalima neginčytinai laikyti, jog G. M. įvykio metu naudojo psichinę prievartą. Taigi, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2012 m. birželio 18 d. nutarimu minėtas apylinkės prokuroro nutarimas buvo panaikintas, konstatavus, kad ikiteisminis tyrimas byloje atliktas neišsamiai, byloje nebuvo imtasi visų įstatyme numatytų priemonių galimai padarytai nusikalstamai veikai atskleisti.
BPK 167 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl veikų, numatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, atliekamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Tokios bylos priskiriamos privataus – viešojo kaltinimo bylų kategorijai. Ikiteisminis tyrimas šios kategorijos bylose gali būti pradėtas arba esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui arba prokuroro reikalavimu. Jei nei nukentėjusysis, nei jo atstovas nesikreipia dėl proceso pradėjimo, prokuroras turi teisę inicijuoti procesą, tačiau vėliau bylos nagrinėjamos bendra tvarka.
BPK 170 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktuose įtvirtinta prokuroro teisė nutraukti ikiteisminį tyrimą, taip pat atnaujinti nurauktą tyrimą. BPK 170 straipsnio 5 dalis suteikia teisę aukštesniajam prokurorui panaikinti neteisėtus ar nepagrįstus prokuroro nutarimus. Baudžiamojo proceso normos nenumato jokių proceso eigos išimčių, kai ikiteisminis tyrimas atnaujinamas prokuroro iniciatyva privataus – viešojo kaltinimo bylų kategorijai priskiriamose bylose. Naujas (pakartotinis) nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar naujas prokuroro reikalavimas nereikalingas. Byloje 2012 m. birželio 18 d. prokuroro nutarime atnaujinti ikiteisminį tyrimą dėl prieš nukentėjusiąją padarytų nusikaltimų nurodyti motyvai ir priežastys, dėl kurių prokuroras atnaujino nutrauktą ikiteisminį tyrimą, nukentėjusioji R. D. tiek atnaujinto tyrimo metu, tiek teisme patvirtino G. M. kaltinime dėl jos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo nustatytas aplinkybes.
Taigi, nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentu, kad, atnaujinant nutrauktą ikiteisminį tyrimą dėl BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų, iš esmės buvo pažeistos BPK normos.
Dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimo ir paskirtos bausmės
Dvigubą nubaudimą už tą pačią nusikalstamą veiką draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis, o dvigubą baudžiamąjį persekiojimą – BPK 3 straipsnis. Non bis in idem principas Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktikoje aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad asmeniui, kuriam įsiteisėjo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Taigi įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba teismo nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą, baudžiamasis procesas laikomas baigtu ir naujas (pakartotinis) baudžiamasis procesas dėl tos pačios nusikalstamos veikos draudžiamas nepriklausomai nuo anksčiau priimto teismo sprendimo rūšies ar proceso nutraukimo pagrindo. Tačiau ikiteisminio tyrimo atnaujinimas BPK 217 straipsnio nustatyta tvarka laikomas to paties buvusio proceso tąsa, o ne nauju (pakartotiniu) procesu, ir non bis in idem principo nepažeidžia
Dėl G. M. pareikšto įtarimo padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio l dalyje numatytas veikas Radviliškio rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi patvirtino Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir atleisti G. M. nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiaisiais K. K. ir D. K.. Šis teismas paskyrė G. M. ir baudžiamojo poveikio priemonę – nemokamus darbus. Tačiau 2012 m. gegužės 30 d. Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, remdamasis BPK 217 straipsnio nuostatomis, su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, kuris atnaujinęs praleistą terminą 2012 m. birželio 8 d. nutartimi Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikino ir priėmė naują sprendimą – netvirtinti prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą G. M. ir nukentėjusiesiems K. K. bei D. K. susitaikius.
Taigi, aukštesnės instancijos teismui panaikinus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo kasatoriaus teiginiams, kad iš esmės buvo pažeistos BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos.
Kasatorius teigia, kad pažeidžiant BK 54 ir 61 straipsnių nuostatas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį G. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Tačiau šiuose straipsniuose numatytų bausmės skyrimo nuostatų pažeidimo kolegija neįžvelgia, abiejų teismų sprendimuose yra nurodyti motyvai, į ką atsižvelgdami teismai parinko nuteistajam bausmės rūšį. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Šiuo atveju G. M. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl keisti paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.
Iš to, kas išdėstyta, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo ribas, darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar esminių BPK nuostatų pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti ar keisti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G. M. gynėjo advokato Vytauto Blažaičio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai: Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
Tomas Šeškauskas
