V. S. pagal BK 228 str., 229 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-497/2014

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01161-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.4;

2.1.7.4;

2.3.6.3.1;

2.3.6.4.5.1;

2.4.5.2.1;

2.4.5.2.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

gynėjui advokatui Eugenijui Markevičiui,

nuteistajam V. S.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. išteisinamąjį nuosprendį, V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendžiu V. S. dėl kaltinimų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. S. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio Vievio policijos nuovados tyrėju, 2010 m. rugpjūčio 8 d., apie 11.00 val., viešoje vietoje – Vievyje, Kauno gatvėje prie parduotuvės „Maxima“, ne tarnybos metu pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio nuostatas dėl fizinės prievartos panaudojimo, nes, sulaikydamas administracinį teisės pažeidimą padariusį G. Ž., sudavė tris smūgius šiam į veidą ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą. V. S. šiais savo veiksmais iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino policijos kaip valstybės institucijos įvaizdį bei autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir taip padarė didelę žalą valstybei.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs V. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad V. S. sulaikydamas nukentėjusįjį G. Ž. savo tarnybinius įgaliojimus panaudojo priešingai tarnybos interesams, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad nukentėjusiojo G. Ž. daromo administracinio teisės pažeidimo pavojingumo laipsnis nebuvo didelis, jis sulaikymo metu nesipriešino, padarė išvadą, kad nebuvo būtinybės naudoti prieš nukentėjusįjį prievartos priemonių, juo labiau tokio masto. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pareigūnui leistinų prievartos priemonių panaudojimas turint tikslą ne užkardyti teisės pažeidimą, o norint smurtiniu elgesiu pademonstruoti savo, kaip pareigūno, turimus valdingus įgalinimus prieš kitus asmenis, „taip pat siekiant atkeršyti vien už tai, kad pažeidėjas apšlapino jo automobilį, visiškai nesiderina su policijos pareigūno tarnybine veikla“ ir daro didelę žalą visos Lietuvos policijos autoritetui, todėl vertintinas kaip įgaliojimų viršijimas. Vertindamas padarytos žalos mastą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, jog neteisėti V. S. veiksmai Vievyje buvo plačiai aptarinėjami bei sukėlė didelį rezonansą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir V. S. pripažino kaltu padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. S. gynėjas advokatas E. Markevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį jo ginamajam ir palikti galioti jam pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes apkaltinamajame nuosprendyje nustatytas aplinkybes iš esmės grindė tik nukentėjusiojo G. Ž. bei liudytojo L. V. parodymais apie nukentėjusiajam suduotą smūgį į veidą ir specialisto išvada neatsižvelgdamas į to paties specialisto paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, o kitus byloje esančius įrodymus įvertino iškreipdamas jų esmę ir pasinaudodamas jų dalimi, kuri, vertinant įrodymų visumą, yra abstrakti ir nepatvirtina jo ginamojo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas esminį jo ginamojo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi objektyvųjį požymį nustatė remdamasis tuo, kad jis, būdamas policijos pareigūnu, ne tarnybos metu sulaikydamas administracinį teisės pažeidimą padariusį nukentėjusįjį G. Ž., sudavė tris smūgius šiam į veidą ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą, nors pagrindiniai duomenys, kuriais nustatyta, kad jo ginamasis sudavė tris smūgius nukentėjusiajam į veidą, yra prieštaringi bei nenuoseklūs ir nepaneigia V. S. parodymų apie tai, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti ir grumtynių metu, besipriešinant sulaikymui jam nugriuvus bei atsitrenkus į tilto konstrukcijas.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas vertino tik nukentėjusiojo G. Ž. ir liudytojo L. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau nevertino įrodymų visumos. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas iškreipė liudytojo L. V. parodymų esmę, nes jis matė vedamą nukentėjusįjį iš pakankamai toli, pro medžius, todėl neįtikinama jo versija, kad jis matė ant nukentėjusiojo kraują, juo labiau kad kiti liudytojai, matę nukentėjusįjį iš arčiau, parodė, jog nukentėjusysis buvo ne kruvinas, o išsipurvinęs.

Kasatorius nurodo, kad pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį gali grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kasatoriaus tvirtinimu, būtų galima teigti, kad liudytojas L. V. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, tačiau pažymėtina, kad jis šiame posėdyje parodė, jog nukentėjusysis „norėjo eiti tiltu, tačiau V. S. jam neleido. G. Ž. vėl norėjo eiti, tada V. S. sudavė G. Ž. smūgį į veidą“. Vadinasi, kasatoriaus nuomone, šie liudytojo L. V. parodymai patvirtina tai, kad nukentėjusysis prieš gaudamas smūgį priešinosi jo ginamajam, nenorėjo būti vedamas į nuovadą. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepasinaudojo jam BPK 324 straipsnio 6 dalyje suteikta galimybe atlikti įrodymų tyrimą ir neapklausė nukentėjusiojo bei nepašalino šio prieštaravimo. Be to, kasatorius pabrėžia, kad liudytojas L. V. yra nukentėjusiojo bičiulis, tarp L. V. ir V. S. anksčiau buvo kilęs konfliktas, todėl, anot jo, akivaizdu, kad liudytojo L. V. parodymai negali būti laikomi patikimais. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas taikė dvigubus standartus įrodymų vertinimui, nes jo ginamojo sugyventinės A. V. parodymus atmetė kaip duotus suinteresuoto asmens, o nukentėjusiojo bičiulio L. V. parodymus vertino kaip patikimus, suteikdamas jiems didesnę įrodomąją reikšmę.

Kasatorius skunde pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad jo ginamasis sudavė smūgius nukentėjusiajam, vadovavosi liudytojo V. S. parodymais apie tai, kad įvykio dieną jis pavežė G. Ž. iki viaduko, matė jį prieš pat įvykį ir jų kelionės metu nukentėjusysis buvo sveikas, nesumuštas, jokių sužalojimų nebuvo matyti, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad šis liudytojas nukentėjusįjį matė tik iki įvykio, o paties įvykio ir nukentėjusiojo po įvykio nematė. Be to, liudytojas V. S. negalėjo prisiminti nei datos, nei laiko, o Vievyje yra trys viadukai, todėl, anot kasatoriaus, neaišku, ar V. S. vežė nukentėjusįjį įvykio ar kurią kitą dieną ir ar iki to viaduko, ant kurio įvyko įvykis. Taigi, kasatoriaus nuomone, šį faktą vertinant kartu su tuo, kad nukentėjusysis dėl prieš jį panaudoto smurto kreipėsi tik praėjus kelioms dienoms po įvykio, yra sumažėjusi šio liudytojo parodymų įrodomoji reikšmė, nes nukentėjusysis galėjo būti sužalotas ar susižaloti pats ir vėliau arba kitoje vietoje.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė nuoseklius bei bylos aplinkybių visumai neprieštaraujančius liudytojų J. P., A. B., Č. S. (S.), V. D. parodymus.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas jo ginamojo kaltės įrodymu laikė ir specialisto išvadą Nr. G2927/10 (01), tačiau selektyviai vertino šią išvadą pateikusios medicinos ekspertės J. Gincman-Dorošenko pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus, kuriuose ji pripažino, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti ir kitokiu būdu – jam atsitrenkus į tilto konstrukcijas. Kartu kasatorius pažymi, kad ekspertė pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad specialisto išvadas ji pateikė remdamasi tik nukentėjusiojo pasakojimu bei jo nurodytomis aplinkybėmis, nes kitokie dokumentai nebuvo jai pateikti. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, to nevertino ir padarė išvadą, kad nukentėjusiajam galėjo būti padaryta muštinė žaizda ir išmušti dantys veikiant stipria jėga, t. y. smūgiuojant, bet ne jam griūvant, nors baudžiamojoje byloje nebuvo atlikta specialių tyrimų, kurių pagrindu būtų galima vertinti nukentėjusiojo griuvimo jėgą ir padaryti tokią išvadą. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nevertino ir pateiktų nukentėjusiojo medicinos dokumentų. Anot kasatoriaus, iš šių dokumentų matyti, kad nukentėjusysis įvykio metu sirgo sunkiomis stuburo ligomis, kurios apribojo ne tik jo darbingumą, bet ir fizinį judėjimą – jis negalėjo daryti staigių judesių juosmens ir pečių srityje, įskaitant rankų ir pirštų judesius, ir jie dar kartą patvirtina, kad jo ginamasis negalėjo suduoti nukentėjusiajam tokio stiprumo smūgių, dėl kurių jam būtų išmušti dantys. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir nukentėjusiojo girtumo – jam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, kuris neabejotinai galėjo turėti tiesioginę įtaką sužalojimams nugriuvus asmeniui, nes apsvaigusio nuo alkoholio žmogaus koordinacija ir savisaugos refleksai labai skiriasi nuo žmogaus, neapsvaigusio nuo alkoholio.

Kasatorius teigia, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už alternatyvias veikas – piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą. Kasatoriaus tvirtinimu, jo ginamajam kaltinamasis aktas surašytas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu jis pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, nors byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad jo ginamasis smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo priešingai tarnybos interesams. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas ir pats pripažino, kad jo ginamasis, kaip policijos pareigūnas, lyg ir turėjo pagrindą sulaikyti nukentėjusįjį, padariusį administracinį teisės pažeidimą, t. y. neveikė priešingai tarnybos interesams.

Anot kasatoriaus, iš kaltinimo turinio matyti, kad jo ginamasis nuteistas už įgaliojimų viršijimą, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pripažįstant asmenį kaltu dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto įgaliojimų viršijimo, būtina nurodyti, kokias ribas jis peržengė, kokiuose teisės aktuose numatytų reikalavimų nesilaikė, kokius nebūtinus veiksmus atliko ir t. t. Kasatoriaus teigimu, iš kaltinamojo akto ir apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio nustatomosios dalies matyti, kad jo ginamasis naudojo fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį, tačiau sulaikymo momentas nedetalizuotas – akcentuojami tik trys smūgiai nukentėjusiajam į veidą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nustatė ir išsamiai aprašė nukentėjusiojo sulaikymo momentą, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes neatsižvelgė, nors turėjo jomis vadovautis, nes įrodymų tyrimo pats neatliko. Kasatoriaus tvirtinimu, iš apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio yra neaišku, kokius konkrečius veiksmus jo ginamasis atliko nukentėjusiojo sulaikymo metu ir kuriais veiksmais jis galėjo viršyti įgaliojimus, kodėl nebuvo būtina panaudoti tam tikrą prievartą, kokios fizinės prievartos panaudojimo ribos gali būti tokiais atvejais. Be to, kasatoriaus nuomone, apkaltinamajame nuosprendyje išvardyti tik abstraktaus pobūdžio teisės aktai ir juose įtvirtinti bendrieji valstybės tarnybos principai, kurių reikalavimus neva pažeidė jo ginamasis, nurodyti tik kaip apibūdinantys BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarinius – didelę žalą. Tuo tarpu pati veika, kurioje turėtų atsispindėti tarnybos įgaliojimų viršijimas, iš esmės yra neaprašyta, nenurodyti konkretūs teisės aktų pažeidimai.

Kasatorius teigia, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis priešinosi sulaikomas, todėl tam tikras jėgos panaudojimas buvo būtinas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės tik deklaratyviai ir prieštaringai pasisakė, ar toks jėgos panaudojimas buvo būtinas, ar jis viršijo kokias nors ribas, o iš apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio motyvų neaišku, dėl kurio nusikalstamos veikos požymio – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimo – jo ginamasis yra nuteistas. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas lyg ir svarsto, kad jo ginamojo panaudota prievarta buvo neadekvati, t. y. per didelio masto, tačiau kartu pripažįsta, kad jo ginamasis veikė kaip asmuo, apimtas didelio susijaudinimo, dėl to, jog nukentėjusysis apšlapino jo automobilį. Kasatoriaus nuomone, tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad jo ginamasis veikė kaip eilinis pilietis, apimtas didelio susijaudinimo dėl apšlapinto jo automobilio, t. y. sudavė smūgius nukentėjusiajam, ne kaip policijos pareigūnas, o kaip privatus asmuo, nepaisant to, kad jis save įvardijo kaip pareigūną, nebuvo pagrindo pripažinti jo ginamąjį kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, nesuprantama, kodėl apeliacinės instancijos teismas tokiu atveju nesvarstė ir atitinkamai nenustatė jo ginamajam BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad jo ginamasis viršijo įgaliojimus, kasatoriaus teigimu, turėjo atlikti konkrečią ir aiškią įstatymų ar kitų teisės aktų, kurių reikalavimus jo ginamasis viršijo, analizę, tačiau to nepadarė. Kasatoriaus nuomone, tai buvo būtina nustatyti siekiant paneigti aplinkybę, kad jo ginamasis galėjo padaryti nukentėjusiajam žalą vykdydamas profesinę pareigą, t. y. apeliacinės instancijos teismui kilo pareiga išanalizuoti ir pasisakyti, kodėl jo ginamojo baudžiamojoje byloje nėra pagrindo konstatuoti BK 30 straipsnyje nurodytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – profesinių pareigų vykdymo.

Kasatorius nurodo, kad byloje nustatyta, jog jo ginamasis įvykio metu buvo policijos pareigūnu – jis dirbo Vievio policijos nuovados tyrėju; jo tiesioginė veiklos sritis buvo viešosios tvarkos apsauga. Pasak kasatoriaus, pagal Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą policijos pareigūnas privalo imtis vykdyti profesines pareigas nepriklausomai nuo to, ar jis tuo metu yra tarnyboje, ar ne – šių pareigų nevykdymas pareigūnui gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 229 straipsnį. Dėl to, kasatoriaus tvirtinimu, jo ginamasis, matydamas, kad yra pažeidžiama viešoji tvarka, ėmėsi profesinių pareigų vykdymo, t. y. vadovavosi nurodytomis Policijos įstatymo nuostatomis ir veikė teisėtai. Kasatoriaus teigimu, iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusysis nepakluso teisėtiems jo ginamojo reikalavimams, bandė priešintis, norėdamas išvengti sulaikymo, ir suduoti jo ginamajam. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad dėl jo ginamojo veiksmų nebuvo atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio metu būtų buvę konstatuota, kad jis netinkamai atliko savo pareigas.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo įrodyti ir tai, kad jo ginamasis teismo nurodytus bendruosius valstybės tarnybos principus pažeidė tyčia, t. y. analizuoti BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektyvųjį požymį – kaltę, tačiau to nepadarė.

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl didelės žalos buvimo, teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvardyti bendro pobūdžio visuomenės ir valdymo principų pažeidimai hiperbolizuoja didelės neturtinės žalos faktą ir nurodyti formaliai, tačiau nenurodytas konkretus pažeidimas, leidžiantis teismui argumentuotai konstatuoti, kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika. Anot kasatoriaus, jo ginamajam neinkriminuoti konkretūs jo tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimai. Kita vertus, pasak kasatoriaus, didelės žalos požymiui nustatyti nepakanka vien tik deklaratyviai nurodyti, kad dėl neteisėtų veiksmų buvo iškraipyta tarnybinės veiklos esmė, sumenkintas policijos įvaizdis bei autoritetas, diskredituotas valstybės tarnautojo vardas ir taip padaryta žala valstybei – didelės žalos požymis turi būti nustatomas vertinant bylos aplinkybių visumą. Kasatorius taip pat pažymi, kad byloje nėra duomenų apie aiškiai neteisėtus jo ginamojo veiksmus, konfliktas buvo trumpalaikis, o jo ginamasis niekuo neišsiskiriantis policijos pareigūnas, jo pareigos nebuvo itin reikšmingos valstybės mastu. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog liudytojų L. V., S. S., nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad neteisėti jo ginamojo veiksmai Vievyje buvo plačiai aptarinėjami, sukėlė didelį rezonansą, tačiau tokia teismo išvada grindžiama tik suinteresuotų asmenų parodymais. Be to, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pats sau prieštarauja, nes, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, jau konstatavo, kad nukentėjusysis savo veiksmais pats save pažemino ir suteikė pagrindą savęs aptarinėjimui dar iki V. S. neteisėtų veiksmų atlikimo prieš jį. Taigi, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas dėl neva sukelto rezonanso pripažįsta, kad jį sukėlė ne jo ginamojo veiksmai, o paties nukentėjusiojo veiksmai, t. y. tai, kad jis dienos metu viešoje vietoje šlapinosi nuo tilto ir apšlapino jo ginamojo automobilį.

Nuteistojo V. S. gynėjo advokato E. Markevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo V. S. gynėjo kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl, jo nuomone, netinkamai pritaikytos BK 228 straipsnio 1 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimų, padarytų nagrinėjant jo ginamojo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius, grįsdamas savo teiginius dėl nurodytų baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, atitinkamai teigia, kad: apeliacinės instancijos teismas esminį jo ginamojo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi objektyvųjį požymį nustatė remdamasis tuo, kad jis, būdamas policijos pareigūnu, ne tarnybos metu sulaikydamas administracinį teisės pažeidimą padariusį nukentėjusįjį G. Ž., sudavė tris smūgius šiam į veidą ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą, nors pagrindiniai duomenys, kuriais nustatyta, kad jo ginamasis sudavė tris smūgius nukentėjusiajam į veidą, yra prieštaringi bei nenuoseklūs ir nepaneigia V. S. parodymų apie tai, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti ir grumtynių metu, besipriešinant sulaikymui jam nugriuvus bei atsitrenkus į tilto konstrukcijas; apeliacinės instancijos teismas iškreipė liudytojo L. V. parodymų esmę, nes jis matė vedamą nukentėjusįjį iš pakankamai toli, pro medžius, todėl neįtikinama jo versija, kad jis matė ant nukentėjusiojo kraują, juo labiau kad kiti liudytojai, matę nukentėjusįjį iš arčiau, parodė, jog nukentėjusysis buvo ne kruvinas, o išsipurvinęs; L. V. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, tačiau jis šiame posėdyje parodė, kad nukentėjusysis „norėjo eiti tiltu, tačiau V. S. jam neleido. G. Ž. vėl norėjo eiti, tada V. S. sudavė G. Ž. smūgį į veidą“; liudytojas L. V. yra nukentėjusiojo bičiulis, tarp L. V. ir V. S. anksčiau buvo kilęs konfliktas, todėl jo parodymai negali būti laikomi patikimais; apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad jo ginamasis sudavė smūgius nukentėjusiajam, vadovavosi liudytojo V. S. parodymais apie tai, kad įvykio dieną jis pavežė G. Ž. iki viaduko, matė jį prieš pat įvykį ir jų kelionės metu nukentėjusysis buvo sveikas, nesumuštas, jokių sužalojimų nebuvo matyti, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad šis liudytojas nukentėjusįjį matė tik iki įvykio, o paties įvykio ir nukentėjusiojo po įvykio nematė; liudytojas V. S. negalėjo prisiminti nei datos, nei laiko, o Vievyje yra trys viadukai, todėl neaišku, ar V. S. vežė nukentėjusįjį įvykio ar kurią kitą dieną ir ar iki to viaduko, ant kurio įvyko įvykis; ekspertė pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad specialisto išvadas ji pateikė remdamasi tik nukentėjusiojo pasakojimu bei jo nurodytomis aplinkybėmis, nes kitokie dokumentai nebuvo jai pateikti; apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiajam galėjo būti padaryta muštinė žaizda ir išmušti dantys veikiant stipria jėga, t. y. smūgiuojant, bet ne jam griūvant, nors baudžiamojoje byloje nebuvo atlikta specialių tyrimų, kurių pagrindu būtų galima vertinti nukentėjusiojo griuvimo jėgą ir padaryti tokią išvadą; iš nukentėjusiojo medicinos dokumentų matyti, kad nukentėjusysis įvykio metu sirgo sunkiomis stuburo ligomis, kurios apribojo ne tik jo darbingumą, bet ir fizinį judėjimą – jis negalėjo daryti staigių judesių juosmens ir pečių srityje, įskaitant rankų ir pirštų judesius, ir jie dar kartą patvirtina, kad jo ginamasis negalėjo suduoti nukentėjusiajam tokio stiprumo smūgių, dėl kurių jam būtų išmušti dantys; pirmosios instancijos teismas nustatė ir išsamiai aprašė nukentėjusiojo sulaikymo momentą, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes neatsižvelgė; iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis priešinosi sulaikomas, todėl tam tikras jėgos panaudojimas buvo būtinas ir pan. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu bei baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes nevertino įrodymų visumos ir apkaltinamajame nuosprendyje nustatytas aplinkybes iš esmės grindė tik nukentėjusiojo G. Ž. bei liudytojo L. V. parodymais apie nukentėjusiajam suduotą smūgį į veidą bei specialisto išvada neatsižvelgdamas į to paties specialisto paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, o kitus byloje esančius įrodymus įvertino iškreipdamas jų esmę ir pasinaudodamas jų dalimi, kuri, vertinant įrodymų visumą, yra abstrakti ir nepatvirtina jo ginamojo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Ar teisiamajame posėdyje ištirti duomenys laikytini įrodymais, teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, sprendžia nuosprendžio priėmimo metu. Įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas turi grįsti patikimais įrodymais, taip pat turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje jo dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus (Nuosprendžio priėmimas) pagrindinių nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Vadinasi, tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis panaikinamas, o apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma laikantis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Be kitų reikalavimų, baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, taip pat išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Iš apeliacinės instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad jo aprašomojoje dalyje yra nurodytos įrodytomis pripažintos V. S. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, taip pat išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl V. S. padaryto nusikaltimo įrodytumo, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – V. S. teisinančius – įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai bei išvados. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius visus įrodymus, pateikė jų visumos analizę, susiedama juos į vientisą loginę grandinę, apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik pirmosios instancijos teismo teisiamuosiuose posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais ir, kaip to reikalauja BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatos, 2014 m. kovo 10 d. nuosprendyje nurodė jo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie buvo pagrindas išteisintąjį V. S. pripažinti kaltu ir jį nuteisti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus. Taigi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2014 m. kovo 10 d. nuosprendį nuteistojo V. S. baudžiamojoje byloje, nuosekliai ir tinkamai laikėsi kasatoriaus skunde nurodytų ir kitų BPK straipsnių reikalavimų.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo V. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų laikymosi

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasinaudojo BPK 324 straipsnio 6 dalyje suteikta galimybe atlikti įrodymų tyrimą ir neapklausė nukentėjusiojo bei nepašalino byloje kilusių prieštaravimų.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą, visose nagrinėjamose bylose atlikti visų įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-603/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-603/2012">2K-603/2012</a>, 2K-109/2014, 2K-240/2014).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo 2014 m. vasario 5 d. posėdyje prokuroras pareiškė prašymą apklausti nukentėjusįjį G. Ž., nes pirmosios instancijos teismas jo parodymus vertino kritiškai, todėl galbūt būtų tikslinga jį išklausyti dėl įvykio aplinkybių. Pažymėtina, kad nukentėjusysis G. Ž. ir jo atstovas advokatas V. P. klausimą dėl prokuroro pareikšto prašymo paliko spręsti teismui savo nuožiūra, o nuteistojo V. S. gynėjas advokatas E. Markevičius, nurodęs, kad pats nukentėjusysis tokio noro nepareiškė ir buvo išsamiai apklaustas pirmosios instancijos teisme, kaip ir pats nuteistasis V. S., šio prokuroro prašymo nepalaikė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, išklausęs procesų dalyvių nuomonių dėl įrodymų tyrimo, nurodęs, kad nukentėjusysis G. Ž. buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme ir buvo galimybė užduoti jam klausimus bei išsiaiškinti visas aplinkybes, nutarė prokuroro prašymo netenkinti. Taigi apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nutarė neatlikti įrodymų tyrimo ir apsiriboti baigiamosiomis kalbomis.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje nepažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius nurodo, kad jo ginamasis nuteistas už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, nors apeliacinės instancijos teismas ir pats pripažino, kad jo ginamasis, kaip policijos pareigūnas, turėjo pagrindą sulaikyti nukentėjusįjį, padariusį administracinį teisės pažeidimą, t. y. neveikė priešingai tarnybos interesams. Kita vertus, pasak kasatoriaus, iš kaltinimo, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jo ginamasis kaltinamas įgaliojimų viršijimu, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio neaišku, kokius konkrečius veiksmus jo ginamasis atliko nukentėjusiojo sulaikymo metu ir kuriais veiksmais jis galėjo viršyti įgaliojimus, kodėl nebuvo būtinybės panaudoti tam tikrą prievartą, kokios fizinės prievartos panaudojimo ribos gali būti tokiais atvejais. Kasatoriaus nuomone, apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti tik abstraktaus pobūdžio teisės aktai ir juose įtvirtinti bendrieji valstybės tarnybos principai, kurių reikalavimus neva pažeidė jo ginamasis, nurodyti tik kaip apibūdinantys BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarinius – didelę žalą. Tuo tarpu pati veika, kurioje turėtų atsispindėti tarnybos įgaliojimų viršijimas, iš esmės yra neaprašyta, nenurodyti konkretūs teisės aktų pažeidimai.

Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už piktnaudžiavimą atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Taigi piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai yra pavojinga veika – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, pavojingi padariniai – didelė žala, priežastinis ryšys tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2007">2K-76/2007</a>, 2K-P-1/2014). Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai, veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, taip pat veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2007">2K-243/2007</a>, 2K-64/2009, 2K-153/2009, 2K-283/2013, 2K-P-1/2014). Vadinasi, BK 228 straipsnio prasme galima viršyti tik tuos įgaliojimus, kurie priskiriami valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kompetencijai, dėl to kvalifikuojant tarnybos įgaliojimų viršijimą reikia nustatyti asmens teises, įgaliojimus ir jų pobūdį.

Policijos nuovados tyrėjas (apylinkės inspektorius) yra policijos pareigūnas, savo darbe privalantis vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais. Pagal Policijos veiklos įstatymą policijos pareigūnas, įgyvendindamas policijos uždavinius, turi teisę reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, be kita ko, turi teisę šiame įstatyme nurodytais atvejais panaudoti fizinę bei kitokią prievartą (16 straipsnio 1 dalis, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Policijos pareigūnas fizinę prievartą gali panaudoti tik įstatymų numatytais atvejais. Prieš naudodamas fizinę prievartą, policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas neįmanomas. Policijos pareigūnas, panaudojęs prievartą nepažeisdamas Policijos veiklos įstatymo reikalavimų ir padaręs žalą įstatymų saugomoms vertybėms, atsakomybėn netraukiamas (Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1, 2, 5, 7 dalys). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, be kita ko, ir sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo (Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad: nukentėjusysis G. Ž., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dienos metu besišlapindamas viešoje vietoje apšlapino nuteistojo V. S. automobilį; nukentėjusysis G. Ž. nuteistojo – policijos nuovados tyrėjo V. S. – buvo užkluptas darantis šį administracinį teisės pažeidimą; nukentėjusysis jį V. S. sulaikant nesipriešino; nuteistasis V. S., sulaikydamas nukentėjusįjį, prieš jį panaudojo fizinę prievartą – sudavė tris smūgius jam į veidą ir padarė poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose su kraujosruva dešinės akies obuolio junginėje, paviršines muštines žaizdas apatinės lūpos kairės pusės raudonyje bei gleivinėje, taip pat išnarino viršutinių 1–2 kairės pusės dantų vainikus ir taip nežymiai sutrikdė šio sveikatą. Vadinasi, tokie nuteistojo V. S. veiksmai nebuvo būtini ir buvo neproporcingi nukentėjusiojo daromam administracinio teisės pažeidimo pavojingumo laipsniui, o fizinė prievarta panaudota nesant Policijos veiklos įstatyme nurodytų sąlygų ir pagrindų. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, teisingai nurodęs, kad nukentėjusiojo daromo administracinio teisės pažeidimo „užkardymui panaudotos priemonės turėjo būti adekvačios, panaudotos darant daugmaž proporcingą žalą pažeidimą padariusiam asmeniui“, kad V. S. fizinį smurtą prieš G. Ž. panaudojo siekdamas ne užkardyti teisės pažeidimą, bet atkeršyti nukentėjusiajam už jo automobilio apšlapinimą, taip pat tai, kad „pareigūnui leistinų prievartos priemonių panaudojimas tikslu ne užkardyti teisės pažeidimą, o norint savo smurtiniu elgesiu pademonstruoti savo, kaip pareigūno, turimus valdingus įgalinimus kitų asmenų atžvilgiu, taip pat siekiant atkeršyti vien už tai, kad pažeidėjas apšlapino jo automobilį, visiškai nesiderina su policijos pareigūno tarnybine veikla“, motyvuotai konstatavo, kad tokiais savo veiksmais nuteistasis V. S. viršijo savo, kaip policijos pareigūno, įgaliojimus. Taigi, nepaisant to, kad kaltinime ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, jog V. S. kaltinamas tuo, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, iš pačios nusikalstamos veikos aprašymo ir apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad omenyje turėta bendrinė sąvoka „piktnaudžiavimas“, o teismui nekilo abejonių, kad V. S. viršijo įgaliojimus. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog jame nurodyti teisės aktai, kurių reikalavimus pažeidė nuteistasis V. S., tačiau nenurodyta, kokios Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio dalies kokį punktą konkrečiai pažeidė ir kokius įgaliojimus viršijo nuteistasis. Kita vertus, iš apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio argumentų ir motyvų akivaizdu, kad V. S. pažeidė Policijos veiklos 24 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir viršijos savo, kaip policijos pareigūno, įgaliojimus dėl fizinės prievartos panaudojimo sulaikant teisės pažeidimą padariusį asmenį.

Nagrinėjamo kasacinio skundo kontekste pažymėtina ir tai, kad nustačius, jog kaltininkas, vykdydamas profesinę pareigą, viršijo teisės aktais (šiuo konkrečiu atveju – Policijos veiklos įstatymu) nustatytus įgaliojimus, negalimas yra ir BK 30 straipsnio taikymas, nes pagal šį BK straipsnį profesinių pareigų vykdymas yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tuo atveju, jei tokios pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte numatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo įrodyti ir tai, kad jo ginamasis teismo nurodytus bendruosius valstybės tarnybos principus pažeidė tyčia, t. y. analizuoti BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektyvųjį požymį – kaltę, tačiau taip nepadarė.

BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Kaltininkas tyčia viršija įgaliojimus tada, kai suvokia, kad jo veiksmai pavojingi ir peržengia kompetencijos ribas, numato, kad dėl tokio elgesio neišvengiamai atsiras arba realiai gali atsirasti didelė žala, nori tokių padarinių arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia arba netrukdo jiems atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-335/2013, 2K-P-1/2014, 2K-100/2014). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės bylos baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2007">2K-76/2007</a>, 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos, apeliacinės instancijos teismo pateikto V. S. veikos objektyviųjų požymių aprašymo bei vertinimo, nuostatų apie kaltę matyti, jog teismui nekilo abejonių, kad nuteistasis „suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, ir jų norėjo“, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs tiesioginę tyčią, visapusiškai neaprašė jos turinio intelektinio ir valinio momentų, vertintina kaip BK 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo sukonkretinti tyčią apibūdinant turinį ir nurodant tyčios rūšį nesilaikymas. Tačiau šioje byloje, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atskleistus nuteistojo V. S. padarytos veikos objektyviuosius požymius, teisingą jų įvertinimą ir panaudojimą konstatuojant nuteistojo tiesioginę tyčią, tai negali būti laikoma tokiu netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, kuris nulemtų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio šioje baudžiamojoje byloje pakeitimą ar panaikinimą.

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvardyti bendro pobūdžio visuomenės ir valdymo principų pažeidimai hiperbolizuoja didelės neturtinės žalos faktą ir nurodyti formaliai, tačiau nenurodytas konkretus pažeidimas, leidžiantis teismui argumentuotai konstatuoti, kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika.

Taikant BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, juridinio, fizinio asmens ar kito šiame straipsnyje numatyto subjekto turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė ir kita neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytas didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. Vertinant padarytą žalą taip pat atsižvelgiama į kaltininko padarytos veikos atgarsį visuomenėje ir šio atgarsio įtaką valstybės tarnautojo autoritetui ar valstybės institucijos prestižui. Jei nukentėjusiajam padaroma fizinė žala, tai net ir nedidelė žala sveikatai vertintina kaip didelė žala. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas ir pan. Toks pažeidimas, autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei. Įstatymo viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principų pažeidimas valstybės tarnautojo veikla, pareigūno vardo diskreditavimas taip pat laikomas didele žala BK 228 straipsnio 1 dalies nuostatų kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2007">2K-76/2007</a>, 2K-108/2009, 2K-164/2009, 2K-7-335/2013, 2K-P-1/2014). Taigi BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „didelė žala“ įpareigoja ikiteisminio tyrimo institucijas ir teismą konstatuoti, kad padaryta didelė žala, ir tokią išvadą kiekvieną kartą pagrįsti, motyvuoti.

Iš apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad teismas jame atskleidė didelės žalos požymį. Minėta, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog V. S., būdamas valstybės tarnautoju – Vievio policijos nuovados tyrėju, viešoje vietoje – Vievyje, Kauno gatvėje prie parduotuvės „Maxima“, ne tarnybos metu pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio nuostatas dėl fizinės prievartos panaudojimo, nes, sulaikydamas administracinį teisės pažeidimą padariusį G. Ž., sudavė tris smūgius šiam į veidą ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Tokie „neteisėti V. S. veiksmai Vievyje buvo plačiai aptarinėjami, sukėlė didelį rezonansą“. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad V. S. fizinį smurtą panaudojo siekdamas ne užkardyti teisės pažeidimą, bet atkeršyti nukentėjusiajam už jo automobilio apšlapinimą, motyvuotai konstatavo, kad tokia veika nesiderina su policijos pareigūno tarnybine veikla, daro didelę žalą visos Lietuvos policijos autoritetui.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. S. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. S. gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda

Viktoras Aidukas

Jonas Prapiestis