Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. e2A-80-856/2019

Teisminio proceso Nr. 2-23-3-00247-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.1.3.6; 3.3.1.18.1.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 26 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNTU3NS00NDYvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-5575-446/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-5575-446/2018">e2-5575-446/2018</a> pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovui M. S. A., trečiajam asmeniui A. E., dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tomadas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo M. S. A. 5 850,48 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. kovo 25 d. su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudarė viešojo pirkimo sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 40-IL-1020, kurios 1 ir 2 punktų nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka. 2014 m. rugsėjo 16 d. ieškovė transportavo automobilį VOLVO 850, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir nugabeno ją tolimesniam saugojimui į ieškovės saugojimo aikštelę. Ieškovė gavo iš valstybės įmonės „Regitra“ duomenis, kad transporto priemonės savininkas – V. B.. Nuvykus į pastarojo namus išsiaiškinta, kad automobilį jis pardavė, 2017 m. kovo 10 d. V. B. pateikė ieškovei 2014 m. rugsėjo 7 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, iš kurios matyti, kad automobilį iš jo įsigijo M. S. A. Atsakovas 2017 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. vasario 7 d. siųstais pranešimais buvo informuotas apie susidariusį įsiskolinimą už paslaugas, paragintas atsiimti transporto priemonę ir atsiskaityti, tačiau atsakovas su ieškove neatsiskaitė.

3. Atsiliepime į ieškinį atsakovas M. S. A. prašė ieškinio reikalavimus atmesti, nurodė, kad 2014-09-07 iš V.B. nupirko automobilį Volvo 850, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 700 Lt. Savaitę pavažinėjęs suprato, kad automobilio remontui teks išleisti daug pinigų, todėl nutarė automobilį parduoti. Surado automobilio pirkėją ir 2014-09-15 jį pardavė A. E. už 1200 Lt. Atsakovas kreipėsi į Kelmės rajono policijos komisariatą, nes pirkėjas A. E. su juo neatsiskaitė, tačiau buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, pasiūlyta civiliniu ieškiniu kreiptis į teismą. Vėliau sužinojo, kad su šiuo automobiliu buvo sukeltas eismo įvykis, automobilis nuvežtas į automobilių saugojimo aikštelę. Autoįvykio metu atsakovas nebuvo nei automobilio savininkas, nei valdytojas, su eismo įvykiu nėra susijęs. Administracinė atsakomybe jo atžvilgiu nebuvo taikyta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmai 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš UAB „Tomadas“ valstybei 3,99 Eur bylinėjimosi išlaidas ir 182 Eur už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

5. Teismas nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas, kuriuo transporto priemonė VOLVO 850, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl eismo įvykio, Kelių eismo taisyklių pažeidimo, buvo priverstinai nuvežta iš Raseinių rajono Viduklės miestelio į ieškovei priklausančią aikštelę. Už transporto priemonės pristatymą į aikštelę ir saugojimą, vadovaujantis sutartimi, sudaryta tarp Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir ieškovės, apskaičiuota 5 580,48 Eur skola už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki ieškinio teismui pateikimo dienos, t. y. 2018 m. kovo 21 d.

6. Teismas konstatavo, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato, atlikusio tyrimą dėl eismo įvykio, susijusio su automobiliu VOLVO 850, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, šį automobilį 2014 m. rugsėjo 16 d. Raseinių rajone, Viduklės miestelyje, vairavo A. E., kuris nepasirinko saugaus važiavimo greičio, T formos sankryžoje nuvažiavo nuo kelio ir pasišalino iš eismo įvykio vietos palikęs automobilį. 2015 m. kovo 16 d. Raseinių rajono policijos komisariato nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta nesant galimybės nustatyti A. E. gyvenamosios vietos, suėjus patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminui.

7. Teismo vertinimu, ieškovės pateikta 2014 m. rugsėjo 7 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis ir atsakovo pateikta 2014 m. rugsėjo 15 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad V. B. transporto priemonę VOLVO 850, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė atsakovui M. S. A., kuris 2014 m. rugsėjo 15 d., 13 val., šią transporto priemonę pardavė trečiajam asmeniui A. E., tačiau pirkimo-pardavimo sutarčių neišviešino transporto priemonių registre.

8. Teismas padarė išvadą, kad priverstinio transporto priemonės nuvežimo metu 2014 m. rugsėjo 16 d., automobilio VOLVO 850, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tiek savininkas, tiek valdytojas buvo A. E.. Tai, kad atsakovas M. S. A. nebuvo šio automobilio savininkas, patvirtina ir jo elgesys - jis niekada nesiekė atsiimti automobilio iš ieškovės saugomos aikštelės, priešingai, iš karto po įvykio pareigūnams nurodė, kad automobilį pardavė ir faktiškai perdavė jį naudotis A. E.. Kad trečiasis asmuo A. E. disponavo automobiliu, nustatė policijos pareigūnai, atlikę tyrimą administracinio teisės pažeidimo byloje ir medžiagoje pagal M. S. A. pareiškimą dėl skolos negrąžinimo. Teismo vertinimu, laikyti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo ir trečiojo asmens, negaliojančia nėra teisinio pagrindo, kadangi ji nėra nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, tokio reikalavimo ieškovė nepareiškė ir nagrinėjamoje byloje. Atsakovas nėra atsakingas už išlaidas, susidariusias dėl transporto priemonės nuvežimo į ieškovei priklausančią automobilių saugojimo aikštelę, todėl teismas ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Tomadas“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai vertino pateiktas pirkimo-pardavimo sutartis kaip vienintelį ir neginčijamą automobilio nuosavybės teisės perleidimo įrodymą, visiškai neatsižvelgdamas į kitus duomenis, esančius byloje, kurie patvirtina, jog pateiktas sutartis pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti kritiškai bei kaip sudarytas iš esmės siekiant išvengti atsiskaitymo su apeliante. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo įrodymų visetu bei nekreipė dėmesio į atsakovo nenuoseklią poziciją, kuri nėra niekaip kitaip paaiškinama, kaip tik siekiu išvengti atsakomybės.

9.2. Jokių pinigų už transporto priemonę trečiasis asmuo atsakovui nesumokėjo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie nuosavybės teisių perėjimą trečiajam asmeniui, kai šis net neatsiskaitė už neva pirktą automobilį. Kadangi trečiasis asmuo su atsakovu neatsiskaitė, todėl laikytina, kad nuosavybės teisių į transporto priemonę atsakovas trečiajam asmeniui neperleido.

9.3. Apeliantas nėra atsakingas už susidariusias bylinėjimosi išlaidas, kai transporto priemonės perleidimo sandorių jų savininkai neišviešina, kadangi kitaip gauti duomenų apie transporto priemonės savininkus apeliantė neturi galimybės, t. y. ieškinio pareiškimas paskutiniam žinomam transporto priemonės savininkui nelemia ieškovės nesąžiningumo.

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas M. S. A. prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir juos įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą. Atsakovo teigimu, jis nėra susijęs su autoįvykiu, kurio metu policijos pareigūnai priverstinai nuvežė A. E. automobilį į ieškovės saugojimo aikštelę. Atsakovo atžvilgiu nebuvo taikyta administracinė atsakomybė, autoįvykio metu jis nebuvo nei automobilio savininkas, nei valdytojas.

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

12. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

13. Pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškovės UAB „Tomadas“ ieškinys atsakovui M. S. A. atmestas. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydama, jog teismas neišsamiai įvertino byloje pateiktus įrodymus, priimdamas sprendimą nesivadovavo įrodymų visuma, o nuosavybės teisių į automobilį trečiasis asmuo A. E. neįgijo, pastarajam neatsiskaičius už nupirktą automobilį. Be to, teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovės atsakovui bylinėjimosi išlaidas, nes ji nėra atsakinga už jų susidarymą.

14. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 7 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi V. B. jam priklausančią transporto priemonę VOLVO 850, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė atsakovui M. S. A. (e. b. 12 l.). Byloje nėra duomenų apie minėtos transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties registravimą VĮ „Regitra“ (CPK 178 straipsnis). 2014 m. rugsėjo 15 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas M. S. A. minėtą automobilį pardavė A. E. (e. b. 66 l.). Duomenų apie 2014-09-15 Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties įregistravimą VĮ „Regitra“ taip pat nėra.

15. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje (redakcija nuo 2014-07-01 iki 2014-11-14) numatyta, jog priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisykles ar kitų teisės aktų reikalavimus. Minėto įstatymo 33 straipsnio 6 dalis numato, jog išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.

16. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo iš atsakovo M. S. A. atlyginti su transporto priemonės VOLVO 850, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transportavimu ir saugojimu susijusias išlaidas remdamasis V. B. pateikta 2014-09-07 Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi, pagal kurią atsakovas M. S. A. yra minėtos transporto priemonės savininkas. Atsakovas M. S. A. su šiuo reikalavimu nesutiko, nurodydamas, jog prieš minėtą įvykį transporto priemonę pardavė A. E., tačiau šis pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo įregistruotas VĮ “Regitra”. Šias aplinkybes patvirtina ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato medžiaga dėl eismo įvykio Nr. 40-82-PR5-2677, kurioje konstatuota, kad vairuotojas, vairuodamas automobilį Volvo 850, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus važiavimo greičio, T formos sankryžoje nuvažiavo nuo kelio ir pasišalino iš įvykio vietos, palikęs automobilį, nustatyta, kad automobilį Raseinių r., Viduklės mstl., Kęstučio ir Dariaus ir Girėno g. sankryžoje vairavo A. E., pasiėmęs automobilį iš M. S. A., kuris dėl nesumokėtų pinigų už automobilį VOLVO 850, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Kelmės policijos komisariatą (e. b. 79 l.). Aplinkybę, kad transporto priemonės VOLVO 850, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas buvo A. E., patvirtina ir 2014-09-25 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta, jog apklaustas E. R., A. E. draugas, paaiškino, kad paskutinį kartą su A. matėsi Raseinių rajone 2014-09-16, kuomet jis buvo atvykęs savo automobiliu VOLVO 850 pas draugą į svečius, vaikinai važinėjosi automobiliu ir nakties metu Raseinių rajone patyrė autoįvykį, automobilį vairavo A. E. (e. b. 87–88 l.).

17. Kasacinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčus ir aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias privalomą teisinę sandorių registraciją automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atvejais, savo nutartyse dėl tokios sutarties registracijos ir jos teisinės reikšmės yra pabrėžęs, jog ši teisės norma netaikoma sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir nuo kada tapo transporto priemonės savininku. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kai joje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas. Tokią kasacinio teismo išvadą suponavo tai, kad įstatymų leidėjas nenustatė privalomos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registravimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-448; 2011 m. vasario 15 d. nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-54/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-54/2011">3K-3-54/2011</a>).

18. Remiantis kasacinio teismo praktika, tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, kad jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant ginčą, kai asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. Lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-309/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-309/2010">3K-7-309/2010</a>). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu, konstatuodamas, kad atsakovas įrodė, jog jis automobilį VOLVO 850 pardavė A. E. ir, nors šio fakto neišviešino Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre, tačiau byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad transporto priemonės nuvežimo metu (2014-09-16) tiek savininkas, tiek valdytojas buvo A. E.. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, 2014-09-15 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis nėra nuginčyta, ji yra galiojanti, todėl jos šalims sukelia atitinkamas teises ir pareigas. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo bylos aplinkybių vertinimu teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

19. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, t. y. pagrįstai konstatavo, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. įvykusio eismo įvykio metu atsakovas M. S. A. nebuvo transporto priemonės Volvo 850, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, todėl pagrįstai ieškovės ieškinį atmetė.

20. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie nuosavybės teisių perėjimą trečiajam asmeniui A. E., nes pastarasis net neatsiskaitė už neva pirktą automobilį - kadangi trečiasis asmuo su atsakovu neatsiskaitė, todėl laikytina, kad nuosavybės teisių į transporto priemonę atsakovas trečiajam asmeniui neperleido.

21. Esminės daikto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, dėl kurių būtina susitarti įstatymo reikalaujama forma, tai – sutarties dalykas ir daikto kaina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutarčiai teisės aktuose nenustatyta privalomų formos reikalavimų (išskyrus, kai formos reikalavimas išplaukia iš kitų CK nuostatų, kaip antai CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų), todėl tokia sutartis, kaip ir bet kuris kitas sandoris, gali būti sudaroma žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71straipsnio 1 dalis) (Byloje vadovaujamasi ginčo metu aktualių ir galiojusių teisės aktų aiškinimu, kuomet CK 1.73 straipsnio redakcijoje nebuvo numatyta privaloma transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties rašytinė forma (tokia nuostata įsigaliojo tik nuo 2015 m. lapkričio 11 d.).

22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo-pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015). Pažymėtina, kad nuosavybės teisė į nupirktą daiktą pirkėjui atsiranda nuo jo perdavimo momento (CK 4.49 straipsnio 1 dalis).

23. Iš pirmiau nurodytų CK nuostatų ir kasacinio teismo išaiškinimų galima daryti išvadą, kad tam, jog būtų patvirtintas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas, būtina nustatyti, kad buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo ir pardavimo, daiktas buvo perduotas pirkėjui valdyti, taip pat nustatyti, ar buvo sumokėta jo kaina ar jos dalis. Pažymėtina, kad pirkimo-pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise. Nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė, ji turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises.

24. 2014 m. rugsėjo 15 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi šalys susitarė, kad atsakovas M. S. A. parduoda, o A. E. perka transporto priemonę VOLVO 850, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šalys parduodamą transporto priemonę įkainojo 1200 Lt (e. b. 66 l.). Minėtoje sutartyje nurodyta, kad transporto priemonę perdavė atsakovas M. S. A., o priėmė – A. E.. Taigi, šia sutartimi šalys susitarė dėl nuosavybės teisių perleidimo faktiškai perduodant transporto priemonę VOLVO 850 A. E. (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Dėl neatsiskaitymo už nupirktą automobilį atsakovas M. S. A. kreipėsi į Kelmės rajono policijos komisariatą, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nenustačius A. E. gyvenamosios vietos ir nesant galimybės jį apklausti. Vien tai, kad trečiasis asmuo A. E. neatsiskaitė su atsakovu M. S. A. už nupirktą automobilį, nesudaro pagrindo išvadai, kad nuosavybės teisių į transporto priemonę atsakovas trečiajam asmeniui neperleido, o trečiasis asmuo A. E. nuosavybės teisių neįgijo.

25. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad apeliantė nėra atsakinga už susidariusias bylinėjimosi išlaidas kai transporto priemonės perleidimo sandorių savininkai neišviešina, kadangi kitaip gauti duomenų apie transporto priemonės savininkus apeliantė neturi galimybės, t. y. ieškinio pareiškimas paskutiniam žinomam transporto priemonės savininkui nelemia ieškovės nesąžiningumo.

26. Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Taigi, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Pagal CK 1.1, 6.263 straipsnius, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, tačiau taip pat vadovautis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė 2017 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. vasario 7 d. pranešimais informavo atsakovą M. S. A. jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu apie būtinybę atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį bei atlyginti susidariusias automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Apeliantės veiksmai informuojant automobilio savininką jo paties išviešintu adresu vertinami kaip teisėti ir patvirtinantys, kad apeliantė ėmėsi protingų priemonių informuoti automobilio savininką. Tuo atveju, jei atsakovas M. S. A., gavęs apeliantės pranešimus, būtų informavęs apeliantę apie tai, kad atsakovas M. S. A. nebuvo automobilio savininku jo priverstinio nuvežimo metu, tai atsakovo M. S. A. atžvilgiu apeliantė būtų nepareiškusi ieškinio teisme.

28. Atsakovas M. S. A. tik 2018 m. gegužės 30 d. kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė teismui 2014-09-15 automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią jis automobilį pardavė A. E.. Atsakovas M. S. A. šios sutarties ieškovei nepateikė. Minėtos pirkimo-pardavimo sutarties atsakovas nepateikė VĮ „Regitra“ ir duomenų apie transporto priemonių nuosavybės teisės perleidimą neįregistravo, nors sutarties tekste yra pastaba apie šalių pareigą per 15 dienų nuo sutarties pasirašymo perregistruoti Lietuvos Respublikoje registruotą transporto priemonę.

29. Taigi, atsakovas M. S. A. nevykdė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 260 “Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių patvirtinimo” 76.3 punkto (redakcija nuo 2014-07-01 iki 2014-12-09) reikalavimų deklaruoti pasikeitusius savininko (valdytojo) duomenis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neteisėtas paties atsakovo M. S. A. neveikimas buvo priežastis, kuri lėmė ieškovės kreipimąsi į teismą ir M. S. A. patraukimą atsakovu. Ši išvada sudaro pagrindą atmesti atsakovo reikalavimą priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės keičiama ir reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės netenkinamas, atitinkamai priteisiant procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei iš atsakovo.

30. Vadovaudamasi ankščiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, dėl ginčo esmės objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, ištyrė visus pateiktus įrodymus ir tinkamai juos įvertino, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo esmės, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti, tačiau jis keistinas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pakeisti - netenkinti atsakovo M. S. A. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Priteisti iš atsakovo M. S. A. 3,99 Eur (tris eurus 99 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660, įmokos paskirtis – bylinėjimosi išlaidos.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

Lina Muchtarovienė

Vilija Valantienė