Civilinė byla Nr. 3K-3-91/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
124.3; 124.6 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Gintaro Kryževičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų I. R. ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 19 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 27 d. nutarties proceso atnaujinimo klausimais civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. prašymą išduoti leidimą grąžinti vaiką į Vokietijos Federacinę Respubliką, suinteresuoti asmenys I. R., Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas M. R., vadovaudamasis 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas), 2006 m. spalio 30 d. kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti leidimą grąžinti dukterį L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką. Pareiškėjas nurodė, kad jis ir suinteresuotas asmuo I. R. yra L. R. (duomenys neskelbtini) tėvai, dukters nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, jis 2006 m. liepos mėnesį davė sutikimą suinteresuotam asmeniui I. R. su dukterimi išvykti į užsienį dviejų savaičių atostogoms su sąlyga, kad duktė jam bus grąžinta 2006 m. rugpjūčio 6 d. Vokietijoje, tačiau suinteresuotas asmuo I. R., išvežusi dukterį L. R. į Lietuvą, jos negrąžino ir neketina geruoju grąžinti į nuolatinę gyvenamąją vietą Vokietijos Federacinėje Respublikoje, neteisėtai laiko Lietuvoje, taip nuo 2006 m. rugpjūčio 6 d. pažeisdama bendras tėvų globos teises, įgytas remiantis Vokietijos įstatymais, o nuo 2006 m. rugpjūčio 14 d. pažeisdama išimtines jo, kaip vaiko tėvo, teises nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, suteiktas įsiteisėjusia Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi.
Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gruodžio 22 d. nutartimi atsisakė išduoti leidimą grąžinti L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 15 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį ir priėmė naują nutartį, kuria grąžino L. R. (duomenys neskelbtini) į Vokietijos Federacinę Respubliką ir nustatė tokią sprendimo vykdymo tvarką: įpareigojo I. R. iki 2007 m. balandžio 15 d. perduoti L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką; jeigu iki nurodyto termino teismo nutartis nebus įvykdyta, ją turi vykdyti antstolis, CPK VI dalyje nustatyta tvarka paimdamas iš I. R. dukterį L. R. ir Klaipėdos mieste perduoti M. R. iš anksto su juo suderintu metu, dalyvaujant Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovui.
Pareiškėja I. R. 2007 m. birželio 4 d. pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašė atnaujinti procesą ir atmesti pareiškėjo M. R. prašymą išduoti leidimą grąžinti L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką. Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas tuo, kad naujai paaiškėjo esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas), t. y. kad labai pablogėjo pareiškėjos I. R. nepilnamečio sūnaus E. M. sveikata, jis bijo netekti motinos, jeigu ši kartu su L. išvyktų į Vokietiją, taip pat kad Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro specialistai konstatavo, jog nepažįstama kalbinė aplinka sutrikdytų normalią kalbinę L. raidą, o kartu ir vaiko pažintinių procesų natūralų vystymąsi, mąstymą, atmintį, dėmesį, suvokimą ir pan. Anot pareiškėjos, grąžinus dukterį į Vokietiją, ši patektų į nepažįstamą kalbinę aplinką. Pareiškėjos nuomone, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro konstatuota aplinkybė reiškia, kad mergaitė patirtų psichinę žalą ir patektų į netoleruotiną situaciją, tai pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktą yra pagrindas atsisakyti grąžinti vaiką.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, 2007 m. birželio 13 d. pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje bei, išnagrinėjus bylą, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartį ir atmesti M. R. pareiškimą dėl L. R. grąžinimo į Vokietijos Federacinę Respubliką. Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas tuo, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartyje yra padaryta aiški teisės taikymo klaida, lėmusi neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pareiškėjo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir nesistemiškai aiškino Hagos konvencijos taikymo principus ir tikslą, padarė nepagrįstą išvadą, jog suinteresuotas asmuo I. R. neįrodė, kad grąžinus L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką jai kiltų neišvengiama žala (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktas), neatsižvelgė į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnyje įtvirtintus vaiko interesų, kaip ypatingos svarbos prioritetinės vertybės, gynimo ir apsaugos principus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. birželio 19 d. nutartimi atsisakė priimti I. R. ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymus dėl proceso atnaujinimo ir nurodė, kad I. R. ir M. R. santuokos nutraukimo, vaiko globos nustatymo ir visų kitų su santuokos nutraukimu susijusių prašymų sprendimas yra teismingas Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo apylinkės teismui. Teismas pažymėjo, kad pagal CPK 365 straipsnio 1 dalį prašymai dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodami tik byloje, kuri yra išnagrinėta iš esmės išsprendus bylos šalių reikalavimus, tuo tarpu proceso dėl tarpinių teismo nutarčių atnaujinimas negalimas. Teismas nustatė, kad bylos šalių santuokos nutraukimo byla yra nagrinėjama Vokietijos Federacinėje Respublikoje, byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir įsiteisėjusia Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi bendra tėvų I. R. ir M. R. teisė į jų dukters L. R. globą buvo panaikinta, išimtinę L. R. globos teisę suteikiant pareiškėjui M. R. iki dukters globos klausimas bus išspręstas bylos šalių santuokos nutraukimo byloje. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teismų nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teismų taikytos laikinosios apsaugos priemonės – Lietuvos Respublikoje laikomos šalių dukters grąžinimo į Vokietijos Federacinę Respubliką – vykdymo ir nebuvo iš esmės sprendžiamas vaiko globos klausimas. Teismo vertinimu, vaiko globos, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jų galiojimo, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir visų kitų klausimų, susijusių su bylos šalių santuokos nutraukimu, sprendimas yra šalių santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančio Vokietijos Federacinės Respublikos teismo prerogatyva ir Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šios bylos (Reglamento 19 straipsnio 3 dalis). Teismas akcentavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su išimtiniu vaiko globos teisių nustatymu, vykdymo klausimai turi būti sprendžiami ypatingos skubos tvarka, proceso operatyvumą šios kategorijos bylose maksimaliai derinant su būtinybe užtikrinti minėtų teisinių santykių stabilumą, atsižvelgiant į vaiko ir tėvo, kuriam nustatytos išimtinės vaiko globos teisės, santykių pobūdį ir siekiant išvengti teisinio neapibrėžtumo bei nepažeisti teisėtų lūkesčių principo. Teismo vertinimu, tokią išvadą leidžia daryti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, įgyvendinimo“ (toliau – Reglamento įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio 6 dalis ir 4 straipsnio 5 dalis, pagal kurias bylose dėl vaiko grąžinimo ir bylose, kuriose išdėstyti praktiniai nurodymai dėl naudojimosi bendravimo su vaiku teisėmis, kasacija negalima. Atsižvelgdamas į tokias įstatymo nuostatas, nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Reglamentas įtvirtina šalims teisę tik į apeliaciją bei nustato labai trumpus terminus šiam klausimui išspręsti iš esmės, teismas darė išvadą, kad tiek kasacija, tiek proceso atnaujinimas tokiais atvejais negalimas ir šiuo atveju taikytinos Reglamento nuostatos, o ne CPK XVIII skyrius. Be to, konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos teismai nesprendė bylos dėl vaiko globos teisių nustatymo ir šių teismų nutartimis byla nėra išspręsta iš esmės, teismas nurodė, kad, nesant bylos, negali būti sprendžiamas klausimas dėl bylos proceso atnaujinimo CPK XVIII skyriaus pagrindu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjų I. R. ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro atskiruosius skundus, 2007 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad M. R. prašymas išduoti leidimą grąžinti Lietuvos Respublikoje neteisėtai laikomą vaiką yra siejamas su Vokietijos Oranienburgo apylinkės teisme nagrinėjama byla dėl šalių santuokos nutraukimo ir vaiko globos nustatymo bei teismo nutarties (vaiko globos teisių suteikimas tėvui iki galutinio sprendimo sprendimo byloje priėmimo) minėtoje byloje vykdymu, kitaip – laikinosios apsaugos priemonės, skirtos vaiko globos klausimui galutinai išspręsti, vykdymu. Kolegija sprendė, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis laikoma Oranienburgo (Vokietija) apylinkės teismo nutarties taikyti laikinąją apsaugos priemonę vykdymo užtikrinimu, ja neišspręstas ginčas iš esmės (vaiko globa), todėl tokia nutartis negali būti proceso atnaujinimo objektas (CPK 365 straipsnio 1 dalis). Be to, kolegija konstatavo prašymų atnaujinti procesą byloje nepriimtinumą ir dėl to, kad esanti situacija neužkerta pareiškėjai galimybės siekti savo tikslo (vaiko globos pripažinimo jai) pagrindinėje byloje, nagrinėjamoje Vokietijos teisme, ar kitu būdu, pareiškiant savarankišką reikalavimą įstatymų nustatyta tvarka ir pan., nes šioje byloje vaiko globos klausimas nesprendžiamas. Kolegija sprendė, kad pareiškėjos I. R. nurodytos kaip proceso atnaujinimo pagrindas aplinkybės akivaizdžiai nepatenka į naujai paaiškėjusių aplinkybių (įvykių, veiksmų, būsenos) sąvoką ir neturi esminės reikšmės bylai. Konstatavusi, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašyme atnaujinti procesą pateikė tik Hagos konvencijos normų savo interpretaciją ir neakcentavo Konvencijos normų nuostatų taikymo aiškios klaidos, labiau apsistojo ties faktinių bylos aplinkybių vertinimu, kolegija sprendė, kad šis pareiškėjas nenurodė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyto pagrindo – aiškios teisės normos taikymo klaidos. Kolegija konstatavo, kad tokių prašymų (be aiškiai išreikštų CPK normose nurodytų pagrindų) atnaujinti proceso pateikimas vertinamas kaip nepateisinamas vaiko grąžinimo procedūros vilkinimas, galintis turėti neigiamos įtakos grąžinamo vaiko fizinei ir psichinei būsenai.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – priimti generalinio prokuroro prašymą dėl proceso atnaujinimo, bylą perduoti nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, neišsprendęs generalinio prokuroro prašymo priėmimo klausimo, rašytinio proceso tvarka iš esmės pasisakė dėl prašymo nepagrįstumo, taip pažeidė imperatyviuosius CPK 370 straipsnio reikalavimus – prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo tvarką, be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 22 d. apžvalgoje suformuotos praktikos. Kasatoriaus teigimu, pateikiant jo prašymą buvo įvykdyti visi prašymui keliami formalūs reikalavimai, nustatyti CPK 111, 135, 369 straipsniuose, todėl šis turėjo būti priimtas ir tik paskyrus posėdį turėjo būti sprendžiama dėl jame nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo.
2. Kasatoriaus teigimu, skundžiamose nutartyse klaidingai motyvuojama, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis yra Vokietijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimas, nes, anot kasatoriaus, bylos dėl vaiko grąžinimo yra savarankiška bylų kategorija, nustatyta Hagos konvencijoje bei Reglamente. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad pareiškėjas M. R. 2006 m. spalio 26 d. Klaipėdos apygardos teismui pateikė prašymą dėl vaiko grąžinimo, kuriame kėlė būtent vaiko grąžinimo, o ne laikinųjų apsaugos priemonių, nustatytų Vokietijos Federacinės Respublikos teismo, vykdymo klausimą, taigi prašymas grąžinti vaiką yra savarankiškas prašymas, nesusijęs su santuokos nutraukimu. Kasatoriaus teigimu, teismas nepagrįstai civilinę bylą dėl grąžinimo bei šioje byloje priimtus sprendimus laikė fakultatyviniais, nesavarankiškais ir tarpiniais, kaip pagrindinę nurodydamas skyrybų bylą Vokietijos Federacinės Respublikos teisme. Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad prašymas atnaujinti procesą byloje yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, kai byla, kurioje prašoma atnaujinti procesą, jau buvo išnagrinėta Lietuvos Respublikos teismuose. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą, be to, nepagrįstai buvo netaikyta CPK 367 straipsnio 3 dalis.
3. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Reglamento įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, darydamas išvadą, kad proceso atnaujinimas šioje byloje negalimas, nes pagal įstatymą negalima kasacija, be to, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą nepagrįstai grindė ir to paties įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, kurioje reglamentuojami kiti nei vaiko grąžinimas teisiniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjų prašymų atnaujinti procesą nepriimtinumo, tačiau motyvuojamojoje nutarties dalyje visiškai nepasisakė dėl įstatymo 2 straipsnio 6 dalies ir 4 straipsnio 5 dalies taikymo, todėl, kasatoriaus nuomone, laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nepagrįstu teisės normų aiškinimu ir taikymu, taip pat padarė aptariamų teisės normų aiškinimo ir taikymo klaidų.
4. Kasatoriaus teigimu, proceso atnaujinimo institutas, esant įstatyme nustatytiems pagrindams, yra galimas visose bylose, įskaitant bylas dėl leidimo grąžinti vaiką išdavimo, o priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįstai siaurina proceso atnaujinimo instituto taikymo galimybes ir pažeidžia suinteresuotų asmenų teises ir teisėtus interesus. Anot kasatoriaus, teismų išvada, kad jei įstatyme nustatyta, jog negalima kasacija, tai negalimas ir proceso atnaujinimas, yra nepagrįsta ir nesuderinama su proceso atnaujinimo, kaip civilinio proceso instituto, tikslais ir uždaviniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-739/2000; 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2001; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2006; 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-647/2005; 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2006; 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2005). Be to, kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai susiaurino CPK 365 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisę generaliniam prokurorui ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, kartu apribojo generalinio prokuroro galimybes aptariamos rūšies bylose vykdyti konstitucinę pareigą ginti viešąjį interesą, kad teismų sprendimai būtų teisėti ir pagrįsti.
Pareiškėja I. R. pareiškimu prisidėjo prie Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pateikto kasacinio skundo.
Kasaciniu skundu pareiškėja I. R. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriau teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – priimti pateiktus prašymus dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjos I. R. kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasatorė nurodo, kad proceso atnaujinimo institutas, esant įstatyme nustatytiems pagrindams, yra galimas visose bylose, įskaitant bylas dėl leidimo grąžinti vaiką išdavimo. Anot kasatorės, CPK 365 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „užbaigtos“ reiškia tai, kad civilinė byla baigiama įsiteisėjusiu teismo procesiniu dokumentu. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu procesiniu dokumentu laikytina Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis. Kasatorės teigimu, taip yra tenkinamos visos sąlygos proceso atnaujinimo institutui taikyti nagrinėjamoje byloje, o priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta pažeidus CPK 365 straipsnį, nepagrįstai siaurina proceso atnaujinimo instituto taikymo galimybes ir pažeidžia kasatorės teises ir teisėtus interesus. Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad klausimas dėl proceso atnaujinimo sietinas su Lietuvos Respublikos teismuose išnagrinėta byla, kurioje buvo sprendžiamas vaiko grąžinimo klausimas; tai savarankiška byla, o ne byla dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar jų užtikrinimo, be to, procesinis sprendimas dėl proceso atnaujinimo negali būti siejamas su užsienio teismų nagrinėjamomis bylomis, nes tai reikštų teismų nepriklausomumo principo pažeidimą (CPK 21 straipsnis).
2. Teismo išaiškinimas, kad nutartis leisti grąžinti vaiką yra Vokietijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimas, kasatorės manymu, yra iš esmės klaidingas, nes bylos dėl vaiko grąžinimo yra savarankiška bylų kategorija, nustatyta Hagos konvencijoje bei Reglamente. Oranienburgo (Vokietija) apylinkės teismo nutartis taikyti laikinąją apsaugos priemonę turėjo būti pripažinta ir turėjo būti leista ją vykdyti Lietuvos Respublikoje (CPK 818 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, kad Oranienburgo (Vokietija) apylinkės teismo nutartis taikyti laikinąją apsaugos priemonę yra nepripažinta ir nėra sprendimo, leidžiančio ją vykdyti Lietuvos Respublikoje, kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas Vokietijos teismo nutarties pagrindu neteisėtai motyvavo atsisakymą priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo, pažeistas CPK 818 straipsnis.
3. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė dėl prašymų nepagrįstumo, taip pažeisdamas CPK 369-370 straipsnius, nes prašymo pagrįstumas nagrinėjamas tik priėmus prašymą (CPK 370 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 111, 135, 369 straipsnyje nustatytų reikalavimų nesilaikymo, todėl negalėjo atsisakyti priimti prašymo.
4. Kasatorė teigia, kad skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kurioje nurodyta, kad gali būti atnaujinama bet kokia byla, užbaigta įsiteisėjusiu sprendimu, nepriklausomai nuo procesinio sprendimo pavadinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Senamiesčio ūkis“ v. UAB „Mazita“, bylos Nr. 3K-3-148/2005). Kasatorė taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 22 d. metodiką „Teismų praktikos taikant įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose civilinėse bylose aktualūs klausimai“.
5. Kasatorės nuomone, proceso operatyvumas bylose dėl vaiko grąžinimo ir būtinybė užtikrinti teisinių santykių stabilumą negali būti laikomi pagrįstais argumentais dėl proceso atnaujinimo negalimumo nagrinėjamoje byloje, nes neįmanoma pasiekti status quo ante atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus. Be to, kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytuose teisės aktuose (Hagos konvencijoje, Reglamente, Reglamento įgyvendinimo įstatyme), taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nedraudžiamas proceso atnaujinimo instituto taikymas bylose dėl vaiko grąžinimo, o dėl proceso operatyvumo negali būti aukojami vaiko interesai, nes būtent tokių interesų prioritetas įtvirtintas nurodytuose teisės aktuose.
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pareiškimu prisidėjo prie pareiškėjos I. R. kasacinio skundo.
Atsiliepimu į kasacinius skundus pareiškėjas M. R. prašo kasacinių skundų netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsiliepime nurodoma, kad būtent pirmojoje prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo stadijoje teismas sprendžia, ar paduotas prašymas apskritai nagrinėtinas teisme ir ar teismingas tam teismui, o bylą nagrinėję teismai prašymus atnaujinti procesą atsisakė priimti jau pirmojoje tokių prašymų nagrinėjimo stadijoje būtent nustatę, kad šie prašymai neteismingi teismui. Pareiškėjo M. R. nuomone, apeliacinės instancijos teismas papildomus motyvus, pagrindžiančius prašymų atnaujinti procesą nepriimtinumą (ir nepagrįstumą), pateikė būtent siekdamas išvengti formalaus proceso atnaujinimo tvarką nustatančių teisės normų taikymo, todėl teismas ne tik nepažeidė prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo taisyklių, bet, priešingai, priėmė labiau pagrįstą, motyvuotą ir teisingą nutartį.
2. Atsiliepime nurodoma, kad proceso atnaujinimo instituto taikymo galimybė prieštarautų Reglamente įtvirtintam imperatyvui – nagrinėjant pareiškimą dėl vaiko grąžinimo taikyti skubiausias įmanomas procedūras ir priimti sprendimą (pagal Reglamento praktinį vadovą, ir šį sprendimą vykdyti) per šešias savaites nuo pareiškimo pateikimo teismui. Atsiliepime teigiama, kad, atsižvelgiant į teisinių santykių dėl vaiko grąžinimo specifiką ir jautrumą, šių kategorijų bylų nagrinėjimui nustatytus imperatyvus bei juos (imperatyvus) reglamentuojančių tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės aktų viršenybę, proceso atnaujinimo institutas bylose dėl leidimo grąžinti vaiką išdavimo negali būti taikomas. Pareiškėjo manymu, CPK 365 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „užbaigta“ turi būti siejama ne tik su reikalavimu, kad byla baigiama įsiteisėjusiu teismo procesiniu dokumentu, tačiau ir su prašymą atnaujinti procesą teikiančios šalies negalėjimu kitaip apginti įsiteisėjusiu teismo sprendimu pažeistas teises ar interesus. Tuo tarpu esanti situacija neužkerta galimybių kasatorei I. R. siekti savo tikslo (vaiko globos pripažinimo jai) Vokietijos teisme nagrinėjamoje vaiko globos nustatymo byloje ar kitomis priemonėmis, pareiškiant savarankišką reikalavimą įstatymų nustatyta tvarka. Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis neatitinka CPK 365 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir negali būti proceso atnaujinimo objektas. Proceso atnaujinimas byloje prieštarautų civilinio proceso principams: proceso koncentracijai ir ekonomiškumui, protingumui, teisingumui, teisėtų interesų gynimui (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnis), be to, proceso atnaujinimas, kuris vaiko grąžinimą atidėtų visiškai neapibrėžtam laikui, apskritai negalimas šioje byloje. Pagal Reglamento ir Reglamento įgyvendinimo įstatymo nuostatas bei jų taikymo tikslą ir paskirtį bylą nagrinėję teismai skundžiamose nutartyse pagrįstai konstatavo, jog tiek kasacija, tiek proceso atnaujinimas šiuo atveju negalimi. Atsiliepime nurodoma, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal Hagos konvencijos nuostatas priimto sprendimo grąžinti vaiką į jo kilmės šalį sustabdymas, nevykdymas, nepagrįstas delsimas valstybei nesiimant visų įmanomų reikiamų priemonių tokiam sprendimui įvykdyti pažeidžia pareiškėjo teises į jo šeiminio gyvenimo apsaugą, įtvirtintą Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje; nepagrįstas proceso atnaujinimo instituto taikymas pažeidžia ne tik teisinio apibrėžtumo principą, bet ir pareiškėjo M. R. šeiminio gyvenimo apsaugą, įtvirtintą Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.
3. Atsiliepimą teikiantis asmuo teigia nesutinkąs su kasacinių skundų nuorodomis, kad, nepripažinus Vokietijos Oranienburgo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 14 d. nutarties CPK 818 straipsnyje nustatyta tvarka, nėra teisinio pagrindo pagal Hagos konvenciją priimtą sprendimą grąžinti vaiką sieti su globos teisių nustatymo byla.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2007 m. lapkričio 23 d. nutartimi atsisakė priimti suinteresuoto asmens Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštą dėl atsiliepimo į byloje pateiktus kasacinius skundus kaip neatitinkantį CPK XVII skyriuje nustatytų kasaciniam teismui pateikiamų procesinių dokumentų reikalavimų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2007 m. gruodžio 12 d. nutartimis atsisakė priimti kasatorės I. R. paaiškinimus dėl pareiškėjo M. R. atsiliepimo į kasacinius skundus kaip neatitinkančius CPK normų, reglamentuojančių kasacinį procesą, reikalavimų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2007 m. gruodžio 13 d. nutartimi atsisakė priimti suinteresuoto asmens Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie pateiktų kasacinių skundų kaip paduotą praleidus nustatytą terminą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje keliami teisės klausimai dėl galimybės taikyti proceso atnaujinimo institutą civilinėje byloje, kurioje, taikant Hagos konvenciją ir Reglamentą, išspręstas ginčas dėl vaiko, neteisėtai laikomo Lietuvoje, grąžinimo į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, taip pat dėl CPK XVIII skyriaus „Proceso atnaujinimas“ normų taikymo. Teisėjų kolegija bylą kasacine tvarka nagrinėja neperžengdama bylos ribų, kurias lemia kasacinių skundų bei atsiliepimo į kasacinius skundus teisiniai argumentai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl galimybės taikyti proceso atnaujinimo institutą civilinėje byloje, kurioje, taikant Hagos konvenciją ir Reglamentą, išspręstas ginčas dėl vaiko, neteisėtai laikomo Lietuvoje, grąžinimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę
Proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose, pažymėjo, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis, kontekste. Vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuriuo vadovaujantis, prašymai atnaujinti procesą gali būti peržiūrėti tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei taikant šiuos neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko v. Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov v. Rusija (pareiškimo Nr. 8564/02).
Nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad proceso atnaujinimą reglamentuoja nacionalinė teisė, konkrečiai – CPK (Reglamento įgyvendinimo įstatymas proceso atnaujinimo nereglamentuoja). Pažymėtina, kad Reglamentas yra privalomas visa apimtimi ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse Europos Sąjungos teisės aktas, tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje apskritai galimybė taikyti proceso atnaujinimo institutą aptariamos kategorijos bylose nekvestionuojama (pavyzdžiui, žr. Sylvester v. Austria, no. 36812/97 ir 40104/98, judgment of 24 April 2003). Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis Europos Sąjungos teisės viršenybės principu, teismai turi konstitucinę pareigą nacionalinę teisę aiškinti suderinamu su Europos Sąjungos teise būdu, kad būtų užtikrintas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, jos normų visapusiškas poveikis. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytu tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir Europos Sąjungos atžvilgiu yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytu Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Šiomis nuostatomis vadovautinasi ir nagrinėjamoje byloje.
Nagrinėjamos bylos kontekste įvertinusi CPK XVIII skyriaus normas jų suderinamumo su Reglamente ir Hagos konvencijoje nustatytu teisiniu reguliavimu aspektu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti jų nesuderinamumo, išskyrus tai, kad CPK 372 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas turi teisę sustabdyti sprendimo ar nutarties vykdymą iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo, taikymas aptariamos kategorijos bylose neatitiktų Reglamento ir Hagos konvencijos tikslų, neužtikrintų Europos Sąjungos teisės veiksmingumo. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos valstybėms narėms Reglamento nuostatos turi viršenybę Hagos konvencijos nuostatų atžvilgiu. Reglamento preambulėje nurodyta, kad vaiko neteisėto išvežimo ar negrąžinimo atvejais vaiko grąžinimas turėtų būti užtikrinamas nedelsiant. Hagos konvencijos 1 straipsnio a punkte nustatyta, kad šios konvencijos tikslas – užtikrinti, jog neteisėtai į bet kurią Susitariančiąją Valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti. Pagal Reglamento 11 straipsnio 3 dalį teismas, kuriam pateikiamas pareiškimas dėl vaiko grąžinimo, turi skubiai išnagrinėti tą pareiškimą, taikydamas skubiausias procedūras, kurias leidžia nacionalinė teisė, ir ne vėliau kaip per šešias savaites nuo pareiškimo pateikimo, išskyrus atvejus, kai išimtinės aplinkybės neleidžia to daryti, priimti sprendimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Reglamento praktiniame vadove nurodyta, jog norint veiksmingai garantuoti siekį užtikrinti skubų vaiko grąžinimą griežtai laikantis šešių savaičių termino, nacionalinė teisė turėtų siekti užtikrinti, kad per nustatytą šešių savaičių terminą priimtas sprendimas dėl grąžinimo būtų vykdomas, todėl nacionalinė teisė gali suteikti apeliacijos galimybę, bet turi nustatyti, kad sprendimas, reikalaujantis vaiką grąžinti, yra vykdytinas ir nagrinėjant apeliacinį skundą. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad Hagos konvencijos Susitariančiosios Valstybės valdžios institucijoms nustačius, jog vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, kaip apibūdinama šioje konvencijoje, jos privalo imtis tinkamų ir veiksmingų priemonių vaiko grąžinimui užtikrinti; nesiėmimas tokių veiksmų yra laikomas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio pažeidimu (žr., pavyzdžiui, Iglesias Gil and A. U. I. V. Spain, no. 56673/00, judgment of April 2003, § 62); kiekviena Susitariančioji Valstybė turi imtis tinkamų ir veiksmingų priemonių, kad užtikrintų savo pozityvių įsipareigojimų pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį laikymąsi (žr., pavyzdžiui, Maire v. Portugal no. 48206/99, judgment of 26 June 2003, § 76). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžia, kad teismo sprendimo vykdymas yra neatskiriama teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalis pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, veiksminga bylinėjimosi šalių apsauga ir teisėtumo atkūrimas suponuoja valstybinės valdžios institucijų pareigą įvykdyti privalomą sprendimą (žr. Hornsby v. Greece, no. 18357/91, judgment of 19 March 1997, § 40); taip pat pabrėžia, kad vaiko grobimo bylose priemonių, kurių ėmėsi valdžios institucijos, adekvatumas turi būti vertinamas pagal jų pritaikymo skubumą, jos reikalauja skubaus panaudojimo, nes laiko veiksnys ir aplinkybių pasikeitimas gali turėti nepataisomų padarinių vaiko ir tėvo (motinos), su kuriuo vaikas negyvena, santykiams (žr., pavyzdžiui, Ignaccolo-Zenide v. Romania, no. 31679/96, judgment of 25 January 2000, § 102; Karadžic v. Croatia, no. 35030/04, judgment of 15 December 2005). Teisėjų kolegijos vertinimu, CPK XVIII skyriuje nustatytas proceso atnaujinimo teisinis reguliavimas, jeigu priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl vaiko grąžinimo yra vykdomas ir nedaro įtakos vaiko ir tėvo (motinos), su kuriuo vaikas negyvena, santykiams bei šiuo aspektu vaikas apsaugomas nuo žalingų padarinių, koreliuoja su Reglamente bei Hagos konvencijoje nustatytu teisiniu reguliavimu. Dėl to teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje atmeta kaip nepagrįstus atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad atsižvelgiant į Reglamente ir Hagos konvencijoje nustatytą teisinį reguliavimą proceso atnaujinimo institutas bylose dėl leidimo grąžinti vaiką išdavimo negali būti taikomas.
Proceso atnaujinimą reglamentuoja CPK XVII skyriaus normos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse ne kartą aiškino proceso atnaujinimo paskirtį ir tikslus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Mačiulienė ir kt. v. V. ir S. Mačiulių prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007; 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. Kraujelis v. G. Mečkovskaja, bylos Nr. 3K-3-303/2007 ir kt.). Proceso atnaujinimo institutas, kaip ir kiekvienas teisės institutas, turi būti taikomas atsižvelgiant į jo tikslus. Teisėjų kolegija, analizuodama ir vertindama kasacinių skundų bei atsiliepimo į juos argumentus, atsižvelgia į proceso atnaujinimo instituto tikslus ir konstatuoja, kad bendriausia prasme proceso atnaujinimo instituto taikymas bylose dėl vaiko grąžinimo neprieštarauja šio instituto tikslams. Tokia išvada atitinka Hagos konvencijos preambulės, Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, CK 3.3 straipsnio 1 dalies, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl vaiko interesų kaip prioritetiškai saugotinos ir gintinos vertybės.
Atsižvelgdama į ginčo dalyką ir pagrindą byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo apylinkės teismo byloje, teisėjų kolegija sutinka su kasacinių skundų argumentais, kad tai yra skirtingos civilinės bylos ir kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis nėra ir negali būti laikoma Oranienburgo (Vokietija) apylinkės teismo nutarties taikyti laikinąją apsaugos priemonę vykdymo užtikrinimu ar tarpine nutartimi. Kitokia pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada apskųstose nutartyse padaryta neatsižvelgus į Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartyje konstatuotas aplinkybes, netinkamai įvertinus bylos duomenis, taip pat netinkamai kvalifikavus teisiškai reikšmingas aplinkybes. Išvados nepagrįstumą akivaizdžiai rodo pareiškėjo M. R. 2006 m. spalio 30 d. Klaipėdos apygardos teismui pateiktame prašyme dėl vaiko grąžinimo suformuluotas reikalavimas bei teisinis ir faktinis reikalavimo pagrindimas, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad I. R. nuo 2006 m. rugpjūčio 6 d. pažeidė bendrąsias tėvų globos teises, įgytas remiantis Vokietijos įstatymais. Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartimi iš esmės išspręsta civilinė byla pagal pareiškėjo M. R. prašymą dėl vaiko grąžinimo. Aplinkybė, kad šioje civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas ir neišspręstas vaiko globos klausimas, nesuponuoja teisinio pagrindo pripažinti, kad aptariama byla Lietuvos Respublikos teismuose neužbaigta ir (arba) neišspręsta iš esmės. Pagal CPK 365 straipsnio 1 dalį bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi), procesas gali būti atnaujintas CPK XVIII skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinių skundų argumentus, kad bylą nagrinėję teismai padarė netinkamą išvadą, jog civilinė byla (ginčas) Lietuvos Respublikos teismuose neišspręsta iš esmės, ir šiuo aspektu netinkamai taikė CPK 365 straipsnio 1 dalį, darydami išvadą, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartys negali būti proceso atnaujinimo objektas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos teismuose ir Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo apylinkės teisme nagrinėtos civilinės bylos yra skirtingos, I. R. galimybės ginti interesus civilinėje byloje Vokietijos Federacinės Respublikos teismuose nepagrindžia proceso atnaujinimo instituto taikymo negalimumo Lietuvos Respublikos teismų išnagrinėtoje byloje, juolab kad I. R. prašymas dėl proceso atnaujinimo motyvuojamas Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktu, kuriame nustatyta išimtis, kada vaikas gali būti negrąžinamas. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą apie prašymų atnaujinti procesą nepriimtinumą dėl to, kad esanti situacija neužkerta galimybės I. R. siekti savo tikslo (vaiko globos pripažinimo jai) pagrindinėje byloje, nagrinėjamoje Vokietijos teisme, ar kitu būdu, pareiškiant savarankišką reikalavimą įstatymų nustatyta tvarka ir pan., taip pat kaip nepagrįstus atmeta ir atitinkamus atsiliepimo į kasacinius skundus argumentus. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir atsiliepimo į kasacinius skundus argumentus apie tai, kad proceso atnaujinimo instituto taikymas byloje prieštarautų CPK 3 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnyje įtvirtintiems proceso principams.
Proceso atnaujinimas ir kasacija yra savarankiški civilinio proceso institutai, vieno jų taikymo negalimumas savaime neeliminuoja kito taikymo galimumo. Kriterijai, kuriais ribojama kasacija (šiuo atveju – bylos kategorija), savaime netampa proceso atnaujinimo instituto taikymą ribojančiu teisiniu pagrindu. Proceso atnaujinimo pagrindus ir tvarką, taigi ir ribojimus nagrinėjamos bylos kontekste nustato CPK XVIII skyriaus normos. Reglamento įgyvendinimo įstatymas nereglamentuoja proceso atnaujinimo. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas plečiamai aiškino Reglamento įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, darydamas išvadą, jog proceso atnaujinimas byloje negalimas, nes pagal įstatymą negalima kasacija, be to, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą nepagrįstai grindė ir to paties įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, kurioje reglamentuojami kiti, o ne vaiko grąžinimo teisiniai santykiai.
Atsižvelgiant į apskųstoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytus argumentus, dėl kurių pirmosios instancijos teismas taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą, bei į pirmiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisinis pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
Apibendrinus išdėstytus argumentus konstatuotina, kad prašymus dėl proceso atnaujinimo nagrinėję teismai netinkamai taikė proceso atnaujinimo reglamentuojančias teisės normas ir tai turėjo įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui.
Dėl kitų kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinius skundus argumentų
Prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo tvarka reglamentuota CPK 370 straipsnyje. Spręsdamas prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą, teismas patikrina, ar prašymas atitinka bendruosius (CPK 111, 135 straipsniai) ir specialiuosius (CPK 369 straipsnis) šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Jeigu prašymas neatitinka jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba jeigu jis neapmokėtas žyminiu mokesčiu, teismas nutartimi išsprendžia procesinio dokumento trūkumų šalinimo klausimą arba atsisako priimti prašymą tuo atveju, kai paduotas prašymas atnaujinti procesą nenagrinėtinas teisme ar neteismingas tam teismui, arba jei prašymą padavė neveiksnus fizinis asmuo ar neįgaliotas vesti bylą asmuo (CPK 370 straipsnio 1 dalies, 137 straipsnio 2 dalies 1, 2, 7, 8 punktai). Taigi sprendžiant prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą prašymas iš esmės nenagrinėjamas. Teismas, nenustatęs CPK 370 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų nepriimti prašymo dėl proceso atnaujinimo, turi prašymą priimti, išsiųsti jo nuorašus dalyvaujantiems byloje asmenims, paskirti prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo teismo posėdyje datą (CPK 370 straipsnio 2 dalis). CPK 370 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjęs teismo posėdyje prašymo atnaujinti procesą klausimą ir nustatęs, kad prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 358 straipsnyje, ir pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, teismas nutartimi atnaujina procesą ir paskiria bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą arba nutartimi procesą atnaujinti atsisako, jeigu konstatuoja, kad yra šioje teisės normoje nurodyti trūkumai. Būtent šiame teismo posėdyje sprendžiama, ar pagrindas procesui atnaujinti iš tiesų egzistuoja, tiriami ir vertinami su nurodomu proceso atnaujinimo pagrindu susiję įrodymai, tačiau šio teismo posėdžio metu nenagrinėjama nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo reikšmė visos bylos kontekste, nes tai jau reikštų pakartotinį bylos nagrinėjimą, kuris galimas tik po nutarties atnaujinti procesą priėmimo ir bylos nagrinėjimo CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis), t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje nagrinėjo ir vertino prašymų dėl proceso atnaujinimo pagrįstumą jiems (prašymams) nesant priimtiems, pripažįsta pagrįstais kasacinių skundų argumentus apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 370 straipsnį. Atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad aptariamu aspektu apeliacinės instancijos teismas nepažeidė prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo taisyklių, nustatytų CPK 370 straipsnyje.
Negalima sutikti su kasacinių skundų argumentais, kurie grindžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 22 d. metodika „Teismų praktikos taikant įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose civilinėse bylose aktualūs klausimai“, nes teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse suformuotus teisinius precedentus.
Apskųstų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių argumentacija neduoda teisinio pagrindo pripažinti, kad teismai susiaurino ir apribojo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teises, nustatytas CPK 365 straipsnio 2 dalyje.
Kiti kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai nenagrinėtini kaip susiję su konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimu arba kaip teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųstų nutarčių teisėtumui.
Nustatyti proceso teisės normų pažeidimai yra pagrindas naikinti apskųstas nutartis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalis). Jas panaikinus, I. R. ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymai dėl proceso atnaujinimo perduotini iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui kaip pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 27 d. nutartį panaikinti ir prašymus dėl proceso atnaujinimo perduoti Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Egidijus Laužikas
Gintaras Kryževičius
