Baudžiamoji byla Nr. 2K-21-697/2024
Teisminio proceso Nr. 1-02-5-00122-2021-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1; 1.1.4.4.2; 1.2.28.2.1; 2.1.7.1; 2.1.7.4.1; 2.8.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. B. (J. B.) ir B. H. (B. H.) gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 2 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 16 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 2 d. nuosprendžiu J. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 1 dalį 174 MGL (8700 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į J. B. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2021 m. spalio 21 d. iki 2021 m. gruodžio 17 d. ir neatlikta bausmės dalimi laikytina 58 MGL (2900 Eur) dydžio bauda.
B. H. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 292 straipsnio 1 dalį
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į B. H. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2021 m. spalio 21 d. iki 2021 m. gruodžio 17 d. ir neatlikta bausmės dalimi laikytina 58 MGL (2900 Eur) dydžio bauda.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 16 d. nutartimi nuteistųjų J. B. ir B. H. gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. J. B. ir B. H. nuteisti pagal BK 292 straipsnio 1 dalį už tai, kad, iš anksto susitarę bei veikdami bendrai su nuteistaisiais W. I. (W. I.), N. A. S. (N. A. S.) (šiems įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. baudžiamasis įsakymas), Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno neteisėtai valstybės sieną perėjusius, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius: jie 2021 m. spalio 21 d. apie 9.00 val. iš Molėtų miesto prieigų, tiksliai nenustatytos vietos, vykdami kaip keleiviai automobiliu „Audi Q7“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį vairavo W. I., važiuodami priekyje lydėjo automobilį „Volvo V40“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), t. y. jie žvalgė vietovę, ar nėra teisėsaugos pareigūnų, taip sudarydami sąlygas iš paskos važiuojančiam automobiliui „Volvo V40“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį vairavo N. A. S., netrukdomai neteisėtai gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius: M. B. (M. B.), B. A., S. A., H. A. (H. A.), taip neteisėtai gabeno šiuos asmenis Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 2021 m. spalio 21 d. 10.00 val., kol Vilniuje, Raugyklos g. 15A, buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistųjų J. B. ir B. H. gynėjas advokatas D. Raulušaitis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 2 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 16 d. nutartį bei bylą jiems nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė BK 292 straipsnio 1 dalies nuostatas ir neatribojo atsakomybės už pagalbą (gabenimą) neteisėtai valstybės sieną perėjusiam asmeniui, kuriam jokia grėsmė nekyla, ir pagalbą (gabenimą) asmeniui, kuris savo kilmės ar buvimo valstybėje yra persekiojamas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino, kokiu tikslu prieglobsčio prašytojams yra teikiama pagalba nelegaliai kertant valstybės sieną ir jau jiems esant prieglobstį teikiančios valstybės teritorijoje. Remiantis 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 31 straipsnio, Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija) (toliau – Direktyva), 7 straipsnio 1 dalies, Protokolo dėl neteisėto migrantų įvežimo sausuma, jūra ir oru, papildančio Jungtinių Tautų Organizacijos Konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (toliau – Protokolas), 2 straipsnio a punkto, 6 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarime Nr. KT53-A- N6/2023 pateiktais išaiškinimais, darytina išvada, kad neteisėtai valstybės sieną kirtusių asmenų, kurie Lietuvoje pripažinti prieglobsčio prašytojais, pavežimas automobiliu, siekiant suteikti pagalbą nelegaliai sieną perėjusiai N. A. S. seseriai, nėra tokio pavojingumo lygio, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
2.2. Nuteistiesiems inkriminuojama nusikalstama veika nesukėlė jokių neigiamų padarinių, kadangi visi nelegaliai valstybės sieną perėję asmenys, už kurių gabenimą automobiliu Lietuvos teritorija yra nuteisti J. B. ir B. H., Lietuvoje buvo pripažinti prieglobsčio prašytojais ir tokiu būdu jų buvimas Lietuvos teritorijoje buvo legalizuotas. Nors nurodyti teisės aktai nesuteikia imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės asmenims, kurie siekdami neteisėtai pasipelnyti per valstybės sieną neteisėtai gabena užsieniečius (tarp jų ir tuos, kurie vėliau prašo prieglobsčio), tačiau būtų nepagrįsta teigti, kad baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma ir asmenims, kurie pagalbą prieglobsčio prašytojams teikia siekdami jiems padėti išvengti persekiojimo jų kilmės ar buvimo valstybėse. Juolab atsakomybė negali būti taikoma asmenims, kurie prieglobsčio prašytojams teikia pagalbą šiems jau esant prieglobstį teikiančioje valstybėje. Kitu atveju būtų sukurta teisiškai ydinga situacija, kai valstybės (jų institucijos ir pareigūnai) tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais yra įpareigojamos prieglobsčio prašytojams teikti pagalbą, tačiau tuo pat metu už pagalbos suteikimą tokiems asmenims (pvz., pavežimą automobiliu Lietuvos teritorijoje, už ką šiuo atveju yra nuteisti J. B. ir B. H.) traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Byloje nėra jokių duomenų, kad J. B. ir B. H. pagalbą prieglobsčio prašytojams būtų teikę už atlygį ar esant kitų savanaudiškų tikslų. Taigi, darytina išvada, kad negali būti baudžiami ir asmenys, kurie prieglobsčio prašytojams, jau būnant Lietuvos teritorijoje, nesant jokių savanaudiškų motyvų, suteikė pagalbą – pavežė juos automobiliu.
2.3. Teisiškai nėra svarbu, kad pagalba prieglobsčio prašytojui, esančiam Lietuvos teritorijoje, teikiama dar iki to momento, kol jie oficialiai pateikia prašymus Migracijos departamentui dėl prieglobsčio suteikimo. Užsienietį pripažinus prieglobsčio prašytoju, kartu pripažįstama, kad jis negali būti baudžiamas ir už buvimą valstybės teritorijoje dar iki prašymo suteikti prieglobstį pateikimo. Be to, turi būti atsižvelgiama į tai, kad visi užsieniečiai, už kurių neteisėtą gabenimą buvo nuteisti J. B. ir B. H., nemokėjo lietuvių ar kitos kalbos, kuria Lietuvoje būtų galima susikalbėti, Lietuva jiems yra nepažįstama šalis, todėl jiems buvo sudėtinga suvokti, kada ir kaip kreiptis dėl prieglobsčio suteikimo. Taigi, tam tikras uždelsimas kreipiantis į Migracijos departamentą yra pateisinamas. Be to, Konvencijoje nėra numatyta, kad pabėgėlis turi teikti prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo pirmoje saugioje valstybėje, todėl asmuo gali siekti nuvykti į norimą šalį (tranzitu per kitas valstybes) ir ten prašyti prieglobsčio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gruodžio 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-217-628/2021 yra nurodęs, kad netgi tais atvejais, kai pareiškėjas tyčia vengia pateikti prašymą, pavyzdžiui, todėl, kad norėtų prašyti prieglobsčio kitoje valstybėje, kurioje apsistoję jo giminaičiai arba draugai, šis delsimas nebūtinai rodo, kad pareiškėjo poreikis gauti tarptautinę apsaugą yra nepagrįstas.
2.4. Apeliacinės instancijos teismas pernelyg išplėtė BK 292 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos vykdytojo sampratą. BK 292 straipsnio 1 dalies dispozicijoje vartojama formuluotė „užsieniečio gabenimas“ reiškia užsieniečio perkėlimą, transportavimą iš vienos vietos į kitą ir negali būti aiškinama tiek plečiamai, jog apimtų net vykimą kitu automobiliu kaip keleiviui, kad ir žvalgant vietovę, rodant kelio kryptį ir būnant pasirengus atlikti vertimą, kaip nepagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas. Kaltinime aprašyti nuteistųjų J. B. ir B. H. veiksmai galėtų būti kvalifikuojami nebent kaip padėjimas padaryti aptariamą nusikalstamą veiką, tačiau ne kaip tiesioginis šios nusikalstamos veikos vykdymas. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų atliktų veiksmų yra prieštaringos. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad J. B. ir B. H. yra nuteisti už tai, jog žvalgė vietovę, ar nėra teisėsaugos pareigūnų, taip sudarydami sąlygas iš paskos važiuojančiam automobiliui netrukdomai neteisėtai gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius užsieniečius. Tačiau šis teismas kartu nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog nuteistieji, važiuodami automobiliu, priekyje šalino kliūtis, kadangi neteisėtai Lietuvos Respublikoje esantys asmenys važiavo iš karto už jų, vienoje kolonoje, todėl nuteistieji neatliko jokių veiksmingų kliūčių šalinimo veiksmų. Kasatoriaus nuomone, formuluotės „sudarė sąlygas“ ir „šalino kliūtis“ reiškia iš esmės tą patį. Taigi, iš skundžiamos nutarties negalima suprasti, kaip nuteistieji, važiuodami atskiru automobiliu ir neturėdami galimybės atlikti jokių veiksmingų kliūčių šalinimo veiksmų, vis dėlto turėjo galimybę sudaryti sąlygas nusikalstamai veikai padaryti.
2.5. Apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas sprendimą nuteistuosius pripažinti inkriminuojamos nusikalstamos veikos vykdytojais, išėjo iš kaltinimo ribų ir šį sprendimą pagrindė nuteistųjų neva atliktais veiksmais, dėl kurių jie net nebuvo kaltinami, t. y. kad jie rodė kelio kryptį, o J. B. buvo pasirengęs užtikrinti vertimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neindividualizavo nuteistųjų J. B. ir B. H. veiksmų bei atskirai nepasisakė dėl jų atitikties BK 292 straipsnio 1 dalies dispozicijai. Dėl to lieka neaišku, kokius kaltinime nurodytus veiksmus atliko kiekvienas iš nuteistųjų. Nors abiejų nuteistųjų veiksmai aprašomi kartu, tačiau pagal bylos duomenis matyti, kad nuteistojo B. H. veiksmai apsiribojo tik važiavimu tuo pačiu automobiliu su J. B. ir W. I.. B. H. apskritai nežinojo, kas vyksta, o kai sužinojo, kad N. A. S. nori paimti savo nelegaliai valstybės sieną perėjusią seserį, supyko. Dėl to B. H. subjektyvieji bendrininkavimo požymiai teismų sprendimuose turėjo būti aptarti atskirai.
2.6. Žemesnės instancijos teismai padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimą, nes vadovavosi nepatikimais ir BPK 20 straipsnio reikalavimų neatitinkančiais įrodymais. Nuteistiesiems inkriminuojami veiksmai, siejami su vietovės žvalgymu, yra grindžiami tik jų pačių ir kartu su jais automobiliu vykusių N. A. S. ir W. I. vėlesnių ikiteisminio tyrimo metu (2021 m. gruodžio 17 d. ir 2022 m. gegužės 20 d.) atliktų apklausų metu duotais parodymais. Pradinių apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiami teisme visi paminėti asmenys parodė, kad neatliko jokių neteisėtai valstybės sieną perėjusių asmenų gabenimo veiksmų. Būtent šie parodymai ir yra teisingi. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistieji nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jų išreikštas kaltės pripažinimas ir duoti parodymai apie vietovės žvalgymą bei padėjimą gabenti nelegaliai sieną perėjusius asmenis buvo nulemti tuometinio jų gynėjo paaiškinimo, jog tai užtikrins jų paleidimą iš suėmimo ir proceso užbaigimą teismo baudžiamuoju įsakymu. Šiuos nuteistųjų parodymus patvirtina šios aplinkybės: nuteistieji ir W. I. bei N. A. S. savo ankstesnius parodymus pakeitė iš esmės tuo pačiu metu po to, kai pusantro mėnesio praleido būdami suimti; šių asmenų papildomos apklausos buvo atliekamos tomis pat dienomis, dalyvaujant tam pačiam gynėjui, o visų apklausų protokoluose surašytas vienodas tekstas; šie asmenys iš suėmimo buvo paleisti tą pačią dieną, kai davė minėtus parodymus, ir jiems buvo įteikti pranešimai apie proceso užbaigimą teismo baudžiamuoju įsakymu.
2.7. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistųjų J. B., B. H. ir W. I. bei N. A. S. parodymų patikimumą, analizavo viso proceso metu duotus parodymus ir nustatė jų prieštaringumą dėl atvykimo į Lietuvą aplinkybių bei tikslo ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistųjų teisme duoti parodymai turi būti vertinami kritiškai, kaip jų gynybinė pozicija, o tikėti reikia ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kai jie pripažino kaltę. Tai, kad šių asmenų parodymuose yra prieštaravimų, savaime nereiškia, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kai jie pripažino kaltę, yra teisingi. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti minėtų asmenų parodymų prieštaringumai yra susiję tik su neesminėmis bylos aplinkybėmis ir įvykiais dar iki inkriminuojamos nusikalstamos veikos pradžios. Byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių nuteistųjų J. B., B. H. ir W. I. bei N. A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie vietovės žvalgymą. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad dieną prieš sulaikymą nuteistieji automobiliu važinėjosi netoli valstybės sienos, kad prieš sulaikymą paskui automobilį „Audi Q7“, kuriuo kaip keleiviai vyko nuteistieji, važiavo automobilis „Volvo“, kuriame buvo nelegaliai sieną kirtę asmenys, ir kad kažkas iš automobilio „Audi Q7“ galimai rankos gestu parodė automobilio „Volvo“ vairuotojui automobilio statymo vietą prie viešbučio. Tačiau šios aplinkybės negali būti interpretuojamos kaip patvirtinančios nuteistųjų J. B., B. H. ir W. I. bei N. A. S. parodymus apie vietovės žvalgymą. Taigi, nuteistiesiems priskiriami veiksmai, siejami su vietovės žvalgymu, yra tik tyrimą atlikusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų spėjimas (prielaida).
2.8. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad nuteistųjų J. B., B. H. ir W. I. bei N. A. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kai jie pripažino kaltę, surašyti vienodu tekstu, kuris beveik atitinka pranešimų apie įtarimus tekstus. Minėti asmenys šių apklausų metu iš tikrųjų nedavė parodymų apie vietovės žvalgymą, kelio stebėjimą ir norą taip palengvinti N. A. S. žmonių gabenimą, šias frazes į apklausų protokolus įrašė apklausas atlikę ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o apklausiami asmenys protokolus pasirašė tik paveikti ilgo suėmimo laiko ir tuo metu turėto sumanymo kuo greičiau pabaigti procesą baudžiamuoju įsakymu. Apeliacinės instancijos teismas aptartas aplinkybes nepagrįstai vertino tik kaip apklausų protokolų surašymo trūkumus. Aptarti minėtų asmenų parodymai buvo surašyti pažeidžiant BPK taisykles, yra nepatikimi ir neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, todėl teismai negali jais remtis. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, tokie ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai turi būti vertinami kaip esminis BPK pažeidimas, nes jais buvo siekiama dirbtinai sukurti esminius bylos įrodymus ir tai neabejotinai kliudo vykdyti teisingumą. Konstatavus, kad nurodyti nuteistųjų J. B., B. H. ir W. I. bei N. A. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negali būti pripažinti įrodymais, bei apeliacinės instancijos teismui nurodžius, kad teismų sprendimai negali būti grindžiami ir G. A. (G. A.) parodymais, turi būti vadovaujamasi in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu ir daroma išvada, jog byloje nėra įrodymų, neginčijai patvirtinančių nuteistųjų kaltę padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Iš bylos medžiagos ir skundžiamų žemesnės instancijos teismų sprendimų matyti, kad teismai nustatė kitokias nusikalstamos veikos aplinkybes, nei skunde nurodo kasatorius. Šiuo atveju nuteistųjų J. B., B. H. neteisėti veiksmai pasireiškė ne paprastu asmenų, kuriems reikia pagalbos, pavėžėjimu, bet neteisėtai valstybės sieną perėjusių asmenų gabenimu, veikiant pagal bendrai sutartą ir suderintą nusikaltimo padarymo modelį, vienu automobiliu tiesiogiai vežant neteisėtai Lietuvoje esančius asmenis, o kitu, važiuojančiu priekyje, atliekant kitas iš anksto bendrininkų aptartas užduotis, tiesiogiai susijusias su minėtų asmenų gabenimu: kelio krypties rodymą, žvalgybą, taip užtikrinant sklandų asmenų gabenimą kitu automobiliu. Visais suderintais veiksmais buvo siekiama bendro rezultato – neteisėtai valstybės sieną perėjusių asmenų gabenimo iš vienos vietos į kitą. Tam buvo reikalingos visų bendrininkų pastangos. Nors nuteistieji nevairavo nė vieno iš automobilių, tačiau savo buvimu viename iš jų patys tiesiogiai dalyvavo gabenant valstybės sieną kirtusius asmenis ir buvo pasirengę esant būtinumui atlikti iš anksto prisiimtą vaidmenį (pvz., padėti susikalbėti su pareigūnais, žvalgyti vietovę ir pan.).
3.2. Atlikdami tokius veiksmus nuteistieji suprato, kad elgiasi nusikalstamai ir kartu su kitais asmenimis vykdo neteisėtai Lietuvos sieną perėjusių asmenų gabenimą, ir norėjo taip veikti, t. y. jie veikė tyčia. Nuteistųjų tyčios kryptingumą ir suvokimą nusikalstamą veiką vykdant kartu su kitais asmenimis pagrindžia byloje nustatytos aplinkybės, kad dieną prieš nusikaltimo padarymą nuteistieji juos sustabdžiusiems pareigūnams teikė melagingą informaciją apie savo kelionės tikslus ir kad, gavę informaciją apie neteisėtai valstybės sieną perėjusių asmenų buvimo vietą, jie važiavo šiuos asmenis pasitikti ir lydėti (gabenti) toliau. Taigi, teismų nustatyti nuteistųjų veiksmai atitiko nusikalstamos veikos, nustatytos BK 292 straipsnio 1 dalyje, vykdytojų požymius, todėl baudžiamasis įstatymas jiems pritaikytas tinkamai. Skunde nurodoma aplinkybė, kad nuteistųjų veiksmai nesukėlė neigiamų padarinių, neturi reikšmės jų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui, kadangi BK 292 straipsnyje nustatytos veikos sudėtis yra formalioji.
3.3. Nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės nešalina ir kasaciniame skunde minimos aplinkybės, kad jų neteisėtai gabenti asmenys vėliau buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 291 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Konvencijoje ir kituose su pabėgėlių apsauga susijusiuose tarptautiniuose teisės aktuose teisinė apsauga nustatyta būtent neteisėtai sieną kertantiems asmenims, t. y. patiems pabėgėliams, o ne juos įvairiais būdais gabenantiems tretiesiems asmenims. Taigi, teisinis imunitetas tikslingai taikomas tiems asmenims, kurie turi pagrindą prašytis prieglobsčio ir kuriems reikia pagalbos dėl realios grėsmės jų kilmės valstybėje. Tačiau tai nereiškia, kad analogiška apsauga turi būti taikoma ir tiems, kurie yra visiškai saugūs, tačiau neretai už savo pagalbą pergabenant migrantus siekia gauti neteisėtų pajamų. Nustačius imunitetą nuo baudžiamosios atsakomybės tokiems asmenims, būtų iškreipta tarptautinių principų bei sutarčių esmė, suteikiant galimybę jiems nepagrįstai išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nacionaliniuose teisės aktuose, tarp jų ir BK, nenustatyta jokių išimčių dėl baudžiamosios atsakomybės netaikymo asmenims, neteisėtai Lietuvoje gabenusiems asmenis, neteisėtai perėjusius valstybės sieną, nors jiems vėliau buvo suteiktas prieglobsčio prašytojo statusas.
3.4. Kasatorius skunde nepagrįstai nurodo, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino nuteistųjų J. B., B. H. ir W. I. bei N. A. S. viso proceso metu duotus parodymus, taip padarydami esminį BPK pažeidimą. Kaip matyti iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties, minėtų asmenų parodymų vertinimui šis teismas skyrė ypatingą dėmesį ir išsamiai bei motyvuotai pasisakė, kodėl tiki jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus vertina kaip gynybos taktiką ir atmeta. Kasaciniame skunde nurodomas motyvas, kad minėtų asmenų parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo duoti siekiant būti greičiau paleistiems iš suėmimo, prieštarauja bylos medžiagai. Paskutinius parodymus, kai nuteistieji ir minėti liudytojai pripažino padarę jiems inkriminuojamą veiką, davė praėjus beveik 5 mėnesiams po jų paleidimo iš suėmimo. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, visos šių asmenų apklausos buvo atliktos laikantis BPK reikalavimų, jose dalyvavo gynėjai, taip pat buvo užtikrinamas tinkamas vertimas. Niekas neišsakė pastabų dėl apklausų eigos ar turinio. Taigi, žemesnės instancijos teismai išnagrinėjo bylą, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių. Teismai aiškinosi nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir savo išvadas dėl nuteistųjų J. B. ir B. H. kaltės grindė ištirtų ir visapusiškai įvertintų bylos įrodymų visuma.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistųjų J. B. ir B. H. gynėjo advokato D. Raulušaičio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Dėl šių nuostatų taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-70-895/2018, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-39-1073/2022).
6. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistųjų J. B. ir B. H. gynėjo kasacinis skundas paduotas iš esmės dėl BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimų laikymosi žemesnės instancijos teismuose ir BK 24 straipsnio bei BK 292 straipsnio 1 dalies taikymo žemesnės instancijos teismuose. Vadinasi, šie kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio reikalavimus. Kita vertus, kasaciniame skunde dėmesio skiriama ir bylos faktinių aplinkybių bei įrodymų analizei, ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, pateikiamos savos byloje tirtų faktų ir įrodymų interpretacijos bei nuomonės dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, jų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribų, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl BPK 20 straipsnio 4, 5 dalies reikalavimų
7. Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių pažeidimai, nes žemesnės instancijos teismai vadovavosi nepatikimais ir įrodymams keliamų reikalavimų neatitinkančiais duomenimis (ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistųjų J. B., B. H. ir W. I. bei N. A. S. parodymais), o savo išvadas grindė prielaidomis ir abejonėmis, kurios privalėjo būti aiškinamos nuteistųjų naudai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo teiginiais.
8. Bylos duomenų pripažinimo įrodymais, jų tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021, 2K-73-495/2022).
9. Pažymėtina, kad proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
10. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų J. B., B. H. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 292 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos liudytojo – Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūno E. Vorobjovo parodymais, kad nuteistieji J. B., B. H. ir W. I. bei N. A. S. dieną prieš tai, kai buvo sulaikyti, buvo du kartus sustabdyti Ignalinos rajone, kad būtų patikrinti, ir nuo pareigūnų slėpė jų buvimo minėtose apylinkėse tikslą; liudytojų – Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų N. Garlienės, M. Bičkovo, G. Keršulytės-Škarnulienės, M. Šantaro, N. Petrovskio parodymais apie minėtų asmenų stebėjimo ir sulaikymo aplinkybes, tikrinant kriminalinės žvalgybos informaciją dėl galimo neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną. Šių liudytojų parodymai sutampa su teisiamajame posėdyje perskaitytais ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamųjų apklaustų J. B., B. H., W. I. ir N. A. S. parodymais, kai jie pripažino savo kaltę ir papasakojo apie savo nusikalstamus veiksmus, Lietuvos Respublikos teritorijoje gabenant neteisėtai valstybės sieną perėjusius, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius. Nors apklausiami pirmosios instancijos teisme nuteistieji J. B. ir B. H. nepatvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu trijų apklausų metu pas ikiteisminio tyrimo pareigūną duotų parodymų, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl nuteistųjų teisme duotais parodymais apie jų buvimą nusikaltimo vietoje netiki.
10.1. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus; įstatymas nenustato, kokie įrodymai šiais parodymais gali būti tikrinami. Tokie parodymai gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant, pvz., teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014,2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-1073/2021).
10.2. Taip pat pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirta rašytine bylos medžiaga: E. Milašiaus tarnybiniu pranešimu apie minėtų asmenų patikrinimo Ignalinos rajone aplinkybes, N. Garlienės tarnybiniu pranešimu apie minėtų asmenų stebėjimo ir sulaikymo aplinkybes, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolais bei kita bylos medžiaga. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo motyvai, padarytos įrodymais pagrįstos išvados, nurodant, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai patvirtina, kad nuteistieji J. B., B. H. Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno neteisėtai valstybės sieną perėjusius, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).
11. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistųjų J. B. ir B. H. gynėjo apeliacinį skundą bei dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė argumentuotas išvadas dėl apeliacinio skundo ir motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistųjų kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 292 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos ir teisingos (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: įrodymai buvo įvertinti laikantis įstatymo reikalavimų, tiek kiekvienas atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susieti į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų teisėtumu (galimybe remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistųjų J. B., B. H. ir W. I. bei N. A. S. parodymais), patikimumu ir pakankamumu (konstatuojant nuteistųjų J. B., B. H. kaltę), šie argumentai motyvuotai atmesti, gynybos keliamos versijos paneigtos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistųjų J. B., B. H. gynėjo apeliaciniame skunde, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.
12. Žemesnės instancijos teismai tyrė ir vertino nuteistųjų J. B., B. H. ir W. I. bei N. A. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, davimo aplinkybes (teisės į gynybą užtikrinimo aspektu). Apklausiami pirmosios instancijos teisme nuteistieji teigė, kad savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kai pripažino savo kaltę ir teigė, jog ketino neteisėtai sieną perėjusius asmenis gabenti į Vokietiją, davė dėl to, kad jau ilgą laiką buvo suimti, o tuometis jų gynėjas sakė, jog jie bus paleisti iš suėmimo tik tuo atveju, jei pripažins kaltę ir sakys, kad padėjo gabenti nelegaliai valstybės sieną perėjusius asmenis. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad dauguma aptariamų apklausų ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta, kai minėti asmenys buvo suimti. Tačiau byloje nėra duomenų, kad šių asmenų prisipažinimas padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą buvo nulemtas jų paleidimo iš suėmimo. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, paskutinį kartą nuteistieji J. B., B. H. ir W. I. bei N. A. S. buvo apklausti po jų paleidimo iš suėmimo praėjus beveik penkiems mėnesiams. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutiko su nuteistųjų J. B., B. H. gynėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad minėtų asmenų apklausos protokoluose užfiksuoti parodymai yra itin panašūs. Toks parodymų perrašinėjimas iš tiesų nėra tinkamas, nes apie tą patį įvykį kiekvienas asmuo pasakoja individualizuotai, su asmeniškai pastebėtomis ir įvertintomis detalėmis. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas šio parodymų surašymo trūkumo pagrįstai nelaikė esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, kadangi visos apklausos buvo atliktos laikantis BPK reikalavimų, jų metu dalyvavo nuteistųjų pasirinkti ar paskirti gynėjai, buvo užtikrintas tinkamas vertimas. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, po kiekvienu protokolu yra apklausto asmens ir jo gynėjo įrašas, kad su protokolu susipažino ir pastabų neturi, protokolą pasirašė jie, vertėjas ir tyrėja. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaip liudytoja buvo apklausta šias apklausas atlikusi tyrėja M. Aštrauskaitė, kuri patvirtino tuo metu buvusių įtariamųjų duotų parodymų turinį.
13. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad neturi pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo metu nuteistųjų J. B., B. H. ir W. I. bei N. A. S. išsakytu kaltės pripažinimu ir atitinkamai tą poziciją patvirtinančiais jų parodymais. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai tinkamai motyvavo, kodėl pripažino nuteistųjų J. B., B. H. ir W. I. bei N. A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patikimais, gautais teisėtu būdu ir jais vadovavosi. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad, grindžiant teismo išvadas minėtų asmenų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, buvo pažeisti BPK reikalavimai.
14. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistųjų J. B., B. H. gynėjo kasacinio skundo argumentais, kad jų kaltė padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 292 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta neleistinais įrodymais, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Byloje žemesnės instancijos teismų išsamiai įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, pateiktos motyvuotos įrodymų vertinimo išvados. Apeliacinės instancijos teismo atliktas galutinis įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus.
15. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad panaikinti žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus nuteistųjų J. B., B. H. gynėjo kasaciniame skunde nurodytais argumentais dėl tariamai padarytų esminių BPK pažeidimų nėra teisinio pagrindo.
Dėl bendrininkavimo
16. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pernelyg išplėtė BK 292 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos vykdytojo sampratą. Kasatoriaus nuomone, kaltinime aprašyti nuteistųjų J. B. ir B. H. veiksmai (vykimas kitu automobiliu kaip keleiviams) galėtų būti kvalifikuojami nebent kaip padėjimas padaryti aptariamą nusikalstamą veiką, tačiau ne kaip tiesioginis šios nusikalstamos veikos vykdymas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo teiginiais.
17. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi, bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163-648/2015, 2K-91-511/2022, 2K-279-697/2022). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91-511/2022, 2K-133-489/2023). Bendrininkavimo atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą – tiek susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu, tiek ir bendrą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu.
18. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdžiu). Šiame kontekste pabrėžtina, kad bendravykdis yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-511/2019, 2K-278-303/2020, 2K-51-788/2022 ir kt.). Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Teismų praktikoje konstatuota, kad padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatybė yra ta, jog jis tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, bet atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, 2K-53-222/2017, 2K-345-511/2018, 2K-144-693/2019). Padėjėjo pagalba visada nukreipta į konkrečios nusikalstamos veikos padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Padėjėjas padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą ir taip prisideda prie bendros veiklos bei jos rezultato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, 2K-345-511/2018, 2K-24-654/2023).
19. Nagrinėjamoje byloje nustatyti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai: tiek J. B. ir B. H. susitarimas daryti nusikaltimą, nurodytą BK 292 straipsnio 1 dalyje, kartu su W. I. ir N. A. S., tiek ir bendra tyčia taip veikti. Byloje nustatyta, kad J. B., B. H., W. I. ir N. A. S. buvo pažįstami, kartu susitarė vykti paimti neteisėtai valstybės sieną perėjusių, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių ir juos toliau gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje, važiuojant dviem atskirais automobiliais vienam netoli kito. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, šiuo atveju nuteistieji veikė pagal bendrai sutartą ir suderintą nusikaltimo padarymo modelį, vienu automobiliu, kurį vairavo N. A. S., buvo tiesiogiai vežami neteisėtai Lietuvoje esantys asmenys, o kitu automobiliu, važiuojančiu priekyje, kurį vairavo W. I. ir kuriame kaip keleiviai važiavo nuteistieji J. B. bei B. H., buvo atliekamos kitos užduotys, tiesiogiai susijusios su minėtų asmenų gabenimu: kelio krypties rodymas, žvalgyba, taip užtikrinant sklandų asmenų gabenimą kitu automobiliu. Taigi, J. B., B. H., W. I. ir N. A. S. veikė suderinę savo veiksmus, suvokdami visus bendrai daromos veikos požymius, savo vaidmenį ir faktą, kad veikė ne kiekvienas atskirai, o bendrai. Visais suderintais veiksmais buvo siekiama bendro rezultato – neteisėtai valstybės sieną perėjusių asmenų gabenimo iš vienos vietos į kitą. Nors nuteistieji J. B., B. H. nevairavo nė vieno iš automobilių, tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad savo buvimu viename iš jų jie patys tiesiogiai dalyvavo gabenant neteisėtai valstybės sieną kirtusius asmenis. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, sklandus neteisėtai Lietuvoje esančių asmenų gabenimas Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo įmanomas tik nuteistiesiems J. B., B. H., W. I. ir N. A. S. suderinus veiksmus bei juos vykdant.
20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistųjų J. B. ir B. H. veiksmams baudžiamasis įstatymas, pripažįstant juos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 292 straipsnio 1 dalyje, vykdytojais, buvo pritaikytas tinkamai. Be to, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, žemesnės instancijos teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nurodė ir konkrečius nuteistųjų J. B., B. H., kaip vykdytojų, veiksmus, kuriuos jie atliko neteisėtai gabendami neteisėtai valstybės sieną perėjusius, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius.
Dėl BK 292 straipsnio 1 dalies taikymo
21. Kasaciniame skunde, remiantis tarptautiniais teisės aktais, teigiama, kad neteisėtai valstybės sieną kirtusių asmenų, kurie Lietuvoje pripažinti prieglobsčio prašytojais, pavežimas automobiliu, siekiant suteikti pagalbą nelegaliai sieną perėjusiai N. A. S. seseriai, nėra tokio pavojingumo lygio, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo teiginiais.
22. BK 292 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje. BK 292 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos dvi alternatyvios, tačiau atskirų požymių visuma apibrėžtos nusikalstamų veikų sudėtys. Tai reiškia, kad vienu atveju būtina nustatyti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčio užsieniečio neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, kitu atveju būtina nustatyti neteisėtai valstybės sieną perėjusio užsieniečio gabenimo ar slėpimo Lietuvos Respublikos teritorijoje požymius atitinkančias aplinkybes. Šio nusikaltimo objektyviajai pusei įgyvendinti pakanka, kad būtų atliktas bet kuris vienas iš šio straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų. Asmens gabenimas Lietuvos Respublikos teritorijoje reiškia jau Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai esančio asmens bet kokį pervežimą, pervedimą, perskraidinimą ar kitokį gabenimą. Toks gabenimas yra viena iš nurodytame straipsnyje nustatytų alternatyvių veikų, todėl nebūtina, kad asmuo dalyvautų ir asmens gabenime į Lietuvos Respubliką ar iš jos.
23. Šioje byloje J. B. ir B. H. nuteisti už tai, kad, iš anksto susitarę bei veikdami bendrai su nuteistaisiais W. I., N. A. S., Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno neteisėtai valstybės sieną perėjusius, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, šiuo atveju J. B. ir B. H. neteisėti veiksmai pasireiškė ne paprastu asmenų, kuriems reikia pagalbos, pavėžėjimu, bet neteisėtai valstybės sieną perėjusių asmenų gabenimu, veikiant pagal bendrai sutartą ir suderintą nusikaltimo padarymo modelį. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, gavę informaciją apie neteisėtai valstybės sieną perėjusių asmenų buvimo vietą, nuteistieji J. B. ir B. H. suprato, kad kartu su W. I. ir N. A. S. važiuoja paimti bei toliau gabenti minėtų asmenų. Taigi, žemesnės instancijos teismai tinkamai nustatė nuteistųjų kaltės formą ir padarė pagrįstą išvadą, kad pirmiau aptartus veiksmus jie atliko veikdami tiesiogine tyčia, t. y. J. B. ir B. H. suvokė savo veiksmų pobūdį, jog Lietuvos Respublikoje gabena neteisėtai valstybės sieną perėjusius migrantus, ir norėjo taip veikti.
24. Nors nuteistieji teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad tokiu būdu buvo norima gabenamus asmenis pristatyti į policijos įstaigą, tačiau žemesnės instancijos teismai, remdamiesi byloje esančiais įrodymais, pagrįstai atmetė šią jų iškeltą versiją. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose, šiuo atveju nuteistieji nesiėmė jokių veiksmų pranešti pareigūnams apie neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius asmenis, t. y. nepranešė apie tai bendruoju pagalbos telefonu, nedelsdami nenuvežė minėtų asmenų į artimiausią Valstybės sienos apsaugos tarnybos postą ar kitą įstaigą, nors pakeliui nuo migrantų paėmimo vietos iki viešbučio ir visai šalia viešbučio buvo įvairių policijos įstaigų. Be to, dieną prieš įvykį, kai nuteistieji Dūkštų sen., Ignalinos r., ieškojo neteisėtai sieną perėjusių asmenų, norėdami juos paimti, ir buvo du kartus pasienio pareigūnų sustabdyti, kad būtų patikrinti, nuo pareigūnų slėpė jų buvimo minėtose apylinkėse tikslą. Įvykio dieną, nuteistuosius sustabdžius pareigūnams, niekas taip pat neketino perduoti pareigūnams migrantų, o vienas iš gabentojų (N. A. S.) net bandė bėgti nuo pareigūnų. Tokios byloje nustatytos aplinkybės žemesnės instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad nuteistieji minėtų neteisėtai Lietuvos Respublikoje esančių asmenų nesiekė nugabenti į atitinkamas valstybės institucijas, o juos sąmoningai neteisėtai gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje, turėdami tikslą vėliau juos išgabenti į Vokietiją.
25. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų, jog J. B. ir B. H. pagalbą prieglobsčio prašytojams būtų teikę už atlygį ar esant kitų savanaudiškų tikslų, tačiau šiuo atveju tai neturi įtakos nuteistųjų padarytos veikos kvalifikavimui pagal BK 292 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad savanaudiškos paskatos yra aptariamą veiką kvalifikuojantis požymis, kurį nustačius nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 292 straipsnio 2 dalį. Be to, nuteistųjų padarytos veikos kvalifikavimui neturi reikšmės ir kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad aptariama nusikalstama veika nesukėlė neigiamų padarinių, kadangi visi nelegaliai valstybės sieną perėję asmenys, už kurių gabenimą Lietuvos teritorija yra nuteisti J. B. ir B. H., Lietuvoje buvo pripažinti prieglobsčio prašytojais. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 292 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, todėl padarinių kilimas nėra būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis.
26. Nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės nešalina ir kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jų neteisėtai gabenti asmenys vėliau buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 291 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nei nacionaliniuose, nei tarptautiniuose teisės aktuose nėra nustatyta išimčių, susijusių su neteisėtų migrantų gabentojų baudžiamąja atsakomybe.
26.1. 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad susitariančiosios valstybės neskiria nuobaudų už neteisėtą įvažiavimą ar neteisėtą buvimą jų teritorijoje pabėgėliams, kurie, atvykę iš teritorijos, kur jų gyvybei ar laisvei grėsė 1 straipsnyje nurodytas pavojus, įvažiuoja į šių valstybių teritoriją arba yra joje be leidimo, jeigu jie patys nedelsdami prisistato valdžios institucijoms ir išsamiai paaiškina savo neteisėtą įvažiavimą ar buvimą. Taigi, tarptautiniuose teisės aktuose teisinė apsauga numatyta būtent neteisėtai sieną kertantiems asmenims, t. y. patiems pabėgėliams, o ne juos įvairiais būdais gabenantiems tretiesiems asmenims. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, tai reiškia, kad teisinis imunitetas taikomas tikslingai tiems asmenims, kurie turi pagrindą prašytis prieglobsčio ir kuriems reikia pagalbos dėl realios grėsmės jų kilmės valstybėje. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad tai savaime neleidžia spręsti, jog analogiška apsauga turi būti taikoma ir tiems, kurie yra visiškai saugūs, tačiau neretai už savo pagalbą pergabenant migrantus siekia gauti neteisėtų pajamų. Nustačius imunitetą nuo baudžiamosios atsakomybės tokiems asmenims, būtų iškreipta tarptautinių principų bei sutarčių esmė, suteikiant galimybę jiems nepagrįstai išvengti baudžiamosios atsakomybės.
26.2. BK 291 ir 292 straipsniuose taip pat nėra nustatyta išimčių pabėgėlius neteisėtai gabenantiems asmenims. Pagal BK 291 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. BK 291 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį atleidžiamas užsienietis, kuris neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise. Tuo tarpu BK 292 straipsnyje, kuriame nustatyta atsakomybė už neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną, nėra įtvirtinta galimybė asmens atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu šis per valstybės sieną ar valstybės teritorijoje gabeno pabėgėlį ar prieglobsčio prašytoją.
27. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė BK 292 straipsnio 1 dalį ir priėmė įstatymo reikalavimus atitinkančius procesinius sprendimus. Priešingai nei teigia kasatorius, J. B. ir B. H. kaltė pagal BK 292 straipsnio 1 dalį įrodyta tinkamai, o nuteistųjų padarytų aptariamų veiksmų vertinti nepavojingais bei neužtraukiančiais baudžiamosios atsakomybės nebuvo teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistųjų J. B. ir B. H. gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą.
Teisėjai Algimantas Valantinas
Olegas Fedosiukas
Alvydas Pikelis
