Baudžiamoji byla Nr. 2K-192/2012
Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00417-2010-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.26.2.1; 1.2.8.4.3 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. K. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutarties.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžiu G. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsniu, bausmės apimtos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 7 MGL (910 Lt) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartimi nuteistosios G. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
G. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad 2010 m. balandžio 23 d., apie 20.00 val.,,,duomenys neskelbtini“, viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, stebint kitiems nepilnamečiams, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. siekdama sudrausminti jos sūnų nuskriaudusį mažametį E. S., priėjo prie jo, tyčia paėmė už plaukų, juos tampė, ranka sudavė ne mažiau kaip du kartus per veidą, keliu sudavė ne mažiau kaip du kartus į veido sritį ir ne mažiau kaip du kartus į krūtinės ir pilvo sritį, taip sukėlė mažamečiui nukentėjusiajam E. S., gimusiam 1999 m. gruodžio 25 d., fizinį skausmą ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistoji prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorė nurodo, kad priimant teismų sprendimus padaryta esminių BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringas ir visiškai nepagrįstas išvadas, nes neišanalizavo įrodymų turinio, jų tarpusavio ryšio, neįvertino įrodymų visumos, neatsižvelgė į objektyvius įrodymus – teismo medicinos ekspertų L. U. ir R. R. išvadas, itin prieštaringus liudytojų V. Č., D. Č., S. L. ir A. Z. parodymus vertino atsietai nuo kitų įrodymų ir nepagrįstai suteikė jiems didesnę įrodomąją reikšmę, esminių prieštaravimų ir neaiškumų nevertino jos (kasatorės) naudai, taip pat nevertino ją teisinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas šių esminių proceso pažeidimų nepašalino, padarė tik formalias ir nemotyvuotas išvadas, apeliacinio skundo esminių argumentų neišnagrinėjo.
Kasatorė nurodo, kad objektyvūs bylos įrodymai neginčijamai patvirtina, kad nukentėjusiajam nebuvo padaryta jokių sužalojimų: specialisto 2010 m. gegužės 7 d. išvadoje nėra konstatuota jokių nukentėjusiojo kūno sužalojimų; dr. R. R. 2011 m. sausio 27 d. atsakyme į gynėjo klausimus dėl E. S. traumos vertinimo nurodoma, kad, sudavus kelis smūgius į veidą rankomis ir ypač keliu, nukentėjusiojo veide turėjo likti sužalojimų, kurie turėjo būti matomi gydytojų apžiūros metu 2010 m. balandžio 27 d., t. y. ketvirtą dieną po traumos, nes per keturias dienas tokie sužalojimai (poodinės kraujosruvos, odos nubrozdinimai ar kt.) neišnyksta. Specialistai šias išvadas patvirtino teisme. Be to, kad ji E. S. nemušė, patvirtina tiek jos pačios, tiek liudytojų N. P., D. K. ir V. M. De Cruz parodymai. Kartu visi šie įrodymai patvirtina, kad nukentėjusiojo ir liudytojų V. Č., D. Č., S. L., A. Z. parodymai yra neteisingi. Visų pirma dėl to, kad jų parodymus apie stiprius smūgius kojomis, keliais ir rankomis nukentėjusiajam į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas paneigia objektyvūs įrodymai – dvi specialistų išvados (beje, teismas nevertino dr. R. R. 2011 m. sausio 27 d. konsultacijos). Be to, nukentėjusiojo ir liudytojų V. Č., D. Č., S. L. bei A. Z. parodymai skiriasi dėl daugelio esminių aplinkybių: smurto pobūdžio, intensyvumo, suduotų smūgių kiekio ir jų lokalizacijos, vaiko padėties, tampymo už plaukų ir kt. Nors teismas tikėjo šių liudytojų parodymais ir laikė juos patikimais, vis dėlto neatsižvelgė į jų nurodytus kitus mažamečio atžvilgiu panaudotus smurtinius veiksmus (smūgius į nugarą, spardymą, nuo stiprių smūgių jam parkritus ant žemės, ir kt.), nuosprendyje dėl to nepasisakė. Be to, teismas neįvertino, kad V. ir D. Č. yra jos (kasatorės) kaimynai, su kuriais ji konfliktuoja, o S. L. – jų šeimos draugė, todėl jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Dėl šių asmenų parodymų patikimumo teismui turėjo kilti abejonių.
Kasatorės manymu, teismo išvada, kad jos suduoti smūgiai rankomis ir kojomis buvo „kitoks fizinis kontaktas, nepalikęs vizualių požymių“, nepagrįsta. Teismas, pašalinęs iš kaltinimo smūgius ir vietoje jų nurodęs žodžius „sudavė“ ir „kertant“, šios išvados nemotyvavo ir nenurodė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Semantine prasme žodžių „sudavė“ ir „kertant“ reikšmė yra analogiška žodžiams „smūgiavo“ ar „suduodant smūgius“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Taigi mušimas suduodant ir kertant ranka bei keliu yra visiškai tapatus smūgių sudavimui. Kadangi teismas konstatavo smūgių sudavimą, tai smūgių pašalinimas iš kaltinimo yra nepagrįstas. Teismo išvada, kad ji, atlikdama nuosprendyje nurodytus veiksmus, galėjo numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, pagrįsta prielaidomis. Kasatorė tvirtina, kad, įvertinus bylos aplinkybes ir įrodymus, ji turėjo būti išteisinta.
Be to, kasatorė prašo atkreipti dėmesį į tai, kad jos sūnus V. M. De Cruz įvykio vakarą buvo sumuštas E. S. ir A. Z. (šią aplinkybę patvirtino liudytojas D. K., pripažino ir E. S. su A. Z.), E. S. tėvai įvykio vakarą buvo girti. Esant tokioms aplinkybėms, kasatorės manymu, nukentėjusysis E. S. bei liudytojas A. Z. davė neteisingus parodymus, siekdami išvengti atsakomybės už jos sūnaus sumušimą, o E. S. tėvai, – siekdami išvengti atsakomybės už nepilnamečio sūnaus nepriežiūrą. Beje, pareiškimą policijai R. S. padavė po 4 dienų, nurodydama tik tai, kad ji (kasatorė) jos sūnų stumdė. Teismai šių aplinkybių neįvertino.
Atsiliepimu į nuteistosios kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė neteisi, jog teismai vadovavosi tik ją kaltinančiais įrodymais, kad nesigilino į jos bendravimą su nukentėjusiuoju bandant jį sudrausminti dėl netinkamo elgesio su jos sūnumi. Savo išvadas dėl nuteistosios kaltumo teismai grindė iš esmės vienodais ir dėl esminių detalių sutampančiais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys, t. y. liudytojų A. Z., V. Č., D. Č. ir S. L. parodymai. Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nuteistoji, viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, demonstruodama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, stebint kitiems asmenims, tampė mažametį už plaukų, ranka ir keliu sudavė į veidą, krūtinę ir pilvą. Taip smurtaudama sukėlė mažamečiui fizinį skausmą, taip pat sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistosios kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, t. y. liudytojų D. K., N. P. ir V. M. De Cruz parodymus. Nepagrįsti kasatorės argumentai, kad nukentėjusiojo ir jo sumušimo faktą patvirtinusių liudytojų parodymais teismas negalėjo remtis dėl to, kad juos paneigia specialistų išvados ir jų paaiškinimai teisme apie tai, kad jokių trauminio poveikio požymių ant nukentėjusiojo kūno nebuvo rasta. Teismas, išsamiai ištyręs visus bylos įrodymus, konstatavo, kad nuteistoji ranka bei keliu suduodama smūgius mažamečiui sukėlė jam fizinį skausmą. Nustatytos faktinės aplinkybės apie inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą atitinka įrodymų turinį, įrodymai įvertinti tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Skunde pacituoti nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų fragmentai bei išdėstyta kasatorės nuomonė dėl jų vertinimo nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo savaime nelaikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Apeliacinės instancijos teismas patikrino priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Į esminius kasatorės skundo argumentus atsakyta. Kasatorės argumentai, kad ji jokio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, o tik paėmusi už pečių norėjo sudrausminti, motyvuotai atmesti. Teismas, įvertinęs nukentėjusiojo, liudytojų A. Z., V. Č., D. Č. ir S. L. parodymus, konstatavo, kad prieštaravimai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo teigti, kad šie parodymai neatitinka tikrovės ir paneigia kasatorės smurto faktą prieš mažametį. Priešingai nei teigia kasatorė, teismas pasisakė ir tinkamai įvertino specialisto išvadą ir specialistų paaiškinimus pirmosios instancijos teisme.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorė nurodo, kad teismas nevertino dr. R. R. 2011 m. sausio 27 d. konsultacijos. Iš bylos duomenų matyti, kad dr. R. R. 2011 m. sausio 27 d. konsultacija pagal nuteistosios gynėjo prašymą pridėta prie bylos kaip įrodymas, taigi teismas prisiėmė pareigą šį įrodymą ir įvertinti. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje ši konsultacija neišdėstyta, kaip ir specialistų L. U. ir R. R. paaiškinimai, duoti pirmosios instancijos teisme. Tačiau iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje išdėstyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, kvalifikavimo motyvai ir išvados, matyti, kad teismas šiuos duomenis vertino. Pažymėtina, kad dr. R. R. 2011 m. sausio 27 d. konsultacijos turinys visiškai atitinka šio specialisto teisme duotus paaiškinimus. Įvertinęs specialistų paaiškinimus (taigi ir dr. R. R. konsultaciją), kad fizinis veiksmas, po kurio nelieka jokių sužalojimo požymių, negali būti traktuojamas kaip smūgis, teismas smūgius iš kaltinimo pašalino, nurodydamas, kad tai buvo sudavimas ranka ir keliu, t. y. kitoks fizinis kontaktas, nepalikęs vizualių požymių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad buvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nes dr. R. R. 2011 m. sausio 27 d. konsultacija iš esmės įvertinta. Kartu pažymėtina, kad smūgių pašalinimas iš kaltinimo motyvuotas ir pagrįstas pirmiau išvardytais bylos duomenimis.
Kasatorė tvirtina, kad liudytojų V. Č., D. Č. ir S. L. parodymai yra nepatikimi, nes Č. yra jos kaimynai, su kuriais ji konfliktuoja, o S. L. – jų šeimos draugė. Tokie teiginiai nepagrįsti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Šių liudytojų parodymai gauti teisėtais būdais (jų gavimo teisėtumo kasatorė neginčija), jie patikrinti teisiamajame posėdyje apklausus šiuos asmenis, pateikus jiems klausimus, palyginus su kitais bylos duomenimis. Kaltinamoji ir jos gynėjas šiame procese dalyvavo, teikė klausimus ir aiškinosi svarbias jiems aplinkybes. Teismas, įvertinęs minėtų liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad jie nuoseklūs, juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl nėra pagrindo jais abejoti. Kasatorės teiginiai apie nukentėjusiojo ir liudytojų V. Č., D. Č., S. L., A. Z. parodymų prieštaringumą deklaratyvūs. Akivaizdu, kad liudytojų parodymai apie matytą smurtą prieš mažametį galėjo nesutapti dėl detalių, tačiau dėl esmės jie sutapo, t. y. patvirtino nukentėjusiojo parodymus apie kasatorės prieš jį panaudotą smurtą. Be to, pažymėtina, kad nuteistoji apeliacinės instancijos teisme neprašė atlikti įrodymų tyrimo tam, kad būtų pašalinti šie prieštaravimai.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir kasatorės kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų, kurių turinys nuosprendyje išdėstytas ir nurodyti vertinimo motyvai, visuma, todėl kasatorės teiginys, kad jos kaltė pagrįsta prielaidomis, nepagrįstas. BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų nepadaryta. Buvo įvertinti tiek kasatorę kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai. Teismas motyvuotai atmetė liudytojų N. P. ir D. K. parodymus, nurodydamas, kad jie prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms, kitų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymams, be to, šių liudytojų parodymai nesutampa ir tarpusavyje. Priešingai nei tvirtina kasatorė, teismas atsižvelgė ir į specialisto 2010 m. gegužės 7 d. išvadą, ir į dr. R. R. 2011 m. sausio 27 d. konsultaciją, tačiau šie duomenys nei patvirtina, nei paneigia kasatorės kaltę, nes veikoje, kuri teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, nukentėjusiajam nebuvo konstatuota jokių trauminio poveikio požymių. Nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, kuris pagrįstas nukentėjusiojo ir liudytojų A. Z., V. Č., D. Č., S. L., R. S., D. G. parodymais.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl kasatorės kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir kurių negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Šios instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nes tam procesiniam veiksmui atlikti nenustatė įstatyme numatyto pagrindo, to neprašė ir proceso dalyviai. Apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistosios skundo argumentus, kurie, beje, analogiški kasacinio skundo argumentams, išsamiai išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė. BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nepažeista.
Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies, 284 straipsnio 1 dalies taikymo
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorė iš esmės ginčija nustatytas faktines bylos aplinkybes, įrodymų vertinimą ir teismų padarytas išvadas, pateikdama sau palankų vertinimą ir taip neigdama savo kaltę. Tokie argumentai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes iškelia ne teisės, bet faktų klausimus. Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.
Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta:,,Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį...“.
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad kasatorė pagrįstai pripažinta kalta, jog viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, stebint kitiems nepilnamečiams, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, siekdama sudrausminti jos sūnų nuskriaudusį mažametį E. S., priėjo prie jo, tyčia paėmė už plaukų, juos tampė, ranka sudavė ne mažiau kaip du kartus per veidą, keliu sudavė ne mažiau kaip du kartus į veido sritį ir ne mažiau kaip du kartus į krūtinės ir pilvo sritį, taip sukėlė mažamečiui nukentėjusiajam E. S., gimusiam 1999 m. gruodžio 25 d., fizinį skausmą ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Pagal nustatytas bylos aplinkybes BK 140 straipsnio 2 dalis kasatorei pritaikyta tinkamai. Nukentėjusiojo ir liudytojų A. Z., V. Č., D. Č., S. L., R. S., D. G. parodymais nustatyta, kad nuteistoji, smurtaudama prieš mažametį nukentėjusįjį, sukėlė jam fizinį skausmą. Dėl nuteistosios veiksmų tą pačią dieną buvo iškviesta policija, iš nukentėjusiojo paimtas paaiškinimas, kuriame jis nurodė, kad nuteistoji jį tampė, spyrė keliu į ranką, po to ranka sudavė per veidą, sakė, kad,,nemuši mano vaiko“ ir jis pradėjo verkti. Teisme nukentėjusysis parodė iš esmės analogiškai, kad nuteistoji mušė delnu per veidą, tampė už plaukų, spardė keliu ir kad jam dėl to skaudėjo. Kasatorės mušamą nukentėjusįjį matė liudytojai V. Č., D. Č., S. L. ir A. Z., kurie patvirtino, kad mažametis buvo tampomas už plaukų, mušamas ranka, spardomas keliu. Kasatorė teisingai nurodo, kad objektyvūs bylos įrodymai (specialisto 2010 m. gegužės 7 d. išvada, dr. R. R. 2011 m. sausio 27 d. konsultacija) patvirtina, kad nukentėjusiajam nebuvo padaryta jokių kūno sužalojimų, tačiau vien šie duomenys nepaneigia fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam. Visiškai suprantama, kad ne kiekvienas mušimas ar kitoks smurtas būtinai turi sutrikdyti žmogaus sveikatą.
Taikant BK 284 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje, kad dėl jo veiksmų (pasireiškusių bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytu būdu) kilo neigiamų padarinių, t. y. realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011 ir kt.). Viešosios tvarkos pažeidimas paprastai padaromas tiesiogine tyčia, todėl būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta.
Teismai nustatė, kad dėl nuteistosios įžūlaus elgesio (smurto prieš mažametį) viešoje vietoje kilo neigiamų padarinių, t. y. buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes nuteistosios veiksmus matė ir girdėjo kiti asmenys, į juos atkreipė dėmesį tiek nepilnamečiai, tiek suaugusieji, dėl to buvo nutrauktas vaikų poilsis kieme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvada apie realų visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą pagrįsta bylos duomenimis ir yra teisinga, nes iš bylos duomenų matyti, kad liudytojai V. Č., D. Č., S. L. buvo šokiruoti tokio nuteistosios elgesio, V. Č. nuėjo prie verkiančio vaiko ir nuvedė jį namo, kiti vaikai buvo išsigandę (nepilnamečio liudytojo A. Z. parodymai). Tą patį vakarą buvo iškviesta policija.
Teismų praktikoje apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padaryto nusikaltimo objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, taip pat kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, veikos padarymo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimą, jo padarymo metu bei po jo ir pan. Kasaciniame skunde netiksliai cituojami pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai nurodant, kad kaltinamoji,,galėjo numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka“ ir tuo remiantis skunde teigiama, jog teismas vadovavosi tikimybėmis ir prielaidomis. Iš tiesų nuosprendyje nurodyta, kad „kaltinamoji veikė tiesiogine tyčia, suprato, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, numatė tai ir galėjo numatyti“. Teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad kasatorė veikė tiesiogine tyčia, tik netapačiai ir pirmosios instancijos teismas nevisiškai tiksliai pagal BK 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus atskleidė tyčios turinį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistoji veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, numatė ir galėjo numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir šių padarinių norėjo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistoji bendrais bruožais turėjo numatyti ir numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis, tai numatydama, ji tokių padarinių norėjo ir jų siekė. Įvertinusi šiuos motyvus kolegija pažymi, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės teisingai nurodė kaltinamosios padarytos veikos subjektyviuosius požymius, todėl netapatūs ir netikslūs pagal įstatymo tekstą teiginiai negali būti pripažinti klaidingu veikos kvalifikavimu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios G. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Tomas Šeškauskas
Alvydas Pikelis
