Baudžiamoji byla Nr. 2K-174/2012
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.17.6.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,
gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui,
nuteistajai J. M.,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendžio dalis, kuria J. M. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: J. M. pripažinti kalta pagal 202 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 80 MGL (10400 Lt) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis nekeista.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendžiu J. M. išteisinta dėl kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 202 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, nes ji nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
J. M. išteisinimas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka neskundžiamas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu J. M. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ji nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. nuo 2003 m. kovo 24 d. nuosavybės teise jai priklausančiame sklype, esančiame Panevėžio r., Vadoklių sen., Žvalgaičių k., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos neteisėtu būdu: kaip fizinis asmuo neturėdama teisės naudoti žemės gelmių išteklių – smėlingo grunto, pasinaudodama UAB „Keliai“ parengtu, bet Panevėžio rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. kovo 20 d. nepatvirtintu jos žemės sklype kūdros–priešgaisrinio rezervuaro projektu, sudarė pirkimo pardavimo sutartis su AB Panevėžio statybos tresto filialu „G“, atstovaujamu direktoriaus J. R., pagal 2007 m. kovo 5 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 07/03/05 dėl 12 000 kūb. m smėlingo grunto pardavimo po 3,45 Lt už 1 kūb. m, pagal 2007 m. birželio 4 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 07/06/04 dėl 12 000 kūb. m smėlingo grunto pardavimo po 3,45 Lt už 1 kūb. m, pagal 2007 m. liepos 5 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 07/03/05 dėl 25 000 kūb. m smėlingo grunto pardavimo po 3,45 Lt už 1 kūb. m, pagal 2007 m. rugsėjo 5 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 07/09/05 dėl 30 000 kūb. m smėlingo grunto pardavimo po 4 Lt už 1 kūb. m; AB Panevėžio statybos tresto filialui „G“ panaudojus savo ir UAB „A“ techniką bei darbo jėgą ir iškasus valstybei priklausančius žemės gelmių išteklius – 62 234 kūb. m smėlio grunto, J. M. šį gruntą pardavė pagal septynias PVM sąskaitas faktūras už 222 536 Lt AB Panevėžio statybos tresto filialui „G“: pagal 2007 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1 – 7000 kūb. m už 24 150 Lt; pagal 2007 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2 – 5000 kūb. m už 17 250 Lt; pagal 2007 m. birželio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 3 – 12 000 kūb. m už 41 400 Lt; pagal 2007 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 4 – 12 700 kūb. m už 43 815 Lt; pagal 2007 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 5 – 11 300 kūb. m už 38 985 Lt; pagal 2007 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 6 – 8000 kūb. m už 32 000 Lt; pagal 2007 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 7 – 6234 kūb. m už 24 936 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistoji J. M. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendį. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas ją pagrįstai išteisino dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad ji nežinojo, jog neturi visų reikiamų leidimų, todėl buvo įsitikinusi savo veiklos teisėtumu. Kasatorė nesiekė verstis ūkine veikla neteisėtu būdu, jos tikslas buvo kūdros iškasimas. Kadangi grunto kasėjai sutiko iškasti tvenkinį, ji sutiko, kad jie gruntą išsivežtų. Kasatorė buvo sutarusi su įmone „G" tik dėl kūdros iškasimo ir tik vėliau ši įmonė pasiūlė pirkti iškastą gruntą, o ji su tokiu pasiūlymu sutiko. Išvežamas buvo iškasus kūdrą likęs nereikalingas gruntas. Kasatorės veiksmai buvo nukreipti į galutinį tikslą - kūdros iškasimą, o ne į grunto pardavimą, todėl jos veikoje nebuvo BK 202 straipsnio 1 dalies subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuteistosios J. M. kaltės yra prieštaringos. Viena vertus, teismas patikėjo jos parodymais, kad ji siekė išsikasti kūdrą norėdama verstis žuvininkyste, ir jais rėmėsi. Kita vertus, teismas nurodė, kad kasatorė, kaip fizinis asmuo, ėmėsi veiklos, kurią vykdyti turi teisę tik juridiniai asmenys, ir sumokėjo valstybei mažesnius mokesčius, negu juos būtų sumokėjęs juridinis asmuo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokio dydžio mažesnius mokesčius kasatorė sumokėjo, palyginti su tais, kuriuos būtų sumokėjusi, jeigu būtų besivertusi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi tenkindamas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą ir perduodamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodė, kad sprendžiant J. M. kaltės klausimą turėjo būti tinkamai išnagrinėta, ar jos veiksmai atitinka nusikaltimų, kuriais ji buvo kaltinama, objektyviuosius požymius. Kasatorei įteiktame pranešime apie įtarimą buvo nurodyta, kad ji smėlingą gruntą pardavė pažeisdama Žemės gelmių įstatymo 2 straipsnį, 12 straipsnio 1, 4 dalis, 12 straipsnio 4 dalį, 13 straipsnio 3 ir 5 dalis, Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių 5 straipsnį. Tuo tarpu apkaltinamajame nuosprendyje nenurodyta, kad ji būtų pažeidusi minėtas teisės normas. Tai, anot kasatorės, reiškia, kad teismas pripažino, jog pareikštas kaltinimas nepasitvirtino. Pirkimo pardavimo sutarčių sudarymo tvarką, pardavėjo pareigas ir teises reglamentuoja CK šeštosios knygos XXIII skyrius, tačiau skundžiamame nuosprendyje nėra teiginių, kad kasatorė būtų pažeidusi savo kaip pardavėjos pareigas ar būtų piktnaudžiavusi jai įstatymo suteiktomis teisėmis.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kasatorę kalta pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė, kokius norminius aktus ji pažeidė ir kokius neteisėtus veiksmus atliko sudarydama smėlingo grunto pirkimo pardavimo sutartis, t. y. kokiu neteisėtu būdu ji ėmėsi komercinės veiklos. Šis teismas neatskleidė kasatorei inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių ir taip nevykdė privalomų pagal BPK 386 straipsnį kasacinės instancijos teismo nurodymų. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, priimtame nuosprendyje į esminius apeliacinio skundo argumentus neatsakė, išvadas dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, todėl skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl J. M. veikos kvalifikavimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį
BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Pagal šį straipsnį ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai. Kitokie neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdai įstatymo dispozicijoje neatskleisti, tačiau kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 202 straipsnio taikymą, yra ne kartą nurodęs, kad kitokiais neteisėtais veiklos būdais gali būti pripažįstami ir tokie atvejai, kai, neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; kai imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo, taigi faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus; kai akivaizdžiai peržengiamos licencijoje (leidimo) apibrėžtos veiklos ribos; kai licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-388/2009, 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-199/2011).
J. M. nuteista už tai, kad pažeisdama įstatymų nustatytą žemės gelmių išteklių naudojimo tvarką, naudojo žemės gelmių išteklius – neturėdama tam leidimo su AB Panevėžio statybos tresto filialu „G“, sudarė keturias smėlingo grunto pirkimo pardavimo sutartis ir gavo pajamų. Remiantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, smėlis ir žvyras priskiriami prie žemės gelmių išteklių ir yra išimtinė valstybės nuosavybė. Teisę juos išžvalgyti, nustatyti ir naudoti turi juridiniai asmenys, gavę Lietuvos geologijos tarnybos leidimą (Žemės gelmių įstatymo 6 straipsnio 1, 3 dalys, 12 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnio 3 dalis). Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 (nauja redakcija, patvirtinta 2005 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 621) 2 punkte nurodyta, kad tik žemės savininkas ar naudotojas priklausančiame jam nuosavybės teise, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype esančius žemės gelmių išteklius turi teisę naudoti savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) be leidimo kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nors kasatorė kaip fizinis asmuo negalėjo gauti leidimo parduoti žemės gelmių išteklių, tačiau ji kaip fizinis asmuo ėmėsi veiklos, kurią vykdyti turi teisę tik juridiniai asmenys, bei sumokėjo mažesnius mokesčius valstybei, negu būtų turėjusi sumokėti kaip verslo subjektas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie J. M. veiksmai atitinka vieną iš BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių – ėmimąsi veiklos kitokiu neteisėtu būdu.
Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant kaltininko atsakomybės klausimą atsižvelgtina į tai, kad už įvairius verslo tvarkos pažeidimus nustatyta ne tik baudžiamoji, bet administracinė atsakomybė (ATPK 173 straipsnio 1 dalis). Baudžiamoji atsakomybė siejama su papildomais požymiais, nustatytais BK 202 straipsnyje. Šie alternatyvūs požymiai yra veiklos versliškumas arba stambus mastas. Versliškumas šioje nusikaltimo sudėtyje reiškia, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla minėtais būdais užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar papildomas kaltininko pajamų šaltinis. Stambus mastas – vertinamasis požymis, kuris nustatomas kiekvienu individualiu atveju atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Sisteminis įstatymų aiškinimas leidžia spręsti, kad, viršijus ATPK 173 straipsnyje numatytą 500 MGL dydžio sumą, kyla ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė (kasacinė nutartis Nr. 2K-574/2011). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad vien tik aštuonių mėnesių laikotarpis, kai J. M. vertėsi neteisėta komercine veikla, nereiškia versliškumo požymio, nes buvo sudarytos tik keturios žemės gelmių išteklių pirkimo pardavimo sutartys, todėl šį požymį iš kaltinimo pašalino. Tačiau šis teismas nustatė, kad, iškasus kūdrą, kasatorė, per aštuonis mėnesius pardavusi iškastų žemės išteklių kiekį – 62 234 kūb. m smėlio grunto, gavo 222 536 Lt pajamų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tokios pajamos gerokai viršija 500 MGL, t.y. sumą, iki kurios už analogišką veiklą galima administracinė atsakomybė, padarė išvadą, jog J. M. veikoje yra vienas iš BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyviųjų požymių – stambus mastas.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad ūkinė-komercinė veikla susideda iš ūkinių-komercinių operacijų. Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 21 punkte ūkinė operacija apibūdinama kaip ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą. Analogiški kriterijai taikytini ir komercinei operacijai (kasacinė nutartis Nr. 2K-147/2010). Taigi formaliai J. M. veikla atitiko neteisėtos komercinės veiklos požymius. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad asmuo atlikęs neteisėtą komercinę operaciją gauna pajamų, kurių dydis viršija ATPK 173 straipsnyje numatytą 500 MGL dydžio sumą, savaime nesuponuoja išvados, kad tokio asmens veikoje yra BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Šiame straipsnyje numatyta nusikalstama veika kėsinamasi į Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose nustatytą verslo (vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla) tvarką. Priklausomai nuo neteisėtos veiklos pobūdžio gali būti padaroma žala ir kitoms baudžiamojo įstatymo saugomos vertybėms – valstybės finansų sistemai, aplinkai, žmonių sveikatai ir pan. Atsižvelgiant į baudžiamosios ir administracinės atsakomybės tikslus, taip pat į BK 202 straipsnio pavadinimą ir turinį, verslo tvarka kaip šios normos saugoma vertybė sietina su esminiais teisiniais reikalavimais, keliamais ūkinės, komercinės, finansinės ir profesinės veiklos legalumui (kasacinės nutartys Nr. 2K-388/2009, 2K-48/2011). Kartu pažymėtina, kad ekonominės veiklos požymiais laikytini ne tik pajamų gavimas, bet ir tokios veiklos tęstinumas (nevienkartinis pobūdis). Dėl to, taikant BK 202 straipsnio 1 dalį, nepakanka išsiaiškinti, kad kaltininkas neteisėtai sudarė sandorius ir gavo pajamų, bet būtina nustatyti ir kitus požymius, kurie atskleistų jo veiklos sąsajumą su baudžiamojo įstatymo saugoma vertybe, t. y. kad tokia veikla pažeidžia nustatytą vertimosi ekonomine veikla tvarką ir prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams. Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje neteisėtas žemės gelmių išteklių naudojimas buvo kvalifikuotas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nustačius, kad tvenkinių kasimas tebuvo priedanga realiai vykdytai juridinio asmens veiklai (smėlio, žvyro gavybai bei šių žemės išteklių pardavimui) ir kad tokia veikla nebuvo įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka, nebuvo gautas Lietuvos geologijos tarnybos leidimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-490/2010). Tačiau šioje byloje tokių aplinkybių nekonstatuota. Nuteistosios J. M. ir jos vyro liudytojo V. M. teismo posėdyje duotais parodymais nustatyta, kad jie dar 2003 m. norėjo J. M. priklausančioje žemėje išsikasti kūdrą ir jos kasimui buvo gavę visus reikalingus dokumentus (darbų dieną leidimas buvo pasibaigęs). Neturėdami tam lėšų, tuo metu kūdros neišsikasė. Tik po ketverių metų, t. y. 2007 m., norėdami verstis žuvininkyste, kreipėsi dėl projekto antrai kūdrai kasti sudarymo ir manydami, kad kasimo darbus atlikusi bendrovė „G“ yra gavusi visus kūdrai kasti bei gruntui vežti leidimus, pradėjo J. M. priklausančioje žemėje kasti kūdrą. Kasimo darbus atliko UAB „G“ ir šiems darbams naudojo savo techniką. Iniciatyva parduoti iškastą gruntą kilo ne nuteistajai J. M., bet darbus vykdžiusiam juridinio asmens UAB „G“ atstovui. Šią aplinkybę patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas M. Č., kuris nurodė, kad iš nuteistosios vyro V. Malinausko sužinojęs, jog šis nori išsikasti tvenkinį, supažindino jį su UAB „G“ atstovais, kurie galėtų iškasti tvenkinį mainais už smėlio gruntą. Byloje nėra jokių duomenų, rodančių, kad kūdros kasimas buvo priedanga siekiant neteisėtai naudoti žemės gelmių išteklius. Buvo parduotas tik tas gruntas, kuris liko iškasus tvenkinius, daugiau grunto J. M. nuosavybės teise priklausančioje žemėje nebuvo išgauta. Be to, nustatyta, kad J. M. Mokesčių inspekcijoje deklaravo sandorius ir sumokėjo mokesčius. Visi aptarti duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys, 301 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. M. veikoje nėra BK 202 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviojo požymio – vertimosi komercine veikla. Pažymėtina, kad už savavališką žemės gelmių naudojimą neturint teisės aktų nustatyto leidimo ar pažeidžiant nustatytus reikalavimus, taip pat už sandorių, pažeidžiančių žemės gelmių valstybinės nuosavybės teisę, sudarymą ATPK 46 straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 202 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti ir tai, kad kaltininkas veikia suvokdamas vykdomos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumą ir nori taip veikti, t. y. tiesioginę jo tyčią. Sprendžiant, ar nuteistoji veikė tiesiogine tyčia, atsižvelgtina į tai, kad parduodant iškastą smėlio gruntą dalyvavo ne tik kasatorė, bet ir jos vyras bei rangovo UAB „G“ darbuotojai. J. M. pati teisinių dokumentų nerengė ir pasirašinėjo ant iš anksto parengtų, o visus su grunto kasimu ir išvežimu susijusius ūkinius ir teisinius klausimus tvarkė V. M. Byloje liudytojais apklausti tvenkinio kasimo darbus atlikę asmenys nurodė manę, kad visus reikiamus leidimus turi kasatorė, o ši teigė priešingai – kad buvo įsitikinusi, jog reikiamus dokumentus sutvarkė rangovas. Juridinio asmens UAB „G“, kuris užsiima žemės gelmės išteklių naudojimu ir turi tam leidimą, atstovai privalėjo žinoti teisės aktuose nustatytus esminius žemės gelmių išteklių naudojimo reikalavimus, taip pat tai, kad fizinis asmuo negali prekiauti smėlio gruntu, tačiau, nepaisydami to, sudarė sandorius su J. M.. Tuo tarpu nuteistosios aiškinimai, kad ji maniusi, jog visus reikiamus leidimus turi grunto kasimo darbus atlikę asmenys, byloje nėra paneigti, priešingai, - bylos duomenys tokius parodymus patvirtina. Kasatorė sudarė oficialias sutartis dėl grunto pardavimo, deklaravo gautas pajamas ir sumokėjo mokesčius valstybei. Apeliacinės instancijos teismas tiesioginę nuteistosios tyčia nustatė įvertinęs tai, kad J. M. pati dalyvavo smėlio grunto pardavimo procese, skaičiavo išvežto grunto kiekius, pasirašė išteklių pirkimo pardavimo sutartis bei savo vardu išrašė sąskaitas faktūras. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti, kad kasatorė suvokė, jog verčiasi veikla, kuri BK 202 straipsnio prasme laikytina komercine, suvokė šios veikos neteisėtumą ir pavojingumą, t. y. kad ji veikė tiesiogine tyčia.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistoji J. M. nepadarė veikos, turinčios BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Aldona Rakauskienė
Gintaras Goda
