Baudžiamoji byla Nr. 2K-170/2012
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.6.2; 1.2.18.10; 2.3.2.2.11
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. K. ir jos gynėjo advokato Rimgaudo Černiaus kasacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį ir nuteista dešimties MGL (1300 Lt) dydžio bauda.
Nuosprendžiu D. K. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 220 straipsnio 1 dalį suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui ir byla dėl šios dalies nutraukta.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 14 d. nutartis, kuria nuteistosios D. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimo,
n u s t a t ė :
D. K. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 13 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., dirbdama Varėnos rajono 1-ojo notaro biuro notare, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio mėn.06 įstatymo Nr. IX - 574 redakcija) 21 straipsnį, būdama atsakinga už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti asmens – Varėnos rajono 1-ojo notaro biuro notarės D. K. veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros. D. K., pažeisdama buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio mėn.06 Nr. IX - 574) 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, ir 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, reikalavimus, 2005 m. gruodžio 13 d. išmokėdama biuro darbuotojoms A. K. – 6459 Lt, D. S. – 6459 Lt, tyčia, siekdama išvengti mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių, nesurašė kasos išlaidų orderių ar kitų šias ūkines operacijas pagrindžiančių Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytų apskaitos dokumentų ir neįregistravo šių ūkinių operacijų Varėnos rajono 1-ojo notaro biuro buhalterinėje apskaitoje.
D. K. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Kasaciniu skundu nuteistoji D. K. ir jos gynėjas prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 14 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatoriai nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų ir netinkamai kvalifikavo nuteistosios veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei buvo šališki.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistosios veiksmai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti neteisingai, nes ji neturėjo tikslo ir sąmoningai nesiekė apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, o tik netinkamai įformino dokumentus, be to, nuteistosios veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, būtinojo požymio – padarinių, nes iš dokumentų nustatytas pinigų dovanojimo faktas, t. y. duomenys buvo įtraukti į apskaitą. Remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 23 punktu, kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-491/2011, 2K-498/2011, 2K-541/2011, kasatoriai teigia, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padariniai yra alternatyvūs, todėl teismų sprendimuose turi būti nurodomi tik konkrečiu atveju nustatyti padariniai, jie turi būti fiksuojami kaip duomenų trūkumas, o ne kitoks duomenų interpretavimas ar atvaizdavimas apskaitoje, be to, iš specialistų išvadų turi būti aišku, kokie buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai sukėlė padarinių. Šioje byloje teismai pirmiau išvardytų reikalavimų nesilaikė. Tiek specialistas, tiek teismai reikšmingas aplinkybes bei dovanotų pinigų išmokėjimo faktą nustatė pagal nuteistosios individualios veiklos buhalterijos duomenis, atlikus mokestinį patikrinimą. Taigi visi duomenys nustatyti ir lieka klausimas, kaip juos įvertinti. Specialisto klausimas, iš kokių pinigų nuteistoji išmokėjo dovanotus pinigus, nėra baudžiamosios atsakomybės prasme nereikšmingas, nes fizinio asmens individualios veiklos turtas (pajamos) nėra atskirtas nuo kitų fizinio asmens gaunamų pajamų (turto) ir atskirai apskaitomas. Iš dalies atskirai apskaitomos tik individualios veiklos pajamos – tiek, kiek reikia sumokėti konkrečiu atveju aktualius mokesčius. Šiomis pajamomis asmuo gali naudotis bet kokiems tikslams, be apribojimų.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal pareikštą kaltinimą nuteistoji buvo patraukta atsakomybėn dėl to, kad, išmokėdama dovanojamus pinigus, neišrašė kasos išlaidų orderių ar kitų (kokių nenurodant) šią ūkinę operaciją pagrindžiančių apskaitos dokumentų, neįregistravo šių ūkinių operacijų notaro biuro buhalterinėje apskaitoje. Apeliacinės instancijos teismas kaltinimo dalį dėl dokumentų neįtraukimo į buhalterinę apskaitą pakeitė kaltinimu dėl neįtraukimo į apskaitos registrą. Toks teismo sprendimas pažeidžia BPK 256 straipsnio reikalavimus ir yra pagrindas panaikinti teismo nutartį kasacine tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-491/2011).
Kasatoriai nurodo, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktus buhalterinė apskaita apibūdinama kaip ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, o apskaitos registras – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė. Kadangi apskaitos registrų turinį, skaičių, formą pasirenka pats subjektas, tai jis turi teisę juos tvarkyri ir minimaliai, t. y. turėti sugrupuotus buhalterinius (pirminius) dokumentus, pagal kuriuos visada galima padaryti atitinkamą jų suvestinę (apskaitos registrą). Byloje nustatyta, kad pagal buhalterijoje esančius duomenis (dokumentus) nustatytas pinigų dovanojimo faktas, todėl kasatoriai mano, jog nėra pagrindo išvadai, kad trūksta kokių nors duomenų – jų buvimas buhalterinėje apskaitoje reiškia, kad jie jau yra apskaityti, įtraukti į apskaitos registrą. Kasatoriai mano, kad šiuo atveju kyla tik vertinimo klausimas, t. y. ar jie tinkamai apskaityti. Taip nurodė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) nutartyje Nr. A442-66/2011 dėl tų pačių dovanotų pinigų apmokestinimo, t. y. vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio suteikta teise vertinti ūkines operacijas pagal turinį, o ne pagal formą. Pagal apskaitoje užfiksuotus duomenis teismas nutarė, kad dovanoti pinigai turi būti vertinami kaip jas gavusių asmenų pajamos iš darbo santykių, nepriklausomai, ar jie dovanoti kaip darbuotojoms ar kaip ne darbuotojoms, todėl nurodė, kad nuteistoji negalėjo taikyti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos pajamų dovanos forma neapmokestinimo lengvatos, ir tai lėmė pareigą pakeisti sandorio atvaizdavimą apskaitoje. Dėl šių aplinkybių kasatoriai mano, jog nėra pagrindo teigti, kad buvo atliekamas apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, t. y. buvo siekiama sąmoningai pažeisti teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Faktas, kad buvo taikytas alternatyvus galimas apmokestinimas, kurio parinkimas priklauso nuo vertinamųjų kriterijų, ir tas parinkimas lemia piniginės operacijos atitinkamą atvaizdavimą apskaitoje, nereiškia nusikalstamos veikos, net ir tuo atveju, jei vėliau paaiškėja, kad tas pasirinkimas nėra visiškai teisingas. Teismų argumentai, kad asmuo gali ir turi suvokti alternatyvius padarinius, nėra pagrįsti, nes baudžiamoji atsakomybė taikoma ne už maksimaliai tinkamo alternatyvaus varianto pasirinkimą, bet už draudžiamų veiksmų atlikimą. LVAT nutartyje Nr. N62-1916/2011 cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika, kad pagal baudžiamosios teisės principą nullum crimen, nulla poena sine lege baudžiamoji teisė neturi būti plečiamai aiškinama kaitinamojo nenaudai, o nusikaltimas turi būti tiksliai apibrėžtas įstatyme. Pastarasis reikalavimas EŽTT jurisprudencijoje laikomas įvykdytu, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir, jei reikalinga, teismų praktikoje pateikiamo jos aiškinimo gali žinoti, kokie veiksmai ar neveikimas užtrauks jam baudžiamąją atsakomybę.
Kasatoriai teigia, kad nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog nuteistoji nuosprendžiu nepatraukta atsakomybėn pagal byloje nepareikštą kaltinimą, nes jame nurodomų sumų neatitiktis nekeičia kaltinimo esmės. Suma svarbi sprendžiant dėl veikos pavojingumo, nes ir apeliacinės instancijos teismas daro išvadas dėl priskaičiuotų mokesčių sumos įtakos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Neteisinga mokesčių mokėtojui taikyti jam baudžiamąją atsakomybę, jeigu net specialistai negali tinkamai įgyvendinti teisės aktų reikalavimų, dėl kurių pažeidimo pareikštas kaltinimas. Kasatoriai teigia, kad pagal teismų pakoreguotą kaltinimą, pažeidžiant nuteistosios teisę į gynybą, nebuvo atliktas joks ikiteisminis tyrimas.
Vadovaudamiesi LAT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40, 3.1.6 punktu ir BPK 44 straipsnio 6 dalimi, kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog gynyba neprašė tikslinti specialisto išvados, perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamajam, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą. Be to, gynyba proceso metu teigė, kad specialisto išvada nėra tinkama ir ja vadovautis negalima. Faktas, kad specialisto išvada turi esminių trūkumų (neteisingai pritaikyti mokesčių apskaičiavimo įstatymai, teisės aktai dėl apskaitos tvarkymo notarų biuruose), yra pagrindas ją atmesti, nes gynyba nepareiškė prašymo ją patikslinti. Visi neaiškumai turi būti vertinami kaltinamojo naudai, o įrodinėjimo našta negali būti jam perkelta, nuosprendyje negali būti užuominų apie tai, kad jis neįrodė savo nekaltumo.
Teismai netinkamai taikė BK 37 straipsnį, nurodydami, kad dėl netinkamos buhalterinės apskaitos buvo nesumokėti mokesčiai ir jų suma yra didelė (8653 Lt). Mokesčių nesumokėjimo klausimą lėmė ne netinkama apskaita, o netinkamas sudarytų sandorių vertinimas apmokestinimo prasme. Apskaitoje atvaizduojami sudaryti sandoriai pagal jų dokumentuose jiems suteikiamą turinį, t. y. ne apskaita lemia sandorio turinį. Be to, kasatoriai nurodo, kad veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio dalį reikšminga tai, kad pagal apskaitos duomenis negalima nustatyti veiklos ar jos esminės dalies, joje nėra tokių duomenų ir taip nuslepiama veikla, jos duomenys nuo prieinamumo apmokestinimo ar kitokių viešų finansų tikslų. Byloje nenustatyta tokių padarinių. Be to, šie niekaip nėra siejami su mokesčių valstybei sumokėjimu ar nesumokėjimu. Kasatoriai, cituodami kasacinio teismo nutartis Nr. 2K-541/2011 ir 2K-48/2011, nurodo, kad net ir esant pagrindui nuteistosios D. K. veiksmus vertinti formaliai kaip atitinkančius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, ji turėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistosios padarytas pažeidimas buvo vienkartinis, susijęs su viena ūkine operacija ir pagal sumą jos veikloje sudarė nedidelę dalį. Tokia veika nelaikytina pavojinga baudžiamosios atsakomybės prasme dėl sumos. Teismai šias aplinkybes įvertino tik iš dalies, ne pagal baudžiamojo įstatymo reikalavimus.
Be to, nuteistoji ir jos gynėjas mano, kad šioje byloje sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucija) 31 straipsnio 5 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau - Konvencija) 7 protokolo 4 straipsnyje įtvirtintas non bis in idem principas, reikalaujantis, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Kasatoriai teigia, kad byloje esantys įrodymai – mokestinio ginčo byla Nr. N62-1916/2011, neva rodo, jog nuteistajai D. K. kaltinimas baudžiamojoje byloje bei baudos pagal mokesčius reglamentuojančius įstatymus buvo pritaikyti dėl to, kad 2005 m. pabaigoje ji padovanojo po 6459 Lt A. K. ir D. S., t. y. kasatoriai mano, kad nuteistoji baudžiama du kartus už identiškus teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Šį argumentą kasatoriai grindžia LVAT nutartimi Nr. A143-2619/2011, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais bylose S. Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14939/03) ir Routsalainen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 13079/03) ir daro išvadą, kad baudų skyrimas pagal mokesčių mokėjimą reglamentuojančius teisės aktus yra kriminalinė bausmė Konvencijos prasme ir po tokios baudos pritaikymo jokios kitos kriminalinės bausmės, taip pat pagal baudžiamąją teisę, yra negalimos. Priešingu atveju pažeidžiamas non bis in idem principas. Dėl šių aplinkybių kasatoriai mano, kad baudžiamoji byla D. K. turėjo būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte išvardytu pagrindu.
Atsiliepimu į nuteistosios ir jos gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroro teigimu, kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad iš biuro dokumentų buvo nustatytas pinigų dovanojimo faktas. Tai rodo, jog duomenys buvo įtraukti į apskaitą ir registrus, todėl nekilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamos veikos padarinių, o klausimas, iš kokių pinigų buvo atliktas pinigų dovanojimas, nereikšmingas. Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad D. K., savo darbuotojoms A. K. ir D. S. išmokėdama lėšas, veikė darbo santykių ir notaro veiklos sferoje bei suprato, kad šias pinigų sumas moka savo darbuotojoms už jų vykdytas darbo funkcijas, todėl jos turėjo būti apskaitomos notaro biuro buhalterinėje apskaitoje, tačiau, siekdama nemokėti privalomų įmokų ir mokesčių į valstybės biudžetą, nuteistoji sąmoningai neatvaizdavo įvykusio sandorio biuro buhalterinėje apskaitoje. Pagal Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles, notarai kasos operacijas įrašo į apskaitos registrus. Šioje byloje nustatyta, kad D. K. įvykusių ūkinių operacijų, t. y. pinigų dovanojimo savo darbuotojoms, niekaip neatvaizdavo biuro buhalterinėje apskaitoje. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teisingai konstatavo, kad nuteistoji suvokdama, jog moka savo darbuotojoms su darbo santykiais susijusias pinigų sumas, tačiau norėdama išvengti įmokų ir mokesčių į biudžetą, sąmoningai neatvaizdavo šių įvykių buhalterinėje apskaitoje (registruose). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada. Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus Reikalų Ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Alytaus apskrities poskyrio specialisto 2007 m. kovo 9 d. išvados Nr. 5-6/10 matyti, kad būtent dėl to, jog negalima nustatyti, iš kokių lėšų pinigai buvo išmokėti biuro darbuotojoms, kilo ir baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių – pagal tvarkomą buhalterinę apskaitą nebuvo galima iš dalies nustatyti biuro veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pinigų darbuotojoms išmokėjimo faktas nustatytas ne iš buhalterinės apskaitos, o iš kitų bylos duomenų (ataskaitų Teisingumo ministerijai, liudytojų parodymų, Valstybinės mokesčių inspekcijos aktų ir pan.), todėl kasatoriai nepagrįstai teigia, kad įvykusi operacija buvo atvaizduota buhalterinėje apskaitoje ir teismai neteisingai nustatė padarinius, būtinu baudžiamajai atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsirasti. Taip pat prokuroras mano, kad kasatoriai nepagrįstai nurodo, jog neturi reikšmės aplinkybė, kad negalima nustatyti, iš kokių pinigų buvo įvykdyta piniginė operacija, atvaizduota kaip dovanojimas. Negalint nustatyti pinigų kilmės, negalima nustatyti ir kitų reikšmingų tinkamam buhalterinės apskaitos tvarkymui bei įmonės veiklos nustatymui aplinkybių, pvz., ar šie pinigai yra pajamos, už kokius veiksmus jos gautos, jei tai pajamos – ar buvo sumokėti privalomi mokesčiai ir pan. Dėl šių aplinkybių prokuroras mano, kad D. K. veiksmai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuoti teisingai.
Prokuroro manymu, kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinis teismas patikslindamas kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes pakeitė kaltinimą pažeisdamas BPK 256 straipsnio taisykles. Iš abiejų teismų sprendimų matyti, kad šis teismas tik patikslino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodydamas, kuo reiškėsi apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, tačiau kaltinimo nekeitė ir nenurodė iš esmės skirtingų aplinkybių.
Atsiliepime teigiama, kad byloje pagrįstai netaikytos BK 37 straipsnio nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje nėra nustatytų aplinkybių, kurioms esant D. K. veika būtų nepavojinga ar mažareikšmė. Teismas teisingai nurodė, kad dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo atsirado ne tik baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių, bet ir tokiais veiksmais padaryta žalos įstatymo saugomiems visuomenės ir valstybės interesams, valstybės finansų sistemai. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog byloje nėra pagrindo taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. Tokią praktiką formuoja ir kasacinis teismas (nutartis Nr. 2K-313/2009).
Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad, nuteisus D. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, buvo pažeistas dvigubo baudimo negalimumo principas (non bis in idem). Iš bylos medžiagos matyti, kad Valstybinė mokesčių inspekcija administracinio poveikio priemones D. K. taikė ir baudas paskyrė už mokesčių ir įmokų nesumokėjimą, o baudžiamoji atsakomybė jai taikyta už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą.
Kasaciniame skunde nepateikiant konkrečių argumentų nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai buvo šališki. Prokuroro manymu, tai, kad teismai kitaip nei kasatoriai vertino surinktus įrodymus, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Bylos nagrinėjimo procesas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme vyko laikantis rungimosi principo, pagrindinių bylos nagrinėjimo teisme nuostatų. Bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo ištirti ir įvertinti visi, tiek ją teisinantys, tiek kaltinantys duomenys. Nuosprendyje pasisakyta, kodėl ir kokiais įrodymais remiamasi. Apeliacinės instancijos teismais taip pat išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė visus apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog šis teismas buvo šališkas.
Nuteistosios D. K. ir jos gynėjo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimo
Kasatorių nuomone, byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes teismai, pripažindami D. K. kalta padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nepagrįstai nustatė visus šios veikos būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.
Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padarinių: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
Vienas kasacinio skundo argumentų yra tas, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas reiškėsi nepagrįstu BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviojo požymio – padarinių - nustatymu, nes iš dokumentų nustatytas pinigų dovanojimo faktas, ir tai reiškia, kad duomenys buvo įtraukti į apskaitą.
Su tokiu skundo argumentui nėra pagrindo sutikti.
Kasacinės instancijos teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuomonės, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė (kasacinė nutartis Nr. 2K-496/2009). Byloje dėl nuteistosios D. K. apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai nustatyti remiantis specialisto 2007 m. kovo 9 d. išvada Nr. 5-6/10. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ja nustatė, kad notarė D. K., pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, išmokėdama biuro darbuotojoms A. K. ir D. S. po 6459 Lt, nesurašė kasos išlaidų orderių ar kitų šias ūkines operacijas pagrindžiančių Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytų apskaitos dokumentų ir neįregistravo šių ūkinių operacijų notaro biuro buhalterinėje apskaitoje, todėl nebuvo galima iš dalies nustatyti notarės D. K. veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio, struktūros. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, dėl specialisto išvados vertinimo, jos patikimumo ir nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumo išsamiai ir motyvuotai pasisakė. Kasacinio skundo argumentai, kuriais keliamos abejonės šia specialisto išvada, nėra pagrindas konstatuoti, kad ji yra BPK 20 straipsnio reikalavimų neatitinkantis įrodymas. Jo patikimumas buvo patikrintas BPK nustatyta tvarka teismo posėdyje apklausiant išvadą surašiusį specialistą D. M., kuris duodamas parodymus išvadą patvirtino ir paaiškino, kokiais duomenimis remdamasis jis atliko tyrimą bei padarė atitinkamas išvadas. Nė vienam proceso dalyviui teisė pateikti jam klausimus, prašyti išsamiau pasisakyti tais klausimais, kurie, kasatorių nuomone, nėra pakankamai aiškiai išspręsti, nebuvo atimta ar suvaržyta. Pažymėtina ir tai, kad prašymų dar kartą atlikti tyrimą ar skirti ekspertizę nebuvo pareikšta. Dėl to konstatuotina, kad pirmiau nurodyta specialisto išvada atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus. Teismai, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, pagrįstai ja grindė apkaltinamąjį nuosprendį nustatydami nuteistosios D. K. padaryta nusikalstama veika sukeltus padarinius. Kasacinio skundo argumentas, kad iš dokumentų nustatytas pinigų dovanojimo faktas patvirtina, jog duomenys buvo įtraukti į apskaitą, nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pinigų išmokėjimo darbuotojoms faktas buvo nustatytas ne iš buhalterinių dokumentų, o iš liudytojų A. K. ir D. S. parodymų, Teisingumo ministerijai notarės pateiktų ataskaitų bei Valstybinės mokesčių inspekcijos aktų. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad D. K. įvykdyta finansinė operacija buvo atvaizduota notarų biuro buhalterinėje apskaitoje ir nesukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių.
Atmestinas skundo ir tas argumentas, kad nuteistoji neturėjo tikslo ir sąmoningai nesiekė apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, tik netinkamai įformino dokumentus, todėl teismai nepagrįstai nustatė subjektyvųjį inkriminuotos nusikalstamos veikos požymį – tiesioginę tyčią.
Pažymėtina, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir šių padarinių nori, arba, nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Taigi, tyčios rūšys nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, būtina nustatyti kaltės formą, t. y. kad veika padaryta tyčia. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistoji D. K. apgaulingai tvarkė apskaitą veikdama tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės, turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-76/2007, 2K-526/2011 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad D. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdama tiesiogine tyčia, įvertino tai, kad nuteistoji turi teisinį išsilavinimą, atsižvelgė į jos kvalifikaciją, susijusią su buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų išmanymu, taip pat įvertino, kad byloje esančiais įrodymais nustatytas tikslas išvengti mokestinių įsipareigojimų valstybės biudžetui. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistosios apeliacinį skundą, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis konstatuota, kad D. K. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, sąmoningai siekdama išvengti mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių. Šis teismas dar kartą išsamiai ir nešališkai įvertino byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina, kad nuteistoji darbuotojoms dovanojamus pinigus vertino kaip lėšas, mokamas darbuotojoms už atliktas darbo funkcijas, todėl pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tokius veiksmus nuteistoji atliko sąmoningai pažeisdama buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, siekdama išvengti mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, šios aplinkybės pagrįstai įvertintos kaip siekimas BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų padarinių, todėl nėra pagrindo nesutikti su žemesniųjų teismų padaryta išvada, kad nuteistoji D. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdama tiesiogine tyčia.
Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti pagrįstai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju D. K. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.
Dėl BPK 256 straipsnio reikalavimų pažeidimo
Kasatoriai nepagrįstai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 256 straipsnio reikalavimus, nes nuteistajai D. K. inkriminuoto kaltinimo dalį dėl dokumentų neįtraukimo į buhalterinę apskaitą pakeitė kaltinimu dėl neįtraukimo į apskaitos registrą.
BPK 256 straipsnis nustato kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką. Nagrinėjamoje byloje prašymų vadovaujantis BPK 256 straipsniu pakeisti kaltinimą pateikta nebuvo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas savo iniciatyva gali patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis (kasacinė nutartis Nr. 2K-491/2011). Iš teismų sprendimų matyti, kad pirmosios instancijos teismas D. K. pripažino ir nuteisė už tai, kad ji, dirbdama Varėnos rajono 1-ojo notaro biuro notare, būdama atsakinga už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdama buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, išmokėdama biuro darbuotojoms A. K. ir D. S. po 6459 Lt, tyčia, siekdama išvengti mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių, nesurašė kasos išlaidų orderių ar kitų šias ūkines operacijas pagrindžiančių Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytų apskaitos dokumentų ir neįregistravo šių ūkinių operacijų notaro biuro buhalterinėje apskaitoje. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistosios D. K. apeliacinį skundą, motyvuojamojoje nutarties dalyje sukonkretino (patikslino) buhalterinės apskaitos dokumentą, vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymu, kuriame nuostatų, kad būtent notarai registruoja ūkines operacijas, tačiau nesurašė naujos nustatomosios dalies ir nenurodė iš esmės skirtingų faktinių bylos aplinkybių nuo tų, kurias buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas.
Esant šioms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 256 straipsnio, reglamentuojančio kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką, reikalavimus.
Dėl BK 37 straipsnio taikymo
Kasatoriai, teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti nuteistosios D. K. veiką mažareikšme ir vadovaujantis BK 37 straipsniu atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės, nurodo, jog byloje nenustatyta inkriminuotos nusikalstamos veikos padarinių, šie nesiejami su mokesčių valstybei sumokėjimu ar nemokėjimu, padarytas pažeidimas buvo vienkartinis, susijęs su viena ūkine operacija ir pinigų suma buvo nedidelė.
Pagal BK 37 straipsnį veika gali būti pripažįstama mažareikšme tada, kai ji atitinka konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nedaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kuris, atsižvelgęs į aplinkybių visumą, privalo padaryti išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nesiekia laipsnio, būtino baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Kartu pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga (kasacinės nutartys Nr. 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7/2011, 2K-122/2011, 2K-21/2012 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje išnagrinėjęs nuteistosios apeliacinio skundo argumentus dėl BK 37 straipsnio taikymo, pagrįstai byloje nenustatė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad nuteistosios D. K. padaryta nusikalstama veika yra mažareikšmė ir nepavojinga. Teismas įvertino, kad nuteistosios veiksmais padaryta žala įstatymo saugomiems visuomenės ir valstybės interesams, valstybės finansų sistemai, dovanota ir neatvaizduota buhalterinėje apskaitoje suma didelė, dėl to galėjo būti nenustatyta mokėtina valstybės biudžetui mokesčių suma. Su šiais apeliacinės instancijos teismo argumentais nėra pagrindo nesutikti. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad nuteistosios D. K. veika nesukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių, nes tiek žemesnieji teismai, tiek šioje nutartyje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė priešingą išvadą. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą nuteistajai netaikyti BK 37 straipsnio nuostatų, pripažino buhalterinėje apskaitoje neatvaizduotą sumą didele. Kasacinės instancijos teismas dėl tokio vertinimo pasisakyti negali, nes argumentai dėl faktinių bylos aplinkybių ir jų vertinimo yra ne kasacinio, o apeliacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, į tai, kad į nuteistosios D. K. nusikalstamos veikos apimtį ir mastą atsižvelgta parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį. Kartu apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad aplinkybė, jog nusikaltimu valstybei žalos nepadaryta, nes mokestiniai pažeidimai ištaisyti, nepriskiriama prie tų aplinkybių, kurios šiuo atveju nusikalstamą veiką darytų nepavojingą.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas nuteistosios D. K. padarytos nusikalstamos veikos mažareikšme ir netaikydamas BK 37 straipsnio nuostatų, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Dėl non bis in idem principo taikymo
Kasatorių manymu, šioje byloje sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, buvo pažeistas draudimo bausti asmenį du kartus už tą patį teisės pažeidimą principas (non bis in idem), nes mokestinio ginčo byla Nr. N62-1916/2011 leidžia spręsti, kad nuteistajai kaltinimas baudžiamojoje byloje bei baudos pagal mokesčius reglamentuojančius įstatymus buvo pritaikyti dėl to, jog ji padovanojo po 6459 Lt A. K. ir D. S., t. y. nuteistoji baudžiama du kartus už tą patį poelgį.
Draudimą antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką įtvirtina Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis, taip pat Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad procesas dėl mokestinių baudų laikytinas „baudžiamuoju“ nurodytos Konvencijos protokolo nuostatos prasme (žr., pvz., sprendimą dėl priimtinumo byloje Carlberg prieš Švediją (Carlberg v. Sweden, no. 9631/04, decision of 27 January 2009) ir šiame sprendime nurodytą EŽTT praktiką (§ 66). Pagal naujausią EŽTT praktiką Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis turi būti suprantamas kaip draudžiantis baudžiamąjį persekiojimą už antrą nusikalstamą veiką remiantis identiškais arba iš esmės tais pačiais teisiškai reikšmingais faktais, t. y. visuma konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu, kurių buvimas turi būti įrodomas siekiant nuteisti ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, judgement of 10 February 2009).
Šioje byloje D. K. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, o administracinėje byloje jai paskirtos baudos pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnį ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 36 straipsnį bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalį dėl mokesčių įstatymų pažeidimų neteisėtai sumažinant atitinkamus mokesčius. Taigi, nors tiek baudžiamoji, tiek administracinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus šiuo atveju buvo susijusi su apsimestiniu dovanojimu A. K. ir D. S. po 6459 Lt, tačiau konkretus faktinis atsakomybės pagrindas kiekvienu atveju buvo skirtingas. Iš kasatorės administracinėje byloje priimtų sprendimų matyti, kad mokesčių baudos jai paskirtos už atitinkamų mokesčių įstatymų pažeidimus neskaičiuojant ir nemokant į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio bei jo nedeklaruojant mokesčių administratoriui, taip pat už neteisėtą socialinio draudimo įmokų sumažinimą. Nagrinėjamoje kasacinėje byloje ji skundžiasi dėl nuteisimo už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl kurio iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio, struktūros. Nepaisant to, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas gali sudaryti prielaidas nesilaikyti ir mokesčių įstatymų reikalavimų, o siekis nesilaikyti mokesčių įstatymų reikalavimų gali paskatinti apgaulingai tvarkyti apskaitą, kolegijos nuomone, nagrinėjamoje situacijoje veikos, padarytos atitinkamai apgaulingai tvarkant apskaitą ir pažeidžiant mokesčių įstatymus (pateikiant neteisingą informaciją mokesčių administratoriui ir dėl to nesumokant atitinkamų mokesčių) buvo skirtingos tiek faktiškai, tiek teisiškai (e. g. Carlberg v. Sweden, no. 9631/04, decision of 27 January 2009).
Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistas Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies, Konvencijos protokolo Nr.7 4 straipsnio, BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatos, draudžiančios asmenį bausti antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką (non bis in idem).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistosios D. K. ir jos gynėjo Rimgaudo Černiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Viktoras Aidukas
Rimantas Baumilas
