Dėl teisės normų, reglamentuojančių nuostolių atlyginimą, nutraukus lizingo sutartį, ekspertizės akto įrodomąją reikšmę, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-150-469/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15098-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.10; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. B. transporto paslaugų įmonės ir A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams A. B. transporto paslaugų įmonei ir A. B. dėl skolos ir nuostolių atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuostolių atlyginimą, nutraukus lizingo sutartį, ekspertizės akto įrodomąją reikšmę, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų 431,09 Lt (124,85 Eur) pradelstų įmokų, 39 879,32 Lt (11 549,85 Eur) nuostolių iš turto pardavimo, 4375,95 Lt (1267,36 Eur) papildomų išlaidų atlyginimo, 4122,34 Lt (1193,91 Eur) palūkanų įmokų, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė nurodė, kad, atsakovei tinkamai nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų pagal ieškovės ir atsakovės sudarytas lizingo sutartis, sutartys buvo nutrauktos ir sutarties dalykas grąžintas ieškovei. Grąžintas turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims ir ieškovė patyrė nuostolį iš turto pardavimo, kurį sudaro 39 879,32 Lt (11 549,85 Eur) (turto likutinės (neišpirktos) vertės ir turto pardavimo kainos skirtumas). Be to, atsakovė nepadengė pradelstų įmokų, palūkanų, taip pat ieškovės patirtų papildomų išlaidų. Atsakovas su ieškove sudarytomis laidavimo sutartimis įsipareigojo įvykdyti atsakovės neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles pagal lizingo sutartis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė solidariai iš atsakovų ieškovės naudai 125 Eur (431,09 Lt) pradelstų įmokų, 11 550 Eur (39 879,32 Lt) nuostolių, 1267 Eur (4375,95 Lt) papildomų išlaidų atlyginimo, 1194 Eur (4122,34 Lt) palūkanų, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (14 136 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. balandžio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad ieškovė ir atsakovė sudarė 2006 m. gruodžio 1 d., 2007 m. gegužės 3 d., 2007 m. gruodžio 7 d. lizingo sutartis (toliau – Lizingo sutartys), kurių pagrindu ieškovė nupirko atsakovės pasirinktas transporto priemones – „IVECO MAGIRUS 340-34 AH“, „SCANIA P 112H“ ir „MAN 26.322“ (lizingo dalykas) ir jas perdavė atsakovei naudotis lizingo pagrindais. Ieškovės ir atsakovo sudarytomis laidavimo sutartimis atsakovas įsipareigojo atsakyti ieškovei visu jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu atsakovė laiku ir tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal Lizingo sutartis.

Teismas nustatė, kad ieškovė 2010 m. sausio 5 d. kreipėsi į atsakovę su pretenzija, nurodydama, kad atsakovė nemoka laiku įmokų, prašė iki 2010 m. sausio 22 d. skolą padengti, nes priešingu atveju Lizingo sutartys bus nutrauktos. Kadangi atsakovė į ieškovės pretenziją nereagavo, ieškovė 2010 m. vasario 23 d. vienašališkai nutraukė Lizingo sutartis. 2011 m. vasario 4 d. pranešimu ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl jo prievolių pagal laidavimo sutartis, prašydama iki 2011 m. vasario 8 d. sumokėti skolą.

Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl Lizingo sutarčių nutraukimo nėra, ginčas yra kilęs tik dėl parduoto turto vertės, nes, pasak atsakovų, automobiliai buvo parduoti už per mažą kainą, todėl ieškovei kilo pareiga prisiimti atsakomybę už patirtus nuostolius. Byloje konstatuota, jog trys transporto priemonės buvo parduotos nuostolingai, t. y. automobiliai parduoti už žemesnę kainą nei jų likutinė vertė, dėl to ieškovė patyrė 39 879,32 Lt (11 549,85 Eur) nuostolį, būtent: savivartis „IVECO MAGIRUS 340-34 AH“, kurio neišpirkta vertė – 16 411,09 Lt (4752,98 Eur), parduotas už 12 396,69 Lt (3590,33 Eur), savivartis „SCANIA P 112H“, kurio neišpirkta vertė – 21 667,30 Lt (6275,28 Eur), parduotas už 10 301,36 Lt (2983,48 Eur), savivartis „MAN 26.322“, kurio neišpirkta vertė – 48 998,98 Lt (14 191,09 Eur), parduotas už 24 500 Lt (7095,69 Eur).

Ieškovė pateikė savivarčių vertinimo dokumentus: UAB „Lituka“ ir Ko“ atlikta turto vertės ataskaitą, pagal kurią savivarčio „IVECO MAGIRUS 340-34“ rinkos vertė – 13 000 Lt (3765,06 Eur), likvidacinė (priverstinio pardavimo) – 8000 Lt (2316,96 Eur), UAB „Baltijos realizacijos centras“ preliminarias išvadas dėl transporto priemonių verčių, pagal kurias savivarčio „SCANIA P 112H“ rinkos vertė – 17 264 Lt (5000 Eur), greito realizavimo (likvidacinė) vertė – 12 000 Lt (3475,44 Eur), savivarčio „MAN 26.322“ rinkos vertė – 24 169 Lt (6999,83 Eur), greito realizavimo (likvidacinė) vertė – 18 000 Lt (5213,16 Eur).

Atsakovai pateikė iš interneto duomenų bazės atspausdintas VšĮ „Emprekis“ pažymas, kad automobilio – savivarčio „IVECO“ kaina 2010 m. gegužės mėn. buvo 60 199 Lt (17 434,84 Eur), kitų savivarčių – 45 951 Lt (13 308,33 Eur) ir 41 471 Lt (12 010,83 Eur). Teismo vertinimu, VšĮ „Emprekis“ pažymos nepatvirtina ginčo transporto priemonių rinkos kainos, jose pateikta tik informacija apie tos pačios rūšies automobilių grupei taikomą bendrą vidutinę kainą, tačiau neatsižvelgta į automobilio modelį, nevertinta konkretaus automobilio būklė, nusidėvėjimas ir pan. Teismas nurodytomis pažymomis nesivadovavo.

Teismas 2015 m. birželio 2 d. nutartimi paskyrė teismo ekspertizę transporto priemonių „IVECO MAGIRUS 340-34 AH“, gamybos metai – 1993 m., „SCANIA P 112H“, gamybos metai – 1988 m., ir savivarčio „MAN 26.322“, gamybos metai – 1990 m., vidutinei rinkos ir likvidacinei vertėms nustatyti transporto priemonių pardavimo metu (nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 26 d.).

2015 m. rugpjūčio 20 d. Kilnojamojo turto vertinimo ekspertizės akte ekspertas padarė išvadas, kad naudoto automobilio „IVECO MAGIRUS 340-34 AH“, gamybos metai – 1993 m., vidutinė rinkos vertė 2010 m. gegužės 14 d. buvo 18 600 Eur; naudoto automobilio „SCANIA P 112H“, gamybos metai – 1988 m., vidutinė rinkos vertė 2010 m. gegužės 18 d. – 17 200 Eur; naudoto automobilio savivarčio „MAN 26.322“, gamybos metai – 1990 m., vidutinė rinkos vertė 2010 m. gegužės 26 d. – 18 900 Eur.

Dėl nurodytų automobilių likvidacinės vertės ekspertas pažymėjo, jog išvados neformuojamos. Ekspertas paaiškino, kad šiuo metu galiojantys ir vertės nustatymo dieną galioję teisės aktai nenustato sąvokos „likvidacinė vertė“ ar tokios vertės nustatymo tvarkos bei metodikos, nustato sąvokas „priverstinis pardavimas“ ir „priverstinio pardavimo vertė“.

Teismas 2015 m. spalio 15 d. nutartimi paskyrė papildomą ekspertizę transporto priemonių „IVECO MAGIRUS 340-34 AH“, gamybos metai – 1993 m., „SCANIA P 112H“, gamybos metai – 1988 m., ir savivarčio „MAN 26.322“, gamybos metai – 1990 m., likvidacinei vertei nustatyti jų pardavimo metu (nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 26 d.).

2015 m. spalio 30 d. ekspertizės akto papildyme ekspertas nurodė, jog išvada dėl naudoto automobilio „IVECO MAGIRUS 340-34 AH“, gamybos metai – 1993 m., likvidacinės vertės 2010 m. gegužės 14 d. neformuojama. Naudoto automobilio „IVECO MAGIRUS 340-34 AH“, gamybos metai – 1993 m., priverstinio pardavimo vertė 2010 m. gegužės 14 d. – 14 880 Eur. Išvada dėl naudoto automobilio „SCANIA P 112H“, gamybos metai – 1988 m., likvidacinės vertės 2010 m. gegužės 18 d. taip pat neformuojama. Šio automobilio priverstinio pardavimo vertė 2010 m. gegužės 18 d. buvo 13 760 Eur. Išvada dėl naudoto automobilio „MAN 26.322“, gamybos metai – 1990 m., likvidacinės vertės 2010 m. gegužės 26 d. – neformuojama. Šio naudoto automobilio priverstinio pardavimo vertė 2010 m. gegužės 26 d. buvo 15 120 Eur.

Teismas, remdamasis ekspertizės aktu ir jo papildymu, nustatė, kad ekspertas padarė išvadas dėl transporto priemonių vidutinės rinkos ir priverstinio pardavimo verčių, fiziškai (tiesiogiai) neapžiūrėjęs tiriamų objektų.

Ekspertas pažymėjo, jog automobilio „IVECO“ vienašaliame turto priėmimo akte pažymėti akivaizdūs trūkumai: sugedęs variklis, automobilis neužsiveda, jam trūksta detalių, tačiau jokia papildoma speciali techninė ekspertizė nebuvo atlikta ir konkretūs defektai neidentifikuoti. Ekspertas UAB „Lituka ir Ko“ vertinimo ataskaita nesivadovavo, nurodė, kad joje konkretūs defektai neidentifikuoti. Todėl ekspertas padarė prielaidą, kad automobilis tvarkingas. Dėl automobilio „SCANIA“ ekspertas nurodė, jog turto perdavimo–priėmimo akte Nr. TTP-030AB pažymėti akivaizdūs turto trūkumai – skilę kairiosios ir dešiniosios pusės veidrodėliai, tačiau jokia papildoma speciali techninė ekspertizė nebuvo atlikta ir konkretūs defektai neidentifikuoti. Taigi ekspertas padarė prielaidą, kad automobilis tvarkingas. Dėl „MAN“ automobilio ekspertas nurodė, jog turto perdavimo–priėmimo akte Nr. TTP-008HV pažymėti akivaizdūs trūkumai: kairės pusės sutrūkęs posūkis, tačiau jokia papildoma speciali techninė ekspertizė nebuvo atlikta ir konkretūs defektai neidentifikuoti. Taigi ekspertas padarė prielaidą, kad automobilis tvarkingas.

Ekspertas akte nurodė, kad fiksuoti automobilių apgadinimai, pažeidimai ir defektai bei kompleksiškumo trūkumai neaktualūs nustatant vidutinę rinkos vertę, o skaičiuojant vidutinę rinkos vertę individuali automobilių „IVECO“, „SCANIA“ ir „MAN“ būklė nevertinama.

Ekspertas teismo posėdyje paaiškino, jog dokumentai buvo neišsamūs, todėl tikroji rinkos vertė nebuvo nustatyta, o jis nustatė tik vidutinę rinkos vertę. Ekspertas patvirtino, kad turtą įvertino jo faktiškai neapžiūrėjęs, laikė, kad turtas buvo tvarkingas. Pasak eksperto, transporto priemones turėjo apžiūrėti ekspertas ir identifikuoti gedimus, o vienašaliais aktais jis nesivadovavo. Ekspertas patvirtino, kad nustatė tokios rūšies transporto priemonių vidutinę rinkos vertę, o ne konkrečių automobilių, nurodytų byloje. Taip pat ekspertas paaiškino, kad byloje esantys duomenys neturėjo įtakos jo išvadai.

Teismas, įvertinęs ekspertizės aktus ir eksperto paaiškinimus, sprendė, kad ekspertas automobilių vertę nustatė ne pagal bylos faktinius duomenis, nors ekspertas ekspertizės akte ir nurodė, jog tyrimą atliko vadovaudamasis byloje surinktais duomenimis. Teismas sprendė, kad ekspertas apskaičiavo transporto priemonių vertę 2010 m. gegužės mėn. pateikdamas ne konkrečių ginčo automobilių vertę, o nustatė tik tokios rūšies transporto priemonių vidutinę rinkos vertę. Byloje esantys duomenys liudija, jog savivarčiai turėjo trūkumų, tai nurodyta „IVECO MAGIRUS“ vienašaliame turto priėmimo akte (1 t., b. l. 95) bei savivarčių „SCANIA P 112H“ ir „MAN 26.322“ perdavimo–priėmimo aktuose (1 t., b. l. 96–97), taip pat UAB „Lituka“ ir Ko“, UAB „Baltijos realizacijos centro“ vertinimo dokumentuose (1 t., b. l. 98–113). Ekspertas nurodytais įrodymais nesivadovavo, nors teismui abejonių dėl jų pakankamumo ir patikimumo nekilo. Teismas eksperto išvadas vertino kritiškai ir jomis nesivadovavo.

Teismas vadovavosi byloje esančiais parduotų savivarčių vertinimo dokumentais – UAB „Lituka“ ir Ko“ atlikta turto vertės ataskaita, pagal kurią savivarčio „IVECO MAGIRUS 340-34“ rinkos vertė – 13 000 Lt (3765,06 Eur), bei UAB „Baltijos realizacijos centras“ preliminariomis išvadomis dėl transporto priemonių verčių, pagal kurias savivarčio „SCANIA P 112H“ rinkos vertė – 17 264 Lt (5000 Eur), greito realizavimo (likvidacinė) vertė – 12 000 Lt (3475,44 Eur), savivarčio „MAN 26.322“ rinkos vertė – 24 169 Lt (6999,83 Eur), greito realizavimo (likvidacinė) vertė – 18 000 Lt (5213,16 Eur). Teismas konstatavo, kad turtas buvo parduotas nuostolingai, todėl ieškovei iš atsakovų solidariai priteistina 11 550 Eur (39 879,32 Lt) nuostolių.

Kadangi lizingo dalykas buvo parduotas nuostolingai, ieškovei priklauso iki Lizingo sutarčių nutraukimo nesumokėtos įmokos – 125 Eur (431,09 Lt) – ir pagal Lizingo sutartis nesumokėtos palūkanos – 1194 Eur (4122,34 Lt), kurias ieškovė būtų gavusi, jeigu Lizingo sutartys būtų buvusios vykdomos tinkamai.

Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovų 1267 Eur (4375,95 Lt) papildomų išlaidų, kurias sudaro lizingo dalyko saugojimo, transportavimo, pardavimo išlaidos. Kadangi šios išlaidos yra pagrįstos UAB „Turto rizikos sprendimai“ aktais (b. l. 124–125) ir atsirado kaip atsakovės netinkamo Lizingo sutarčių vykdymo pasekmė, jos priteistinos iš atsakovų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nurodė argumentus, kodėl nesiremia ekspertizės akto ir jo papildymo išvadomis. Teismas, atmesdamas ekspertizės išvadas, tinkamai taikė proceso teisės normas.

Kolegija, papildydama pirmosios instancijos teismo išvadas, nurodė, kad byloje nustatyta, jog ieškovė 2010 m. gegužės 18 d pardavė savivartį „SCANIA“ Olandijos įmonei, o pasiūlyme, atsakovams pateiktame 2010 m. gegužės 7 d., buvo nurodyta, kad ieškovė siūlo įsigyti atsakovų naudotą turtą ne vėliau kaip per vieną savaitę nuo pranešimo išsiuntimo dienos (1 t., b. l. 116). Automobilis „IVECO MAGIRUS“ buvo parduotas UAB „Kodera“ 2010 m. gegužės 14 d., t. y. paskutinę dieną, kurią buvo siūloma atsakovams įsigyti šį automobilį. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nereiškia, kad atsakovai pageidavo įsigyti automobilius, tačiau šie buvo parduoti kitiems asmenims. Atsakovai nenurodė, kad jie ketino įsigyti automobilius ir turėjo lėšų jiems įsigyti, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė pardavė automobilius kitiems asmenims, pažeisdama atsakovų interesus. Tai, kad atsakovai neturėjo galimybės sumokėti lizingo įmokų, leidžia daryti išvadą, kad jie neturėjo galimybės sumokėti ieškovės nurodytas kainas ir įsigyti automobilių, todėl tai, kad vienas automobilis buvo parduotas paskutinę nurodyto termino dieną, nėra sutarties šalies bendradarbiavimo pareigos nevykdymas. Pasiūlyme atsakovams buvo nurodyta, kad automobilį „IVECO MAGIRUS“ ieškovė siūlo įsigyti už 16 410,28 Lt (4752,75 Eur), o šis automobilis buvo parduotas už 14 999,99 Lt (4344,30 Eur), automobilį „SCANIA“ ieškovė siūlė įsigyti už 21 667,30 Lt (6275,28 Eur), o jis buvo parduotas už 10 301,36 Lt (2983,48 Eur).

Kolegija nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė siūlė atsakovams įsigyti automobilį „MAN 26.322“, kuris buvo parduotas UAB „Baltijos realizacijos centras“ už 24 500 Lt (7095,69 Eur) ir dėl to atsirado didžiausi nuostoliai iš turto pardavimo, t. y. 24 498,98 Lt (7095,40 Eur). Šie ieškovės veiksmai pripažintini bendradarbiavimo pareigos nevykdymu, nes turtas buvo parduotas už galimai mažesnę kainą, nei jis galėjo būti parduotas rinkoje. Tokią išvadą leidžia daryti ta aplinkybė, kad, parduodant kitas dvi transporto priemones bendrovėms, neturinčioms verslo santykių su ieškove, buvo patirta mažesnių nuostolių nei turto pardavimo UAB „Baltijos realizacijos centras“ atveju. Tai, kad ši pirkėja yra ieškovės verslo partnerė, matyti iš jų sudarytos bendradarbiavimo sutarties (1 t., b. l. 140–146).

Kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad šis turtas buvo parduotas už mažesnę nei galimą rinkos kainą, neleidžia daryti išvados, kad buvo galimybė realizuoti turtą didesne kaina, nei realizavo lizingo davėja, ir dėl to jai atsiradusių nuostolių atlyginimas negali būti priteistas iš lizingo gavėjos. Atsakovai tokiu atveju turi pareigą byloje įrodyti, kad turtas galėjo būti parduotas už didesnę kainą, kad jie buvo suradę pirkėją, tačiau ieškovė nepagrįstai atsisakė parduoti turtą. Atsakovai turėjo galimybę siekti, kad ieškovės nustatytas terminas turtui įsigyti būtų pratęstas, nurodyti tokio būtinumo jį pratęsti priežastis, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Ieškovė, nutraukusi lizingo sutartį dėl atsakovės kaltės, t. y. šios įsipareigojimų nevykdymo, turėjo pareigą imtis visų priemonių, kad nuostoliai iš turto pardavimo būtų kuo mažesni. Tai, kad turtas buvo parduotas už mažesnę nei turto rinkos kainą, nėra pagrindas atmesti ieškovės reikalavimą, jei nėra įrodytas aplaidus ieškovės veikimas ar tyčia, padidinant turto pardavimo nuostolius.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles nustatydamas turto vertę. Teismas suteikė pirmenybę įrodymams, kurie yra vienašališkai, subjektyviai ir siekiant naudos sau parengti ieškovės (transporto priemonės apžiūrėjimo žiniaraštis, vienašalis turto priėmimo aktas bei jų pagrindu parengta UAB „Lituka ir Ko“ turto vertės ataskaita), ir nesivadovavo teismo ekspertizės ir papildomos ekspertizės išvadomis. Ekspertizė buvo atlikta vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o ieškovės pateikti automobilių vertės dokumentai neatitinka turto vertės nustatymo dokumentams keliamų reikalavimų, turto vertė nustatyta nesilaikant turto vertinimo metodikos, nurodytos Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme, todėl jais remtis siekiant nustatyti turto vertę negalima.

Teismas eksperto išvadų atmetimą motyvavo tuo, kad ekspertas nesirėmė ieškovės pateiktais dokumentais, kuriuose nurodyti transporto priemonių trūkumai. Šie dokumentai parengti ieškovės vienašališkai, ieškovei perimant transporto priemones nebuvo nustatyta objektyvi jų techninė būklė. Vienašaliuose ieškovės dokumentuose tik nurodytos abstrakčios gedimų aplinkybės, tačiau neatlikta techninė ekspertizė gedimams nustatyti ir remonto išlaidoms įvertinti (nenurodyta gedimo priežastis, jos įtaka transporto priemonės vertei, gedimo šalinimo išlaidos; nurodyta, kad transporto priemonė neužsiveda, bet nepaaiškinta, ar tai dėl variklio gedimo, ar dėl to, kad bake nėra degalų ar akumuliatorius yra išsikrovęs). Be to, aplinkybes, kad transporto priemonė IVECO turėjo trūkumų, paneigia ta aplinkybė, kad ši transporto priemonė sava eiga buvo paimta iš atsakovės ir pristatyta pirkėjui.

Teismas eksperto išvadas vertino kritiškai ir dėl to, kad ekspertas pats tiesiogiai neapžiūrėjo transporto priemonių. Tačiau teismas rėmėsi UAB „Lituka ir Ko“ transporto priemonių vertės ataskaita, kuri taip pat parengta neatlikus transporto priemonės tiesioginės apžiūros. Kita vertus, faktiškai apžiūrėti šių automobilių ekspertas negalėjo (nėra žinoma jų buvimo vieta). Be to, net jei ir būtų buvusi galimybė juos apžiūrėti, nuo pardavimo jau buvo praėję beveik šešeri metai ir nustatyti, kokia buvo jų techninė būklė 2010 metais, buvo neįmanoma.

Teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktais duomenimis apie turto likvidacinę vertę, nors Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas tokios sąvokos nenustato. Kita vertus, nors ieškovė ir nepateikė jokių įrodymų, kad ji buvo priversta turtą parduoti kuo skubiau, tačiau ir tuo atveju, vadovaudamasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, ji negalėjo turto parduoti pigiau nei nustatyta priverstinio turto pardavimo vertė, t. y. 43 760 Eur (151 094,52 Lt).

Teismai neteisingai aiškino ir todėl nepagrįstai atsisakė taikyti materialiosios teisės normas, reguliuojančias prievolės šalių pareigą bendradarbiauti vykdant prievoles (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnis, 6.200 straipsnio 2 dalis), sutartinių prievolių vykdymo principus (CK 6.200 straipsnis), kreditoriaus kaltės įtaką, dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.259 straipsnis), taip pat kreditoriaus veiksmų įtaką nuostolių padidėjimui bei jų atlyginimo dydžio sumažinimui (CK 6.259 straipsnis) bei sąlygas atleisti nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikyti, kai nuostoliai atsirado ir (ar) padidėjo dėl paties nukentėjusiojo – kreditoriaus veiksmų (CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalys). Nagrinėjamu atveju nuostoliai atsirado dėl ieškovės kaltės, nes turtas buvo parduotas prieš atsakovams nustatytą terminą perimti turtą už likutinę vertę ir mažesne kaina nei rinkos kaina ar likutinė turto vertė. Būtent tai, kad ieškovė nusprendė nesuteikti protingo laiko atsakovams perimti turtą už jo likutinę vertę – 25 219,35 Eur (87 077,37 Lt), o kuo skubiau šį turtą perleido tretiesiems asmenims už vienašališkai savo nustatytą kainą – 13 661,68 Eur (47 171,05 Lt), lėmė ieškovės nuostolius. Ieškovė nebendradarbiavo su atsakovais parduodama turtą.

Byloje buvo nustatyta aplinkybė, kad ieškovė pateikė pasiūlymą perimti transporto priemones už likutinę vertę, tačiau, nepasibaigus pasiūlyme nustatytam terminui, jas nuostolingai pardavė trečiajam asmeniui. Šiuo atveju ieškovė turėtų pateikti įrodymus, kad atsakovai neturėjo lėšų turtui už likutinę vertę perimti iki suteikto termino pabaigos. Apeliacinės instancijos teismo prielaida, kad lizingo įmokų nemokėjimas reiškia, jog atsakovai neturėjo lėšų sunkvežimiams perimti už likutinę vertę, nepagrįsta. Aplinkybė, kad ieškovė pardavė turtą nepasibaigus pasiūlymo terminui už mažesnę kainą nei likutinė bei rinkos vertė, patvirtina, kad pati ieškovė yra atsakinga už nuostolių atsiradimą. Kitaip tariant, ieškovė, kaip kreditorė, neįrodė, kad, turtą pardavusi prieš nustatytą terminą už mažesnę nei likutinę vertę, nepažeidė pareigos bendradarbiauti ir kad jos tokie veiksmai neturėjo įtakos prašomiems priteisti nuostoliams atsirasti.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismas, vertindamas eksperto išvadas, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-915/2016; kt.). Ekspertas turėjo atlikti konkretaus turto vertinimą, atsižvelgdamas į to turto charakteristikas (finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. 1K-159 44 punktas). Ekspertas nesivadovavo civilinės bylos medžiaga ir nustatė ne konkretaus ginčo turto vertę, o tokios rūšies transporto priemonių vidutinę rinkos vertę. Be to, ekspertas nepagrįstai padidino vidutinę rinkos vertę, lyginant su paties eksperto nurodyta VšĮ „Emprekis“ vidutine kaina Lietuvoje (pvz., transporto priemonės „MAN“ vidutinę rinkos vertę nurodė net 30 proc. didesnę). UAB „Lituka“ ir Ko“ vertinimo ataskaitą surašė taip pat į teismo ekspertų sąrašą įtrauktas asmuo, jis fiziškai apžiūrėjo transporto priemonę „IVECO“ (priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde). Šis vertintojas nustatė, kad transporto priemonės IVECO rinkos vertė – 3765,06 Eur (13 000 Lt), likvidacinė vertė – 2316,96 Eur (8000 Lt). Taigi skirtumas, lyginant su teismo ekspertizės akte nurodyta 18 600 Eur transporto priemonės „IVECO“ verte, sudaro 14 835 Eur.

Sprendžiant dėl išperkamosios nuomos davėjo dėl išperkamosios nuomos gavėjo kaltės nutrauktos išperkamosios nuomos sutarties patirtų nuostolių dydžio, bendroji taikytina taisyklė turėtų būti tokia, kad išperkamosios nuomos davėjo dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius sudaro neišpirktos išperkamosios nuomos sutarties dalyko vertės ir pinigų sumos, gautos jį pardavus (jei sugrąžintas nuomos sutarties dalykas buvo parduodamas), skirtumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-464/2013).

Bendradarbiavimo pareiga saisto ne tik kreditorių, bet ir skolininką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012). Atsakovai turėjo visas galimybes įsigyti turtą patys ar ieškoti turto pirkėjų, tačiau į ieškovę dėl to nesikreipė. Atsakovai klaidingai nurodo, kad turtas buvo parduotas nesuėjus ieškovės pateiktuose pasiūlymuose atsakovams nustatytam terminui (vienas pasiūlymas išsiųstas 2010 m. gegužės 5 d., o turtas parduotas 2010 m. gegužės 14 d., kitas pasiūlymas išsiųstas 2010 m. gegužės 7 d., o turtas parduotas 2010 m. gegužės 18 d.).

Ieškovei pateiktomis turto pardavimo sutartimis įrodžius nuostolių dydį, atsakovams tenka pareiga įrodyti, kad turtą buvo galima parduoti brangiau. Kreditoriaus kaltę nagrinėjamu atveju turėjo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe. Byloje nustatyta, kad turtą pardavinėjo ne ieškovė, o jos verslo partnerė UAB „Baltijos realizacijos centras“, kuri buvo suinteresuota gauti kiek galima daugiau lėšų už parduodamą turtą, nes nuo to priklausė ir jos gaunamas atlyginimas. Ieškovė nėra suinteresuota parduoti turtą žemesne negu rinkos kaina, nes neturi garantijų, kad atsakovai padengs nuostolius. Tuometinė ekonominė situacija Lietuvoje taip pat lėmė ginčo turto kainą, nes sumažėjo norinčiųjų pirkti. Pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykusi krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl lizingo davėjo nuostolių atlyginimo nutraukus lizingo sutartį dėl lizingo gavėjo kaltės

CK 6.567 straipsnyje įtvirtinta lizingo (finansinės nuomos) sutarties samprata, pagal kurią lizingo sutartimi lizingo davėjas įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje nustatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jei sutartimi nėra numatyta ko kita.

CK 6.574 straipsnyje nustatyti lizingo sutarties pažeidimo dėl lizingo gavėjo kaltės padariniai: kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį ir neįvykdo lizingo davėjo reikalavimo per protingą terminą pažeidimą pašalinti, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį; kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad taikant įstatymo nuostatas dėl lizingo davėjo nuostolių atlyginimo būtina atsižvelgti į lizingo, kaip finansinių paslaugų teikimo veiklos, esmę. Klasikiniu atveju lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už suteiktą lizingo gavėjui valdyti ir naudotis turtą. Toks užmokestis palūkanų forma apskaičiuojamas nuo daikto įsigijimui išleistų pinigų sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012).

Lizingo davėjas gali būti ir nuomojamo turto savininkas, tokiam sandoriui labiau būdingi pirkimo–pardavimo požymiai, lizingo santykius reglamentuojančios normos jam taikomos mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) (CK 6.567 straipsnio 1 dalis). Tokie santykiai turi ypatumų, tačiau nagrinėjamoje byloje neaktualūs.

Atsižvelgiant į lizingo, kaip finansinių paslaugų teikimo veiklos, prigimtį, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro skirtumas tarp neišpirktos dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų nevykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos. Turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir turto grąžinimo momentu turėtų esminę reikšmę tuo atveju, jeigu lizingo davėjas pasirinktų kitokį turto naudojimo būdą, o ne imtųsi priemonių jam parduoti. Tais atvejais, kai lizingo davėjas turtą parduoda trečiajam asmeniui, lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu buvusi turto vertė yra reikšminga kaip orientacinė vertė, galinti palengvinti įrodinėjimo procesą sprendžiant ginčus dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių (pvz., sprendžiant klausimą dėl lizingo davėjo sąžiningumo ir jo kaltės realizuojant susigrąžintą lizingo sutarties dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013).

Lizingo davėjo patirtų nuostolių dydis nustatomas pagal bendrąsias Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir teismų praktikoje suformuluotas įrodinėjimo taisykles. Kasacinis teismas bylos faktų nenustato ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tačiau bylą nagrinėjusių teismų sprendimai dėl nustatytų faktų gali būti kasacinio teismo tikrinami vertinant, ar teisingai pritaikytos įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos.

Nagrinėjamu atveju atsakovai ginčija teismų sprendimų išvadas dėl pardavimo momentu buvusios turto vertės, jų manymu, teismai nepagrįstai rėmėsi vienais įrodymais, o kitų įrodomąją reikšmę paneigė. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus aktualios toliau aptariamos CPK ir teismų praktikos nuostatos.

CPK 185 straipsnis įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą visus įrodymus įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis. Šios proceso taisyklės, inter alia (be kita ko), reiškia bylą nagrinėjančio teismo pareigą pasisakyti dėl pateiktų įrodymų tarpusavio santykio ir pagrįsti, kodėl vienais įrodymais jis priimdamas sprendimą remiasi, o kitus atmeta; šie reikalavimai, be kita ko, taikomi ir vertinant ekspertizės išvados įrodomąją reikšmę.

CPK 218 straipsnyje nustatyta, kad teismo ekspertizės išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu; tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime ar nutartyje.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą (jos dalį) gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2012; kt.).

Bylą nagrinėję teismai atmetė atsakovų pateiktus įrodymus – interneto duomenų bazės VšĮ,,Emprekis“ pažymas, nurodydami, kad jų duomenys neparodo konkrečių ieškovės parduotų transporto priemonių rinkos kainos jų pardavimo metu, jose nurodyta tik bendro pobūdžio informacija apie tos pačios rūšies automobilių grupei taikomą vidutinę kainą, tačiau neatsižvelgta į modelį, nusidėvėjimą ir pan.

Bylą nagrinėję teismai nesirėmė kilnojamojo turto ekspertizės išvada, kadangi joje pateikta vidutinė rinkos vertė, nevertinant individualios automobilių būklės, ekspertui neapžiūrėjus vertinamų transporto priemonių, preziumuojant, kad jos tvarkingos, nors byloje esantys kiti duomenys rodo, kad automobiliai turėjo techninių trūkumų. Tuo tarpu sprendžiant dėl nuostolių dydžio aktuali ir turėjo būti nustatyta konkrečių transporto priemonių, o ne vidutinė rinkos vertė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai pagrindė, kodėl nesirėmė VšĮ,,Emprekis“ pažymų ir teismo ekspertizės išvados duomenimis spręsdami dėl ginčo transporto priemonių vertės, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo procesą.

Byloje nėra ginčo dėl lizingo davėjo patirtų nuostolių – skirtumo tarp neišmokėtos nutraukus lizingo sutartį turto vertės ir turto pardavimo kainos – dydžio. Tačiau atsakovai kelia teisingo šių nuostolių paskirstymo klausimą, jų teigimu, ieškovė pažeidė sutarties šalių bendradarbiavimo pareigą, todėl turi prisiimti patirtus nuostolius pati. Vertinant šiuos argumentus aktualios toliau pateikiamos įstatymo ir teismų praktikos nuostatos.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad lizingo sutarties šalys tiek vykdydamos sutartį, tiek ją nutraukus yra saistomos bendrųjų sąžiningumo (CK 6.158 straipsnis) ir sutarties šalių bendradarbiavimo (CK 6.200 straipsnis) imperatyvų. Lizingo sutarties šalių elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės pripažįstamas sąžiningu, jeigu lizingo gavėjas nevilkina lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grąžinimo lizingo davėjui, bet, priešingai, imasi būtinų priemonių operatyviai sugrąžinti daiktą jo teisėtam savininkui, o lizingo davėjas deda visas būtinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013).

Sąžiningumo ir bendradarbiavimo principų reikalavimų nesilaikymas lizingo sutartiniuose santykiuose gali reikšti kreditoriaus kaltę dėl nuostolių atsiradimo ir atitinkamai – skolininko teisę reikalauti sumažinti iš jo priteistinų nuostolių atlyginimą arba apskritai atmesti kreditoriaus reikalavimą atlyginti nuostolius. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Ši norma yra bendroji civilinės atsakomybės norma, kuri detalizuojama specialiąja sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančia CK 6.259 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis visiškai atleistas nuo atsakomybės, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie netinkamu prievolės įvykdymu padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Šiose normose įtvirtinta kreditoriaus pareiga elgtis sąžiningai skolininko atžvilgiu ir vengti savo veiksmais padidinti dėl skolininko prievolės pažeidimo atsiradusią žalą, taip pat imtis aktyvių veiksmų, nereikalaujančių neprotingų laiko ar finansinių sąnaudų, nuostoliams sumažinti. Kreditoriui pažeidus sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti sumažinama tokiu nuostolių dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius, nes skolininkas neprivalo prisiimti atsakomybės už kreditoriaus veiksmus. Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe. Tačiau kai skolininkas nurodo aplinkybes, pagrindžiančias kreditoriaus kaltę, šiam tenka pareiga jas paneigti: įrodyti, kad jis dėjo protingas ir pakankamas pastangas parduoti turtą už maksimalią kainą ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014).

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis bylą nagrinėjusių teismų išvadas, kad byloje neįrodyta kreditoriaus kaltė dėl nuostolių nutraukus automobilių „IVECO MAGIRUS“ ir „SCANIA“ lizingo sutartis. Atsakovai nepasinaudojo ieškovės siūlymu šiuos automobilius įsigyti, jų nurodyta aplinkybė, kad ieškovė pardavė automobilius iki nurodyto termino pabaigos likus dienai ar dviem, šio vertinimo nekeičia, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovai ketino pasinaudoti ieškovės siūloma galimybe.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad ieškovė pažeidė bendradarbiavimo pareigą parduodamas automobilį MAN UAB „Baltijos realizacijos centras“ už 24 500 Lt (7095,69 Eur) (dėl ko atsirado didžiausi nuostoliai iš turto pardavimo – 24 498,98 Lt (7095,40 Eur)), todėl šis turtas galimai buvo parduotas už mažesnę kainą, nei jis galėjo būti parduotas rinkoje. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė, priešingai negu kitų dviejų automobilių atveju, nesiūlė šios transporto priemonės įsigyti atsakovams, nesiėmusi jokių kitų veiksmų pardavė turtą ilgalaikei verslo partnerei UAB „Baltijos realizacijos centras“, taip pat kad realizuojant kitas dvi transporto priemones bendrovėms, neturinčioms verslo santykių su ieškove, nuostoliai iš turto pardavimo buvo mažesni nei turto pardavimo UAB „Baltijos realizacijos centras“ atveju.

Teisėjų kolegija pripažįsta šią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrįsta. Pažymėtina, kad ieškovė atsikirtimuose į kasacinį skundą jos neginčija. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad byloje įrodyta ieškovės, kaip kreditorės, kaltė, pasireiškusi tuo, kad ieškovė nesiėmė priemonių automobiliui MAN parduoti už įmanomai didžiausią kainą ir taip sumažinti savo patiriamus nuostolius. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovės padarytas bendradarbiavimo pareigos pažeidimas neturi įtakos jai priteistinų nuostolių dydžiui, pažeidė aptartas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti ieškovės, kaip kreditorės, kaltę, ir dėl automobilio MAN lizingo sutarties nutraukimo priteistinus nuostolius (skirtumą tarp neišmokėtos turto vertės ir pardavimo kainos) mažinti 50 procentų – 3547,70 Eur, atitinkamai sumažinant priteistų procesinių palūkanų sumą. Dėl to skundžiami procesiniai sprendimai atitinkamai keičiami – ieškinys tenkinamas iš dalies.

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

Pakeitus teismų priimtus sprendimus, nagrinėtinas klausimas dėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų perskirstymo (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Ieškovė šioje byloje turėjo 424 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinio pateikimą, išlaidų, 686,89 Eur ekspertizės išlaidų. Atsakovas A. B. pirmosios instancijos teisme turėjo 289,62 Eur teisinių paslaugų išlaidų, susijusių su advokato atstovavimu teismo posėdžiuose bei konsultacijų teikimu, 695,09 Eur ekspertizės išlaidų.

Byloje nustačius, kad ieškovės ieškinys turėjo būti tenkinamas iš dalies, priteisiant 10 588,30 Eur, darytina išvada, kad ieškovės reikalavimai turėjo būti patenkinti 75 proc. (10 588,30 Eur × 100 / 14 136 Eur). Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovės naudai priteistinas 833,16 Eur ((424 + 686,89) × 75 / 100) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas, t. y. po 416,58 Eur iš kiekvieno atsakovo. Iš ieškovės atsakovo A. B. naudai proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai priteistina 246,18 Eur (984,71 Eur × 25 / 100) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Atlikus ieškovės ir atsakovo A. B. priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, iš atsakovo A. B. ieškovės naudai priteistina 170,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. lapkričio 23 d. papildomu sprendimu priteisė valstybės naudai iš atsakovų lygiomis dalimis 600 Eur ekspertizės išlaidų atlyginimo, ir tai, kad ieškinio reikalavimai turėjo būti patenkinti iš dalies, šiuo papildomu teismo sprendimu priteista iš atsakovų suma mažintina proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Iš atsakovų lygiomis dalimis valstybės naudai priteistina 450 Eur (600 – (600×25/100)) ekspertizės išlaidų atlyginimo, t. y. po 225 Eur iš kiekvieno atsakovo. Iš ieškovės valstybės naudai proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai priteistina 150 Eur ekspertizės išlaidų atlyginimo (CPK 96 straipsnio 1–2 dalys).

Pirmosios instancijos teismas du kartus atidėjo atsakovų žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (424 Eur) mokėjimą iki bylos išnagrinėjimo apeliacinio proceso tvarka. Konstatavus, kad atsakovų apeliacinis skundas iš dalies buvo pagrįstas, proporcingai atmestų apeliacinio skundo reikalavimų daliai iš atsakovų lygiomis dalimis valstybės naudai priteistina 636 Eur (424 Eur×75/100×2) atidėto žyminio mokesčio, t. y. po 318 Eur iš kiekvieno atsakovo. Iš ieškovės valstybės naudai proporcingai patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai priteistina 212 Eur atidėto žyminio mokesčio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame procese

Kasacinio teismo 2016 m. spalio 24 d. nutartimi atsakovams atidėtas 318 Eur dydžio žyminio mokesčio už kasacinį skundą mokėjimas. Byloje konstatavus, kad kasacinis skundas iš dalies pagrįstas, iš ieškovės valstybės naudai proporcingai patenkintų kasacinio skundo reikalavimų daliai priteistina 79,50 Eur (318 Eur × 25 / 100) atidėto žyminio mokesčio, iš atsakovų proporcingai atmestų kasacinio skundo reikalavimų daliai lygiomis dalimis priteistina 238,50 Eur, t. y. po 119,25 Eur iš kiekvieno atsakovo.

Kasacinis teismas turėjo 12,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 31 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus dalį atsakovų kasacinio skundo, proporcingai atmestų kasacinio skundo reikalavimų daliai iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 9,33 Eur šių išlaidų atlyginimo, t. y. po 4,66 Eur iš kiekvieno atsakovo. Proporcingai patenkintų kasacinio skundo reikalavimų daliai iš ieškovės valstybės naudai priteistina 3,11 Eur dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1,2 dalys, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimą pakeisti.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ (j. a. k. 111568069) iš A. B. transporto paslaugų įmonės (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) ir A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) solidariai 125 Eur pradelstų įmokų, 8002,30 Eur nuostolių atlyginimo, 1267 Eur papildomų išlaidų atlyginimo, 1194 Eur palūkanų, iš viso – 10 588,30 Eur (dešimt tūkstančių penkis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis Eur 30 ct), 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (10 588,30 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. balandžio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš A. B. transporto paslaugų įmonės (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ (j. a. k. 111568069) naudai 416,58 Eur (keturis šimtus šešiolika Eur 58 ct) pirmosios instancijose teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, valstybės naudai – 543 (penkis šimtus keturiasdešimt tris) Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ (j. a. k. 111568069) naudai 170,40 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt Eur 40 ct) pirmosios instancijose teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, valstybės naudai – 543 (penkis šimtus keturiasdešimt tris) Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimo.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ (j. a. k. 111568069) valstybės naudai 362 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginimo ir 132,11 Eur bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo, iš viso – 494,11 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt keturis Eur 11 ct).

Priteisti iš atsakovų A. B. transporto paslaugų įmonės (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) ir A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei lygiomis dalimis 247,83 Eur (du šimtus keturiasdešimt septynis Eur 83 ct) bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo, t. y. po 123,91 Eur (vieną šimtą dvidešimt tris Eur 91 ct) iš kiekvieno.

Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Sigita Rudėnaitė