Civilinė byla Nr. 3K-3-192/2008
Procesinio sprendimo kategorija 30.6 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Janinos Januškienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka pripažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. G. 2006 m. gruodžio 4 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jam teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas – 42/100 dalis buto (duomenys neskelbtini) pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis. 20/100 dalių nurodyto buto priklauso nuosavybės teise UAB „Vaineta“, 38/100 dalys – D. Š., o 42/100 dalys yra nuomojamos ieškovo. Ieškovas taip pat nurodė, kad nuo 1996 m. pabaigos jis gyveno G. N. nuomojamoje buto dalyje, o kai įsigijo namų valdą (duomenys neskelbtini), buvo sutarta, jog, suradus G. N. kitą butą, šalys padarys trišalį keitimą, ir tai buvo įgyvendinta Kauno miesto mero 1999 m. gegužės 12 d. potvarkiu Nr. 155. Pagal nurodytą potvarkį ieškovui išduotas orderis ir 1999 m. birželio 18 d. sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis dėl dviejų kambarių 46,10 kv. m bendro ploto buto (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, nepaisant to, kad keitimasis butais šiek tiek užtruko, jis visą laiką gyveno ginčo patalpose ir rūpinosi būsimu buto privatizavimu: 1997 m. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės Butų privatizavimo tarnybą dėl nurodyto buto privatizavimo, pateikė pareiškimą, sumokėjo dalį pinigų už dokumentų rengimą, vėliau pateikė kitus reikiamus dokumentus, tačiau tada jam buvo paaiškinta, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikas pasibaigė. Ieškovas nurodė, kad ginčo buto privatizavimo procedūros buvo pradėtos galiojant Butų privatizavimo įstatymui, nei jis, nei jo šeimos nariai nėra privatizavę kitos gyvenamosios patalpos, ginčo butas liko neprivatizuotas ne dėl jo kaltės, todėl jo teisė privatizuoti šias gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis turi būti apginta, vadovaujantis Valstybės paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino A. G. teisę privatizuoti 42/100 dalis buto (duomenys neskelbtini) pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis. Teismas nurodė, kad ginčo butas suteiktas ieškovui Kauno miesto mero 1999 m. gegužės 12 d. potvarkiu Nr. 155, o 1999 m. birželio 18 d. šio buto nuomos sutartis pakeista ieškovo vardu; iš Registrų centro pažymos matyti, kad ieškovas turėjo nuosavybės teise namų valdą (duomenys neskelbtini), tačiau dabar neturi nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų. Teismas, remdamasis ieškovo ir liudytojų parodymais, nustatė, kad ieškovas ginčo patalpose apsigyveno 1996 m. pabaigoje, galiojant Butų privatizavimo įstatymui kreipėsi su prašymu į atsakovą dėl ginčo patalpų privatizavimo ir šis prašymas buvo priimtas. Teismas konstatavo, kad ieškovas tinkamai ir laiku išreiškė savo valią įsigyti nuosavybėn jo nuomojamas gyvenamąsias patalpas, tačiau nepabaigė buto privatizavimo, t. y. jo pirkimo lengvatine tvarka, dėl užtrukusio keitimosi gyvenamosiomis patalpomis, nors gyveno ginčo patalpose nuomininko teisėmis. Teismas nusprendė, kad yra pagrindas pripažinti ieškovui teisę privatizuoti jo nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad nors ginčo patalpų nuomos sutartis su ieškovu sudaryta tik 1999 m., tačiau iš byloje surinktų duomenų matyti, jog šis gyveno ginčo patalpose nuo 1996 m. ir pradėjo keitimosi gyvenamosiomis patalpomis procedūrą galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas tiek pradiniame, tiek patikslintame ieškinyje nurodė, jog dar 1997 m. pateikė Kauno miesto savivaldybės Butų privatizavimo tarnybai pareiškimą privatizuoti ginčo patalpas, vėliau sumokėjo dalį pinigų, tačiau Kauno miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento aprūpinimo būstu skyriaus pažymoje nurodyta, kad ieškovo prašymo dėl buto privatizavimo negauta. Kartu kolegija nurodė, kad liudytojų parodymais nustatyta, jog ieškovas buto privatizavimo procedūrą pradėjo galiojant Butų privatizavimo įstatymui, šios aplinkybės ir ieškinyje išdėstytos ginčo procedūros vykdymo aplinkybės iš esmės sutampa ir nenuginčytos jokiais kitais įrodymais (CPK 185 straipsnis). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo netikėti liudytojų parodymais ir vertino šiuos ieškovo naudai, be to, šiuo atveju liudytojų parodymai yra leistini, nes nepateikta oficialiojo rašytinio įrodymo, patvirtinančio, jog ieškovas nepadavė Butų privatizavimo tarnybai prašymo leisti privatizuoti ginčo butą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas, nes šių patalpų subnuomos santykiai transformavosi į nuomos santykius ir buvo išreikšta ieškovo valia privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas įstatyme nustatytais terminais bei sąlygomis. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė privatizavimo (pirkimo–pardavimo) teisiniai santykiai (Butų privatizavimo įstatymo 1, 2, 4, 5 straipsniai), ir teismo išvados šioje byloje atitinka kasacinio teismo suformuotą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1407/2002).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai pažeidė materialiosios teisės normas dėl valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo pagal Butų privatizavimo įstatymą, be to, akivaizdžiai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad, pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia ir galimybė įgyti tame įstatyme nustatytas teises tam tikromis sąlygomis. Tai yra naikinamasis terminas, kurio negali pakeisti nei šalys jų susitarimu, nei teismas. Pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti tik teisę, kuri buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1025/2000). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2002, kt.). Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį teisę privatizuoti nuomojamą namą ar butą turėjo asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovui ginčo gyvenamosios patalpos išnuomotos tik 1999 m. birželio 18 d., kai Butų privatizavimo įstatymas jau negaliojo. Ieškovas, nebūdamas ginčo gyvenamųjų patalpų nuomininkas ar nuomininko šeimos narys, nebuvo tinkamas subjektas privatizuoti šį butą, taigi Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu negalėjo įgyti teisės privatizuoti šių gyvenamųjų patalpų.
2. Teismai, pripažinę, kad ieškovas buvo ginčo gyvenamųjų patalpų nuomininkas, pažeidė 1964 m. CK 336 straipsnį, pagal kurį nuomininkas turi teisę subnuomoti gyvenamąją patalpą tik gavęs kartu su juo gyvenančių šeimos narių ir nuomotojo sutikimą. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad, ieškovui apsigyvenant ginčo patalpose 1996 m., buvo gautas nuomotojo, t. y. Kauno miesto savivaldybės, sutikimas; nagrinėjant bylą, atsakovas nepatvirtino, jog davė tokį sutikimą. Ieškovo paaiškinimais ir liudytojų parodymais nustatyta aplinkybė, kad ieškovas gyvena ginčo patalpose nuo 1996 m., nepatvirtina, jog jis gyveno šiose teisėtai, o nebūdamas teisėtas ginčo patalpų naudotojas, t. y. nuomininkas, ieškovas negali būti pripažintas tinkamu privatizavimo subjektu pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį. Ieškovas, nebūdamas tinkamas ginčo patalpų privatizavimo subjektas, negalėjo paduoti pareiškimo dėl nurodytų patalpų privatizavimo. Be to, tokio prašymo ieškovas nėra padavęs, ir šią aplinkybę patvirtina Kauno miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento Aprūpinimo būstu skyriaus 2006 m. gruodžio 29 d. raštas.
3. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pripažinę ginčo atveju leistinais įrodymais liudytojų parodymus, teismai pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Kauno miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento Aprūpinimo būstu skyriaus, kuriame saugomi dokumentai, pateikti su asmenų prašymais privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, 2006 m. gruodžio 29 d. rašte nurodyta, kad nėra dokumentų, įrodančių, jog ieškovas kreipėsi dėl ginčo patalpų privatizavimo galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Nepaisant to, teismai suteikė prioritetą liudytojų parodymams ir ieškovo paaiškinimams. Teismai ne tik pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, bet ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2006).
CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Šios bylos nagrinėjimo dalykas – teisės normų, reglamentuojančių valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą lengvatine tvarka, aiškinimas ir taikymas.
1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206).
Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, t. y. įstatymas negalioja atgal (lex retro non agit), bet ir tai, kad netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus šių galiojimui. Kartu teisėjų kolegija pažymi tai, kad įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, jog šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-783/2000, kt.). Taigi, ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui.
Nagrinėjamu atveju žemesniųjų instancijų teismai pagrįstai nustatinėjo ir tyrė faktinius bylos duomenis, siekdami išsiaiškinti, ar ginčo šalių santykiai dėl ieškovo nuomojamo buto privatizavimo atsirado Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, nes tai lemia, ar ieškovas turi pagrindą reikalauti leisti jam įgyvendinti teisę privatizuoti ginčo butą lengvatine tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina tik apskųstų teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą ir nenustatinėja iš naujo bylos faktų – konkrečių bylos faktinių aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pareiga, ir kasacinis teismas yra saistomas žemesniųjų instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija pasisako dėl kasaciniame skunde keliamų teisės klausimų, remdamasi šalių ginčą nagrinėjusių žemesniųjų instancijų teismų nustatytais bylos faktais. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vienodai nustatė šalių ginčo aplinkybes ir, įvertinę bylos faktinius duomenis, padarė vienodą išvadą, kad ginčo santykis dėl ieškovo nuomojamo buto privatizavimo atsirado galiojant Butų privatizavimo įstatymui.
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, pripažinę ieškovo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, neteisingai aiškino ir taikė nurodyto įstatymo normas, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena iš valstybės socialinės–ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Viešosios nuosavybės teisės objektų perleidimas privačių asmenų nuosavybėn taip pat atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą, pagal kurią Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Pažymėtina, kad specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi tai, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).
Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo panašaus pobūdžio bylose praktiką, sprendžiant dėl to, turėjo ieškovas teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti įstatyme nurodytas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2006 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006, kt.).
Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovo nuomojamas butas gali būti privatizavimo objektas, tačiau šalys nesutaria dėl to, ar ieškovas gali būti pripažintas tinkamu privatizavimo subjektu, nes rašytinė ginčo buto nuomos sutartis su ieškovu sudaryta 1999 m. birželio 18 d., t. y. kai Butų privatizavimo įstatymas jau negaliojo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai vienodai nustatė, jog ieškovas gyveno ginčo bute nuo 1996 m. Teismai nustatė ir tai, kad ieškovas ketino privatizuoti nurodytą butą ir su atsakovu buvo sutaręs dėl tam tikrų sąlygų, t. y. kad tuometei pagrindinei ginčo buto nuomininkei G. N. bus surasta kita gyvenamoji patalpa, į kurią šiai išsikėlus, ieškovas taps pagrindiniu ginčo buto nuomininku. Pažymėtina, kad pagal byloje esančius duomenis tam, jog būtų įvykdytas nurodytas susitarimas, ieškovas nupirko namų valdą (duomenys neskelbtini), kurią mainų sutartimi perleido kito savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininko nuosavybėn, šis išsikėlė iš savivaldybės buto, o į nurodytą butą persikėlė ginčo buto nuomininkė, užleisdama šį butą ieškovui. Kauno miesto mero 1999 m. gegužės 12 d. potvarkis Nr. 155 aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, kad būtent taip buvo sutarusios ginčo šalys. Bylą nagrinėję teismai nustatė ir tai, kad ieškovas pareiškė atsakovui apie norą privatizuoti ginčo butą tuo metu, kai galiojo Butų privatizavimo įstatymas. Be to, bylos duomenimis, ieškovas nėra privatizavęs kitos gyvenamosios patalpos lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis).
Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytais bylos faktais (CPK 353 straipsnio 1 dalis), sprendžia, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo santykis dėl ieškovo nuomojamo buto privatizavimo atsirado galiojant Butų privatizavimo įstatymui, nes šio įstatymo galiojimo metu ieškovas išreiškė atsakovui savo valią dėl ginčo buto privatizavimo ir buvo sudarytas Kauno miesto savivaldybės, ieškovo ir kitų gyvenamųjų patalpų nuomininkų susitarimas dėl apsikeitimo gyvenamosiomis patalpomis, tik šis susitarimas įgyvendintas Kauno miesto mero 1999 m. gegužės 12 d. potvarkiu Nr. 155, kai Butų privatizavimo įstatymas jau negaliojo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus šios konkrečios situacijos aplinkybes, tik tas faktas, jog ieškovas de jure tapo ginčo buto nuomininku Kauno miesto mero 1999 m. gegužės 12 d. potvarkio pagrindu, negali paneigti išvados, kad ieškovas įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas galiojant Butų privatizavimo įstatymui, tačiau negalėjo įgyvendinti šios teisės dėl užtrukusios keitimosi gyvenamosiomis patalpomis procedūros.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai, pripažinę, jog ieškovas nuo 1996 m. buvo ginčo buto nuomininkas, pažeidė 1964 m. CK 336 straipsnį, nes byloje nėra jokių įrodymų apie nuomotojo, t. y. Kauno miesto savivaldybės, sutikimą, kad ieškovas apsigyventų šiose patalpose.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog atsakovas Kauno miesto savivaldybė sutiko, kad ieškovas perleistų jam nuosavybės teise priklausančią namų valdą (duomenys neskelbtini) kitam savivaldybei priklausančio buto nuomininkui, į šį butą persikeltų ankstesnė ginčo buto nuomininkė, o ieškovas taptų pagrindiniu ginčo buto nuomininku, leidžia daryti išvadą, jog tol, kol bus įgyvendintas šalių susitarimas dėl apsikeitimo gyvenamosiomis patalpomis, ginčo buto nuomotojas – Kauno miesto savivaldybė – sutiko, kad ieškovas apsigyventų ginčo bute. Akivaizdu, kad jeigu nebūtų ieškovo ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės susitarimo dėl ginčo buto, ieškovas nebūtų perleidęs nuosavybės teise turėtos namų valdos (duomenys neskelbtini) pagal mainų sutartį kito savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininko nuosavybėn. Kai yra nustatytos tokios bylos aplinkybės, Kauno miesto savivaldybės argumentai dėl ieškovo teisės į ginčo butą neigimo laikytini nepagrįstais.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nesirėmė didesnę įrodomąją galią turinčiu oficialiuoju rašytiniu įrodymu – Kauno miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento Aprūpinimo būstu skyriaus raštu, kuriame nurodyta, jog nėra įrodymų apie ieškovo kreipimąsi dėl ginčo buto privatizavimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog tam tikras rašytinis įrodymas gali būti teismo pripažintas oficialiuoju (prima facie) tik tokiomis sąlygomis: 1) dokumentas išduotas valstybės arba savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami tokį dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus formos ir turinio reikalavimus; 4) dokumente pateikta informacija yra pakankama tam, kad būtų nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2006, kt.).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus nurodytas raštas nelaikytinas prima facie įrodymu nagrinėjamu atveju. Šis dokumentas išduotas institucijos, kuri byloje yra atsakovas, turintis materialųjį teisinį interesą dėl bylos baigties, ir neatitinka oficialiojo įrodymo turinio reikalavimų: iš nurodyto rašto turinio matyti jį išdavusios institucijos interesas byloje, nes informacija pateikta ne objektyvia forma, bet darant konkrečią išvadą, kad nėra įrodymų, jog ieškovas kreipėsi dėl ginčo patalpų privatizavimo galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Teismai pagrįstai vertino įvardytą raštą kaip paprastą rašytinį įrodymą kartu su kitais bylos faktiniais duomenimis. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai, įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą, nusprendė, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovas išreiškė atsakovui savo valią dėl ginčo buto privatizavimo tuo metu, kai galiojo Butų privatizavimo įstatymas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytas šios bylos šalių ginčo aplinkybes, neturi pagrindo spręsti, kad teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas šioje konkrečioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas galiojant Butų privatizavimo įstatymui, tačiau dėl užtrukusio su atsakovu Kauno miesto savivaldybe derinto keitimosi gyvenamosiomis patalpomis proceso negalėjo šios teisės įgyvendinti nurodyto įstatymo galiojimo metu. Butų privatizavimo įstatymui netekus galios, ieškovas gali įgyvendinti nurodytą teisę pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, pagal kurias valstybės (savivaldybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą.
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti apskųstų teismų procesinių sprendimų kasaciniame skunde nurodytais motyvais (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 275 straipsnio 2 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Dangutė Ambrasienė
Janina Januškienė
