A. V. pagal BK 182 str., 25 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-621-511/2015 Teisminio proceso Nr. 1-13-1-00026-2013-0 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.1;

2.3.6.3.1;

2.1.7.4 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu A. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. P. civilinis ieškinys atmestas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 balandžio 10 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis.

A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniui, A. V. bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, vykdančios nuteistojo priežiūrą, leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų.

A. V. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. spalio 23 d. 9.15 val. iki 2013 m. spalio 25 d. 10.40 val. (2 paros).

Iš nuteistojo A. V. priteista nukentėjusiajai J. P. 1042,63 Eur turtinei žalei atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Eligijaus Gladučio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. V. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą, kai 2013 m. sausio 2 d. 12.23 val. nenustatytas asmuo paskambino J. P. į jos asmeninį abonentinį telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir, prisistatęs banko darbuotojo Š. R. vardu, apgaule išviliojo iš nukentėjusiosios J. P. jos AB SEB banko elektroninės bankininkystės atpažinimo kodus bei slaptažodžius, prisijungė prie nukentėjusiosios elektroninės bankininkystės ir iš jos AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 1100 Lt į A. V. AB „Citadele“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); kai nenustatytas asmuo prisijungęs prie J. P. elektroninės bankininkystės jos vardu paėmė 2000 Lt dydžio greitąjį kreditą iš UAB „F.“ ir pervedė į A. V. AB „Citadele“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); kai nenustatytas asmuo prisijungęs prie J. P. elektroninės bankininkystės jos vardu paėmė 500 Lt dydžio greitąjį kreditą iš UAB „M. C.“ ir pervedė į A. V. AB„Citadele“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), jis, veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu, AB „Citadele“ bankomate Vilniuje, Konstitucijos pr.7, 2013 m. sausio 2 d., 13.42 val. išgrynino ir paėmė 1100 Lt, 14.05 val. – 2000 Lt, 14.24 val. – 500 Lt, taip savo ir kitų naudai apgaule įgijo bendros 3600 Lt (t. y. 1042,63 Eur) vertės svetimą turtą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas jam netinkamai pritaikė BK 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, nesilaikė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio nuostatų, o apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytų įrodymų nepakanka jo kaltei pagrįsti.

Kasatoriaus manymu, Vilniaus apygardos teismas aiškiai nesuformulavo, už ką jis nuteistas, apkaltinamajame nuosprendyje nėra nustatomosios dalies. Apgaulės panaudojimas jam nebuvo inkriminuotas kaltinamajame akte.

A. V. atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas jį išteisino konstatavęs, kad jo veiksmuose nėra tyčios, kurios nustatymui bei turiniui skyrė pakankamą dėmesį, savo išvadas pagrindė teorinėmis nuostatomis ir ištirtais įrodymais. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas analizavo bendrininkavimo ir sukčiavimo objektyviuosius požymius, faktiškai atliktus A. V. veiksmus, tačiau beveik neskyrė dėmesio tyčios turiniui, taip pritaikydamas objektyvų pakaltinamumą; šio teismo išvados nemotyvuotos ir nepagrįstos įrodymais bei jų analize, deklaratyvios ir tendencingos.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad, bylos duomenimis, tikėtina, jog telefonas buvo Alytaus pataisos namuose, tačiau ši versija nebuvo tiriama. Kasatoriaus teigimu, nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo du nenustatyti asmenys: vienas, atliekantis bausmę Alytaus pataisos namuose, skambino nukentėjusiajai ir ją apgavo; kitas, būdamas laisvėje, organizavo pinigų paėmimą per nuteistąjį, tačiau nebuvo nustatinėjamas ir įrodinėjamas ryšis tarp tų asmenų tarpusavyje bei nuteistojo. Minėti asmenys, veikdami per nuteistąjį, siekė, kad apgaulę panaudoję bei pinigus paėmę asmenys nebūtų nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kasatorius tvirtina dėl nusikalstamų veiksmų su niekuo nesitaręs, jokio susitarimo nepatvirtina ir byloje surinkti įrodymai. Jis nesuprato, kad daro sukčiavimą, ir nenorėjo daryti nusikaltimo, nesuprato apie jokį bendrą nusikalstamą veikimą. Teismo motyvuose daug įrodymais nepagrįstų svarstymų ir spėjimų, abejotina, ar sukčiavimo atveju galimas susitarimas konkliudentiniais veiksmais. Susitarimas įrodinėjamas tik apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytais paties A. V. parodymais, tačiau nei vienoje apklausoje jis nesakęs, kad susitarė išgryninti apgaule gautus pinigus. Susitikimų su „G.“ metu nebuvo tariamasi dėl jokios nusikalstamos veikos, kasatorius nesuprato, kad jam siūloma daryti neteisėtus veiksmus, buvo padarytas tik vienas nusikaltimas, po kurio padarymo kasatorius suprato, kad galbūt daro kažką neteisėto ir daugiau jokių nusikalstamų veiksmų neatliko; tai paneigia teismo išvadą apie veiksmų sistemingumą. Kasatorius teigia, kad jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, gyvena nakvynės namuose, neturi darbo, jo pajamos yra labai mažos, paramos iš kitų asmenų taip pat negauna, turi sveikatos problemų. Esant tokiai situacijai, nuteistojo manymu, yra suprantama, kad prie labdaros valgyklos priėjusio ir jį pakalbinusio asmens pasiūlymas uždirbti 100 Lt tik už tai, kad leis pasinaudoti banko sąskaita, į kurią tas asmuo perves ir vėliau paims savo atlyginimą, atrodė labai patrauklus. Nuteistasis nežinojęs ir negalėjęs žinoti, kad jam žadami 100 Lt bus gauti iš nusikaltimo.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neaišku, kaip teismas įvertino A. V. parodymus – kaip patikimus, nepatikimus ar iš dalies patikimus. Nuteistojo manymu, kaltinamojo parodymai negali būti vertinami kaip nepatikimi savaime, parodymų pasikeitimas nenustačius to priežasčių negali būti vertinamas kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taip pat teismas neturi interpretuoti parodymų ir keisti jų turinio savo nuožiūra. Be to, teismas turėtų vertinti įrodymus kaip visumą, o ne išrinkti parodymų dalis ir jomis vadovautis priimant sprendimą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės, instancijos teismas vadovavosi tais pačiais byloje surinktais įrodymais, kurie iš esmės nepatvirtino nei susitarimo, nei bendrininkavimo fakto, nei kasatoriaus tyčios. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kaip teismo nurodyti duomenys atskleidžia nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius.

Kasatorius teigia, kad byloje liko nenustatyti tikrieji nusikaltimo organizatoriai ir vykdytojai, kurių vienas atlieka bausmę pataisos namuose. Kasatorius pripažįsta turėjęs būti atsargesnis ar įtaresnis ir tokioje situacijoje neduoti nepažįstamam asmeniui („G.“) pasinaudoti savo mokėjimo kortele, tačiau tokiam poelgiui teigia turėjęs pirmiau nurodytų priežasčių, o tai tikrai nėra pagrindas taikyti jam baudžiamąją atsakomybę.

Dėl bendrininkavimo ir BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto arba teisės į turtą įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule.

BK 24 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką.

Pagal teismų praktiką bendrininkavimu pripažįstama tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis); įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Kai kaltininkas daro nusikalstamą veiką su nenustatytu asmeniu, bendrininkavimo konstatavimas galimas, jei nustatytas kaltininko ir nenustatyto asmens veikos bendrumas, susitarimas šiuo asmeniu bei tyčia padaryti nusikalstamą veiką kartu su juo, taip pat nėra byloje duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti dėl nenustatyto asmens pakaltinamumo ir pakankamo atsakomybei amžiaus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2009">2K-P-9/2009</a>).

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. V., veikdamas kartu su nenustatytais asmenimis, savo ir kitų naudai apgaule įgijo bendros 3600 Lt (t.y. 1042,63 Eur) vertės svetimą turtą tokiu būdu: nenustatytas asmuo, paskambinęs nukentėjusiajai J. P. telefonu ir prisistatęs banko darbuotoju, išviliojo iš nukentėjusiosios jos banko elektroninės bankininkystės atpažinimo kodus bei slaptažodžius ir iš nukentėjusiosios banko sąskaitos į A. V. banko sąskaitą pervedė 1100 Lt, be to, prisijungęs prie elektroninės bankininkystės, nukentėjusiosios vardu paėmė 2000 Lt ir 500 Lt dydžio greituosius kreditus ir šias sumas taip pat pervedė į A. V. banko sąskaitą; o A. V., veikdamas su nenustatytu asmeniu, per tris kartus šias sumas išgrynino bankomate.

Nors kasatorius teigia, kad šioje veikoje jis apgaulės nenaudojo, tačiau bendrininko baudžiamajai atsakomybei kilti nėra būtina, kad jis realizuotų visus veikos objektyviuosius požymius – atsakomybė už nusikalstamą veiką kyla ir tiems asmenims, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies šios veikos objektyviuosius požymius realizavo. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, siekiant įgyti svetimą turtą, apgaulę naudojo bendrininkas, kurio asmenybė nenustatyta, o nuteistasis A. V. su nenustatytu bendrininku šį turtą įgijo. Taigi, nusikalstamos veikos bendrininkų bendrais veiksmais buvo įgyvendinti visi BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos objektyvieji požymiai.

Apeliacinės instancijos teismas atskleidė nusikalstamos veikos padarymo eigą, pagal kurią kiekvieno šios veikos bendrininko veiksmai buvo būtini realizuoti nagrinėjamai nusikalstamai veikai, ir pagrįstai konstatavo, kad be A. V. nusikalstamų veiksmų svetimų piniginių lėšų pasisavinimas apgaule nebūtų įgyvendintas.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. V. suvokė, jog jis bendru susitarimu su kitu nenustatytu asmeniu daro nusikaltimą ir savo veiksmais realizuoja bendrą nusikalstamą sumanymą apgaule užvaldyti kito asmens turtą. Be to, šis teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti dėl nenustatytų A. V. bendrininkų pakaltinamumo ir baudžiamajai atsakomybei kilti pakankamo amžiaus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vadovaujantis apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių visuma, baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis ir asmenų bendrininkavimą apibrėžiančios normos nuteistajam A. V. pritaikytos tinkamai. Tai, kad byloje nebuvo nustatyti kiti nusikalstamos veikos bendrininkai, nėra kliūtis baudžiamąją atsakomybę taikyti nuteistajam.

Dėl BPK reikalavimų laikymosi

Kasaciniame skunde BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimu argumentuojamas nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčijamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir teigiama, kad nuteistasis nesuprato, jog kaip bendrininkas dalyvavo sukčiavime, daryti nusikaltimo nenorėjo. Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo A. V. kaltės nepagrindžia byloje surinkti įrodymai.

Vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, remdamasis byloje teismų nustatytomis veikų aplinkybėmis. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas sprendžia, ar vertinant įrodymus nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Įrodymų pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui priimti klausimas taip pat nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, įrodymų pakankamumo, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja proceso dalyviai, jų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teismas įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu dar kartą apklausė nuteistąjį ir nukentėjusiąją. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiau nei pirmosios instancijos teismas ištyrė A. V. parodymus: apklausdamas nuteistąjį, teismas perskaitė A. V. anksčiau teismo posėdyje duotus parodymus, parodymams patikrinti perskaitė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui įtariamojo duotus parodymus (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nepatikėjo nuteistojo pateikia versija, kad šis nesuvokė, jog daro nusikalstamą veiką. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, byloje nenustatytas asmuo kreipėsi į nuteistąjį – visai nepažįstamą prie labdaros valgyklos surastą asmenį, kad šis už atlygį leistų pasinaudoti banko sąskaita piniginėms lėšoms išgryninti. Nuteistasis ir minėtas nenustatytas asmuo šiuo klausimu ne kartą bendravo. Nuteistajam ir pačiam buvo siūlyta imti greituosius kreditus, tačiau kredito gauti jam nepavyko, o nuteistojo atidaryta nauja banko sąskaita, bylos duomenis, buvo panaudota tik užvaldyti pinigines lėšas iš nukentėjusiosios sąskaitos ir jas išgryninti. Šiuos pinigus išgrynino pats nuteistasis, tą atlikdamas tą pačią dieną per tris kartus. Kitų piniginių operacijų šioje sąskaitoje nebuvo atlikta. Taigi, konstatuodamas, kad A. V. suvokė, jog jis bendru susitarimu su nenustatytu asmeniu daro nusikaltimą ir savo veiksmais realizuoja bendrą nusikalstamą sumanymą apgaule užvaldyti kito asmens turtą, apeliacinės instancijos teismas įvertino tiek prieštaravimų paties A. V. parodymuose turinį, tiek bylos aplinkybes, kurioms esant iš nukentėjusios banko sąskaitos apgaule buvo užvaldytos piniginės lėšos. Apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos bylos duomenimis ir yra motyvuotos. Nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, apeliacinės instancijos teismui nustatant faktines bylos aplinkybes bei vertinant įrodymus, nekonstatuoja.

Nesutiktina ir su kasatoriaus skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra nustatomosios dalies, nėra aiškiai suformuluota, už ką kasatorius nuteistas. Įrodyta pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas (nustatomoji dalis) apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, nes nurodytas nusikaltimų padarymo laikas, vieta, būdas, padariniai, aprašyta kokius veiksmus atliko nuteistasis A. V.. Baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui, atskleisti pakankamai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turiniu ir forma atitinka jam keliamus reikalavimus, BPK 331 straipsnio reikalavimų pažeidimo nenustatyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Aldona Rakauskienė

Eligijus Gladutis