Baudžiamoji byla Nr. 2K-564-489/2015
Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00073-2012-4 Procesinio sprendimo kategorijos: (S)
1.2.8.1;
2.1.14
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant nukentėjusiajam privačiam kaltintojui R. J. B.,
nukentėjusiojo privataus kaltintojo atstovui advokatui Valteriui Aleknai,
išteisintajai Z. M.,
išteisintosios gynėjui advokatui Valdemarui Bužinskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo privataus kaltintojo R. J. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 12 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. nuosprendžiu Z. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį 1950 Lt (15 MGL) dydžio bauda, ją sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Priteista iš Z. M. nukentėjusiajam R. J. B. 30 000 Lt (8688,60 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: Z. M. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo R. J. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Nuspręsta išieškoti iš R. J. B. Z. M. 2290 Lt (663 Eur) turėtų proceso išlaidų.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, nukentėjusiojo privataus kaltintojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Z. M. buvo nuteista pagal BK 154 straipsnio 2 dalį už tai, kad nuo 2007 metų iki 2011 m. rugsėjo 12 d. per visuomenės informavimo priemones ir spaudinius šmeižė nukentėjusįjį R. J. B., paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią jo garbę ir orumą, dėl tikėtino mokslinių darbų autorystės pasisavinimo, plagiato, jam rašant mokslinius straipsnius, disertaciją ir monografiją, t. y. 2007 m. sausio 22–23 d. interneto dienraštyje „Bernardinai“, straipsnyje „Plagiatas ir Lietuvos mokslininkų bendruomenė“: „remiantis iš Z. M. ir jos kolegų pavogta medžiaga, parašytos publikacijos liko jos tariamų autorių (t. y. R. B.) mokslinių nuopelnų atributu“, „Z. M. kantriai mums demonstravo (t. y. R. B.) disertacijų, straipsnių vietas, kurios, jos įsitikinimu, neabejotinas plagiatas“; 2007 m. birželio 27 d. Nr. 11 savaitraštyje „Lietuvos medicinos kronika“, straipsnyje „Akademinis sąžiningumas: ar įveiksime plagiatą moksle“ teigiama, kad, mokslininkės (Z. M.) teigimu, po metų disertaciją apsigynė ir buvęs jos mokslinis vadovas R. B. <...> nuplagijuota nuo kolegės disertacija leido buvusiam moksliniam vadovui tapti habilituotu daktaru; 2007 m. liepos 19 d. laikraštyje „Mokslo Lietuva“ Nr. 14(370), straipsnis „Vaikantis plagiato šmėklą“, „1985 m., iš Z. M. 1984 m. kandidatinės disertacijos, panaudojęs be nuorodų medžiagą, savo daktarinę disertaciją apsigynė jos vadovas (t. y. R. B.)“; 2010 m. balandžio 27 d. LTV laidoje „Žurnalisto tyrimas“ laidos vedėja R. Sinkevičienė, remdamasi Z. M. melagingu teiginiu, viešai skelbė: „...Kauno technologijos universiteto mokslininkas (t. y. R. B.) <...> nuplagijavo jos ir jos kolegų disertacijas“; 2011 m. rugsėjo 12 d. internetiniame naujienų portale „Delfi“, straipsnyje „Už plagiatą suteikto daktaro laipsnio KTU nepanaikino iki šiol“, remiantis Z. M. teiginiu, „R. B. buvo fiktyvus darbo vadovas, kuris vėliau jos ir kitų mokslininkų disertacijas esą „nusirašė“, <...> mūsų ankščiau gintos disertacijos sudėtos, taip gautas mokslinis laipsnis ir taip jis tapo mokslininku, akademiku nariu ekspertu“.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis privatus kaltintojas R. J. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes jį priimdamas teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą ir netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 154 straipsnio 2 dalį. Šis teismas objektyviai neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, jo išvados nemotyvuotos, neatitinka byloje surinktų įrodymų, padarytos remiantis nevisapusiška bylos duomenų analize, neištyrus ir neišsiaiškinus visos įrodomosios informacijos teisėtumo ir pagrįstumo. Taip teismas nesilaikė pareigos nustatyti tiesą byloje ir priimti teisingą sprendimą.
Kasatorius mano, kad Z. M. veiksmuose yra visi BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tik atskirus įrodymus, o ne jų visumą, padarė bylos duomenų neatitinkančią išvadą, jog Z. M. veikoje nėra nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių ir subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios ir ją išteisino. Kasatorius cituoja kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-3/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-3/2012">2A-3/2012</a> ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog per visuomenės informavimo priemones Z. M. paskleidė ne informaciją, o subjektyvią nuomonę. Iš bylos duomenų matyti, kad 2003 m. rugsėjo 2 d. Z. M. iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu kasatoriui ir jo sūnui P. B. buvo pareikšti įtarimai pagal BK 191 straipsnio 1 dalį dėl autorystės pasisavinimo. Nenustačius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Vėliau Generalinė prokuratūra atnaujino ikiteisminį tyrimą ir, atlikusi išsamų visų aplinkybių tyrimą, įvertinusi specialistų išvadas, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, 2008 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu jį nutraukė. Z. M. nutarimą apskundė generaliniam prokurorui, o vėliau Vilniaus miesto 2–ajam ir Vilniaus apygardos teismams, tačiau skundai buvo atmesti.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad kasatorius, kaip mokslinis vadovas, pats buvo sukūręs mokslinių darbų metodikas, pats dalyvavo moksliniuose tyrimuose kartu su kitais mokslininkais, buvo sudarytos ūkiskaitinės sutartys, pagal kurias mokslinių tyrimų bendradarbiai galėjo naudotis reikiama medžiaga ir rezultatais, kaip bendraautorius išleido ne vieną kūrinį, kuriais vėliau rėmėsi pats bei jo sūnus P. B.. Be to, liudytojų, mokslininkų parodymais nustatyta, kad grafikai, lentelės yra tik tyrimo rezultatas, kuris pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 1 straipsnį nėra saugomas šio įstatymo. Todėl buvo nustatyta, kad kasatoriaus ir jo sūnaus veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 191 straipsnio 1 dalyje, požymių. Pasak kasatoriaus, svarbu ir tai, kad Z. M. daktaro disertacijos plagijavimo faktą 2008 m. kovo 18 d. išvadoje paneigė ir Kauno technologijos universiteto senatas. Šios pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Z. M., pati būdama mokslininkė, tos pačios mokslo srities specialistė, per visuomenės informavimo priemones paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, o ne subjektyvią nuomonę. Iš bylos įrodymų visumos matyti, kad Z. M. iniciatyva pradėti tyrimai (tiek ikiteisminis tyrimas, tiek Kauno technologijos universiteto senato tyrimas) tęsėsi nuo 2002 m. lapkričio 29 d. iki 2008 m. rugpjūčio 20 d., o Z. M. kasatorių šmeižiančią informaciją sistemingai skleidė nuo 2007 metų iki 2011 m. rugsėjo 12 d. Tai reiškia, kad, net ir turėdama kompetentingų valstybės institucijų išvadas, kuriose buvo konstatuota, jog jis neplagijavo jos daktaro disertacijos, t. y. nepasisavino jos autorystės, vis tiek tęsė savo nusikalstamus veiksmus. Tai patvirtina, kad Z. M. tokiais veiksmais siekė visuomenei pateikti tikrovės neatitinkančią, iškreiptą, žinomai melagingą informaciją. Skleisdama informaciją, kad kasatorius, nuplagijavęs darbą, t. y. pasisavinęs jos autorystę, gavo mokslinį laipsnį, Z. M. kartu apšmeižė jį, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 191 straipsnyje, nors pati suvokė ir žinojo, kad, atlikus ikiteisminį tyrimą, jo veiksmuose nenustatyta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Z. M., neturėdama jokiais realiais faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą, juo labiau žinodama, kad ikiteisminis tyrimas prieš kasatorių nutrauktas, konstatavus, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (nepasisavino autorystės), suvokė, kad paskleistos žinios pažemins jį, kaip asmenį ir kaip mokslininką. Z. M. tai darė sistemingai, suvokdama, kad paskleista informacija gali pakirsti pasitikėjimą juo, neigiamai paveikti jo tolesnę veiklą, ir to siekė. Nukentėjusysis pažymi, kad tikrovės neatitinkanti informacija apie jį paskleista užgauliai, turint tikslą apibūdinti jį kaip nesąžiningą asmenį ir mokslininką, piktnaudžiavusį pareigomis ir vykdžiusį nusikaltimą, kurio pagrindu įgijo mokslinį laipsnį. Todėl, įvertinus Z. M. vartojamų teiginių ir žodžių pobūdį, galima vienareikšmiškai teigti, kad Z. M. veikė tiesiogine tyčia.
Nukentėjusiojo privataus kaltintojo R. J. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 154 straipsnio 2 dalies taikymo ir skunde nurodyto BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo
Kasacinio skundo esmė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė, jog Z. M. per visuomenės informavimo priemones paskleidė ne tikrovės neatitinkančią informaciją, o savo subjektyvią nuomonę, nes šio teismo naujame išteisinamajame nuosprendyje neįvertintas informacijos pobūdis, klaidingai nustatyta, kad Z. M. neveikė tiesiogine tyčia. Be to, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismas nesirėmė įrodymų visuma, o vadovavosi atskirais įrodymų šaltiniais.
Pagal teismų praktiką BK 154 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – šmeižimo – objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, pažeidžiant jo garbę ir orumą. BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už kito žmogaus šmeižimą per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.
Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios, paskleistos konstatuojant faktus, teikiant duomenis apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Paskleistų faktų ir duomenų teisingumas (neteisingumas), jų egzistavimas (neegzistavimas) gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla.
Be to, šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-171/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-171/2013">2K-171/2013</a>, 2K-57-693/2015, 2K-187-677/2015 ir kt.).
Z. M. BK 154 straipsnio 2 dalis pirmosios instancijos teismo pritaikyta todėl, kad šis teismas nustatė, jog ji per visuomenės informavimo priemones ir spaudinius šmeižė R. J. B., paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią jo garbę ir orumą, dėl tikėtino mokslinių darbų autorystės pasisavinimo, plagiato, jam rašant mokslinius straipsnius, disertaciją ir monografiją.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistosios Z. M. apeliacinį skundą ir nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išvardijo tik atskirus bylos duomenis, tačiau iš esmės neišdėstė Z. M. veikos kvalifikavimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį motyvų, tinkamai patikrino pirmosios instancijos nustatytas bylos aplinkybes dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje esantys duomenys nepagrindžia pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, padarymo, yra teisinga.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prie tokios išvados priėjo atlikusi įrodymų tyrimą, atsižvelgusi į Z. M. kaltinime nurodytų straipsnių interneto dienraštyje ir laikraščiuose paskirtį, kontekstą, autorystę bei į 2010 m. balandžio 27 d. LTV laidos turinį. Šio teismo nuosprendyje aiškiai nurodyta, kodėl teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, padarė klaidingas išvadas, nes neatribojo informacijos nuo viešai paskleistos Z. M. nuomonės, išsakytos jai diskutuojant mokslinio nesąžiningumo tema.
Išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai atkreiptas dėmesys į byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl R. J. B. moksliniuose darbuose be nuorodų į autorius ir šaltinius panaudotų grafikų, lentelių, kreivių tapatumą su duomenimis, esančiais Z. M. 1984 metų disertacijoje. Teismas teisingai sprendė, kad šios aplinkybės byloje nebuvo paneigtos ir nuteistoji turėjo pakankamą faktinį pagrindą nuomonei apie plagiatą susidaryti. Minėta, kad nuomonė yra subjektyvus faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos, jai netaikomas tiesos kriterijus, o pagal apeliacinės instancijos teismo nurodytus duomenis, Z. M. turėjo pakankamą faktinį pagrindą susidaryti nuomonę ir diskusijose, vykusiose plagijavimo tema, reikšti savo subjektyvų jai žinomų aplinkybių vertinimą.
Taigi kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad naujame apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje neteisingai įvertintas per informavimo priemones ir spaudinius Z. M. pateiktos informacijos pobūdis.
Kasaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės dėl Z. M. iniciatyva 2003 m. rugsėjo 2 d. pradėto ir 2008 m. rugpjūčio 20 d. prokurorės nutarimu R. J. B. nutraukto baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00067-03. Tačiau tai, kad Z. M. prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą išdėstyta informacija po sudėtingo penkerius metus trukusio patikrinimo, kuris atliktas panaudojus BPK numatytas priemones, nesudarė pagrindo patraukti R. J. B. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 191 straipsnio 1 dalį, nesuponuoja Z. M. tiesioginės tyčios dėl šmeižimo.
Asmuo, pateikdamas tam tikrą informaciją apie padarytą nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijoms, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą yra įsitikinęs tokios informacijos teisingumu ir visų pirma turi tikslą apginti, jo manymu, pažeistas teises, o ne apšmeižti kitus asmenis. Juolab, kad nutraukiant baudžiamąją bylą R. J. B., 2008 m. rugsėjo 20 d. prokurorės nutarime konstatuota, kad šiam asmeniui rašant knygą (monografiją) bei daktarinę (habilitacinę) disertaciją ir autoreferatą, formaliai yra nusikaltimo požymiai, numatyti BK 191 straipsnio 1 dalyje, pasireiškę tuo, kad daliai vaizdinės medžiagos nebuvo nuorodų į autorius ir šaltinius, tačiau R. J. B. tikslo ir tyčios plagijuoti neturėjo.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstytos šio teismo išvados dėl to, kad Z. M. veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia skleisti informaciją, kuri žemintų R. J. B. garbę ir orumą. Šis teismas pagrįstai vadovavosi teismų praktika, kad taikant BK 154 straipsnį būtina nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-171/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-171/2013">2K-171/2013</a>).
Kasacinio skundo argumentai apie informacijos paskleidimo ne vieną kartą nepaneigia šio teismo išvados, kad Z. M., neigiamai atsiliepdama apie R. J. B. mokslinę veiklą, nesiekė jo pažeminti ar apšmeižti, tačiau norėjo iškelti viešą diskusiją ir atskleisti galimą plagijavimo faktą. Kasacinio skundo teiginiai, kad Z. M. neturėjo jokiais realiais faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą, nes dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo (nors jai inkriminuoto tęstinio šmeižimo metu 2007 m. gegužės 3 d. prokuroro nutarimu šis ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas) ir Kauno technologijos universiteto senato išvadų galėjo įsitikinti skleidžiamos informacijos netikrumu, nepagrindžia tiesioginės tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją buvimo, nes šmeižimo tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir noras paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-9/2012).
Privataus kaltintojo kasacinio skundo teiginiai, kuriais kvestionuojamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl atskirų bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su šio teismo atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant ne į Z. M. parodymus, juos patvirtinančius įrodymų šaltinius, o atsižvelgiant į kitus bylos duomenis daryti kitokias išvadas dėl naujo nuosprendžio atitikties bylos aplinkybėms, pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad byloje įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes šis teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant, ar išteisintosios Z. M. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymiai, įvertintos nepažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių.
Dėl proceso išlaidų
Privataus kaltintojo nukentėjusiojo R. J. B. atstovo prašymas išieškoti iš Z. M. 1000 Eur dydžio išlaidas už R. J. B. kasaciniame bylos procese pakviesto advokato paslaugas netenkintinas. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas tik iš kaltinamojo (nuteistojo) gali išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atmetus privataus kaltintojo nukentėjusiojo R. J. B. kasacinį skundą, privataus kaltinimo byloje Z. M. yra išteisintoji ir BPK normos nenumato galimybės iš tokio asmens išieškoti privataus kaltintojo nukentėjusiojo turėtų advokato atstovavimo išlaidų.
Kasacinės instancijos teismo posėdyje išteisintosios gynėjas prašė iš privataus kaltintojo nukentėjusiojo R. J. B. išieškoti išteisintajai Z. M. 290 Eur turėtų išlaidų už kasaciniame bylos procese pakviesto advokato paslaugas pagal teisinių paslaugų sutartį Nr. 15-19 ir pateikė tokio dydžio išlaidas patvirtinantį pinigų priėmimo kvitą. Toks prašymas tenkintinas, nes atitinka BPK 103 straipsnio 6 dalies, 104 straipsnio 2 dalies ir 105 straipsnio 6 dalies sąlygas. Pagal šiuose straipsniuose esančias proceso išlaidų pripažinimo ir išieškojimo taisykles teismas privataus kaltinimo bylos procese gali nustatyti asmeniui, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas, atlyginti dalį ar visas proceso išlaidas, kurias turėjo išteisintas asmuo, pakvietęs procese dalyvauti gynėją.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) R. J. B. kasacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš privataus kaltintojo (nukentėjusiojo) R. J. B. išteisintajai Z. M. 290 Eur proceso išlaidų, skirtų advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Dalia Bajerčiūtė
Tomas Šeškauskas
