Dėl Panevėžio miesto 1-ojo notarų biuro notarės Vitalijos Jocienės veiksmų

Civilinė byla Nr. 3K-3-162/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 34.3; 34.5(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Kryževičiaus ir Zigmo Levickio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 26 d. nutarties ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skundą dėl Panevėžio miesto 1–ojo notarų biuro notarės Vitalijos Jocienės veiksmų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl notarės veiksmų, šiai atsisakius išduoti valstybei paveldėjimo teisės liudijimą. Panevėžio miesto 1–ojo notarų biuro notarė 2007 m. balandžio 16 d. nutarimu atsisakė išduoti Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į J. S. turtą, kurį, anot pareiškėjo, jis paveldėjo po savo motinos M. S. mirties 1998 m. birželio 24 d. Notarė nurodė, kad po M. S. mirties palikimą priėmė jos sūnus J. S., tačiau jam nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. 2005 m. vasario 25 d. J. S. mirė. Pareiškėjui raštu kreipusis į notarę dėl mirusio J. S. įpėdinių, notarė nurodė, kad po šio mirties niekas nesikreipė dėl turto paveldėjimo, paveldėjimo byla neužvesta ir paveldėjimo teisės liudijimas neišduotas. Dėl to pareiškėjas inicijavo J. S. palikimo priėmimą valstybės nuosavybėn paveldėjimo teise pagal įstatymą, o Panevėžio miesto apylinkės teismas 2006 m. spalio 23 d. nutartimi leido pareiškėjui priimti J. S. palikimą ir pavedė antstoliui sudaryti palikėjo turto apyrašą (apyraše yra piniginis indėlis ir butas (duomenys neskelbtini), kurio nuosavybė Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis buvo įregistruota M. S. vardu). Pareiškėjui kreipusis į notarę dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo po J. S. mirties, ši atsisakė išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, nes nebuvo dokumentų, įrodžiusių M. S. ir J. S. giminystės ryšį. Pareiškėjas šiam faktui įrodyti pateikė Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pažymą, kurioje nurodyta, kad J. S. mirė 2005 m. vasario 25 d., motina M. S. mirė 1998 m. birželio 24 d., tačiau notarė konstatavo, kad šis dokumentas nepatvirtino giminystės ryšio, todėl pripažino, jog nebuvo pagrindo išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės liudijimą. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašė teismo panaikinti Panevėžio miesto 1–ojo notarų biuro notarės 2007 m. balandžio 16 d. nutarimą ir įpareigoti ją išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą valstybei į J. S. turtą, kurį jis paveldėjo po savo motinos M. S. mirties 1998 m. birželio 24 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007 m. birželio 26 d. nutartimi skundą atmetė. Teismas nurodė, kad pagal CK 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad J. S. savo vardu būtų įregistravęs nuosavybės teisę į ginčo butą, todėl notaras pagrįstai neišdavė pareiškėjui paveldėjimo teisės liudijimo į J. S. turtą, nes šis negavo paveldėjimo teisės liudijimo, neįregistravo savo vardu turto, butas nuosavybės teise priklausė kitam asmeniui (iš Registrų centro pažymos matyti, kad buto savininkė nurodyta M. S.). Be to, teismas pažymėjo, kad palikimo priėmimas padavus notarui pareiškimą nėra nuosavybės turėjimas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pirmiausia turėjo prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. S. priėmė palikimą, po to įregistruoti jo nuosavybę ir tik tada reikalauti paveldėjimo teisės liudijimo į likusį po jo mirties turtą. Be to, teismas pažymėjo, kad mirusioji M. S. dar turėjo dukterį, kuri po motinos mirties atsisakė palikimo brolio naudai, tačiau neatsisakė palikimo po brolio J. S. mirties ir yra ketvirtos eilės įpėdinė.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo atsakovo atskirąjį skundą, 2007 m. rugsėjo 4 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Kolegija, vertindama atskirojo skundo argumentus, atmetė šio argumentus, kad valstybė pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 23 d. nutartį priėmė J. S. palikimą; motyvavo, jog paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei esant bent vienam iš CK 5.62 straipsnyje nustatytų pagrindų, tuo tarpu byloje nebuvo duomenų, kad turtas, į kurį pretendavo pareiškėjas, testamentu būtų paliktas valstybei ar kad palikėjas J. S. neturėjo įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, kad nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo ar iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė; priešingai, iš byloje esančių dokumentų kolegija padarė išvadą, jog palikėjas J. S. turi įpėdinę seserį D. S., kuri yra ketvirtos eilės įpėdinė, turinti teisę pretenduoti pagal įstatymą į brolio turtą po jo mirties; be to, jos pasirašytame atsisakyme priimti motinos palikimą brolio naudai nurodyta gyvenamoji vieta yra ginčo butas, todėl negalima paneigti, kad ji galėjo priimti mirusio brolio palikimą faktiškai pradėdama jį valdyti ar kreipdamasi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo. Kolegija taip pat nurodė, kad žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas, pagal kurio 21 straipsnio 3 punktą ir 22 straipsnio 5 punktą registre registruojamas nekilnojamojo daikto paveldėjimas, o teisinis pagrindas daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registracijai yra paveldėjimo teisės liudijimas. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. S. po M. S. mirties priėmė palikimą ir prašė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, tačiau nepateikė giminystę įrodžiusių dokumentų, kitų paveldėjimo teisės liudijimui išduoti reikalingų dokumentų, todėl paveldėjimo teisės liudijimas J. S. negalėjo būti išduotas, taigi negalėjo būti paveldėtas butas (duomenys neskelbtini) ir įregistruotas paveldėjimą priėmusio įpėdinio J. S. vardu. Dėl to kolegija konstatavo, kad notarė pagrįstai atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į turtą, likusį po J. S. mirties, pagal įstatymą Lietuvos valstybei, nes turtas įregistruotas ne jo, o M. S. vardu. Kolegija nepripažino tinkamu ir pakankamu įrodymu giminystės ryšiui patvirtinti pareiškėjo pateiktą pažymą ir nurodė, kad giminystės santykių faktą pagal CK 2.18 straipsnį patvirtina valstybinės civilinės būklės aktų įrašų registracijos duomenys, kurių pagrindu asmenims išduodami atitinkamo akto įrašo liudijimai arba pagal CPK 444 straipsnį asmeniui negalint gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, tokį faktą nustato teismas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.5 straipsnio 1 dalį ir padarė neteisingą išvadą, kad valstybė pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 23 d. nutartį, kuria teismas išdavė leidimą valstybei priimti J. S. palikimą, šio nepriėmė. Valstybė pagal CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktą gali būti įpėdinė pagal įstatymą, todėl teismo išduotas leidimas dėl palikimo priėmimo sudarant paveldėtino turto apyrašą taikytinas ir valstybei, priimant mirusio asmens turtą. Pagal CK 5.62 straipsnio 1 dalies 3 dalį palikimas pereina valstybei, jeigu nė vienas įpėdinis nepriima palikimo. Teismai neatsižvelgė į tai, kad nebuvo duomenų apie mirusio J. S. įpėdinių veiksmus, liudijusius apie įpėdinio sutikimą įgyti teises į palikimą, todėl laikytina, kad nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo. Be to, valstybė turėjo teisę priimti palikimą pagal Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 44 punktą.

2. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atskirojo skundo argumentus dėl CK 4.47 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, jų nevertino ir dėl jų nepasisakė, tik nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 4.47 straipsnio 2 dalį, nors sprendime šios normos netaikė. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 4.27 straipsnio 2 dalį, nes ši teisės norma, nepaisant to, kad ginčo butas nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotas J. S. vardu, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo valstybei; palikimo priėmimo faktas, kaip toks, yra nuosavybės teisės atsiradimas į mirusio asmens palikimą. Teismai konstatavo, kad J. S., paduodamas pareiškimą notarų biurui, priėmė palikimą po motinos mirties, todėl pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 5 dalį jis nuo 1998 m. birželio 24 d. tapo M. S. palikimo savininku. Ši taisyklė nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Z. v. K. V.; bylos Nr. 3K-7-316/2000; skelbta Teismų Praktika 14; 2001 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G., L. N. v. E. N. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-392/2001; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F., V. F. v. T. F.; bylos Nr. 3K-3-649/2004).

3. Valstybė pagal CK 5.1 straipsnio 1 dalį, 1.112 straipsnio 2 dalį paveldėjo mirusio J. S. turtines teises ir pareigas, todėl įgijo teisę reikšti reikalavimą perregistruoti jo priimtą palikimą Registrų centre ir gauti paveldėjimo teisės liudijimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą notarė nesutinka su kasaciniu skundu, prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Ji nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, nes, pareiškėjui nepateikus įrodymų apie J. S. nuosavybės teisę į ginčo butą, mirusiojo mirties liudijimo, taip pat M. S. ir J. S. giminystės ryšį įrodančių dokumentų, notarė negalėjo išduoti valstybei paveldėjimo teisės liudijimo. Be to, bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 5.62 straipsnį, nes miręs J. S. turi įpėdinę – savo seserį, kuri, nors dėl palikimo priėmimo nesikreipė, tačiau jos faktinę gyvenamąją vietą nurodžius ginčo butą, gali būti, kad ji yra priėmusi brolio palikimą CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimo pagal įstatymą ir palikimo priėmimo tvarką (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Kasaciniu skundu valstybei atstovaujanti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcija kelia klausimą dėl valstybės, kaip paveldimo turto paveldėtojos, teisės gauti paveldėjimo teisės liudijimą. Šie teisės klausimai reikšmingi nustatant, kada paveldėjimo teisė pereina valstybei ir kokius veiksmus turi atlikti valstybei paveldėjimo teisiniame santykyje atstovaujanti institucija. Teisėjų kolegija pasisako dėl valstybės teisės paveldėti pagal įstatymą teisės normų aiškinimo ir taikymo (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Paveldėjimo teisę nustatančios teisės normos garantuoja kiekvienam visuomenės nariui galimybę dirbti ir gyventi žinant, jog po jo mirties asmens sukurtas turtas su suvaržymais ar be jų pagal jo valią, o jeigu valia neišreikšta – įstatyme nustatytais pagrindais – atiteks jo artimiesiems. Paveldėjimo teisė užtikrina turtinių ir neturtinių santykių stabilumą ir perimamumą. Palikimas valstybei, kaip paveldėtojai, pereina ne tik pagal įstatymą sui generis, bet gali pereiti ir kaip paveldėtojui pagal testamentą (CK 5.62 straipsnis). Valstybei teisė paveldėti pagal įstatymą pereina esant skirtingiems pagrindams, todėl tokia teisė ne visais atvejais atsiranda mirus palikėjui kaip nurodyta CK 5.3 straipsnyje. Jei paveldėjimo teisė valstybei pereina, kai nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, tai valstybei atstovaujanti institucija gali pareikšti apie palikimo priėmimą per tris mėnesius nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, byloje esant duomenų apie tai, jog palikėjas turėjo vaikų ir seserį, kyla abejonių, ar valstybei perėjo teisė paveldėti, nes sesuo atsisakė paveldėjimo teisės, kai mirė motina, bet mirus broliui tokio atsisakymo neišreiškė; juolab kad 1998 metais mirusio palikėjo sesers nurodyta gyvenamoji vieta yra paveldimo buto adresas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į paveldėjimo teisės valstybei perėjimo pagrindus, privalėjo taikyti ir aiškinti teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisės perėjimo valstybei tvarką.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad palikėjas mirė 2005 m. vasario 28 d. Pagal CK 5.3 straipsnio 1 dalį tą dieną atsirado palikimas, o paveldėtojai šaukiami paveldėti tą dieną, kai atsiranda teisė paveldėti. Aptartos teisės turinys – paveldėtojo galimybė priimti palikimą ar jo atsisakyti. Paveldėjimo teisė reiškia atitinkamų institucijų pareigą netrukdyti paveldėtojams ir leisti jiems laisvai įgyvendinti šią teisę. Minėta, teisė į paveldėjimą įgyvendinama priimant palikimą arba jo atsisakant. Teisėjų kolegija pažymi, kad kai palikimas yra priimamas, paveldėjimo santykiai plėtojasi toliau, kol nebus išspręstas paveldėto turto likimas ir nebus įformintos paveldėtojo teisės; jeigu paveldėtojas atsisako nuo palikimo arba neatlieka jokių veiksmų, kurie patvirtintų, jog jis priėmė palikimą, teismų praktikoje, paveldėjimo teisės doktrinoje pripažįstama, kad jis į paveldėjimo santykius neįstojo arba iš jų pasitraukė ir paveldėjimo santykiai nutrūko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. A. L.; bylos Nr. 3K-3-523/2007; 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. J. A. V.; bylos Nr. 3K-3-152/2006). Tokios nuostatos atitinka teisinio apibrėžtumo principą, nes, minėta, kitų asmenų teisė paveldėti gali atsirasti tik tuo atveju, jeigu įpėdiniai, kurių teisė paveldėti atsiranda palikėjo mirties dieną, palikimo nepriima. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė tokios teisės atsiradimo momentą, nes nurodė, kad paveldėtojas gali prašyti atnaujinti terminą palikimui priimti arba faktiškai valdo paliktą turtą, ir abiem atvejais dėl įpėdinių teisių turi būti sprendžiama teisme. Tokiu atveju kitų asmenų teisė paveldėti priklausytų nuo to, ar buvo kreiptasi į teismą, o tai pažeistų teisinio apibrėžtumo principus, įtvirtintus paveldėjimo teisės normose. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė paveldėti pereina kitiems asmenims ne nuo teismo sprendimo priėmimo momento ar nuo to, įgyvendino įpėdinis paveldėjimo teisę ar ne, bet nuo juridiškai reikšmingo fakto, kad palikėjas nepriėmė palikimo. Įstatyme nustatytas terminas, per kokį laikotarpį galima priimti palikimą (CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Šis terminas nėra naikinamasis, tačiau tai ir ne vien senaties terminas. Tai yra specialus paveldėjimo teisės terminas, per kurį įpėdinis įgyvendina savo teisę paveldėti turtą. Termino praleidimo pasekmės nustatytos CK 5.57 straipsnio 2 dalyje.

Taigi laikoma, kad palikimas priimtas, kai palikimo vietos notarui paduodamas pareiškimas apie palikimo priėmimą, kai kreipiamasi į palikimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo, kai turtą įpėdinis faktiškai pradeda valdyti (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Palikimo priėmimas pradėjus jį faktiškai valdyti įgyvendinamas per reikšmingus faktus, pavyzdžiui, mokesčių mokėjimą, naudojimąsi turtu ir kt. (CK 5.51 straipsnis 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įstatyminė įpėdinė buvo mirusio palikėjo sesuo D. S., kuri galėjo priimti palikimą pradėdama jį faktiškai valdyti, tačiau teismas šių išvadų nepagrindė jokiais reikšmingais faktais, nors byloje yra duomenų iš UAB „Panevėžio būstas“ ir antstolio sudarytas turto apyrašas (b. l. 16, 19). Apeliacinės instancijos teismas neįvertino šių bylos duomenų, pažeidė CPK 183, 185 straipsnius ir šie procesinės teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius įgyvendino valstybės teisę paveldėti J. S. turtą, nes kreipėsi į teismą dėl turto apyrašo sudarymo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis), tačiau dėl tam tikrų kliūčių jis negali toliau plėtoti paveldėjimo santykių iki paveldėjimo teisės liudijimo gavimo. Viena iš tokių kliūčių, kurią nurodė notaras, yra tai, kad mirusysis neturėjo paveldėjimo teisės liudijimo, nes nepateikė giminystės ryšį įrodančių dokumentų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai asmuo priėmė palikimą CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, bet neišsiėmė paveldėjimo teisės liudijimo, nėra kliūtis, jam mirus, palikimui jo įpėdiniams priimti, nes šie tik sutvarko privalomus formalumus, reikalingus paveldėtam turtui įforminti. Nagrinėjamoje byloje J. S. parašė pareiškimą priimti paveldėtą turtą po M. S. mirties, o jo sesuo atsisakė paveldėti mirusios motinos turtą, todėl šie asmenys atsiradusią paveldėjimo teisę įgyvendino, liko neišspręsti tik paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo klausimai. Įpėdiniai gali prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, bet gali ir neprašyti, tai yra jų teisė, kylanti iš CK 5.66 straipsnio 1 dalies aiškinimo. Tai priklauso nuo įpėdinių valios ir nuožiūros, kaip jie tvarkys paveldėtą turtą. Valstybei paveldėjus J. S. turtą ir norint įforminti teises į šį turtą, reikia paveldėjimo teisės liudijimo (CK 5.66 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju, kai atsiranda kitas paveldėjimas, tai jam neperkeliami tie reikalavimai, kurie buvo taikomi sprendžiant klausimą dėl anksčiau mirusio asmens palikimo priėmimo įforminimo išduodant paveldėjimo teisės liudijimą, t. y. nagrinėjamoje byloje, sprendžiant paveldėjimo teisės klausimus dėl J. S. palikimo, neperkeliami reikalavimai, kurie buvo taikyti sprendžiant M. S. paveldėjimo klausimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas, kada valstybei pereina teisė paveldėti, kai palikimo per nustatytą terminą nepriėmė paveldėtojai pagal įstatymą ir kokie reikalavimai keliami valstybei kaip priėmusiai palikimą, kad jai būtų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, taip pat nesiaiškino faktinių bylos aplinkybių dėl mirusių asmenų giminystės ryšio, šią pareigą nepagrįstai perkėlė tik valstybei; šiuos klausimus turi spręsti teismas, nagrinėdamas bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. L. v. Vilniaus rajono 3-ojo notarų biuro notaras T. P. Vėlyvis, I. T.; bylos Nr. 3K-3-588/2004; skelbta Teismų Praktika 23). Pareiškėjo kasacinis skundas tenkinamas iš dalies ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, nes faktinių aplinkybių analizė ir nustatymas nėra kasacijos dalykas pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 4 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Gintaras Kryževičius

Zigmas Levickis