M. M. pagal BK 260 str., 62 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–123/2008

Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.8.1.2.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T AR T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Gintaro Godos ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant R. Miškelevičiūtei,

dalyvaujant prokurorui D. Čaplikui,

nuteistajai M. M.,

nuteistosios gynėjui advokatui R. Vaitekūnui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. nutarties.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu M. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (veika, pasibaigusi 2007 m. gegužės 22 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (veika, pasibaigusi 2007 m. gegužės 31 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė M. M. nustatyta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2007 m. gegužės 31 d. iki birželio 1 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. nutartimi nuteistosios M. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį M. M. nuteista už tai, kad 2007 m. gegužės mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens, turėdama tikslą platinti, neteisėtai įgijo 0,93 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kurią nuo įgijimo momento laikė tame pačiame bute iki 2007 m. gegužės 22 d., 16.15 val., kai visą neteisėtai įgytą ir laikytą narkotinę medžiagą tame pačiame bute neteisėtai už 40 Lt pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.

Taip pat pagal BK 260 straipsnio 1 dalį M. M. nuteista už tai, kad 2007 m. gegužės 31 d., apie 1–2 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame Panevėžyje, duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens, turėdama tikslą platinti, neteisėtai įgijo tiksliai nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 74,624 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kurią nuo įgijimo momento laikė tame pačiame bute iki 2007 m. gegužės 31 d., maždaug 17.10 val., kai dalį neteisėtai įgytos ir laikytos narkotinės medžiagos – 0,821 g kanapių (ir jų dalių) – tame pačiame bute neteisėtai už 40 Lt pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, o likusią dalį narkotinės medžiagos – 73,803 g kanapių (ir jų dalių) – neteisėtai laikė tame pačiame bute iki 2007 m. gegužės 31 d., 17.20 val., kai narkotinę medžiagą kratos metu rado bei paėmė policijos pareigūnai.

Kasaciniu skundu nuteistoji M. M. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. nutartį ir pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį, paskiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Skunde kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir 54 straipsnio 3 dalį. Kasatorės nuomone, BK 62 straipsnio 2 dalies taikymas galimas ir tais atvejais, kai yra nustatyta viena kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tokį šios normos aiškinimą nuteistoji grindžia pavyzdžiais iš BK, kai, nors tam tikri kriterijai, aplinkybės įstatymo leidėjo suformuluoti daugiskaita, omenyje turima ir alternatyva vienaskaita (BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 2 punktas, 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas ir pan.), taip pat atvejais, kai įstatymo leidėjas vienareikšmiškai nurodo reikalaujamų sąlygų skaičių (BK 39 straipsnio 2 punktas, 75 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 77 straipsnio 5 dalis, 82 straipsnio 2 dalis). Anot kasatorės, apeliacinis teismas, atmesdamas jos apeliacinį skundą dėl BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo, rėmėsi tik gramatiniu baudžiamojo įstatymo aiškinimu, ignoruodamas kitus aiškinimo metodus – sisteminį, loginį. Kasatorės įsitikinimu, toks siauras baudžiamojo įstatymo aiškinimas prieštarauja šio įstatymo dvasiai, BK 1 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad BK yra vientisas baudžiamasis įstatymas, ir teisingumo principui. Skunde kasatorė taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes neišnagrinėjo, nors tiesiogiai ir nesuformuluoto, bet vieno esminių apeliacinio skundo argumentų dėl teisingumo principo pažeidimo (BK 54 straipsnio 3 dalis). Kasatorė įsitikinusi, kad apeliacinis teismas privalėjo pasisakyti dėl teisingumo principo laikymosi, nustatant jai skirtiną bausmę, nes tai buvo neatskiriama jos apeliacinio skundo dalis (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-232/2007). Teismas šiuo klausimu nepasisakė, todėl nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Be to, kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ji ir jos gynėjai nurodė apie paskirtos bausmės neatitikimą teisingumo principui. Kartu, nuteistosios manymu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 17 punkto rekomendacijas, kad neteisinga bausme laikoma tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta. Kasatorė primena, kad ji neteista, nebausta administracine tvarka, yra nustatyta viena jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra sunkinančių, apibūdinama teigiamai, nusikalto pirmą kartą. M. M. tvirtina, kad nusikalstamas veikas padarė dėl blogos savo šeimos turtinės padėties, nes viena turėjo išlaikyti mažametį sūnų, gyvenamąją patalpą. Taip pat nuteistoji pažymi, kad jos sūnaus likimas, jeigu tektų atlikti laisvės atėmimo bausmę, būtų neaiškus, nes jis yra silpnos sveikatos, sunkiai bendrauja su kitais žmonėmis, o patekimas į vaikų globos namus gali net tragiškai jį paveikti. Visa tai patvirtina psichologo išvada. Kasatorė prašo atsižvelgti į tai, kad be jos nebūtų kam prižiūrėti mažamečio sūnaus (vyras pasislėpęs nuo teisėsaugos, jo buvimo vieta nežinoma, paramos sūnui neteikia). Nuteistoji pasižada ateityje nedaryti jokių nusikalstamų veikų. Be to, ji turi darbą ir yra pajėgi išlaikyti save bei savo sūnų. Kasatorė įsitikinusi, kad pagal bylos medžiagą yra pagrindas daryti išvadą, jog ji ateityje nusikaltimų nedarys, ir sušvelninti atsakomybę, nepaskiriant laisvės atėmimo bausmės. Anot kasatorės, tai, kad jai paskirtoji bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, patvirtina kasacinė nutartis Nr. 2K–77/2007.

Nuteistosios M. M. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl paskirtos bausmės

Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas nustato taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais skirdamas bausmę teismas gali išeiti už sankcijos ribų. Šie atvejai įtvirtinti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatose.

Pagal susiformavusią teismų praktiką BK 62 straipsnio 2 dalies taikymas galimas tik tada, kai, be kitų sąlygų, numatytų 1–6 punktuose, nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą, teismas gali svarstyti BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo tikslingumą.

Iš teismų sprendimų matyti, kad nustatyta tik viena nuteistosios M. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jos prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdus gailėjimasis dėl to. Tuo tarpu gynybos nurodyta aplinkybė, kad kasatorė veikas padarė dėl labai sunkios turtinės padėties, ir tai turi būti laikoma jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas), apeliacinio teismo motyvuotai paneigta. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia teismo išvada, nes ji tinkamai motyvuota įstatymo nustatyta tvarka byloje gautais faktiniais duomenimis. Iš apeliacinio teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, jog po nusikalstamų veikų padarymo pas M. M. buvo rasti 1684 Lt, 220 eurų, ji pakankamai dažnai naudojasi apmokamomis mobiliojo ryšio paslaugomis, turi gyvenamąją vietą – butą, padarė išvadą, kad visos šios aplinkybės neleidžia manyti, jog kasatorės padėtis nusikalstamų veikų padarymo metu buvo labai sunki. Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistoji yra jauno amžiaus, darbinga ir turėjo galimybę pasirūpinti savo ir savo šeimos materialine gerove teisėtai dirbdama, o ne pasirinkdama neteisėtą pragyvenimo šaltinį. Nusikalstamos veikos padarymas dėl labai sunkios turtinės kaltininko padėties pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tik tada, kai tokia padėtis susiklosto dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, priverstinio nedarbo), o ne dėl paties kaltininko tyčinio veikimo ar neveikimo. Be to, vienas kasacinio skundo motyvų skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta įstatyme, yra tas, kad M. M. šiuo metu turi darbą ir pajėgi išlaikyti save bei savo sūnų, vadinasi, nuteistoji dar iki nusikalstamų veikų padarymo turėjo galimybę elgtis tokiu pat būdu ir tinkamai bei teisėtai pasirūpinti savo šeimos turtiniais interesais.

Atsižvelgiant į tai, kad nenustatytos mažiausiai dvi M. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, taigi, nesant vienos iš BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo būtinųjų sąlygų, švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas pagal BK 62 straipsnio 2 dalį negalimas. Nors kasatorė apeliuoja į tai, kad dėl jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės nebus kam prižiūrėti jos mažamečio vaiko, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog, ją sulaikius, jos mažametį sūnų globon pasiėmė nuteistosios motina (T. 1, b. l. 70).

BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.

Kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų faktinių aplinkybių, reikšmingų skiriant bausmę, visumą, neturi pagrindo daryti išvados, kad už padarytas veikas kasatorei paskirtos bausmės yra per griežtos ir aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Byloje nustatyta, kad M. M. anksčiau neteista, nebausta administracine tvarka, viena pati augina mažametį silpnos sveikatos vaiką, padeda savo neįgaliems tėvams. Šios aplinkybės kasatorę apibūdina teigiamai. Be to, nustatyta viena jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra atsakomybę sunkinančių. Tačiau M. M., siekdama materialinės naudos, padarė du sunkius tyčinius baigtus nusikaltimus (BK 260 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), susijusius su narkotinių medžiagų platinimu, kurie daro ypatingą žalą įvairiems visuomeniniams santykiais. Kartu bylos medžiaga patvirtina, kad kasatorė ne tik įgijo, laikė, platino narkotines medžiagas, bet ir ketino tai daryti ateityje: kratos nuteistosios bute metu rasta į plastikinius užspaudžiamus maišelius pasverta ir paruošta platinti 191 „dozė“ narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių. Taip pat, M. M. atlikus narkotinių medžiagų tęstą, rasta narkotinė medžiaga – benzodiazepinas, o posėdžio pirmosios instancijos teisme metu ji nurodė, kad nedidelį kiekį narkotinės medžiagos susisuko į foliją, turėdama tikslą ateityje ją suvartoti. Šios aplinkybės kasatorės asmenybę apibūdina neigiamai, patvirtina padarytų veikų pavojingumą bei gan reikšmingą viešojo intereso pažeidimą. Tuo tarpu kasatorės asmenybę bei jos šeiminę padėtį apibūdinantys požymiai nėra išimtinės aplinkybės, kurios leistų konstatuoti, jog už nusikaltimus paskirtos laisvės atėmimo bausmės aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Patikrinusi kasacinio skundo argumentus dėl paskirtų laisvės atėmimo bausmių atitikties BK reikalavimams, kolegija daro išvadą, kad teismai įvertino visas – tiek kasatorės asmenybę (įskaitant ir jos šeiminę padėtį), tiek ir veikos pavojingumą apibūdinančias – aplinkybes ir pagrįstai už padarytas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis vienu atveju lygus, kitu – artimas BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytam minimumui.

Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Iš byloje esančio kasatorės apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo buvo ginčijamas BK 62 straipsnio 2 dalies netaikymas ir su šio straipsnio taikymu tiesiogiai susijęs faktinių bylos aplinkybių nustatymas. Jokių argumentų dėl BK 54 straipsnio 3 dalies pažeidimo skunde nebuvo pateikta. Dėl to kolegija laiko, kad apeliacinis teismas savo sprendime neprivalėjo nurodyti motyvuotų išvadų dėl teisingumo principo laikymosi nustatant kasatorei už padarytas veikas skirtinas bausmes. Pažymėtina, kad apeliacinis skundas turi būti rašytinis ir jame turi būti nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apskundimo pagrindai bei motyvai (BPK 313 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės papildyti paduoto apeliacinio skundo nei raštu, nei žodžiu teisminio nagrinėjimo metu. Atsižvelgiant į tai, ta aplinkybė, kad kasatorės gynėjas apeliacinio nagrinėjimo teisme metu lakoniškai užsiminė apie teisingumo principą, detaliau nesusiedamas to su BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygomis, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo pateikti motyvuotus argumentus dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi nustatant M. M. skirtinas bausmes.

Nenustačius teismų sprendimų panaikinimo arba pakeitimo pagrindų, nustatytų BPK 369 straipsnyje, kasacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios M. M. kasacinį skundą.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Gintaras Goda

Antanas Klimavičius