G. L. pagal BK 138 str. 2 d., 178 str. 4 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–78/2008 nuasmeninta

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.4.6.8.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant R. Miškelevičiūtei,

dalyvaujant prokurorui S. Stulginskiui,

gynėjui advokatui B. Chranovskiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžių.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu G. L. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimu, pagal 178 straipsnio 4 dalį – trisdešimt penkių parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, taikytas dalinis bausmių sudėjimas ir nustatyta galutinė subendrinta vienerių metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Iš G. L. priteista 1300 Lt nukentėjusiajam J. T.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendis pakeistas: G. L. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal 178 straipsnio 4 dalį – trisdešimt penkių parų areštas, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, subendrinti apėmimo būdu ir nustatyta vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

G. L. nuteistas už tai, kad 2006 m. lapkričio 16 d., apie 21.00 val., viešoje vietoje – viešbučio (duomenys neskelbtini) virtuvėje, iš chuliganiškų paskatų smaugdamas J. T. už kaklo bei koridoriuje spirdamas jam ne mažiau kaip vieną kartą į galvą, padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, jis nuteistas ir už tai, kad 2006 m. spalio mėnesį, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, būdamas bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), pagrobė A. B. pinigus – 40 Lt ir 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Siemens“; iš viso pagrobė turto už 140 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. L. prašo pakeisti 2007 m. rugpjūčio 13 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį: perkvalifikuoti jo veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba pakeisti 2007 m. rugpjūčio 13 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį ir 2007 m. spalio 22 d. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį (turėtų būti nuosprendį) ir atidėti nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą, arba skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Kasaciniame skunde nuteistasis G. L. teigia, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, nes visos byloje esančios abejonės buvo išaiškintos ne jo naudai. Teismas, anot kasatoriaus, kritiškai įvertino jo parodymus, kad nukentėjusysis J. T. pirmas sudavė jam virtuvėje puoduku, o koridoriuje – lazda. Tai, pasak kasatoriaus, patvirtinta ir jo paties parodymais, to nepaneigė nukentėjusysis J. T. bei liudytojas E. Š., o liudytojo R. R., nurodžiusio, kad kasatorius neva pirmas sudavė nukentėjusiajam į veidą, o šis jam trenkė puoduku, patikslinti negalima, nes liudytojas teisme nebuvo apklaustas. Kasatorius G. L. pabrėžia, kad teismo nuosprendis gali būti grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismas, anot kasatoriaus, 2007 m. lapkričio 17 d. teismo medicinos specialisto išvados (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad jam padarytos kraujosruvos dešinėje plaštakoje, netyrė ir neanalizavo. Taip pat teismas neanalizavo įrodymų kaip visumos, nepasisakė dėl konkrečių įrodymų, jų tarpusavyje nesusiejo, nepaneigė kasatoriaus parodymų, t. y. pažeidė BPK 305 straipsnį; teisme nebuvo priimta jokio procesinio sprendimo dėl kasatoriaus sumušimo, nors jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Anot nuteistojo G. L., byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymo, todėl buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, pažeistos BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatos; veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus nuomone, viešoji vieta nėra sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų požymis. Svarbiausias momentas, atribojant BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 138 straipsnio 1 dalies nuostatas, anot kasatoriaus, yra nusikalstamos veikos motyvas. Nuteistasis G. L. teigia nusikalstamą veiką padaręs kerštaudamas dėl sužalojimo, juolab kad ir anksčiau jie su nukentėjusiuoju konfliktavo dėl buityje kylančių priežasčių.

Kasatorius nurodo, kad teismai, skirdami jam bausmę, nesivadovavo BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytais bausmės tikslais, neaišku, kodėl buvo atmesta galimybė taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, neatsižvelgta į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, gailisi, visiškai atlygino žalą, turi šeimą, darbą, mokosi, sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė, ankstesnis teistumas nurodytas formaliai. Teismų teiginys, kad nuteistasis G. L. neva nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu nepareiškė, jog gailisi dėl įvykdyto nusikaltimo, anot nuteistojo, visiškai netikslus, nes dar ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis jis pareiškė, kad labai gailisi, materialinę žalą nukentėjusiajam pažadėjo atlyginti (teismų procesiniuose sprendimuose į šią aplinkybę neatsižvelgta; žala šiuo metu nukentėjusiajam visiškai atlyginta, nuteistasis jo atsiprašė, nukentėjusysis J. T. savarankiškai pareiškė, kad jokių pretenzijų kasatoriui neturi, ir jam atleido. Kasatorius pažymi, kad yra susituokęs, planuoja turėti vaikų, nuomoja butą, vienas išlaiko šeimą, dirba, yra teigiamai charakterizuojamas, mokosi, yra sudaręs vartojimo kredito sutartį ir moka palūkanas; taigi atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę jis negalėtų tinkamai pasirūpinti šeima, vykdyti kreditorinių įsipareigojimų, auginti ir auklėti būsimų vaikų, netektų darbo, prarastų socialinius ryšius.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą

Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamas tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto norma yra specialioji BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos normos atžvilgiu. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Chuliganiškos paskatos konstatuojamos įvertinus, kad veika padaryta dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Kasatoriaus teiginys, kad nusikalstamos veikos padarymo vietą teismai įvertino kaip būtinąjį nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, požymį yra nepagrįstas. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl G. L. nusikalstamos veikos motyvo padarė nustatę tokius faktus: 1) nukentėjusiojo užgauliojimą (pagal paties nuteistojo G. L., nukentėjusiojo J. T. ir liudytojo R. R. parodymus); 2) nukentėjusiojo poreikį gintis turint mažareikšmę dingstį (reaguojant į vyresnio asmens pamokymus) nuo prieš jį panaudoto nuteistojo G. L. fizinio smurto (dėl to nuteistajam konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas; pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, įvertino ir 2006 m. lapkričio 17 d. specialisto išvadą (duomenys neskelbtini), tad kasatorius skunde nepagrįstai teigia, kad šis momentas liko už teismo įrodymų kaip visumos vertinimo pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį ribų); 3) veikos atlikimą viešojoje vietoje – viešbučio (duomenys neskelbtini) virtuvėje (aplinkiniai girdėjo, kaip nuteistasis užgauliojo nukentėjusįjį, matė ant grindų gulintį sužalotą J. T.). Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-786/2007) yra išaiškinta, kad, sprendžiant veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą klausimą, turi būti vertinama ir veikos padarymo vieta. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės leido konstatuoti, kad G. L. priešpastatė save aplinkiniams bei pademonstravo niekinamą požiūrį į juos, sutrikdė visuomenės rimtį, t. y. veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų. Teismai, nenustatydami asmeninių santykių tarp nukentėjusiojo ir kasatoriaus (kaip, pvz., skunde minimo keršto nukentėjusiajam J. T.), jokių įstatymų pažeidimų, kurie galėtų lemti nuteistojo G. L. veikos kvalifikaciją pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nepadarė.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

BPK 242 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus; BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas gali būti apklaustas kaip liudytojas. Liudytojo R. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui atliekant ikiteisminį tyrimą, šio baudžiamojo proceso metu neįgijo atskiro įrodymų šaltinio statuso, šiais duomenimis buvo patikrintas kitų duomenų, esančių byloje, juos BPK 301 straipsnyje numatyta tvarka ištyrus pirmosios instancijos teisme, tikrumas ir teisingumas, teisme parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnė, atlikusi šio liudytojo apklausą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjant bylą būtų pažeistos įrodymų rinkimo, tyrimo ar vertinimo taisyklės: reikšmingos bylai aplinkybės yra nustatytos, jokių nepašalintų abejonių, dėl kurių būtų galima abejoti žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų teisėtumu, byloje nėra, proceso metu kasatorius turėjo galimybę naudotis visomis BPK numatytomis teisėmis.

Dėl bausmės skyrimo

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes, teisingai paskyrė nuteistajam G. L. bausmes už BK 178 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytų nusikalstamų veikų padarymą, o apeliacinės instancijos teismas, ištaisęs pirmosios instancijos teismo padarytą bausmių bendrinimo klaidą, tinkamai subendrino bausmes pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą. Pažymėtina, kad už BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą teismas G. L. paskyrė bausmę, žymiai mažesnę, nei šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Aplinkybė, kad nuteistasis atlygino nusikalstama veika padarytą žalą, konstatuota jau po apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio jam priėmimo, tad pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad skirdamas bausmę kasatoriui teismas atsižvelgė į tai, kad jis iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką – tai sietina su jam inkriminuota veika pagal BK 178 straipsnio 4 dalį (nuo pat pirmosios apklausos momento nuteistasis prisipažino pavogęs A. B. pinigus ir mobilųjį telefoną, tačiau visiškai neigė antrosios veikos padarymą (akcentuotina, kad, pripažįstant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, ne tik kasatoriaus skunde nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos, bet ir prisipažinimas ją padarius turi būti konstatuojamas). Kasatoriaus argumentai dėl teismų neįvertintų ir, kasatoriaus manymu, turinčių lemti jam mažesnės bausmės skyrimą aplinkybių iš esmės yra analogiški apeliacinio skundo argumentams. Apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, kad lemiamos reikšmės skiriant bausmę neturi G. L. teiginiai apie realios laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kuris neigiamai paveiks ne tik jo, bet ir sutuoktinės, kurią jis materialiai išlaiko, gyvenimą, negalės vykdyti kreditorinių įsipareigojimų, padaryta nepažeidžiant įstatymų nuostatų. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta bausmės vykdymo atidėjimo galimybė asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Bausmės vykdymo atidėjimo skyrimas siejamas su tikimybe bausmės tikslus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismai, neatidėdami bausmės vykdymo, įvertino veikų pavojingumą ir kaltinamojo asmenybę atskleidžiančius požymius t. y. tai, kad kasatorius anksčiau teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui. Toks žemesnės instancijos teismų sprendimas BK 75 straipsnio nuostatų nepažeidžia.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. L. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Olegas Fedosiukas

Gintaras Goda