Dėl paveldėjimo pagal testamentą fakto pripažinimo, paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo išduoti paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą

Civilinė byla Nr. 3K-3-210/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

34.3; 34.4.10 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Algirdo Taminsko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių G. O. ir J. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. O. (teisių perėmėja – A. O.) ieškinį atsakovėms G. O. ir J. K., dalyvaujant trečiajam asmeniui notarei Dainai Aliukonienei (Brazinskaitei), dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo dalies ir testamento pripažinimo negaliojančiais ir atsakovių G. O. ir J. K. priešieškinį ieškovui S. O. dėl paveldėjimo pagal testamentą fakto pripažinimo, paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo išduoti paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. O. prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis priėmė savo motinos S. O. palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldėtą turtą; 2) pripažinti iš dalies negaliojančiu paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, išduotą 1998 m. gruodžio 7 d. notarės D. Brazinskaitės (Aliukonienės), nustatant, kad atsakovės G. O. ir J. K. paveldėjo po 1/3 dalį paveldėjimo teisės liudijime nurodyto S. O. turto; 3) pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į 1/3 dalį S. O. priklausiusio turto: žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bei šio namo priklausinių: rūsio (duomenys neskelbtini), sandėlių (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinių (duomenys neskelbtini); 4) pripažinti negaliojančiu S. O. testamentą, sudarytą 1994 m. vasario 23 d. Ieškovas nurodė, kad 1998 m. gegužės 18 d. mirė jo ir atsakovių motina S. O. Po motinos mirties liko žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini). Nuo 1983 metų jis kartu su motina gyveno šiame name, po motinos mirties jame gyvena vienas, naudojasi namu kaip savu ir jį prižiūri – aptvėrė tvora sodą, ruošia žiemai malkas, suremontavo kambarius. Apie tai, kad dėl palikimo priėmimo reikia kreiptis į notarą, ieškovas nežinojo, be to, manė, kad namas ir žemės sklypas vis tiek liks jam, nes atsakovės gyvena nuosavuose namuose ir nereiškė pretenzijų į motinos turtą. Tik 2004 metų pabaigoje ieškovas sužinojo, kad atsakovės pagal įstatymą paveldėjo visą motinai priklausiusį turtą. Kadangi jis ir atsakovės yra S. O. pirmos eilės įpėdiniai, tai turtas turėjo būti paveldėtas lygiomis dalimis – po 1/3 dalį. S. O. 1994 m. vasario 23 d. sudarytas testamentas pripažintinas negaliojančiu, nes nėra duomenų, kad testamentą patvirtinusiai Trakų rajono Karijotiškių apylinkės viršaičio pavaduotojai S. L. buvo pavesta atlikti notarinius veiksmus.

Atsakovės G. O. ir J. K. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti, kad turtą, likusį po S. O. mirties, jos paveldėjo pagal 1994 m. vasario 23 d. testamentą; 2) pripažinti negaliojančiu paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, išduotą 1998 m. gruodžio 7 d. notarės D. Brazinskaitės (Aliukonienės); 3) įpareigoti notarę D. Brazinskaitę (Aliukonienę) išduoti joms paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą. Atsakovės nurodė, kad jų ir ieškovo motina S. O. 1994 m. vasario 23 d. testamentu paliko joms savo turtą lygiomis dalimis, testamentą patvirtino Karijotiškių apylinkės viršaičio pavaduotoja S. L. Notarė D. Brazinskaitė (Aliukonienė) žodžiu atsisakė išduoti paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, nurodžiusi, kad viršaičio pavaduotoja neturėjo teisės patvirtinti testamento. Šis notarės atsisakymas yra nepagrįstas, nes Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. I-2896 „Dėl Lietuvos Respublikos notariato įstatymo įsigaliojimo“ iki 1994 m. kovo 1 d. buvo pratęstas Valstybinio notariato įstatymo normų, suteikiančių teisę apylinkių tarybų vykdomiesiems komitetams atlikti notarinius veiksmus, galiojimas. Atsakovės taip pat nurodė, kad ieškovas po motinos mirties likusio turto nepradėjo valdyti, nes nesirūpino juo kaip savu ir neišlaikė, o visus mokesčius, susijusius su turto išlaikymu, mokėjo atsakovė J. K.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino: pripažino, kad atsakovės G. O. ir J. K. paveldėjo po S. O. mirties likusį turtą pagal 1994 m. vasario 23 d. testamentą (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančiu paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, išduotą 1998 m. gruodžio 7 d. (duomenys neskelbtini); įpareigojo atsakovę Trakų rajono notarę Dainą Brazinskaitę (Aliukonienę) išduoti atsakovėms G. O. ir J. K. paveldėjimo pagal S. O. 1994 m. vasario 23 d. testamentą teisės liudijimą. Teismas nustatė, kad 1998 m. gegužės 18 d. mirė ieškovo ir atsakovių motina S. O., po jos mirties likusį turtą – žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), – pagal paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, išduotą 1998 m. gruodžio 7 d. notarės D. Brazinskaitės, lygiomis dalimis paveldėjo atsakovės G. O. ir J. K. S. O. 1994 m. vasario 23 d. buvo surašiusi testamentą, šis patvirtintas Karijotiškių apylinkės viršaičio pavaduotojos S. L. Juo medinį gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), bei žemę lygiomis dalimis S. O. paliko atsakovėms. Teismas, iš liudytojos S. L. paaiškinimų nustatęs, kad ji, kaip Karijotiškių apylinkės viršaičio pavaduotoja, atlikdavo notarinius veiksmus pagal savo pareigas be atitinkamos tarybos sprendimo, padarė išvadą, kad S. O. 1994 m. vasario 24 d. surašytą testamentą patvirtino notarinius veiksmus atlikti įgaliotas asmuo, todėl nėra pagrindo šį testamentą pripažinti negaliojančiu 1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalies pagrindu. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovės turėjo tikslą paveldėti S. O. turtą pagal 1994 m. vasario 23 d. testamentą, tačiau 1998 m. lapkričio 12 d. pareiškime nurodė, jog palikimą priima pagal įstatymą, nes notarė D. Brazinskaitė joms paaiškino, kad 1994 m. vasario 23 d. testamentas negalioja, be to, atsakovės paveldėjo tokias pačias turto dalis, kaip nurodyta 1994 m. vasario 23 d. testamente. Atsakovių atsisakymas priimti palikimą pagal 1994 m. vasario 23 d. testamentą turėjo būti įformintas paduodant atitinkamą pareiškimą notarui (1964 m. CK 591 straipsnio 1 dalis), tačiau tokio pareiškimo atsakovės nepadavė. Spręsdamas, ar ieškovas priėmė palikimą, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą 2001 m. sausio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2001, siekiant įrodyti, kad įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėjęs turtą valdyti per įstatymo nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir jo priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties; įpėdinis turi įrodyti, kad pradėjo valdyti šį turtą kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldėtą turtą. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų apie jokius aktyvius ieškovo veiksmus, iš kurių būtų galima padaryti išvadą, jog jis išreiškė valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą (CPK 178 straipsnis). Ieškovas toliau naudojasi po motinos mirties likusiu turtu, atlikdamas minimalius tam reikalingus veiksmus (ruošia malkas žiemai, savo poreikiams sodina daržoves, laikė ožką), tačiau turtu nesirūpina, nes namas ir aplinka labai apleisti, netvarkingi, name lankosi asocialūs asmenys, remontas buvo atliktas jau prasidėjus bylos nagrinėjimui teisme, praleidus 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą palikimui priimti. Po motinos mirties ieškovas nemokėjo mokesčių už elektros energiją ir žemę, šiuos mokėjo ir moka atsakovė J. K. Aplinkybę, kad ieškovas aktyviais veiksmais neišreiškė valios įgyti nuosavybės teises į turtą, likusį po S. O. mirties, ir nepradėjo šio turto valdyti kaip savo, patvirtina ir tai, kad jis daugiau kaip šešerius metus nesikreipė dėl nuosavybės teisių į šį turtą įregistravimo, viešame registre nepasidomėjo, ar kiti įpėdiniai nepriėmė palikimo, nors iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad atsakovių nuosavybės teisės į ginčijamą turtą buvo įregistruotos 1998 m. gruodžio 7 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo S. O. ir trečiojo asmens notarės Dainos Aliukonienės (Brazinskaitės) apeliacinius skundus, 2007 m. gegužės 9 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikino ir ieškinį patenkino: pripažino, kad ieškovas S. O. priėmė palikimą, atsiradusį po jo motinos S. O. mirties 1998 m. gegužės 18 d.; pripažino negaliojančiu S. O. 1994 m. vasario 23 d. testamentą, patvirtintą Trakų rajono Karijotiškių apylinkės viršaičio pavaduotojos S. L.; pripažino iš dalies negaliojančiu paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, išduotą 1998 m. gruodžio 7 d. Trakų rajono notarų biuro notarės D. Brazinskaitės, nustatant, kad atsakovės G. O. ir J. K. paveldėjo po 1/3 dalį paveldėjimo teisės liudijime išvardyto S. O. turto; pripažino ieškovui S. O. nuosavybės teisę į 1/3 dalį S. O. priklaususio turto – (duomenys neskelbtini) esančių: žemės sklypo (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pastato su rūsiu (duomenys neskelbtini), sandėlio (duomenys neskelbtini), sandėlio (duomenys neskelbtini), sandėlio (duomenys neskelbtini), kiemo statinių (duomenys neskelbtini); atsakovių G. O. ir J. K. priešieškinį atmetė. Teisėjų kolegija nurodė, kad S. O. testamento sudarymo ir patvirtinimo metu galiojo 1974 m. birželio 26 d. Notariato įstatymo 3 straipsnio 4, 5 dalys (Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. I-92 „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 17 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos notariato įstatymo įsigaliojimo“ 1 punkto pakeitimo“). Šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad gyvenamosiose vietovėse, kur nėra valstybinių notarinių kontorų, notarinius veiksmus atlieka miestų, gyvenviečių, apylinkių liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai. Įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad notarinius veiksmus miestų, gyvenviečių, apylinkių liaudies deputatų vykdomuosiuose komitetuose atlieka vykdomojo komiteto pirmininkas, pirmininko pavaduotojas arba sekretorius, kuriems tarybos vykdomojo komiteto sprendimu pavesta atlikti notarinius veiksmus. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta Teisingumo ministerijos 1975 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 8 patvirtintos Miestų, gyvenviečių, apylinkių Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų atliekamų notarinių veiksmų instrukcijos 2 punkte. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad viršaičio pavaduotoja S. L. buvo įgaliota atlikti notarinius veiksmus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija šioje byloje priimtoje 2007 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėjo, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. prasidėjus savivaldos reformai, vykdomųjų komitetų nebeliko, nes pakito vietos savivaldos sistema. Ginčijamo testamento sudarymo ir tvirtinimo metu žemesniosios pakopos savivaldybės valdymo organas (institucija) buvo apylinkės gyvenvietės (valsčiaus) viršaitis (1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymas). Taigi 1994 metais apylinkės gyvenvietės (valsčiaus) viršaitis atitiko 1974 m. Notariato įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytą liaudies deputatų tarybų vykdomąjį komitetą – savivaldybės instituciją, turinčią įstatyme nustatytą teisę atlikti notarinius veiksmus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija toje nutartyje išaiškino, kad pagal 1974 m. Valstybinio notariato įstatymo 3 straipsnio 5 dalį, Instrukcijos 2 punktą viršaitis notarinius veiksmus turėjo teisę atlikti pagal įstatymą, o viršaičio pavaduotojas – pagal viršaičio pavedimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl viršaičio pavaduotojos S. L. įgalinimų apimties, nesirėmė liudytojo A. M., nuo 1990 iki 1994 metų dirbusio Karijotiškių apylinkės viršaičiu, parodymais, kad jo pavaduotojai S. L. buvo pavesta atlikti notarinius veiksmus, kiekvieną kadenciją priimant atitinkamą potvarkį, nes tokia aplinkybė gali būti įrodyta tik oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, o viršaičio potvarkio dėl leidimo atlikti notarinius veiksmus 1990-1995 m. archyvinio fondo dokumentuose nerasta. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad liudytojo A. M. parodymai prieštarauja liudytojos S. L. parodymams, jog ji atlikdavo notarinius veiksmus reglamento, kuriame buvo nurodytos pareiginės instrukcijos, pagrindu. Be to, atsakovių pateikti įrodymai neįrodo, kad savivaldos reformos metu 1990-1994 m. buvo priimta visuotinė praktika, kai notariniai veiksmai, įstatymo priskirti viršaičių kompetencijai, be atskiro įgaliojimo ar pavedimo buvo atliekami viršaičių pavaduotojų. Liudytojo A. M. parodymai, kad jo pavaduotoja S. L. atlikdavo notarinius veiksmus jo potvarkių pagrindu, paneigia šiuos atsakovių teiginius. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovės neįrodė, jog Trakų rajono Karijotiškių apylinkės viršaičio pavaduotoja S. L. buvo įgaliota patvirtinti 1994 m. vasario 23 d. S. O. testamentą. Tai yra pagrindas ieškinio reikalavimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu patenkinti, o priešieškinį dėl palikimo priėmimo pagal testamentą atmesti (1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį pripažįstama, jog įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo turtą valdyti arba kai padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Teisėjų kolegija nustatė, kad po motinos mirties dėl palikimo priėmimo į notarą kreipėsi tik atsakovės J. K. ir G. O. Ieškovas S. O., nuo 1983 metų gyvenęs motinos namuose, po jos mirties toliau liko juose gyventi, naudojosi paliktais namų apyvokos daiktais, baldais, savo poreikiams sodino daržą, laikė ožką. Nesant duomenų, kad ieškovas atsisakė nuo palikimo, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad jis priėmė palikimą po motinos mirties, faktiškai pradėjęs jį valdyti. Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad namas apleistas, jame lankosi asocialūs asmenys, ieškovas nemokėjo mokesčių už elektros energiją ir pan., negali būti vertinamos kaip atsisakymas nuo palikimo ir neįrodo, kad ieškovas aktyviais veiksmais neišreiškė valios įgyti nuosavybės teises į turtą. Ieškovas yra antros grupės invalidas, gyvena tik iš pensijos, o tai, kad jo gyvenimo būdas nėra nepriekaištingas visuomenės moralės požiūriu, neatima iš jo teisės paveldėti pagal įstatymą. Pripažinusi, kad ieškovas priėmė palikimą po motinos mirties, faktiškai pradėjęs jį valdyti, teisėjų kolegija tenkino ir kitus ieškovo reikalavimus – dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir nuosavybės teisų pripažinimo ieškovui į 1/3 dalį S. O. priklausiusio turto, nes įpėdiniai pagal įstatymą paveldi lygiomis dalimis (1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovės G. O. ir J. K. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalies nuostatą, reglamentuojančią palikimo priėmimą faktiškai pradėjus turtą valdyti, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią faktiškas pradėjimas turtą valdyti konstatuojamas esant įpėdinio veiksmams įgyvendinant nuosavybės teises, t. y. prižiūrint, valdant palikimo dalyku esantį turtą, mokant už jį mokesčius, naudojantis turtu kaip savo, užtikrinant namų valdos priežiūrą, tinkamą jos eksploatavimą, prisiimant ne tik teises, bet ir pareigas, susijusias su palikimu; praktikoje taip pat pripažįstama, kad palikėjo daiktų paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nedalyvavo kartu su kitais įpėdiniais disponuojant daiktais, įeinančiais į palikimo sudėtį, t. y. nevykdė paveldėto turto savininko pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2000, 2000 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2000, 2001 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2001, 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2003, 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2004, 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006, 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006, 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai prieštaraujančią išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, jog ieškovas nebuvo aptvėręs sodo tvora ar atlikęs kambarių remonto, namas apleistas, jame lankosi asocialūs asmenys, ieškovas nemokėjo mokesčių už elektros energiją ir pan., negali būti vertinamos kaip atsisakymas nuo palikimo ir neįrodo, kad ieškovas neišreiškė valios ir nesiekė aktyviais veiksmais įgyti nuosavybės teisių į palikimą. Ieškovas palikėjos turtu nesirūpino, netvarkė ir neprižiūrėjo, nedalyvavo kartu su kitais įpėdiniais disponuojant daiktais, įeinančiais į palikimo sudėtį, nevykdė paveldėto turto bendraturčio pareigų, neįgyvendino teisių į turtą, o tik naudojosi namų apyvokos reikmenimis, tačiau toks naudojimasis nėra pagrindas palikimo priėmimo faktui nustatyti. Tik duomenų apie atsisakymą priimti palikimą nebuvimas dar nereiškia, kad palikimas buvo priimtas faktiškai pradėjus jį valdyti.

2. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kokius konkrečius turto valdymo veiksmus ieškovas atliko per šešis mėnesius po palikėjos mirties, taigi netinkamai taikė 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalį.

3. Namų apyvokos daiktų naudojimas nesuteikia ieškovui teisės paveldėti pagal 1964 m. CK 574 straipsnio 2 dalį kaip priėmus palikimą faktiškai pradėjus jį valdyti. Atsakovės leido ieškovui gyventi joms nuosavybės teise priklausiusiame name ir naudotis namų apyvokos daiktais, tačiau tokie ieškovo veiksmai nereiškia palikimo priėmimo. Tik palikėjos asmeninių ir namų apyvokos daiktų paėmimas, kai ieškovas nei pats, nei per atstovą daugiau kaip devynerius metus neatliko jokių kitų aktyvių veiksmų, rodančių rūpinimąsi paveldimu turtu (iki šiol nėra sumokėjęs už komunalines paslaugas, paliktą turtą tik griovė ir ardė), nėra pakankamas pagrindas palikimo priėmimo faktui konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismas, namų apyvokos daiktams priskirtų daiktų paėmimą ir naudojimąsi prilyginęs palikimo priėmimui pradėjus faktiškai jį valdyti, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006, 2005 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2005).

4. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar viršaičio pavaduotoja S. L. turėjo teisę atlikti notarinius veiksmus, pažeidė CPK 185 straipsnio bei CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes iš pradžių atmetė liudytojo A. M. parodymus ir jais nesivadovavo, tačiau vėliau tais pačiais liudytojo parodymais paneigė oficialiuosius rašytinius įrodymus – Vilniaus apskrities archyvo raštus. Įstatymas (CPK 197 straipsnis) draudžia oficialiuosius rašytinius įrodymus paneigti liudytojų parodymais.

5. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog viršaitis perleido dalį savo įstatymuose nustatytų įgalinimų pavaduotojai, gali būti įrodyta tik oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, prieštarauja CPK 177 straipsniui.

6. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šioje byloje priimtoje nutartyje išdėstytų išaiškinimų, taip pažeisdamas CPK 362 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta įrodymų, susijusių su kasacinio teismo nurodytomis išsiaiškinti aplinkybėmis, tačiau teismas juos nevisapusiškai ištyrė ir įvertino.

7. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs Trakų rajono Karijotiškių apylinkės viršaičio pavaduotojos S. L. patvirtintą testamentą, nusprendė dėl S. L., kuri nebuvo įtraukta į bylą, teisių ir pareigų, taip pažeisdamas CPK 14 straipsnio 3 dalį ir 266 straipsnį. Tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas S. O. (teisių perėmėja – A. O.) prašo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasatorės netinkamai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytus išaiškinimus, taip pat netinkamai sieja juos su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių pripažinti priėmus palikimą galima ir tais atvejais, kai įpėdinis atliko ne visus, o tik dalį išvardytų veiksmų, pavyzdžiui, nemokėjo mokesčių. Ieškovas mokesčių nemokėjo dėl pinigų stygiaus, tačiau turto valdymas, naudojimasis ir disponavimas juo ieškovo veiksmuose buvo aiškiai išreikštas. Ieškovas naudojosi paveldimu turtu savarankiškai kaip vienintelis savininkas ir savo veiksmų su kasatorėmis nederino. Kasatorės neteisingai nurodo, kad jos leido ieškovui gyventi joms nuosavybės teise priklausiusiame name. Ieškovas motinos turtą pradėjo valdyti dar iki tol, kai kasatorės priėmė palikimą, taigi jų leidimo nereikėjo, jos tiesiog neprieštaravo, kad ieškovas savo teises į motinos turtą įgyvendintų savarankiškai. Taigi ieškovo veiksmų pakanka pripažinti, kad palikimas buvo priimtas pradėjus turtą faktiškai valdyti. Be to, po motinos mirties ieškovas pradėjo valdyti ir naudotis ne tik namų apyvokos daiktais, bet ir visu kitu motinos turtu: baldais, namu, žeme.

2. Kasatorės nepagrįstai teigia, kad teismas nenustatė, jog ieškovas būtų atlikęs palikimo priėmimą patvirtinančius veiksmus per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Palikimą ieškovas priėmė naudodamasis namu, sklypu, namų apyvokos daiktais ir kt. Be to, kasatorės neteisingai nurodo, kad namų apyvokos daiktų paveldėjimas nereiškia palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti. 1964 m. CK 574 straipsnio nuostatos leidžia daryti išvadą, kad namų apyvokos daiktų perėjimas yra jų paveldėjimas. Šiuo straipsniu reglamentuojama tik kitokia namų apyvokos daiktų paveldėjimo tvarka įpėdinių eiliškumo ir paveldimos dalies atžvilgiu. Tai reiškia, kad, paveldint namų apyvokos daiktus, galioja ir CK 587 straipsnyje nustatytos palikimo priėmimo taisyklės, t. y. palikimo priėmimas faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti. Palikimo neleidžiama priimti dalimis, taigi pirmos eilės įpėdinis, gyvenęs su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus, pradėjęs faktiškai valdyti namų apyvokos daiktus, kartu priima kaip palikimą ir kitą turtą.

3. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 185 straipsnio ir 197 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas liudytojo parodymais nepaneigė oficialiajame dokumente (archyvo rašte) nurodytų aplinkybių. Teismas tik sprendė klausimą, ar buvo susiformavusi visuotinė praktika viršaičių pavaduotojams atlikti notarinius veiksmus nesant viršaičio pavedimo. Archyvo rašte nebuvo nurodyta, kad tokia praktika buvo.

4. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad aplinkybė, jog viršaitis perleido dalį savo įgaliojimų pavaduotojai, gali būti įrodyta tik oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, neprieštarauja CPK 177 straipsniui. Pagal Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 5 punktą viršaitis savo funkcijas įgyvendina leisdamas potvarkius, kurie pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį priskirtini oficialiesiems rašytiniams įrodymams.

5. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 7 d. nutartyje išdėstytus nurodymus ir aiškinosi visas nurodytas aplinkybes, todėl kasatorių argumentas dėl CPK 362 straipsnio 2 dalies pažeidimo nepagrįstas. Atsakovės nepateikė įrodymų, kad visoje šalyje buvo susiformavusi vienoda, visuotinė ir pateisinama praktika viršaičio pavaduotojui atlikti notarinius veiksmus be viršaičio sprendimu suteikto pavedimo.

6. Testamentu ar jo panaikinimu nesukuriamos teisės ar pareigos testamentą patvirtinusiam pareigūnui, todėl kasatorių argumentas, kad, neįtraukus į bylą viršaičio pavaduotojos S. Lucenko, buvo pažeistas CPK 266 straipsnis, pagal kurį draudžiama spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, nepagrįstas.

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme metu, 2007 m. spalio 14 d., ieškovas S. O. mirė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 24 d. nutartimi ieškove į bylą įtraukta mirusiojo teisių perėmėja A. O.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo notarė Daina Aliukonienė (Brazinskaitė) prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad pagal tuo metu galiojusių įstatymų nuostatas notarinius veiksmus galėjo atlikti vykdomojo komiteto pirmininkas, pirmininko pavaduotojas arba sekretorius, kuriems atitinkamo vykdomojo komiteto sprendimu pavesta atlikti notarinius veiksmus. Kadangi ieškovo ir atsakovių motinos testamentas buvo patvirtintas asmens, neturinčio tokių įgalinimų, tai jis yra niekinis. Dėl to notarė pagrįstai išdavė atsakovėms paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovo ir atsakovių motina S. O. mirė 1998 m. gegužės 18 d. Po jos mirties likusį turtą – žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), pagal paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, išduotą 1998 m. gruodžio 7 d. notarės D. Brazinskaitės (Aliukonienės), lygiomis dalimis paveldėjo jos dukterys atsakovės G. O. ir J. K. S. O. 1994 m. vasario 23 d. buvo surašiusi testamentą, patvirtiną Trakų rajono Karijotiškių apylinkės viršaičio pavaduotojos S. L., kuriuo turtą lygiomis dalimis paliko atsakovėms. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės G. O. ir J. K. turėjo tikslą paveldėti S. O. turtą pagal 1994 m. vasario 23 d. testamentą, tačiau 1998 m. lapkričio 12 d. pareiškime nurodė, jog palikimą priima pagal įstatymą, nes notarė D. Brazinskaitė joms paaiškino, kad 1994 m. vasario 23 d. testamentas yra negaliojantis. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas aktyviais veiksmais neišreiškė valios įgyti nuosavybės teisės į motinos turtą po jos mirties ir nepradėjo šio turto valdyti kaip savo, taigi palikimo nepriėmė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad viršaičio pavaduotoja S. L. nebuvo įgaliota atlikti notarinius veiksmus, todėl S. O. palikimas atsirado ne pagal testamentą, o pagal įstatymą. Palikimą priėmė ne tik atsakovės, kreipdamosi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, bet ir ieškovas, pradėdamas faktiškai valdyti paveldėtą turtą (gyveno motinos namuose, naudojosi paliktais namų apyvokos daiktais, baldais, sodino daržą, laikė ožką).

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą

Mirus fiziniam asmeniui atsiranda paveldėjimas. Paveldėjimo objektas yra palikimas, t. y. mirusio fizinio asmens turto, turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, priklausiusių palikėjui nuosavybės teise jo mirties momentu, visuma. CK 4.47 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra paveldėjimas. Taigi paveldėjimo esmė yra tai, kad mirusio fizinio asmens turtas nuosavybės teise pereina jo įstatyminiams arba testamentiniams įpėdiniams, o jų nesant – valstybei. Tam, kad įvyktų turto savininko pasikeitimas, t. y. kad nuosavybės teisę įgytų palikėjo įpėdiniai, palikimas turi būti priimtas. Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kurį sudaryti asmuo gali tiek asmeniškai, tiek per įgaliotą atstovą. Priimdamas palikimą, įpėdinis išreiškia savo valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą (t. y. turtą, turtines teises, pareigas ir kai kurias asmenines neturtines palikėjo teises). Asmens valia priimti palikimą, t. y. tapti palikėjo turto savininku, gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais. Be to, įpėdinio veiksmai turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Šioje byloje ginčo teisiniams santykiams taikytinas 1964 m. CK (2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 38 straipsnio 1 dalis). Tiek 1964 m. CK (587 straipsnyje), tiek 2000 m. CK (5.51 straipsnyje) kaip vienas iš palikimo priėmimo būdų nustatytas įpėdinio faktiškas pradėjimas paveldimą turtą valdyti. Priimdamas palikimą šiuo būdu, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku. Palikimą priimti faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti įpėdinis gali per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalis), 2000 m. CK 5.50 straipsnio 3 dalyje palikimui priimti nustatytas trijų mėnesių terminas.

Šioje byloje teismai nustatė, kad ieškovas motinos namuose gyveno nuo 1983 metų, ten liko gyventi ir po motinos mirties (1998 m. gegužės 18 d.), ieškovas buvo neįgalus (antros grupės invalidas), gyveno iš pensijos. Ieškovas naudojosi po motinos mirties name likusiu turtu, savo poreikiams sodino daržą, laikė ožką. Tokiomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad ieškovas palikimą priėmė, faktiškai pradėjęs turtą valdyti. Kasatorių nurodytas aplinkybes dėl netinkamos, jų nuomone, namo priežiūros, mokesčių už žemę ir elektros energiją nemokėjimo bei ieškovo gyvenimo būdo apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vertino kartu su kitomis aplinkybėmis ir pripažino nepakankamomis laikyti, kad įrodyta, jog ieškovas palikimo nepriėmė. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas tinkamai (CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 4 punktai), įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės nepažeistos (CPK 183, 185 straipsniai). Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nė viena iš kasatorių nurodomų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių savo faktinėmis aplinkybėmis (ratio decidendi) netapati nagrinėjamai bylai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad aktyvus naudojimasis palikimu patvirtina įpėdinio valios priimti palikimą tinkamą išraišką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2001, 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2003, 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007 ir kt.). Kiekvienas palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti atvejis yra individualus. Įpėdinio gyvenimas palikimą sudarančiame name, kai įpėdiniui tai yra vienintelė gyvenamoji vieta, kai įpėdinis iki palikimo atsiradimo ten su palikėju šiam sutinkant ilgą laiką kartu gyveno bei rūpinosi palikėju, kai kiti įpėdiniai patys ten neapsigyveno, nes turi kitą nuolatinę gyvenamąją vietą, bei ilgą laiką nereiškė pretenzijų palikimu faktiškai besinaudojančiam įpėdiniui, o pretenzijas pareiškė tik po to, kai jis pats kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad įpėdinis palikimą priėmė faktiškai pradėdamas turtą valdyti (1964 m. CK 587 straipsnis, 2000 m. CK 5.51 straipsnis). Taigi kasacinio skundo argumentas, kad buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nepasitvirtino.

Dėl viršaičio pavaduotojo teisės tvirtinti testamentą

Šioje byloje ginčijamas testamentas, sudarytas 1994 m. vasario 23 d., kurį patvirtino Trakų rajono Karijotiškių apylinkės viršaičio pavaduotoja S. L. Testamento sudarymo ir patvirtinimo metu galiojo 1974 m. birželio 26 d. Notariato įstatymo 3 straipsnio 4, 5 dalys (Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. I-92 „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 17 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos notariato įstatymo įsigaliojimo“ 1 punkto pakeitimo“). Šių įstatymo normų įgyvendinimas buvo nustatytas Teisingumo ministerijos 1975 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 8 patvirtintos Miestų, gyvenviečių, apylinkių darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų atliekamų notarinių veiksmų instrukcijos 2 punkte. Nurodyto įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad notarinius veiksmus miestų, gyvenviečių, apylinkių liaudies deputatų vykdomuosiuose komitetuose atlieka vykdomojo komiteto pirmininkas, pirmininko pavaduotojas arba sekretorius, kuriems tarybos vykdomojo komiteto sprendimu pavesta atlikti notarinius veiksmus. Instrukcijos 2 punkte buvo nustatyta, kad notarinius veiksmus miestų, gyvenviečių, apylinkių Darbo žmonių deputatų vykdomajame komitete atlieka vykdomojo komiteto pirmininkas, pirmininko pavaduotojas arba sekretorius, kuriam tarybos vykdomojo komiteto sprendimu pavesta atlikti notarinius veiksmus.

Nuo 1990 m. kovo 11 d. prasidėjus savivaldos reformai, vykdomųjų komitetų nebeliko, nes pakito vietos savivaldos sistema. Ginčijamo testamento sudarymo ir tvirtinimo metu žemesniosios pakopos savivaldybės valdymo organas (institucija) buvo apylinkės gyvenvietės (valsčiaus) viršaitis (1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymas). Taigi 1994 metais apylinkės gyvenvietės (valsčiaus) viršaitis atitiko 1974 m. Notariato įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytą liaudies deputatų tarybų vykdomąjį komitetą – savivaldybės instituciją, turinčią įstatyme nustatytą teisę atlikti notarinius veiksmus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2006 yra išaiškinta, kad 1974 m. Notariato įstatymo 3 straipsnio 5 dalis ir Instrukcijos 2 punktas turi būti aiškinami taip, kad viršaitis notarinius veiksmus turėjo teisę atlikti pagal įstatymą, o viršaičio pavaduotojas – pagal viršaičio pavedimą.

Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog viršaičio pavaduotoja buvo įgaliota patvirtinti testamentą, neįrodyta. Byloje yra tik 1986 m. balandžio 30 d. sprendimas, kuriuo tuometinei apylinkės tarybos vykdomojo komiteto sekretorei S. L. pavesta vykdyti notarinius veiksmus, tačiau dėl savivaldos reformos šio įgaliojimo galiojimas tvirtinant 1994 m. vasario 23 d. testamentą buvo pasibaigęs.

Įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad asmens, turinčio teisę tvirtinti testamentą, įgalinimai galėtų būti įrodinėjami tik oficialiaisiais rašytiniais įrodymais. Vertindamas įrodymus, apeliacinės instancijos teismas tik atkreipė dėmesį į liudytojų parodymų šiuo klausimu prieštaringumą. Pvz., liudytojas A. M., 1990-1994 metais dirbęs Karijotiškių apylinkės viršaičiu, teigė, kad kiekvieną kadenciją būdavo priimamas potvarkis, įgalinantis viršaičio pavaduotoją atlikti notarinius veiksmus, o S. L. teigė, kad notarinius veiksmus ji atlikdavo reglamento, kuriame buvo nurodytos pareiginės instrukcijos, pagrindu. Vilniaus apskrities archyve nei reglamentas, nei pareiginė instrukcija ar kiti dokumentai, nustatantys viršaičio pavaduotojo funkcijas, Karijotiškių apylinkės Tarybos ir viršaičio fonduose nerasti (T. 2, b. l. 169). Trakų rajono savivaldybės administracija teismui pateikė paaiškinimą, kad žemesnės pakopos savivaldybių tarybos iki savivaldybių reorganizavimo pagal 1994 m. liepos 7 d. įsigaliojusį Vietos savivaldos įstatymą nepriimdavo sprendimų dėl įgaliojimų viršaičių pavaduotojams atlikti notarinius veiksmus (T. 1, b. l. 203). Taigi įrodinėti egzistavus asmens įgalinimą tvirtinti ginčijamą testamentą galima visais, o ne tik oficialiaisiais rašytiniais įrodymais. Akivaizdu, kad atitinkamą faktą oficialiojo rašytinio įrodymo pagrindu įrodyti lengviau dėl įstatymo tokiai įrodinėjimo priemonei suteiktos didesnės įrodomosios galios bei dėl dalinio draudimo panaudoti liudytojų parodymus paneigti aplinkybėms, patvirtintoms oficialiaisiais rašytiniais įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje aptariamu klausimu teismas tyrė ir vertino visus – tiek oficialiuosius rašytinius, tiek rašytinius įrodymus, tiek liudytojų parodymus, atskleidė jų įrodomąją vertę, analizavo esančius prieštaravimus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų vertinimo pažeidimų nenustatyta. Konstatuotina ir tai, kad bylos medžiagoje nėra oficialiųjų rašytinių įrodymų, patvirtinančių viršaičio pavaduotojos įgalinimus tvirtinti šioje byloje ginčijamą testamentą.

Ši byla kasacine tvarka nagrinėjama antrą kartą. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 7 d. priimtoje nutartyje išdėstytus išaiškinimus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas sprendžia teisės aiškinimo ir taikymo klausimus konkrečioje byloje, tačiau grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismui niekada nenurodo, kaip turi būti vertinami įrodymai arba išspręsta konkreti byla. Priešingas veikimas reikštų teismo, turinčio išnagrinėti bylą, nepriklausomumo pažeidimą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis, CPK 21 straipsnis, 362 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame skunde, apeliuojant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 7 d. nutartį, iš esmės yra išreikštas nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tačiau, minėta, įrodymų vertinimo pažeidimų kasacinio teismo teisėjų kolegija nekonstatavo.

Kasaciniame skunde kaip absoliutų apeliacinės instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą kasatorės nurodo testamentą tvirtinusio asmens, tuometės viršaičio pavaduotojos S. L., neįtraukimą į bylą trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo turi būti įtrauktas dalyvauti byloje tuo atveju, jeigu teismas spręstų klausimą dėl tokio asmens teisių ar pareigų. Tuo tarpu tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, yra tokie asmenys, kurių atžvilgiu teismas sprendimo nepriima, t. y. sprendimu nėra sprendžiamas jų teisių ir pareigų klausimas, tačiau bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms ateityje. Tokie asmenys gali įstoti į bylą tiek savo iniciatyva, tiek motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva (CPK 47 straipsnis). Bylos proceso metu atsakovės nereiškė prašymo įtraukti į bylą S. L., ji pati tokio pageidavimo nereiškė. Be to, atsakovės nėra įgaliotos atstovauti S. L. teisių teisme. Teismas iniciatyvos teise įtraukti S. L. į bylą trečiuoju asmeniu nesinaudojo. Tokiomis aplinkybėmis kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra kasatorių nurodomo absoliutaus apeliacinės instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino, taigi naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Janina Januškienė

Algirdas Taminskas