Dėl rentos sutarties nutraukimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-207/2006 (S)

Procesinio sprendimo kategorija 48.4

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. I. (teisių perėmėjai – M. L., A. L. ir R. A.) ieškinį atsakovui A. Š., VĮ Registrų centrui dėl rentos sutarties nutraukimo; trečiasis asmuo Mažeikių rajono notarė Regina Lemežienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė S. I. prašė teismą nutraukti 2003 m. sausio 23 d. su atsakovu A. Š. sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ir grąžinti jai pagal šią sutartį atsakovui perduotą nekilnojamąjį turtą: 8,42 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 0,45 ha ir 3,73 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad pagal sutartį su atsakovu ji įsipareigojo perduoti jai priklausančius tris žemės sklypus atsakovui nuosavybės teise, o šis – išlaikyti ją iki gyvos galvos: maitinti, skalbti drabužius ir patalynę, pirkti reikalingus daiktus, vaistus, slaugyti ligos atveju, be to, jai pareikalavus, suteikti gyvenamąsias patalpas. Ieškovės teigimu, ji perleido atsakovui sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, tačiau jis nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų ir iš esmės pažeidžia sutartį (CK 6.217 straipsnis). Ieškovei 2004 m. birželio 27 d. mirus, jos teises perėmė įpėdinis A. P. L., o jo po mirties 2005 m. lapkričio 6 d. – M. L., A. L. ir R. A.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2004 m. sausio 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino: nutraukė 2003 m. sausio 23 d. sutartį, sudarytą S. I. ir A. Š.; pripažino negaliojančia 8,42 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 0,45 ha bei 3,73 ha žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją; įpareigojo A. Š. grąžinti S. I. šiuos žemės sklypus. Teismas sprendime nurodė, kad pagal 2003 m. sausio 23 d. sutartį atsakovas – rentos mokėtojas – įsipareigojo teikti ieškovei – rentos gavėjai – iki gyvos galvos materialinio aprūpinimo, priežiūros, kitokios reikiamos pagalbos paslaugas. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog atsakovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus: neužtikrino senyvam žmogui būtino visaverčio maitinimo, nepakankamai rūpinosi drabužių, patalynės skalbimu, netinkamai vykdė pareigą dėl vaistų pirkimo. Teismas taip pat nurodė, kad, ieškovei susirgus, atsakovas nevykdė įsipareigojimo ją slaugyti, nors, pagal byloje esančius įrodymus, ieškovei buvo būtina nuolatinė priežiūra. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, sudarydamas sutartį su ieškove, kuriai buvo 92 metai, įsipareigojo itin aktyviai ja rūpintis, tačiau, gyvendamas toli nuo rentos gavėjos, nesirūpino, kad būtų užtikrinta nuolatinė ir tinkama jos priežiūra. Teismas nurodė, kad atsakovas neturi nuosavos gyvenamosios patalpos, ir jis tik 2003 m. lapkričio 27 d. pradėjo rūpintis ieškovės gyvenamąja vieta, kai ji jau nuo 2003 m. gegužės 25 d. gyveno pas J. Ž. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad atsakovas, nevykdydamas prisiimtų įsipareigojimų, iš esmės pažeidė šalių sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį (CK 6.460 straipsnio 1 dalis), ir šis esminis sutarties pažeidimas yra pagrindas ją nutraukti, o pagal sutartį perduotą atsakovui nekilnojamąjį turtą grąžinti ieškovei (CK 6.145, 6.146 straipsniai, 6.464 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. balandžio 4 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad, įvertinus šalių sutartyje numatytų paslaugų turinį ir rentos gavėjos S. I. amžių (gimusi 1910 m.), galima daryti išvadą, jog atsakovas A. Š. galėjo tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus tik gyvendamas vienoje vietovėje su ieškove. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas pripažino, jog po sutarties sudarymo gyveno Kaune, S. I. nepageidaujant keltis gyventi pas jį, kitų asmenų rūpintis ja neprašė ir nesamdė, tačiau maždaug kartą per dvi savaites ją aplankydavo, nuveždavo maisto produktų, paimdavo į Kauną skalbti jos drabužius. Teisėjų kolegija konstatavo, kad vien šių atsakovo nurodytų aplinkybių pakanka padaryti išvadą, jog jis tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, nes 93 metų ieškovei buvo reikalingos nuolatinės (kasdienės) paslaugos, ir tai patvirtina liudytojų parodymai. Kolegijos nuomone, atsakovo argumentai apie tai, kad jis rūpinosi ieškove nuo 1996 m., rodo, jog šalis siejo geri tarpusavio santykiai, tačiau, sudarydamas sutartį, atsakovas gavo ieškovės turtą ir įsipareigojo ją išlaikyti bei teikti sutartyje numatytas paslaugas, todėl privalėjo vykdyti pagal šią sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog atsakovas, netinkamai vykdydamas rentos sutartyje numatytus įsipareigojimus, iš esmės pažeidė šią sutartį (CK 6.464 straipsnio 2 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškinio reikalavimus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. Š. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 28 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai, konstatavę, kad atsakovas iš esmės pažeidė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, tik formaliai įvertino faktines aplinkybes, nesigilino į tikrąsias priežastis, susiklosčiusius šalių santykius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-654/2002; Nr. 3K-P-346/2004). Teismai nevertino, ar nukentėjusi šalis negavo to, ko pagal sutartį per visą jos terminą tikėjosi gauti, ar ji galėjo ateityje tikėtis, kad sutartis bus vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Ginčo sutarties sudarymo metu ieškovė žinojo, kad atsakovas gyvena už dviejų šimtų kilometrų nuo jos, tačiau sutiko, kad rūpintųsi ja tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir iki sutarties pasirašymo. Pagal sutarties sąlygas atsakovas privalėjo suteikti rentos gavėjai gyvenamąją patalpą jai pareikalavus, tačiau ieškovė nesutiko važiuoti gyventi į Kauną, ir ji buvo patenkinta sutarties vykdymu iki jos giminaičių įsikišimo. Teismai turėjo įvertinti šias aplinkybes, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėje byloje Nr. 3K-3-654/2002. Be to, jeigu sutarties sąlygos ir nebuvo įgyvendintos, tai tik dėl pačios S. I. ir jos teisių perėmėjo nesąžiningų ketinimų. Iš bylos aplinkybių matyti, kad atsakovas stengėsi vykdyti sutartį, tačiau dėl to, kad S. I. atsisakė važiuoti į Kauną, o išvažiavo į Klaipėdą, t. y. dėl objektyvių, nepriklausančių nuo jo valios priežasčių, jis negalėjo vykdyti sutarties. Ginčo sutartis sudaryta 2003 m. sausio 23 d., o 2003 m. gegužės pradžioje S. I. jau išvažiavo į Klaipėdą, todėl akivaizdu, kad teismai turėjo įvertinti ir nuo 1996 m. susiklosčiusius šalių santykius.

2. Apeliacinės instancijos teismas, palikęs galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, dar kartą nutraukė rentos sutartį, kuri jau buvo nutrūkusi dėl rentos gavėjos mirties. Be to, rentos sutartis yra asmeninio pobūdžio, todėl negalimas teisių pagal šią sutartį perėmimas. Ginčo atveju, 2004 m. birželio 27 d. mirus rentos gavėjai, nebuvo pagrindo tenkinti kitų ieškovės teisių perėmėjo reikalavimų.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 4066,38 Lt bylinėjimosi išlaidų, nors paduodant apeliacinį skundą iš dalies atleido nuo jų mokėjimo. Atsakovas pateikė prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, prašydamas atleisti jį nuo pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų. Teismas nepagrįstai atmetė šį prašymą, nes, iš dalies atleisdamas atsakovą nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, teismas pripažino, kad jo turtinė padėtis yra sunki (CPK 96 straipsnis). Atsakovas nepraleido 20 dienų termino prašymui dėl papildomo sprendimo priėmimo paduoti, nes apeliacinės instancijos teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis jam buvo išsiųsta tik 2005 m. gegužės 5 d. Be to, 4000 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš atsakovo už tai, kad jis rūpinosi vieniša senute septynerius metus, yra neteisingas ir nesąžiningas.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovės teisių perėmėjas A. P. L. prašė kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasatorius nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004: šioje byloje buvo sprendžiama dėl nuomos ir subnuomos, o ne rentos teisinių santykių. Ginčo atveju teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovas iš esmės pažeidė rentos sutartį, ir rentos gavėja negavo to, ko tikėjosi gauti pagal šią sutartį. Be to, kasatorius pats pripažįsta, kad jis nevykdė sutartyje numatytų įsipareigojimų ir už paslaugas mokėjo rentos gavėjai pinigais. Teismai teisingai nustatė, kad byloje nėra įrodymų apie pinigų mokėjimą, be to, toks rentos natūra pakeitimas renta pinigais prieštarautų CK 6.461 straipsniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-654/2002, nurodė, kad išlaikymas turi būti teikiamas natūra, o ne pinigais, ir ginčo atveju teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nevykdė savo įsipareigojimų pagal sutartį, o 100 Lt pinigų sumos mokėjimas prieštarautų įstatymui. Atsakovo teiginys, kad jis negalėjo vykdyti sutarties dėl to, kad ieškovė pati išvyko gyventi į Klaipėdą, yra nepagrįstas, nes jis nevykdė sutartinių įsipareigojimų ir iki S. I. išvykimo 2003 m. gegužės mėnesį. Teismai teisingai įvertino ginčo sutarties šalių ikisutartinius santykius nuo 1996 m.

2. Kasatoriaus argumentai dėl S. I. teisių perėmimo yra nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. sausio 10 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, konstatavo, kad reikalavimas grąžinti už rentą perleistą turtą yra turtinio pobūdžio, ši teisė pagal CK 5.1 straipsnį gali būti paveldima, todėl ginčo atveju galimas tiek materialiųjų, tiek procesinių teisių perėmimas. Analogiška praktika suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2001. Be to, apeliacinis teismas pagrįstai paliko galioti teismo sprendimą, kuriuo nutraukta rentos sutartis: S. I., būdama gyva, išreiškė valią nutraukti rentos sutartį ir sugrąžinti pagal šią sutartį perleistą nekilnojamąjį turtą, šis turtinio pobūdžio reikalavimas paveldėjimo būdu perėjo jos įpėdiniams, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis nereiškia pakartotinio rentos sutarties nutraukimo.

3. Kasatorius, nesutikdamas su Šiaulių apygardos teismo 2005 m. birželio 8 d. nutartimi dėl papildomo sprendimo, turėjo teisę ją skųsti atskiruoju skundu, todėl kasacinio skundo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 341 straipsnio 1 punktas).

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovė S. I. 2003 m. sausio 23 d. su atsakovu A. Š. sudarė rentos sutartį, pagal kurią ji įsipareigojo perduoti atsakovui tris žemės sklypus nuosavybės teise, o atsakovas – išlaikyti ją iki gyvos galvos: maitinti, skalbti drabužius ir patalynę, pirkti reikalingus daiktus, vaistus, slaugyti ligos atveju, be to, jai pareikalavus, suteikti gyvenamąsias patalpas. Atsakovas po sutarties sudarymo gyveno Kaune, kitų asmenų rūpintis 93 metų amžiaus ieškove neprašė. Pablogėjus sveikatos būklei, nuo 2003 m. gegužės 25 d. ieškovė gyveno pas savo giminaitę J. Ž.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Renta priskiriama sandoriams, kurių pagrindu turtas perleidžiamas kitam savininkui. Rentos sutarties samprata, įtvirtinta CK 6.439 straipsnio 1 dalyje, leidžia išskirti keletą šių teisinių santykių bendrų bruožų: norint gauti rentą, būtina prieš tai perduoti tam tikrą turtą rentos mokėtojui; santykių nepertraukiamumas; tai nėra verslo santykiai, todėl negalimas pelnas. Bet kurios rentos rūšies atveju rentos mokėtojas turi prievolę mokėti rentą ar išlaikyti rentos gavėją sutartyje, įstatyme, teismo sprendime nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis – rentos porūšis, kuriai būdingi bendrieji rentos sutarties požymiai ir rūšiniai rentos iki gyvos galvos požymiai (CK 6.460 straipsnio 2 dalis). Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties skiriamieji požymiai: rentos mokėtojui už rentą perleidžiamas ne bet koks turtas, o tik nekilnojamasis daiktas; rentos forma – rentos gavėjo poreikių tenkinimas atsižvelgiant į jo poreikius gali būti tiek materialaus, tiek nematerialaus pobūdžio – aprūpinimas gyvenamąja patalpa, apranga, maitinimas, priežiūra; kai sutartimi apibrėžiama išlaikymo vertė, ji turi būti ne mažesnė nei nustatyta įstatyme (CK 6.461 straipsnio 2 dalis); sutartyje gali būti nustatyta ir rentos mokėtojo pareiga padengti rentos gavėjo laidojimo išlaidas; galimybė išlaikymą natūra pakeisti periodinėmis įmokomis iš esmės yra išimtinė, ji gali būti taikoma atsižvelgiant į sutarties pobūdį ir konkrečias aplinkybes, vadovaujantis protingumo kriterijais. Atsižvelgiant į išvardytus požymius ir sutarties esmę, galima daryti išvadą, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme. Pagal šią sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti. Rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams. Tokia rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). CK 6.464 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta rentos gavėjo teisė nutraukti sutartį, jei rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį. Klausimas, ar konkretus išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimas iš esmės pažeidžia išlaikymo įsipareigojimus, sprendžiamas įvertinant išvardytus sutarties ypatumus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kokiais bendraisiais kriterijais vadovaujantis nustatomi esminiai sutarčių pažeidimai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2004 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“ ir kt., nurodė, kad esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, todėl kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, dėl kokių priežasčių lieka neįgyvendinti nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti sutarties vykdymo rezultatų lūkesčiai. Kolegija pažymi, kad rentos gavėjo būtiniausių poreikių tenkinimas priklauso nuo tinkamo sutarties vykdymo, todėl griežtas sutarties sąlygų laikymasis yra labai svarbus. Esant blogai rentos gavėjo sveikatos būklei ar turtinei padėčiai, laiku nepatenkinus jo poreikio gauti reikiamą materialinę paramą ar paslaugas, rentos gavėjo interesams gali būti padaryta didelė žala, todėl tuo konkrečiu atveju tai būtų sutarties pažeidimas iš esmės. Byloje nustatyta, kad šalių sudaryta sutartimi atsakovas už gautus žemės sklypus įsipareigojo išlaikyti ją iki gyvos galvos: maitinti, skalbti drabužius ir patalynę, pirkti reikalingus daiktus, vaistus, slaugyti ligos atveju, jai pareikalavus – suteikti gyvenamąsias patalpas. Tokio pobūdžio įsipareigojimai – kasdienės priežiūros prievolė, kurią būtina vykdyti nuolat, o ne epizodiškai. Teismai, įvertinę byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad atsakovas netinkamai vykdė sutartinę prievolę: nors ieškovei buvo reikalingos kasdienės paslaugos, po sutarties sudarymo gyveno Kaune, kitų asmenų rūpintis 93 metų amžiaus ieškove neprašė, neužtikrino visaverčio maitinimo, nepakankamai rūpinosi drabužių, patalynės skalbimu, netinkamai vykdė pareigą pirkti vaistus, ieškovei susirgus, nevykdė įsipareigojimo ją slaugyti. Reikšmingiausias sutarties nutraukimui yra pareigos suteikti reikiamą paramą ir slaugyti ieškovę nevykdymas tuo metu, kai, pablogėjus jos sveikatai, priežiūra ir visapusiškas aprūpinimas tapo itin svarbūs. Atsakovas, įsipareigojęs visapusiškai rūpintis asmeniu, kuriam pagal amžių būtina nuolatinė sveikatos priežiūra, nesiėmė priemonių, kad laiku sužinotų apie rentos gavėjos sveikatos būklę – pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jis apie sunkią ieškovės būklę sužinojo tik nuvažiavęs pas ją, kai jos slaugyti jau buvo atvykusi J. Ž. Teiginio, kad ieškovė nenorėjo vykti gyventi pas atsakovą, teismai pagrįstai nevertino ieškovo naudai, nes atsakovas, prisiimdamas nuolatinės priežiūros prievolę, privalėjo užtikrinti jos tinkamą vykdymą. Į kasatoriaus argumentus apie šalių ikisutartinius santykius negali būti atsižvelgta, nes pagalbą ieškovei jis teikė savo nuožiūra, epizodiškai, tuo tarpu sutarties pagrindu santykiai turėjo įgauti nuolatinės priežiūros pobūdį. Sutarties pažeidimą teismai nustatė vadovaudamiesi aplinkybių visetu, kasacinis teismas saistomas jų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsakovui nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kai jų vykdymas ieškovei tapo gyvybiškai svarbus, buvo pažeisti ieškovės teisėti sutarties vykdymo rezultatų lūkesčiai ir jos interesai, prarastas pasitikėjimas ieškovu, kuris fiduciarinio pobūdžio, t. y. pagrįstuose šalių pasitikėjimu, išlaikymo iki gyvos galvos teisiniuose santykiuose yra būtinas. Kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į išlaikymo iki gyvos galvos sutarties ypatumus, jos pažeidimai, padaryti atsakovo, laikytini esminiais, todėl teismai pagrįstai tenkino ieškinį ir sutartį nutraukė.

CK 6.464 straipsnio nustatyti išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo pagrindai: prievolė išlaikyti baigiasi, kai miršta rentos gavėjas arba kai rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį, ji gali būti nutraukta rentos gavėjo reikalavimu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad rentos gavėja pareiškė ieškinį ir iki mirties reikalavo nutraukti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį bei grąžinti pagal sutartį rentos mokėtojui perduotus žemės sklypus. Kasatorius teigia, kad rentos sutartis nutrūko dėl rentos gavėjos mirties, todėl nėra pagrindo sutartį nutraukti teismo sprendimu. Pažymėtina, kad sutarties pabaigos dėl rentos gavėjo mirties pasekmės priešingos pasekmėms, atsirandančioms nutraukus išlaikymo iki gyvos galvos sutartį dėl jos pažeidimo (CK 6.464 straipsnio 2 dalis), todėl, rentos gavėjui pareiškus reikalavimą nutraukti sutartį ir mirus dar neišnagrinėjus bylos, sutarties pabaigos pagrindą konstatuoja tik teismas, priimdamas byloje sprendimą. Kolegija konstatuoja, kad, rentos gavėjui pareiškus ieškinį dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo rentos mokėtojui iš esmės pažeidus sutartį, rentos gavėjui mirus, sutartis negali būti laikoma pasibaigusia rentos gavėjo mirties pagrindu, kol nebus išspręstas sutarties nutraukimo dėl rentos mokėtojo kaltės klausimas. Tuo atveju, jei reikalavimas nutraukti rentos sutartį būtų atmestas, sutartis būtų laikoma pasibaigusia nuo rentos gavėjo mirties momento.

Kasatorius nurodo, kad mirus rentos gavėjai, nebuvo pagrindo tenkinti jos teisių perėmėjo reikalavimų, nes rentos sutartis yra asmeninio pobūdžio ir teisių pagal šią sutartį perėmimas negalimas. Dėl rentos gavėjo, pareiškusio reikalavimą nutraukti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ir grąžinti perduotą turtą, materialinių ir procesinių teisių perėmimo galimumo yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2001 S. L. v. J. K., R. A.), taip pat ir 2005 m. sausio 10 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje (tuometis bylos Nr. 3K-3-21/2005), spręsdamas būtent teisių perėmimo klausimą ir nurodydamas, kad reikalavimas grąžinti pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį perleistą turtą yra turtinio pobūdžio, todėl gali pereiti įpėdiniams.

Kasatorius, remdamasis CPK 96 straipsniu, ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu) priteisimo, atkreipdamas dėmesį į tai, kad, paduodant apeliacinį skundą, tas pats teismas jį iš dalies atleido nuo jų mokėjimo, taip pripažindamas, jog jo turtinė padėtis yra sunki. Šis kasatoriaus argumentas nėra pagrindas jį atleisti nuo priteistų bylinėjimosi išlaidų. CPK 96 straipsnio nuostatos reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ypatumus tais atvejais, kai šalis atleista nuo jų mokėjimo. Atsakovas buvo atleistas nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo tik paduodant apeliacinį skundą, o ne nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo teismas asmenį atleidžia, konstatavęs tokią būtinybę po to, kai įvertina asmens turtinę padėtį, esančią tuo metu, kai gauna prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo. Tokiu teismo procesiniu sprendimu išsprendžiamas žyminio mokesčio dydžio klausimas, susijęs tik su vieno konkretaus procesinio dokumento padavimu ir neturi įtakos prievolei mokėti anksčiau priteistą žyminį mokestį. Įstatymas nenustato pagrindo keisti teisėtai priteisto žyminio mokesčio dydį, atsižvelgiant į paaiškėjusią byloje dalyvaujančio asmens turtinę padėtį, todėl kasatoriaus argumentas dėl bylinėjimosi išlaidų pritesimo atmestinas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, nutraukdami išlaikymo iki gyvos galvos sutartį dėl šios sutarties esminio pažeidimo, laikėsi CK XXVI skyriaus ketvirtojo skirsnio ir kitų materialinės bei proceso teisės normų nuostatų, todėl teismų priimti procesiniai sprendimai paliktini galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98 straipsnio 1 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi, 275 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti solidariai iš atsakovo A. Š. ieškovės teisių perėmėjams M. L., A. L. ir R. A. 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Algis Norkūnas

Janina Stripeikienė