Baudžiamoji byla Nr. 2K-242-303/2018
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00991-2014-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.10.1; 2.1.7.4.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. gynėjo advokato Roko Rudzinsko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 11 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu L. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 55 MGL (2071,31 Eur) dydžio bauda, 222 straipsnio 1 dalį – 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos, iš dalies sudedant, ir L. B. paskirta 120 MGL (4519,20 Eur) dydžio bauda.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 11 d. nutartimi nuteistojo L. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. L. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pagamino netikrus dokumentus: jis, nuo 2008 m. vasario 13 d. būdamas UAB „L.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), Juridinių asmenų registre įregistruota (duomenys neskelbtini)) direktorius ir nuo 2010 m. rugsėjo 20 d. – vienasmenis UAB „L.“ akcininkas, iš anksto žinodamas, kad T. M. realiai netaps UAB „L.“ akcininku, neperims jokių „L.“ dokumentų, antspaudo, grynųjų pinigų bei kitų daiktų ir realiai netaps šios įmonės direktoriumi bei neatliks jo pareigų, 2010 m. spalio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, nenustatyta kompiuterine įranga atspausdindamas pagamino žinomai netikrus UAB „L.“ akcijų pirkimo–pardavimo, UAB „L.“ veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentus bei daiktų perdavimo dokumentus: 1) UAB „L.“ 2010 m. spalio 5 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje įtvirtino žinomai netikrus duomenis apie tai, kad tą dieną L. B. parduoda, o T. M. perka UAB „L.“ akcijas; 2) UAB „L.“ 2010 m. spalio 5 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame įtvirtino žinomai netikrus duomenis apie tai, kad L. B. perdavė, o T. M. perėmė UAB „L.“ veiklos bei buhalterinės apskaitos dokumentus, antspaudą, AB SEB ir AB „Swedbank“ bankų generatorius, UAB „L.“ kasą su joje esančiomis lėšomis – 47 842,32 Lt (13 856,09 Eur), po to už piniginį atlygį šiuos žinomai netikrus dokumentus 2010 m. spalio 5 d. VĮ Registrų centro, esančio Vilniuje, Lvovo g. 25, patalpose pateikė pasirašyti T. M., taip patvirtindamas žinomai melagingus duomenis apie UAB „L.“ dokumentų ir turto perdavimą T. M..
2. Taip pat L. B. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2010 m. spalio 5 d. būdamas UAB „L.“ direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio reikalavimus („už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“) atsakingas už UAB „L.“ buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, kuri numato, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, ir 2 dalies, kuri numato, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, pagal kurį įstaigos ir organizacijos privalo saugoti 10 metų buhalterinės apskaitos dokumentus, reikalavimų, neišsaugojęs visų UAB „L.“ laikotarpio nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2009 m. sausio 1 d. suvestinių ir analitinių buhalterinės apskaitos registrų, siekdamas sutrukdyti nustatyti UAB „L.“ veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, 2010 m. spalio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, nenustatyta kompiuterine įranga pagamino, atspausdino ir savo parašu patvirtino pirmiau minėtus žinomai netikrus dokumentus – UAB „L.“ 2010 m. spalio 5 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, taip patvirtindamas žinomai melagingus duomenis apie UAB „L.“ dokumentų bei turto perdavimą T. M., jų neperdavė, o juos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku paslėpė, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „L.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros direktoriaus L. B. vadovavimo laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2010 m. spalio 5 d.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo L. B. gynėjas advokatas R. Rudzinskas prašo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą L. B. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo L. B. veiksmus pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, taip pat netinkamai taikė BK 63 straipsnyje įtvirtintą bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas institutą.
3.2. L. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padaromos tik tiesiogine tyčia, o tokia tyčios forma L. B. veiksmuose negalėjo būti ir nebuvo įrodyta. Teismai nepagrįstai L. B. tyčią grindžia jo tariamu suvokimu apie tai, ką ketino daryti ir ką suvokė T. M., kuris įgijo įmonę iš L. B.. Pardavėjas neprivalo domėtis ir negali niekaip daryti įtakos bei juo labiau atsakyti už tai, ką su jo parduotu daiktu ruošiasi daryti ar daro pirkėjas, kuris po pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo tampa daikto savininku ir daiktu disponuoja savo nuožiūra. Byloje nenustatyta, kad L. B. būtų padaręs kokias nors kitas nusikalstamas veikas, pasinaudodamas UAB „L.“ po šios įmonės pardavimo T. M.. Šioje byloje objektyviai nebuvo įrodyta, kad nuteistasis, perleisdamas įmonės akcijas, suvokė, kad tokiu būdu slepia įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, numatė, kad dėl to nebus galima nustatyti įmonės veiklos, turto ar įsipareigojimų, ir to siekė. Byloje nėra objektyvių duomenų, paneigiančių L. B. versiją dėl įmonės akcijų, buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto perdavimo T. M.. Įmonės pardavimas dėl jos prastos finansinės padėties savaime nėra nusikalstamas, o įmonės skolos nėra kliūtis ją parduoti. Be to, teismai neginčijamai nenustatė, kad L. B. pažeidė įmonės akcijų pirkimo–pardavimo procedūrą, įtvirtintą tuo metu galiojusiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose. T. M., pasirašydamas dokumentus ir priimdamas įmonės turtą bei dokumentus, prisiėmė ir visas su jais susijusias teises bei pareigas; nuteistasis negali atsakyti už įmonę įsigijusio asmens ketinimus iki įmonės įsigijimo ir po to.
3.3. Vertindami įrodymus teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose grindžiama iš esmės vien dviejų liudytojų – vengiančio baudžiamosios atsakomybės T. M. ir R. M. – parodymais bei teismo padarytomis, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstomis prielaidomis ir spėlionėmis. Šių liudytojų parodymus teismai iš esmės vertino selektyviai, pripažindami nuosekliais ir teisingais tik kaltinančius parodymus, nevertindami jų prieštaringumo. Liudytojo N. Š. parodymų apeliacinės instancijos teismas taip pat negalėjo vertinti kaip objektyvių, nes jie nesutampa su kitų byloje apklaustų asmenų parodymais. Teismai nepagrįstai ignoravo L. B. kaltę paneigiančius parodymus (apie sandorio ir daiktų bei dokumentų perdavimo vietą, asmenis, įkalbėjusius T. M. tapti fiktyviu UAB „L.“ vadovu, ir kt.) ir pirmenybę teikė tik liudytojų parodymų fragmentams. Tiek nagrinėjant bylą pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme teismo buvo prašoma ištirti ir įvertinti T. M. ir R. M. parodymus, duotus kito ikiteisminio tyrimo, atlikto Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje, metu, kai buvo tiriama ta pati nusikalstama veika – UAB „L.“ pirkimo–pardavimo dokumentų suklastojimas, kurio padarymu buvo kaltinamas ir L. B., tačiau teismai nepagrįstai atsisakė tai padaryti. Teismai nuteistojo kaltę grindė ir liudytojos S. L. parodymais, nevertindami to, kad ji buvo apklausta nuo įvykio praėjus septyneriems metams, o tai leidžia abejoti šios liudytojos parodymų patikimumu. Be to, teismai dėl nepaaiškinamų priežasčių rėmėsi ir pirmosios instancijos teisme apklaustų kaip liudytojų bankroto administratoriaus atstovų D. J., G. Ū. parodymais. Nesant galimybės paneigti L. B. iškeltą versiją, esant tik prielaidoms dėl jo tariamo motyvo padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ar apskritai dėl jų padarymo, pripažinti jį kaltu jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymu nebuvo pagrindo. Teismai nevertino visų byloje nustatytų aplinkybių kaip visumos, ignoravo abejones dėl duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas, patikimumo, iškilusių abejonių nevertino kaltinamojo naudai ir grindė kaltinimą spėlionėmis bei prielaidomis, dėl to akivaizdžiai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė nenuoseklias, nelogiškas, įrodymų visuma neparemtas išvadas.
3.4. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu skirdamas galutinę bausmę, ją subendrino sudėjimo būdu pagal BK 63 straipsnio 4 dalį, nepaisant to, kad nuteistojo veiksmai vertintini kaip idealioji sutaptis, dėl to pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą galutinė bausmė (šiuo atveju bauda) turėjo būti skiriama taikant bausmių apėmimo būdą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje dėl bausmių sudėjimo nepasisakė, tačiau akivaizdu, kad teismas sprendė, jog L. B. nusikalstamos veikos sudaro realią sutaptį. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pritaikytas bausmių bendrinimo būdo klausimas taip pat nebuvo aptartas. Kasatoriaus manymu, nusikalstamų veikų sutapties rūšis nustatyta neteisingai, nes detalesnė aplinkybių analizė rodo, kad nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 ir 300 straipsniuose, sutaptis vertintina kaip idealioji. Pagal teismų nustatytas aplinkybes L. B. pagrindinis tikslas (sumanymas) buvo paslėpti UAB „L.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, o šio sumanymo jis negalėjo atlikti nepagaminęs atitinkamų dokumentų. Teismai taip pat nenustatė, kad pagaminęs šiuos dokumentus ir įregistravęs VĮ Registrų centre jis būtų atlikęs kokius nors papildomus veiksmus, sudarančius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Netinkamas BK 63 straipsnio taikymas nuteistajam sukėlė didesnes neigiamas pasekmes, nes teismas, subendrinęs bausmes sudėjimo būdu, galutinę bausmę skyrė 120 MGL baudą, nors turėjo būti paskirta 90 MGL dydžio bauda.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:
4.1. L. B. pagrįstai nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Byloje neabejotinai nustatyta, kad jis, pagamindamas suklastotus dokumentus, siekė juridiškai įtvirtinti savo ir UAB „L.“ bet kokių santykių pabaigą, paslėpti bendrovės dokumentus, be kurių nebūtų galimybės nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. L. B. veiksmai, kuriais buvo pagaminti netikri dokumentai – akcijų pirkimo–pardavimo sutartis ir dokumentų perdavimo–priėmimo aktas, nebuvo formalūs, jie tapo pagrindu teikti valstybinei įmonei kitus dokumentus, tokiu būdu siekiant įtvirtinti juridinį faktą. Be to, šiais dokumentais buvo siekta sutrukdyti nustatyti bendrovės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Abejonių nekelia teismo padaryta išvada, kad L. B. veikė tiesiogine tyčia. Jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato neturėjęs teisės atspausdinti, pasirašyti, savo parašu patvirtinti akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir dokumentų perdavimo–priėmimo akto, už piniginį atlygį pateikdamas juos pasirašyti T. M., žinodamas, kad pastarasis realiai UAB „L.“ akcininku netaps, dokumentų, lėšų ir kitų daiktų neperims, realiai netaps šios įmonės direktoriumi ir neatliks jo pareigų. Taip pat žinojo, kad tokie netikri dokumentai gali sukelti nusikalstamų pasekmių, tačiau tokius netikrus dokumentus atspausdino, pasirašė ir pateikė juos pasirašyti T. M., tai padarydamas sąmoningai ir norėdamas taip veikti.
4.2. L. B. padarytai veikai taip pat tinkamai pritaikyta BK 222 straipsnio 1 dalis. Bylos duomenimis nustatyta, kad tiek kaltinime nurodyta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, tiek tos pačios dienos UAB „L.“ dokumentų perdavimo–priėmimo aktas yra netikri, juose įrašyti žinomai netikri duomenys. Realiai jokie buhalteriniai dokumentai T. M. nebuvo perduoti, nuteistasis L. B. tokį perdavimą imitavo, siekdamas buhalterinės apskaitos dokumentus paslėpti. Svarbi aplinkybė ta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimu minėti dokumentai pripažinti niekiniais ir negaliojančiais. L. B. yra tinkamas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas. Jis, būdamas realus UAB „L.“ vadovas, atsakingas už apskaitos organizavimą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, taip pat atsakingas už buhalterinių dokumentų išsaugojimą įstatymo nustatyta tvarka, šių reikalavimų nesilaikė ir buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojo. Pagrįsta abiejų instancijų teismų išvada, kad visi UAB „L.“ buhalterinės veiklos dokumentai už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2010 m. spalio 5 d. buvo pas L. B.. Nesant jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, UAB „L.“ veiklos, ūkinės, komercinės, finansinės būklės, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nustatyti, analizuojant įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, tapo neįmanoma. Po fiktyvaus įmonės akcijų pardavimo T. M. nuteistasis L. B. paslėpė visus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus.
4.3. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo L. B. naudai. Teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, baudžiamojo proceso įstatymo esminių pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį, nėra. Vien tai, kad kasatoriui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina BPK normų pažeidimu.
4.4. Nuteistasis L. B. savo apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl BK 63 straipsnio nuostatų pažeidimo, susijusio su idealiosios ar realiosios sutapties buvimu ar nebuvimu. Taigi, šis klausimas nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, dėl to BK 63 straipsnio taikymas, kaip kasacinio skundo argumentas, atsiliepime nenagrinėjamas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo L. B. gynėjo advokato R. Rudzinsko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų, kasacinio skundo argumentų dėl BPK pažeidimų
6. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, pripažindami L. B. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį). Tačiau, kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, šį savo teiginį kasatorius iš esmės grindžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo, nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir teismų padarytų išvadų, taip pat ir dėl L. B. kaltės, neigimu. Ir nors kasatorius siekia, kad įrodymai byloje būtų įvertinti kitaip, nei juos šioje byloje įvertino abiejų instancijų teismai, jokių esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų savo kasaciniame skunde nenurodo. Dėl to kasacinio skundo argumentai, susiję su teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo L. B. kaltės neigimu (pavyzdžiui, tai, kad L. B. neva perkelta atsakomybė už T. M. ketinimus, kad byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog nuteistasis įmonės dokumentų neperdavė T. M., kad byloje nėra nė vieno tiesioginio ar objektyvaus įrodymo, kuris paneigtų L. B. versiją dėl įmonės akcijų, buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto perdavimo T. M. ir pan.), byloje esančių įrodymų vertinimo ginčijimu, selektyviai teikiant savą atskirų įrodymų vertinimo interpretavimą (kaip antai liudytojų N. Š., T. M., R. M., S. L. ir kt. parodymus), taip siekiant daryti kitokias išvadas bei priimti kitokį sprendimą dėl L. B., nei tai padarė abiejų instancijų teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, dėl to tokie argumentai paliekami nenagrinėti.
8. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyvių prašymų ir versijų atmetimas pats savaime taip pat nerodo teismo šališkumo, neišsamaus bylos aplinkybių ištyrimo. Pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti L. B. gynėjo prašymą, kaip antai dėl kartotinės tam tikrų asmenų (T. M., R. M.) apklausos, ar pridėti prie bylos liudytojo N. Š. teismo nuosprendį, priimtą kitoje baudžiamojoje byloje, ir pan., šį klausimą išsprendė nepažeisdamas BPK 270 straipsnio reikalavimų, motyvuotai pasisakė dėl byloje esančių duomenų pakankamumo nustatant nagrinėjamos bylos aplinkybes.
9. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, 2K-281-139/2015). Taigi vien kasatoriaus nesutikimas su teismų sprendimu dėl įrodymų tyrimo ar jų vertinimo apimties (anot kasatoriaus, teismai nevertino T. M. ir R. M. kitame ikiteisminiame tyrime apie tas pačias aplinkybes duotų parodymų) savaime nereiškia, kad bylos nagrinėjimas vyko pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.
10. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti teismų sprendimus, neturi (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teismų posėdžiuose (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo tiek nuteistąjį L. B. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo L. B. kaltę, aptarė nuteistojo gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė.
11. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą ir pats ištyręs pirmosios instancijos teisme neištirtus įrodymus (liudytojo N. Š. parodymus), išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, skundžiamoje nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl visų esminių L. B. apeliacinio skundo argumentų, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl L. B. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisingas.
12. Nesutikti su teismų padarytomis išvadomis, taip pat ir dėl L. B. nusikalstamuose veiksmuose buvusios tiesioginės tyčios, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Abiejų instancijų teismai, konstatuodami L. B. kaltę padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, teisinės klaidos nepadarė, t. y. pagrindė įrodymų visuma, ir motyvuotai atmetė jo pateiktą įvykių versiją.
Dėl BK 63 straipsnio nuostatų taikymo
13. BK 63 straipsnyje reglamentuojamos bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisyklės. Šiame baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti (63 straipsnio 1 dalis). Viena iš BK 63 straipsnio 5 dalyje nurodytų sąlygų, kuriai esant teismas privalomai taiko bausmių apėmimą, yra atvejis, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
14. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgyLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-582/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-582/2006">2K-582/2006</a>, 2K-115/2007, 2K-126/2007, 2K-412/2010, 2K-536/2010, 2K-37/2011). Tai reiškia, kad išsamus bendrą veiką sudarančių faktų visumos teisinis įvertinimas neišvengiamai reikalauja taikyti daugiau negu vieną, t. y. dvi ar daugiau nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčių, iš kurių kiekviena turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste. Konkrečiu atveju nustačius, kad yra būtent ideali nusikalstamų veikų sutaptis, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos, kaip tai nustatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, apėmimo būdu. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota ir tai, kad sutaptis yra ideali ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos, jos buvo padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant bendrą sumanymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009). Tokiais atvejais atskiri kaltininko nusikalstami veiksmai yra jungiami bendro kaltininko sumanymo, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo, tačiau kvalifikuojami pagal skirtingus specialiosios dalies BK straipsnius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>).
15. Byloje nustatyta, kad L. B., būdamas UAB „L.“ direktorius, sąmoningai pažeisdamas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą, reikalavimus (skundžiamuose teismų sprendimuose nurodyti teisės aktai ir jų reikalavimų pažeidimai), siekdamas sutrukdyti nustatyti UAB „L.“ veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, pagamino ir savo parašu patvirtino žinomai netikrus dokumentus (bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, bendrovės veiklos, buhalterinės apskaitos dokumentų, antspaudo, banko generatorių ir kasos su joje esančiomis lėšomis perdavimo–priėmimo aktą) apie UAB „L.“ dokumentų bei turto perdavimą T. M., nors jų neperdavė, o paslėpė, dėl to nebuvo galima nustatyti UAB „L.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taigi, nagrinėjamu atveju, pagal byloje nustatytas aplinkybes, L. B. veikos subjektyvioji pusė – tiesioginė tyčia klastojant dokumentus, kuriais buvo imituojamas bendrovės akcijų pirkimas ir pardavimas, buvo nukreipta paslėpti apskaitos dokumentus, kad nebūtų galimybės iš dalies nustatyti UAB „L.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros jo vadovaujamu laikotarpiu.
16. Kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, teismų praktikoje konstatuota, kad tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai arba apskaitos registrai, kaltininko veika kvalifikuojama tik pagal BK 222 straipsnį, o tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant minėtą apskaitą suklastojami kiti, ne buhalterinės apskaitos, dokumentai, veika kvalifikuojama pagal BK 222 straipsnį ir 300 straipsnio atitinkamą dalį kaip ideali nusikaltimų sutaptis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-23/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-23/2006">2K-23/2006</a>, 2K-428//2014, 2K-590/2014).
17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas L. B. paskirtas bausmes, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 63 straipsnio 2 dalis), o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Todėl ši pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis keistina dėl netinkamo įstatymo taikymo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 11 d. nutartį.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam L. B. paskirtų bausmių pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį subendrinimo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, nuteistajam L. B. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį subendrinti jų apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę L. B. nustatyti 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio baudą.
Teisėjai Pranas Kuconis
Sigita Jokimaitė
Audronė Kartanienė
