Civilinė byla Nr. e3K-3-330-969/2018
Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00042-2017-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.20.4.; 3.3.1.13; 4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės advokatų profesinės bendrijos (duomenys neskelbtini) ir atsakovės akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (buvęs pavadinimas – akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini)) kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės advokatų profesinės bendrijos (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl skolos už teisines paslaugas, delspinigių ir palūkanų priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl permokos už teisines paslaugas grąžinimo bei palūkanų priteisimo, panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių advokatų profesinės bendrijos ir kliento ginčo dėl užmokesčio už teisines paslaugas priteisimo arbitruotinumą, skundo nagrinėjimo ribas, aiškinimo ir taikymo.
Vilniaus komercinio arbitražo teismas (toliau – Arbitražo teismas) 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu, priimtu arbitražo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės advokatų profesinės bendrijos (duomenys neskelbtini) patikslintą ieškinį atsakovei AB (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) Eur skolos už teisines paslaugas, (duomenys neskelbtini) Eur delspinigių ir (duomenys neskelbtini) Eur palūkanų priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl (duomenys neskelbtini) Eur permokos už teisines paslaugas grąžinimo bei (duomenys neskelbtini) Eur palūkanų priteisimo (toliau – Arbitražo teismo sprendimas), nusprendė: ieškovės reikalavimus tenkinti iš dalies ir priteisti jai iš atsakovės (duomenys neskelbtini) Eur skolos, (duomenys neskelbtini) Eur delspinigių, (duomenys neskelbtini) Eur palūkanų, 5 proc. dydžio palūkanas už (duomenys neskelbtini) Eur sumą nuo bylos iškėlimo Arbitražo teisme dienos (2016 m. birželio 13 d.) iki Arbitražo teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3286,74 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; atsakovės priešieškinį ieškovei atmesti.
Atsakovė Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Arbitražo teismo sprendimą; 2) priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; 3) iš Arbitražo teismo išreikalauti duomenis apie tai, kuriose arbitražo bylose, nurodant tik jų numerius, V. V. buvo pasiūlytas būti arbitru arbitražo bylose, kuriose jį pasiūliusiai šaliai atstovavo advokatų profesinės bendrijos (duomenys neskelbtini) advokatai, įskaitant advokatus G. B., G. K. (bet jais neapsiribojant), duomenis pateikiant nuo pat Arbitražo teismo įsteigimo dienos.
Skundą atsakovė grindė Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 50 straipsnio 3 dalies 2, 4, 6 punktuose įtvirtintų arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų egzistavimu, nurodė, kad:
ieškovė tinkamai nevykdė įrodinėjimo pareigos arbitražinio nagrinėjimo metu (iki įrodymų tyrimo pabaigos neatskleidė į bylą pateiktų bei neapmokėtų sąskaitų faktūrų pagrindimo nuorodomis į konkrečias paslaugas) ir tik baigiamosiose kalbose bandė pateikti poziciją dėl paslaugų suteikimo. Tai konstatavęs Arbitražo teismas (žr. Arbitražo teismo sprendimo 4.3.5.6 punktą) patenkino reikšmingą dalį ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimų. Taip atsakovei buvo eliminuota teisė pateikti atsikirtimus dėl bylai reikšmingų aplinkybių, todėl arbitražo procesas laikytinas nesąžiningu, pažeidžiančiu rungimosi ir lygiateisiškumo principus, atsakovės teisę būti išklausytai. Sąžiningo proceso, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principai yra viešosios tvarkos dalis, nes tai yra teisminės gynybos prieinamumo ir teisės į teisingą teismą tinkamo įgyvendinimo būtina prielaida bei sąlyga.
Arbitro nešališkumas ir (ar) nepriklausomumas yra esminė tinkamo teisės į sąžiningą bei nepriklausomą teismą garantija. Arbitro V. V. sąsajos su advokatų profesine bendrija, kurios siūlymu arbitras buvo paskirtas, sudaro pagrindą abejoti jo nešališkumu ir nepriklausomumu, juolab šioms aplinkybėms nesant atskleistoms 2016 m. liepos 11 d. arbitro nepriklausomumo ir sutikimo deklaracijoje. Atsakovė siekė nušalinti ieškovės paskirtą arbitrą V. V., tačiau Arbitražo teismo pirmininkas 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi netenkino pareikšto nušalinimo.
Arbitražo teismas šalių susirašinėjimu pasiektą susitarimą taikyti nuolaidas nepagrįstai pripažino sąlyginiu (25 proc. nuolaidos galiojimą siejant su sąskaitų apmokėjimu nedelsiant) (Arbitražo teismo sprendimo 4.3.4.14, 4.1, 4.1.13 punktai). Susitarimo vykdytinumo bei privalomumo principas (lot. pacta sunt servanda) tarptautinėje komercinio arbitražo praktikoje yra pripažįstamas fundamentaliu principu, kurį pažeidus nustatomas prieštaravimas viešajai tvarkai.
Arbitražo teismas konstatavo susitarimus dėl biudžeto nustatymo tik tam tikram laikui, kuriam suėjus biudžetas gali būti viršijamas (Arbitražo teismo sprendimo 4.2.10, 4.2.11.3 punktai), neatsižvelgdamas į šalių susitarimą dėl paslaugų teikimo pagal fiksuotą biudžetą. Arbitražo teismo sprendimas prieštarauja pacta sunt servanda principui, nes biudžeto susitarimas netenka prasmės, kai suėjus terminui yra didinamos išlaidos už paslaugas.
Pamatiniam pacta sunt servanda principui taip pat prieštarauja Arbitražo teismo sprendimo dalis priteisti atlyginimą už teisines paslaugas, suteiktas sudarant taikos sutartį tarp AB (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) įmonių grupės, kurioms šalių buvo suderinta ir nustatyta 100 proc. nuolaida (Arbitražo teismo sprendimo 4.3.21.4 punktas). Priešingai nei konstatavo Arbitražo teismas, šalių susitarimas dėl 100 proc. nuolaidos nebuvo sąlyginis.
Arbitražo teismas tenkino ieškovės ieškinio reikalavimus pagal 2016 m. lapkričio 15 d. papildomas sąskaitas, kurios buvo pateiktos praėjus daugiau kaip 6 metams, taigi pažeidė imperatyviąsias įstatymo normas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalį).
Ieškovė atsiliepime į atsakovės skundą prašė jį atmesti, nurodė šiuos argumentus:
Tai, kad atsakovė nepatenkinta ieškovės teiktomis teisinėmis paslaugomis, tuo, kad nebuvo pasiekti jos sumanymai, nepaneigia prievolės atsiskaityti už tinkamai suteiktas teisines paslaugas, juolab atsiskaitymas už suteiktas teisines paslaugas nereiškia viešosios tvarkos pažeidimo KAĮ prasme.
Skunde pateikta daug teiginių, susijusių su faktiniais šalių santykiais (pvz., plačiai analizuojamas šalių atstovų susirašinėjimas el. paštu), kurie buvo išdėstyti arbitražo byloje ir kuriuos Arbitražo teismas išsamiai įvertino priimdamas sprendimą. Arbitražo teismo sprendimo negalima peržiūrėti instancine tvarka, negali būti vertinamas jo pagrįstumas fakto ir teisės aspektais. Prieštaraujančiu viešajai tvarkai neturėtų būti pripažįstamas toks arbitražo teismo sprendimas, kuriame galbūt yra faktų vertinimo ar teisės taikymo klaidų, tačiau kurio rezultatas neprieštarauja fundamentalioms valstybės vertybėms.
Konkretus arbitražo teismo sprendimu priteistas skolos dydis per se (savaime) nevertintinas kaip pažeidžiantis Lietuvos Respublikos viešąją tvarką. Nagrinėjamu atveju skola iš atsakovės priteista remiantis faktiškai sugaištu laiku ieškovės teisininkams teikiant teisines paslaugas, o atsakovė neginčija, kad valandinis honoraras, atsižvelgiant į teisinių paslaugų sudėtingumą, buvo nepagrįstai per didelis.
Kiti atsakovės argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą Arbitražo teismo sprendimą. Atsakovės teisė būti išklausytai nebuvo pažeista, nes jai nebuvo apribota galimybė teikti rašytinius ar žodinius paaiškinimus, be to, jai atstovavo profesionalus teisininkas.
Atsakovės reiškiamas nepasitikėjimas arbitru V. V. taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Arbitražo teismo sprendimą, nes bylą nagrinėjo trys arbitrai, priimantys sprendimą balsų dauguma, o abejonių dėl kitų dviejų arbitrų nešališkumo nepateikta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės skundą, 2018 m. vasario 15 d. nutartimi panaikino Arbitražo teismo sprendimą, priteisė atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, netenkino atsakovės prašymo dėl papildomos medžiagos išreikalavimo iš Arbitražo teismo; arbitražo bylą Nr. (duomenys neskelbtini) grąžino arbitražo institucijai.
Nurodžiusi, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio nacionalinio arbitražo teismo sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) III dalies XVI skyriaus bei KAĮ VIII skyriaus normose, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais 2016 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDcxLTkxNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-471-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-471-916/2016">e3K-3-471-916/2016</a>, teisėjų kolegija ex officio (pagal pareigas) sprendė dėl advokatų profesinės bendrijos ir klientės (atsakovės) ginčo dėl apmokėjimo už teisines paslaugas pagal (duomenys neskelbtini) sudarytą teisinių paslaugų sutartį, kurioje nustatyta arbitražinė išlyga (pagal kurią šalys sutarė, jog bet koks ginčas ir (ar) reikalavimas, kylantis iš šios sutarties ar susijęs su ja, ar kylantis iš šios sutarties pažeidimo, nutraukimo ar negaliojimo, bus sprendžiamas tarpusavio susitarimu, o nepasiekus susitarimo – arbitraže pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo reglamentą trijų arbitrų, paskirtų pagal šį reglamentą; arbitražiniame procese bus vartojama lietuvių kalba; arbitražo teismo posėdžiai vyks Vilniuje), arbitruotinumo (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punktas).
Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 51 straipsnio 1 dalimi, KAĮ 3 straipsnio 7 dalimi, kasacinio teismo praktika dėl arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010). Teisėjų kolegija sprendė, kad specialiajame advokatų veiklos sąlygas bei tvarką reglamentuojančiame įstatyme expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) esant įtvirtintam kliento ir advokato ginčų dėl teisinių paslaugų sprendimo būdui (institucijoms) – teismui ir Lietuvos advokatūrai, kliento ir advokato ginčas, kylantis iš teisinių paslaugų sutarties, negalėjo būti perduotas arbitražo teismui, juolab kad arbitražinę išlygą į teisinių paslaugų sutartį įtraukė advokatų profesinė bendrija, o atsakovė, pasirašydama laišką (kaip sutarties sudėtinę dalį), patvirtino, kad yra susipažinusi su šio laiško priedais „Kaina ir apmokėjimas“ bei „Sąlygos“ ir sutartį sudaro pagal šiame laiške ir pirmiau nurodytuose prieduose išdėstytas sąlygas (CPK 23 straipsnio 1 dalis, Advokatūros įstatymo 51 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad advokatų profesinė bendrija dėl savo teisinių žinių negali būti laikoma lygiaverte klientui (juridiniam ar fiziniam asmeniui), su kuriuo pasirašoma teisinių paslaugų sutartis. Ši aplinkybė reikšminga, atsižvelgiant į Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų patikros mechanizmą anuliavimo forma.
Advokatų profesinė bendrija, teisėjų kolegijos vertinimu, žinojo, kad ginčą sprendžiant arbitraže yra mažesnės procesinės galimybės ginti savo teises (dėl ginčo esmės negalimas apeliacinis procesas ir kasacija); kad advokatų profesinei bendrijai interesas šiuo būdu spręsti ginčą gali kilti, tik jei klientas nesumoka reikalaujamos sumos, o kiti ginčai (dėl paslaugų kokybės, apmokėjimo dydžio, žalos atlyginimo) gali būti keliami tik kliento, todėl, teisinių paslaugų teikimo sutartyje įtraukdama ginčo sprendimo būdą arbitraže, iškėlė savo, kaip teisiškai pranašesnės sutarties šalies, interesus aukščiau kliento, taigi elgėsi neetiškai.
Teismas padarė išvadą, kad situacija, kai advokatų profesinė bendrija savo iniciatyva į su klientu sudarytą teisinių paslaugų sutartį įtraukė arbitražinę išlygą, kuri, kilus ginčui, apriboja kliento teisę apeliacine ir (ar) kasacine tvarka skųsti priimtą sprendimą, neatitinka bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis), todėl šis ginčas, kylantis iš kliento ir advokatų profesinės bendrijos sudarytos teisinių paslaugų sutarties ir jų apmokėjimo, negali būti nagrinėjamas arbitraže, nebent arbitražinis susitarimas būtų sudarytas po kilusio ginčo (KAĮ 3 straipsnio 6 dalis, 12 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad advokato honoraras yra profesinės etikos klausimas; advokato profesija yra kontroliuojama valstybės, nes yra tiesiogiai susijusi su teisingumo įgyvendinimu ir teisinės tvarkos valstybėje palaikymu – viešu ir visai visuomenei svarbiu interesu. Tačiau dalis kontrolės pavesta ir advokatų profesinei bendruomenei, todėl teisės aktais reglamentuojamas advokato veiklos įvertinimas, sprendžiant advokato ir kliento ginčus dėl sudarytos teisinių paslaugų sutarties, gali būti susijęs ir su advokato etikos (šiuo atveju byloje keliami advokatų sąžiningumo per paslaugų kokybės, sutarties sąlygų dėl sutarto honoraro (biudžeto viršijimo pagrįstumo, ginčo sprendimo laiku būdo su faktiškai teisines paslaugas teikusiu advokatu, reikalavimo dėl palūkanų pateikimo faktais) bei drausminės atsakomybės taikymo klausimais, o tokio pobūdžio ginčų sprendimas arbitražo teismui nepriskirtinas.
Panaikinusi Arbitražo teismo sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu, atsakovės skundo argumentų dėl Arbitražo teismo sprendimo panaikinimo KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2, 4, 6 punktuose nurodytais pagrindais teisėjų kolegija sprendė nevertinti, nurodė, kad jie nebeturi teisinės reikšmės. Teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymo iš arbitražo institucijos išreikalauti duomenis apie tai, kuriose arbitražo bylose V. V. buvo pasiūlytas būti arbitru, kuriose jį siūliusiai šaliai atstovavo advokatų profesinės bendrijos advokatai.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nutartį ir palikti galioti Arbitražo teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai taikė (pažeidė) KAĮ 3 straipsnio 11 dalies, 12 straipsnio, 50 straipsnio 3 dalies 5 punkto, CK 1.8 straipsnio 3 dalies, Advokatūros įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai sprendė, kad ginčai tarp advokatų (kontorų, profesinių bendrijų) ir klientų yra nearbitruotini. Ši teismo išvada prieštarauja KAĮ 12 straipsnio 1 dalies (specialiosioms) nuostatoms, kuriose neįtvirtinta, kad ginčai dėl teisinių paslaugų yra nearbitruotini. Teismas nepagrįstai prilygino atsakovę – juridinį asmenį – vartotojui KAĮ 12 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste, CK 1.8 straipsnio 3 dalyje esant įtvirtintam draudimui pagal analogiją taikyti specialias teisės normas. Imperatyviosios KAĮ 12 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos per plačiai. Vadovaujantis KAĮ 3 straipsnio 11 dalimi, visi ginčai dėl paslaugų, įskaitant teisines paslaugas, teikimo yra komerciniai, taigi gali būti nagrinėjami arbitraže (arbitruotini objektyviuoju požiūriu). Netinkamas KAĮ 3 straipsnio 11 dalies ir 12 straipsnio nuostatų taikymas lėmė KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkto pažeidimą. Advokatūros įstatymo 51 straipsnio 1 dalies norma aiškintina kaip įtvirtinanti alternatyvą, kliento teisę, kilus jo ir advokato ginčui dėl teisinių paslaugų, kreiptis į Lietuvos advokatūrą, teismą ar arbitražą. Nagrinėjamu atveju Arbitražo teismas šalių arbitražinę išlygą pripažino sudaryta, galiojančia ir privaloma ginčo šalims.
Teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes šalys nekėlė ginčo arbitruotinumo klausimo, teismas tai nustatė savo iniciatyva ir nepranešė bylos šalims apie skundo nagrinėjimo ribų peržengimą. Ieškovė neturėjo galimybės pasisakyti dėl nagrinėjamo pobūdžio ginčų arbitruotinumo. Kartu teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, laiduojančią asmenims teisę į teisingą procesą.
Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (išaiškinimų): dėl arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320-611/2015">3K-3-320-611/2015</a>); dėl ginčų tarp advokatų profesinės bendrijos ir jos klientų, kylančių iš teisinių paslaugų sutarties, arbitruotinumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017); dėl CPK 320 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017), esminio proceso teisės normų pažeidimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-415/2016). Nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai analizavo bylos esmę. Teismas nepagrįstai išplėtė nearbitruotinų ginčų sąrašą, taip nukrypdamas ir nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pagal kuriuos KAĮ 2012 m. birželio 21 d. pakeitimų tikslas buvo susiaurinti nearbitruotinų ginčų sąrašą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzE3LTY4Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-317-686/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-317-686/2017">e3K-3-317-686/2017</a>).
Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti galioti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išplėtė Lietuvos teismų vaidmenį sprendžiant ginčų arbitruotinumo klausimą. Ieškovė klaidingai nurodo, kad kasacinis teismas pripažįsta arbitruotinais advokatų profesinės bendrijos ir klientų ginčus. Ieškovės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-74-313/2017 pateiktais išaiškinimais nesivadovautina, nes byla nebuvo susijusi su arbitražo teismo sprendimo anuliavimu, arbitruotinumo klausimas nenagrinėtas. Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai pažymėjo reikšmingą aplinkybę, jog advokatų profesinė bendrija negali būti laikoma lygiaverte klientui dėl turimų teisinių žinių. Tai, kad teisinių paslaugų gavėjas šiuo atveju juridinis asmuo, nereiškia, kad jo galimybės suprasti ir analizuoti teisinę informaciją yra lygiavertės. Advokatų paslaugos yra specifinės, todėl teismas pagrįstai tai įvertino. Arbitražo teismo arbitrais daugeliu atvejų būna advokatai, tai suponuoja, kad ginčų dėl advokatų teikiamų teisinių paslaugų sprendimas arbitraže gali sudaryti prielaidas abejoti arbitrų nešališkumu. Teismas pagrįstai, remdamasis Advokatūros įstatymo 51 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad ginčas šiuo atveju negalėjo būti perduotas arbitražo teismui.
Įstatymui leidžiant išeiti už apeliacinio skundo ribų (pvz., esant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui ar KAĮ 50 straipsnio 4 dalyje nurodytam atvejui), teismui nereikia gauti šalių pritarimo ar paaiškinimų, nes kai ginčas nearbitruotinas, arbitražo teismo sprendimo panaikinimas yra imperatyviai nurodytas teisės aktuose ir teismų praktikoje. Pagal KAĮ 50 straipsnio 4 dalį teismas ex officio tikrina, ar arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja nurodytiems pagrindams. Nustatęs Arbitražo teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, teismas šiuo atveju neprivalėjo apie tai pranešti byloje dalyvaujantiems asmenims. Taigi ieškovės teisės nebuvo pažeistos.
Kasaciniu skundu atsakovė prašo palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nutarties rezoliucinę dalį ir pakeisti motyvuojamąją dalį, papildomai nurodant, kad Arbitražo teismo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai; jei būtų nuspręsta, kad skundžiama nutartis negali būti palikta galioti joje nurodytais pagrindais arba pakeista, perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė KAĮ 50 straipsnio 4 dalį, įpareigojančią ex officio patikrinti tiek KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkte (ginčo nearbitruotinumas), tiek KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte (prieštaravimas Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai) nustatytus arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindus. Teismas visiškai nepasisakė dėl Arbitražo teismo sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai, taip pat kitų sprendimo panaikinimo pagrindų, kuriais buvo grindžiamas atsakovės skundas. Teismas pažeidė CPK 5 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, taip pat Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nustatančią asmenims teisę į teisingą procesą. Dėl teismo taikytos motyvų ekonomijos atsakovė neteko teisės būti išklausyta Lietuvos apeliaciniame teisme dėl savo skunde nurodytų pagrindų, be to, ji netektų teisės į teismo sprendimo apskundimą, jei kasacinis teismas panaikintų skundžiamą nutartį ir priimtų naują procesinį sprendimą dėl bylos esmės, nes tokiu atveju kasacinis teismas būtų pirmoji instancija, kuri faktiškai nagrinėtų atsakovės skundo argumentus.
Arbitražo teismo sprendimo prieštaravimas viešajai tvarkai proceso aspektu gali iš dalies būti susijęs su kitu arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindu – kad šaliai nebuvo suteikta galimybė pateikti savo paaiškinimus, todėl galimai buvo paneigta šalies teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punktas; UNCITRAL pavyzdinio įstatymo 34 (2) (a) (ii) straipsnis, Niujorko konvencijos V (I) (h) straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovė turėjo nevienodas galimybes tiek teikti įrodymus, tiek paaiškinimus faktų ar teisės klausimais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320-611/2015">3K-3-320-611/2015</a>). Ieškovei suteikta galimybė nurodyti baigiamojoje kalboje naujus bylai reikšmingus faktus, susijusius su visų ginčo PVM sąskaitų faktūrų kilme ir pagrindimu, ir dėl šių faktų pateikti paaiškinimus, kurie vėliau tapo Arbitražo teismo sprendimo sudėtine dalimi, o iš atsakovės ši teisė buvo atimta – nesudaryta galimybė pateikti paaiškinimus, juos pagrindžiančius ar ieškovės paaiškinimus paneigiančius įrodymus. Šalies galimybių pateikti paaiškinimus procese apribojimas nesuderinamas su viešąja tvarka. Kasacinis teismas yra pripažinęs, kad sąžiningo proceso principai, tarp jų – proceso šalių lygiateisiškumo bei rungimosi, neabejotinai yra viešosios tvarkos dalis, nes tai yra teisminės gynybos prieinamumo ir teisės į teisingą teismą tinkamo įgyvendinimo būtina prielaida bei sąlyga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-104/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-104/2011">3K-3-104/2011</a>).
Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, įpareigojančios patikrinti arbitražo teismo sprendimą abiem KAĮ 50 straipsnio 4 dalyje nustatytais pagrindais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320-611/2015">3K-3-320-611/2015</a>; 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDcxLTkxNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-471-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-471-916/2016">e3K-3-471-916/2016</a>).
Teismui nepasisakius dėl kitų Arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų, motyvuojamojoje skundžiamos nutarties dalyje nesant atitinkamų motyvų, tai teikia prielaidas nepageidaujamiems, atsakovės teises pažeidžiantiems procesiniams padariniams. Atsakovė nesutinka su ta skundžiamos nutarties motyvuojamąja dalimi, kur nurodyta, kad „atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundo argumentai dėl skundžiamo arbitražo teismo sprendimo panaikinimo KAI 50 straipsnio 3 dalies 2, 4, 6 punktų pagrindais nevertintini, kaip nebeturintys teisinės reikšmės“. Atsakovė turi teisę apskųsti nutarties motyvuojamąją dalį, nes nurodyti motyvai turėjo reikšmės jos teisėms ir pareigoms, t. y. apribojo atsakovės teisę į Arbitražo teismo sprendimo apskundimą bei apribojo jos teisę būti išklausytai Lietuvos apeliaciniame teisme (kaip pirmosios instancijos teisme) dėl jos skunde nurodytų Arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).
Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Arbitražo teismas nepažeidė tarptautinės viešosios tvarkos, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą Arbitražo teismo sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte (fundamentalūs proceso pažeidimai kaip viešosios tvarkos pažeidimai) nurodytu pagrindu. Atsakovė kasaciniame skunde iš esmės kelia KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punkte (proceso pažeidimai) įtvirtinto arbitražo teismo sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo klausimą, kurio teismas ex officio negali tikrinti.
Baigiamosiose kalbose ieškovė nepateikė naujų argumentų ar įrodymų, kuriais būtų grindžiamas Arbitražo teismo sprendimas. Jose ieškovė, atsižvelgdama į Arbitražo teismo pagrindinio posėdžio metu išklausytus liudytojų parodymus, atsakovės argumentus, arbitrų klausimus, apibendrino savo poziciją dėl nagrinėjamo ginčo, dar kartą pateikė detalius paaiškinimus pagal atskirus projektus dėl suteiktų paslaugų su nuorodomis į paslaugų atlikimą patvirtinančius dokumentus. Atsakovė neįrodė jokių reikšmingų pažeidimų.
Tai, kad Arbitražo teismas vertino, be kitų įrodymų, ieškovės baigiamąją kalbą, nesuponuoja, jog buvo fundamentaliai pažeistos atsakovės procesinės teisės, juolab atsižvelgiant į tai, kad buvo priteista mažesnė suma.
Atsakovė pagal KAĮ 7 straipsnį prarado teisę remtis nurodomu procesiniu pažeidimu, nes kai Arbitražo teismas 2017 m. kovo 10 d. persiuntė jai ieškovės baigiamąją kalbą, atsakovė nepateikė jokių prieštaravimų dėl jos turinio. Arbitražo teismo sprendimas priimtas praėjus beveik dviem mėnesiams (2017 m. gegužės 2 d.). Atsakovė galėjo prašyti atnaujinti arbitražo bylos nagrinėjimą ar pareikšti prieštaravimus dėl savo teisių pažeidimo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl advokatų ir klientų ginčų dėl teisinių paslaugų arbitruotinumo
Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad vertinant ginčo objekto arbitruotinumą yra aktualus arbitražo pradžios momentas, teismas turi vertinti, ar ginčas buvo arbitruotinas tuo momentu, kada šalis kreipėsi į arbitražą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NTgtNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-458-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-458-701/2015">3K-7-458-701/2015</a>).
Kreipimosi į arbitražą momentas apibrėžiamas atsižvelgiant į taikytinas arbitražo taisykles. Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamento 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šalys nesusitaria kitaip, arbitražinio nagrinėjimo procedūra laikoma pradėta tą dieną, kurią Sekretoriatas gavo ieškinį arba pranešimą apie arbitražą, atitinkančius šio straipsnio ir 4 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje ši data yra 2016 m. birželio 13 d. (Arbitražo teismo sprendimo 3.2.1 ir 3.3.6 punktai). Taigi šioje byloje ginčo arbitruotinumui vertinti taikoma Komercinio arbitražo įstatymo redakcija (toliau – KAĮ), galiojusi nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2017 m. liepos 1 d.
Remiantis KAĮ 3 straipsnio 10 dalimi, komercinis arbitražas (toliau – arbitražas) – komercinio ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į teismą, o į savo susitarimu arba šio įstatymo nustatyta tvarka paskirtą arbitrą (arbitrus) (nesvarbu, ar arbitražo procesą organizuoja nuolatinė arbitražo institucija (institucinis arbitražas), ar vyksta ad hoc arbitražas), kuris (kurie) priima arbitražo teismo sprendimą, privalomą ginčo šalims.
KAĮ 3 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta komercinio ginčo samprata, pagal kurią komercinis ginčas – bet koks šalių nesutarimas dėl fakto ar (ir) teisės klausimų, kilęs iš sutartinių ar nesutartinių teisinių santykių, įskaitant prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, distribuciją, komercinį atstovavimą, faktoringą, nuomą, rangą, konsultavimą, inžinerines paslaugas, licencijavimą, investavimą, finansavimą, bankinę veiklą, draudimą, koncesiją, jungtinės veiklos kūrimą ir vykdymą, bet kokią kitokią pramonės ar verslo kooperaciją, žalos, padarytos pažeidus konkurencijos teisės normas, atlyginimą, sutartis, sudarytas viešųjų pirkimų pagrindu, prekių ar keleivių vežimą oru, jūra ir sausuma, bet tuo neapsiribojant.
Nearbitruotinų ginčų sąrašą nustato KAĮ 12 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad visi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad arbitražas negali spręsti ginčų, nagrinėtinų administracinių bylų teisena, ir nagrinėti bylų, kurių nagrinėjimas priskirtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo ir vartojimo sutarčių, išskyrus atvejus, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas.
Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, be kita ko, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punktas) arba kad arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktas).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu šalys susitaria dėl tarpusavio ginčo perdavimo nagrinėti arbitražui, galioja ginčo arbitruotinumo prezumpcija. Kol ši prezumpcija nėra paneigiama, laikoma, kad ginčas yra arbitruotinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NTgtNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-458-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-458-701/2015">3K-7-458-701/2015</a>).
Ieškovės ir atsakovės teisinių paslaugų sutarties sudarymo metu Advokatūros įstatymo 51 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d.) buvo įtvirtinta, kad tuo atveju, kai kyla kliento ir advokato ginčas dėl teisinių paslaugų, klientas turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą ar teismą (1 dalis). Klientų ir advokatų ginčus dėl teisinių paslaugų Lietuvos advokatūroje nagrinėja Lietuvos advokatūros advokatų taryba ar jos sudarytas organas. Šie ginčai nagrinėjami Lietuvos advokatūros advokatų tarybos nustatyta tvarka, suderinta su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Lietuvos advokatūros advokatų taryba ar jos sudarytas organas turi teisę priimti rekomendacinius sprendimus (2 dalis). 2015 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. XII-1850 (nuo 2016 m. sausio 1 d.) Advokatūros įstatymo 51 straipsnis papildytas 3 dalimi, kurioje įtvirtinta kliento – fizinio asmens – teisė kreiptis į Lietuvos advokatūros advokatų tarybos sudarytą komisiją dėl teisinių paslaugų sutarties standartinių sąlygų nesąžiningumo nustatymo ir šios komisijos sprendimo apskundimo Vilniaus apygardos teismui tvarka. Šio įstatymo 51 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, kuriose įtvirtinti kliento ir advokato ginčų dėl teisinių paslaugų sprendimo būdai (teismas arba Lietuvos advokatūra), liko nepakitusios.
Nei KAĮ, nei Advokatūros įstatyme nenustatyta, kad advokatų, advokatų profesinių bendrijų ir klientų ginčai dėl užmokesčio už teisines paslaugas yra nearbitruotini. Kartu pažymėtina, kad, remiantis kasacinio teismo praktika, advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNDktNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-149-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-149-706/2015">3K-7-149-706/2015</a>). Remiantis KAĮ 12 straipsnio 2 dalimi, iš tokios sutarties kilęs ginčas negali būti perduotas arbitražui, išskyrus atvejus, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas.
Remdamasi pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bendrą taisyklę advokatų, advokatų profesinių bendrijų ir klientų ginčai dėl užmokesčio už teisines paslaugas yra arbitruotini. Išimtis iš šios taisyklės yra advokatų, advokatų profesinių bendrijų ir klientų ginčai dėl užmokesčio už teisines paslaugas, kurios buvo suteiktos teisinių paslaugų sutarčių, kvalifikuojamų kaip vartojimo sutartys, pagrindu – tokių sutarčių pagrindu kilę ginčai dėl užmokesčio už teisines paslaugas gali būti perduoti arbitražui, tik jei arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas.
Remiantis CK 6.2281 straipsnio 1 dalimi, vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Pagal šio straipsnio 2 dalį vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš teisinių paslaugų sutarties, kurios abi šalys – juridiniai asmenys, teisinės paslaugos buvo perkamos su ieškovo verslu susijusiais tikslais. Todėl ši sutartis teisiškai negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Atitinkamai, bylai nėra aktuali KAĮ 12 straipsnio 2 dalies nuostata.
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas patenka į KAĮ 3 straipsnio 11 dalyje įtvirtintą komercinio ginčo sąvoką. Tarp šalių susiklosčiusių santykių esmė – paslaugų teikimas, atstovavimas, konsultavimas. Tokios kategorijos ginčo nėra nearbitruotinų ginčų sąraše. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamo pobūdžio ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, šalys gali laisvai dėl to susitarti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinis teismas, priskirdamas ginčą prie nearbitruotinų, nepagrįstai rėmėsi Advokatūros įstatymo nuostatomis. Advokatūros įstatymo 51 straipsnis, kiek tai susiję su ginčų sprendimo būdų reglamentavimu advokatų ir klientų ginčams dėl atlyginimo už paslaugas, nelaikytinas specialiąja norma KAĮ 12 straipsnio atžvilgiu. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Advokatūros įstatymo 51 straipsnio, KAĮ 12 straipsnio 1–2 dalių, 50 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatas ir dėl to nepagrįstai panaikino Arbitražo teismo sprendimą.
Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi argumentais, susijusiais su ginčo sutarties sudarymo ypatumais. Tokie argumentai galėtų būti naudojami kuriai nors iš sutarties šalių ginčijant sutartį CK 1.90–1.91 straipsniuose (nuginčijamieji sandoriai) nustatytais pagrindais, tačiau ne vertinant atitinkamo ginčo arbitruotinumą.
Dėl CPK 320 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo
Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad teismas, KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu panaikindamas arbitražo teismo sprendimą, peržengė apeliacinio skundo ribas. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip teisiškai nepagrįstą.
CPK 320 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims.
Pagal ginčo santykiams taikytiną KAĮ 50 straipsnio 3 dalį, Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui (5 punktas) arba kad arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (6 punktas).
KAĮ 50 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos apeliacinis teismas ex officio patikrina, ar skundžiamas arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja šio straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytiems pagrindams.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vidaus arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai, taip pat ir jų patikrinimo tvarka, yra skirtingi – sprendimo suderinamumas su viešosios tvarkos reikalavimais ir ginčo arbitruotinumas (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktai) tikrinami ex officio (KAĮ 50 straipsnio 4 dalis), o visi kiti arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai, nustatyti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose, analizuojami tik esant tokiam vienos iš šalių reikalavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDcxLTkxNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-471-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-471-916/2016">e3K-3-471-916/2016</a>, 64 punktas).
Taigi, teismas, spręsdamas arbitražo teismo sprendimo panaikinimo klausimą, KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų pagrindų (ne)buvimą privalo tikrinti savo iniciatyva. Arbitražo sprendimo atitiktį šiems pagrindams teismas patikrina nepriklausomai nuo to, ar šalis, prašanti panaikinti arbitražo sprendimą, jais remiasi.
Atsižvelgiant į tai, Lietuvos apeliacinio teismo savo iniciatyva priimtas procesinis sprendimas panaikinti arbitražo sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu savaime nevertintinas kaip apeliacinio skundo ribų peržengimas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), nes teismas privalo savo iniciatyva spręsti šį klausimą vadovaudamasis KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punktu ir 4 dalimi, nepriklausomai nuo to, ar šis klausimas keliamas skunde.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, įgyvendindamas pirmiau nurodytą teisę (ir pareigą), teismas turi procesinę pareigą užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems ir pateikti savo argumentus dėl visų bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir jų teisinių vertinimų (CPK 42 straipsnis, 302 straipsnis). EŽTT jurisprudencija dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taip pat atskleidžia, kad patys teisėjai privalo gerbti proceso rungimosi principą, ypač kai jie atmeta skundą ar nusprendžia dėl ginčo savo iniciatyva iškelto klausimo pagrindu (žr., pvz., 2005 m. spalio 13 d. sprendimą byloje Clinique des Acacias prieš Prancūziją, peticijų Nr. 65399/01, 65406/01).
Kasacinio teismo jurisprudencijoje jau yra vertinta situacija, kai teismas atsisako pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo priimtą sprendimą, savo iniciatyva konstatavęs jo prieštaravimą viešajai tvarkai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-363/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-363/2014">3K-3-363/2014</a>). Minėtoje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad šalys, pasirinkusios spręsti ginčą arbitraže, turi turėti pagrįstų lūkesčių, kas yra viešoji tvarka, dėl kurios arbitražo teismo sprendimą gali būti atsisakyta pripažinti. Kasacinis teismas pažymėjo, kad šalies teisė būti išklausytai, net ir esant teismo teisei ir pareigai sprendžiant arbitražo teismo sprendimo pripažinimo klausimą ex officio spręsti dėl jo atitikties tarptautinei viešajai tvarkai, gali būti aktuali tuo atveju, kai teismas atlieka naujo, iki tol Lietuvos Respublikos teismų praktikoje nekonstatuoto tarptautinės viešosios tvarkos elemento vertinimą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ši kasacinio teismo praktika taikytina ir procesuose dėl vidaus arbitražo sprendimų panaikinimo. Todėl teismas, savo iniciatyva atlikęs arbitražo sprendimo patikrinimą pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktus ir nustatęs esant aplinkybių, galinčių sudaryti arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindą, dėl kurio teismų praktika nėra suformuota, turėtų suteikti šalims galimybę pateikti dėl jo paaiškinimus.
Nagrinėjamoje byloje atsakovė, kreipdamasi su skundu dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, nesirėmė KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punktu, o teismas skundžiamą nutartį grindė išimtinai šiuo pagrindu, neužtikrinęs dalyvaujančių byloje asmenų teisės būti išklausytiems ir pateikti savo argumentus dėl jo, nors teismų praktika dėl ginčų, kylančių tarp advokatų, advokatų profesinių bendrijų ir klientų dėl užmokesčio už teisines paslaugas, arbitruotinumo iki šiol nebuvo suformuota. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad skundžiamas procesinis sprendimas iš esmės buvo siurprizinis, o procesas apeliacinės instancijos teisme neužtikrino tinkamo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimo.
Dėl teismo pareigos vertinti visus arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindus
Skundą dėl Arbitražo teismo sprendimo panaikinimo atsakovė grindė KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2, 4, 6 punktuose įtvirtintų pagrindų egzistavimu. Lietuvos apeliacinis teismas skundžiama nutartimi Arbitražo teismo sprendimą panaikino KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu.
Atsakovė kasaciniame skunde pagrįstai teigia, kad teismas dėl jos argumentų, susijusių su arbitražo sprendimo prieštaravimu viešajai tvarkai, nepasisakė. Tačiau teisėjų kolegija atmeta, kaip teisiškai nepagrįstą, atsakovės kasacinio skundo argumentą, kad teismas, konstatavęs, jog ginčas nearbitruotinas, privalėjo pasisakyti ir dėl kitų jos reikalavimo panaikinti Arbitražo teismo sprendimą pagrindų, tarp jų – dėl sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai. Priešingai nei teigia atsakovė, toks reikalavimas neišplaukia nei iš įstatymo, nei iš kasacinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šioje nutartyje konstatavus, jog Lietuvos apeliacinio teismo išvada dėl ginčo arbitruotinumo ir Arbitražo teismo sprendimo panaikinimo KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu yra nepagrįsta, klausimas dėl atsakovės skundo pagrindo, t. y. Arbitražo teismo sprendimo galimo prieštaravimo viešajai tvarkai (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktas), liko neišspręstas. Faktinės aplinkybes, kuriomis atsakovė skunde grindė Arbitražo teismo sprendimo prieštaravimą viešajai tvarkai, Lietuvos apeliacinio teismo nebuvo tirtos ir nustatytos (patvirtintos).
Kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato, o sprendžia tik su teisės taikymu susijusius klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, skundžiama nutartis naikintina, byla perduodama Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas turėtų įvertinti atsakovės skundo argumentų, susijusių su arbitražo teismo sprendimo prieštaravimu viešajai tvarkai, pagrįstumą.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartimi tenkintas atsakovės prašymas, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsižvelgdama į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą, į tai, kad Arbitražo teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas, esant įstatyme nustatytiems pagrindams, gali būti aktualus šią bylą iš naujo išnagrinėjus Lietuvos apeliaciniam teismui (CPK 760 straipsnio 1 dalis, 762 straipsnio 1 dalis), taigi poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones išlieka, jos paliekamos galioti. Laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi (CPK 149 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegijai konstatavus esant pagrindą bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nutartį panaikinti, perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita Rudėnaitė
Gediminas Sagatys
Dalia Vasarienė
