Dėl kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą dydžio nustatymo, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo bei taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-328-611/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01862-2009-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.11; 3.2.4.9.6.2; 3.2.4.9.6.4; 3.2.4.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. B., Z. B., V. G. ir O. G. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamą privačios žemės sklypą priteisimo; trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą dydžio nustatymo, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo bei taikymo.

Ieškovai V. B., Z. B., V. G. ir O. G. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos lygiomis dalimis (po 1/4): 3 353 510,19 Eur (11 579 000 Lt) kompensaciją už visuomenės poreikiams paimamą ieškovų žemės sklypą Vilniaus m. sav., Pašilaičių k., (duomenys neskelbtini); 37 541,13 Eur (129 622 Lt) nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; 115 848,01 Eur (400 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovai nurodė, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise (kiekvienam po 1/4 dalį) priklausė 1,65 ha žemės sklypas Vilniaus miesto savivaldybėje, Pašilaičių k., įsigytas pagal 2000 m. birželio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir suformuotas Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 17 d. įsakymu. Žemės sklypas įgytas be jokių nuosavybės teisės apribojimų ir (ar) suvaržymų, siekiant naudoti žemę pagal tikslinę jos paskirtį. Vilniaus miesto taryba 2000 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 63 patvirtino Vilniaus miesto bendrojo plano papildymą bei įpareigojo Miesto plėtros departamentą organizuoti žemės paėmimą visuomenės poreikiams, nes per ieškovų žemės sklypą numatyta tiesti Vilniaus miesto vakarinį aplinkkelį. Ieškovai nuo 2001 m. kovo 7 d. ne kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, kad būtų išspręstas žemės sklypo paėmimo savivaldybės poreikiams klausimas, už sklypą atlyginant. 2008 m. balandžio 1 d. buvo pradėta ieškovų žemės sklypo paėmimo Vilniaus miesto vakariniam aplinkkeliui tiesti procedūra ir iš esmės jiems priklausantis ginčo žemės sklypas buvo paimtas, tik už jį nebuvo atlyginta. Ieškovai teigė, kad jie nuo pat 2000 metų, kai įsigijo žemės sklypą, negali visiškai nieko su juo daryti, nors planavo statyti mažaaukščius gyvenamuosius namus, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė parengti sąlygas bei išvadas detaliajam planui, motyvuodama tuo, kad per jiems priklausantį žemės sklypą numatyta tiesti Vilniaus miesto vakarinį aplinkkelį.

Sprendimas paimti ginčo žemės sklypą visuomenės poreikiams buvo priimtas jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje byloje priėmimo – 2014 m. rugpjūčio 22 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: nustatė, kad atlyginimo ieškovams už paimamą visuomenės poreikiams žemės ūkio paskirties žemės sklypą dydis yra 3 353 510,19 Eur (11 579 000 Lt), ir priteisė jį iš atsakovės ieškovams lygiomis dalimis (po 1/4 dalį); kitą ieškinio dalį atmetė.

Spręsdamas klausimą dėl visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertės nustatymo momento ir kompensacijos dydžio, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo pradėta 2008 m. balandžio 1 d. Vilniaus apskrities viršininkui priėmus įsakymą Nr. 2.3-3708-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės statybai, procedūros pradžios“. Apie šį sprendimą ieškovai buvo informuoti 2008 m. balandžio 7 d., taigi nagrinėjamu atveju, nustatant kompensacijos už ieškovams priklausančio sklypo nusavinimą dydį, turi būti vadovaujamasi sklypo verte, buvusia 2008 m. balandžio 7 d. Teismas rėmėsi ieškovų pateiktame teismo eksperto S. Raslano Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės akte nustatyta ieškovų žemės sklypo verte nurodytą dieną – 3 353 510,19 Eur (11 579 000 Lt). Ši ekspertizė atlikta lyginamosios vertės metodu, kurį nustato įstatymas, ją atliko tam reikiamą kvalifikaciją turintis prisiekęs ekspertas, bylos šalys ir dalyviai neginčijo šio ekspertizės akto išvados, neprašė skirti pakartotinės ekspertizės ir jokių abejonių dėl jos pagrįstumo neišreiškė, todėl teismas neturi pagrindo ja nesivadovauti.

Teismas sprendė, kad ieškovų reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo nagrinėjamoje byloje netenkintinas, nes turto paėmimą visuomenės poreikiams tiek ginčo teisinių santykių metu, tiek ir dabar reglamentuoja specialieji teisės aktai (Lietuvos Respublikos žemės įstatymas), kurie nenustato valstybei pareigos mokėti procesines palūkanas. Be to, ginčo santykiai – žemės paėmimas visuomenės poreikiams – priskirtini viešajai teisei, tad dėl jų specifikos taikyti jiems privatinius santykius reglamentuojančias teisės normas nėra pagrindo. Taip pat pažymėjo, jog teigti, kad nagrinėjamuoju atveju valstybė (savivaldybė) yra praleidusi tam tikrų prievolių įvykdymo terminą, kol tiksliai nenustatyta pati prievolės apimtis, nėra pagrindo.

Kitus ieškovų reikalavimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų ir atsakovės apeliacinius skundus, 2015 m. spalio 29 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalį dėl 5 procentų procesinių palūkanų, priteisdamas jas ieškovams iš atsakovės, o kitas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliko nepakeistas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atlyginimo ieškovams už paimamą visuomenės poreikiams žemės ūkio paskirties žemės sklypą nustatymo ir priteisimo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, taip pat nutarties dalį, kuria pakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovės ir priteistas bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas, šią bylos dalį grąžino apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, jog žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams data sietina su paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžia. Grąžindama dalį bylos nagrinėti iš naujo, kolegija pažymėjo, kad svarbu įvykdyti Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog, apskaičiuojant visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo, jame esančių statinių ir įrenginių rinkos vertę, turi būti atsižvelgiama į tą pačią žemės verčių zoną žemės verčių žemėlapiuose patenkančių žemės sklypų, statinių ir įrenginių sandoriuose, sudarytuose nuo teritorijų planavimo dokumento, kuriame numatytas konkretus visuomenės poreikis, patvirtinimo iki turto vertinimo ataskaitos parengimo, nurodytų tokių nekilnojamųjų daiktų kainų pokytį. Dėl to, nustatant nusavinamo žemės sklypo vertę sprendimo jį paimti priėmimo dieną, kartu turi būti nustatytas ir kainų pokytis. Kasacinio teismo nutartyje nurodyta, kad ieškovai 2001 m. gegužės 14 d. prašyme Vilniaus miesto savivaldybei išreiškė savo poziciją, jog, žinodami apie jų ginčo sklypo vietoje planuojamą aplinkkelį, atskyrė jį iš buvusio 3,65 ha sklypo ir neketina ginčo sklype vykdyti veiklos, todėl prašo suteikti lygiavertį žemės sklypą arba kompensaciją pinigais; 1,65 ha žemės sklypo dalies, kuri bus panaudota greitkeliui statyti, atskyrimu bei mažaaukštės statybos plėtojimu kitoje – 2 ha ploto – sklypo dalyje ieškovai parodė, kad aiškiai žinojo apie planuojamą aplinkkelį ir kad jo vietoje negalima vykdyti statybų. Nustatytina, kokiomis aplinkybėmis ginčo sklypo naudojimo būdas buvo keičiamas, koks buvo šio pakeitimo tikslas ir kokios realios pakeitimų panaudojimo savo interesams galimybės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovai, įsigydami didelį sklypą mieste, veikdami rūpestingai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje turėjo pasidomėti, kas sklypo vietoje planuojama. Siekiant nustatyti ieškovų teisėtų lūkesčių, buvusių įsigyjant ginčo sklypą, turinį, nagrinėjant bylą iš naujo, nustatytina, kokios buvo ieškovų galimybės sužinoti apie priimtus ar artimiausiu metu numatomus priimti sprendimus dėl teritorijų planavimo ginčo sklypo vietoje, ar ieškovams įsigyjant sklypą buvo ribojamas žemės paskirties keitimas toje vietoje, ar buvo reali galimybė ginčo žemę naudoti statyboms, ar kam nors kada nors, įskaitant laikotarpį iki bendrojo plano patvirtinimo 2000 m. liepos 26 d., buvo leista statyti kelio vietoje, jei ne – kodėl, t. y. kokie teisės aktai lėmė tokią situaciją. Jei aplinkkelio vietoje statybų galimybė buvo ribojama jau prieš bendrojo plano patvirtinimą arba buvo prieinama galimybė sužinoti, kad tokie ribojimai greitai bus nustatyti, į tai atsižvelgtina nustatant ieškovų praradimus paimant iš jų ginčo žemės sklypą, vertinant ieškovų veiksmus ir teisėtus lūkesčius įsigyjant sklypą bei nustatant kompensacijos dydį. Vertintinas ir savivaldybės veiksmų tinkamumas, įskaitant nepagrįsto delsimo kriterijų.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2018 m. vasario 22 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą: ieškinį tenkino iš dalies, nustatė, kad atlyginimo ieškovams už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą dydis yra 2 276 666,66 Eur, priteisė iš atsakovės ieškovų naudai lygiomis dalimis 1 320 920,60 Eur (po 330 230,15 Eur kiekvienam ieškovui) kompensaciją, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Kolegija pažymėjo, kad būtina įvertinti, kokiomis aplinkybėmis ginčo sklypo naudojimo būdas buvo keičiamas, koks buvo šio pakeitimo tikslas ir kokios buvo realios pakeitimų panaudojimo ieškovų interesais galimybės. Šių aplinkybių vertinimo tikslas – nustatyti, ar ieškovams turi būti atlyginama už pirminės paskirties žemės sklypo netekimą, ar už žemę turi būti atlyginama pagal pakeistą jos paskirtį. Byloje nustatyta, kad:

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žymos apie pradėtą ieškovų žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo metu ginčo sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis buvo „kita“, o naudojimo būdas – „inžinerinės infrastruktūros teritorijos“;

sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu tikslinė žemės naudojimo paskirtis buvo žemės ūkio paskirties žemė;

ieškovai, įsigiję žemės sklypą, 2000 m. liepos mėnesio pirmoje pusėje (tiksli diena nenustatyta) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentą dėl sąlygų sąvado detaliajam planui rengti, o 2000 m. liepos 17 d. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas išdavė numatomo rengti detaliojo plano proceso ir procedūros rengimo išvadą, iš kurios matyti, kad detaliojo planavimo tikslas buvo 3,65 ha sklypo žemės paskirties keitimas iš žemės ūkio į namų valdą, naudojimo būdo nustatymas, statybų reglamento nustatymas;

Vilniaus miesto valdyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimu patvirtino nurodytos teritorijos detaliojo plano sprendinius: 19 909 kv. m ir 16 591 kv. m sklypų ribas, žemės paskirtį mažaaukščiams gyvenamiesiems pastatams ir infrastruktūros objektams statyti, 30 proc. sklypų užstatymo tankį ir maksimalų 12 metrų pastato aukštį iki jo kraigo;

Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 144-01 ieškovų įsigyto 3,65 ha sklypo vietoje suformavo 1,65 ir 2 ha ploto sklypus bei nustatė, kad šie sklypai bus naudojami gyvenamiesiems pastatams ir infrastruktūros objektams statyti;

Vilniaus miesto savivaldybės meras 2004 m. vasario 24 d. raštu ieškovams ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2004 m. kovo 30 d. raštu Vilniaus apskrities viršininkui nurodė, kad pagal Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimu patvirtintą detalųjį planą 1,65 ha žemės sklypas yra „kitos paskirties žemė“, kurios naudojimo būdas – „infrastruktūros teritorija“, ir kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką su prašymu ištaisyti klaidą bei patikslinti Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. 144-01;

Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. gegužės 13 d. įsakymu iš dalies pakeitė savo 2001 m. sausio 17 d. įsakymą, nurodydamas, kad 1,65 ha ploto žemės sklypo (ginčo sklypas byloje) pagrindinė naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas, pobūdis – „kitos paskirties žemė (infrastruktūros teritorija)“, o 2 ha ploto žemės sklypo – „kitos paskirties žemė: individualiems namams / statiniams statyti ir eksploatuoti (privataus gyvenamojo namo statybai ir eksploatavimui)“.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visuomenės poreikiams paimto ginčo žemės sklypo teisingos vertės, taip pat ir kompensacijos dydžio nustatymo tikslu remtis pirmine (iki pakeitimo) buvusia sklypo naudojimo paskirtimi. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovų įsigytam 3,65 ha ploto žemės sklypui, iš kurio teritorijų detaliojo planavimo nustatyta tvarka buvo išskirtas ginčo žemės sklypas, jo (sklypo) įsigijimo laikotarpiu nebuvo taikomi apribojimai, juolab tokie, pagal kuriuos būtų galima numanyti dėl šio sklypo esantį konkretų visuomenės poreikį. Nagrinėjant bylą nebuvo pateikta duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad tiek 3,65 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo momentu, tiek pradėjus jo atidalijimo ir paskirties keitimo procedūras dėl šios konkrečios teritorijos jau egzistavo objektyvus visuomenės poreikis, lemiantis tai, jog šioje teritorijoje nebuvo galima jokia kita, išskyrus žemės ūkio, veikla, o žemės sklypas ar konkreti jos dalis netrukus gali būti panaudota greito eismo gatvei tiesti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, surinkti bylos duomenys patvirtina, kad ieškovų įsigyto sklypo padalijimo ir iš jo suformuotų dviejų atskirų sklypų paskirties nustatymo (keičiant buvusią) procedūra buvo pradėta tuoj pat po žemės sklypo įsigijimo, įvykusio 2000 m. birželio 19 d. Atsakovės atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdyje tik abstrakčiai teigė, jog teritorijos, kurioje, be kita ko, yra ir ginčo sklypas, poreikis aplinkkeliui tiesti buvęs žinomas jau nuo senų laikų (dar sovietmečiu). Tačiau bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos ieškovų iškeltos abejonės, jog tuo metu buvo žinomi tik perspektyviniai planai šioje miesto dalyje tiesti aplinkkelį, dar neįvardijant konkrečios vietos, kurioje bus vykdomi kelio (gatvės) tiesimo darbai. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pateikti argumentai dėl planų tiesti greito eismo gatvę per teritoriją, kurioje buvo ir ginčo sklypas, egzistavimo dar iki ieškovams įsigyjant žemės sklypą nėra pagrįsti. Todėl nėra pagrindo ir daryti išvadą, jog ieškovai, būdami protingi ir atidūs asmenys, priimdami sprendimą dėl žemės sklypo įsigijimo, turėjo ir galėjo pasidomėti jam taikomais (taikytinais) apribojimais. Bylos duomenys patvirtina, kad žemės sklypo įsigijimo metu jokie ribojimai jam nebuvo taikomi, o ir savivaldybės veiklos planų nekonkretumas, kiek tai susiję su aplinkkelio tiesimo darbais, negalėjo suponuoti ieškovams pagrįstų abejonių dėl įsigytame žemės sklype jų planuojamos veiklos perspektyvumo. Pažymėtina, kad tiek Vilniaus miesto savivaldybės, tiek kitų valstybinių institucijų veiksmai ginčui aktualiu metu priimant sprendimus, susijusius su žemės sklypo paskirties keitimu, sklypo padalijimu (be kita ko, ir tvirtinant detaliojo plano sprendinius, numatančius galimybę sklype planuoti gyvenamųjų namų ir infrastruktūros objektų statybą) jau po sklypo įsigijimo ieškovų nuosavybės teise, sudarė pagrįstas prielaidas ieškovams manyti, jog savivaldybės ateityje planuojami gatvės tiesimo darbai bus nesusiję su ieškovams priklausančiu sklypu. Nėra pagrindo, atsižvelgiant į atsakovės atstovų bendro pobūdžio paaiškinimus, bet ignoruojant valstybės institucijų priimtus sprendimus, ginčo žemės sklypą vertinti pagal jo ankstesnius parametrus, buvusius sklypo įsigijimo ieškovų nuosavybės teise metu (kaip žemės ūkio paskirties sklypo).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad aplinkybė, jog būtent nuo 2000 m. liepos 26 d. tarybos sprendimo priėmimo tapo aiškus visuomenės poreikis konkrečiai žemei, konstatuota ir kitose civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami klausimai, susiję su privačios nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų paėmimu visuomenės poreikiams – vakarinio aplinkkelio statybai. Kolegija pripažino, kad iki 2000 m. liepos 26 d., taigi ir 2000 m. birželio 19 d. ieškovams įsigijus ginčo sklypą bei jiems pradėjus veiksmus, nukreiptus į sklypo padalijimą, jo paskirties keitimą, turint tikslą vykdyti su žemės ūkiu nesusijusią veiklą, dar neegzistavo konkretus visuomenės poreikis šiam žemės sklypui. Vadinasi, nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovų veiksmai įsigyjant žemės sklypą, jį pertvarkant buvo nukreipti ne į planuojamą konkrečią ūkinę veiklą, o į siekį dirbtinai pakeisti šio turto sudėtį, lemiančią jo vertės padidėjimą, turint tikslą visuomenės poreikiams perduoti naujos kokybės ir vertės turtą, t. y. iš to pasipelnyti.

Sprendžiant dėl ieškovų lūkesčių, susijusių su įsigytu žemės sklypu, būtina atsižvelgti į tai, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina nuoseklų ieškovų siekį įsigytą sklypą naudoti komercinei veiklai, sklypą padalijus į du ir pakeitus naujai suformuotų sklypų paskirtį, vienas jų buvo parduotas ir netrukus šiame sklype buvo statomi gyvenamieji namai, o ginčo sklypo detaliojo planavimo procedūras nutraukė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. liepos 26 d. sprendimą įgyvendinantys veiksmai, kai Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė parengti sąlygas ir išvadas detaliajam planui. Teisėjų kolegija sprendė, kad žemės sklypo įsigijimo metu ieškovų lūkesčiai sklype vykdyti komercinę veiklą, nesusijusią su pradine žemės paskirtimi, buvo realūs ir pagrįsti, atitiko teisinį reguliavimą, neprieštaravo savivaldybės bendrajam planui. Ieškovų turtinių teisių ribojimo sąlygos atsirado tik 2000 m. liepos 26 d. priėmus Vilniaus miesto tarybos sprendimą, nustatantį konkrečias visuomenės poreikiams paimamos žemės ribas, t. y. jau ieškovams įsigijus ginčo sklypą ir pradėjus sklypo teisinio statuso pertvarkymo procedūras. Todėl aplinkybė, kad ieškovai jau 2001 metais prašė atsakovės inicijuoti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, patvirtina ieškovų elgesio ir veikimo nuoseklumą, kai jų lūkesčiai ir planai vykdyti ginčo sklype komercinę veiklą tapo nebeįgyvendinami dėl kilusio visuomenės poreikio paimti žemę. Byloje surinkti duomenys neleidžia daryti išvados, kad ieškovai žemės sklypą įsigijo ir detaliojo planavimo procedūras pradėjo žinodami apie visuomenės poreikį paimti (nusavinti) šį sklypą ar jo dalį. Ieškovai nuosekliai paaiškino įsigyto žemės sklypo padalijimo ir naudojimo paskirties keitimo aplinkybes bei tikslus. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčo sklypas buvo atidalytas iš viso įsigyto sklypo ir buvo pakeista jo naudojimo paskirtis siekiant sudaryti sąlygas paimti tą sklypą iš savininkų (nusavinti).

Teisėjų kolegija konstatavo, kad už visuomenės poreikiams paimtą ginčo sklypą turi būti atlyginta žemės sklypo vertė, buvusi galutinio sprendimo paimti šį žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dieną – 2014 m. rugpjūčio 22 d., ją nustatant pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo 2008 m. balandžio 8 d., neatsižvelgiant į ribojimus ir pasekmes, kurias sukėlė šios žemės paėmimo poreikis. Turi būti atlyginama už žemės sklypą, kurio tikslinė naudojimo paskirtis buvo „kita“, o naudojimo būdas – „inžinerinės infrastruktūros teritorijos“, nes tokių kokybinių parametrų sklypą ieškovai turėjo iki iškilusio visuomenės poreikio paimti žemę ir iki žemės paėmimo procedūros pradžios.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis šioje byloje pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, 2016 m. liepos 4 d. nutartimi paskyrė turto vertinimo ekspertizę, ją atlikti pavedė ekspertei Irmantai Krikščiūnienei. Tyrimo metu ekspertės nustatyta, kad ginčo žemės sklypo vertė 2014 m. rugpjūčio 22 d. buvo 244 000 Eur. 2017 m. birželio 14 d. nutartimi byloje paskirta pakartotinė nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė, pavedant ją atlikti teismo ekspertui Kastyčiui Kumpinui. Ekspertinio tyrimo metu nustatyta, kad ginčo žemės sklypo vertė 2014 m. rugpjūčio 22 d. buvo 1 366 000 Eur.

Teisėjų kolegija, gavusi ekspertės I. Krikščiūnienės atlikto ekspertinio tyrimo išvadą, atliko šio įrodymo preliminarų vertinimą, jo metu atsirado abejonių dėl šio įrodymo patikimumo, konstatuota, kad ši išvada prieštarauja kitiems byloje esantiems rašytiniams duomenims apie to sklypo vertę, o labai didelis sklypo verčių skirtumas, tiek lyginant byloje atliktų teismo ekspertizių išvadas, tiek ir lyginant tas išvadas su duomenimis kituose byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose, negali būti paaiškinamas vien galimais įprastais verčių (kainų) pokyčiais rinkoje. Nei ekspertės I. Krikščiūnienės apklausos teismo posėdyje metu, nei atlikus pakartotinę teismo ekspertizę, kurios išvada dėl ginčo sklypo vertės esmingai (daug kartų) skiriasi nuo ekspertės I. Krikščiūnienės pateiktos išvados, nebuvo pašalintos (neišnyko) abejonės šio įrodymo (pirminės ekspertizės akto duomenų) patikimumu. Priešingai, tiek pakartotinės ekspertizės išvados, tiek pakartotinį ekspertinį tyrimą atlikusio eksperto pateiktas pirminės ekspertizės išvadų vertinimas (pasisakant dėl priežasčių, galėjusių lemti kitiems įrodymams prieštaraujančią ekspertės išvadą dėl sklypo vertės) įrodymų vertinimo procese suformavo įsitikinimą, kad šiuo atveju I. Krikščiūnienės ekspertinio tyrimo išvadomis nustatant ginčo sklypo vertę remtis negalima.

Kolegijos vertinimu, į atsakovės pastabas dėl pakartotinės ekspertizės akto turinio ir išvadų eksperto K. Kumpino apklausos metu buvo išsamiai ir argumentuotai atsakyta, o atsakovės išsakytos abejonės dėl ekspertinio tyrimo kokybės – pašalintos. Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų eksperto turimos diskrecijos ribų peržengimą pasirenkant palyginamuosius vertinimo objektus, bei duomenų, kurie patvirtintų, kad ekspertas lygino nepanašius (nepakankamai panašius) tyrimo objektus. Ekspertas apklausos teisme metu paaiškino, kad tapataus ar esmingai panašaus turinio sandorių vertinimo aktualiu (leistinu) laikotarpiu rinkoje nebuvo, todėl tyrimo metu buvo naudotos atitinkamos vertinimo pataisos.

Teisėjų kolegija dėl ginčo žemės sklypo vertės nusprendė remtis eksperto K. Kumpino pakartotinės ekspertizės akte suformuluota išvada.

Kolegija sprendė, kad dėl institucijų neveiklumo žemės paėmimo procedūra truko daugiau nei šešerius metus, tai lėmė, jog galutinio sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo metu sklypo vertė buvo mažesnė (sumažėjusi). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2000 m. liepos 26 d. patvirtinto Vilniaus miesto bendrojo plano papildymo, kuriame fiksuotas ginčo sklypo paėmimo poreikis, iki 2008 m. balandžio 1 d., kai buvo pradėta ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, valstybės institucijos nesiėmė operatyvių ir efektyvių priemonių bei veiksmų suorganizuoti ieškovų turto paėmimą. Į bylą pateiktas itin ilgą laiką (apie aštuonerius metus) trukęs ieškovų ir valstybės institucijų susirašinėjimas patvirtina, kad, nurodant iš esmės formalias priežastis, buvo vengiama realiai pradėti turto paėmimo procedūrą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bendrą ieškovų žemės sklypo paėmimo procedūros trukmę, valstybės institucijų atskirų veiksmų turinį, laikotarpius tarp atliktų veiksmų ir institucijų priimtų atitinkamų sprendimų, priėjo prie išvados, kad ieškovų atžvilgiu vykdyta žemės paėmimo procedūra tęsėsi (truko) nepagrįstai ir nepateisinamai ilgai. Šešerių metų terminas, skaičiuotinas vien tik nuo procedūros pradžios iki sprendimo paimti žemę priėmimo, yra pernelyg ilgas ir nepateisinamas, lėmęs neproporcingą ieškovų teisių ir teisėtų interesų suvaržymą. Bylos duomenys patvirtina, kad paimti aplinkkeliui tiesti reikalingus žemės sklypus sąlygos buvo sudarytos dar 2000 m., todėl atsakingos valstybės institucijos turėjo pakankamai laiko (šio ginčo atveju – 8 metus) pasiruošti tam, kad 2008 m. pradėta žemės paėmimo procedūra būtų vykdoma operatyviai, sparčiai, nesukeliant žemės savininkams neproporcingų turtinių suvaržymų. Akcentuotina ir aplinkybė, kad žemės paėmimo procedūra buvo baigta tik šio teisminio proceso metu (byloje teisminis procesas buvo pradėtas 2009 m., o galutinis sprendimas dėl žemės paėmimo priimtas tik 2014 m.). Tuo atveju, jeigu ieškovų atžvilgiu 2008 m. pradėta žemės sklypo paėmimo procedūra būtų vykdoma tinkamai pasiruošus, sklandžiai ir operatyviai (tokios veiksmų sąlygos egzistavo), protinga ir pagrįsta manyti, jog galutinis sprendimas dėl ginčo žemės sklypo paėmimo galėjo būti priimtas dar tais pačiais 2008 m.

Byloje atlikus ekspertizę, yra pateikta eksperto išvada, jog laikotarpiu nuo žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo procedūrą visuomenės poreikiams padarymo (2008 m. balandžio 8 d.) iki sprendimo paimti ginčo žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos (2014 m. rugpjūčio 22 d.) žemės sklypų pardavimo kainų pokytis buvo neigiamas (– 40 procentų). Bylos šalys dėl šios ekspertinės išvados prieštaravimų ir pastabų nereiškė. Padarius pagrįstą prielaidą, kad pradėtos žemės paėmimo procedūros jų tinkamo atlikimo atveju galėjo būti baigtos dar 2008 m., taip pat atsižvelgiant į nustatytą neigiamą kainų pokytį laikotarpiu nuo žemės paėmimo procedūros pradžios iki sprendimo paimti žemės sklypą priėmimo, konstatuotina, jog tinkamai ir be nepateisinamo delsimo įvykdžius žemės paėmimo procedūras ieškovams turėtų būti atlyginta 2 276 666,66 Eur suma už paimamą sklypą. Toks apskaičiavimas grindžiamas tuo, jog sklypo vertė galutinio sprendimo paimti žemės sklypą priėmimo metu sudarė 60 procentų jo vertės 2008 m. (1 366 000 Eur × 100/60 = 2 276 666,66 Eur). Šis turto vertės pokytis pagal suminę išraišką – 910 666,66 Eur (2 276 666,66 Eur – 1 366 000 Eur) pripažįstamas ieškovams išmokėtina (atlygintina) papildoma kompensacija.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad, 2014 m. rugpjūčio 22 d. priėmus sprendimą dėl ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, atsakovė sumokėjo ieškovams 3 300 000 Lt (955 746,06 Eur). Todėl ieškovų naudai iš atsakovės priteistinas žemės sklypo vertės, buvusios sprendimo paimti jį visuomenės poreikiams priėmimo dieną, ir ieškovams jau sumokėto atlyginimo skirtumas – 410 253,94 Eur. Ieškovų naudai iš atsakovės taip pat priteistina papildoma 910 666,66 Eur kompensacija dėl žemės sklypų sandoriuose nurodytų tokių nekilnojamųjų daiktų kainų pokyčio per laikotarpį nuo žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės sklypo paėmimo procedūrą visuomenės poreikiams padarymo iki sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos. Tokiu būdu iš atsakovės ieškovams lygiomis dalimis priteistinas iš viso 1 320 920,60 Eur atlyginimas.

Nagrinėjamu atveju teisingo atlyginimo už paimamą turtą principas reikalauja, kad turto savininkas ne tik gautų paimamo turto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet ir kompensacija būtų išmokama kaip įmanoma greičiau. Turto savininkas dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams praranda turimą nuosavybę ir už ją gautinų lėšų negali panaudoti savo tikslams, t. y. patiria nuostolių. Pagal esmines faktines aplinkybes panašioje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo savivaldybės pareigą mokėti procesines palūkanas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-690/2017). Teisėjų kolegija sprendė, kad pareigos mokėti palūkanas pradžios momento nustatymo tikslu būtina atsižvelgti į byloje susiklosčiusias išskirtines faktines aplinkybes ir procesinę situaciją, kai sprendimas paimti žemės sklypą buvo priimtas jau nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, ir konstatavo pagrindą ieškovų naudai priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo sprendimo, kuriuo ieškovų sklypas paimtas visuomenės poreikiams, priėmimo 2014 m. rugpjūčio 22 d.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį, pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą – nustatyti 244 000 Eur atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą dydį, priteisti iš ieškovų atsakovei 711 746,06 Eur, kitą ieškinio dalį atmesti kaip nepagrįstą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ekspertės I. Krikščiūnienės ekspertizės išvados atmestos, nors jokių šios ekspertės surašyto ekspertizės akto trūkumų apeliacinis teismas nekonstatavo. Atsakovės įsitikinimu, tokiais sprendimais apeliacinės instancijos teismas padarė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185, 218, 219 straipsnių pažeidimus ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisyklių taikymo praktikos. Ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Atsakovės raštu išdėstytus paaiškinimus dėl pirmau minėtų ekspertizės aktų vertinimo bei tinkamo atlyginimo už paimtą žemės sklypą nustatymo apeliacinės instancijos teismas ignoravo. Tokiu subjektyviu byloje esančių įrodymų vertinimu buvo suteiktas nepagrįstas ir šalių lygiateisiškumo principui prieštaraujantis prioritetas išimtinai ieškovų interesams šioje byloje.

Ekspertas K. Kumpinas tinkamai nepagrindė, o apeliacinis teismas nevertino esminės eksperto klaidos, kuri lėmė eksperto išvadų ydingumą ir pagrįstą atsakovės įsitikinimą, kad būtent šio eksperto ekspertizės aktas privalėjo būti atmetamas kaip prieštaraujantis kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Ekspertas K. Kumpinas neteisingai nustatė vertinamo žemės sklypo naudojimo būdą: sklypą klaidingai priskyrė verslo, gamybos, pramonės teritorijoms, o ne infrastruktūros teritorijoms, kurioms, įvertinant esamą aplinkkelio dislokaciją, priklauso visuomenės poreikiams paimtas žemės sklypas. Ekspertas, klaidingai išnagrinėjęs vertinamo sklypo dislokaciją, padarė klaidingą išvadą, kad sklypas galėjo būti tinkamas transporto ir garažų paskirties pastatų statybai ar kad šiame sklype galėjo būti statoma daugiaaukštė automobilių stovėjimo aikštelė, net nekeičiant esamo žemės sklypo naudojimo pobūdžio. Akcentuotina, kad, netgi nepradėjus ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, sklypas pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus būtų priskiriamas būtent infrastruktūros teritorijoms. Taip pat eksperto K. Kumpino ekspertizės akto išvadų neteisingumą lėmė tokie veiksniai, kaip: 1) vertinimui pasirinkti komercinės paskirties objektų teritorijoms, pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijoms, daugiabučių, bendrabučių pastatų teritorijoms priskirti žemės sklypai, nors vertinamas žemės sklypas priklausė infrastruktūros teritorijai; 2) ekspertas rėmėsi Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos masinio vertinimo ataskaitos Nr. Ž/2014-13-13 duomenimis, nors ši ataskaita galiojo tik nuo 2015 m. sausio 1 d. ir negalėjo būti taikoma 2014 m. rugpjūčio 22 d. retrospektyviniam vertinimui; 3) kad įvertintų, koks buvo į tą pačią žemės verčių zoną žemės verčių žemėlapiuose patenkančių žemės sklypų sandoriuose nurodytų kainų pokytis per laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d., ekspertas pasirinko 57.46 ir 57.77 zonose, t. y. ne toje pačioje zonoje, kurioje yra vertinamas sklypas (zona 57.45), sudarytus sandorius, dalis žemės sklypų apskritai neidentifikuoti, dėl to nėra įmanoma nustatyti jų buvimo vietos ir kt. Visos šios aplinkybės buvo atsakovės išdėstytos teismui raštu, bet į jas apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir dėl jų nepasisakė.

Apeliacinis teismas byloje esančius įrodymus vertino neobjektyviai, o spręsdamas dviejų skirtingų ekspertų surašytų ekspertizės aktų konkurencijos klausimą, nepagrįstai prioritetą teikė ne tam ekspertizės aktui, kuriame objektyviai nustatyta vertinamo žemės sklypo rinkos vertė, o tam, kuriuo ginčo žemės sklypo vertė nustatyta didesnė, nors pastarasis ekspertizės aktas ir turėjo esminių trūkumų, lėmusių neobjektyvią galutinę eksperto išvadą.

Atsakovės požiūriu, teismas papildomą kompensaciją ieškovams apskaičiavo neteisingai (nukrypdamas nuo kasacinio teismo išaiškinimų dėl kainų pokyčių vertinimo) ir priteisė šią kompensaciją nepagrįstai (pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ­ CK) 4.93, 4.100 straipsnius, Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies tikslus ir nukrypdamas nuo teismų praktikos išaiškinimų dėl teisingo atlyginimo dydžio). Teisingo atlyginimo principas yra siejamas būtent su nurodyto sprendimo paimti žemę priėmimo diena ir teismų praktikoje akcentuojama, kad savininkui privalo būti atlyginama tiek, kad jis turėtų galimybę įsigyti: 1) analogišką žemės sklypą; 2) būtent šio sklypo paėmimo dieną, o ne kitu ankstesniu ar vėlesniu metu. Šiuo atveju už gautą kompensaciją ieškovams praktiškai buvo kompensuota suma, reiškianti ne tokio paties, o beveik dvigubai didesnio žemės sklypo įsigijimo galimybę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 8 d. nutartyje šioje byloje pabrėžė, kad, vadovaujantis teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę principu, siekiama, kad sumokamas atlyginimas sudarytų savininkui galimybę įsigyti analogišką nusavintajam žemės sklypą. Be pagrindo išmokamas didesnis atlyginimas, nei reikia analogiškam sklypui įsigyti, nėra teisingas, nes sudaro galimybes paimamo sklypo savininkui nepagrįstai praturtėti visuomenės sąskaita. Dėl to svarbu įvertinti tiek teigiamus, tiek neigiamus žemės kainų pokyčius atlyginimo priteisimo metu. Apeliacinis teismas, nustatydamas kainų pokytį ir jo pagrindu priteisdamas bene dvigubą sumą nei paties eksperto K. Kumpino nustatyta žemės sklypo vertė, sudarė ieškovams galimybę ne įsigyti analogišką paimtam žemės sklypą, tačiau dėl įvykusio žemės paėmimo praturtėti savivaldybės sąskaita.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-248/2017, kuria buvo išnagrinėta analogiška faktinėmis aplinkybėmis byla dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą nustatymo, konstatuota, kad ekspertų nustatyta skirtinga žemės sklypo vertė skirtingais laikotarpiais būtent ir atspindi kainų pokytį. Kasacinis teismas neišaiškino kainų pokyčio vertinimo taip, kad jis turėtų būti taikomas tam tikrą kainų pokyčio procentą pridedant prie nustatytos žemės sklypo vertės. Apeliacinis teismas eksperto nustatytą kainų pokytį šioje byloje įvertino neobjektyviai ir teismo padarytos išvados prieštarauja nurodytiems kasacinio teismo suformuotiems išaiškinimams, įstatymo nuostatoms dėl paimamo žemės sklypo vertės nustatymo momento, paprasčiausiai logikai. Kainų pokytis negalėjo būti skaičiuojamas 2014 m. buvusią žemės sklypo vertę laikant 60 procentų tikrosios žemės sklypo vertės, nes tokiu būdu teismas kainų pokytį pritaikė, kad nustatytų, kokia žemės sklypo vertė buvo 2008 m.

Papildomos kompensacijos ieškovams priteisimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo iš esmės tik žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros trukme, neįvertino atsakovės ne kartą akcentuotos aplinkybės, kad teisės aktai nenustato imperatyvaus termino, per kurį žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra privalo būti užbaigta, taip pat nenustatė ir nutartyje neįvardijo jokių konkrečių neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų, tyčinio procedūros vilkinimo ar kitų aplinkybių, kurios būtų leidusios teismui konstatuoti Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybę dėl kelerius metus trukusios žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros. Nė vienoje kitoje analogiškas aplinkybes turinčioje byloje, kurioje buvo analizuojama žemės paėmimo visuomenės poreikiams vakarinio aplinkkelio III etapo statybai procedūra ir sprendžiamas atlyginimo buvusiems žemės savininkams klausimas, teismai taip pat nekonstatavo jokių savivaldybės veiksmų, dėl kurių procedūra būtų buvusi vilkinama ar procedūros trukmė – nepagrįstai užsitęsusi. Nepagrįstai ilga procedūros trukmė turi būti konstatuota remiantis konkrečiomis aplinkybėmis, konkrečiais savivaldybės ar kitų institucijų vilkinančiais veiksmais bei kitais objektyviais duomenimis, o to šiuo atveju nebuvo padaryta.

Kitiems toje pačioje teritorijoje buvusių žemės sklypų savininkams įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas atlyginimas už visuomenės poreikiams paimtus žemės sklypus atitinka žemės sklypų vertę jų paėmimo dieną, todėl ieškovai skundžiama nutartimi yra nepagrįstai išskiriami iš kitų žemės sklypų savininkų, jų padėtis tampa kur kas geresnė.

Atsakovė su ieškovais nėra susaistyti jokia civiline prievole, o žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra priklauso viešosios teisės reguliavimo sričiai ir valstybė (savivaldybė) čia veikia ne kaip civilinės prievolės šalis, juo labiau ji negali būti laikoma praleidusia kokį nors terminą tariamai prievolei įvykdyti – nesuprantama, kokiu pagrindu iš jos buvo priteistos procesinės palūkanos nustačius atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą dydį. Kai ieškovai 2009 m. kreipėsi į teismą šioje civilinėje byloje, dar nebuvo pradėta žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, todėl apie jokias kompensacijas už žemės sklypą nebuvo nei pagrindo, nei jokios objektyvios galimybės svarstyti. Iki pat galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje nėra galimybės atsakovei tokią tariamą „prievolę“ įvykdyti ir sumokėti ieškovams neaiškaus dydžio atlyginimą. Be kita ko, teismui buvo puikiai žinoma aplinkybė, kad atsakovė niekada nevengė atlyginti savininkams už paimamus žemės sklypus, tuo tikslu būtent ir buvo sumokama, atsakovės vertinimu, pagrįsta atlyginimo suma į depozitinę sąskaitą, tai rodo ne atsakovės vengimą, o kaip tik siekį įvykdyti įstatymo reikalavimus ir atlyginti savininkams už paimtą žemės sklypą. Teismas procesines palūkanas priteisė nuo Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo priėmimo dienos, t. y. pasirinko įstatyme nenustatytą procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios datą savo nuožiūra. Sprendimą dėl ginčo žemės sklypo paėmimo priėmė ne atsakovė ir ji objektyviai negalėjo padaryti kokios nors įtakos šio sprendimo priėmimo datai, todėl procesinių palūkanų skaičiavimas nuo šio sprendimo priėmimo dienos ne tik teisiškai nepagrįstas, bet ir objektyviai užkraunantis atsakovei papildomą finansinę naštą, susidariusią nesant nei jos neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų, nei kaltės dėl žemės paėmimo procedūros eigos.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prisideda prie kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai prašo jį atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Priešingai atsakovės teiginiams, apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 51–52 punktuose išsamiai nurodė, kodėl nesivadovavo ekspertės I. Krikščiūnienės byloje atliktu vertinimu. Skundžiamoje nutartyje nėra nė vieno argumento, iš kurio būtų galima spręsti, kad K. Kumpino ekspertize remiamasi dėl didesnės joje nurodytos žemės sklypo vertės. I. Krikščiūnienės atliktos ekspertizės išvada nebuvo galima byloje remtis ir dėl šių padarytų šiurkščių ekspertės klaidų, kurias ieškovai išsamiai aprašė teismui pateiktame prašyme: I. Krikščiūnienės ekspertizės akte parinkti 10 palyginamųjų pavyzdžių iš esmės visai niekuo neprilygsta vertinamajam žemės sklypui, 9 iš 10 lyginamųjų žemės sklypų buvo parinkti iš Vilniaus rajono, palyginamieji pavyzdžiai parinkti tendencingai ir iškreipia realią vertinamo sklypo vertę; tame pačiame aplinkkelyje kitų asmenų paimamų žemės sklypų rinkos vertės yra nustatomos kur kas aukštesnės, I. Krikščiūnienės nustatyta vertinamo sklypo vertė kelis kartus mažesnė net už masiniu būdu Registrų centro nustatytą vertę bei iš esmės skiriasi nuo kitų šioje byloje atliktų vertinimų išvadų (netgi nuo atsakovės pateiktų J. Lisovskio atliktų vertinimų išvadų). Abejoti ekspertės kompetencija leidžia ir ta aplinkybė, kad ir kitose bylose I. Krikščiūnienės pateikiamos vertinimo ataskaitos yra vertinamos kritiškai dėl to, jog neatitinka Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimų. Atsakovės pateikiama eksperto K. Kumpino ekspertizės kritika yra nepagrįsta, į visas jos pateiktas abejones išsamiai atsakyta eksperto apklausos teismo posėdyje metu: žemės sklypas buvo paimtas nepatikslinus naudojimo būdo, tad pagal esamą reglamentavimą šiame sklype galėjo būti statomi eksperto K. Kumpino nurodyti transporto ir garažų paskirties pastatai; ieškovų žiniomis, ekspertas K. Kumpinas dalyvavo ne vienoje byloje, kurioje buvo sprendžiamas vakariniam aplinkkeliui paimamų sklypų verčių klausimas, ir kasacinis teismas jo ekspertizėmis vadovavosi kaip pagrįstomis.

Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas papildomą kompensaciją, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovams buvo kompensuota suma, reiškianti ne tokio paties, o beveik dvigubai didesnio sklypo įsigijimo galimybę, nes sąmoningai siekia nevertinti ieškovų patirtų praradimų dėl pernelyg ilgos žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros trukmės ir dėl to atsiradusio paimamo žemės sklypo nuvertėjimo. Ieškovų vertinimu, jei apeliacinės instancijos teismas nebūtų priteisęs papildomos kompensacijos (vertės pokyčio, nulemto pernelyg ilgos procedūros trukmės), tai reikštų, kad tokia paėmimo procedūra gali tęstis bet kokį laiką, o paimanti organizacija paėmimą galėtų organizuoti jai ekonominiu požiūriu palankiausiu metu, kai turto kaina yra mažiausia ar palankiausia užbaigti tokią procedūrą (tai ir įvyko byloje aptariamu atveju). Akivaizdu, kad toks aiškinimas niekaip neatitiktų teisingo atlyginimo principo, kuris reikalauja ne tik atlyginti teisingus turto praradimus, bet ir paėmimo procedūrą atlikti maksimaliai greitai. Atsakovė ne iki galo suvokia vertės pokyčio skaičiavimą, kurį atliko apeliacinės instancijos teismas, dėl to nepagrįstai laiko jį nelogišku ir prieštaraujančiu kasacinio teismo praktikai. Nors panašiose vakarinio aplinkkelio žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams bylose vertės pokytis nebuvo priteisiamas nurodant, kad savininkai žemės sklypus iki jų paėmimo galėjo naudoti pagal tikslinę paskirtį, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokie išaiškinimai pateikti bylose, kuriose visuomenės poreikiams buvo paimami žemės ūkio paskirties žemės sklypai, kuriuos savininkai objektyviai gali naudoti pagal tiesioginę jų paskirtį. Tuo tarpu sau priklausančio žemės sklypo pagal tikslinę jo naudojimo paskirtį, neturint galimybės jame statyti statinių, ieškovai negalėjo naudoti, be to, kiekvienu konkrečiu atveju yra atliekamas individualus įvertinimas.

Konstitucinis teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą turtą principas reikalauja, kad savininkui ne tik būtų išmokėta prarandamo turto vertę atitinkanti kompensacija, bet ir turto paėmimas būtų atliktas be nepagrįsto uždelsimo. Tad konkretaus procedūros atlikimo termino neįtvirtinimas įstatyme nesuteikia teisės atsakovei procedūrą atlikti bet kokiu terminu ar jį vilkinti be jokių neigiamų pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo imtasi operatyvių ir efektyvių priemonių bei veiksmų ieškovų turtui paimti. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad toks ilgas terminas buvo objektyviai reikalingas žemės sklypo paėmimo procedūrai atlikti. Ieškovai yra silpnesnioji ginčo šalis, iš esmės negalinti daryti jokios įtakos žemės sklypo paėmimo procedūrai, o tokios procedūros trukmė išimtinai priklauso nuo atsakovės. Atsakovė negali remtis kitų bylų, kuriose ieškovai nedalyvavo, sprendimų išvadomis. Be to, negalima sutikti su teiginiu, kad ieškovų padėtis, lyginant su kitų buvusių sklypų savininkų, tampa kur kas geresnė, kitose bylose tokios kompensacijos dažniausiai buvo nepriteisiamos dėl to, kad turto savininkai galėjo naudoti žemės ūkio paskirties sklypus pagal jų tiesioginę paskirtį, todėl procedūros vilkinimas nesudarė prielaidų papildomam kompensavimui.

Negalima sutikti su atsakovės teiginiais, kad ieškovai, įsigydami žemės sklypą, žinojo apie būsimą turto paėmimą visuomenės poreikiams ir siekė pasipelnyti. Ieškovų lūkesčiai įsigyjant žemės sklypą buvo susiję su jo panaudojimu gyvenamosios ir infrastruktūros paskirties pastatų statybai, priešingu atveju būtų sunkiai paaiškinamos jų išlaidos paskirčiai pakeisti. Jokių apribojimų nei keičiant paskirtį, nei atidalijant sklypą nebuvo, sprendimai, kuriais paskirtis pakeista, nepanaikinti ir yra galiojantys bei sukeliantys teisinių pasekmių. Atsakovė, pati ilgą laiką neapsisprendusi dėl aplinkkelio tiesimo būtinumo ir laiko bei neprieštaraudama žemės sklypų, patenkančių į aplinkkelio vietą, paskirties keitimui, negali kaltinti sklypų savininkų tariamu siekiu pasipelnyti, ypač atsižvelgiant į tai, jog ieškovai neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nė vienas sklypo paskirties pakeitimas nebuvo pripažintas neteisėtu.

Atsakovės teiginiai, kad byloje nepagrįstai priteistos procesinės palūkanos, prieštarauja teismų suformuotai nuosekliai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai bylose dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams: tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-15-196/2015, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NzgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-478/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-478/2014">3K-7-478/2014</a> konstatavo, jog tokių palūkanų taikymas yra neatsiejamas nuo turto paėmimo proceso metu taikomo teisingo atlyginimo konstitucinio principo, kuris reikalauja, kad turto savininkas ne tik gautų paimamo turto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet ir kompensacija būtų išmokama kaip įmanoma greičiau, o bet koks kompensacijos išmokėjimo vilkinimas daro žalą savininkui, kuris praranda turimą nuosavybę ir už ją gautinų lėšų negali panaudoti savo tikslams. Teismas atitinkamai motyvavo palūkanų skaičiavimo pradžios pasirinkimą atsižvelgdamas į ginčo specifiškumą, be to, tai, kad palūkanos skaičiuojamos ne nuo proceso pradžios, lengvina atsakovės padėtį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą dydžio nustatymo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2003 m. kovo 4 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimus); teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę; įstatymu nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kaip ir kokia tvarka savininkui bus atlyginama; nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimus).

CK 4.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant. CK 4.100 straipsnyje įtvirtinta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis); daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina (2 dalis). Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, tvarka ir atlyginimas reglamentuojami Žemės įstatyme, kurio 47 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi sprendinio paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną – 2014 m. rugpjūčio 22 d.), be kita ko, nustatyta, kad: paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, taikant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, o turto vertinimo metodas parenkamas atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus kriterijus.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje yra konstatuota, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas (Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis) turi nustatyti teisingą bendrojo visuomenės intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų pagrindinių asmens teisių apsaugai, pusiausvyrą. Turi egzistuoti pagrįstas naudojamų priemonių ir priemone (kurią taikant atimamas asmens turtas) siekiamo tikslo proporcingumo ryšys (žr. 2012 m. spalio 25 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Vistinš ir Perepjolkins prieš Latviją, peticijos Nr. 71243/01, par. 108; 2006 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97, par. 93). Kompensavimo sąlygos yra reikšmingos vertinant, ar skundžiama priemonė užtikrino reikiamą teisingą pusiausvyrą ir visų pirma – ar neuždėjo pareiškėjams neproporcingos naštos. EŽTT yra pripažinęs, kad turto paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su jo verte, paprastai lemia neproporcingą apribojimą. Daugeliu teisėto nusavinimo atvejų, tokių kaip žemės paėmimas keliams tiesti ar kitais viešojo intereso tikslais, tik visos kompensacijos sumokėjimas gali būti laikomas pagrįstai susijusiu su turto verte (žr. 2002 m. lapkričio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Former King of Greece ir kiti prieš Graikiją (teisingas atlyginimas), peticijos Nr. 25701/94, par. 78; mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 1999 m. kovo 25 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Papachelas prieš Graikiją, peticijos Nr. 31423/96, par. 48; 2003 m. liepos 10 d. sprendimo byloje Efstathiou ir Michailidis & Co. Motel Amerika prieš Graikiją, peticijos Nr. 55794/00, par. 26). Tais atvejais, kai asmens turtas buvo nusavintas, turi būti nustatyta procedūra, užtikrinanti visa apimantį ekspropriacijos padarinių įvertinimą, įskaitant kompensacijos sumos, derančios su nusavinto turto verte, priteisimą, asmenų, turinčių teisę į kompensaciją, nustatymą ir bet kokių kitų su nusavinimu susijusių klausimų išsprendimą. Kompensacijos suma paprastai turi būti apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną (žr. 2009 m. gruodžio 22 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Guiso-Gallisay prieš Italiją (teisingas atlyginimas), peticijos Nr. 58858/00, par. 94–95; Vistiņš ir Perepjolkins, par. 111). Vis dėlto Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į visišką kompensaciją visais atvejais (žr. 2004 m. birželio 22 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Broniowski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 31443/96, par. 182; Vistiņš ir Perepjolkins, par. 112), visiškos kompensacijos stoka gali būti pateisinama tik išskirtiniais atvejais (žr. Former King of Greece ir kiti (dėl esmės), par. 89). Teisėti viešojo intereso tikslai, pavyzdžiui, kurių siekiama ekonomikos reformos priemonėmis ar priemonėmis, skirtomis didesniam socialiniam teisingumui pasiekti, gali pateisinti mažesnės negu rinkos vertės kompensavimą (žr. 1986 m. vasario 21 d. sprendimo byloje James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 8793/79, par. 54); tokiais atvejais kompensacija nebūtinai turi atspindėti visą nusavinamo turto vertę. Iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį pateisinamą ne visos paimamo turto vertės kompensavimą (vis dėlto disproporcija negali būti pernelyg didelė) gali nulemti įvairios aplinkybės, pavyzdžiui, turto pobūdis (neįmanoma objektyviai nustatyti tikrosios turto vertės dėl valstybei priklausančių išimtinių pirkimo teisių ir pan.), asmens investicijų, susijusių su paimamu turtu, nebuvimas ir kt. (žr., pvz., cituotą Vistiņš ir Perepjolkins).

Kasacinis teismas, savo jurisprudencijoje aiškindamas Žemės įstatymo normas, yra išaiškinęs, kad visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatytina sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną; Konstitucija ir kiti teisės aktai įtvirtina teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principą, kuris reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; toks praradimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams (nustatant sklypo vertę pagal jo parametrus, buvusius iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2012; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NzgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-478/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-478/2014">3K-7-478/2014</a>).

Kasacinis teismas 2016 m. balandžio 8 d. nutartyje šioje byloje (Nr. 3K-3-180-684/2016) taip pat yra išaiškinęs, kad, nustatant žemės sklypo vertę sprendimo jį paimti priėmimo dieną, kartu turi būti nustatytas ir kainų pokytis. Šios normos taikymas, atsižvelgiant į įvykusius kainos pokyčius, sudaro realias prielaidas įgyvendinti teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą principą, suteikiant savininkui galimybę įsigyti analogišką nusavintajam žemės sklypą. Be pagrindo išmokamas didesnis atlyginimas, nei reikia analogiškam sklypui įsigyti, nėra teisingas, nes sudaro galimybes paimamo sklypo savininkui nepagrįstai praturtėti visuomenės sąskaita.

Nagrinėjamoje byloje keliamas teisės klausimas, kaip turėtų būti aiškinamas šios nutarties 34 punkte minimas kainų pokytis, į kurį būtina atsižvelgti nustatant žemės sklypo vertę sprendimo ją paimti visuomenės poreikiams priėmimo dieną. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, nustatydamas ieškovams priteistiną atlyginimą už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą, prie nustatytos sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dieną vertės pridėjo pinigų sumą, kuria sklypo vertė sumažėjo nuo įrašo apie žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimo viešame registre dienos (2008 m. balandžio 8 d.) iki sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos (2014 m. rugpjūčio 22 d.). Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad toks ginčo žemės sklypo vertės nustatymas lėmė, jog ieškovams buvo sudaryta galimybė nepagrįstai praturtėti visuomenės sąskaita, nes realiai teismas priteisė žemės sklypo vertę, buvusią 2008 m. balandžio 8 d. Teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo argumentais iš dalies sutinka.

Kaip jau buvo minėta šios nutarties 31 ir 33 punktuose, visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatytina sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dieną, o paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą. Be to, savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto, kuris siejamas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams.

Pažymėtina, kad kai žemės savininkas nesusitaria su prašymą pateikusia institucija dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę būdo ir dydžio, būtent institucijos priimamame sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams turi būti nustatyta paimamo žemės sklypo vertė, nurodyta kompensacija pinigais; šis sprendimas registruojamas Nekilnojamojo turto registre; per 3 mėnesius nuo tokio sprendimo priėmimo dienos institucija, pateikusi prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, turi kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo (Žemės įstatymo 46 straipsnio 5, 9 dalys, 47 straipsnio 3 dalis, 2006 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. X-982 redakcija). Institucijos priimtas sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams nėra formalus aktas, jis pratęsia sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą sukeltų teisinių pasekmių galiojimą laiko atžvilgiu ir sukelia naujų, be to, konkretus žemės sklypo įvertinimas ir atlyginimo (kompensacijos) pinigais siūlymas yra privalomi jo turinio elementai, kurių atitiktį teisės aktų reikalavimams patikrina ginčą dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžio nustatymo nagrinėjantis teismas, tikrindamas, ar nustatytas atlyginimas teisingas, lygiavertis paimamai nuosavybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NzgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-478/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-478/2014">3K-7-478/2014</a>).

Praktikoje gali susidaryti situacija, kai nuo sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos iki teismo sprendimo dėl kompensacijos už visuomenės poreikiams paimto žemės sklypą dydžio nustatymo dienos praeina tam tikras laiko tarpas, per kurį rinkos situacija ir atitinkamai žemės sklypo vertė gali pasikeisti. Tai gali lemti, jog teismo sprendimo dėl kompensacijos dydžio nustatymo dieną asmuo nebegalės nusipirkti analogiško paimtajam žemės sklypo dėl to, kad tokio teismo sprendimo priėmimo dieną sklypo kaina bus kitokia, nei buvo sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dieną.

Jeigu susidarytų šios nutarties 38 punkte aptarta situacija ir kompensacijos pagal sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos vertę teismo sprendimo dėl žemės sklypo vertės nustatymo dieną nebeužtektų analogiškam paimtajam sklypui įsigyti, būtų pažeistas pamatinis principas – kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei (šios nutarties 30 ir 32 punktai).

Atitinkamai, kadangi kompensacija nustatoma pagal paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo vertę, buvusią sprendimo jį paimti visuomenės poreikiams priėmimo dieną, atsižvelgiant į jo vertės pokytį iki teismo sprendimo dėl žemės sklypo vertės nustatymo priėmimo dienos, kompensacijos išmokėjimui paprastai neturėtų turėti reikšmės aplinkybė, kokia buvo žemės sklypo vertė iki sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau aptartais argumentais, vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: nustatant žemės sklypo vertę sprendimo jį paimti visuomenės poreikiams priėmimo dieną, kartu turi būti atsižvelgiama į kainų pokytį per laikotarpį nuo sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos iki teismo sprendimo nustatyti žemės sklypo vertę priėmimo dienos.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi netinkamai nustatė žemės sklypo kainos pokyčio laikotarpį, netinkamai nustatydamas jo pradžią ir pabaigą, dėl to, nustatydamas atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą dydį, prie nustatytos sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dieną vertės pridėdamas pinigų sumą, kuria sklypas nuvertėjo nuo įrašo apie žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimo viešame registre dienos iki sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos, realiai nustatė tokią žemės sklypo vertę, kokia buvo įrašo apie žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimo viešame registre padarymo dieną, kuri gerokai viršija jo vertę sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dieną, ir taip sudarė prielaidą pažeisti teisingo atlyginimo principą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl 910 666,66 Eur kompensacijos dėl sklypo verčių pokyčio priteisimo naikintina. Šalys byloje neįrodinėjo ir neteigė, kad žemės sklypo vertė teismo sprendimo nustatyti žemės sklypo vertę priėmimo dieną pasikeitė, palyginus ją su sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos momentu, todėl kainos pokyčio kriterijus nagrinėjamoje byloje vertintinas kaip neturintis įtakos ieškovų paimto žemės sklypo vertei.

Kartu teisėjų kolegija išaiškina, kad teismo sprendimu nustatomas atlyginimo už paimtą visuomenės poreikiams žemę dydis neapima galimų paimamo žemės sklypo visuomenės poreikiams savininkų nuostolių, patiriamų dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų nulemto negalėjimo naudoti paimamo žemės sklypo pagal jo tikslinę naudojimo paskirtį, taip pat dėl užsitęsusio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams proceso. Todėl nustačius paimamo žemės sklypo vertę ir išmokėtinos kompensacijos dydį, paimamo žemės sklypo savininkams išlieka teisė reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo CK nustatyta tvarka iš žemės paėmimą visuomenės poreikiams neteisėtai vilkinusių institucijų. Nagrinėjamoje byloje ieškovų patirti nuostoliai dėl užsitęsusios žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros nebuvo kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija dėl ieškovų galimai patirtų nuostolių nepasisako.

Dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2010">3K-3-206/2010</a>; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-269/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-269/2012">3K-3-269/2012</a>; kt.).

Kasacinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-139/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-139/2010">3K-3-139/2010</a>; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-177/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-177/2011">3K-3-177/2011</a>).

Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDgtMjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-308-248/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-308-248/2016">3K-3-308-248/2016</a>, 19 punktas). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDgtMjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-308-248/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-308-248/2016">3K-3-308-248/2016</a>, 21 punktas; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Ny05NjkvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-87-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-87-969/2017">3K-3-87-969/2017</a>, 48 punktas).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas, spręsdamas dėl žemės sklypo vertės, įvertino abi teismo ekspertų išvadas kitų byloje surinktų įrodymų kontekste ir kartu su jais ir nepažeisdamas aptartų taisyklių pripažino labiau įtikinama pakartotinę ekspertizę atlikusio eksperto K. Kumpino išvadą bei joje nustatytą žemės sklypo vertę: teismas konstatavo, kad ekspertės I. Krikščiūnienės išvada apie sklypo vertę prieštarauja kitiems byloje esantiems rašytiniams duomenims apie to sklypo vertę, o labai didelis sklypo verčių skirtumas tiek lyginant byloje atliktų teismo ekspertizių išvadas, tiek ir lyginant tas išvadas su duomenimis kituose byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose negali būti paaiškinamas vien galimais įprastais verčių (kainų) pokyčiais rinkoje; ekspertas K. Kumpinas išsamiai paaiškino pakartotinės ekspertizės metu padarytas išvadas, ekspertinio tyrimo eigą, naudotus vertinimo metodus, argumentavo palyginamųjų vertinimo objektų pasirinkimą, atlikto tyrimo eigos ir objektų atitiktį teisiniam reguliavimui, taip pat išdėstė aplinkybes, lėmusias susidariusią situaciją, kai ekspertės I. Krikščiūnienės ekspertinio tyrimo išvados esmingai skiriasi ne tik nuo pakartotinės ekspertizės išvadų, bet ir nuo kitų byloje esančių rašytinių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl žemės sklypo vertės, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

Atsakovė, kasaciniu skundu nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi atsakovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatyta kita žemės sklypo vertė, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, atsakovei nenurodant kitų teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimų ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimų, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumu. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė nepagrindė savo teiginių, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė žemės sklypo vertę, o bylos medžiaga patvirtina, kad teismas rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo už kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą neišmokėjimą nustatytu laiku

Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad su ieškovais nėra susaistyta jokia civiline prievole, o žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra priklauso viešosios teisės reguliavimo sričiai ir valstybė veikia ne kaip civilinės prievolės šalis, o juo labiau negali būti laikoma praleidusia kokį nors terminą tariamai prievolei įvykdyti, todėl nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomos CK 6.210 ir 6.261 straipsnių normos dėl palūkanų skaičiavimo. Taip pat atsakovė nesutinka su palūkanų skaičiavimo momento pradžia, kurią pritaikė apeliacinės instancijos teismas. Tokie kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

Pasisakydama dėl šių kasacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas savo jurisprudencijoje laikosi pozicijos, jog savininkui turi būti suteikta tikra, visiška ir greita kompensacija, mokama pinigais, atitinkanti realiai nusavinto turto kainą ir išmokėta be nepagrįsto delsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-959/2002). Pažymėtina, kad EŽTT jurisprudencijoje, priteisiant teisingą atlyginimą su nusavinimu susijusiose bylose, yra konstatuota, jog kompensacijos adekvatumas sumažėtų, jeigu ji būtų išmokama neatsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galinčias sumažinti jos vertę, pavyzdžiui, neatsižvelgiant į praėjusį ilgą laiko tarpą (žr. 2006 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97; 2012 m. spalio 25 d. Didžiosios kolegijos sprendimą byloje Vistinš ir Perepjolkins prieš Latviją, peticijos Nr. 71243/01).

Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad, asmeniui ilgą laiką negavus jam už paimtą žemės sklypą priklausančios piniginės kompensacijos (ar jos dalies), šios jo nenaudojamos lėšos nuvertėjo, taip pat negalėjo jam generuoti papildomų pajamų, todėl, vadovaujantis bendraisiais teisės principais ir pagal analogiją taikant CK 6.210 straipsnio 1 dalį, tokiam asmeniui kaip teisingo atlyginimo dalis pripažintina teisė į 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo neišmokėtos piniginės kompensacijos dalies (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NzgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-478/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-478/2014">3K-7-478/2014</a>; 2017 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-690/2017 33 punktą).

Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Kasacinis teismas yra pripažinęs, kad sprendimą paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmusiai institucijai laiku nesumokėjus tinkamo dydžio kompensacijos, atsiranda pagrindas paimamo žemės sklypo savininkui reikalauti palūkanų iš šios institucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-690/2017, 37 punktas). Aplinkybė, kad teisingo atlyginimo dydis buvo nustatytas tik teismui priimant galutinį sprendimą, nekeičia fakto, jog atsakovė, paėmusi žemės sklypą visuomenės poreikiams, pažeidė savo pareigą teisingai atlyginti ieškovams, ir pati savaime negali panaikinti jos pareigos kompensuoti paimamo žemės sklypo savininkui už šio galimybių naudotis jam priklausančiomis lėšomis bei iš to gauti papildomų pajamų apribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-690/2017, 39 punktas).

Taigi, aptarta nuosekli kasacinio teismo praktika patvirtina, kad visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo savininkas turi teisę į procesines palūkanas nuo laiku nesumokėtos sumos, skaičiuotinas nuo sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos. Teisėjų kolegija, pritardama šiai praktikai ir ją plėtodama, papildomai nurodo, kad tokios procesinės palūkanos sudaro pagrindą užtikrinti teisingą kompensavimą už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą.

Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė ieškovams iš atsakovo 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo sprendimo paimti visuomenės poreikiams ieškovų žemės sklypą priėmimo (2014 m. rugpjūčio 22 d.) iki visiško kompensacijos ieškovams sumokėjimo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija mažina ieškovams priteistiną kompensaciją iki 410 253,94 Eur (1 366 000 Eur – 955 746,06 Eur jau išmokėta kompensacijos dalis), palūkanos skaičiuotinos būtent nuo 410 253,94 Eur sumos.

Dėl procesinės bylos baigties

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 22 d. nutarties dalis dėl atlyginimo ieškovams už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą dydžio nustatymo, priteistinos kompensacijos keistina mažinant nustatytą atlyginimo dydį iki 1 366 000 Eur, o priteistiną kompensaciją – iki 410 253,94 Eur, atitinkamai priteistos procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo 410 253,94 Eur sumos, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos; kita Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 22 d. nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 2 punktas).

Dėl prašymo priimti naujus įrodymus

Ieškovai kasaciniam teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos dokumentus, susijusius su ekspertės I. Krikščiūnienės vertinimu, tačiau pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame teisme neleidžiama remtis naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija atsisako pridėti prie bylos ieškovų pateiktus dokumentus ir jų nevertina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas V. B. sumokėjo 5764,89 Eur žyminio mokesčio už ieškinį, patyrė 5187,96 Eur išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme, 232,42 Eur sumokėjo už teismo ekspertizę bei teismo eksperto dalyvavimą teismo posėdyje; ieškovas V. G. sumokėjo 5764,89 Eur žyminio mokesčio už ieškinį, patyrė 4952,50 Eur išlaidų advokato pagalbai, 232,42 Eur sumokėjo už teismo ekspertizę bei teismo eksperto dalyvavimą teismo posėdyje.

Atsižvelgiant į tai, kad galutinai išsprendus šalių ginčą tenkinama 39 procentai ieškinio reikalavimų (1 366 000 Eur / 3 506 899,33 Eur), tai iš atsakovės ieškovui V. B. priteistina 4356,86 Eur, o ieškovui V. G. – 4265,15 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovas V. B. sumokėjo 41,42 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 2200 Eur už ekspertizės atlikimą, ieškovas V. G. – 2200 Eur už ekspertizės atlikimą, atsakovė – 1500 Eur už ekspertizės atlikimą. Atsižvelgiant į tai, kad galutinai išsprendus šalių ginčą tenkinama 59 procentai atsakovės apeliacinio skundo reikalavimo ((3 353 510,19 Eur – 1 366 000 Eur)/3 353 510,19 Eur), tai iš atsakovės ieškovui V. B. priteistina 913,01 Eur, o ieškovui V. G. – 896,14 Eur, iš visų ieškovų lygiomis dalimis atsakovei – 889 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Atsakovei buvo atidėtas 12 555 Eur žyminio mokesčio už pirmąjį kasacinį skundą mokėjimas (CPK 84 straipsnis), už antrą kasacinį skundą atsakovė sumokėjo 10 882 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad galutinai išsprendus šalių ginčą tenkinama 45 procentai atsakovės kasacinio skundo reikalavimo ((3 353 510,19 Eur – 1 366 000 Eur)/2 032 666,66 Eur), iš visų ieškovų valstybei lygiomis dalimis priteistina 5624,84 Eur žyminio mokesčio už pirmąjį kasacinį skundą dalis, iš atsakovės valstybei priteistina 6930,16 Eur žyminio mokesčio už pirmąjį kasacinį skundą dalis, iš visų ieškovų atsakovei lygiomis dalimis priteistina 4875,31 Eur žyminio mokesčio už antrąjį kasacinį skundą dalis.

Bylos nagrinėjimo pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose metu buvo patirta 49,76 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį iš atsakovės valstybei priteistina 27,47 Eur dokumentų įteikimo išlaidų dalis, iš ieškovų – lygiomis dalimis 22,29 Eur dokumentų įteikimo išlaidų dalis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 ir 96 straipsniai).

Iš viso iš atsakovės ieškovui V. B. priteistina 5269,87 Eur; ieškovui V. G. – 5161,29 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; iš visų ieškovų lygiomis dalimis atsakovei – 5764,31 Eur (po 1441,08 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei iš visų ieškovų lygiomis dalimis priteistina 5647,13 Eur (po 1411,78 Eur), iš atsakovės – 6957,63 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 22 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Nustatyti, kad atlyginimo ieškovams V. B. (duomenys neskelbtini), Z. B. (duomenys neskelbtini), V. G. (duomenys neskelbtini) ir O. G. (duomenys neskelbtini) už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą Vilniaus m. sav., Pašilaičių k., (duomenys neskelbtini), dydis yra 1 366 000 Eur.

Priteisti V. B. (duomenys neskelbtini), Z. B. (duomenys neskelbtini), V. G. (duomenys neskelbtini) ir O. G. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 410 253,94 Eur (po 102 563,48 Eur kiekvienam ieškovui) kompensaciją pinigais už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą Vilniaus m. sav., Pašilaičių k., (duomenys neskelbtini), iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061).

Priteisti V. B. (duomenys neskelbtini), Z. B. (duomenys neskelbtini), V. G(duomenys neskelbtini) ir O. G. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (po 102 563,48 Eur kiekvienam ieškovui) nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061).

Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Priteisti ieškovui V. B. (duomenys neskelbtini) 5269,87 Eur (penkis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt devynis Eur 87 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061).

Priteisti ieškovui V. G. (duomenys neskelbtini) 5161,29 Eur (penkis tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt vieną Eur 29 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061).

Priteisti atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (j. a. k. 188710061) po 1441,08 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt vieną Eur 8 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš ieškovų V. B. (duomenys neskelbtini), Z. B. (duomenys neskelbtini), V. G. (duomenys neskelbtini) ir O. G. (duomenys neskelbtini).

Priteisti valstybei 6957,63 Eur (šešis tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt septynis Eur 63 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, atlyginimo iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061) (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei po 1411,78 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, iš ieškovų V. B. (duomenys neskelbtini), Z. B. (duomenys neskelbtini), V. G. (duomenys neskelbtini) ir O. G. (duomenys neskelbtini) (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Andžej Maciejevski

Rimvydas Norkus