Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-326-1075/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02076-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.13; 3.3.1.18.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“, uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Arms“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“, uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Arms“ ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ ieškinį atsakovui Z. V. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovės UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ pareiškė teisme netiesioginį ieškinį, prašydamos priteisti bankrutavusiai UAB „FF lizingas“ (toliau – ir bankrutavusi bendrovė) iš atsakovo 630 860,11 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (toliau – procesinės palūkanos).

Pirmosios instancijos teisme vėliau pateiktas modifikuotas ieškinys, šiuo ieškiniu į bylos procesą bendraieškio procesiniu statusu įstojo bankrutavusi bendrovė, atstovaujama savo bankroto administratorės UAB „Admivita“.

Ieškovės nurodė, kad ieškiniu reikalaujamą atlyginti žalą sudaro:

83 240,64 Eur delspinigiai ir vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos už uždelstą atsiskaityti su darbuotojais, t. y. bankrutavusios bendrovės pirmosios eilės kreditoriais, laiką;

5786,42 Eur delspinigiai už bankrutavusios bendrovės laiku nesumokėtus mokesčius;

491 557,61 Eur (1 697 250,10 Lt) žala pagal 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartį, sudarytą tarp bankrutavusios bendrovės ir AB DNB banko (dabar – AB „Luminor Bank“; sutarties pasirašymo momentu – AB DnB NORD bankas);

50 275,45 Eur (173 591,06 Lt) žala pagal 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, sudarytą tarp bankrutavusios bendrovės ir AB „GVK“.

Ieškinio reikalavimo daliai, įvardytai šios nutarties 4.1 punkte, pagrįsti nurodyta, jog atsakovas, kaip bankrutavusios bendrovės vadovas, neužtikrino to, kad darbuotojams būtų laiku mokamas darbo užmokestis ir kitos išmokos, susijusios su darbo teisiniais santykiais. Taip bankrutavusi bendrovė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė žalą (darbuotojams mokėtinų delspinigių ir kompensacijų už uždelstą atsiskaityti laiką forma). Ieškovės papildomai pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu darbo užmokestis darbuotojams nebuvo laiku mokamas dėl bankrutavusios bendrovės nemokumo, atsakomybė vis vien tenka atsakovui, nes jis turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau neįvykdė šios pareigos.

Ieškinio reikalavimo daliai, įvardytai šios nutarties 4.2 punkte, pagrįsti nurodyta, kad atsakovas taip pat buvo asmeniškai atsakingas už visų bankrutavusios bendrovės mokesčių ir įmokų nustatytu laiku mokėjimą. Atsakovas nevykdė įstatymais nustatytų mokestinių prievolių, todėl privalo atlyginti žalą, pasireiškusią delspinigiais, kurie apskaičiuoti už mokestines nepriemokas.

Ieškinio reikalavimo daliai, įvardytai šios nutarties 4.3 punkte, pagrįsti nurodyta, jog bankrutavusi bendrovė 2007 m. gruodžio 10 d. sutartimi įsipareigojo atsakyti AB DNB bankui visu savo turtu, jeigu skolininkė UAB „Prie vingio“ neįvykdys savo prievolių pagal su AB DNB banku 2005 m. lapkričio 30 d. sudarytą kreditavimo sutartį, arba jas įvykdys netinkamai. Ieškovių vertinimu, joks sąžiningas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutarties, nes, sudarant šią sutartį, jau buvo žinoma, kad UAB „Prie vingio“ nėra pajėgi vykdyti bankui savo prievolių ir kad dėl šios sutarties sudarymo bankrutavusi bendrovė patirs žalą. UAB „Prie vingio“ negrąžino AB DNB bankui 182 876,38 Eur (631 435,57 Lt) kredito dalies. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtino AB DNB banko 491 557,61 Eur (1 697 250,10 Lt) finansinį reikalavimą, kurį sudaro 182 876,38 Eur (631 435,57 Lt) negrąžinta kredito dalis ir 308 681,22 Eur (1 065 814,53 Lt) palūkanos bei delspinigiai.

Ieškinio reikalavimo daliai, įvardytai šios nutarties 4.4 punkte, pagrįsti nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 10 d. nutartimi patvirtino AB „GVK“ 50 275,45 Eur (173 591,06 Lt) finansinį reikalavimą, kurį sudaro 42 977,51 Eur (148 392,75 Lt) skola ir 7297,94 Eur (25 198,31 Lt) delspinigiai. Šio finansinio reikalavimo pagrindas – 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis, sudaryta tarp AB „GVK“ ir bankrutavusios bendrovės. AB „GVK“ šia sutartimi perleido bankrutavusiai bendrovei 43 411,94 Eur (149 892,75 Lt) reikalavimo teisę į UAB „Prie vingio“, t. y. bankrutavusi bendrovė aptariama sutartimi įsigijo už nominalią vertę reikalavimo teisę į prievolių bankui nevykdantį ūkio subjektą, už kurį jau buvo laidavusi tam pačiam bankui. Sudarant 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, buvo akivaizdu, kad UAB „Prie vingio“ negalės įvykdyti savo įsipareigojimų, todėl joks sąžiningas, protingas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs tokios sutarties. Dėl šios priežasties iš atsakovo taip pat priteistinas žalos atlyginimas, atitinkantis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi patvirtinto AB „GVK“ finansinio reikalavimo dydį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies: priteisė bankrutavusiai bendrovei iš atsakovo 619 003,28 Eur žalos atlyginimą ir procesines palūkanas; atmetė kitą ieškinio dalį.

Teismas pažymėjo, kad darbdavio pareigą mokėti darbo užmokestį nustato tiek viešosios teisės normos, tiek vidiniai įmonės dokumentai bei darbo sutartys. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės vadovas organizuoja kasdienę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, o ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Vadinasi, bendrovės vadovas yra asmeniškai atsakingas už darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų darbuotojams laiku mokėjimą. Atsakovas, laiku nemokėdamas darbo užmokesčio arba mokėdamas ne visą darbo užmokestį, dėl ko darbuotojų naudai vėliau buvo priskaičiuoti delspinigiai bei vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką, atliko neteisėtus veiksmus, todėl jam kyla pareiga atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalis). Teismas, įvertinęs bylos faktinius duomenis, nustatė, kad bendra delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijų už uždelstą atsiskaityti laiką suma yra 71 383,81 Eur, ir todėl ieškinio reikalavimo dalį, įvardytą šios nutarties 4.1 punkte, tenkino iš dalies.

Teismas nurodė, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad atsakovas, būdamas bankrutavusios bendrovės vadovas, nevykdė įstatymais nustatytų mokestinių prievolių ir laiku nemokėjo mokesčių, valstybės nustatytų rinkliavų, todėl privalo atlyginti žalą, kurią sudaro 5786,42 Eur delspinigiai, apskaičiuoti už mokestines nepriemokas.

Teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimo dalies, įvardytos šios nutarties 4.3 punkte, pagrįstumo klausimą, pritarė ieškovių argumentams, kad sąžiningas, protingas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutarties, nes akivaizdu, jog ši sutartis negalėjo duoti bankrutavusiai bendrovei naudos. Teismas pažymėjo, kad laidavimo sutartis buvo neatlygintinė, o tai, teismo vertinimu, iš esmės prieštarauja juridinio asmens, teikiančio finansinės nuomos paslaugas ir siekiančio pelno, veiklos tikslams. Atsakovas neneigė, kad jam buvo suprantama laidavimo sutarties esmė, be to, atsakovui, sudarant 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartį, neabejotinai buvo žinoma, kad UAB „Prie vingio“ yra neįvykdžiusi AB DNB bankui savo įsipareigojimų pagal 2005 m. lapkričio 25 d. sutartį. Teismo vertinimu, joks sąžiningas, protingas ir rūpestingas įmonės vadovas nebūtų prisiėmęs tokios apimties įsipareigojimų, žinodamas, kad asmuo, už kurį laiduojama, negali įvykdyti kreditoriams savo prievolių ir kad, laiduotojui įvykdžius prievolę už skolininką, nebus jokių galimybių atgauti iš skolininko bent dalį sumokėtos sumos. Teismas sprendė, kad laidavimo sandorio sudarymas pažeidė juridinio asmens veiklos tikslus, o atsakovo elgesys prisiimant bendrovės vardu nepamatuotai didelę riziką neatitiko atsakingo vadovo elgesio standartų. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad atsakovas privalo atlyginti 491 557,60 Eur (1 697 250,10 Lt) žalą, kurią bankrutavusi bendrovė patyrė dėl jo neteisėtų veiksmų.

Teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimo dalies, įvardytos šios nutarties 4.4 punkte, pagrįstumo klausimą, pripažino, kad sąžiningas, protingas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties, nes buvo akivaizdu, jog ši sutartis negali duoti bankrutavusiai bendrovei ekonominės naudos. Bankrutavusi bendrovė šia sutartimi įsigijo reikalavimo teisę į bankui prievolių nevykdantį ūkio subjektą, už kurį ji laidavo AB DNB bankui pagal 2007 m. gruodžio 10 d. sutartį. Teismas nurodė, jog atsakovui buvo žinoma ta aplinkybė, kad UAB „Prie vingio“ turėjo finansinių sunkumų, be to, pažymėjo, kad 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartis buvo visiškai nebūdinga bankrutavusios bendrovės įprastai ūkinei komercinei veiklai. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad atsakovas privalo atlyginti 50 275,45 Eur žalą, kuri atsirado dėl jo neteisėtų veiksmų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. vasario 2 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas ieškinio reikalavimo dalies, įvardytos šios nutarties 4.1 punkte, pagrįstumo klausimas, konstatavo, jog nepagrįsta teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatų, susijusių su pareiga mokėti darbuotojams darbo užmokestį ir kitais su darbo santykiais susijusias išmokas, pažeidimas šiuo atveju yra pakankamas atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Kolegija pažymėjo, kad pareiga mokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas pagal įstatymą tenka darbdaviui, šiuo atveju – bankrutavusiai bendrovei. Tai, kad atsakovas, kaip vadovas, buvo atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad jis buvo asmeniškai atsakingas už darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų laiku mokėjimą, t. y. kad ši darbdavio pareiga gali būti prilyginama asmeninei atsakovo prievolei, kurią jis turėtų vykdyti savo, o ne įmonės lėšomis.

Kolegija, plėtodama pirmiau išdėstytą poziciją, nurodė, kad atsakovo kaltė dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų uždelsto mokėjimo galėtų būti konstatuota tik tada, jeigu būtų nustatyta, kad tokios išmokos darbuotojams laiku nebuvo mokamos būtent dėl atsakovo sąmoningų veiksmų, o ne kitų priežasčių. Be to, net ir konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus (pavyzdžiui, sprendimą turimomis lėšomis atsiskaityti ne su darbuotojais, o su kitais kreditoriais, pažeidžiant įstatyme nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą), teismas turi įvertinti, kiek šie neteisėti veiksmai lėmė žalos įmonei padarymą. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju nepakanka konstatuoti pareigos mokėti delspinigius už pavėluotą su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą atsiradimą, nes įmonė, atsiskaitydama su kitais kreditoriais, taip pat galėjo gauti naudos.

Kolegija pažymėjo, jog atsakovas pirmosios instancijos teisme pateikė atsikirtimus, kad bankrutavusios bendrovės veikla buvo suvaržyta beveik 7 mln. Lt (2 027 340,13 Eur) turto areštu, taikytu Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi00NC0xNjAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-44-160/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-44-160/2014">2-44-160/2014</a> pagal Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. rugpjūčio 12 d. ieškinį dėl 6 911 101,06 Lt (2 001 593,28 Eur) priteisimo, kad ne viso darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimas buvo racionalus sprendimas, nes įmonei trūko lėšų atsiskaityti su darbuotojais, o pagal kolektyvinę sutartį atleidžiamiems darbuotojams būtų tekę mokėti daug didesnes sumas nei apskaičiuoti delspinigiai. Kolegija, įvertinusi bylos faktinius duomenis, nustatė, kad didžioji delspinigių ir kompensacijų už uždelstą atsiskaityti laiką dalis susidarė 2010–2013 metais, todėl, kolegijos vertinimu, vien dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio tarp bankrutavusiai bendrovei taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir vėlavimo atsiskaityti su darbuotojais nebuvimo negali būti pripažinta pakankamai pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bankrutavusi bendrovė iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galėjo atsiskaityti su darbuotojais, nors netyrė ir nevertino, kokia konkreti skolos darbuotojams dalis galėjo būti padengta iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino, ar bankrutavusios bendrovės turto pardavimas ir atsiskaitymas su darbuotojais šiuo atveju būtų buvusi racionaliausia priemonė žvelgiant iš tolesnės veiklos perspektyvų ir turint omenyje tą aspektą, kad įmonės turimas turtas įprastai yra reikalingas jos veiklai vykdyti. Kolegijos vertinimu, šiuo aspektu svarbu tai, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad bankrutavusi bendrovė iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nemoki ir kad tolesnis jos veiklos tęsimas buvo neracionalus ir neteisėtas.

Kolegija sutiko su ieškovių teiginiais, kad tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog prievolė mokėti su darbo santykiais susijusias išmokas laiku nebuvo vykdoma dėl įmonės nemokumo, galėtų būti keliamas klausimas dėl atsakovo atsakomybės už Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatytos pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą ir jo pareigos atlyginti šiais neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Kita vertus, kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neanalizavo pirmiau įvardyto ieškinio pagrindo, todėl yra nenustatytos šiam pagrindui taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, t. y. atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentas, taip pat konkretus šios pareigos pažeidimu padarytos žalos dydis.

Kolegija tais pačiais argumentais pripažino nepagrįstomis ir pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovo civilinės atsakomybės už žalą, pasireiškusią delspinigiais, apskaičiuotais už bankrutavusios bendrovės mokestines nepriemokas (šios nutarties 4.2 punktas). Šios ieškovių reikalavimo dalies pagrįstumo klausimui išspręsti būtina nustatyti, už kokį konkretų laikotarpį susidarė ginčo delspinigių suma, kokios priežastys nulėmė mokestinių prievolių nevykdymą, be to, ar tuo metu, kai atitinkamos mokestinės prievolės nebuvo tinkamai vykdomos, egzistavo atsakovo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimo dalių, įvardytų šios nutarties 4.1–4.2 punktuose, pagrįstumo klausimus, nenustatė šiems klausimams išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl nurodytos sprendimo dalys naikintinos ir pirmiau nurodyti klausimai perduotini iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes jie dėl naujai tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio negali būti išspręsti apeliacinės instancijos teisme.

Kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas ieškinio reikalavimo dalies, įvardytos šios nutarties 4.3 punkte, pagrįstumo klausimas, pripažino pagrįstais atsakovo argumentus dėl bankrutavusios bendrovės valdybos narių įtraukimo į šios bylos procesą. Kolegija, įvertinusi bankrutavusios bendrovės (anksčiau – UAB „Parex lizingas“) valdybos 2007 m. lapkričio 27 d. posėdžio protokolą, nustatė, kad valdybos sprendimu buvo nuspręsta garantuoti ar laiduoti už UAB „Prie vingio“ prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymą AB DNB bankui. Kolegija nurodė, kad atsakovas buvo ne tik bankrutavusios bendrovės vadovas, bet ir valdybos pirmininkas, todėl nėra pagrindo spręsti, kad valdybos sprendimas dėl atitinkamo sandorio sudarymo galėtų apskritai pašalinti atsakovo civilinę atsakomybę. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar atsakovui, kaip vadovui, ir valdybai tenkanti atsakomybė yra dalinė ar solidari, jeigu dalinė – tai kokia yra atsakovui tenkanti atsakomybės dalis atsižvelgiant į jo elgesio įtaką žalai atsirasti ir jo, kaip valdybos pirmininko, statusą. Be to, šis klausimas buvo išnagrinėtas neįtraukus į bylos procesą kitų valdybos narių, balsavusių už sandorio, iš kurio kildinamas žalos atsiradimas, sudarymą, nors teismo priimtas sprendimas gali turėti įtakos šių asmenų teisėms ir pareigoms.

Kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus ir remdamasi tuo aspektu, kad tretieji asmenys negali būti įtraukiami į bylos procesą apeliacinės instancijos teisme, panaikino aptariamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir perdavė ieškinio reikalavimo dalies, įvardytos šios nutarties 4.3 punkte, pagrįstumo klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas ieškinio reikalavimo dalies, įvardytos šios nutarties 4.4 punkte, pagrįstumo klausimas, pažymėjo, jog tarp bylos faktinių duomenų yra bankrutavusios bendrovės 2010 m. gruodžio 28 d. raštas, kuriame nurodyta, kad bankrutavusi bendrovė vienašališkai įskaito 35 781,84 Eur (123 547,54 Lt) priešpriešinius vienarūšius reikalavimus su UAB „Prie vingio“. Pirmosios instancijos teismas visiškai neaptarė šio įrodymo ir atsakovo argumentų, susijusių su priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu, todėl teismo išvada, kad, sudarant 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, bankrutavusiai bendrovei padaryta 43 411,94 Eur (149 892,75 Lt) žala, negali būti pripažinta pagrįsta. Kolegija sutiko su atsakovo argumentais, kad tuo atveju, jeigu bendrovės skola vienam kreditoriui reikalavimo perleidimo sutartimi ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu yra keičiama tokio paties dydžio skola kitam kreditoriui, nėra pagrindo konstatuoti, jog bendrovei tokiais veiksmais padaroma žala, nes kreditorių pasikeitimas pats savaime nelemia bendrovės turto sumažėjimo ar įsipareigojimų padidėjimo. Galimas atsiskaitymų tvarkos pažeidimas tokiu įskaitymu nesudaro pagrindo spręsti, kad bendrovė patyrė žalą. Kolegija taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir faktinių aplinkybių, susijusių su 2010 m. gruodžio 28 d. atlikto įskaitymo pagrindu, t. y. 2008 m. rugsėjo 22 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi. Šios bylos procese nėra nustatyta, ar 2010 m. gruodžio 28 d. egzistavo bankrutavusios bendrovės 35 781,84 Eur (123 547,54 Lt) skola UAB „Prie vingio“ pagal minėtą sutartį, t. y. ar apskritai egzistavo įskaitymo pagrindas. Be to, nenustatyta, kokios netesybos už pavėluotą atsiskaitymą pagal pirmiau nurodytą žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį buvo taikomos bankrutavusiai bendrovei.

Kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatavo, kad pirmiau įvardytos faktinės aplinkybės apskritai nebuvo analizuojamos pirmosios instancijos teisme, o šių aplinkybių analizė apeliacinės instancijos teisme iš esmės reikštų šio klausimo nagrinėjimą visiškai naujais aspektais, todėl kolegija panaikino aptariamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir perdavė ieškinio reikalavimo dalies, įvardytos šios nutarties 4.4 punkte, pagrįstumo klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Ieškovės kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl bylos perdavimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-578/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-578/2013">3K-3-578/2013</a>; 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03NC00MjEvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-74-421/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-74-421/2015">3K-3-74-421/2015</a>; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDEtNjg3LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-201-687/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-201-687/2016">3K-3-201-687/2016</a>), pažeidė proceso koncentruotumo ir operatyvumo principus. Ieškovė UAB „FF lizingas“ yra likviduojama dėl bankroto, o viešasis interesas reikalauja, kad bankroto procesas būtų baigtas kuo greičiau, nes kuo ilgiau tęsiasi likvidavimo procesas, tuo didesnės yra bankroto administravimo išlaidos ir atitinkamai mažesnės kreditorių galimybės gauti savųjų finansinių reikalavimų patenkinimus. Bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui reiškia, kad bylos nagrinėjimas užsitęs dar mažiausiai kelerius metus. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, kuris sprendžia tiek fakto, tiek teisės klausimus, pats turėjo galimybę nuspręsti ir pasisakyti dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Ieškinys buvo reiškiamas keliais pagrindais, tačiau visa byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nors galutinis teismo sprendimas dėl tam tikrų reikalavimų neabejotinai galėjo būti priimtas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad atsakovas nebuvo atsakingas už darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą ir kad gali būti neatsakingas už žalą, kurią padarė nevykdydamas šios prievolės, prieštarauja ABĮ, imperatyviosioms darbo teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms, bankrutavusios bendrovės įstatams. ABĮ 19 straipsnio 8 dalies, 37 straipsnio 8 dalies ir 12 dalies 1 punkto, įstatų 7.10.1 ir 7.10.8 punktų nuostatos patvirtina, kad atsakovas, kaip bankrutavusios bendrovės vadovas, buvo asmeniškai atsakingas už bendrovės veiklą, įskaitant ir veiklą, susijusią su darbo teisiniais santykiais. Įstatymų leidėjas yra nustatęs ne tik griežtą darbo užmokesčio mokėjimo tvarką (DK 141 straipsnio 1–3 dalys, 201 straipsnio 1 dalis, 206 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 207 straipsnio 1 dalis), bet ir civilinę atsakomybę už darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimus. Tokie pažeidimai gali būti padaromi tik tyčia, todėl nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad atsakovas nemokėjo darbo užmokesčio, galimai egzistuojant pateisinančioms priežastims, ar pan. Be to, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ieškinio pagrindo dėl atsakovo, kaip vadovo, pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl šio klausimo, analizavo tiek faktines aplinkybes, tiek teisės normas, tiek kasacinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 17 d. nutartimi, peržiūrėdamas Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartį dėl UAB „FF lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, pasisakė dėl atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir dėl darbo užmokesčio darbuotojams nemokėjimo. Šia nutartimi nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę ir res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią.

Apeliacinės instancijos teismo išvados, kuriomis pasisakyta dėl pareigos vykdyti mokestines prievoles, taip pat yra nepagrįstos. Prievolės mokėti mokesčius yra įtvirtintos konkrečiuose įstatymuose. Ūkio subjekto vadovas yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis), mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis mokesčių įstatymais (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1, 2 ir 4 punktai). Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai vadovas nevykdo pareigos teisingai ir laiku apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius, taikoma civilinė, o ne materialinė atsakomybė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTgwLTM3OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-180-378/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-180-378/2017">e3K-3-180-378/2017</a>). Pareigos mokėti mokesčius ir kitas įmokas nevykdymas yra galimas tik tyčia. Jeigu mokesčiai negalėjo būti mokami dėl įmonės nemokumo, tai atsakovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Be to, aptariamu klausimu pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartyje (žr. šios nutarties 25.2 punktą).

Apeliacinės instancijos teismas, nors nutartyje tas nėra tiesiogiai nurodyta, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria išspręstas ieškinio reikalavimo dalies, įvardytos šios nutarties 4.3 punkte, pagrįstumo klausimas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, įtvirtinto pirmiau nurodytoje proceso įstatymo normoje, egzistavimo yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokį procesinį ar materialųjį suinteresuotumą šios bylos procese turi buvę bankrutavusios bendrovės valdybos nariai, be to, nenurodė, kaip konkrečiai pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo paveikta neįtrauktų į procesą asmenų teisinė padėtis. Ši aplinkybė svarbi, nes ieškovai nereiškė valdybos nariams reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas sprendimu nepaveikė šių asmenų teisinės padėties. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pats turėjo galimybę nuspręsti ir pasisakyti tiek dėl atsakovo atsakomybės rūšies, tiek dėl jo atsakomybės apimties.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kreditorių pasikeitimas ir atitinkamai priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas nereiškia žalos bankrutavusiai bendrovei padarymo, yra nepagrįsta. Tokia išvada būtų pagrįsta, jeigu kreditoriai būtų lygiaverčiai. Apeliacinės instancijos teismas, prieidamas prie pirmiau įvardytos išvados, neįvertino to, kad AB „GVK“ ir UAB „Prie vingio“ nebuvo lygiaverčiai kreditoriai ir kad, sudarius 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, bankrutavusios bendrovės įsipareigojimai padidėjo 43 411,94 Eur (149 892,75 Lt), nors galėjo ir sumažėti 35 781,84 Eur (123 547,54 Lt), jeigu būtų buvę įskaityti bankrutavusios bendrovės ir UAB „Prie vingio“ priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai.

Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:

Kasaciniame skunde klaidingai nurodyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 17 d. nutartimi nepakeitė Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties dėl UAB „FF lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas pirmiau minėta nutartimi pašalino iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus dėl visų verslo sandorių, pripažindamas, kad šių sandorių sudarymas atitiko normalią verslo riziką. Vien dėl šios priežasties konstatuotina, jog atsakovas nėra kaltas dėl sandorių, kuriais įrodinėjama jo kaltė.

Ieškovių argumentai dėl bankrutavusios bendrovės galimybės vykdyti atsiskaitymus yra klaidingi. Kasaciniame skunde nurodyti atsiskaitymai su kreditoriais buvo vykdomi ne lėšomis, o turtu ar priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymais.

Apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, pagrįstai nurodė įtraukti į šios bylos procesą buvusius bankrutavusios bendrovės valdybos narius, nes atsakovas vadovavosi jų priimtais sprendimais. Nauji dalyviai į bylos procesą gali būti įtraukti tik pirmosios instancijos teisme.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pvz., CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 ir 314 straipsniai), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės peržengti šių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, nebent egzistuoja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Pirmiau išdėstyti argumentai patvirtina, kad byla apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjama kitais aspektais, negu tas yra daroma pirmosios instancijos teisme (žr., pvz., CPK 260 ir 265 straipsnius), t. y. apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ginčo iš esmės, o patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, teisėtumą ir pagrįstumą. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismo vaidmuo ginčo išsprendimo iš esmės kontekste nėra formalus ir bylų neteisingo išsprendimo pirmosios instancijos teisme atvejais a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų) neapsiriboja konstatavimu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tačiau šiai teisei nėra būdingas absoliutumas. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas turi teisę tik išimtiniais – įstatyme numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu apibrėžtais – atvejais perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 ir 329 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismo teisės perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo išimtinumas yra akcentuojamas ir kasacinio teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-168/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-168/2008">3K-3-168/2008</a>; 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-121/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-121/2009">3K-3-121/2009</a>; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTAxLTcwMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-501-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-501-701/2015">e3K-3-501-701/2015</a>). Bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas, o byla būtų grąžinta nagrinėti iš naujo tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-287/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-287/2014">3K-3-287/2014</a>; pirmiau minėta nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTAxLTcwMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-501-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-501-701/2015">e3K-3-501-701/2015</a>).

CPK 327 straipsnis reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Be kitų šiame proceso įstatymo straipsnyje įtvirtintų atvejų, pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo egzistuoja, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pastaroji proceso įstatymo nuostata patvirtina, kad byla gali būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik tada, jeigu pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Vis dėlto šios sąlygos egzistavimo nepakanka, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų pasinaudoti savo teise aptariamu pagrindu perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – šios teisės įgyvendinimas papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo turinio, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-121/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-121/2009">3K-3-121/2009</a>; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDEtNjg3LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-201-687/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-201-687/2016">3K-3-201-687/2016</a>, 28 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje aptariamu proceso teisės klausimu taip pat pasisakyta, kad teismas sprendime pateiktas išvadas privalo motyvuoti ne tik nurodydamas atitinkamą teisės normą, bet ir išdėstydamas nustatytas aplinkybes, įrodymų vertinimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, šių reikalavimų neatitinka, jei yra tik CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pacitavimas. Toks formalus motyvavimas nėra pakankamas taikant šią teisės normą. Apeliacinės instancijos teismas turi teisinį pagrindą pats ištirti ir įvertinti neištirtas bylos aplinkybes. Konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, teismas turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kad šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-244/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-244/2011">3K-3-244/2011</a>; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTc5LTQ2OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-179-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-179-469/2016">e3K-3-179-469/2016</a>, 27 punktas).

Ieškovės skirtingais pagrindais pareiškė atsakovui keturis materialiuosius subjektinius reikalavimus: 1) reikalavimą dėl 83 240,64 Eur žalos, pasireiškusios darbuotojams mokėtinų delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijų už uždelstą atsiskaityti laiką forma, atlyginimo; 2) reikalavimą dėl 5786,42 Eur žalos, pasireiškusios delspinigių už mokestines nepriemokas forma, atlyginimo; 3) reikalavimą dėl 491 557,61 Eur žalos, kuri pasireiškė bankrutavusiai bendrovei laidavus už trečiojo asmens prievoles pagal 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartį, atlyginimo; 4) reikalavimą dėl 50 275,45 Eur žalos, kuri pasireiškė bankrutavusiai bendrovei sudarius 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, atlyginimo. Visi šie materialieji subjektiniai reikalavimai sujungti į vieną ieškinį.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu patenkino ieškinį iš dalies ir priteisė bankrutavusiai bendrovei iš atsakovo 619 003,28 Eur žalos atlyginimą. Reikalavimas dėl žalos, pasireiškusios darbuotojams mokėtinų delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijų už uždelstą atsiskaityti laiką forma, atlyginimo patenkintas iš dalies – bankrutavusiai bendrovei priteistas 71 383,81 Eur žalos atlyginimas, kiti trys reikalavimai patenkinti visiškai.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Bylos dalys pagal pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį ieškinio reikalavimus perduotos nagrinėti iš naujo, remiantis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nors apeliacinės instancijos teismas, perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir bylos dalį pagal trečiąjį ieškinio reikalavimą, expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) neįvardijo proceso teisės normos, kurios pagrindu atlieka tokį procesinį veiksmą, teismo nutarties argumentų visuma leidžia spręsti, kad CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas taikytinas ir trečiajam ieškinio reikalavimui.

Bylos dalys pagal pirmąjį ir antrąjį ieškinio reikalavimus perduotos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo iš esmės tais pačiais motyvais: apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė šių ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimams išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, t. y. nenustatė atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų – žalos dydžio, priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio bei kaltės, o aptariamų ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimai dėl naujai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio negali būti išspręsti apeliacinės instancijos teisme.

Bylos dalis pagal trečiąjį ieškinio reikalavimą perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismui motyvuojant, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar atsakovui, kaip bendrovės vadovui, ir bendrovės valdybai tenkanti atsakomybė už 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutarties sudarymą yra solidari ar dalinė, be to, šis klausimas buvo išnagrinėtas, neįtraukus į bylos nagrinėjimą kitų valdybos narių, balsavusių už pirmiau įvardyto sandorio sudarymą, o tretieji asmenys negali būti įtraukiami į bylą apeliacinės instancijos teisme.

Bylos dalis pagal ketvirtąjį ieškinio reikalavimą perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismui motyvuojant, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo argumentų, susijusių su priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu po 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo, taip pat neanalizavo aplinkybių, susijusių su 2010 m. gruodžio 28 d. įvykusio įskaitymo pagrindu, be to, nenustatė, kokio dydžio netesybos buvo taikomos bankrutavusiai bendrovei už pavėluotą atsiskaitymą, o šių aplinkybių analizė apeliacinės instancijos teisme reikštų pirmiau įvardyto ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimo nagrinėjimą visiškai naujais aspektais.

Ieškovės nesutinka su pirmiau įvardytomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Ieškovės savo kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas apskritai be pagrindo perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo: pats apeliacinės instancijos teismas, jeigu, jo vertinimu, pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės, reikšmingos ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimams išspręsti, galėjo ištirti ir įvertinti tokias faktines aplinkybes. Be to, kasaciniame skunde skyrium pateikti argumentai, kuriais reiškiamas nesutikimas su konkrečiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino atitinkamų faktinių aplinkybių, kurios yra reikšmingos atskiriems ieškinio reikalavimams išspręsti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus, pirmiausia pasisako dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų, kuriomis grindžiamas bylos dalių pagal pirmąjį ir antrąjį ieškinio reikalavimus perdavimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pagrįstumo.

Kasacinio teismo praktika dėl bendrovės vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214/2011">3K-3-214/2011</a>). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzctMjQ4LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-177-248/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-177-248/2018">3K-3-177-248/2018</a>, 41 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo civilinė atsakomybė gali kilti šiais skirtingais pagrindais: dėl vadovo veikloje įstatymu nustatytų pareigų pažeidimo, fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas apimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNzctNzAxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-177-701/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-177-701/2017">3K-7-177-701/2017</a>, 44 punktą). Kaip jau buvo nurodyta, kaltė yra būtinoji bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlyga, nepriklausomai nuo pagrindo, kuriuo yra reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kitaip tariant, bendrovės vadovas visais pirmiau įvardytais pagrindais atsako tik už savo kaltus veiksmus, tačiau, priklausomai nuo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrindo, skiriasi reikalaujama kaltės forma. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (pvz., nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą)) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (žr., pvz., pirmiau minėtą nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNzctNzAxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-177-701/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-177-701/2017">3K-7-177-701/2017</a>, 45 punktą).

Bendrovės vadovas, kaip vienasmenis valdymo organas, ex officio organizuoja kasdienę bendrovės veiklą (ABĮ 37 straipsnio 8 dalis), atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas). Šios funkcijos ir yra tos pagrindinės funkcijos, kurios identifikuoja bendrovės vadovą kaip vieną svarbiausių figūrų, dalyvaujančių juridinio asmens veikloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aptariamų funkcijų apibrėžimai rodo, kad bendrovės vadovas, kaip vienasmenis valdymo organas, turi plačius įgaliojimus bendrovės valdymo procese. Vis dėlto, kad ir kokie platūs yra bendrovės vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, įgaliojimai, nereiškia, jog šio subjekto atsakomybė yra neribota ir kartu neindividualizuota, t. y. kad jis automatiškai atsako pagal visas prievoles, kurios atsiranda kaip juridinio asmens vykdomos veiklos pasekmė. Pažymėtina, kad, sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo bendrovės vadovui klausimą, būtina identifikuoti, ar pareigos, kurių pažeidimas yra įrodinėjamas reikalaujant žalos atlyginimo, priskirtos vadovo kompetencijai, ar bendrovės vadovas pažeidė šias (jo kompetencijai priskirtas) pareigas ir ar įrodinėjama žala yra būtent bendrovės vadovui tenkančių pareigų pažeidimo pasekmė. Būtinybė individualizuoti bendrovės vadovo neteisėtus veiksmus ir tokiais veiksmais padarytą žalą yra akcentuojama ir ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje, kurioje pasisakyta, kad, sprendžiant dėl vienasmenio valdymo organo atsakomybės, turi būti individualiai nustatytas šio asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, ir būtent iš to asmens neteisėto elgesio išplaukianti žala (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

Pažymėtina, kad darbuotojams privalo būti laiku mokamas darbo užmokestis ir kitos išmokos, susijusios su darbo santykiais, – toks imperatyvus nurodymas išplaukia iš ne vienos darbo įstatymo normos (pvz., DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 93 straipsnis, 141 straipsnio 1–3 dalys, 176 straipsnio 2 dalis, 207 straipsnio 1 dalis ir kt.). Tas pats pasakytina ir apie mokestinių prievolių valstybei vykdymą (pvz., Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 punktas ir kt.). Kita vertus, prievolė laiku mokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, ir prievolė laiku mokėti mokesčius yra pačios bendrovės, kaip atitinkamai darbdavio (DK 16 straipsnis) ir mokesčių mokėtojo (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalis), prievolės. Šios prievolės, kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nėra bendrovės vadovo asmeninės prievolės, vadinasi, atsakovo civilinė atsakomybė dėl žalos, atsiradusios bendrovei nevykdant aptariamų prievolių, nėra galima vien tik vadovo veikloje įstatymu nustatytų pareigų pažeidimo pagrindu.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinė atsakomybė už bendrovės prievolių, susijusių su darbo užmokesčio ir kitų išmokų darbo santykių kontekste mokėjimu ir mokesčių valstybei mokėjimu, nevykdymą yra galima nebent atsakomybės už fiduciarinių pareigų bendrovei nevykdymą forma.

Atsakomybės už fiduciarinių pareigų pažeidimą pagrindas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalyje. Ši materialiosios teisės norma nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog taisyklė, kad bendrovės vadovas turi pareigas pačiai bendrovei, kaip savarankiškam teisės subjektui, įtvirtinta ir ABĮ, nes šio įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai teismų praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).

Kasacinio teismo praktikoje CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valdymo organo nario pareigos aiškinamos kaip pareigos atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; pirmiau minėtą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų (žr., pvz., nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad darbuotojams nebuvo laiku mokamas darbo užmokestis ir kitos išmokos, susijusios su darbo santykiais, be to, kad nebuvo laiku vykdomos ir mokestinės bei kitos panašaus pobūdžio prievolės. Kaip minėta, vadovas pagal savo kompetenciją yra atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, jis tiek, kiek objektyviai įmanoma, privalo užtikrinti, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymų reikalavimus, inter alia (be kita ko), vykdytų įstatymuose įtvirtintas pareigas laiku mokėti darbuotojams darbo užmokestį ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais, laiku mokėtų mokesčius. Bylą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog objektyviąja prasme egzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, nes jo vadovaujama bendrovė, kuriai jis turi pirmiau įvardytas fiduciarines pareigas (žr. šios nutarties 47 punktą), tinkamai nevykdė savo prievolių, atsirandančių pagal įstatymus. Kita vertus, kaip jau buvo akcentuota, bendrovės vadovas, kaip vienasmenis valdymo organas, atsako tik už savo kaltus veiksmus, be to, vadovo civilinės atsakomybės dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo atvejais reikalaujama kvalifikuota kaltės forma, t. y. civilinei atsakomybei atsirasti nepakanka paprasto neatsargumo – taikytinas aukštesnis kaltės laipsnis (didelis neatsargumas arba tyčia). Minėta, kad kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, kita vertus, atsakovas, siekdamas paneigti savo kaltę, pateikė pirmosios instancijos teisme argumentus, kuriuos vėliau akcentavo ir savo apeliaciniame skunde, kad piniginės prievolės darbuotojams, valstybei ir kitiems atitinkamiems subjektams nebuvo vykdomos dėl tos priežasties, kad bendrovei buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. buvo areštuotas bendrovės turtas (turto arešto mastas sudarė 2 001 593,22 Eur), be to, ne viso darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojams buvo racionalus sprendimas, nes bendrovei trūko lėšų atsiskaitymams su darbuotojais vykdyti, o pagal kolektyvinę sutartį atleidžiamiems darbuotojams būtų tekę mokėti didesnes išmokas nei apskaičiuoti delspinigiai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės aplinkybės, sudarančios pirmiau įvardytų atsakovo atsikirtimų pagrindą, gali būti teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio bei žalos (jos dydžio) – egzistavimo, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados dėl atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti reikšmingų faktinių aplinkybių pirmosios instancijos teisme neatskleidimo yra pagrįstos.

Pažymėtina, jog, neatskleidus visų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra galimas reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumo klausimo išsprendimas. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas neatskleidė visų faktinių aplinkybių, kurios reikšmingos pirmajam ir antrajam ieškinio reikalavimams išspręsti.

Kaip pirmiau minėta, bylos esmės pirmosios instancijos teisme neatskleidimas yra pirminė ir kartu būtinoji bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo sąlyga. Kita sąlyga, be kurios nėra galimas tokio procesinio veiksmo atlikimas (lot. conditio sine qua non), – procesinių kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme egzistavimas (žr. šios nutarties 30 punktą).

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas savo išvadas dėl atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų pirmosios instancijos teisme neatskleidimo, konstatavo, kad pirmojo ir antrojo ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimai negali būti išspręsti apeliacinės instancijos teisme dėl naujai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šios nutarties 32 punkte nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas, inter alia, neatskleidė, kodėl bylos pagal pirmąjį ir antrąjį ieškinio reikalavimus esmei atskleisti reikšmingos faktinės aplinkybės negali būti ištirtos ir įvertintos apeliacinės instancijos teisme, t. y. kokie papildomi procesiniai veiksmai turi būti atlikti siekiant ištirti šias aplinkybes ir kodėl tokių veiksmų atlikimas nėra galimas apeliacinės instancijos teisme.

Bylos apeliacine tvarka paprastai nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnis), kita vertus, apeliacinės instancijos teismas turi iš esmės absoliučią diskreciją pasirinkti kitą bylos nagrinėjimo formą, t. y. nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis). Kaip minėta, byla apeliacine tvarka nagrinėjama kitais aspektais, negu tas daroma pirmosios instancijos teisme, tačiau apeliacinės instancijos teismo kompetencijai priskiriamos ir tos procesinės teisės, kurios būdingos pirmosios instancijos teismo kompetencijai, t. y. apeliacinės instancijos teismas gali pakartotinai arba papildomai tirti pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, be to, surinkti ir tirti naujus įrodymus (CPK 324 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, apeliacinės instancijos teismui yra sudarytos visos procesinės galimybės išnagrinėti bylą iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas privalo realizuoti šias galimybes, nebent egzistuoja akivaizdžios procesinės kliūtys, užkertančios kelią tą padaryti, kaip šios kliūtys aiškinamos kasacinio teismo praktikoje (žr. šios nutarties 31 punktą).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra procesinių kliūčių, kurios eliminuotų bylos dalių pagal pirmąjį ir antrąjį ieškinio reikalavimus išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme galimybę. Atsakovo atsikirtimai, reikšmingi jo, kaip bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygoms konstatuoti (žr. šios nutarties 48–49 punktus), pateikti pirmosios instancijos teisme, vadinasi, jie sudaro bylos nagrinėjimo dalyką, be to, atsakovas pirmosios instancijos teisme pateikė faktinius duomenis, kurie, jo manymu, patvirtina faktines aplinkybes, sudarančias jo atsikirtimų pagrindą, todėl faktinių aplinkybių, reikšmingų civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms konstatuoti, ištyrimas ir įvertinimas apeliacinės instancijos teisme nereikštų bylos išnagrinėjimo naujais aspektais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pats apeliacinės instancijos teismas, pasinaudodamas jam suteiktomis procesinėmis teisėmis (žr. šios nutarties 53 punktą), turėjo galimybę atskleisti bylos dalių pagal pirmąjį ir antrąjį ieškinio reikalavimus esmę.

Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas klausimą dėl bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, turėjo papildomai įvertinti ir tą aplinkybę, jog ieškovė UAB „FF lizingas“ yra pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o viešasis interesas reikalauja, kad įmonės bankroto procedūros būtų baigtos kuo greičiau, nes kuo ilgiau tęsiasi įmonės bankroto procesas, tuo didesnės yra bankroto administravimo išlaidos ir atitinkamai mažesnės kreditorių galimybės gauti savųjų finansinių reikalavimų patenkinimus. Vadinasi, pirmiau įvardytos ieškovės teisinis statusas suponuoja dar didesnį poreikį užtikrinti veiksmingą koncentracijos ir ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnis) veikimą, o bylos perdavimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo neatitinka šių proceso principų, nes neabejotinai prailgina bylos nagrinėjimo trukmę ir kartu atitolina bylos išsprendimą, be to, padidina ir bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo perdavė bylos dalis pagal pirmąjį ir antrąjį ieškinio reikalavimus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ieškovės kasaciniame skunde akcentuoja, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2017 m. vasario 17 d., pripažino tyčiniu UAB „FF lizingas“ bankrotą, o šioje (tyčinio bankroto) byloje nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę galią.

Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepasisakė dėl tyčinio bankroto byloje nustatytų faktinių aplinkybių reikšmės nagrinėjamai civilinei bylai, nors abiem teismams buvo žinomas tyčinio bankroto bylos išnagrinėjimo faktas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylos dalis pagal pirmąjį ir antrąjį ieškinio reikalavimus, privalo patikrinti ir kartu pasisakyti, ar egzistuoja kasacinio teismo praktikoje išskirtos sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017 31 punktą) laikyti faktines aplinkybes, nustatytas tyčinio bankroto byloje, turinčiomis prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, kaip prejudicialumas suprantamas pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą ir 279 straipsnio 4 dalį. Teisėjų kolegija, plėtodama šį nurodymą, papildomai akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl tyčinio bankroto byloje nustatytų faktinių aplinkybių prejudicialumo, turi, inter alia, įvertinti, ar tos faktinės aplinkybės, kurios yra nurodytos kaip žalos atlyginimo prievolių (pirmasis ir antrasis ieškinio reikalavimai) pagrindas, sudarė tyčinio bankroto bylos nagrinėjimo dalyką (kaip žinoma, apie tyčinio bankroto požymių egzistavimą sprendžiama pagal bendrovės valdymo veiksmų visumą, o ne pagal atskirus valdymo epizodus).

Kaip minėta, žalos, reikalaujamos atlyginti trečiuoju ieškinio reikalavimu, atsiradimo pagrindu nurodoma 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartis, sudaryta tarp bankrutavusios bendrovės ir AB DnB NORD banko (dabar – AB „Luminor Bank“). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad bankrutavusi bendrovė šia sutartimi įsipareigojo atsakyti pirmiau įvardytai kredito įstaigai visu savo turtu, jeigu jos skolininkė UAB „Prie vingio“ neįvykdys savo prievolių pagal 2005 m. lapkričio 30 d. kreditavimo sutartį arba jas įvykdys netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, jog garantuoti ar laiduoti už UAB „Prie vingio“ prievolių pagal kreditavimo sutartį vykdymą buvo nuspręsta bankrutavusios bendrovės valdybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu. Be to, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nustatyta, kad atsakovas buvo ne tik bankrutavusios bendrovės vadovas, bet ir valdybos narys (pirmininkas). Kaip jau buvo nurodyta apsibrėžiant bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyką, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis įvardytų faktinių aplinkybių visuma, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kas – bendrovės valdyba ar (ir) vadovas – ir kokia forma – solidariai ar dalimis (pripažinus bendrą valdybos ir vadovo atsakomybę) – turi atsakyti už laidavimo sandorio sudarymą, taip pat pažymėjo, kad kiti valdybos nariai nebuvo įtraukti į šios bylos nagrinėjimą, o šis proceso pirmosios instancijos teisme trūkumas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme.

Pažymėtina, kad vadovas ir valdyba yra atitinkamai vienasmenis ir kolegialus bendrovės valdymo organai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog bendrovės vadovo ir valdybos kompetencija iš dalies dubliuojasi, bendrovės valdybai, inter alia, yra būdingos kasdienės veiklos organizavimo funkcijos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-19/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-19/2012">3K-3-19/2012</a>), be to, abu šie bendrovės valdymo organai yra saistomi imperatyvo laikytis fiduciarinių pareigų ir kt. Vis dėlto bendrovės vadovas ir valdyba, nepaisant tam tikrų panašumų, egzistuojančių tarp šių subjektų teisinio statuso, yra atskiri valdymo organai, turintys savarankišką teisinį subjektiškumą, t. y. kompetenciją ir atsakomybę. Kasacinis teismas, lygindamas bendrovės valdybos ir vadovo kompetenciją, yra pažymėjęs, kad valdybos funkcijos iš esmės siejamos su bendrovės vadovo veiklos kontrole, bendresnio pobūdžio valdymo funkcijų atlikimu bei kur kas pasyvesniu dalyvavimu kasdienėje bendrovės veikloje, už kurią atsakomybė tenka bendrovės vadovui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2013). Kasacinio teismo praktikoje, atskleidžiant valdybos kompetencijos ypatumus, nurodyta, kad valdybos kompetencijai priskiriami didelę reikšmę bendrovės veiklai turintys sprendimai, tam tikrų sprendimų priskyrimas valdybos kompetencijai turi užtikrinti didesnę kontrolę, gilesnę jų turinio analizę. Valdyba, priimdama jos kompetencijai priskirtus sprendimus, veikia savarankiškai, ji nėra saistoma jai pateiktų bendrovės vadovo pasiūlymų, o, neturėdama pakankamos informacijos sprendimui priimti, gali pareikalauti, kad būtų atlikta išsamesnė analizė (pvz., pirmiau minėta nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad skiriasi bendrovės vadovo ir valdybos kompetencijoms priskirtų teisių ir pareigų turinys, atitinkamai skiriasi ir šių valdymo organų civilinės atsakomybės pagrindai (civilinės atsakomybės pagrindų skirtumus būtent ir nulemia kompetencijų skirtumai, nes civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas ir yra konkrečios pareigos (jų daugeto), priskirtos atitinkamo valdymo organo kompetencijai, nevykdymas ar netinkamas vykdymas). Pažymėtina, jog yra galimos tokios situacijos, kokia yra susiklosčiusi ir šios bylos procese, kai bendrovės vadovas kartu yra ir valdybos narys (ankstesnėse ABĮ redakcijose, įskaitant ir tą, kuri galiojo atsakovui valdant bankrutavusią bendrovę, apskritai nebuvo nuostatų, ribojančių bendrovės vadovo teisę eiti ir valdybos nario pareigas, šiuo metu galiojančioje ABĮ redakcijoje yra nustatytas draudimas bendrovės vadovui eiti valdybos nario pareigas, jeigu bendrovėje nesudaroma stebėtojų taryba ir bendrovės įstatuose įtvirtinta, kad valdyba atlieka atitinkamas įstatyme nurodytas priežiūros funkcijas (žr. 33 straipsnio 6 dalies 3 punktą)). Tokia valdymo organų, tiksliau – vienasmenio valdymo organo ir kolegialaus valdymo organo nario, faktinė sutaptis nelemia kompetencijų ir kartu civilinės atsakomybės pagrindų sutapties. Kitaip tariant, bendrovės vadovas ir valdybos narys, jeigu ir egzistuoja pirmiau įvardyta sutaptis, teisine prasme laikytini dviem savarankiškais bendrovės valdymo organais (tiksliau – vienasmeniu valdymo organu ir kolegialaus valdymo organo nariu), turinčiais skirtingus įgaliojimus, teises ir pareigas ir atitinkamai atsakančiais skirtingais pagrindais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tais atvejais, kai ieškinys dėl žalos atlyginimo yra reiškiamas asmeniui, kuris eina ir bendrovės vadovo, ir valdybos nario pareigas, ieškinio pagrindas turi būti suformuluotas taip, kad teisine prasme būtų aiškus subjektas, kuriam yra reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, t. y. ar asmuo pagal pareikštą ieškinį turi atsakyti kaip bendrovės vadovas ar kaip valdymo organo narys. Galimos situacijos, kai ieškinys yra reiškiamas vienam asmeniui tiek kaip bendrovės vadovui, tiek kaip valdybos nariui, tačiau ir tokiais atvejais turi būti aiškiai (pirmiau įvardytu būdu) identifikuotas ieškinio pagrindas. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai aptariamas ieškinio elementas nėra tinkamai apibrėžtas, tiksliau – ieškinio pagrindas yra suformuluotas taip, kad nėra aišku, ar asmuo pagal pareikštą ieškinį turi atsakyti kaip bendrovės vadovas ar kaip valdymo organo narys, teismas turi imtis procesinių veiksmų tokiems neaiškumams pašalinti, t. y. įpareigoti ieškovą patikslinti ieškinio pagrindą, siekiant pirmiau įvardyto teisinio aiškumo. Toks ieškinio pagrindo patikslinimas nelaikytinas ieškinio pagrindo pakeitimu (CPK 141 straipsnio ir kitų proceso teisės normų taikymo prasme).

Kaip minėta, atsakovas buvo ne tik bankrutavusios bendrovės vadovas, bet ir valdybos narys. Pažymėtina, kad ieškinio pagrindas suformuluotas taip, jog nėra visiškai aišku, ar (trečiasis ieškinio) reikalavimas dėl žalos, kurios atsiradimo pagrindu nurodyta 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartis, yra pareikštas atsakovui kaip bendrovės vadovui ar kaip vadovui ir kartu valdybos nariui. Be to, šį neaiškumą patvirtina ir kasacinio skundo argumentas, kad bendrovės valdybos nariams nebuvo reiškiami jokie materialieji subjektiniai reikalavimai. Kaip žinoma, pagal CPK įtvirtintą teisinį reguliavimą ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo materialiojo subjektinio reikalavimo, pakanka, kad jis nurodytų, ko ir kokia apimtimi prašo teismo, tačiau bet kuriuo atveju ieškinio pagrindas turi būti aiškiai suformuluotas (CPK 135 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad abu bylą nagrinėję teismai neidentifikavo pirmiau nurodyto neaiškumo ir kartu nesiėmė priemonių aptariamam neaiškumui pašalinti.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tretieji asmenys negali būti įtraukti į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįsta. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai akcentavo kasacinio teismo praktiką, pagal kurią tais atvejais, kai žalą nulėmė ne tik vienasmenio valdymo organo, bet ir kitų valdymo organų sprendimai, vienasmeniam organui tenkanti atsakomybė turi būti įvertinta pagal dalinių prievolių taisykles proporcingai jo elgesio įtakai žalai atsirasti, išskyrus atvejus, kai valdymo organų narių atsakomybė pagal įstatymus arba steigimo dokumentus yra solidari. Tai reiškia, kad, kai valdyba priima įstatyme ar steigimo dokumentuose jos kompetencijai priskirtus sprendimus, bendrovės vadovas neatsako už tokius sprendimus. Bendrovės vadovo, pasiūliusio svarstyti šį sprendimą valdybai, atsakomybė tokiu atveju kyla už tinkamos informacijos nepateikimą, valdybos suklaidinimą, interesų konfliktų neatskleidimą ar kitų vadovo pareigų pažeidimą (žr., pvz., šioje nutartyje kelis kartus minėtą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, kaip pirmiau nurodyta, pirmiausia turėjo pasitikslinti, ar reikalavimas dėl žalos, kurios atsiradimo pagrindu nurodyta 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartis, yra pareikštas atsakovui kaip bendrovės vadovui ar kaip vadovui ir kartu valdybos nariui, ir tik tada, priklausomai nuo tokio patikslinimo rezultato, svarstyti, ar šio ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimui išspręsti yra būtinas kitų valdybos narių įtraukimas ir dalyvavimas šios bylos procese.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl būtinybės įtraukti kitus valdybos narius į šios bylos nagrinėjimą padaryta, neišsiaiškinus aspekto, teisiškai reikšmingo tokiai išvadai padaryti, ir todėl pripažįsta ją nepagrįsta. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria išspręstas trečiojo ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumo klausimas, ir kartu be pagrindo perdavė bylos dalį pagal šį ieškinio reikalavimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kaip minėta, ketvirtuoju ieškinio reikalavimu prašoma atlyginti žala kildinama iš 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties, sudarytos tarp bankrutavusios bendrovės ir AB „GVK“. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad bankrutavusi bendrovė šia sutartimi įsigijo už nominalią kainą reikalavimo teisę į UAB „Prie vingio“, sudarančią 43 411,94 Eur (149 892,75 Lt). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, jog bankrutavusi bendrovė 2010 m. gruodžio 28 d., t. y. po pirmiau nurodytos sutarties sudarymo, vienašališkai įskaitė priešpriešinius vienarūšius savo ir UAB „Prie vingio“ reikalavimus, kurie sudaro 35 781,84 Eur (123 547,54 Lt). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ketvirtojo ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimą, visiškai nepasisakė dėl pirmiau įvardytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, o šios faktinės aplinkybės, ką pagrįstai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas, turi teisinę reikšmę sprendžiant, ar bankrutavusi bendrovė, sudariusi 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, patyrė žalą. Be to, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad, sprendžiant, ar egzistuoja pastaroji civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, t. y. ar bankrutavusi bendrovė patyrė žalą, svarbu išsiaiškinti, ar, bankrutavusiai bendrovei vėluojant atsiskaityti pagal 2008 m. rugsėjo 22 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu buvo atliktas pirmiau minėtas įskaitymas, buvo skaičiuojamos ir reikalaujamos netesybos, nes, ką nustatė apeliacinės instancijos teismas, netesybos buvo skaičiuojamos ir reikalaujamos pagal 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl faktinių aplinkybių, reikšmingų ketvirtojo ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimui išspręsti, neatskleidimo yra pagrįstos.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas savo išvadas dėl pirmiau įvardytų faktinių aplinkybių neatskleidimo, konstatavo, kad šių aplinkybių, reikšmingų ketvirtojo ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimui išspręsti, analizė apeliacinės instancijos teisme reikštų šio klausimo išnagrinėjimą visiškai naujais aspektais, ir šiuo pagrindu perdavė bylos dalį pagal paskutinįjį ieškinio reikalavimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje jau išdėstytus argumentus (žr. nutarties 53–55 punktus), vertina, kad nėra procesinių kliūčių, kurios eliminuotų bylos dalies pagal ketvirtąjį ieškinio reikalavimą išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme galimybę. Pats apeliacinės instancijos teismas, pasinaudodamas jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, turėjo galimybę atskleisti ir bylos dalies pagal ketvirtąjį ieškinio reikalavimą esmę. Vadinasi, bylos dalis pagal pastarąjį ieškinio reikalavimą be pagrindo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, pateiktais išaiškinimais ir išvadomis, pripažįsta pagrįstu iš dalies ieškovių kasacinį skundą ir panaikina apeliacinės instancijos teismo nutartį bei perduoda bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl prašymo panaikinti arba pakeisti laikinąsias apsaugos priemones

Atsakovas kasaciniame teisme pareiškė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikomų pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį, panaikinimo arba pakeitimo. Atsakovas šiam savo prašymui pagrįsti nurodo, kad, pirma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė lėšoms iš anksto sukaupti, kuriomis, esant palankiam teismo sprendimui, būtų tenkinami ieškinio reikalavimai; antra, ieškovės laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia ne galimo jų reikalavimų užtikrinimo, o to, kad atsakovas neturėtų lėšų teisinei pagalbai, pragyventi ir gydytis.

Laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos, jeigu pasikeičia faktinės aplinkybės, kurios, teismo vertinimu, sudarė pagrindą taikyti šias priemones. Be to, šis pasikeitimas turi būti esminis, t. y. faktinės aplinkybės, sudariusios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, turi išnykti arba turi atsirasti naujos faktinės aplinkybės, paneigiančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę.

Atsakovas jau anksčiau kelis kartus prašė panaikinti arba pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, taikomas pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį. Paskutinis prašymas buvo pateiktas Lietuvos apeliaciniam teismui, šis 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi atmetė atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba pakeitimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba pakeitimo yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriais buvo grindžiamas jo prašymas, adresuotas apeliacinės instancijos teismui. Šis teismas įvertino atsakovo argumentus, kuriais jis remiasi, prašydamas panaikinti arba pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, pripažino, kad tokie argumentai nėra pakankami jo prašymui patenkinti. Atsakovas savo prašyme, adresuotame kasaciniam teismui, nenurodo naujų argumentų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti esminį faktinių aplinkybių, kuriomis buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pasikeitimą. Vadinasi, atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 3,37 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, pirmiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 ir 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys