Civilinė byla Nr. 3K-3-248/2006
Procesinio sprendimo kategorija
43.2 „(S)“
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje, sekretoriaujant Nijolei Radevič,
dalyvaujant ieškovui P. J.,
ieškovo atstovui Jonui Jasiulevičiui,
atsakovų atstovams Igoriui Kuncevičiui, Almai Krempovskajai, Gediminui Užubaliui,
išnagrinėjo ieškovo P. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. J. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, Generalinei prokuratūrai, Finansų ministerijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl be pagrindo įgyto turto vertės priteisimo, tretieji asmenys – Klaipėdos teritorinė muitinė, Vyriausybė, D. D.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas P. J.cys nurodė, kad jis 1995 m. gruodžio 23 d. į Lietuvos Respubliką iš Danijos įvežė 8258 vienetus audinių kailiukų. Šiuos kailiukus jis įgijo 1995 m. gruodžio 16 d. Kopenhagos kailių centre trečiojo asmens D. D. vardu (tai patvirtina sąskaita-faktūra Nr. 112874-002 ir Danijos Teisingumo ministerijos Civilinio ir policijos skyriaus Policijos biuro TOLD-SKAT 1996 m. liepos 10 d. pažyma Nr. 24300-340). Atliekant muitinėje kontrolinį patikrinimą krovinys buvo sulaikytas, o jam buvo iškelta baudžiamoji byla dėl kontrabandos pagal BK 312 straipsnio 2 dalį. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros tardytojo nutarimu Klaipėdos miesto valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pavesta įkainoti audinių kailiukus ir juos realizuoti. Audinių kailiukai buvo įkainoti 882 173 Lt, jie buvo realizuoti kaip greitai gendantys daiktai, juos realizavus į valstybės biudžetą atėmus pardavimo išlaidas (132 325,95 Lt) pervesta 749 847,05 Lt. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. sausio 30 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties. Kadangi ieškovas baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas nepagrįstai, tai realizavus iš jo paimtus audinių kailiukus valstybė nepagrįstai praturtėjo. Jam padaryta turtinė žala turi būti atlyginta visiškai 1964 m. CK 512 straipsnio pagrindu.
Ieškovas prašė priteisti jam iš valstybės 882 173 L, kaip be pagrindo įgytą turtą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl parduotų audinių kailiukų buvusio savininko ir kam turėtų būti atlyginta jų vertė. Ieškovas teigia, kad audinių kailiukai priklausė jam, nes juos įsigijo už savo pinigus Danijoje, įformindamas pirkimą savo įmonės ir D. D. vardu. Byloje esanti sąskaita–faktūra Nr. 112874-002 bei Danijos policijos pažyma Nr. 24300-340 neįrodo ieškovo nuosavybės teisių į ginčo objektą. Baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-4435-95 esančioje Kopenhagos kailių centro 1996 m. sausio 5 d. sąskaitoje-faktūroje Nr. 112874-004 kailių gavėju nurodyta įmonė Camino Finance LLC ir D. D., parduodamų kailiukų skaičius – 6923 vienetai, pirkimo data – 1995 m. gruodžio 18 d. Tuo tarpu ieškovo teismui pateiktoje sąskaitoje–faktūroje Nr. 112874-002 nurodyta, kad D. D. įmonės Camino Finance LLC vardu 1995 m. gruodžio 15 d. nupirko 7427 kailiukų už 327 542,57 Lt. D. D., apklausta kaip liudytoja, nurodė, kad ji Danijoje nebuvo ir jokių kailiukų nepirko. Ji teismo posėdyje nedalyvavo ir jokių pretenzijų dėl kailiukų nereiškė. Kas sumokėjo pinigus už kailiukus, įrodymų nėra. Baudžiamosios bylos tyrimo metu ieškovas tvirtino, kad kailiukai priklauso Danijos piliečiui, pinigų už kailiukus ieškovas nemokėjo, prašė juos grąžinti danui. Byloje yra ir esamo ar tariamo dano prašymas grąžinti jam kailiukus, tačiau jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog yra kailiukų savininkas ir nuo 1996 m. balandžio 23 d. pretenzijų daugiau nereiškė. Ieškovo pateiktas 1996 m. liepos 10 d. atsakymas Nr. 24300-340 iš Danijos patvirtina tik tai, kad ieškovas su kitu asmeniu 1995 metais buvo kelis kartus Danijoje ir išvežė iš ten kailiukus, įsigytus ne Kopenhagos kailių centre, bet kitoje įmonėje, todėl šis įrodymas nepatvirtina ieškovo nuosavybės teisių į ginčo kailiukus. Ieškovas pateikė dokumentus, kad buvo įmonės Camino Finance LLC vienintelis akcininkas ir direktorius. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nurodyta įmonė 1996 m. sausio 6 d. anuliuota, todėl pateikti įrodymai nepatvirtina, kad ginčo kailiukus įgijo ši įmonė, o ieškovas turi teisę savo vardu reikalauti atlyginti jų vertę. Pagal 1964 m. CK 512 straipsnio 1 ir 3 dalis be pagrindo įgytą turtą ar jo vertę turi teisę išreikalauti tik pats turto savininkas. Valdytojo, kuris nėra turto savininkas, teisės ginamos tuo atveju, jei jis turtą valdė pagal įstatymus ar sutartį (CK 148 straipsnis). Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, kad jis yra sulaikyto turto valdytojas pagal įstatymą ar sutartį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. lapkričio 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog jis buvo ginčo turto savininkas ar valdė šį turtą pagal įstatymus ar sutartį ir turi teisę savo vardu reikalauti atlyginti turto vertę.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą. Jis nurodė šiuos argumentus:
1. Teismai pažeidė 1964 m. CPK 62 straipsnį, nustatantį, kad įsiteisėjęs nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų civilinių teisinių pasekmių. Teismai vertino įrodymus, kurie jau buvo įvertinti priimant išteisinamąjį nuosprendį, iš naujo, taip pažeidė BPK 335, 336 straipsnius, 1964 m. CPK 62 straipsnį, CPK 176 straipsnį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas nebuvo ginčo turto teisėtas valdytojas.
Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. sausio 30 d. nuosprendyje nurodyta, kad ieškovas 1995 m. gruodžio 23 d. per Klaipėdos muitinės terminalo postą gabeno 8252 vnt. neišdirbtų audinių kailiukų. Taigi koks kailiukų kiekis iš ieškovo buvo paimtas, yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teismai ignoravo šią aplinkybę ir dėl to padarė klaidingą išvadą, kad neaišku, kokį kiekį audinių kailiukų ieškovas gabeno į Lietuvos Respubliką. Bendrovės Camino Finance LLC visų akcijų savininkas buvo ieškovas. Šioje bendrovėje kitų akcininkų nebuvo, taip pat nebuvo ir samdomų darbuotojų, dėl to ši laikytina ieškovo individualia įmone. Kadangi visas bendrovės turtas nuosavybės teise priklausė ieškovui, tai jis buvo ginčo kailiukų savininkas; kailiukus pirko už savo lėšas, tik trečiojo asmens – D. D. – vardu. Kopenhagos kailių centro 1995 m. gruodžio 15 d. sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad audinių kailiukai buvo pirkti Kopenhagos kalių centro aukcione D. D. vardu. Ši aplinkybė buvo tyrimo dalykas. Tyrimą atlikusios Danijos policijos rašte, adresuotame Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, nurodyta, kad ginčo kailiukai buvo pirkti Kopenhagos kailių centre, juos pirko ieškovas D. D. vardu.
2. Teismai pažeidė 1964 m. CPK 370 straipsnio 2 dalies, CPK 362 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.
Vilniaus apygardos teismo 2000 m. liepos 28 d. sprendime, Lietuvos apeliacinio teismo 2000 m. spalio 17 d. nutartyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 28 d. nutartyje nurodyta, kad ieškovas ginčo audinių kailiukus valdė patikėjimo teise. Teismai, nagrinėdami bylą iš naujo, ignoravo šią teismų konstatuotą aplinkybę. Kasacinio teismo 2001 m. vasario 28 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad „pirmosios instancijos teismas išteisinamojo nuosprendžiu priėmimu preziumavo, kad ieškovas neteisėtai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir iš jo neteisėtai paimti 8252 audinių kailiukų, kaip daiktiniai įrodymai, turėjo būti grąžinti natūra; byloje nustatyta, kad daiktiniai įrodymai – 8252 audinių kailiukai – Klaipėdos miesto prokuratūros tardytojo nutarimu perduoti Klaipėdos miesto valstybinei mokesčių inspekcijai įkainoti ir realizuoti, o gautos pajamos pervestos į valstybės biudžetą; darytina išvada, kad 8252 audinių kailiukai, kurie įvertinti 882 173 Lt, buvo perduoti valstybei, kuri praturtėjo anksčiau nurodyta suma, todėl ieškovui daiktinių įrodymų vertę būtų galima priteisti, vadovaujantis 1964 m. CK 512 straipsniu“. Teismai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 28 d. nutartyje išdėstytus išaiškinimus ir nurodymus.
Prisidėjime prie kasacinio skundo trečiasis asmuo D. D. palaiko kasacinio skundo argumentus ir prašo skundą tenkinti. Ji nurodė, kad ieškovas turėjo savo firmą Camino Finance LLC. Ji nebuvo šios firmos darbuotoja, tačiau kaip specialistė padėjo ieškovui tvarkyti firmos buhalteriją. Audinių kailiukus ieškovas įsigijo jos vardu, tačiau už savo pinigus, todėl ji į kailiukus nepretenduoja. Teismo nuosprendžiu ieškovą išteisinus, jam turi būti grąžinti pinigai, gauti realizavus paimtus iš jo kailiukus.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus apygardos prokuratūra prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, o skundą atmesti. Jame nurodoma, kad ieškovas klaidingai aiškina teismų sprendimus, neva ieškinys atmestas tuo pagrindu, kad teismai nenustatė, koks kiekis kailiukų buvo gabenamas į Lietuvos Respubliką. Byloje ginčas kilo ne dėl audinių kailiukų kiekio, bet dėl to, kas yra šių kailiukų teisėtas savininkas ir kam pagal įstatymą turi būti atlyginta jų vertė. Ieškovas savaip aiškina ir interpretuoja Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtas šioje byloje nutartis. Teismai nutartyse pasisakė tik dėl 1964 m. CK 486 straipsnio taikymo, o ne dėl ginčo objekto – kailiukų priklausomumo. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis yra teisėtas ginčo kailiukų savininkas arba juos valdė patikėjimo teise, todėl teismai pagrįstai padarė išvadą, kad jis neturi pagrindo reikalauti atlyginti žalą.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Finansų ministerija prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, o skundą atmesti. Jame nurodoma, kad baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta jokių ieškovo veiksmų, kurie sukeltų civilines teisines pasekmes, dėl to 1964 m. CPK 62 straipsnio ir CPK 182 straipsnio nuostatos šioje civilinėje byloje netaikytinos. Nepagrįstas ieškovo teiginys, kad bendrovė Camino finance LLC laikytina jo individualia įmone. Pagal šios bendrovės įstatus ji yra ribotos turtinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio turtas atskirtas nuo savininko turto. Atsiliepime taip pat pažymėta, kad Finansų ministerija nėra tinkamas atsakovas byloje, nes ministerija nėra įgaliota atstovauti valstybei šioje byloje.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, o skundą atmesti. Jame nurodoma, kad nors dokumentuose audinių kailiukų kiekis nurodomas vienetais, jie faktiškai buvo parduoti apytikriai skaičiuojant. Taip yra paaiškinamas audinių kailiukų kiekio neatitikimas. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė 1964 m. CPK 62 straipsnio nuostatų. Teismas neneigė audinių kailiukų įvežimo kiekio (8252 vnt.), bet konstatavo, kad įvežimo dokumentuose yra nurodyti skirtingi audinių kailiukų kiekiai. Tas faktas, kad ieškovas įvežė į Lietuvos Respubliką 8252 vnt. audinių kailiukų, dar nereiškia, jog šis turtas jam priklauso nuosavybės teise. Byloje esantys dokumentai neįrodo ieškovo nuosavybės teisės į realizuotus audinių kailiukus.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, o skundą atmesti. Jame nurodoma, kad teismai neignoravo bendro audinių kailiukų įvežimo fakto (8252 vnt.), bet konstatavo, jog įvežimo dokumentuose yra nurodyti skirtingi audinių kailiukų kiekiai. Toks faktinių aplinkybių konstatavimas nėra ir negali būti vadinamas nauju nuosprendžiu nustatytų aplinkybių įvertinimu. Ieškovas neįrodė, kad jis buvo realizuotų audinių kailiukų savininkas ar teisėtas valdytojas. Lietuvos apeliacinis teismas 2000 m. spalio 17 d. ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. vasario 28 d. priėmė nutartis dėl taikytinos teisės, t. y. nurodė, kokie teisės aktai turėjo būti taikomi, sprendžiant civilinio proceso tvarka realizuotų audinių kailiukų vertės atlyginimą, tačiau dėl ginčo esmės teismai nutarčių nebuvo priėmę.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Asmuo, kuris be įstatymo ar sandoriu nustatyto pagrindo įgijo turto kito sąskaita, privalo grąžinti pastarajam be pagrindo įgytą turtą. Tokia pat pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, vėliau išnyksta. Tai gali būti daiktai, pvz., gabentos prekės, paimtos iš asmens kaip daiktiniai įrodymai dėl įtarimų nusikalstamos veikos padarymu. Jeigu asmens veika nepripažįstama nusikalstama asmenį reabilituojančiu pagrindu, pvz., nesant atitinkamo nusikaltimo sudėties, tai valstybė neturi teisinio pagrindo nei pasilikti tyrimo metu paimto daikto, nei jo vertės, kai daiktas buvo realizuotas kaip greitai gendantis. Praturtėjimo be pagrindo prievolės viena iš šalių yra asmuo, įgijęs turto. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu buvo paimtos prekės kaip daiktiniai įrodymai, kurie, kaip greitai gendančios prekės, buvo realizuotos ir gautos lėšos įplaukė į valstybės biudžetą, tai praturtėjęs asmuo yra valstybė. Ji yra skolininkas ir tinkamas atsakovas civilinėje byloje, todėl turi būti nurodytas ieškinyje atsakovu. Institucijos, atstovaujančios valstybei, yra atsakovo atstovai. Iš ieškinio pareiškimo turinio matyti, kad buvo reikalaujama realizuotų daiktinių įrodymų vertę priteisti iš valstybės. Valstybinė mokesčių inspekcija vykdė daiktinių įrodymų realizaciją ir įskaitė gautas lėšas į biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas (Finansų ministro 1996 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. 72 patvirtintos Konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas paimto arba perduoto turto ir lobių perėmimo, apskaitos, įkainojimo, saugojimo, realizavimo ir grąžinimo instrukcijos 39 punktas). Pagal šiuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 151 punktą valstybinė mokesčių inspekcija iš skirtų biudžeto asignavimų grąžina faktiškai valstybės gautas pinigų sumas. Atsakovu tokios rūšies civilinėse bylose turi būti nurodoma valstybė, o Valstybinė mokesčių inspekcija – jos atstovu.
Kreditoriumi prievolėje dėl be pagrindo įgyto turto vertės priteisimo pagal 1964 m. CK 512 straipsnį yra asmuo, kurio sąskaita yra įgyta turto ar sutaupyta be pagrindo. Tai nėra vien daikto savininkas. Jeigu reikalaujama atlyginti kaip greitai gendančių realizuotų daiktinių įrodymų vertę, tai kreditoriumi gali būti asmuo, iš kurio daiktiniai įrodymai buvo priimti, jeigu nėra įrodytas neteisėtas daiktinių įrodymų įgijimas ir valdymas. Reikalavimai, atsirandantys dėl turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo, skiriasi nuo turto ar jo vertės išreikalavimo pagal turto savininko ar teisėto valdytojo ieškinį. Pagrindinis skirtumas, kad reikalavimas dėl praturtėjimo pašalinimo nepreziumuoja ginčo dėl nuosavybės teisės. Praturtėjimas kito asmens sąskaita vyksta pirmiausia to asmens, kurio turtas paimtas, sąskaita. Tai turi būti teisėtas savininkas, taip pat turto teisėtas valdytojas pagal įstatymus ar sutartį. Vertinant, ar valdymas yra pagal įstatymus ar sutartį, turi būti įvertinta, kad valdymo teisėtumas preziumuojamas. Tai reiškia, kad skolininkui, kuris prieštarauja atlyginti realizuoto turto vertę asmeniui, iš kurio turtas buvo paimtas, ir motyvuoja tai valdymo neteisėtumu, tenka pareiga įrodyti, kad atlyginimo už praturtėjimą reikalaujantis asmuo yra ne savininkas ir valdo neteisėtai.
Neteisėtas įgijimas ar užvaldymas gali būti siejamas su baudžiamaisiais ar administraciniais teisės pažeidimais (pagrobimu, vagyste, turto užvaldymu apgaule, sukčiavimu ar kt.), kitokiais įstatymų pažeidimais (gaunant pajamas ar turtą, neteisėtai pasinaudojant kito asmens vardu, vykdant neteisėtą įmonės veiklą ir pan.). Neteisėtam valdymui pripažinti gali nepakakti duomenų, kad asmuo padarė pažeidimus deklaruojant prekės.
Nagrinėjamoje byloje nėra paneigta, kad ieškovas su savimi turėjo ir gabeno prekes, kurios buvo kaip greitai gendantys daiktiniai įrodymai paimti ir realizuoti tyrimo metu. Atsakovo pareiga buvo įrodyti, kad daiktiniai įrodymai įgyti ar valdomi neteisėtai. Paimti daiktai nebuvo uždrausti apyvartoje, ir ši nebuvo apribota, todėl galėjo būti teisėtai įgyjami, laikomi ir gabenami. Vien dėl padarytų deklaravimo tvarkos pažeidimų, kurie nebuvo kvalifikuoti kaip nusikaltimai, ir nėra susiję su nuosavybės ar valdymo teisių įgijimo teisėtumu, nepakanka išvadai, kad paneigtas valdymo teisėtumas, padaryti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, darydami išvadas byloje, netinkamai aiškino ir taikė CK 512 straipsnį, CPK 178 straipsnį, o ne pažeidė 1964 m. CPK nuostatas dėl teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių reikšmės. Tai sudaro pagrindą panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, ieškinį valstybei patenkinti iš dalies, nurodant, kad lėšos išieškomos iš Valstybinės mokesčių inspekcijos. Prieš kitus asmenis, kurie nurodyti atsakovais, ieškinys atmetamas, nes jų procesinė padėtis gali būti atsakovo atstovų, bet ne atsakovų. Dėl pareikštų reikalavimų keliems atsakovams teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje turi nurodyti, kaip išsprendžiamas reikalavimas kiekvienam iš atsakovų.
Grąžinant be pagrindo įgytą turtą, šiuo atveju – greitai gendančių realizuotų daiktinių įrodymų vertę, skolininkas turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlygintos būtinos išlaidos turtui išlaikyti (CK 513 straipsnis). Ši teisė priklauso sąžiningam skolininkui. Turi būti įvertinta, ar valstybė turėjo pagrindą pradėti ir vykdyti tyrimą, kuriam užtikrinti reikėjo paimti iš asmens greitai gendančias prekes. Vien tas faktas, kad padaryti pažeidimai nebuvo kvalifikuoti kaip nusikaltimas, nėra pagrindas laikyti valstybę, kaip skolininkę, nesąžininga. Ieškovą išteisinusiu nuosprendžiu yra nustatyta, kad jis pateikė gabenamų prekių deklaraciją su neteisingais duomenimis apie prekės pavadinimą, kiekį ir vertę, siekdamas sumažinti mokesčius. Pagal teismo išteisinamąjį nuosprendį tai nėra suklastoto dokumento panaudojimas pagal BK 312 straipsnio 1 dalį, bet, vertinant šio veiksmo civilines teisines pasekmes, tai buvo pakankamas pagrindas valstybės institucijoms pradėti tyrimą ir paimti daiktinius įrodymus, o santykiuose dėl jų vertės išreikalavimo valstybę pripažinti sąžiningu įgijėju ir pripažinti jai teisę į būtinųjų išlaidų atlyginimą pagal CK 513 straipsnio 2 dalį. Realizavimo išlaidos pripažįstamos būtinomis, nes greitai gendančių prekių, paimtų kaip daiktiniai įrodymai tyrimo metu, realizavimas yra reikalingas turtui išlaikyti nuo sugedimo, nes daiktai leidžiami į apyvartą (sunaudojami kaip žaliava, suvartojami kaip produktai ar kitaip) ir jų vertingos savybės panaudojamos, o ne prarandamos.
Tokios išlaidos jas patyrusiam sąžiningam įgijėjui turi būti atlyginamos, todėl ieškiniu prašoma 882 173 Lt suma mažinama būtinų realizacijos išlaidų suma iki 749 847,05 Lt. Į šią sumą dar įeina PVM mokestis. Realizacijos metu paimtos gabentos prekės buvo paleistos cirkuliuoti į apyvartą sumokėjus 158 791 Lt PVM. Kadangi daiktiniai įrodymai buvo gabenami į Lietuvą ir PVM įvežant į valstybę turėjo būti sumokėtas, tai PVM dydžio suma negali būti laikoma praturtėjimo dalimi. Tai yra valstybei pagal įstatymus skirtos lėšos, kurios turi būti sumokėtos įvežant prekes. Šia suma ieškinys mažinamas iki 590 056,05 Lt.
Materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai yra pagrindas teismų sprendimui ir nutarčiai panaikinti, naujam sprendimui priimti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei patenkinti iš dalies. Priteisti ieškovui P. J., a.k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Lietuvos valstybės 590 056,05 Lt (penkis šimtus devyniasdešimt tūkstančių penkiasdešimt šeši Lt 5 ct) daiktinių įrodymų vertės ir 500 (penkis šimtus) Lt teismo išlaidų, pinigus išieškant iš Valstybinės mokesčių inspekcijos.
Likusią ieškinio dalį ir ieškinį kitiems atsakovams atmesti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Egidijus Laužikas
Algis Norkūnas
