Dėl antstolės R. M. veiksmų

Civilinė byla Nr. 3K-3-201/2006

Procesinio sprendimo kategorija 129.19.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Januškienės ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. Z. kasacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. Z. skundą dėl antstolės R. M. veiksmų; suinteresuoti asmenys: UAB „Anapus ribos“, UAB „Liudmila“, Jonavos rajono savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėja L. Z., remdamasi CPK 663 straipsnio 4 dalimi, prašė teismo nustatyti, kad sūnaus I. Z. įvykdytais nusikaltimais padaryta ir iš jos baudžiamojoje byloje priteista žala nebūtų išieškoma iš jai nuosavybės teise priklausančios 1/2 dalies paskutinio buto (duomenys neskelbtini), kuriame ji gyvena su dviem nepilnamečiais vaikais: I. Z., gim. 1988 m. liepos 7 d., ir A. Z., gim. 1995 m. rugsėjo 25 d. Antstolė R. M. paskelbė 1/2 dalies buto nurodytu adresu varžytynes, nepranešusi pareiškėjai, neatsižvelgdama į išieškomą jai tenkančios sumos dalį, t. y. 3000 Lt, nes už sūnaus padarytą žalą yra atsakingas ir buvęs sutuoktinis O. Z., taip pat į nepilnamečių vaikų interesus – pardavus butą, vaikai neturėtų kur gyventi; pareiškėja pagal išieškotojų pateiktus vykdomuosius dokumentus atsiskaito nuolat, kiek leidžia galimybės. Papildomu pareiškimu ji prašė sustabdyti būsimas varžytynes, kurių teisėtumas kelia abejonių, pavesti vykdymo veiksmus atlikti kitam antstoliui, nes antstolė R. M. turi drausminę nuobaudą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2005 m. liepos 11 d. nutartimi skundo netenkino. Teismas nustatė, kad iš pareiškėjos išieškomas teismo nuosprendžiais priteistos žalos atlyginimas; tai nėra sumos, išieškomos už sunaudotą energiją, komunalines ir kitokias paslaugas, dėl to teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalį, pagal kurią teismas, atsižvelgdamas į vaikų materialinę padėtį bei interesus, gali nustatyti, jog nebūtų išieškoma iš paskutinio buto ar jo dalies. Pareiškėja yra atsakinga už vaikus ir jų gyvenimo sąlygas. Sustabdžius varžytynes ir nevykdant išieškojimo iš pareiškėjai priklausančios buto dalies, teismo vertinimu, nėra galimybių tikėtis, kad išieškomos sumos bus sumokėtos kitokiu būdu ir kad vykdomieji dokumentai bus visiškai įvykdyti. Tai, kad antstolė R. M. yra nubausta ir iš jos atimta teisė teikti paslaugas, nustatytas Antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindas tenkinti pareiškėjos skundą ir pavesti vykdymo veiksmus kitam antstoliui, nes antstolei neapribota teisė areštuoti turtą, skelbti varžytynes, vykdyti nekilnojamojo turto pardavimą; išieškotojai, bet ne skolininkas, turi teisę rinktis antstolį. Teismas taip pat pripažino, kad nebuvo pažeistos procesinės teisės normos, nes turto arešto aktas pareiškėjai įteiktas 2005 m. sausio 7 d. pasirašytinai (CPK 679 straipsnis), 2005 m. gegužės 12 d. patvarkymas dėl areštuoto turto perkainojimo įteiktas 2005 m. gegužės 20 d. (CPK 681 straipsnis), apie 2005 m. liepos 7 d. įvyksiančias buto varžytynes jai pranešta 2005 m. birželio 3 d. asmeniškai (CPK 706 straipsnio 3 dalis), apie varžytynes vietinėje spaudoje paskelbta 2005 m. birželio 4 d. (CPK 706 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartimi Jonavos rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartį paliko nepakeistą, atskirąjį skundą atmetė. Kolegija sprendė, kad antstolė turėjo pagrindą nukreipti išieškojimą į nekilnojamąjį turtą, nes iš L. Z., I. Z. ir O. Z. išieškoma 16 203,57 Lt suma pagal 15 vykdomųjų dokumentų; L. Z. skola gerokai viršijo jos nurodytą 3000 Lt sumą, nes ši turi atlyginti UAB „Anapus ribos“ – 5570 Lt, UAB „Žalgirio loto“ – 10 287,70 Lt, valstybei – 347,87 Lt; visi kartu 38 706,66 Lt privalo sumokėti UAB „Liudmila“; jie nevykdė savo pareigų, atlygino tik 200 Lt; pajamų arba turto, į kurį galima nukreipti skolų išieškojimą, šie neturėjo. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje netaikytina CPK 663 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata. Byloje esantys dokumentai, kolegijos vertinimu, patvirtino aplinkybę, kad vykdymo procese pareiškėja gavo visus procesinius dokumentus, galėjo naudotis procesinėmis teisėmis (tarp jų ir teise reikšti prieštaravimus dėl buto įkainojimo); kolegija laikė, kad pareiškėja šiomis teisėmis naudojosi, nes skundė antstolės veiksmus. Vaiko teisę į jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas pirmiausia privalo užtikrinti vaiko tėvai, valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti, t. y. valstybės pareiga dalyvauti įgyvendinant vaiko teisę į būtinas gyvenimo sąlygas negali būti suabsoliutinama ir ši pareiga nustatoma tik valstybei, kada tokią įstatyminę pareigą pirmiausia turi vaiko tėvai. Nagrinėjamoje byloje vaiko interesus gynusi vaiko teisių apsaugos tarnyba pagal jai nustatytas funkcijas atliko visus būtinus procesinius veiksmus, aktyviai dalyvavo teismo procese, jai žinoma pareiškėjos vaikų aprūpinimo gyvenamuoju būstu problema. Kolegija argumentavo, kad pareiškėja ir vaikų tėvas yra darbingi asmenys, dėl to gali patys, be valstybinių institucijų pagalbos, rūpintis savo vaikais; kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši pareiga negali būti perkelta kitiems subjektams.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį panaikinti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad priimtomis teismų nutartimis pažeistos prigimtinės vaikų teisės, kurias gina pirmiausia Lietuvos Respublikos Konstitucija (39 straipsnis), Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad sandoriai, dėl kurių sudarymo vaikai lieka be gyvenamojo būsto – pripažintini negaliojančiais. Teismai, spręsdami skundą dėl antstolio veiksmų ir kartu varžytynių sustabdymo klausimą, ignoravo nurodytus įstatymus, vadovavosi materialinės ir procesinės teisės normomis, kurios, sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų teisėmis ir jų apsauga, neturėjo būti taikomos. Dėl nepagrįstai netaikytų Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normų (Įstatymo 11 straipsnio, 13 straipsnio 1 dalies) pareiškėja neturėjo galimybės tinkamai apginti savo vaikų teisės į gyvenamąjį būstą; ši pareiga turėjo tekti ir valstybės, taip pat savivaldos institucijoms, tačiau, teismams nustačius tik vaikų tėvams pareigą rūpintis vaikų būtinomis gyvenimo sąlygomis, ši vaikų teisė gali būti pažeista dėl vaiko teisių apsaugos institucijų formalaus požiūrio į nagrinėjamą problemą. Teismai nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad pareiškėja pagal savo galimybes grąžina skolas ir įsiskolinimas mažėja.

Atsiliepimu į kasacinį skundą antstolė R. M. prašo kasacinį skundą atmesti, nurodo, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtinti prioritetiniai vaiko interesų apsaugos principai negali būti suabsoliutinami; turi būti ginami teisėti ir kitų asmenų, šiuo atveju – kreditorių, interesai, dėl to pagrįstai vykdomi skolos išieškojimo veiksmai iš skolininko, turinčio vaikų, turto. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnyje nustatyta pareiga vaiko tėvams užtikrinti jų vaiko vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai šių teisių dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos teisėjų kolegija 2006 m. sausio 26 d. nutartimi suinteresuoto asmens Jonavos rajono savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakė priimti ir jį grąžino (CPK 351 straipsnis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Jonavos rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu nuteistas I. Z., gim. 1988 m. liepos 7 d., nukentėjusiesiems baudžiamojoje byloje asmenims iš jo, o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti – iš tėvų O. Z. ir L. Z. subsidiariai priteistos įvairios sumos. Antstolė R. M. vykdo nuosprendžiu priteistos 5570 Lt žalos išieškojimą nukentėjusios UAB „Anapus ribos“ naudai, 10 286,70 Lt – UAB „Žalgirio loto“, taip pat 346,87 Lt valstybei priteistų išlaidų išieškojimą. 2005 m. sausio 7 d. antstolė surašė turto arešto aktą, kuriuo areštavo L. Z. priklausančio buto 1/2 dalį ir O. Z. priklausančio buto 1/2 dalį (duomenys neskelbtini). Antstolės raginimą įvykdyti geruoju sprendimą ir sumokėti 5570 Lt UAB „Anapus ribos“ naudai L. Z. asmeniškai gavo 2005 m. kovo 1 d.; kitus raginimus geruoju įvykdyti sprendimą ir sumokėti išieškomas sumas antstolė išsiuntė L. Z. 2005 m. kovo 18 d. (dėl UAB „Žalgirio loto“) ir 2005 m. kovo 25 d. (dėl 346,87 Lt skolos valstybei). L. Z. taip pat gavo raginimą, išsiųstą 2005 m. balandžio 12 d., įvykdyti geruoju sprendimą ir sumokėti 38 706,66 Lt sumą UAB „Liudmila“ naudai. 1995 m. birželio 3 d. antstolė išsiuntė pranešimus L. Z. ir išieškotojams UAB „Anapus ribos“, UAB „Žalgirio loto“, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai apie L. Z. priklausančio buto 1/2 dalies pardavimą iš varžytynių 2005 m. liepos 7 d. Teismai nustatė, kad yra išieškoma 54 910,23 Lt suma, išieškota – 200 Lt.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Skundžiami procesiniai sprendimai priimti civilinėje byloje pagal L. Z. skundą dėl antstolio veiksmų; bylą nagrinėję teismai ištyrė aplinkybes, turėjusias reikšmės sprendžiant, ar pagrįstas pareiškėjos prašymas nutraukti jai nuosavybės teise priklausančios 1/2 dalies buto pardavimą varžytynėse bei nutraukti vykdomąja bylą. Teismai nustatė, kad teismo nuosprendžiais iš nepilnamečio I. Z. ir subsidiariai iš jo tėvų L. Z. bei O. Z. nukentėjusiesiems priteistos žalos atlyginimo sumos nesumokėtos, išieškotojai prašo nukreipti išieškojimą į skolininkų turtą, išskyrus butą, jie kito turto, į kurį galima nukreipti išieškojimus, neturi; galimybės išieškoti iš skolininkų darbo užmokesčio nėra (CPK 663 straipsnio 1 dalis); daugeliui nukentėjusiųjų išieškomos sumos viršija CPK 663 straipsnio 3 dalyje nustatytą trijų tūkstančių litų sumą, tai nėra skolos už komunalines ar kitas CPK 663 straipsnio 4 dalyje nurodytas paslaugas, kada teismas gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė nurodytas procesinės teisės normas; pažymėtina, kad kasaciniame skunde nėra teisės argumentų dėl jų pažeidimo, išskyrus nepagrįstą nuorodą ir minėtą CPK 663 straipsnio 4 dalies normą, taikytiną, išieškant skolas už komunalines ir kitokias paslaugas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnyje nustatyta: nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Ši nuostata reiškia, kad nepilnamečių vaikų teisėms turi būti garantuojama pakankama ir efektyvi jų teisių ir teisėtų interesų apsauga, taip pat ir tai, kad įstatymų leidėjas, kitos valstybinės institucijos, teisės aktais reglamentuodamos nepilnamečių būklę, reguliuodamos kitus santykius, turi paisyti nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas Nr. 23/98 „Dėl švietimo įstatymo kai kurių nuostatų“, Konstitucinio Teismo aktai, trečioji knyga, Vilnius, 2002, p. 579). Konstitucijos nuostatos sukonkretinamos bei priemonės joms įgyvendinti nustatomos įstatymuose, kituose teisės aktuose. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nustatyta, kad tėvai privalo rūpintis nepilnamečiu vaiku, jį auklėti, globoti, jam atstovauti, ginti jo teises ir teisėtus interesus (3 straipsnis). Kasatorės nurodytame šio įstatymo 4 straipsnio 5 punkte įtvirtinta, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, kartu to paties straipsnio 7 punkte pakartota tai, kad vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai; pagal kasatorės nurodytą Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnį vaiko teisę į jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai, o valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kada vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti. Taigi valstybės pareiga dalyvauti įgyvendinant vaiko teisę į būtinas gyvenimo sąlygas nėra suabsoliutinama, kasatorės nurodytos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normos neduoda pagrindo netaikyti kitų asmenų teises ir teisėtus interesus ginančių įstatymų. Minėta, kad įstatymų leidėjas tik CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatė teismo teisę neleisti nukreipti išieškojimo į paskutinį butą, kai išieškomos sumos už komunalines ar kitas paslaugas.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tyrė ir vertino bylos aplinkybes Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normų kontekste, tačiau nenustatė teisinio pagrindo nutraukti nusikaltimais padarytos žalos išieškojimą iš skolininkų turto. Nagrinėjant civilinę bylą, dalyvavo vaiko teisių apsaugos tarnyba, jai žinomos bylos aplinkybės, kasatorės nepilnamečių vaikų padėtis; šiuo metu nekeliamas skolininkų iškeldinimo iš buto klausimas, varžytynės dar neįvykusios, jei ateityje iškiltų būtinybė užtikrinti vaikų teisę į būstą ir to negalėtų įgyvendinti vaikų tėvai, tuo pagal įstatymą privalėtų rūpintis vaiko teisių apsaugos tarnyba ir kitos valstybės bei savivaldos institucijos. Esant nurodytoms bylos aplinkybėms, negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normas, kasacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Jonavos rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Janina Januškienė

Antanas Simniškis