Dėl sutarties perleisti teisę atkurti nuosavybės teises į žemę pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K–3–204/2006

Procesinio sprendimo kategorija 21.4.2.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valentino Mikelėno ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarties ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. V., A. V. ir D. P. ieškinį atsakovei A. A. dėl sutarties perleisti teisę atkurti nuosavybės teises į žemę pripažinimo negaliojančia. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja Utenos apskrities viršininko administracijos Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius, Vilniaus miesto 14-asis notaro biuras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2000 m. kovo 14 d. Vilniaus 14-ojo notaro biuro notarės R. B. patvirtintą sutartį dėl P. V., mirusio (duomenys neskelbtini), teisių į 2 ha išlikusios žemės (duomenys neskelbtini), perleidimo atsakovei A. A..

Ieškovai nurodė, kad ginčijamas turto perleidimo sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, ne P. V. valia, nes ši valia buvo paveikta objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. P. V. tuo metu buvo 96 metų, bejėgiškos sveikatos būklės, visiškai negalėjo suvokti savo atliekamų veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Sutartis pripažintina negaliojančia ir dėl to, kad sudaryta ne P. V. gyvenamojoje vietoje, sutarties tekste yra taisymų, o mirusysis buvo visiškas beraštis ir nepasirašinėjo jokių dokumentų. Jo parašo nėra net pase, todėl pats negalėjo pasirašyti ir ginčijamos sutarties. Sudarant sandorį su asmeniu, kuris negali pasirašyti, turi būti laikomasi tam tikros tvarkos, kurios notarė R. B. nesilaikė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2005 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad P. V. 2000 m. kovo 14 d. perleido atsakovei A. A. teisę į 2 ha išlikusios žemės (duomenys neskelbtini), į kurią turėjo teisę atkurti nuosavybės teises. Sutartį notarė R. B. patvirtino namuose. Teismas konstatavo, kad klaidą ginčijamoje sutartyje notarė ištaisė tinkamai, o pagal šalies nurodymą neteisingas gatvės pavadinimas nėra apgaulė. Vertindamas liudytojų parodymus, rašysenos ekspertizės išvadas, teismas manė, kad ieškovai neįrodė, jog ginčijamą sutartį P. V. pasirašė dėl apgaulės, arba kad pastarąją sutartį pasirašė ne jis.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. sausio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

III. Kasacinio skundo ir prisidėjimo prie kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė D. P. prašė: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. sausio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį; 2) priteisti turėtas teismo išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Įstatymas nustato teismo pareigą konstatuoti teisiškai reikšmingus faktus, remiantis visų įrodymų analize ir siejant juos su taikytina materialinės teisės norma ginčo santykiams reglamentuoti. Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją valią. Dėl to būtina, kad sandorio dalyvių valia formuotųsi normaliai, kad nebūtų išorinių aplinkybių, iškreipiančių tikrąją valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2004). Pirmosios instancijos teismas, netinkamai išaiškinęs materialinės teisės normą ir nepadaręs įrodymų visumos analizės, padarė nepagrįstą išvadą dėl sandorio šalių tikrosios valios išreiškimo. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/1999 nurodė, kad, atsižvelgiant į ieškovo (minėtoje civilinėje byloje) amžių sutarties sudarymo metu, jo sveikatos būklę, taip pat į tai, kad ne ieškovas inicijavo sutarties sudarymą, o byloje nėra duomenų, jog jam buvo tinkamai išaiškintas sutarties turinys bei tai, kokią sutartį jis pasirašo, negalima laikyti, kad ieškovas, pasirašydamas sutartį, išreiškė savo tikrąją valią.

Teismas nesiaiškino reikšmingų bylai aplinkybių siekiant nustatyti tikrąją šalių valią dėl ginčijamo sandorio sudarymo, o jo teisėtumą pagrindė tik netinkamai surašyto oficialaus dokumento egzistavimu. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2004 m. liepos 29 d. išvadoje konstatuota, kad išvados dėl P. V. parašo sutartyje centras negali pateikti, nes tiriamieji parašai buvo menko informatyvumo. Teismas neatsižvelgė i ieškovų prašymą ir papildomos ekspertizės nepaskyrė. Į šią aplinkybę neatsižvelgė ir apeliacinės instancijos teismas. Taip buvo apribota ieškovų teisė pateikti jų reikalavimus pagrindžiančius reikšmingus įrodymus. Tokie teismo veiksmai prieštarauja esminiams civilinio proceso teisės principams: šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo, rungimosi, tinkamo teismo proceso.

Pakartotinės ekspertizės paskyrimo būtinumą taip pat patvirtina byloje esantys įrodymai. Ginčijamos sutarties pasirašymo dieną P. V. buvo 96 metai, jis mirė nuo bendrinės aterosklerozės. Būdamas tokio amžiaus ir sirgdamas tokia liga jis galėjo ir nesuprasti savo veiksmų, nes šios ligos vieni iš simptomų yra galvos svaigimas, atminties susilpnėjimas ir t. t. Sutarties pasirašymo dieną P. V. galėjo ir neatpažinti jį supančių žmonių. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, taip pat į P. V. raštingumo stoką, negalima laikyti, kad, pasirašydamas sutartį, jis išreiškė savo ketinimus ir tikrąją valią. Be to, sutartyje buvo padaryta ir keletas svarbių ištaisymų, kurie ir galėjo suklaidinti P. V. jam pasirašant sutartį. Taigi jis buvo suklaidintas ir apgautas. Beje, atsakovė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 2 ha išlikusios žemės (duomenys neskelbtini), kreipėsi tik 2001 m. gruodžio 29 d., t. y. tik po P. V. mirties.

2. Kyla abejonių dėl P. V. parašo. Notarė nurodė, kad, paprašius pasirašyti sutartį, jis atsakė, jog nemoka. Tai, kad P. V. buvo įpratęs, jog už jį pasirašinėtų, paliudijo ir A. V., kuris,,susukdavo“ parašą už tėvą pensijų mokėjimo žiniaraščiuose. Tai patvirtino ir liudytojas byloje A. M., kuris, gyvendamas viename bute su V., ne kartą yra matęs, kad už P. V. pasirašydavo A. V.. P. V. gyveno pas sūnų A. V., kuris juo rūpinosi, tačiau nieko nežinojo apie sandorį su atsakove. A. V. yra kurčnebylis ir praktiškai visada būna namuose, o sutartis buvo pasirašyta būtent šiame bute.

Atsakovės prašymu apklaustas liudytojas S. L. parodymus davė tik 2004 m. gruodžio 12 d., iki tol apie tokio liudytojo buvimą neužsiminta.

Papildomos ekspertizės paskyrimo būtinumą taip pat lėmė sutartyje padaryti pataisymai. Be to, nuo ekspertizės išvadų priklausė ir ieškinio pagrindo nustatymas šioje civilinėje byloje.

Neištirdami visose pateiktose įrodinėjimo priemonėse esančios informacijos, teismai pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir civilinio proceso betarpiškumo principą.

3. Teismai nenurodė, koks teisės aktas patvirtina notarės veiksmų teisėtumą, jai darant sutarties teksto ištaisymus. Pagal Notariato įstatymo 35 straipsnį pateisinami tik tie pataisymai, kurie yra aptarti, t. y. kai šalia padaryto pataisymo arba atskirame sutarties punkte įrašoma, kad taisymu tikėti, ir tai patvirtinama sutartį pasirašančių šalių parašais. Ginčijamoje sutartyje padaryti pataisymai nėra patvirtinti šalių parašais, o tai patvirtina, kad jie nebuvo aptarti. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-645/2002, (Teismų praktika 18), notaras atlieka teisinio pobūdžio veiklą, teikia teisines paslaugas, todėl jas turi suteikti tinkamai. Notaro atsakomybė turi ypatumų, nes reikia atsižvelgti į tai, kad asmuo vykdo profesinę veiklą. Tokiam asmeniui yra nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo ieškovai J. V. ir A. V. prašė panaikinti kasatorės ginčijamus teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo – Vilniaus miesto 14-ojo notaro biuro notarė R. B. – nesutiko su kasaciniu skundu. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Ginčijamame sandoryje ir byloje pridėtuose P. V. įgaliojimuose yra visiškai išreikšta P. V valia. P. V., nors buvo 96 metų, buvo sąmoningas, veiksnus ir bendraujantis su aplinkiniais žmonėmis asmuo.

2. Nurodyti dokumentų ištaisymai buvo atlikti pagal tikrąją šalių valią. Namuose atliekant notarinius veiksmus, kurių projektai yra spausdinami biure ir kurių perspausdinti namuose nėra galimybės, buvo dar kartą išsiaiškinta tiksli giminystė ir kitos aplinkybės, taip pat asmenys, su kuriais gyveno P. V.. Sutartis buvo pataisyta laikantis Notariato įstatymo reikalavimų. Jokie šalių parašai prie notaro atlikto taisymo negali būti dedami. Be to, notarė gali teismui pateikti daugybę dokumentų, kurie yra pataisomi, esant juose netikslumų, o ne perspausdinami nauji. Tokią teisę notarui suteikia Notariato įstatymas. Sutartyje nėra kasatorės minimo žodžio,,anūkei“. Namuose išsiaiškinus, kad A. A. yra ne duktė, šis giminystės laipsnio įrašas sutartyje –,,dukrai“ – buvo panaikintas, o kadangi A. A. neturėjo visų giminystės su P. V. dokumentų, notarė giminystės laipsnio nustatyti negalėjo.

Dėl liudytojo parodymų – joks liudytojas niekada neatsimins tokio senumo įvykio datos.

3. Notarinės paslaugos buvo suteiktos tinkamai, kvalifikuotai ir atidžiai. P. V., nors ir kalbama, kad buvo neraštingas, pats galėjo ir norėjo pasirašyti, todėl pats ir pasirašė. Jis taip pat pasirašė įgaliojimuose. Be to, atliekant ekspertizę, buvo pateikta nemažai dokumentų su P. V. parašais. Sutartis buvo pataisyta laikantis Notariato įstatymo reikalavimų, nustatyta tvarka buvo padarytas aptarimas su notaro parašu ir antspaudu.

k o n s t a t u o j a :

Dauguma kasacinio skundo argumentų yra susiję su fakto klausimais, kuriuose nurodoma, kad netinkamai ištirtos ir įvertintos faktinės bylos aplinkybes ir dėl to padarytos klaidingos išvados. Kasacinis teismas dėl šių kasacinio skundo argumentų nepasisako, nes pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas pasisakys tik teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimais.

1. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams ir kitiems asmenims, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Ši norma galiojo sutarties sudarymo metu. Atsakovė yra perleidėjo vaikaitė, o byloje nekeliamas ginčas, kad atsakovei teisė atkurti nuosavybės teises buvo perleista pažeidžiant šią įstatymo normą.

2. Vienas ieškovų reikalavimo pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu yra tas, kad sandoris sudarytas dėl apgaulės. Teismai nustatė, kad perleidėjo 96 metų amžius savaime nereiškia, kad jis nesuprato savo veiksmų reikšmės ir dėl to buvo apgautas. Pagal sandorio sudarymo metu galiojusį 1964 m. CK 57 straipsnį teismų praktikoje apgaulės turinys buvo suprantamas ir aiškinamas vienos iš sandorio šalių tyčia suklaidinant kitą šalį tam, kad ši sudarytų sandorį. Ieškovų argumentai daugiausia grindžiami tuo, kad perleidėjas galėjo nesuprasti savo veiksmų reikšmės. Taigi šie ieškovų argumentai yra daugiau susiję ne su apgaule, bet su kita – tuo metu galiojusio 1964 m. CK 54 straipsnio norma, pagal kurią buvo galima pripažinti negaliojančiu sandorį, sudarytą asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės. Tačiau ieškinys pareikštas teigiant, kad atsakovė apgavo perleidėją. Pažymėtina, kad pagal 2000 m. CK 1.91 straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo, kitų esminių aplinkybių. Taigi pagal šią įstatymo normą sandorio pripažinimas galimas, jeigu atsakovės konkretūs veiksmai (neveikimas) sudarė apgaulės turinį. Tokias aplinkybes turėjo įrodyti ieškovai (CPK 178 straipsnis). Teismai konstatavo, kad ieškovai savo reikalavimo faktiniais duomenimis neįrodė. Jų iškelti argumentai yra tik prielaidos, kuriomis negali būti grindžiamas teismo sprendimas (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

Kitas ieškinio pagrindas yra tas, kad ieškovams kyla abejonių, ar sutartį pasirašė perleidėjas. Teismai šių ieškovų argumentų pagrįstumą taip pat tyrė. Notarui pirmosios instancijos teismo posėdyje pateikus papildomus dokumentus, kuriuos, notaro teigimu, pasirašė perleidėjas, jame dalyvavę ieškovai papildomos ekspertizės skirti neprašė. Be to, ekspertas nedavė išvados dėl parašo tikrumo ne dėl lyginamųjų parašų pavyzdžių trūkumo, bet dėl pateiktų pavyzdžių nepakankamo informatyvumo. Esant tokioms aplinkybėms ir kitiems teismų įvertintiems įrodymams, teismai padarė teisingas išvadas, kad nepaneigta, jog sutartį pasirašė ne perleidėjas. Tokios teismų išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punkto išaiškinimą, kad jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Kasacinio skundo argumentai dėl parašo tikrumo iš esmės yra fakto dalykai. Minėta, kad kasacinis teismas faktų klausimų, kuriuos nustatė žemesnieji teismai, nesprendžia.

Sutartyje notaro padarytas pataisymas yra aiškus. Net nesant šio pataisymo, įrašytas neteisingas žodis nekelia abejonių dėl perleidėjo valios, todėl teismai pagrįstai pripažino, kad dėl tokio pataisymo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia.

3. Teismai materialiąsias ir procesines teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas bylos aplinkybes taikė tinkamai, todėl ieškovų kasacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės 2005 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Valentinas Mikelėnas

Janina Stripeikienė