Administracinė byla Nr. eI2-4106-561/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01519-2022-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 10.3.; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugpjūčio 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Pukanasytės-Biekšės,
dalyvaujant pareiškėjai V. D. ir jos atstovui Ryčiui Rudzinskui,
trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Eglei Kruminytei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. D. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
nustatė:
Pareiškėja V. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro (toliau – ir VRM) 2022 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 1V-186 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės panaikinimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria nuspręsta, kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde teismui pareiškėja nurodo, kad gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje ir gimimo pagrindu įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja didžiąją dalį savo gyvenimo gyvena Lietuvos Respublikoje, išskyrus trumpus laikotarpius, kuriais pareiškėja mokėsi Kanadoje, Toronte, kur įgijo magistro laipsnį (1995–1997 m.) ir apsigynė daktaro disertaciją (2001–2004 m.). Pareiškėjos vienintelė ir pagrindinė gyvenamoji vieta, kaip ir asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centras yra Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja po to, kai 2004 m. įgijo mokslinį laipsnį Kanadoje, grįžo į Lietuvą ir toliau tęsė profesinę/akademinę veiklą Lietuvoje. Pareiškėja 2001 m. gyvendama Kanadoje sudarė civilinę santuoką su Kanados piliečiu M. J. O. (duomenys neskelbtini) pareiškėja su sutuoktiniu susilaukė dukros, kuri gimė Lietuvoje, šiuo metu yra nepilnametė ir yra Lietuvos Respublikos pilietė. 2011 m. rugsėjo 20 d. pareiškėja Kanadoje sudarytą santuoką įregistravo ir Lietuvos Respublikos civilinėje metrikacijoje. Pareiškėja šiuo metu eina profesorės pareigas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, tyrėjos pareigas Lietuvos kultūros tyrimų bei Lietuvos Istorijos institute, kur vykdo aukšto lygio tarptautinius akademinius tyrimus, vadovauja tarptautiniams mokslo projektams, doktorantams ir podoktorantūros stažuotojams, yra apdovanota už aukšto lygio tarptautines akademines publikacijas. Taigi, pareiškėjos tiek asmeninis, socialinis gyvenimas, tiek profesinė, pilietinė veikla ir ekonominiai interesai yra neatsiejamai susiję su Lietuvos Respublika.
Pareiškėjai studijuojant doktorantūros studijose Kanadoje 2002 metais tapo žinoma, kad 2002 m. rugsėjo 17 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (toliau – ir Pilietybės įstatymas), įsigaliojęs 2003 m. sausio 1 d., kurio 18 straipsnio 2 dalis įtvirtino galimybę Lietuvos Respublikos piliečiams vienu metu turėti dvi pilietybes. Atsižvelgdama į Pilietybės įstatymo pakeitimus, suteikusius teisę asmeniui įgyti kitos šalies pilietybę, neprarandant turimos Lietuvos Respublikos pilietybės, pareiškėja kreipėsi į Kanados vyriausybę su prašymu suteikti pilietybę, ko pasėkoje 2003 m. sausio mėnesį pareiškėjai buvo išduotas oficialus Kanados pilietybės sertifikatas, suteikiantis teisę pareiškėjai įgyti Kanados pilietybę po to, kai pareiškėja duos priesaiką oficialios ceremonijos metu. Pareiškėja 2003 metais Kanados teisės aktų nustatyta tvarka davė priesaiką (tikslios datos neprisimena, kadangi nuo to momento praėjo beveik 20 metų) ir 2003 m. spalio 9 d. pareiškėjai buvo pirmą kartą išduotas Kanados piliečio pasas.
2006 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pripažino Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, suteikusią teisę turėti piliečiams dvi pilietybes, kaip prieštaraujančią Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau Nutarimu Konstitucinis teismas taip pat išaiškino, kad Lietuvos Respublikos piliečiams, įgijusiems kitos valstybės pilietybę nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūra netaikoma – tokie asmenys yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais. Todėl po Konstitucinio Teismo Nutarimo pareiškėja neatsisakė Kanados pilietybės.
2019 m. lapkričio 13 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė pranešimą apie turimą Kanados pilietybę bei pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėja įgijo pilietybę tuo metu, kai piliečiai turėjo teisę būti dviejų valstybių piliečiais, t. y. Migracijos departamentui buvo pateiktas Kanados pilietybės sertifikatas, kuris išduotas 2003 m. sausio mėnesį, Kanados piliečio pasą, kuris pareiškėjai buvo išduotas 2003 m. spalio 9 d. Pažymi, kad pareiškėja kreipėsi į Kanados ambasadą dėl papildomų pilietybės dokumentų išdavimo, tačiau 2020 m. birželio 10 d. el. paštu Kanados ambasados darbuotoja patvirtino, kad tuo metu, kai pareiškėja įgijo Kanados pilietybę (2003 metais), pilietybės įgijimo faktas būdavo patvirtinamas tik išduodamu pilietybės sertifikatu, kuriame pažymėta tik pilietybės sertifikato išdavimo data, o jokie kiti dokumentai nėra išduodami.
2020 m. rugpjūčio 28 d. Migracijos departamentas pareiškėjos paprašė pateikti kokius nors papildomus dokumentus, patvirtinančius Kanados pilietybės įgijimo datą, kadangi Kanados pilietybės sertifikate buvo nurodyta pilietybės sertifikato data – 2003 m. sausio mėnuo, tačiau sertifikate nebuvo nurodyta tiksli 2003 m. sausio mėnesio diena. Pareiškėja 2020 m. spalio mėn. kreipėsi į Kanados ambasadą Vilniuje, prašydama išduoti kitokios formos Kanados piliečio sertifikatą ar kitą dokumentą, kuriame būtų nurodyta tiksli pilietybės įgijimo diena. Pareiškėjai Kanados ambasada negalėjo patvirtinti, kad naujo modelio sertifikate bus įrašyta tiksli pilietybės įgijimo diena, kadangi pirminis sertifikatas buvo išduotas tuo metu, kai pilietybės įgijimo datos nebuvo fiksuojamos. Naujų sertifikatų išdavimo procedūros trukmė yra nuo 15 mėnesių (jei prašymas pateikiamas Kanadoje) iki 3 metų ir ilgiau (jei prašymas teikiamas per konsulinę įstaigą). Kadangi pareiškėjos nuolatinė ir deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, pareiškėja turi teisę kreiptis dėl pilietybės dokumentų išdavimo tik per Kanados ambasadą, todėl neturėjo jokios, net teorinės galimybės, pateikti Migracijos departamento prašomus „kokius nors“ papildomus dokumentus per Migracijos departamento nurodytą 6 mėnesių terminą.
2020 m. spalio 23 d., po kreipimosi į Kanados ambasadą, pareiškėja informavo Migracijos departamentą apie tai, kad ji kreipėsi į Kanados ambasadą dėl kitokios formos sertifikato, pasidalino gauta informacija ir paprašė nurodyti, ką dar galėtų padaryti. Nuo 2020 m. spalio 23 d. iki 2022 m. kovo 15 d. iš Migracijos departamento negavo daugiau jokio pranešimo ar komunikacijos, tačiau 2022 m. kovo 15 d. buvo informuota apie tai, kad 2022 m. kovo 10 d. Įsakymu neteko Lietuvos Respublikos pilietybės dėl įgytos kitos valstybės pilietybės. Prieš priimant Įsakymą pareiškėjai nebuvo sudaryta jokių sąlygų pasisakyti, pateikti papildomus argumentus ar paaiškinimus. Pareiškėja tik po neigiamo sprendimo jos atžvilgiu priėmimo buvo informuota apie pilietybės panaikinimą.
Pareiškėjos teigimu, ji Kanados pilietybę įgijo 2003 metais, galiojant 2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymo Nr. IX-1078 redakcijai, įsigaliojusiai 2003 m. sausio 1 d. ir galiojusiai iki 2006 m. lapkričio 16 d.. Kadangi pareiškėja Kanados pilietybę įgijo 2003 metais, todėl, priimant skundžiamą Įsakymą pareiškėjos pilietybės panaikinimo klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal nurodytu laikotarpiu galiojusias teisės normas (t. y. 2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymo Nr. IX-1078 redakcijos normas).
Tuo metu, kai pareiškėja įgijo Kanados pilietybę (2003 metais), pilietybę įgijusiems asmenims buvo išduodamos kortelės formos Kanados pilietybės sertifikatai (ang. citizenship cards), kuriuose nebūdavo nurodoma tiksli pilietybės įgijimo data, o tik kortelės išdavimo data nurodant pilietybės sertifikato išdavimo metus ir mėnesį, kaip pareiškėjos atveju – 2003 sausis. Nepaisant to, kad šios kortelės buvo išduodamos tik iki 2012 metų, tačiau, kaip nurodoma oficialiame Kanados Vyriausybės puslapyje, šis dokumentas iki šiol laikytinas tinkamu įrodymu patvirtinančiu, kad asmuo turi Kanados pilietybę.
Skunde nurodo, kad vyko susirašinėjimas su Migracijos departamentu bei su Kanados atstovybe. Migracijos departamentas 2020 m. spalio 23 d. buvo informuotas, kad pareiškėja pateikė prašymą Kanados Migracijos ir Pilietybės Ministerijai (ang. Ministry of Immigration and Citizenship) atsiųsti naujos formos pilietybės sertifikatą, kuriame būtų nurodyta tiksli pareiškėjos pilietybės įgijimo data. Tuo pačiu pareiškėja pažymėjo besitikinti, kad tokį dokumentą ji gaus artimiausiu metu, tačiau informacijos, kada tiksliai, ji neturi, be to, pareiškėja papildomai paprašė Migracijos departamento darbuotojos suteikti informacijos, ką pareiškėja dar papildomai galėtų padaryti iš savo pusės.
Nurodo, kad iš pareiškėjos Migracijos departamentui pateiktų dokumentų (t. y. kortelės formos pilietybės sertifikato ir Kanados piliečio paso bei juose nurodytos informacijos), bet kuriuo atveju Migracijos departamentas galėjo spręsti, kad pareiškėja Kanados pilietybę įgijo ne anksčiau kaip 2003 m. sausio 1 d. ir ne vėliau kaip 2003 m. spalio 9 d., todėl nebuvo jokio pagrindo pareiškėjos atžvilgiu taikyti pilietybės netekimo procedūros.
Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentas reikalavo iš pareiškėjos pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius Kanados pilietybės įgijimo datą, nes, Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos pateikti 2003 m. sausio mėn. pilietybės sertifikatas, kuriame nėra nurodyta konkreti išdavimo mėnesio diena, bei 2003 m. spalio 9 d. išduotas Kanados piliečio pasas, esą nepatvirtina, kad pareiškėja Kanados pilietybę įgijo būtent laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 16 d. Toks Migracijos departamento vertinimas yra iš esmės biurokratiškas, formalus ir neteisingas, kadangi pagal Kanadoje galiojančią pilietybės suteikimo bei pilietybės suteikimą patvirtinančių dokumentų išdavimo tvarką pareiškėja neturėjo nei teorinės, nei praktinės galimybės įgyti Kanados pilietybę anksčiau nei 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau nei 2003 m. spalio 9 d. (kai gavo pasą). Skunde teismui pareiškėja detalizuoja Kanadoje pilietybės įgijimo procedūras ir teigia, kad faktinės aplinkybės ir analizuotos teisės aktų nuostatos leidžia daryti išvadą, kad ji Kanados pilietybę įgijo anksčiau nei 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau nei 2003 m. spalio 9 d.
Pažymi, kad sprendimas dėl pareiškėjos pilietybės netekimo buvo priimtas pažeidžiant ir esminius procedūrinius administracinės procedūros reikalavimus. Atsakovė ir Migracijos departamentas, vykdydami viešojo administravimo procedūrą, t. y. spręsdami klausimą dėl pareiškėjos pilietybės netekimo, nesiekė išsiaiškinti ir neišsiaiškino visų klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į pareiškėjos duotus paaiškinimus ir pateiktus dokumentus, o ginčijamą sprendimą priėmė formaliai, apsiribodami vien perteklinio reikalavimo – dokumento, pagrindžiančio tikslios pilietybės įgijimo datos, nepateikimo faktu. Dėl šios priežasties buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas pripažinti pareiškėją netekusia Lietuvos Respublikos pilietybės.
Atsakovė Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad sutinka, jei pareiškėja Kanados pilietybę įgijo laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo įsigaliojimo, tai pagal Nutarimo 69 punkte išdėstytą išlygą ji būtų Lietuvos piliete, net ir būdama Kanados piliete. Šį faktą – Kanados pilietybės įgijimo datą pareiškėja turėtų patvirtinti tinkamai. Skundas grindžiamas Kanados pilietybės sertifikatu. Šis dokumentas nėra tinkamas dokumentas, nes Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo (Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimas Nr. 280) 5 p. antroje pastraipoje nustatyta: „Kiekvienas atskiras užsienio valstybių išduotas dokumentas (arba jo kopija, paliudyta dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos) arba vieno asmens prašymas ir prie jo pridėti užsienio valstybėje išduoti dokumentai (arba jų kopijos, paliudytos dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos) turi būti legalizuotas ar patvirtintas pažyma (Apostille), jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys arba Europos Sąjungos teisės aktai nenumato kitaip. Ši nuostata netaikoma kelionės dokumentams, Lietuvos Respublikos valstybės institucijų tiesiogiai iš užsienio valstybių institucijų gautiems dokumentams, patvirtinantiems, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, taip pat dokumentams, pateikiamiems kartu su asmens pranešimu apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, kai sprendžiama dėl šio asmens Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.“
Pareiškėja legalizuoto dokumento, patvirtinančio Kanados pilietybės įgijimo datą, nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui. Kadangi buvimo Kanados piliečiu faktas egzistavo (Kanados pasas), tai Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalis buvo pritaikyta be išlygos Konstitucinio Teismo Nutarime. Migracijos departamentas ir VRM neturi išmanyti užsienio valstybių vidaus procedūras ir nustatinėti teisinius faktus taikydami užsienio teisę, nes jos vykdo Lietuvos įstatymus. Pareiškėjos pateikta teismui nauja medžiaga, kuri nebuvo pateikta Migracijos departamentui, nevertintina, nes ji neįvertinta viešajame administravime. Tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (nutarties Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTgzNS01MDIvMjAyMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1835-502/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1835-502/2022">eA-1835-502/2022</a> 60–62 p.).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos pranešimą apie Kanados pilietybės įgijimą, išsiuntė pareiškėjai 2020 m. kovo 12 d. pranešimą, kuriame pareiškėjos prašė per 6 mėnesius nuo šio rašto išsiuntimo dienos Pilietybės skyriui pateikti dokumento, patvirtinančio Kanados pilietybės įgijimo datą, kopiją išverstą į lietuvių kalbą ir patvirtintą pažyma Apostille (kopijos tikrumas turi būti paliudytas dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos, o dokumento vertimas į lietuvių kalbą turi būti patvirtintas vertimo iš vienos kalbos į kitą paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos). Taip pat minėtu raštu pareiškėja buvo informuota, kad pateikus nurodytus dokumentus, jai nebūtų taikoma Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę, procedūra.
Migracijos departamento 2022 m. sausio 20 d. teikime Nr. 13P-3 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Migracijos departamento teikimas) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui pažymima, kad pareiškėja įgijo Kanados pilietybę – tai patvirtina asmens 2019 m. lapkričio 13 d. rašytinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2003 m. sausio mėn. įgijo Kanados pilietybę ir įsipareigoja pateikti Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinantį dokumentą iki 2020 m. gegužės 13 d., Kanados pasai Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2003 m. spalio 9 d., ir Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2016 m. balandžio 13 d., Kanados pilietybės sertifikatas, išduotas 2003 m. sausio mėn. (neišverstas į lietuvių kalbą, nelegalizuotas). Į Migracijos departamento 2020 m. kovo 12 d. prašymą pateikti dokumentus, patvirtinančius Kanados pilietybės įgijimo datą, pareiškėja neatsiliepė.
Pažymi, jog nei Migracijos departamentui, nei teismui iki šiol nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kada pareiškėjai suteikta Kanados pilietybė. Kaip paminėta aukščiau, Migracijos departamentas 2020 m. kovo 12 d. pranešimu įpareigojo per 6 mėnesius pateikti legalizuotą Kanados pilietybės įgijimo pažymėjimą su vertimu į lietuvių kalbą, tačiau to dėl nepaaiškintų priežasčių nepadarė. Kartu su skundu teismui pareiškėja taip pat šio dokumento, legalizuoto teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikia, todėl nepagrindžia savo teiginių, kad Kanados pilietybę įgijo 2003 sausio mėn. ir kad pareiškėja turi teisę į dvigubą pilietybę.
Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad Kanada, išdavusi pareiškėjai Kanados pilietybės įgijimo pažymėjimą, nėra prisijungusi prie 1961 metų Hagos konvencijos dėl dokumentų legalizavimo panaikinimo ir pilietybės įgijimo, pažymėjimas nėra dokumentas, kuris yra atleistas nuo legalizavimo, pareiškėjai Kanados išduotas dokumentas tam, kad jis būtų pripažįstamas Lietuvos Respublikoje, turi būti legalizuojamas Kanados kompetentingoje įstaigoje ir po to pateikiamas Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai jį dar kartą legalizuoti. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos pateiktas Kanados pilietybės pažymėjimas nėra legalizuotas teisės aktų nustatyta tvarka ir jo autentiškumas nepatvirtintas, šis dokumentas teisinės galios Lietuvos Respublikoje neturi ir juo vadovautis negalima.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, kad Įsakymu pažeistas gero administravimo principas – pareiškėja nenurodė jokių konkrečių teisės normų, kurios buvo pažeistos priimant Įsakymą, kai pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Taip pat pareiškėja buvo informuota, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo 8 punktu, pranešimo apie Kanados pilietybės įgijimą nagrinėjimas yra stabdomas ir bus tęsiamas nuo trūkstamų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos. Nepateikus trūkstamų dokumentų nustatytais terminais, pareiškėjai bus taikoma Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę, procedūra. Pareiškėja skunde nenurodo, kokio dar papildomo bendradarbiavimo ji tikėjosi, kai Migracijos departamentas dėjo visas pastangas bendradarbiauti ir suteikti teisę pareiškėjai pateikti trūkstamus dokumentus, tačiau ji jų nepateikė.
Teisme 2022 m. rugpjūčio 2 d. teisme gauti pareiškėjos paaiškinimai ir papildomi rašytiniai įrodymai.
Paaiškinimuose pareiškėja nurodo, kad tiek iš atsakovės, tiek iš Migracijos departamento atsiliepimų į skundą, matyti, kad pagrindinis nesutikimo su pareiškėjos skundu argumentas yra tas, jog pareiškėja nepateikė legalizuoto Kanados pilietybės įgijimo sertifikato (pažymėjimo), todėl pilietybės netekimo procedūra pareiškėjai buvo taikoma pagrįstai. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad atsakovės ir Migracijos departamento nurodyti argumentai (t. y. kad jai pilietybės netekimo procedūra buvo taikyta būtent dėl to, jog nebuvo pateiktas legalizuotas Kanados pilietybės įgijimo sertifikatas) tapo žinomi tik jiems pateikus atsiliepimus į skundą, kadangi iki tol Migracijos departamentas (jo darbuotojai) nuosekliai aiškino, kad pareiškėjos pateikti dokumentai, t. y. pateiktas pilietybės įgijimo sertifikatas, yra netinkamas, nes jame nenurodyta tiksli pilietybės įgijimo diena, o apie tai, kad dokumentas turi būti legalizuotas pareiškėjai visos komunikacijos su Migracijos departamentu metu nebuvo akcentuota ir net nenurodyta kaip pateiktų dokumentų trūkumas.
Pažymi, kad Migracijos departamentas pareiškėjos pateiktus dokumentus laikė netinkamais ne dėl to, jog jie buvo nelegalizuoti, bet dėl to, jog juose nebuvo nurodyta tiksli Kanados pilietybės įgijimo diena, t. y. nei viename iš el. laiškų, adresuotų pareiškėjai, nebuvo nurodoma, kad dokumentai nėra tinkami, nes jie nėra legalizuoti. Būtent šiuo pagrindu (t. y. dėl nepagrįsto Migracijos departamento reikalavimo pateikti dokumentą su tikslia Kanados pilietybės įgijimo data) ir buvo (yra) grindžiamas pareiškėjos skundas šioje byloje, kadangi visos pilietybės netekimo procedūros metu Migracijos departamentas laikėsi pozicijos, kad esminis pareiškėjos pateiktų dokumentų trūkumas – dokumento, kuriame būtų tiksli Kanados pilietybės įgijimo diena, nepateikimas. Tuo tarpu, tik teikdami atsiliepimus į skundą byloje, tiek Atsakovas, tiek Migracijos departamentas nurodė iš esmės naujus Pareiškėjos pateiktų dokumentų trūkumus, t. y. jog Pareiškėjai buvo taikoma pilietybės netekimo procedūra ne dėl to, jog ji nepateikė dokumento su konkrečia pilietybės įgijimo data, bet dėl to, jog pateikti dokumentai nebuvo legalizuoti, nepaisant to, kad apie tokius trūkumus Migracijos departamento deleguota darbuotoja G. J. nė karto neužsiminė, o 2020 m. spalio 23 d. pareiškėjai pasiteiravus, ką ji dar turi/gali padaryti – jokio atsakymo negavo.
Pažymi, kad pareiškėja tik gavusi atsakovės ir Migracijos departamento atsiliepimus į skundą, kuriuose, visgi, nurodyta, kad pareiškėjai pilietybės netekimo procedūra buvo pritaikyta dėl to, jog nebuvo pateiktas legalizuotas Kanados pilietybės sertifikatas (o ne dėl to, jog jame nenurodyta tiksli pilietybės įgijimo data), nedelsiant kreipėsi į kompetentingą Kanados įstaigą dėl Kanados pilietybės įgijimo sertifikato legalizavimo, kuris šių rašytinių paaiškinimų pateikimo dieną jau yra legalizuotas.
Akivaizdu, kad jeigu pareiškėja iš karto būtų buvusi tinkamai informuota apie reikalingą Kanados pilietybės sertifikato legalizavimą, ji tokius veiksmus būtų nedelsiant atlikusi, t. y. ką ji tuoj pat ir padarė, sužinojusi atsakovės ir Migracijos departamento argumentus, išdėstytus atsiliepimuose į skundą. Visgi, vietoje to pareiškėjai iki tol buvo akcentuojami visai kiti pateiktų dokumentų „trūkumai“, o apie tai, kad pateiktas dokumentas dar turi būti legalizuotas net nebuvo užsiminta ir/ar niekada nebuvo nurodyta kaip „trūkumas“.
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėja ir jos atstovas palaikė skunde ir paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjos skundą tenkinti.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teisminio nagrinėjimo metu nesutiko su pareiškėjos argumentais ir prašė teismo pareiškėjos skundo netenkinti. Papildomai pažymėjo, kad 2020 m. kovo 12 d. rašte pareiškėjai buvo nurodyta, kad pateikti dokumentai turi būti legalizuoti. Nurodė, kad iš pareiškėjos pateiktų dokumentų negalima spręsti, kad pareiškėjai Kanados pilietybė buvo suteikta 2003 m. sausio mėnesį. Iškėlė abejonę, kad pareiškėjai Kanados pilietybė galbūt buvo suteikta 2002 m. gruodžio mėnesį. Atsakydama į teismo klausimą pabrėžė, jog pateiktas sertifikatas nepatvirtina, kad būtent 2003 m. sausio mėn. pareiškėjai buvo suteikta Kanados pilietybė. Atsakydama į pareiškėjos atstovo klausimus paaiškino, kad būtina pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad Kanados pilietybė pareiškėjai buvo suteikta 2003 m. Sertifikatas šių aplinkybių nepatvirtina, nes nėra aišku, kada tiksliai buvo suteikta Kanados pilietybė pareiškėjai. Pabrėžė, kad nevertina kitos šalies įstatyminės bazės, o vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos įstatymais. 2020 m. kovo 12 d. raštas surašytas įvertinus pareiškėjos individualią situaciją. Dėl dokumentų legalizavimo pabrėžė, kad nevienareikšmiškai jų buvo prašoma.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
Nustatyta, kad Migracijos departamente 2019 m. lapkričio 13 d. gautas pareiškėjos pranešimas apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, kuriuo pareiškėja pranešė, kad 2003 m. sausio mėn. įgijo Kanados pilietybę ir įsipareigojo per 6 mėnesius pateikti pilietybės įgijimo datą patvirtinantį dokumentą.
Migracijos departamento 2020 m. kovo 12 d. raštu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“ pareiškėja įpareigota Migracijos departamentui pateikti Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinantį dokumentą, kuris turi būti teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas ir išverstas į lietuvių kalbą.
Pareiškėja 2020 m. birželio 8 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Kanados ambasadą dėl papildomų dokumentų išdavimo.
2020 m. birželio 10 d. pareiškėja gavo Kanados ambasados elektroninį laišką, kuriame nurodoma, kad Kanados ambasados konsulė patvirtino, jog kitokio dokumento, išskyrus išduotą sertifikatą, neišduoda. Laiške nurodoma, kad sertifikato išdavimo data turi būti traktuojama kaip pilietybės suteikimo data. Pažymėta, kad reikėtų daugiau informacijos iš Migracijos departamento ir pasiūlyta su ambasada susisiekti, ar ambasada pati galėtų susisiekti su Migracijos departamentu.
2020 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėja gavo Migracijos departamento elektroninį laišką, kuriame nurodoma, kad šiuo metu yra nagrinėjamas pareiškėjos pranešimas. Iš pateiktų dokumentų – Kanados piliečio pasas – išduotas 2003 m. spalio 9 d.; pilietybės sertifikatas – data nenurodyta, t. y. 2003.01, be dienos, todėl nėra aišku, kada būtent pareiškėjai suteikta Kanados pilietybė. Patarta pareiškėjai pabandyti paprašyti dokumento (pažymos, rašto) iš Kanados institucijų.
2020 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėja atsakė Migracijos departamentui, kad ji susisiekė su Kanados atstovybe Lietuvoje ir nunešė jiems parodyti dokumentus, kuriuos ji turi ir kuriuos pateikė Migracijos departamentui. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad jokių kitų dokumentų ir nėra – iki Kanados paso išdavimo pateikiama būtent tokia kortelė, kuri buvo pateikta Migracijos departamentui ir data yra tokia, kuri nurodyta. Pareiškėja atstovybei paaiškino, kad Migracijos departamentas abejoja dėl datos – 2003.01, tai jie pasiūlė, jog galėtų pateikti paaiškinimą. Migracijos departamentas atsakė pareiškėjai, kad dokumentus reiktų siųsti tiesiogiai Migracijos departamentui.
2020 m. spalio 23 d. pareiškėja informavo Migracijos departamentą, kad ji nusiuntė prašymą Kanados Migracijos ir Pilietybės ministerijai atsiųsti oficialią pažymą, nurodančią tikslią pilietybės įgijimo dieną. Taip pat paprašė Migracijos departamento nuorodos, ką ji iš savo pusės dar galėtų padaryti siekiant išspręsti situaciją.
Migracijos departamentas 2022 m. sausio 20 d. surašė teikimą Nr. 13P-3 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Teikimas), kuriame pažymima, kad pareiškėja įgijo Kanados pilietybę – tai patvirtina asmens 2019 m. lapkričio 13 d. rašytinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2003 m. sausio mėn. įgijo Kanados pilietybę ir įsipareigoja pateikti Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinantį dokumentą iki 2020 m. gegužės 13 d., Kanados pasai Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2003 m. spalio 9 d., ir Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2016 m. balandžio 13 d., Kanados pilietybės sertifikatas, išduotas 2003 m. sausio mėn. (neišverstas į lietuvių kalbą, nelegalizuotas). Į Migracijos departamento 2020 m. kovo 12 d. prašymą pateikti dokumentus, patvirtinančius Kanados pilietybės įgijimo datą, pareiškėja neatsiliepė.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 1V-186 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ nuspręsta, kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
Pareiškėja, nesutikdama su priimto Įsakymo dalimi, su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Įsakymo dalį, kuria nuspręsta, kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
Ginčas byloje kilo dėl šio Įsakymo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.
Iki 2006 m. lapkričio 16 d. galiojusios 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. IX-1078 redakcijos 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, o 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas Lietuvos Respublikos piliečiui, įgijusiam kitos valstybės pilietybę 2003 m. sausio 1 d., jeigu jis yra: 1) asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę, jo vaikas, vaikaitis ir provaikaitis (jeigu šis asmuo, jo vaikas, vaikaitis ar provaikaitis nerepatrijavo); 2) lietuvių kilmės asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija;) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai (šio nutarimo 17 punktas).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo III dalies 69 punkte konstatavo, kad „Tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad <... > Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, negali būti interpretuojama kaip pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima kvestionuoti asmenų, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę (esančių Lietuvos Respublikos piliečiais) pagal atitinkamas antikonstituciniais pripažintus Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnius (jų dalis) ir turinčių dar ir kitos valstybės pilietybę, turimą Lietuvos Respublikos pilietybę. Tokie asmenys ir toliau yra Lietuvos Respublikos piliečiai“.
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus.
Pagal Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, įgijęs kitos valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietis netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.
Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas; 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d; 3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d; 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis; 5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; 6) yra asmuo, įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio), iki jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį; 7) yra asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jį, iki jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę; 8) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis; 9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei; 10) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje; 11) yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas.
Ginčas iš esmės kilęs dėl to, ar pareiškėja turi teisę į dvigubą pilietybę, t. y. ar jos atžvilgiu taikytinas 2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymo Nr. IX-1078 redakcijos, galiojusios iki 2006 m. lapkričio 16 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Tam, kad pareiškėjai būtų galima taikyti iki 2006 m. lapkričio 16 d. galiojusios 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo Nr. IX-1078 redakcijos 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas išimtis, pareiškėja turėtų įrodyti, kad Kanados pilietybę įgijo būtent laikotarpyje nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 15 d., pateikdama teisės aktų nustatyta tvarka legalizuotą Kanados kompetentingų institucijų išduotą dokumentą.
Nagrinėjamuoju atveju 1961 m. spalio 5 d. sudaryta Konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo (Hagos konvencija) netaikoma, kadangi Kanada nėra prisijungusi prie šios konvencijos.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtintų Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5 punktas nustato, kad kiekvienas atskiras užsienio valstybių išduotas dokumentas ir kiekvienas atskiras užsienio valstybės notarine ar jai prilyginta tvarka patvirtintas dokumentas turi būti legalizuotas ar patvirtintas pažyma (Apostille), jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys arba Europos Sąjungos teisės aktai nenumato kitaip. Ši nuostata netaikoma kelionės dokumentams, Lietuvos Respublikos valstybės institucijų tiesiogiai iš užsienio valstybių institucijų gautiems dokumentams, patvirtinantiems, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, taip pat dokumentams, pateikiamiems kartu su asmens pranešimu apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, kai sprendžiama dėl šio asmens Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, taip pat tais atvejais, kai humanitarinės krizės ištiktoje užsienio valstybėje ar jos dalyje nėra galimybės dokumentų legalizuoti arba patvirtinti pažyma (Apostille).
Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Kanada nėra prisijungusi prie 1961 metų Hagos konvencijos dėl dokumentų legalizavimo panaikinimo, o pilietybės įgijimo pažymėjimas nėra dokumentas, kuris atleistas nuo legalizavimo, tam, kad jis būtų pripažįstamas, jis turėjo būti pateiktas legalizuotas.
Pareiškėja skunde teismui bei teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad priešingai nei priimto Teikimo, atsiliepimų argumentuose, apie „trūkumą“, kodėl išduotas sertifikatas yra netinkamas, buvo akcentuojama ne dėl to, jog jis nėra legalizuotas, o dėl to, kad jame nėra nurodyta tiksli pilietybės įgijimo diena. Pabrėžė, kad apie tai, jog dokumentas turi būti legalizuotas pareiškėjai visos komunikacijos su Migracijos departamentu metu nebuvo akcentuojama ir tai nebuvo nurodoma kaip pateiktų dokumentų trūkumas. Atsakovė teigė priešingai – tai, kad turėjo būti pateikti legalizuoti dokumentai buvo nurodyta 2020 m. kovo 12 d. pranešime pareiškėjai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi 2020 m. kovo 12 d. Migracijos departamento pranešimą, adresuotą pareiškėjai, nustatė, kad jame buvo nurodyta „Prašome per 6 mėnesius nuo šio rašto išsiuntimo dienos Pilietybės skyriui pateikti dokumento, patvirtinančio Kanados pilietybės įgijimo datą, kopiją išverstą į lietuvių kalbą ir patvirtintą pažyma Apostille (kopijos tikrumas turi būti paliudytas dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ir institucijos, o dokumento vertimas į lietuvių kalbą turi būti patvirtintas vertimo iš vienos kalbos į kitą paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos).“ Taigi, pirminiame pranešime pareiškėjos buvo prašoma pateikti legalizuotus dokumentus, todėl būtų galima sutikti su atsakovės pozicija, kad nebuvo pateiktas legalizuotas sertifikatas, kas leido priimti neigiamą sprendimą. Tačiau, nagrinėjamu atveju, teismas sprendžia, kad turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurios nevienareikšmiškai patvirtina, kad komunikuojant su pareiškėja, Migracijos departamentas nebuvo visiškai tikslus. Dar daugiau, pateikti elektroniniai susirašinėjimai patvirtina, jog iš ties pagrindiniu trūkumu buvo nurodoma ne tai, jog pareiškėja nepateikė legalizuoto sertifikato, o tai, kad sertifikate nėra nurodoma tiksli diena, t. y. sertifikate nurodoma, kad pareiškėjai Kanados pilietybė buvo suteikta 2003.01 (diena nenurodoma). Šiuos vertinimus teisminio nagrinėjimo metu išsakė ir Migracijos departamento atstovė „nėra aišku, kad tiksliai pareiškėjai Kanados pilietybė buvo suteikta. Gal pilietybė buvo suteikta 2002 m. gruodžio 29 d.“ Teismas su šiais Migracijos departamento argumentais sutikti negali. Nei Teikime, nei šalių dėstomuose atsiliepimuose nėra minima, kad sprendimas dėl pilietybės netekimo yra priimtas, nes sertifikate nėra nurodoma tiksli diena. Priešingai, tiek Teikime, tiek atsiliepimuose yra teigiama, kad neigiamas sprendimas pareiškėjos atžvilgiu yra priimtas dėl to, jog jos pateiktas sertifikatas nėra legalizuotas. Teismas neigiamai vertina tokį Migracijos departamento pateiktų pareiškėjos dokumentų ir situacijos įvertinimą. Pateikta elektroninių laiškų komunikacija leidžia spręsti, jog pagrindiniu trūkumu iš ties buvo nurodomas ne pateiktų dokumentų legalizavimas, bet sertifikate nenurodyta tiksli data. Pareiškėja, komunikuodama su Migracijos departamentu, teiravosi, ką turėtų papildomai atlikti, tačiau nei viename elektroniniame laiške pareiškėjai nebuvo pabrėžiama, kad ji nėra pateikusi legalizuoto sertifikato, todėl, teismo vertinimu, pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad jos pateikti dokumentai turi tik vieną trūkumą – sertifikate nenurodyta diena. Buvo akcentuojama tik į sertifikato trūkumą iš esmės nenurodytoje tikslioje datoje, kas, teismo vertinimu, taip pat nėra tikslu. Pateikti rašytiniai dokumentai vienareikšmiškai patvirtina, kad pareiškėjai pilietybė buvo suteikta 2003 m. sausio mėnesį. Šiuos argumentus pabrėžia ne tik pareiškėja, juos liudija ir išduotas sertifikatas bei Kanados ambasada. Migracijos departamento atstovės teisminio nagrinėjimo metu išsakyta abejonė, jog pareiškėjai Kanados pilietybė galbūt buvo suteikta 2002 m. gruodžio 29 d. visiškai niekuo neparemti, todėl atmestini. Pareiškėja tiek komunikacijos su Migracijos departamentu metu, tiek skunde teismui detaliai paaiškino, kad tuo metu buvo išduodami tik tokie sertifikatai, kuriuose nubuvo nurodoma diena. Juose buvo nurodoma tik metai ir mėnuo. Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir Kanados atstovybė: „Sertifikato išdavimo data turėtų būti traktuojama kaip pilietybės suteikimo data“. Teismas taip pat norėtų atkreipti dėmesį į atsiliepime atsakovės VRM minimą administracinės bylos Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkyLTE0NDYtODExLzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI2-1446-811/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI2-1446-811/2021">eI2-1446-811/2021</a> medžiagą, kurioje taip pat buvo vertinamas sertifikatas, liudijantis Kanados pilietybės suteikimą asmeniui. Pažymėtina, kad apeliacinis procesas buvo nutrauktas pareiškėjui atsisakius apeliacinio skundo, nes VRM jo atžvilgiu priėmė teigiama sprendimą, nors išduotame pilietybės suteikimo sertifikate taip pat nebuvo nurodyta jo išdavimo tiksli diena.
Atsakovė VRM atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad teisme neturėtų būti vertinama nauja medžiaga (pareiškėja teismui pateikė legalizuotą sertifikatą), kuri nebuvo pateikta Migracijos departamentui, nes ji nebuvo įvertinta viešajame administravime. Teismas pritartų tokiai pozicijai, jeigu šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės būtų kitokios, t. y. teismas nelaiko pakankamu vien tik 2020 m. kovo 12 d. pranešime nurodyto prašymo pateikti legalizuotus dokumentus, nes, kaip minėta, pareiškėjai buvo akcentuojamas tik vienas dokumentų trūkumas – sertifikate nenurodyta diena. Migracijos departamentas, manydamas, kad pareiškėjos dokumentai negali būti vertinami vien dėl to, jog jie yra nelegalizuoti, apie tai turėjo informuoti pareiškėją, juolab, kad teikė laiškus dėl sertifikato datos trūkumo, tačiau to neatliko. Teismas pažymi, kad pilietybės netekimas asmeniui yra itin jautrus aspektas, todėl prieš priimant neigiamą sprendimą, turi būti detaliai įvertintos visos aplinkybės bei netikslumai. Negalima situacija, kuomet yra nurodoma, kad dokumentas yra netinkamas dėl jame nenurodytos tikslios dienos, tačiau Teikime akcentuojama, kad nėra pateiktas legalizuotas dokumentas, bet argumentų dėl sertifikato netikslumo nėra. Visgi, teisminio nagrinėjimo metu Migracijos departamento atstovė pažymėjo, jog dokumentas nepatvirtina, kad pareiškėjai pilietybė buvo suteikta 2003 m. sausio mėnesį. Tokia nenuosekli valstybės institucijų pozicija nėra suderinama su gero viešojo administravimo principu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad atsakovė ir Migracijos departamentas netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, todėl nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjos pilietybės netekimo. Atitinkamai pripažintina, kad ir ginčijama Įsakymo dalis negali būti vertinama kaip atitinkanti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies, kuria vadovaujantis individualiame administraciniame motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas, reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Įsakymo dalis, kuria nuspręsta, kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės naikinama.
Pareiškėja pateikė teismui prašymą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriame prašo priteisti iš atsakovės 6 360,30 Eur proceso išlaidų teisinei pagalbai apmokėti.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme) bei kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nurodoma, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos).
Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinkamoje byloje, turi kompleksiškai įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos, būtinos, realios. Priteisdamas atstovavimo išlaidas, teismas turi atsižvelgti į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, įvertinti šalių patirtas išlaidas bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis.
Pažymėtina, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUFTLTEwMTctNzU2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eAS-1017-756/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eAS-1017-756/2017">eAS-1017-756/2017</a>).
Pareiškėja prašo priteisti 6 360,30 Eur bylinėjimosi išlaidų: už sumokėtą žyminį mokestį – 22,50 Eur; už bylos dokumentų analizę ir sprendimo dėl pilietybės panaikinimo teisinį vertinimą – 471,90 Eur; už skundo su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones parengimą ir pateikimą – 2 674,10 Eur; už advokato konsultaciją bylos klausimais elektroniniu paštu ir telefonu – 78,65 Eur; už advokato konsultaciją bylos klausimais elektroniniu paštu ir telefonu – 235,95 Eur; už paklausimo ir prašymo Migracijos departamentui dėl teismo nutarties, kuria pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, vykdymo, parengimą ir pateikimą ir už advokato konsultacija bylos klausimais – 169,40 Eur; už parengtą teisinę išvadą Kanados advokatų kontorai „Green and Spiegel LLP“ – 2 275,83 Eur; skundo priedų Nr. 7, 9, 17 ir 19 vertimus į lietuvių kalbą – 24,20 Eur; už „Green and Spiegel LLP“ parengtos teisinės išvados (skundo priedas Nr. 15) vertimą į lietuvių kalbą – 407,77 Eur.
Pareiškėjos pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėja 2022 m. kovo 21 d. pasirašė atstovavimo sutartį su advokatų profesine bendrija CEE Attorneys, pagal kurią advokatas Rytis Rudzinskas įsipareigojo pareiškėjai teikti sutartyje nurodytas teisines paslaugas. Advokatų profesinė bendrija išrašė pareiškėjai PVM sąskaitas faktūras apmokėjimui, kurias pareiškėja apmokėjo.
Pareiškėja prašo priteisti 22,50 Eur sumokėto žyminio mokesčio.
Liteko informacinė sistema patvirtina, kad pareiškėja, teikdama teismui skundą sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, todėl ši suma yra priteistina pareiškėjai.
Pareiškėja teismo prašo priteisti 2 674,10 Eur už skundo teismo parengimą ir pateikimą.
2022 metų I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 1 729,90 Eur.
Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį nustatytas koeficientas – 2,5 t. y. už 2022 m. balandžio 11 d. skundo surašymą maksimaliai galima priteisti suma būtų 4 324,75 Eur (2,5x1729,90). Teismui pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina, kad už 2022 m. balandžio 11 d. skundo surašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėja sumokėjo 2 674,10 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijose už ieškinio rengimą ar atsiliepimą į ieškinį numatytų maksimaliai galimų priteisti sumų dydžių, todėl priteistina.
Pareiškėja prašo teismo priteisti 471,90 Eur už bylos dokumentų analizę ir sprendimo dėl pilietybės panaikinimo teisinį vertinimą; advokato konsultaciją bylos klausimais elektroniniu paštu ir telefonu – 78,65 Eur; už advokato konsultaciją bylos klausimais elektroniniu paštu ir telefonu – 235,95 Eur.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad Rekomendacijos tiesiogiai nenumato galimybės priteisti teismo išlaidų atlyginimą už dokumentų analizę, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, į tokias išlaidas atsižvelgiama nustatant viso priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį pagal Rekomendacijų 2 punktą. Teismas pažymi, kad LVAT formuojamoje praktikoje dėl atstovavimo išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu, atlyginimo, laikomasi nuostatos, kad susipažinimas su dokumentais, skundo ar atsiliepimo parengimas laikytini vienos rūšies paslaugomis, numatytomis Rekomendacijų 8.2 punkte (LVAT 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-766/2009, LVAT 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-868/2011). Taigi, bylos dokumentų analizė ir skundžiamo Įsakymo teisinis vertinimas laikomas viena paslauga, susijusia su skundo teismui pateikimu, todėl papildomai skaičiuoti išlaidas už dokumentų analizę pridedant jas prie kitų patirtų išlaidų nėra pagrindo.
Dėl prašomų priteisti išlaidų, susijusių su advokato konsultacijas telefonu ir elektroniniu paštu pažymėtina, kad šiam prašymui pagrįsti nėra pateikti jokie rašytiniai įrodymai ar paaiškinimai (kada, kokiu klausimu buvo teikiamos konsultacijos ir t. t.), todėl šios bylinėjimosi išlaidos taip pat netenkinamos.
Pareiškėja prašo priteisti 169,40 Eur patirtų išlaidų dėl paklausimo ir prašymo parengimo Migracijos departamentui dėl teismo nutarties, kuria pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, vykdymo. Pažymėtina, kad ir šiam prašymui pagrįsti teismui nėra pateiktas minėtas prašymas, todėl ši prašomų priteisti išlaidų dalis negali būti tenkinama.
Taip pat pareiškėja prašo teismo priteisti išlaidas už Kanados advokatų kontoros „Green and Spiegel LLP“ parengtą teisinę išvadą – 2 275,83 Eur bei jos vertimo į lietuvių kalbą paslaugas – 407,77 Eur.
Atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkto nuostatas, kuriose nustatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ir į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir t. t. Teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad kreipimasis į Kanados advokatų kontorą dėl teisinės išvados pateikimo laikytinas pertekliniu, todėl už šias paslaugas prašoma bylinėjimosi išlaidų suma nepriteistina. Pažymėtina, jog išnagrinėta administracinė byla nėra išskirtinai sudėtinga, nereikalaujanti specialių žinių. Pareiškėja yra atstovaujama profesionalios advokatų teisinės bendrijos, todėl papildomas kreipimasis į užsienio advokatų kontorą dėl išvados pateikimo negali būti laikomas būtinu. Atitinkamai nepriteistinos ir išlaidos už šios teisinės išvados vertimo paslaugas.
Pareiškėja prašo teismo priteisti 24,20 Eur už skundo priedų (Nr. 7, 9, 17 ir 19) vertimus į lietuvių kalbą. Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad už vertimo paslaugas pareiškėja UAB „Vertimo namai“ sumokėjo 24,20 Eur, todėl ši suma priteistina.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjai iš atsakovės priteistina 2 720,80 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės.
Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad teismas 2022 m. balandžio 20 d. nutartimi yra patenkinęs pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir sustabdė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 1V-186 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalį, kuria nuspręsta, kad pareiškėja V. D. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, galiojimą, iki bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės šioje byloje priimtas procesinis sprendimas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų 70 straipsnio 10 dalis nustato, kad jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) patenkinamas, taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84?87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos V. D. skundą patenkinti.
Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 1V-186 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalį, kuria nuspręsta, kad pareiškėja V. D. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
Pareiškėjos V. D. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų patenkinti iš dalies.
Priteisti V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2 720,80 Eur (du tūkstančius septynis šimtus dvidešimt eurų ir 80 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.
Likusią pareiškėjos V. D. prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Diana Butrimienė
Arūnas Kaminskas
Indrė Pukanasytė-Biekšė
