Administracinė byla Nr. I1-678-426/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01599-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2;
55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugpjūčio 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Teismasn u s t a t ė:
Pareiškėjas R. P. pateikė teismui skundžia Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), prašo iš atsakovės priteisti 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN (toliau – ir kalinimo įstaiga) nuo 2019 m. sausio mėn. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d.
Skunde (b. l. 1–5) pareiškėjas teigia, kad nuo 2019 m. sausio mėn. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. buvo apgyvendintas Vilniaus PN patalpose, neatitinkančiose teisės aktų keliamų higienos normų, nes jos buvo itin mažos, neatitinkančios 3,1 kv. m ploto reikalavimo vienam asmeniui, jose nebuvo galimybės pasivaikščioti, nes buvo apstatytos inventoriumi, t. y. lovomis, spinta, spintelėmis ir stalu. Nurodo, kad kameroje gyveno nuo 1 iki 4 asmenų, todėl dėl trinties tarp nuteistųjų, kildavo konfliktai, dėl to patirdavo nuolatinį nerimą, trūkdavo gryno oro, pareiškėjas nuolat naktimis pabusdavo, neišsimiegojęs turėdavo eiti į darbą, todėl jaučiasi pažemintas.
Paaiškina, kad patalpos, kurioje pareiškėjas buvo apgyvendintas, sąlygos prilygsta kankinimui, todėl pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio bei Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 straipsnio garantuojamos teisės.
Pareiškėjas skunde savo moralinius išgyvenimus vertina 7 500 Eur, prašo šią žalą priteisti iš atsakovės atstovo. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsniu ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju visos sąlygos, būtinos Vilniaus PN civilinei atsakomybei kilti, yra.
Pareiškėjas taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN atstovė su pareiškėjo skundo argumentais nesutinka ir atsiliepime prašo jo netenkinti.
Atsiliepime (b. l. 11–16) dėl Vilniaus PN patalpų gyvenamojo ploto, tekusio pareiškėjui, argumentuoja, kad jokie teisės aktai nenustato reikalavimo kaupti ir sisteminti duomenis, kuriose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose jis gyveno nurodytu laikotarpiu, nes pareiškėjas ginčo nagrinėjimo metu laisvės atėmimo bausmę atlieka Marijampolės PN, Vilniaus PN tokių duomenų nekaupia. Atkreipia dėmesį, kad net esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosioms patalpoms, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, nes visų Vilniaus PN bendrabučio bei kamerų tipų patalpų plotai visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus.
Pabrėžia, kad pirmojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 104 plotas yra 13,07 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (b. l. 19), taigi vienam nuteistajam tenka apie 3,26 kv. m. ploto, kuris visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde neįvardija, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atlikinėjo kartu su juo minėtoje patalpoje, taip pat nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam šioje patalpoje su kitais nuteistaisiais.
Atsakovės įgaliotas atstovas remiasi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 (toliau – Taisyklės), kurių 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyta, kad minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose. Be to, nurodo, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi, gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų. Teigia, kad svarbu ir tai, jog įstaigoje numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, taigi pareiškėjas minėtu laiku nebuvo įpareigotas būti savo miegamojoje patalpoje. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau.
Atsakovės įgaliotas atstovas pabrėžia, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į administraciją nesikreipė, taip pat ginčui aktualiu laikotarpiu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų kalinimo įstaigos gyvenamojoje patalpoje Nr. 104.
Mano, kad visos skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, todėl nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atlyginti 7 500 Eur vertės neturtinę žalą. Teigia, kad pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl mano, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas prašo teismo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 7 500 Eur neturtinę žalą dėl netinkamų įkalinimo sąlygų, laisvės atėmimo bausmę atliekant patalpose, neatitinkančiose vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų.
Iš administracinėje byloje pateikto įkalinimo įstaigos pirmojo aukšto plano matyti, kad pirmojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 104 (patalpa, kurioje buvo apgyvendintas pareiškėjas) plotas – 13,07 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos. Vienam nuteistajam tenka apie 3,26 kv. m. ploto.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog EŽTT ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų – teisės aktais nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos pažeidimo. Skunde nurodo, kad 2019 m. sausio mėn. – 2019 m. rugpjūčio 23 d. jis buvo laikomas bendrabučio tipo patalpoje, kurioje gyvendavo nuo 1 iki 4 asmenų, nors pareiškėjas konkretaus jo skaičiavimais paremto patalpos ploto nenurodė, tačiau iš byloje Vilniaus PN pateiktos medžiagos matyti, jog gyvenamosios patalpos, kurioje laikytas pareiškėjas, plotas – 13,07 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (lovos).
Taisyklės reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 m2.
Įvertinęs minėtas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas būtų mažesnis nei 3,1 kv. m. Kaip minėta, iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui tenkantis plotas Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpose atitiko nacionalinės teisės reikalavimus, nes vienam nuteistajam teko apie 3,26 kv. m ploto.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo. Kadangi neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų nenustatyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 –87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Rūta Miliuvienė
