V. G. pagal BK 225 str., 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-88-788/2026

Teisminio proceso Nr. 1-01-0-00240-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1; 1.2.19.1.1; 2.1.7.4.1; 2.2.2.2.2; 2.2.3.1.3; 2.2.3.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,

išteisintojo V. G. gynėjui advokatui Rolandui Tilindžiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 23 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 1 dalį 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 681 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis, V. G. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybių institucijų ir jų įstaigų, įmonių renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, V. G. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir išieškota iš jo konfiskuotino turto vertę atitinkanti suma – 4486,56 Eur į valstybės biudžetą. Aukšto slėgio plovimo įrenginys,,Karcher K5 Compact“ konfiskuotas valstybės nuosavybėn.

V. G. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 3 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 23 d. nuosprendžiu, atmetus Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Giedriaus Tarasevičiaus apeliacinį skundą, o nuteistojo V. G. ir jo gynėjo advokato Rolando Tilindžio apeliacinį skundą tenkinus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalis dėl V. G. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, BK 72 straipsnio taikymo bei baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis. V. G. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendžio dalis, kuria iš V. G. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, panaikinta. Aukšto slėgio plovimo įrenginys,,Karcher K5 Compact“ perduotas valstybei. Kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalis nekeista.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, taip pat išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Nagrinėjamoje byloje:

1.1. V. G. išteisintas pagal BK 225 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jis, būdamas valstybės įmonės „Mūsų amatai“ (toliau – VĮ „Mūsų amatai“) direktorius, laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 29 d., siūlydamas R. K. paslaugas, kuriomis iki tol šis asmuo nebuvo suinteresuotas, ir žadėdamas išskirtinį savo palankumą, provokavo R. K. duoti kyšį, susitarė ir priėmė 4736,46 Eur bendros vertės kyšį už savo teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. V. G. buvo kaltinamas dėl šių aplinkybių (detalesnės kaltinimo aplinkybės nurodytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose):

1.1.1. V. G. pasiūlė R. K. palankiomis sąlygomis, nebrangiai, už 2500–3000 Eur, R. K. bendrovei išnuomoti VĮ „Mūsų amatai“ naudojamas patalpas, taip pat savo pagalbą ateityje laimint viešuosius pirkimus dėl statybos ir remonto darbų Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžiose įstaigose. R. K. su V. G. pasiūlymu sutikus, jie susitarė, kad VĮ „Mūsų amatai“ už 2500 Eur išnuomos R. K. bendrovei patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir kad ne mažiau nei 6 mėnesius R. K. bendrovė bus atleista nuo nuomos mokesčio, o vėliau bus sudarytos sąlygos mokėti mažesnį nei 2500 Eur nuomos mokestį, o už tai R. K. bendrovė savo sąskaita atliks V. G. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), balkono remontą ir V. G. nupirks „Karcher“ plovimo vandens siurblį.

1.1.2. Po to V. G. įsakymu įpareigojo VĮ „Mūsų amatai“ darbuotojus vykdyti viešąjį minėtų patalpų nuomos konkursą ir nustatė pradines nuomos kainas. Vykdydami šį įsakymą, VĮ „Mūsų amatai“ darbuotojai atliko minėtų patalpų nuomos konkurso procedūras, o sulaukus vienintelės R. K. paraiškos, pateiktos UAB „Orenga“ vardu, šis pasiūlymas buvo pripažintas tinkamu ir V. G. su R. K., atstovaujančiu UAB „Orenga“, 2020 m. rugsėjo 28 d. pasirašė nuomos sutartį ir turto perdavimo–priėmimo aktą nustatydami V. G. iš anksto pasiūlytą 2500,74 Eur su PVM per mėnesį nuomos mokestį. Pasirašius šiuos dokumentus, 2020 m. rugsėjo 30 d. R. K. UAB „Gludis LT“ lėšomis už 249,90 Eur nupirko aukšto slėgio plovimo įrenginį „Karcher“ ir jį tą pačią dieną savo gyvenamojo namo kieme V. G. priėmė kaip dalį sutarto kyšio.

1.1.3. R. K., laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 28 d. iki 2020 m. lapkričio 10 d. UAB „Gludis“ vardu panaudodamas šios bendrovės darbuotojus, iš viso už 4486,56 Eur sumą atliko V. G. priklausančio balkono, esančio (duomenys neskelbtini), trečiame aukšte, remonto darbus, už kuriuos jis – V. G. – pinigų nemokėjo.

1.1.4. V. G., priėmęs šį kyšį, su R. K., atstovaujančiu UAB „Orenga“, pasirašė 2020 m. lapkričio 25 d. susitarimą prie 2020 m. rugsėjo 28 d. nuomos sutarties Nr. 11/03-70, kuriuo šalys susitarė nuo 2020 m. lapkričio 1 d. atleisti UAB „Orenga“ nuo nuomos mokėjimo 3 mėnesiams.

1.2. V. G. taip pat išteisintas pagal BK 182 straipsnio 3 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jis 2019 metų pavasarį, sąmoningai suklaidindamas dailininką A. Š., t. y. pažadėdamas, kad padės jam parduoti jo sukurtus paveikslus, o jei šis pareikalaus – paveikslus grąžins, paprašydamas A. Š. paveikslus atvežti į jo namus, ne vėliau kaip iki 2019 m. gegužės 5 d. iš šio dailininko įgijo jo sukurtus paveikslus, kurių bendra vertė 59 200 Eur. Tačiau V. G. atvežtų paveikslų nepardavė, bet neatlygintinai naudojo juos savo naudai papuošdamas savo būstą, į A. Š. nevienkartinius reikalavimus grąžinti paveikslus nereagavo. Meno kūriniai buvo rasti ir paimti tik 2022 m. rugpjūčio 30 d. atlikus kratą V. G. namuose.

1.3. V. G. taip pat išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 11 d. iki mėnesio pabaigos, sąmoningai suklaidindamas VšĮ „Tikra produkcija“ vadovą ir prodiuserį G. D., t. y. pažadėdamas, kad padės jam parduoti VšĮ „Tikra produkcija“ nacionalinio fotoprojekto „Lietuva ir mes“ albumus, kurių vieneto vertė 240 Eur, paprašydamas G. D. albumus atvežti į jo – V. G. – namus, iš minėto asmens įgijo 21 albumą, kurių vertė 5040 Eur. Apgaule įgijęs svetimą turtą, turėdamas galimybę tuo turtu naudotis ir juo disponuoti, G. D. atvežtus fotoprojekto „Lietuva ir mes“ albumus V. G. realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu, tačiau nei su VšĮ „Tikra produkcija“, nei su jos vadovu G. D. neatsiskaitė, pinigų už įgytus albumus nesumokėjo.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistojo V. G. ir jo gynėjo apeliacinį skundą, konstatavo, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina V. G. kaltės padarius BK 225 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, todėl priėmė V. G. pagal šį kaltinimą išteisinamąjį nuosprendį. Pripažinus liudytojo R. K. parodymų nenuoseklumą ir jų gavimą ne Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka, nuosprendyje konstatuota, kad neįrodyta, jog V. G. gavo „Karcher“ plovimo vandens siurblį ir balkono remonto darbus kaip kyšį. Atmesdamas prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto V. G. išteisinimo pagal BK 182 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog priimant iš A. Š. paveikslus ir VšĮ „Tikra produkcija“ albumus buvo naudojama apgaulė. Nustatytos aplinkybės, kaip pažymėjo teismas, liudija ne apie sukčiavimą, o apie civilinius teisinius santykius, su kuriais susiję ginčai ir pretenzijos turi būti sprendžiami civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Nėrijus Puškorius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 23 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 225 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymius – kyšio, susitarimo priimti kyšį ir teisėto veikimo vykdant įgaliojimus. Be to, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir priimtas nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3–4 punktų, 320 straipsnio 3 dalies bei 331 straipsnio 1–2 dalių reikalavimų, kadangi nuosprendžio aprašomoji dalis, kiek tai susiję su BK 225 straipsnio 1 dalimi, neatitinka nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų, nuosprendžio dalyse, kuriose vertinamos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalyse, nebuvo atsakyta į esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus, įrodymai vertinti neišsamiai, selektyviai, paviršutiniškai ir fragmentiškai, neišdėstant argumentų dėl dalies ištirtų įrodymų vertinimo, tie patys įrodymai įvertinti prieštaringai, išskirtinę reikšmę suteikiant išteisintojo V. G. parodymams.

3.2. Kai kurie apeliacinės instancijos teismo sakiniai, sprendžiant dėl V. G. nusikalstamos veikos BK 225 straipsnio 1 dalyje buvimo, yra surašyti nesilaikant logikos taisyklių, suformuluoti taip, jog neįmanoma suprasti jų esmės ir teismo argumentacijos logikos. Pavyzdžiui, tai atsispindi nuosprendžio 48 punkto paskutiniame sakinyje, 45 punkto 5 sakinyje. Pavyzdžiui, 45 punkto paskutinis sakinys yra su nebaigta mintimi. Taip pat apeliacinės instancijos teismo didžiąją nuosprendžio dalį dėl BK 225 straipsnio 1 dalies taikymo sudaro pažodžiui perrašyti išteisintojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, paviršutiniškai jiems pritariant ir nepateikiant savarankiškos, motyvuotos jų analizės, be to, ne visada aiškiai išskiriant, kur yra teisėjų kolegijos motyvai, o kur – apeliacinio skundo. Taip surašytas nuosprendis negali būti laikomas teisingu, kadangi buvo esmingai pažeistos BPK 305 straipsnio 3 dalies 3–4 punktų, 331 straipsnio 1–2 dalių nuostatos.

3.3. Apeliacinio teismo išvada, kad V. G. neturėjo įtakos sprendimams dėl patalpų nuomos, jos kainos ir sąlygų nustatymo, yra paremta išimtinai išteisintojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, ignoruojant įrodymus, nepalankius V. G., tuos pačius byloje apklaustų asmenų parodymus vertino nevienodai ir prieštaringai ir neišdėstė argumentų dėl dalies ištirtų įrodymų vertinimo.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė apie pirmosios instancijos teismo įrodymais pripažintus VĮ „Mūsų amatai“ direktoriaus V. G. įsakymus, jo pasirašytą nuomos sutartį ir susitarimą prie jos. Pavyzdžiui, 2020 m. liepos 30 d. įsakymą Nr. 1/05-77, kuriuo įpareigojami VĮ „Mūsų amatai“ darbuotojai vykdyti viešąjį patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos konkursą ir nustatytos pradinės nuomos kainos; 2020 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. 1/05-88, kuriuo, vienam iš komisijos narių – V. Ž. nesutikus su viešojo pirkimo procedūriniais pažeidimais, sudaroma kitos sudėties komisija; 2020 m. rugsėjo 4 d. įsakymą Nr. 1/05-89, kuriuo prieštaraujama 2020 m. rugpjūčio 25 d. materialiojo turto viešajam nuomos konkursui vykdyti komisijos pasitarimo protokolui Nr. 8/08-93 dėl to, kad dalyvė UAB „Orenga“ nepateikė konkurso sąlygose 11.2.5 papunktyje nurodyto dokumento, nurodo komisijos pirmininkui organizuoti naują materialiojo turto nuomos konkursą; 2020 m. rugsėjo 10 d. įsakymą Nr. 1/05-92, kuriuo sudaroma komisija VĮ „Mūsų amatai“ materialiojo turto viešajam nuomos konkursui organizuoti bei vykdyti. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad ne Kalėjimų departamento direktorius nagrinėjamu atveju pasirašė valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 14/03-70 su R. K. atstovaujama UAB „Orenga“, bet V. G.. Pastarasis taip pat pasirašė ir 2020 m. lapkričio 25 d. susitarimą prie 2020 m. rugsėjo 28 d. nuomos sutarties Nr. 14/03-70, kuriuo UAB „Orenga“ atleista nuo nuomos mokesčio mokėjimo 3 mėnesiams nuo 2020 m. lapkričio 1 d.

3.5. Nors dėl nekilnojamojo turto objektų nuomos sprendimai buvo derinami su VĮ Turto banku ir Kalėjimų departamentu, tačiau anksčiau nurodyti įsakymai patvirtina, kad V. G. dėl savo einamų pareigų VĮ „Mūsų amatai“ turėjo galimybę daryti ir darė tiesioginę įtaką sprendimams dėl kaltinime nurodytos patalpų nuomos. Pažymėtina ir tai, kad, pagal VĮ „Mūsų amatai“ įstatų 11.75 papunktį, nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuoma ir eksploatavimas buvo viena iš šios įmonės veiklos krypčių, o pagal tų pačių įstatų 23.6 papunktį – įmonės vadovas turėjo teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, kurių vertė neviršija 100 000 Eur be PVM. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. G. neturėjo jokios įtakos sprendžiant dėl patalpų nuomos, yra klaidinga ir nepagrįsta.

3.6. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs liudytojų V. Ž. ir R. K. parodymus, nuosprendžio 53 punkte padarė išvadą, jog patalpų nuomos kaina nebuvo nustatyta didesnė, kad konkurse nedalyvautų kiti konkurentai ir jį laimėtų UAB „Orenga“. Vis dėlto šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pats sau prieštarauja. Kaip minėta anksčiau, šis teismas konstatavo, kad V. G. neturėjo jokios įtakos sprendžiant dėl patalpų nuomos, tačiau šiuo atveju jau vadovaujasi V. Ž. parodymais, kad V. G. sprendimu nuomos kainos buvo sumažintos 30 procentų. Akcentuotina, kad tuos pačius V. Ž. parodymus apeliacinės instancijos teismas įvertino nevienodai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat padarė išvadą, jog V. Ž. parodymai, kad dėl nuomos kainos nustatymo sprendimus priimdavo tik V. G., neatitinka tikrovės.

3.7. Pažymėtina, kad kyšininkavimo sudėtis yra formalioji ir veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, ar priėmus kyšį buvo patenkinti kyšio davėjo interesai. Todėl, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, šiuo atveju išteisintojo veikos kvalifikavimui pagal BK 225 straipsnio 1 dalį įtakos neturi tai, kad Kalėjimų departamento ir VĮ Turto banko sutikimas patalpų nuomai su apskaičiuota pradine kaina gautas anksčiau, t. y. 2020 m. birželio 10 d., negu buvo priimtas kyšis – pradėti balkono darbai, priimti direktoriaus V. G. įsakymai, susiję su viešuoju patalpų nuomos konkursu, kad ne visi klausimai 2020 m. birželio mėnesio pabaigoje su Kalėjimų departamentu buvo suderinti, taip pat kad UAB „Orenga“ buvo atleista nuo nuomos mokesčio 3, o ne 6 mėnesiams, kaip buvo sutarta tarp V. G. ir R. K.. Taigi tai, kad V. G. susitarimo dėl kyšio metu galėjo nežinoti, kokie bus vėlesni Kalėjimų departamento ir VĮ Turto banko sprendimai dėl patalpų nuomos, nei paneigia, kad išteisintasis susitarė už kyšį atlikti minėtus teisėtus veiksmus vykdant įgaliojimus, nei turi kokią nors teisinę reikšmę šių požymių vertinime. Kitaip toks apeliacinės instancijos teismo kyšininkavimo sudėties aiškinimas yra ydingas, nes sukuria prielaidas BK 225 straipsnį vertinti iš esmės kaip neveiksmingą, kai sprendimai priimami ne vienvaldiškai, o kolegialiai.

3.8. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. G. negalėjo žadėti R. K. įmonėms palankumo laimint viešuosius pirkimus dėl statybos ir remonto darbų Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose – pataisos namuose, yra paremta tik V. G. pareigybėse tiesiogiai nustatytomis funkcijomis. Tačiau nebuvo atsižvelgta į tai, kad, inkriminuojant kyšininkavimą, nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai neperžengtų šio asmens tarnybinių galimybių ribų, t. y. kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas. Taigi, nors V. G. oficialių sprendimų dėl Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų statybos ar remonto darbų nepriiminėjo, akivaizdu, kad jis galėjo daryti įtaką šių darbų viešiesiems pirkimams. VĮ „Mūsų amatai“ turėjo filialus visose įkalinimo įstaigose ir patikėjimo teise naudojosi tų įstaigų teritorijose esančiais pastatais. Todėl neabejotina, kad V. G., nesąžiningai vykdydamas savo kaip direktoriaus pareigas, galėjo daryti įtaką organizuojamiems viešiesiems pirkimams dėl statybos darbų ir R. K. vadovaujamoms bendrovėms padėti laimėti šiuos pirkimus. Taigi darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų, susijusių su susitarimu priimti kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, todėl netinkamai aiškino ir taikė BK 225 straipsnio 1 dalį.

3.9. Apeliacinės instancijos teismas liudytojo R. K. parodymus vertino kaip nenuoseklius ir gautus pažeidžiant BPK nustatytą tvarką. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai nurodo, kad R. K. parodymai nenuoseklūs (nuosprendžio 48 punktas), nepagrįsdamas jokiais argumentais. Pažymėtina, kad šioje nuosprendžio dalyje dėl liudytojo R. K. parodymų nenuoseklumo apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai perrašo išteisintojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo, išdėstyto skundžiamo nuosprendžio 3.8 papunktyje, teiginius. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas R. K. parodymus, iš esmės atkartoja išteisintojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde pateiktus samprotavimus apie neva Kalėjimų departamento bandymą susidoroti su V. G., nurodant aplinkybes apie Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti grąžintą civilinę bylą dėl išteisintojo atleidimo iš VĮ „Mūsų amatai“. Šioje civilinėje byloje skundžiamas V. G. atleidimas iš VĮ „Mūsų amatai“ direktoriaus pareigų, praradus pasitikėjimą dėl pradėto ikiteisminio tyrimo šioje byloje dėl metalo laužo pardavimo aplinkybių. Iš apeliacinės instancijos teismo motyvų, kurie iš esmės atkartojami iš išteisintojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo, galima suprasti, kad, nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl metalo laužo, buvo inicijuotas ikiteisminis tyrimas dėl šioje byloje nagrinėjamų veikų, siekiant daryti įtaką paraleliai vykstančiam minėtam civiliniam procesui. Tačiau šie teiginiai yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, kadangi ikiteisminis tyrimas dėl kyšininkavimo ir sukčiavimų buvo pradėtas 2022 m. birželio–liepos mėnesiais, t. y. dar vykstant tyrimui dėl metalo laužo pardavimo aplinkybių.

3.10. Akcentuotina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojo R. K. parodymus, nepagrįstai remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl liudytojų, kurie yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymų vertinimo. Pažymėtina, kad R. K. nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. R. K. ir V. G. ikiteisminis tyrimas dėl metalo laužo pardavimo aplinkybių buvo nutrauktas pagal BPK 212 straipsnio 1 dalies 1 punktą, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto aplinkybėms, t. y. nepadarytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, BK 228 straipsnio 1 dalyje ir BK 24 straipsnio 6 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos.

3.11. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra galimybių įsitikinti R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumu, kadangi jo parodymai, duoti kaip įtariamojo, o vėliau – kaip liudytojo, buvo nurašyti nuo jo, kaip įtariamojo, surašytų rašytinių paaiškinimų. Nors ir neginčytina, kad tam tikros R. K. nurodytos aplinkybės dėl V. G. kyšininkavimo pasikartoja, tačiau R. K. parodymai nėra identiškai perrašyti. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė R. K. apklausų, kurios vyko 2022 m. lapkričio 30 d. ir 2023 m. sausio 12 d., protokoluose konkrečių perrašytų nuo jo rašytinių paaiškinimų dalių, susijusių su kyšininkavimo epizodu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nenurodė argumentų, kuriais remdamasis jis padarė išvadą, kad R. K., kaip įtariamojo, rašytiniai paaiškinimai yra surašyti ne jo. Pažymėtina, kad R. K. visų savo parodymų teisingumą patvirtino parašu, o apklausiamas kaip liudytojas buvo įspėtas ir dėl melagingų parodymų davimo.

3.12. Be to, R. K. buvo apklaustas ir pirmosios instancijos teisme, kur davė išsamius parodymus, kurie atitiko jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat R. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, ne tik buvo galimybė įsitikinti R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumu, bet tai ir buvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas nors ir pacitavo R. K. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, tačiau šių parodymų visiškai nevertino. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl R. K. parodymų buvo nenuoseklus. Pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kyšio vertę, pasisakydamas dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 3 dalyje, jau rėmėsi R. K. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu.

3.13. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad R. K. nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: savanoriškas daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriame užfiksuota V. G. namo balkono remonto darbų kaina; UAB „Gludis LT“ bendros 2362,06 Eur sumos išrašytos PVM sąskaitos faktūros; UAB „Karcher“ 249,90 Eur sumos PVM sąskaita faktūra; R. K. mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokolas, kuris patvirtina, kad R. K. su V. G. buvo pažįstami dar iki VĮ „Mūsų amatai“ skelbto ir rengto konkurso dėl patalpų, esančių Lapų g., nuomos. Taip pat liudytojo R. K. parodymus patvirtina 2020 m. liepos 30 d. VĮ „Mūsų amatai“ direktoriaus V. G. įsakymas „Dėl valstybės materialiojo turto nuomos“, 2020 m. rugsėjo 22 d. raštas „Dėl viešojo nuomos konkurso“, kuriuo UAB „Orenga“ pripažįstama nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), viešojo nuomos konkurso laimėtoja ir kviečiama sudaryti nuomos sutartį; 2020 m. rugsėjo 28 d. valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos dėl minėtų patalpų sutartis, pasirašyta V. G. ir R. K.; V. G. ir R. K. pasirašytas 2020 m. rugsėjo 28 d. valstybės ilgalaikio materialiojo turto perdavimo–priėmimo aktas, kuriuo nuomotoja VĮ „Mūsų amatai“ perduoda nuomininkei UAB „Orenga“ patalpas adresu: (duomenys neskelbtini); 2020 m. spalio 30 d. UAB „Orenga“ prašymas atleisti nuo nuomos mokesčio mokėjimo; 2020 m. lapkričio 25 d. susitarimas prie 2020 m. rugsėjo 28 d. nuomos sutarties, kuriuo UAB „Orenga“ atleidžiama nuo nuomos mokesčio mokėjimo 3 mėnesiams. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl liudytojo G. D. parodymų, iš kurių matyti, kad jis su R. K. ir V. G. apžiūrėjo patalpas (duomenys neskelbtini), ir šis liudytojas patalpas rekomendavo R. K.; taip pat mobiliojo telefono duomenų apžiūros protokolo, iš kurio matyti, jog V. G., G. D. ir R. K. užfiksuoti sėdintys galimai lauko kavinėje 2020 m. balandžio 30 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas R. K. parodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

3.14. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad „Karcher“ plovimo vandens siurblys ir balkono remonto darbai nėra kyšis, nuosprendžio 55–57 punktuose iš esmės perrašė išteisintojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, teismas savo išvadų iš esmės nepateikė. Be to, yra sudėtinga suprasti, kur yra apeliacinio skundo argumentai, o kur teismo motyvai, taip pat kuriais įrodymais teismas remiasi, o kuriuos įrodymus atmeta. Pavyzdžiui, skundžiamame nuosprendyje iš pradžių nurodoma, kad nepaneigti teisiamojo posėdžio metu V. G. duoti parodymai dėl to, kad balkono remonto darbai nebuvo užbaigti, o vėliau jau nuosprendyje nurodoma, kad iš liudytojo J. J. parodymų matyti, jog balkono remontas baigtas 2020 m. lapkričio antroje pusėje.

3.15. Skundžiamo nuosprendžio 55 iki 57 punktuose taip pat visiškai nepaaiškinama, koks yra ryšys tarp „Karcher“ plovimo vandens siurblio pirkimo UAB „Gludis LT“ lėšomis ir po beveik 4 mėnesių R. K. asmens kratos metu rastų grynųjų pinigų, kodėl minėto įrenginio pirkimas įmonės lėšomis laikytinas nelogišku. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojo R. P. parodymus dėl to, kad jis matė, kaip V. G. perdavė R. K. pinigus balkono remontui, kad būtų įsigyti pastoliai, visiškai nevertino, kad R. K. to nepatvirtino. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių konkrečių ir įtikinamų motyvų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą, kad R. P. parodymai nei patvirtina, nei paneigia, kad pinigai perduoti būtent už konkrečius balkono remonto darbus. Pažymėtina, kad liudytojas R. P. nedalyvavo R. K. ir V. G. pokalbyje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ignoravo ir pirmosios instancijos teismo išvadą, jog V. G., balkono remonto darbus atliekant R. K., kurio įmonė laimėjo VĮ „Mūsų amatai“ nuomos konkursą, turėjo spręsti klausimą dėl viešojo ir privataus interesų konflikto buvimo, tačiau to nepadarė. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino, kad, 2022 m. rugpjūčio 30 d. atlikus kratą išteisintojo motinos sodo sklype ir name, savanoriškai buvo pateiktas plovimo vandens siurblys „Karcher“. Pažymėtina, kad V. G. nurodė, jog minėtas įrenginys buvo skirtas fasadui ir trinkelėms plauti po remonto ir būtų buvęs grąžintas. Tačiau plovimo vandens siurblys buvo rastas net praėjus beveik dvejiems metams nuo balkono remontų darbų. Duomenų byloje apie tai, kad V. G. būtų bandęs R. K. grąžinti minėtą įrenginį, nėra.

3.16. Skundžiamo nuosprendžio motyvų, susijusių su balkono remonto darbų, įrenginio „Karcher“ apskaitymu, šio įrenginio juridinio įforminimo kontekste pažymėtina ir tai, kad pagrindžiant kyšio dalyką nėra svarbu, ar jis buvo įtrauktas į buhalterinę apskaitą, perduotas išnuomotas ar nuosavybės teise priklausantis daiktas. Kyšio neteisėtumas išvedamas ne iš sandorio negalimumo, o iš jo sąsajų su paperkamo asmens įgaliojimų vykdymu. Taigi, vertintina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 225 straipsnio 1 dalies kyšio dalyko požymį.

3.17. Pažymėtina ir tai, kad balkono remonto darbų kaina – 4486,56 Eur – byloje nebuvo paneigta. Pagal R. K. pateiktus dokumentus, kuriais jis grindžia V. G. namo balkono remonto darbų kainą, matyti, kad, susumavus laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 31 d. iki 2020 m. lapkričio 10 d. bendrovei „Gludis LT“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, bendra suma sudaro 2362,06 Eur. Remiantis UAB „Gludis LT“ 2020 m. rugpjūčio–lapkričio mėnesių darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiais, nustatyta, kad J. J. iš viso už 2020 m. rugpjūčio–lapkričio mėnesių darbus buvo priskaičiuota 2124,50 Eur darbo užmokesčio.

3.18. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kyšio ir jo vertės, padarė prieštaringas išvadas, nepateikdamas motyvų, tarpusavyje susiejo visiškai nesusijusias bylos aplinkybes, liudytojų parodymus vertino paviršutiniškai, fragmentiškai, nepateikė jokių argumentų dėl reikšmingų pirmosios instancijos teismo išvadų.

3.19. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl V. G. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, visiškai neatsakė į prokuroro apeliacinio skundo argumentus, susijusius su apgaulės forma – piktnaudžiavimu pasitikėjimu. Nors skundžiamame nuosprendyje ši apgaulės forma paminima, tačiau V. G. veiksmai šia prasme liko neanalizuoti. Taip pat apgaulės kontekste nebuvo vertinta ir atsakyta dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog per visą nukentėjusiojo A. Š. paveikslų buvimo V. G. dispozicijoje laikotarpį ne tik nebuvo surastas nė vienas klientas meno kūriniams įsigyti, nebuvo parduotas nė vienas paveikslas, bet ir nebuvo reaguojama į nukentėjusiojo A. Š. bei jo vardu veikiančių kitų asmenų prašymus dėl paveikslų grąžinimo, o esant tokiems prašymams asmenys būdavo netgi iškoneveikiami.

3.20. Be to, prokuroro apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino nukentėjusiojo A. Š. V. G. laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2021 m. gegužės 27 d. siųstų žinučių turinio. Minėtos žinutės patvirtina, kad jau nuo 2019 m. liepos mėnesio, t. y. praėjus vos keliems mėnesiams nuo paveikslų perdavimo, nukentėjusysis A. Š. bandė susisiekti su V. G. dėl dalies paveikslų susigrąžinimo, atvykdavo prie jo namų, laukdavo, bet V. G. į nukentėjusiojo siunčiamas žinutes nereaguodavo, neatrašydavo, į namus neįsileisdavo. Tačiau minėtų žinučių turinys liko neįvertintas ir apeliacinės instancijos teismo. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas formaliai atmetė prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl aplinkybių, susijusių su paveikslų pakabinimu. Pažymėtina, kad šios minimos aplinkybės, nurodytos prokuroro apeliaciniame skunde, paneigia V. G. parodymus, jog jis paveikslus paėmė tik pasaugoti, ir rodo, kad pastarasis nukentėjusiojo kūrinius panaudojo savo gyvenamojo namo puošybai.

3.21. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino ir nepasisakė dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų, paneigiančių civilinių teisinių santykių egzistavimą tarp V. G. ir A. Š.. Apeliacinės instancijos teismo liko neįvertinta, kad nukentėjusiojo A. Š. galimybės atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo apsunkintos, nes kai A. Š. atvežė paveikslus V. G. į namus, jie buvo laikomi privačioje valdoje, į kurią be V. G. valios A. Š. negalėjo patekti, paveikslai buvo perduoti be jokių sutarčių, tai apsunkino A. Š. galimybes kreiptis į teismą dėl paveikslų susigrąžinimo civiline tvarka, galimybė atgauti paveikslus priklausė tik nuo vienintelio asmens – V. G. valios, A. Š. tiek pats, tiek per kitus asmenis ilgą laiką dėjo pastangas susigrąžinti paveikslus, tačiau V. G. jį ignoravo, į tokius prašymus nereagavo, paveikslų negrąžino, paveikslai buvo atgauti tik atlikus kratą V. G. namuose.

3.22. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir nepateikė motyvų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BK 182 straipsnio 3 dalies taikymu. Dėl to byla nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde. Nors apeliacinės instancijos teismas vertino liudytojų A. P., A. G., R. T., J. I., A. F. parodymus, analizavo šių asmenų parodymų neatitikimus ir prieštaringumus, tačiau tai darė ne albumų padovanojimo kontekste, kaip tai buvo akcentuota prokuroro apeliaciniame skunde, bet V. G. ir G. D. susitarimo dėl fotoalbumų pardavimo ir tikslaus V. G. perduotų fotoalbumų skaičiaus kontekste. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas šiuos parodymus vertino selektyviai ir iš esmės neatsakė į apeliacinio skundo argumentus.

3.23. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė liudytojo G. D. parodymų, kad jis nepažįstamiems žmonėms, taip pat ir Lietuvos gimnastikos federacijos atstovams albumų, kurių vertė yra 240 Eur, nedovanojo, nes tai yra „nonsensas“. Pažymėtina, kad nors ir apeliacinės instancijos teismas išskyrė tam tikrus neatitikimus tarp liudytojų R. K. ir G. D. parodymų dėl V. G. dovanotų albumų, tačiau G. D. viso proceso metu buvo nuoseklus dėl esminių aplinkybių, kad, išskyrus išimtinius atvejus, albumų nedovanojo, nes tai būtų nenaudinga (nuostolinga). Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad G. D. parodymus patvirtina liudytojų A. P., A. G., R. T., J. I., A. F. parodymų neatitikimai (prieštaravimai). Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai itin kritiškai vertino kiekvieną G. D. parodymų neatitikimą, o V. G. parodymai vertinti išimtinai palankiai, nors jie paneigti. Šiuo atveju akcentuotina, kad, priešingai nei V. G., G. D., kaip nukentėjusysis, atsako pagal BK 235 straipsnį dėl melagingų parodymų davimo.

3.24. Pagal liudytojų G. D. ir R. K. parodymus galima spręsti apie V. G. perduotų albumų skaičių. Liudytojas G. D. nurodė, kad V. G. perdavė 21 albumą. Vieną albumą davė kaip pavyzdinį, o kiti albumai buvo perduoti per du kartus, t. y. kiekvieną kartą buvo vežama po 10 albumų. G. D. taip pat nurodė, kad antrą kartą albumus V. G. vežė su R. K.. Pažymėtina, kad R. K. patvirtino, jog jie su G. D. nešė V. G. albumus, kurių, jo manymu, buvo apie 10 vienetų. Taigi tai, kad V. G. buvo perduota 10 albumų, yra patvirtinta dviejų liudytojų parodymais. Byloje taip pat yra patvirtinta, kad albumai buvo padovanoti Lietuvos gimnastikos federacijos atstovams. Todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad byloje nėra įrodyta, jog V. G. buvo perduotas 21 albumas, pagal byloje neginčijamai nustatytas aplinkybes galėjo keisti kaltinimą ir tikslinti albumų skaičių, tačiau to nepadarė.

3.25. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, suteikė išskirtinę reikšmę V. G. parodymams, o G. D. ir kitų liudytojų parodymus bei byloje esančius įrodymus, be kita ko, dėl albumų skaičiaus, vertino neišsamiai, fragmentiškai, paviršutiniškai, nesiejo jų tarpusavyje.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

5. Prokuroro kasaciniame skunde išsakoma pozicija, kad teismai neteisingai įvertino bylos įrodymus ir išteisino V. G. dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalis ir 225 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys. Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tačiau tikrina, ar anksčiau vykusio proceso stadijose nepadaryta esminių BPK pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus. Todėl kasacinio skundo teiginiai, kaip teismai turėjo vertinti asmenų parodymus, vieną ar kitą nustatytą faktinę aplinkybę, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tikrina, ar teismų išvados dėl V. G. inkriminuotų veikų neįrodytumo atitinka bylos duomenis, įrodymų vertinimo ir išvadų motyvavimo principus.

Dėl įrodymų vertinimo nagrinėjant kaltinimą pagal BK 225 straipsnio 1 dalį

6. Dėl kaltinimo V. G. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai įvertino įrodymus ir padarė priešingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įrodymų visuma patvirtina kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, jog V. G. provokavo duoti kyšį, susitarė dėl kyšio (remonto darbų ir aukšto slėgio plovimo įrenginio) ir jį priėmė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, t. y. kad byloje esantys duomenys, tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma, nesudaro vientisos loginės sekos ir nepatvirtina V. G. kaltės padarius BK 225 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.

7. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį V. G. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį lėmė išvadą dėl pagrindinio kaltinimo liudytojo R. K. parodymų nepatikimumo. Šios instancijos teismui kilo abejonių dėl R. K. parodymų apie tai, koks buvo jo susitarimas su V. G. dėl patalpų nuomos, kokiai veiklai jam prireikė korupciniu pagrindu siekti laimėti patalpų nuomos konkursą, nes nei jis, nei jo įmonė neužsiėmė veikla, kuriai būtų buvusios reikalingos tokio tipo patalpos. Sutiktina, kad R. K. parodymai, kad jis kartu su G. D. ketino Kalėjimų departamento balanse esančiose patalpose įrengti naktinį klubą ar kažką panašaus, „daryti balius“ ir „organizuoti šventes“, nepasižymi patikimumu, juolab G. D. neigė turėjęs kokių nors komercinių tikslų, susijusių su šiomis patalpomis. Apeliacinės instancijos teismui taip pat kilo abejonių ir dėl R. K. parodymų dalies, kad V. G. galėjo žadėti jam ateityje padėti laimėti Kalėjimų departamento įstaigų statybos ir remonto darbų konkursus, nors jis pagal savo pareigas neturėjo įtakos šiems procesams. Suabejota taip pat R. K. parodymais, kad jo bendrovė V. G. buto balkoną suremontavo nemokamai ir kad aukšto slėgio plovimo įrenginys buvo jam perduotas ne laikinai, bet kaip sutartas kyšis (pats V. G. teigė priešingai, jo parodymus apie mokėjimą už balkono remontą patvirtino liudytojas R. P.; minėtas įrenginys buvo naudojamas remonto metu plaunant sienas; R. K. nesugebėjo logiškai paaiškinti, kodėl šio įrenginio (kyšio) pirkimą reikėjo įregistruoti R. K. įmonės apskaitoje). Įvertinęs objektyvius bylos duomenis dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), viešai paskelbto nuomos konkurso, mokesčio dydžio nustatymo ir atleidimo nuo jo, apeliacinės instancijos teismas nenustatė nei V. G., nei kitų į šias procedūras įtrauktų asmenų priimtų sprendimų neteisėtumo. Be to, didelė dalis aplinkybių, pagal kaltinimą sudarančių R. K. ir V. G. susitarimo turinį, buvo viešai paskelbtos kaip nuomos konkurso sąlygos. Apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl neįrodyto V. G. kaltumo taip pat turėjo įtakos nustatyti pažeidimai apklausiant R. K., kai ankstesnės apklausos protokolo turinys buvo nukopijuojamas į vėlesnių apklausų protokolus.

8. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo vertinimas yra klaidingas, o kilusios abejonės dėl R. K. parodymų objektyvumo nepagrįstos. Kasaciniame skunde dėstoma priešinga pozicija yra grindžiama ne šio teismo padarytais esminiais įrodymų vertinimo pažeidimais, bet tiesiog kitokiu bylos įrodymų vertinimu.

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė ir kitų R. K. parodymų prieštaravimų, sustiprinančių abejones dėl kaltinimo pagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu per 2023 m. sausio 12 d. apklausą R. K. teigė, jog, tariantis dėl balkono remonto, V. G. jam davė suprasti, kad už suremontuotą balkoną jis (V. G.) nesirengia jam mokėti ir kad tai bus jo (R. K.) kyšis V. G. už šio palankumą ateityje laimint konkursus. Šie parodymai tapo pagrindu kaltinti V. G., kad dėl nemokamų remonto darbų (kyšio) buvo susitarta nuo pat pradžios (laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 29 d.). Tačiau teisme R. K., atsakydamas į teisėjos ir advokato klausimus apie balkono remontą, teigė, kad V. G. „paprašė, kad pataisytų, už pinigus“, „gal būtų atsiskaitęs, bet jie turėjo kažkokių bendrų santykių“, „jis už balkoną gal būtų atsiskaitęs kaip fizinis asmuo“, „nelabai tikėjo, kad jis atsiskaitys, todėl ir nelabai stengėmės“, „G. galėjo atsiskaityti ir apskritai nebūtų nei civilinės, nei baudžiamosios bylos“ (46 t., b. l. 80–81). Apie tai, kad R. K. laukė iš V. G. atsiskaitymo už balkono remontą ir prašė „paklausti jo apie pinigus“, teismui parodė ir G. D. (t. 46, b. l. 146). Iš tokių parodymų galima spręsti, kad R. K. tikėjosi, kad už balkono remontą su juo bus atsiskaityta ir net dėjo pastangas, kad tai įvyktų, o tai tiesiogiai prieštarauja versijai dėl iš anksto sutarto kyšio. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai esminis byloje esančių įrodymų prieštaravimas, leidžiantis abejoti ir kaltinime nurodytų aplinkybių dėl sutarto kyšio tikrumu. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, duodamas parodymus teisme ir atsakydamas į klausimus, R. K. apskritai nieko nepasakė nei apie provokavimą ir susitarimą duoti kyšį, nei apie tai, kad balkono remontą atliko ir plovimo įrenginį atvežė V. G. kaip kyšį. Reaguodamas į tai, prokuroras paprašė teismo paskelbti jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus; tai padarius, R. K. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (46 t., b. l. 80–82). Pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje dėl tokių R. K. parodymų nenuoseklumo jokių motyvuotų išvadų nėra.

10. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojo R. K. parodymai yra ne tik apie V. G. nusikalstamą veiką, bet ir apie tai, kaip jis pats susitarė ir davė kyšį V. G.. Todėl kyla klausimas ir dėl to, kokiu pagrindu R. K. buvo suteiktas liudytojo statusas byloje. Pažymėtina, kad pagal BK 227 straipsnio 6 dalį asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, jeigu kyšio iš jo buvo reikalaujama ar provokuojama duoti kyšį ir jis, tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlęs ar pažadėjęs duoti arba davęs kyšį, per įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau negu iki jo pripažinimo įtariamuoju, savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai, taip pat jeigu kyšį jis pažadėjo duoti ar davė su teisėsaugos institucijos žinia. Tokio asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės procesinis pagrindas nustatytas BPK 212 straipsnio 8 punkte, t. y., esant BK 227 straipsnio 6 dalyje nustatytoms sąlygoms, ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Remiantis BPK 214 straipsnio 2 dalimi, tokiu atveju ikiteisminis tyrimas nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, kuris patvirtina atitinkamą prokuroro nutarimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju pagal pranešimą pradėjus ikiteisminį tyrimą, įtarimų įteikimas pranešėjui prieš nutraukiant dėl jo tyrimą nėra būtinas, tačiau svarbu, kad iš teismo patvirtinto nutarimo turinio būtų aišku, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu priimamas toks sprendimas. Ši procesinė tvarka užtikrina tiek teisminę atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kontrolę, tiek ir pranešėjo apsaugą nuo baudžiamojo persekiojimo ir galimybę jį apklausti kaip liudytoją. Vien tik nuoroda kaltinamajame akte į tai, kad iš tokio asmens kyšis buvo reikalaujamas ar buvo provokuojama jį duoti (kaip yra šioje byloje), šių tikslų įgyvendinimo neužtikrina. Minėtos tvarkos išimtis galėtų būti taikoma tik asmeniui, kuris kyšį pažadėjo duoti ar davė su teisėsaugos institucijos žinia, nes tokiu atveju tokio asmens dalyvavimas teismo sankcionuotame nusikalstamos veikos imitavimo modelyje savaime pašalina jo veikos neteisėtumą ir nusikalstamą pobūdį. Nagrinėjamoje byloje joks procesinis sprendimas dėl R. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nebuvo priimtas, tik kaltinamajame akte nurodyta, kad jis buvo provokuojamas duoti kyšį.

11. Šame kontekste pažymėtina ir į tai, kad pagal kaltinimą provokavimo duoti kyšį aplinkybė susieta su tuo, kad V. G. pasiūlė R. K. paslaugas (išnuomoti VĮ „Mūsų amatai“ naudojamas patalpas), kuriomis iki tol šis asmuo nebuvo suinteresuotas, ir žadėjo jam išskirtinį palankumą ateityje laimint viešuosius pirkimus dėl statybos ir remonto darbų. Tačiau toks provokavimo aprašymas neatitinka šios sąvokos turinio. Provokavimas duoti kyšį teismų praktikoje aiškinamas kaip tokie veiksmai, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio atvirai nereikalauja, tačiau savo veiksmais (neveikimu) sudaro tokią situaciją, kad asmuo, siekdamas apsaugoti savo teisėtus interesus ar užtikrinti jų įgyvendinimą, priverstas duoti kyšį, nes asmeniui, nors ir netiesiogiai, bet pakankamai aiškiai leidžiama suprasti, kad jeigu nebus duotas kyšis, bus veikiama (neveikiama) priešingai jo interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-367/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-367/2014">2K-367/2014</a>, 2K-566/2014, 2K- 341- 942/2016, 2K-7-128-699/2017). Pats R. K. apie provokavimą duoti kyšį nieko neparodė, byloje nėra ir kitų įrodymų, patvirtinančių tokias aplinkybes. Iš to galima daryti išvadą, kad provokavimo aplinkybė buvo įrašyta į kaltinimą vien dėl to, kad būtų galima kažkaip pateisinti paties R. K. liudytojo statusą byloje.

12. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą, nustatė šią procesinių sprendimų, lėmusių liudytojo statuso kyšininkavimo byloje R. K. suteikimą, chronologiją:

12.1. R. K., būdamas įtariamasis baudžiamojoje byloje pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, 2022 m. birželio 8 d. atsiuntė raštiškus parodymus, kuriuose neigė savo kaltumą dėl padėjimo iššvaistyti turtą išvežant iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Marijampolės pataisos namų teritorijų metalo laužą. Šiame rašte R. K. taip pat atskleidė V. G. papirkimo aplinkybes, t. y. pateikė informaciją apie nemokamai atliktą V. G. buto balkono remontą ir jam atiduotą plovimo siurblį mainais už patalpų nuomos konkurso laimėjimą, atleidimą nuo mokesčio ir kitokį palankumą ateityje (39 t., b. l. 90–98). Šiuo pagrindu 2022 m. birželio 20 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas V. G. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (1 t., b. l. 57).

12.2. 2022 m. rugsėjo 27 d., 2022 m. lapkričio 30 d. ir 2023 m. sausio 12 d. R. K. buvo papildomai apklaustas kaip įtariamasis apie papirkimo (kyšininkavimo) aplinkybes, nors įtarimai jam buvo pareikšti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį (39 t., b. l. 100–109, 111–113, 117–121).

12.3. 2023 m. sausio 10 d. buvo priimtas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl R. K. galimai padarytų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 24 straipsnio 6 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje. Tuo pačiu buvo nutrauktas ir ikiteisminis tyrimas dėl V. G. galimai padarytų veikų, nurodytų BK 184 straipsnio 2 dalyje ir BK 228 straipsnio 1dalyje (1 t., b. l. 29–53).

12.4. 2023 m. sausio 12 d. R. K. apie papirkimo (kyšininkavimo) aplinkybes buvo apklaustas kaip liudytojas. Nors jokio procesinio sprendimo dėl jo apklausos kaip specialiojo liudytojo nebuvo priimta, tačiau apklausos protokole nėra įrašo apie jo įspėjimą dėl atsakomybės už melagingus parodymus. Kaip matyti iš protokolo turinio, R. K. prašymu į šį protokolą perkelti jo parodymai, duoti per ankstesnes apklausas (39 t., b. l. 123–129).

12.5. 2023 m. sausio 19 d. R. K. apie vieną tiriamos veikos epizodą papildomai apklaustas kaip liudytojas, būdamas įspėtas apie atsakomybę už melagingus parodymus (39 t., b. l. 132–133).

12.6. 2023 m. kovo 24 d. surašytame kaltinamajame akte R. K. įvardytas kaip liudytojas (46 t., b. l. 7).

12.7. 2023 m. rugsėjo 5 d. R. K. kaip liudytojas davė parodymus teisme būdamas įspėtas apie atsakomybę už melagingus parodymus, atsisakymą ar vengimą juos duoti (46 t., b. l. 80–83).

13. Šie bylos duomenys rodo, kad R. K. apklausos kaip liudytojo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme vyko nesilaikant BPK 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio kodekso 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus. BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, netaikoma atsakomybė už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus ir už melagingus parodymus. Suteikiant liudytojui minėtą garantiją įgyvendinamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti asmenį duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.

14. Teismų praktikoje pažymėta, kad situacijoje, kai yra duomenų apie asmens galbūt padarytą baudžiamojo pobūdžio veiką ir jo atsakymas į pateikiamus klausimus patvirtina ar paneigia baudžiamojo pobūdžio veikos požymių buvimą jo veikoje, o galutinis sprendimas dėl baudžiamojo pobūdžio atsakomybės jam netaikymo nėra priimtas, toks asmuo gali būti apklausiamas tik esant jo sutikimui, taikant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas teisės tylėti ir teisės į gynybą garantijas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkwLTUxMS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-190-511/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-190-511/2023">2K-190-511/2023</a>, 2K-36-387/2025). Nagrinėjamoje byloje šių baudžiamojo proceso reikalavimų nesilaikyta. R. K. buvo apklausiamas kaip liudytojas apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką neišaiškinant teisės neduoti parodymų prieš save ir įspėjant apie atsakomybę už melagingus parodymus, atsisakymą arba vengimą juos duoti, esant nepašalintai grėsmei, kad dėl šių parodymų davimo jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

15. Kartu pažymėtina, kad ne kiekvienas liudytojo apklausos metu padarytas pažeidimas yra pagrindas pripažinti duotus parodymus neleistinais (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265-976/2017">2K-265-976/2017</a>, 2K-61-689/2020, 2K-7-196-303/2022). Kiekvieno tokio padaryto pažeidimo įtaka įrodymų neleistinumui vertintina bendrame sąžiningo proceso, nusikalstamos veikos įrodinėjimo, nukentėjusiojo ir kaltinamojo teisių užtikrinimo kontekste. Teismai, pripažindami tokių asmenų parodymų įrodomąją reikšmę, turi įsitikinti, kad liudytojas nebuvo verčiamas duoti parodymų prieš save, davė juos be pašalinės įtakos, taip pat turi kreipti didesnį dėmesį į tokių parodymų patikimumą, į tai, kiek juos patvirtina ar paneigia kiti byloje surinkti įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEtNzg4LzIwMjY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-31-788/2026')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-31-788/2026">2K-31-788/2026</a>). Tačiau šioje byloje pirmiau minėti apklausos pažeidimai tik sustiprina abejones dėl R. K. duotų parodymų įrodomosios reikšmės. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė R. K. parodymams didesnio kritiškumo kriterijų (nuosprendžio 63 punktas) ir vadovavosi šiai bylai aktualia EŽTT įžvalga, kad tokių asmenų parodymai yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (2022 m. spalio 25 d. sprendimas byloje Xenofontos ir kiti prieš Kiprą, peticijų Nr. 68725/16 ir kt., 78 punktas).

16. Teisėjų kolegija, nekartodama visų apeliacinės instancijos teismo nurodytų aplinkybių, keliančių abejonių dėl liudytojo R. K. parodymų patikimumo, taip pat atsižvelgdama į specifinius bylos duomenis (R. K. turėjo V. G. pretenzijų dėl neatsiskaitymo už remontą; davus parodymus prieš V. G., jam buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl padėjimo iššvaistyti turtą; nesilaikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės procesinės tvarkos, jis buvo apklausiamas kaip liudytojas apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką; ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jo duoti parodymai dėl kai kurių šiai bylai svarbių aplinkybių skiriasi; apklausos vyko nesilaikant BPK nustatytos tvarkos; šio liudytojo parodymai yra pagrindinis V. G. kaltumo įrodymas), pritaria šio teismo išvadai, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina kaltinimo V. G. dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 225 straipsnio 1 dalyje.

Dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnį

17. Dėl kaltinimų V. G. pagal BK 182 straipsnį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo rezultatas sutapo – teismai padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės liudija ne apie sukčiavimus, o apie civilinius teisinius santykius, su kuriais susiję ginčai ir pretenzijos spręstini civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Tokia teismų išvada pagrįsta išsamiu bylos duomenų vertinimu ir tinkamai motyvuota.

18. V. G. pagal BK 182 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas tuo, kad savo naudai įgijo A. Š. sukurtus meno kūrinius (paveikslus), apgaulingai pažadėdamas padėti juos parduoti. Tačiau teismai, įvertinę bylos įrodymus, nepatvirtino šios kaltinimo įvykių versijos, t. y. kad V. G. naudojo apgaulę ir siekė paveikslus pasisavinti. Esminė kaltinime pabrėžiama aplinkybė, rodanti V. G. nesąžiningumą santykiuose su A. Š., yra tai, kad šis patyrė sunkumų grąžinant paveikslus, nes tam tikrą laiką negalėjo jam prisiskambinti ir patekti į jo namus, dėl to kreipėsi su pareiškimu į teisėsaugos instituciją. Būtent šia aplinkybe remiasi ir prokuroras, kasaciniame skunde ginčydamas teismų atliktą įrodymų vertinimą. Tačiau vien tik ši aplinkybė nepagrindžia teismų vertinimo klaidingumo. Antai, iš nukentėjusiojo A. Š., kaltinamojo V. G. ir liudytojų, žinojusių apie šią paveikslų istoriją, apklausų paaiškėjo, kad V. G. ir A. Š. siejo ilgalaikiai draugystės, finansinio rėmimo ir pasitikėjimo santykiai, menininkas pats perdavė paveikslus V. G., tikėdamasis pagalbos rodant juos galimiems pirkėjams. Vieno telefoninio pokalbio su V. G. metu šis supyko ant A. Š., apšaukė jį ir nuo to laiko nustojo su juo bendrauti, todėl šis negalėjo atsiimti savo paveikslų. Tačiau konkrečių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad V. G. siekė apgaule pasisavinti paveikslus, parduoti juos ir neatsiskaityti su autoriumi, byloje nėra. Visi paveikslai rasti V. G. namuose ir grąžinti autoriui.

19. Be to, iš paties A. Š. parodymų matyti, kad jis prašė draugų pakalbėti su V. G. ir šis jiems pasakė:,,Tegul paskambina ir atsiima.“ Bet A. Š. nutarė jam nebeskambinti, bet pranešti apie V. G. veiksmus teisėsaugai. Kreiptis būtent į Kalėjimų departamentą, kuris atliko ikiteisminį tyrimą dėl V. G., jį paragino G. D.. Tai padaręs, A. Š. užblokavo V. G. telefono numerį, todėl iš šio skambučių ir žinučių nebuvo gavęs. Tuo tarpu dar iki kratos jo namuose V. G. pats bandė prisiskambinti A. Š. ir rašė jam žinutes, primindamas apie jų gerus santykius, priekaištaudamas dėl kreipimosi į teisėsaugą ir prašydamas jam paskambinti (42 t., b. l. 86–96). Iš tokių aplinkybių matyti, kad A. Š. kreipėsi į teisėsaugą ne dėl prieš jį panaudotos apgaulės, bet dėl tarp jo ir V. G. kilusio nesusikalbėjimo ir apmaudo dėl nesąžiningo draugo elgesio, paragintas G. D., kuris turėjo savų pretenzijų V. G..

20. Sutiktina su teismų vertinimu, kad tokio pobūdžio nesutarimai tarp asmenų dėl turto grąžinimo teisėtam savininkui (kaip nustatyta byloje) spręstini ne baudžiamojo, bet civilinio proceso priemonėmis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau paminėtas aplinkybes, konstatuoja, kad teismai, įvertinę šio kaltinimo aplinkybes ir paneigę sukčiavimo sudėties požymius V. G. veikoje, įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

21. V. G. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, apgaulingai pažadėdamas VšĮ „Tikra produkcija“ vadovui ir prodiuseriui G. D. padėti parduoti nacionalinio fotoprojekto „Lietuva ir mes“ albumus (21 vnt.), juos realizavo, bet su G. D. neatsiskaitė.

22. Sutiktina su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių tokio kaltinimo V. G. pagrįstumą. Kaltinimas iš esmės grindžiamas liudytojo G. D. parodymais apie tai, kiek albumų ir kokiais tikslais jis perdavė V. G., koks buvo šių asmenų susitarimas. Šių asmenų parodymai dėl to skiriasi. Liudytojas G. D. parodė, kad jis V. G. per kelis kartus perdavė 21 albumą parduoti, o šis pažadėjo jam sumokėti 5040 Eur. Tuo tarpu V. G. parodė, kad G. D. perdavė jam tik 6 albumus ir tai padarė ne pardavimo tikslais: vienas jam buvo padovanotas už jo pagalbą projektui, kiti 5 albumai buvo skirti Lietuvos gimnastikos federacijos atstovams, treneriams ir sportininkams, esantiems albumo nuotraukose. Apie tai, kad fotoalbumai iš tikrųjų buvo dovanojami šiems asmenims, patvirtino ir kiti byloje apklausti liudytojai: Lietuvos gimnastikos federacijos generalinis sekretorius A. P., šios federacijos prezidentas A. A. G., gimnastikos treneriai J. I. ir A. F., gimnastas R. T..

23. Byloje nustatyta, jog iš viso buvo išleista 1000 vienetų fotoalbumų, tačiau į VšĮ,,Tikra produkcija“ buhalterinę apskaitą buvo įtraukti tik 737 vnt. Kitų fotoalbumų likimas nenustatytas. Liudytojas G. D. parodė, kad nėra išlikusi informacija apie tai, koks skaičius albumų buvo parduotas. Kelia abejonių ir pats VšĮ,,Tikra produkcija“ priklausiusių fotoalbumų pardavinėjimo per privačius asmenis būdas. Jokių duomenų apie tai, kad V. G. būtų pardavinėjęs albumus, byloje nesurinkta.

24. Pirmiau minėti bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad teismai, vertindami įrodymus kaltinamojo V. G. naudai ir konstatuodami, kad nustatytos aplinkybės rodo ne sukčiavimo nusikalstamą veiką, o civilinius teisinius santykius, su kuriais susiję ginčai ir pretenzijos turi būti sprendžiami civilinėmis teisinėmis priemonėmis, įrodymų vertinimo reikalavimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nepažeidė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Olegas Fedosiukas