Š. N. pagal BK 182 str., 300 str., 222 str., 369 str., 368 str., 376 str.

Kasacinio skundo Nr. DOK-1350/2026

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00055-2014-5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Albino Antanaičio ir Dariaus Kantaravičiaus, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo Š. N. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės kasacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 9 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu nuteistasis Š. N. ir jo gynėjas advokatas M. Paukštė prašo: 1) panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir Š. N. išteisinti dėl visų kaltinimų arba 2) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, arba 3) pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmės: paskirti Š. N. galutinę subendrintą bausmę laisvės apribojimą; pakeisti nuosprendžio dalį, kuria, taikant solidariąją atsakomybę, iš Š. N. priteista atlyginti Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) 26 708,33 Eur ir 17 591,44 Eur turtinę žalą: taikyti Š. N. dalinę atsakomybę, proporcingai sumažinant priteistinas sumas, atsižvelgiant į jo faktinį vaidmenį.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimų. Teismai priimtuose nuosprendžiuose neišdėstė įrodymų, kuriais grindė savo išvadas ir motyvų, kuriais vadovaudamiesi atmetė kitus įrodymus, be to, nesilaikė reikalavimo nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Nebuvo vertinama bylos įrodymų ir aplinkybių visuma, atliktas tik selektyvus jų vertinimas, teismų išvados dėl Š. N. kaltės grįstos prielaidomis, o tai prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui. Pagal in dubio pro reo principą nepašalintos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus arba visiškai ignoravo, arba atmetė deklaratyviais teiginiais, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Pasak kasatorių, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) specialistų išvados yra sąlyginės, jos grįstos tik prielaidomis, o ne išsamiu kryžminio visų veiklos grandinės dalyvių patikrinimu. Tai konstatavo auditorius Č. Maculevičius konsultacinėje išvadoje ir savo paaiškinimuose teisminio bylos nagrinėjimo metu. Auditorius, be kita ko, konstatavo ir tai, kad VMI ieškiniai parengti išimtinai FNTT specialistų išvadų pagrindu, be jokio savarankiško patikrinimo. Tačiau šia konsultacine išvada ir auditoriaus paaiškinimais teismai nesivadovavo ir vienašališkai atmetė. Prieštaravimams tarp FNTT specialistų išvadų ir konsultacinės išvados pašalinti turėjo būti paskirta ekonominės apskaitos ir finansų ekspertizė, tačiau to nebuvo padaryta, nors prašymai buvo teikiami. Taip buvo suvaržyta nuteistojo Š. N. teisė į teisingą teismą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad Š. N. nepagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, nes jo veiksmuose nenustatyti šių nusikalstamų veikų sudėties požymiai – individualus tyčios turinys, realus žinojimas apie dokumentų klastojimą bei sąmoningas dalyvavimas nusikalstamoje schemoje. Buvo remtasi vien formaliu Š. N. kaip direktoriaus statusu ir dokumentų pasirašymo faktu. Š. N. buvo formaliai įregistruotas uždarosios akcinės bendrovės „Onyx BMT“ direktoriumi. Faktinį bendrovės valdymą vykdė komercijos direktorius J. V., o faktinis jos vadovas buvo V. V. Š. N. pasirašinėjo J. V. jam teikiamus dokumentus, nesigilindamas į jų turinį, nes neturėjo pagrindo abejoti jų tikrumu. Tokioje situacijoje negalima Š. N. baudžiamosios atsakomybės kildinti vien iš bendros jo kaip įmonės vadovo pareigos deklaruoti pridėtinės vertės mokestį. Teismai nenurodė nė vieno konkretaus įrodymo ar fakto, kuris patvirtintų, kad Š. N. žinojo apie dokumentų klastojimą ir suvokė darantis nusikalstamą veiką kartu su kitais nuteistaisiais. Taigi nėra nustatyta ir tyčia bendrininkauti. Be to, J. V. ir V. V., kaip faktiniai nusikalstamos schemos organizatoriai ir vykdytojai, turėjo tiesioginį suinteresuotumą sumenkinti savo vaidmenį ir maksimaliai atsakingu įvardyti Š. N. Teismai neatskleidė, kodėl suinteresuotų asmenų parodymai laikomi patikimais.

Taip pat Š. N. nepagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Apskaitą faktiškai tvarkė buhalterines paslaugas teikianti įmonė ir Š. N. dėl buhalterinės apskaitos jokių nurodymų neteikė. Šiame baudžiamajam statyme nustatyti padariniai konstatuoti remiantis vien sąlyginėmis, nepagrįstomis FNTT specialistų išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo priežastinio ryšio ir nepasisakė, kokiais konkrečiai veiksmais Š. N. sukėlė negalėjimą nustatyti bendrovės turto ar veiklos struktūros.

Kasatoriai teigia, kad neteisingai išspręstas civilinio ieškinio klausimas, nes Š. N. neturėjo būti taikoma solidarioji atsakomybė. Teismai nepagrindė, kodėl Š. N., negavusiam jokios turtinės naudos, neorganizavusiam schemos, nelaikiusiam ir nevaldžiusia lėšų, taikytina ta pati apimtis kaip faktiniams organizatoriams. Be to, teismai konstatavo, kad Š. N. turtinę žalą padarė ne tik su nuteistaisiais J V. ir V. V., bet ir kitais asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas arba nutrauktas. Todėl žalos padarymas turėjo būti inkriminuotas visiems šiems bendrai veikusiems asmenims ir iš jų visų solidariai priteisiamas žalos atlyginimas.

Be to, nurodoma, kad Š. N. atžvilgiu buvo netinkamai taikytos BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos ir jam paskirta neindividualizuota bausmė. Tinkamai nebuvo įvertinta, kad, lyginant su kitais bendrininkais, Š. N. vaidmuo buvo minimalus, taip pat tai, kad jis anksčiau neteistas. Be to, baudžiamasis procesas tęsėsi 10 metų ir per visą šį laikotarpį Š. N. buvo taikomos kardomosios priemonės, ribojančios jo teises. Aiškiai per ilgas baudžiamasis procesas pagal teismų praktiką yra pagrindas skirti švelnesnę – tik laisvės apribojimo bausmę.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio skundo argumentai dėl abiejų instancijų teismų padarytų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, susijusių su įrodymų vertinimu, apkaltinamojo nuosprendžio surašymu, apeliaciniu bylos nagrinėjimu, pažeidimų yra deklaratyvūs, grindžiami nesutikimu su atliktu įrodymu vertinimu ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, nuteistojo Š. N. apeliacinio skundo esminiai argumentai (be kita ko, dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, įrodytumo, civilinio ieškinio pagrįstumo) išnagrinėti ir dėl jų pateiktos motyvuotos išvados. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo, nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir civilinio ieškinio išsprendimo klaidų nenustatė. Nuteistasis Š. N. ir jo gynėjas advokatas M. Paukštė nepateikia teisnių argumentų, kurie pagrįstų šios instancijos teismo išvadų nepagrįstumą. Kasacinio skundo argumentavimas aplinkybėmis, išnagrinėtomis apeliacinės instancijos teisme, deklaratyviai pareiškiant apie teismų padarytus BPK reikalavimų, nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimus bei Š. N. teisės į teisingą teismą suvaržymą nelaikytinas tinkamu, pagrindžiančiu BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Be to, kasaciniame skunde, nesutinkant su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais, pateikiami argumentai dėl netinkamo civilinio ieškinio išsprendimo taikant solidariąją atsakomybę ir BK 54 straipsnio 2 dalies taikymo, skiriant Š. N. pernelyg griežtą bausmę. Šie argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl nesudaro pagrindo juos nagrinėti kasacine tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka jam keliamų BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistojo Š. N. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiems asmenims.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Albinas Antanaitis

Darius Kantaravičius