A. Ū. pagal BK 235 str., 21 str., 300 str., 369 str., 368 str., 376 str.

Kasacinio skundo Nr. DOK-1454/2026

Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00019-2022-6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas) ir Dariaus Kantaravičiaus, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo A. Ū. kasacinio skundo dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 24 d. nutarties priėmimo klausimą,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu nuteistasis A. Ū. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka kitos apygardos teismui.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamos abiejų instancijų teismų sprendimų dalys yra neteisėtos ir nepagrįstos dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir padarytų esminių BPK 7 straipsnio, 10 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 78 straipsnio, 83 straipsnio 1 dalies, 277 straipsnio 2 dalies pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, be to, dar pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nevykdė pareigos patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Pasak kasatoriaus, jo kaltė padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką grįsta prielaidomis, o ne patikimais ir pakankamais įrodymais. Nebuvo vertinama įrodymų visuma, įrodymai vertinti selektyviai, iškraipant jų turinį, neatsižvelgus į įrodymų tarpusavio prieštaravimus. Netinkamai vertinti A. Ū. kaltę paneigiantys liudytojų M. Y. (M. Y.), R. R. ir kitų asmenų parodymai, neanalizuotas jų turinys bei santykis su kitais įrodymais. Be to, darant išvadas remtasi pagal Europos tyrimo orderį Belgijos Karalystėje apklaustų asmenų parodymais, kurie prieš apklausą nebuvo prisaikdinti ir įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kaip to reikalauja BPK. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuotoliniu būdu prieš apklausą liudytojas J. A. J. B. buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, jis nebuvo prisaikdintas, kaip to reikalaujama BPK 277 straipsnyje. Tokiais neteisėtu būdu gautais įrodymais teismas negalėjo vadovautis, tačiau jais rėmėsi. Todėl kasatoriui kyla abejonės dėl visos bylos teisingo ir nešališko išnagrinėjimo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 24 d. nutartyje nurodytų pažeidimų pašalinimo visa apimtimi.

Kasatoriaus teigimu, teismai apskritai neieškojo ir neapklausė Rumunijos gyventojo T. I.-A., nors toks prašymas buvo teikiamas. Be to, nebuvo tenkinami daugkartiniai prašymai apklausti kitus gynybos liudytojus, dėl to nebuvo užtikrinta A. Ū. teisė užduoti šiems klausimus ir išsklaidyti abejones dėl byloje tiriamų aplinkybių egzistavimo. Taip buvo pažeistas rungimosi principas ir apribota A. Ū. teisė į veiksmingą gynybą ir visapusišką, objektyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis vien formaliais dokumentų trūkumais, nepagristai paneigė tarpininkavimo santykių egzistavimą ir nepagristai pripažino A. Ū. tarpininkavimo veiklą kaip gynybinę versiją. Apskritai, vertinant visą bylos eigą, matyti, kad teismai nukrypo nuo nešališko ir objektyvaus bylos nagrinėjimo principų, nes gynybos iniciatyvos nuosekliai buvo ribojamos, o gynybai reikšmingi įrodymai arba nebuvo priimami, arba jų reikšmė buvo sumenkinama. Tuo tarpu kaltinimui palankūs duomenys buvo vertinami kaip pakankami apkaltinamajai išvadai pagrįsti net ir tais atvejais, kai jie kėlė pagrįstų abejonių. Taip buvo pažeista A. Ū. teisė į sąžiningą teismo procesą, nekaltumo prezumpcija ir in dubio pro reo principas. Nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys A. Ū. pateiktiems tarpininkavimo susitarimams patikrinti ir nebuvo imtasi veiksmų byloje esančioms abejonėms pašalinti. Nenuginčyti tarpininkavimo susitarimai laikytini teisėtais dokumentais, turinčiais įrodomąją galią.

Kasatoriaus nuomone, jo veiksmuose nėra BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Neatskleista, kuo pasireiškė A. Ū. inkriminuoti veiksmai – netikro dokumento pagaminimo (ar parengimo) organizavimas. Be to, toks objektyvusis požymis baudžiamojo įstatymo dispozicijoje nėra nustatytas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino skirtingas sąvokas – „žinomai netikro dokumento parengimą“ ir „žinomai netikro dokumento pagaminimą“. Pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, rengimasis padaryti nusikaltimą kriminalizuojamas tik tuo atveju, jei rengiamasi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Tačiau BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų. Taigi teismai išplėtė baudžiamosios atsakomybės pagal 300 straipsnio 1 dalį ribas.

Pasak kasatoriaus, teismai netinkamai taikė BK 15 straipsnio 2 dalį. Byloje nėra įrodymų apie tiesioginę tyčią ar aktyvius jo veiksmus. A. Ū. nedalyvavo gaminant ar realizuojant žinomai netikrus dokumentus ir nėra nustatyta, kad jis žinojo apie duomenų netikrumą ir kad sąmoningai juos įtraukė į pirkimo–pardavimo sutartis. A. Ū. veiksmai galėjo pasireikšti tik neatsargumu arba netiesiogine tyčia. Tačiau tyčios turinys individuliai nebuvo vertinamas ir padarytos tik prielaidomis grįstos išvados. Teismai laikėsi teisiškai nepagrįstos pozicijos, kad A. Ū., dalyvaudamas sudarant automobilių pirkimo–pardavimo sutartis, kaip tarpininkas privalėjo domėtis ir žinoti tikrąsias sandorio šalis ir užtikrinti, jog į jas būtų įrašomi teisingi duomenys. Nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad A. Ū. turėjo pagrindą abejoti jam perduotų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytų duomenų teisingumu ir jis negali būti atsakingas už tai, kad R. P. į šias sutartis galimai įrašė neteisingus automobilių savininkų, gyvenančių užsienio valstybėse, duomenis. Be to, teismai nevertino padarytos veikos pavojingumo ultima ratio principo kontekste.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą.

Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 7 straipsnio, 10 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies nuostatų ir kt. pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 300 straipsnio 1 dalį, iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo sprendimu palikti galioti apskųstą apkaltinamąjį nuosprendį su tam tikrais pakeitimais, kritikuoja apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, jų pagrindu nustatytas aplinkybes ir išvadas dėl jų vertinimo bei išreiškia savo nuomonę, kokiais konkrečiai įrodymais teismas turėjo vadovautis, ir į kokias aplinkybes turėjo atsižvelgti, spręsdamas jo atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį klausimą. Tačiau tokio pobūdžio teiginiai, iš esmės susiję su apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo kritika, nesutikimu su nustatytomis bylos aplinkybėmis bei pateiktomis išvadomis dėl jų vertinimo, taip pat subjektyvios interpretacijos ir deklaratyvūs pareiškimai apie netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, baudžiamojo proceso įstatymo normų, nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo ir kitų teisės principų pažeidimus, procesinių teisių suvaržymą nepagrindžia bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų (BPK 369 straipsnis).

Pažymėtina, kad baudžiamoji byla pagal nuteistojo A. Ū. gynėjo advokato A. Aranausko apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kurį kasatorius prašo panaikinti, apeliacine tvarka buvo išnagrinėta antrą kartą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. balandžio 24 d. nutartimi grąžino bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kad būtų ištaisyti padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 242 straipsnio 1 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatų bei nuteistojo A. Ū. teisės į gynybą pažeidimai, kai apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, rėmėsi duomenimis, kurie nebuvo tiesiogiai ištirti teismo posėdyje.

Kasatorius skunde neišdėstė teisinių argumentų, kurie pagrįstų apeliacinės instancijos teismo netinkamą bylos išnagrinėjimą, nevykdant kasacinės instancijos teismo nutarties reikalavimų, iš esmės pažeidžiant BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas ar kitas baudžiamojo proceso įstatymo normas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka jam keliamų BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistojo A. Ū. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Olegas Fedosiukas

Darius Kantaravičius