Baudžiamoji byla Nr. 2K-332-696/2015
Teisminio proceso Nr. 1-28-1-00294-2014-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.3; 1.2.17.1; 2.1.7.4; 2.6.7.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Vladislovo Ranonio ir Vytauto Piesliako (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams ir 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, ją paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo nuo 2014 m. spalio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. laikas.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 26 d. nutartis, kuria nuteistojo V. G. ir jo gynėjo advokato Jono Kvaraciejaus apeliaciniai skundai atmesti.
Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir M. G., tačiau nuosprendis dėl jo nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
1. V. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai gabeno psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti, ir pasikėsino, išvengdamas muitinės kontrolės per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, gabenti psichotropines medžiagas, būtent: turėdamas tikslą neteisėtai platinti ir kontrabandos būdu pervežti 14,884 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir 17,752 g psichotropinės medžiagos – PMMA iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, šias psichotropines medžiagas supakavo į polietileninę neperšlampamą vakuuminę pakuotę ir paslėpė M. G. vardu registruoto automobilio „VW Bora“ ((duomenys neskelbtini)) kuro bake su dyzeliniais degalais. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. spalio 11 d., apie 19.00 val., iš (duomenys neskelbtini) minėtu automobiliu „VW Bora“, kurį jis vairavo važiuodamas į Lenkijos Respubliką, pasikėsino, išvengiant muitinės kontrolės, per Lietuvos Respublikos sieną neteisėtai pergabenti 14,884 g psichotropinės medžiagos –metamfetamino ir 17,752 g psichotropinės medžiagos – PMMA, kurios buvo paslėptos šio automobilio kuro bake su dyzeliniais degalais, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes 2014 m. spalio 11 d., apie 19.45 val., kelio (duomenys neskelbtini) pasienio ruože minėtas automobilis, kuriame važiavo jis ir M. G., buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų ir 2014 m. spalio 11 d., apie 22.00 val., atlikus kratą šiame automobilyje, kuro bake su dyzeliniais degalais buvo rasta 14,884 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir didelis kiekis 17,752 g psichotropinės medžiagos – PMMA.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti.
2.1. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus, nes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį) ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio pažeidimus, kurie sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
2.2. Aptardamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalies, BK 2 straipsnio 4 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje jo kaltė grindžiama tik aplinkybe, kad jis tariamai buvo faktinis automobilio „VW Bora“ savininkas, juo nuolat naudojosi ir sulaikymo metu jį vairavo. Teismai neišsamiai, nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, nes neįvertino Kauno teritorinės muitinės rašte nurodytų duomenų, kad dėl kasatoriaus veiksmų (duomenys neskelbtini) kelio poste 2014 m. nebuvo vykdomas joks tikrinimas, ir nepagrįstai atsisakė patenkinti kasatoriaus prašymą surinkti papildomus įrodymus ((duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkto angare atliktos automobilio kratos vaizdo medžiagą; rentgeno nuotraukas; iškviesti gynybos liudytojus, užsiimančius automobilių verslu, ir patikrinti banko pinigų perlaidų čekius ir kasatoriaus kompiuterį, patvirtinančius jo (kasatoriaus) nekaltumą ir darbinę veiklą).
Kasatoriaus manymu, kratos metu nuteistojo M. G. nurodyta medžiagos rūšis, rasta iš automobilio kuro bako ištrauktoje pakuotėje, patvirtina, kad šis nuteistasis galėjo pats įdėti narkotines medžiagas į kuro baką ir siekė pergabenti jas per Lietuvos sieną. Juolab kad būtent M. G. yra minėto automobilio savininkas ir juo buvo išvykęs iš Lietuvos. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai neatkreipė dėmesio į nepatikimus, prieštaringus nuteistojo M. G. parodymus, kuriuose, kaip ir kasatoriaus parodymuose, yra nurodytos analogiškos įvykio aplinkybės, t. y. nors šie parodymai yra tokie patys įrodymai, tačiau abiejų nuteistųjų baudžiamoji atsakomybė yra vertinama skirtingai. Taip pat teismai neįvertino ir kasatoriaus argumentų dėl ikiteisminio tyrimo metu vyriausiojo tyrėjo G. K. galimai daryto poveikio nuteistajam M. G..
Skundo autorius pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų (telefoninių pokalbių įrašų, kuriuose būtų užfiksuoti jo ir nuteistojo M. G. pokalbiai apie psichotropinių medžiagų įsigijimą ar gabenimą; pirštų atspaudų ar kitų biologinių pėdsakų ant automobilio ar jo viduje), pavirtinančių, kad būtent kasatorius įdėjo narkotines medžiagas į automobilio kuro baką. Kasatorius, pažymėdamas 2014 m. lapkričio 5 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(5300)-IS-5725 nurodytą surastų medžiagų būklę, mano, kad viso proceso metu liko nepašalintos abejonės dėl asmens, įdėjusio paketą su psichotropinėmis medžiagomis į automobilio degalų baką, todėl jos (abejonės) turi būti vertinamos jo naudai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 straipsnio 1 dalis, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principas, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).
Byloje esančios telefoninių pokalbių išklotinės yra neinformatyvios, nepaneigta aplinkybė, kad narkotinės medžiagos galėjo būti įdėtos dar prieš automobilio pirkimą, neišsiaiškinti duomenys dėl ankstesnių automobilio savininkų. Tai, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kas ir kada psichotropines medžiagas įdėjo į automobilio degalų baką, anot kasatoriaus, leidžia teigti, jog jis yra nuteistas remiantis tik deklaratyviais teiginiais ir prielaidomis, nesant tiesioginių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų.
2.3. Anot kasatoriaus, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pažeidė teisės į teisingą teismą principą ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes viso proceso metu jo išsamius ir nuoseklius parodymus nepagrįstai atmetė ir vertino tik kaip gynybos pozicija.
Teismai, spręsdami apie narkotinių medžiagų pripažinimą įrodymu BPK 20 straipsnio 2 dalies prasme, nepatikrino rasto paketo judėjimo nuo išėmimo iš kuro bako iki jo išsiuntimo ekspertiniam tyrimui momento, neatsižvelgė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kur šios narkotinės medžiagos buvo laikomos neužantspauduotos dvi paras laiko nuo jų suradimo bei paėmimo, ir neįvertino, kad taip buvo pažeisti BPK 92 straipsnio 4 dalies reikalavimai. Nepagrįstai neatkreiptas dėmesys, kad kratos metu dalyvavę pareigūnai ir nuteistasis M. G. skirtingai įvertino rastas narkotines medžiagas, t. y. jie nurodė skirtingas šių medžiagų spalvas. Kartu kasatoriui kelia abejonių ir minėtų specialisto išvadų surašymo bei ekspertinio tyrimo atlikimo (per vieną parą laiko) aplinkybės, nes šį tyrimą specialistė R. S. atlikto tik po tyrėjo G. S. telefoninio skambučio. Dėl to nuteistasis mano, kad specialistei R. S. taip pat galėjo būti daromas poveikis, o narkotinė medžiaga iš MDMA tapo PMMA. Nuteistasis pažymi, kad automobilio kratos metu nedalyvavo kviestiniai asmenys, o tik policijos ir muitinės pareigūnai. Be to, ištraukus paketą iš automobilio kuro bako, jo turinys nebuvo užantspauduotas ir sveriamas. Teismai neatkreipė dėmesio ir į tai, kad dėl tokių pažeidimų rastoji medžiaga MDMA, kurios svoris buvo 17,752 g, tačiau neatitinkantis BK 260 straipsnio 2 dalies (nes neviršijo 20 g svorio) dispozicijos, buvo pervadinta į PMMA, kuri šį kriterijų atitiko (nes jos svoris buvo daugiau kaip 10 g), dėl kurios neteisėto disponavimo numatyta atsakomybė pagal sunkesnį baudžiamojo įstatymo straipsnio dalį. Dėl to skundo autorius teigia, kad surastų narkotinių medžiagų poėmis buvo atliktas pažeidžiant BPK 149 straipsnio 7 punkto reikalavimus, nes automobilio kratos protokole nėra duomenų apie rastos medžiagos būklę (jos sumirkimą dyzeliniuose degaluose), šios medžiagos ir paketo supakavimą bei apžiūrą. Nors duomenų apie atliktą apžiūrą nėra, tačiau minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad objektas atsiųstas pakete Nr. 0076671. Anot kasatoriaus, tokios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, ar aptariamos kuro bake rastos medžiagos buvo iš tikrųjų ištirtos. Teismai nepašalinę šių abejonių nepagrįstai vadovavosi tik parodymais policijos pareigūnų, dalyvavusių kratoje.
2.4. Kasatorius teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes tinkamai neįvertino ir nepatikrino apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių. Be to, jo ankstesnis teistumas neduoda pagrindo teigti, jog ir šiuo atveju jis įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o abiejų instancijų teismuose kasatorių gynę valstybės paskirti gynėjai neatliko tinkamai savo pareigos, ir tai taip pat turėjo įtakos teismams priimti neteisingus sprendimus.
2.5. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad byloje yra padaryti esminiai BPK pažeidimai (automobilio krata atlikta nedalyvaujant kviestiniams asmenims, rastas paketas nepasvertas, neužantspauduotas, neatiduotas saugoti dvi paras laiko), turėję įtakos, jog buvo priimti neteisėti, neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai. Teismai, pripažindami kasatorių kaltu padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, bylos aplinkybes aiškino išimtinai nenaudinga kasatoriui linkme, nepašalinę prieštaravimų tarp įrodymų, rėmėsi tik atskirais įrodymais (nuteistojo M. G. parodymais, specialisto išvadomis, specialistės R. S. paaiškinimais), o ne jų visuma, neišsiaiškino įrodymų šaltinių patikimumo, neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus ir teisme tirtus įrodymus, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kartu tai reiškia, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio l dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių visumos.
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroras Mindaugas Jancevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti.
3.1. Prokuroras nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo galimybės patenkinti kasatoriaus prašymą į bylą pateikti automobilio „VW Borą“ kratos filmuotos medžiagos, nes muitinio tikrinimo patalpoje sumontuotos neįrašančios vaizdo kameros. Be to, pirmosios instancijos teismas BPK 270 straipsnio 2 dalyje nuostatų nepažeidė ir tinkamai išsprendė klausimą dėl kitų kasatoriaus prašymų, t. y. pagrįstai atmetė jo prašymus pridėti prie bylos papildomus įrodymus (apklausti liudytojus, pridėti kasatoriaus susirašinėjimą su šiais liudytojais ir banko sąskaitos išrašą), patvirtinančius, kad kasatorius su Ukrainos Respublikos piliečiais užsiėmė prekyba automobiliais. Priešingai nei teigia kasatorius, netenkinus tokių prašymų, jo teisės į gynybą nebuvo suvaržytos. Juolab kad nagrinėjamoje byloje pareikštas kaltinimas nesusijęs su kasatoriaus veikla Ukrainoje.
3.2. Prokuroras pažymi, kad kasatoriaus teiginys, jog narkotines medžiagas į automobilio kuro baką galėjo įdėti nuteistasis M. G., nes šis, tuoj pat ištraukus jas iš bako, pasakė jų pavadinimą, prieštarauja kitam skundo teiginiui, kad narkotines medžiagas į automobilį galėjo įdėti policijos pareigūnai (G. K.). Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tokius nuteistojo teiginius apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino išvadomis, pagrįstomis surinktų įrodymų visumos analize, ir dėl jų motyvuotai pasisakė. Be to, byloje nustatyta, kad kasatorius bandė įkalbėti savo pusbrolį M. G., kad šis vienas prisiimtų kaltę, nors specialistai dar nebuvo pateikę išvadų, jog automobilyje buvo rastos draudžiamosios medžiagos. Anot prokuroro, šios aplinkybės patvirtina, kad kasatorius neabejotinai žinojo, jog minėtu automobiliu buvo neteisėtai gabenamos psichotropinės medžiagos, numanė apie jų kiekį ir suvokė gresiančią atsakomybę, t. y. suvokė aplinkybes, sudarančias BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų dalyką ir objektyviuosius požymius. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad faktinis savininkas ir pagrindinis automobilio „VW Bora“ naudotojas buvo kasatorius, kuris pats tokią aplinkybę patvirtino teisiamajame posėdyje.
3.3. Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginys apie M. G. parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą yra visiškai deklaratyvus ir niekuo neparemtas. Nors kasatorius nenurodo, kurie ir kuriose vietose aptariami parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir nepatikimi, tačiau atsiliepime teigiama, kad nuteistojo M. G. parodymai yra patikimi ir nuo pat pirmos apklausos buvo nuoseklūs, analogiški duotiesiems vėlesnių apklausų metu ir parodymams, duotiems teisme, ir juos patvirtina kita byloje surinkta medžiaga: kitų asmenų parodymai, ekspertizių aktų išvados, telefoninių pokalbių išklotinės. Be to, priešingai nei teigia kasatorius, įrodymų visuma, kurios pagrindu jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, nebuvo tapati M. G. kaltę pagrindžiančių įrodymų visumai, todėl skirtingų išvadų dėl jų kaltės padarymas nerodo pirmosios instancijos teismo šališkumo ir nereiškia BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo.
3.4. Anot prokuroro, atmestini kasacinio skundo teiginiai, kad M. G. telefonu bendravo su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kuris reikalavo grąžinti kažkokius pinigus, ir kad byloje nėra jokių telefoninių pokalbių įrašų, kuriuose būtų užfiksuoti kasatoriaus ir nuteistojo M. G. pokalbiai dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo ar gabenimo aplinkybių. Prokuroras pažymi, kad iš byloje esančių telefoninių pokalbių matyti, jog būtent kasatorius kalbasi su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, konspiratyviai organizuoja kelionę į užsienį, aptaria išvykimo detales, suderina pinigų kelionei perdavimą per tarpininkus (duomenys neskelbtini), 2014 m. spalio 11 d. automobiliu atvyksta į (duomenys neskelbtini) pasiimti M. G., prieš tai jam paskambinęs ir, naudodamas konspiracijos metodą, nurodęs palikti namuose „ožį“, t. y. mobiliojo ryšio telefoną. Prokuroro nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad visus pasirengimo nusikalstamoms veikoms veiksmus, tarp jų ir psichotropinių medžiagų padėjimą į automobilio degalų baką, atliko būtent kasatorius. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog aptariamas medžiagas į automobilio degalų baką įdėjo kiti asmenys ar jos šiame bake galėjo būti likusios nuo automobilio įsigijimo momento, nes jis įgytas gana seniai (2014 m. gegužės 28 d.), o veika padaryta 2014 m. spalio 11 d. Be to, byloje nustatytos aplinkybės, kad medžiagoms įdėti į degalų baką buvo reikalingas papildomas pasiruošimas (nuimti automobilio užpakalinę sėdynę ir degalų bako dangtelį, į baką įdėti pakuotę su šiomis medžiagomis, po to visas dalis sudėti į vietas) paneigia kasaciniame skunde keliamą versiją, kad psichotropines medžiagas į automobilio degalų baką galėjo įdėti pašaliniai asmenys, o ne pats kasatorius. Todėl prokuroras teigia, kad kasatoriaus teiginiai dėl nepašalintų abejonių dėl asmens, įdėjusio paketą su medžiagomis į automobilio baką, nes šio automobilio apžiūros metu nebuvo paimti pirštų antspaudai ir kiti biologiniai pėdsakai nuo degalų bako dangtelio, kitų automobilio vietų, yra nepagrįsti ir nesukuria nuteistajam alibi, paneigianti jo kaltę.
3.5. Kasatoriaus teiginiai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno G. K. galimo suinteresuotumo bylos baigtimi (kad kasatoriui būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis) ir nurodomos kitos baudžiamosios bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMTU0LTIwOS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-154-209/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-154-209/2016">1A-154-209/2016</a> aplinkybės net nenagrinėtini, nes neturi jokio ryšio su kasacine tvarka nagrinėjama byla, o pateiktos prielaidos niekuo neparemtos ir visiškai nepagrįstos. Kartu prokuroras teigia ir tai, kad kasatoriaus argumentai dėl neva netinkamo gynybos funkcijų įgyvendinimo vertintini kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs, nes viso proceso metu jis nė vienam gynėjui nepareiškė nušalinimo.
3.6. Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginiai dėl neva abejotinų specialisto išvadų Nr. 140-(5300)-IS1-5725 surašymo ir šio tyrimo atlikimo aplinkybių yra nepagrįsti ir tik deklaratyvūs. Nurodydamas datą, kada kasatoriui buvo įteiktas pirminis įtarimas (2014 m. spalio 12 d.) ir šio pranešimo duomenis (kad tikslus medžiagų kiekis ir sudėtis yra dar nustatinėjami), prokuroras pažymi, kad patikslintas pranešimas apie įtarimą kasatoriui buvo įteiktas 2014 m. lapkričio 7 d., t. y. tuoj po to, kai 2014 m. lapkričio 5 d. buvo surašyta minėta specialisto išvada. Šios aplinkybės ir tai, kad specialistė R. S. telefonu ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė ištirtų psichotropinių medžiagų pavadinimus, neduoda jokio pagrindo abejoti tiek minėtų išvadų patikimumu, tiek jas pateikusios specialistės nešališkumu, suinteresuotumu, ar jai daryto kokio nors poveikio. Priešingai nei mano kasatorius, šioje byloje operatyvus išvadų pateikimas buvo reikalingas tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams siekiant įsitikinti, ar tai narkotinė medžiaga, tiek teismui sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo kasatoriui klausimą. Be to, tai, kad minėtoje specialisto išvadoje nurodytos psichotropinės medžiagos skiriasi savo svoriu ir sudėtimi, patvirtina tik tai, kad automobilyje buvo surastos dvi skirtingos psichotropinės medžiagos – metamfetaminas ir PMMA – kurių koncentracija taip pat skirtinga, t. y. kad ištirta masė buvo sudaryta iš skirtingų psichotropinių medžiagų, turinčių skirtingą procentinę išraišką.
3.7. Kartu prokuroras nurodo, kad nagrinėjamu atveju vienas iš bylos procesinių veiksmų – krata – buvo atliktas nepažeidžiant BPK 145 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes atliekant automobilio kratą dalyvavo pats jo savininkas, t. y. pats kasatorius, kuris kartu su kratą atlikusiais pareigūnais pasirašė kratos protokolą. Prokuroras pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog šios kratos protokole fiksuojant jos rezultatus nevisiškai laikytasi BPK 149 straipsnio 7 dalyje nustatyto reikalavimo supakuoti ir užantspauduoti rastus daiktus, nes šis procesinis veiksmas protokole neužfiksuotas. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo pagrįstai nelaikė esminiu BPK pažeidimu, nes jis neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir nepažeidė V. G., kaip įtariamojo, teisių.
Anot prokuroro, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti, kad kratos metu rastas polietileninis paketas su jame buvusia gelsvos spalvos medžiaga pagal BPK 20 straipsnio nuostatas negali būti pripažintas įrodymu, patvirtinančiu kasatoriaus kaltę. Aptardamas kratos protokole užfiksuotus duomenis apie automobilio bake surastą pakuotę su viduje esančia mase (medžiaga), prokuroras pažymi, kad šis surastas objektas buvo nufotografuotas, o kratos protokolą pasirašė, patvirtino kratos eigą ir jos rezultatus visi kratoje dalyvavę asmenys, tarp jų ir pats kasatorius. Teisiamojo posėdžio metu šiuos visus kratos protokole ir nuotraukose užfiksuotus duomenis (apie surastos medžiagos (masės) būklę ir spalvą) patvirtino nuteistasis M. G. ir liudytojas I. M., o analogiškos aplinkybės nurodytos ir minėtose specialisto išvadose. Dėl to prokuroras teigia, kad kasatoriaus vairuoto automobilio degalų bake aptiktos medžiagos buvo supakuotos ir pateiktos tyrimui nepažeidžiant įstatymo reikalavimų; tirti pateiktos medžiagos aprašymas specialisto išvadoje patvirtina, jog tai ta pati automobilio degalų bake rasta medžiaga.
3.8. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad kasatoriaus teiginiai dėl neva suinteresuotų liudytojų, tarp jų įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnų, parodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismo jau yra įvertinti ir į juos atsakyta. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad šie liudytojai yra kaip nors suinteresuoti bylos baigtimi, apkalba kasatorių ir nori jį apkaltinti nebūto nusikaltimo padarymu. Liudytojai pirmosios instancijos teisme davė nuoseklius, išsamius ir logiškus parodymus apie jiems žinomas įvykio aplinkybes, ir šie jų parodymai atitiko kitus byloje surinktus duomenis. Tai, kad automobilis „VW Bora“ buvo tikrinamas rentgeno aparatu, patvirtino liudytojai G. K., E. M., I. M. ir nuteistasis M. G.. Be to, kratos atlikimo procesą kartu su minėtais asmenimis stebėjo pats kasatorius, ir nė vienas iš jų viso proceso metu nenurodė, kad būtų matęs, jog kuris nors iš pareigūnų į kasatoriaus vairuoto automobilio degalų baką būtų įdėjęs paketą su psichotropinėmis medžiagomis. Be to, tai kad kasatorius prašė M. G. vienam prisiimti kaltę dėl psichotropinių medžiagų, teisimajame posėdyje patvirtino tiek M. G., tiek tokį prašymą girdėjęs liudytojas G. K..
3.9. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi liudytojų R. K., G. K. bei nuteistojo M. G. parodymais. Priešingai nei teigia kasatorius, byloje teisingai nustatytos įvykio aplinkybės, įvertinti byloje surinkti įrodymai, tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymą ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.
4. Nuteistojo V. G. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo
5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Todėl kasacinio skundo argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
Nagrinėjamoje byloje kasatoriaus teiginiai apie pirmosios instancijos teismo padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimus ir skundžiamų sprendimų išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms yra deklaratyvūs, jais išreiškiamas nesutikimas su teismų atliktu bylos įrodymų – nuteistojo M. G., paties kasatoriaus ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų (tarp jų ir G. K.) parodymų, specialisto išvados Nr. 140-(5300)-IS-5725, Kauno teritorinės muitinės 2015 m. balandžio 14 d. rašte nurodytos informacijos, telefoninių pokalbių išklotinių turinio ir kt. – vertinimu, teisminio nagrinėjimo metu netenkintų atskirų jo (kasatoriaus) prašymų (surinkti duomenis apie jo darbinę veiklą – užsiėmimą automobilių prekyba su Ukrainos Respublikos piliečiais ir pan.), o tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas įrodymų pakankamumas, jų patikimumas ir vertinimas, teisėjų kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Nuteistasis kasaciniame skunde netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 260 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies, 199 straipsnio 2 dalies – taikymą iš esmės motyvuoja ginčydamas nustatytas faktines bylos aplinkybes ir specialisto išvadas, kurios, anot kasatoriaus, įvertintos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neatsižvelgtų į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti, visi įrodymai nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (kuriais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išdėstyti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. G. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos.
Abiejų instancijų teismuose specialisto išvada Nr. 140-(5300)-IS-5725 buvo atidžiai ir kruopščiai tiriama, palyginta su kitais byloje surinktais įrodymais ir tinkamai įvertinta visų įrodymų kontekste. Šiose išvadose aiškiai nurodyti kasatoriui faktiškai priklausančio ir vairuojamo automobilio degalų bake rastų psichotropinių medžiagų pavadinimai, jų koncentracija ir svoris. Pirmosios instancijos teisme BPK 284 straipsnyje nustatyta tvarka buvo apklausta šias išvadas pateikusi specialistė, kuri jas patvirtino ir paaiškino kratos metu atsiradusias priežastis, dėl kurių rastų psichotropinių medžiagų (metamfetamino ir PMMA) spalva ir konsistencija (būklė) skyrėsi nuo šių medžiagų paprastai esančios spalvos ir konsistencijos (būklės). Kartu pažymėtina, kad ši specialistė išsamiai atsakė į jai teisiamajame posėdyje užduotus nuteistojo ir jo gynėjo visus klausimus, o viso proceso metu nei kasatorius, nei gynyba neprašė teismų atlikti veiksmų, nurodytų BPK 286 straipsnio 1 dalyje. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su abiejų instancijų teismų išvadomis ir konstatuoti, kad teismai, vertindami aptariamas specialisto išvadas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Be to, pirmosios instancijos teismas kasatoriaus nuteisimą pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį motyvavo įvertinęs surinktų įrodymų visumą: elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo 2015 m. sausio 27 d. protokoluose užfiksuotus telefoninius pokalbius tarp kasatoriaus ir nenustatytų asmenų, naudojusių Latvijoje registruotą telefono numerį, bei tarp kasatoriaus ir nuteistojo M. G.; šio nuteistojo ir liudytojų G. K., R. K., I. M. bei paties kasatoriaus parodymus; minėtą specialisto išvadą ir paaiškinimus; kitus rašytinius bylos įrodymus. Iš byloje esančių telefoninių pokalbių turinio matyti, kad kasatorius kalbasi su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tarp jų ir su tais, kurie naudojosi Latvijoje registruotą telefono numerį, labai konspiratyviai organizuoja kelionę į užsienį, aptaria išvykimo detales, suderina pinigų kelionei perdavimą per tarpininkus Gariūnų turgavietėje; įvykio dieną V. G. liepia M. G. skubiai pasiruošti vykti iš Lietuvos į užsienio valstybę ir kad V. G. atvažiuos į (duomenys neskelbtini) jo paimti, prieš tai nurodęs, naudodamas konspiracijos metodą, palikti namuose „ožį“, t. y. mobiliojo ryšio telefoną. Kaip liudytojų apklaustų ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymais nustatyta, kad 2014 m. spalio 11 d. (duomenys neskelbtini) pasienio poste patikrinimo metu iš automobilio degalų bako buvo ištrauktas polietileninis vakuuminis paketas, kuriame buvo gelsvos spalvos tiršta masė, ir šią visą procedūrą tiesiogiai stebėjo pats kasatorius ir nuteistasis M. G.. Tiek šis nuteistasis, tiek ir liudytojas G. K. patvirtino, kad, radus minėtas medžiagas, kasatorius prašė M. G. vienam prisiimti kaltę dėl šių medžiagų gabenimo, nors specialistai dar nebuvo pateikę išvadų, jog kratos metu buvo rastos psichotropinės, t. y. draudžiamos medžiagos. Minėta bylos medžiaga ir kasatoriaus sulaikymas kelyje (duomenys neskelbtini) pasienio ruože Lietuvos ir Lenkijos Respublikų pasienyje davė teismui pakankamą pagrindą padaryti išvadą, kad visus pasirengimo nusikalstamoms veikoms veiksmus, tarp jų ir psichotropinių medžiagų padėjimą į automobilio „VW Bora“ degalų baką, atliko kasatorius, kuris, vairuodamas automobilį su jame paslėptomis psichotropinėmis medžiagomis, važiavo iš Lietuvos į Lenkiją. Šiame automobilyje rastų psichotropinių medžiagų paslėpimo būdas (degalų bake) leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad jos nebūtų pateiktos muitinės kontrolei, t. y. buvo pasikėsinta jas gabenti nepateikiant muitinės kontrolei. Be to, į kasatoriaus teiginius, kad skundžiamuose sprendimuose nurodytas automobilis jam nepriklausė ir jis nežinojo apie šioje transporto priemonėje esančias psichotropines medžiagas, yra išsamiai atsakyta ir jie detaliai paneigti teismų sprendimuose. Todėl teisėjų kolegijai nekelia jokių abejonių teismų išvada, kad kasatorius žinojo, jog gabena psichotropines medžiagas, ir gabeno jas turėdamas tikslą parduoti išvengiant muitinės kontrolės. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pagal byloje nustatytas aplinkybes V. G. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl kratos atlikimo tvarkos bei apeliacinio proceso
6. Kasatoriaus teigimu, atliekant automobilio „VW Bora“ kratą, buvo pažeistos kratos atlikimo tvarką reglamentuojančios baudžiamojo proceso įstatymo normos, nes šio procesinio veiksmo atlikimo metu nedalyvavo kviestiniai asmenys, rastos medžiagos netinkamai supakuotos, o apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde.
Atliekant vieną iš procesinių prievartos priemonių, numatytų BPK XII skyriuje, t. y. kratą, kaip nurodyta BPK 145 straipsnio 4 dalyje, turi dalyvauti buto, namo ar kitų patalpų, kuriose daroma krata, savininkas, valdytojas, pilnametis jų šeimos narys ar artimasis giminaitis; kai nėra galimybės užtikrinti šių asmenų dalyvavimo, krata daroma kviestinio ar savivaldybės institucijos atstovo akivaizdoje.
Nagrinėjamu atveju pasienio kontrolės poste atliekant automobilio kratą, kai buvo rastas vakuuminis paketas su viduje esančiomis medžiagomis, šio procesinio veiksmo metu dalyvavo tiek pats kasatorius – faktinis kratomo automobilio savininkas ir valdytojas, tiek ir nuteistasis M. G., kurio vardu ši transporto priemonė yra registruota. Šie asmenys atitinka nurodytuosius BPK 145 straipsnio 4 dalyje ir tai reiškia, kad kratos darymo metu buvo užtikrintas dalyvavimas tų asmenų, kurie su jos atlikimo vieta turi ryšį. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad, atlikus kratą, visi dalyvavę asmenys, tarp jų ir pats kasatorius, pasirašydami protokolą, patvirtino jos eigą ir gautus rezultatus. Taigi teigti apie BPK 145 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų pažeidimą nėra jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad analogiški nuteistojo teiginiai dėl minėto automobilio kratos tvarkos abiejų instancijų teismuose jau išsamiai išnagrinėti ir į juos motyvuotai atsakyta.
Be to, kasatorius nepagrįstai kelia abejones ir dėl neva pažeistų BPK 149 straipsnio 7 dalies nuostatų. Iš skundžiamų sprendimų turinio matyti, kad degalų bake rasto objekto su draudžiamomis medžiagomis visos paėmimo ir supakavimo aplinkybės buvo išaiškintos ir netikslumai pašalinti apklausus tiek nuteistąjį M. G., tiek tokį proceso veiksmą atlikusius pareigūnus ir specialistę, ištyrusią rastas minėtas medžiagas. Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nepripažino esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu dėl kratos protokole neužfiksuoto būdo, kaip šios medžiagos buvo supakuotos ir (ar) užantspauduotos, nes toks formalus pažeidimas neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui, neprieštaravo kratos protokole bei nuotraukose užfiksuotai informacijai ir nepažeidė kasatoriaus, kaip įtariamojo, teisių. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarto ikiteisminio tyrimo veiksmo – kratos – atlikimo pagrindai ir tvarka, nustatyti BPK 145 ir 149 straipsnyje, nepažeisti. Kartu tai reiškia, kad atliekant kratą gauti duomenys atitinka esminius BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus reikalavimus, nes gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtu būdu, taip pat juos galima patikrinti (ir tai buvo padaryta) BPK numatytais proceso veiksmais.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apelianto skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Priešingai nei teigia kasatorius, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų ar kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytos motyvuotos išvados tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo (BPK 332 straipsnio 5, 7 dalys). Šis teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus (tarp jų ir analogiškus ir kasacinio skundo teiginiams dėl byloje nepateiktos automobilio kratos filmuotos medžiagos), nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir (ar) kitų šio kodekso normų reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui kasatoriaus ir jo gynėjo pateikti prašymai (atlikti įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausti tyrimą atlikusią specialistę bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus) buvo apsvarstyti ir motyvuotai atmesti (BPK 324 straipsnio 2 dalis). Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, nepadarė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. G. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Vladislovas Ranonis
Vytautas Piesliakas
