Baudžiamoji byla Nr. 2K–492/2012
(Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00728-2007-1)
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.20.3.
1.2.28.4.
2.2.1.3. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,
gynėjui advokatui Egidijui Losiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. P. gynėjo advokato Egidijaus Losio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžio.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu O. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 220 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo prieš G. P.) – laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams, 233 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos 2008 m. kovo 20 d.) – laisvės atėmimu vieneriems metams, 294 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 233 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 ir 6 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Panevėžio apygardos teismo 2004 m. kovo 18 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, paskirtos ir neatliktos bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Iš O. P. priteista Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 1952 Lt, o UAB „D“ – 62 151,17 Lt turtinės žalos atlyginimo. Taip pat iš O. P. priteista valstybei 58 Lt proceso išlaidų.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžiu O. P. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. nuosprendžio dalis, kuria O. P. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 233 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos 2008 m. kovo 20 d.), panaikinta ir dėl šioje dalies priimtas naujas nuosprendis: O. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 233 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos 2008 m. kovo 20 d.) išteisintas jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių, bei panaikintas bausmių subendrinimas pagal BK 63 straipsnio 1, 2, 4 ir 6 dalis bei 64 straipsnio 1 ir 3 dalis. Kita nuosprendžio dalis pakeista. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis O. P. paskirtos bausmės pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (2008 m. balandžio 21 d. veika) ir 294 straipsnio 1 dalį subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie Panevėžio apygardos teismo 2004 m. kovo 18 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, paskirtos ir neatliktos bausmės dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo O. P. gynėjo advokato E. Losio, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
O. P. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2007 m. rugsėjo 14 d. iki 2007 m. rugsėjo 22 d., tiksliai nenustatytu laiku, Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, nerealizuotą savo teisę dėl tariamos UAB „D“ direktoriaus V. V. skolos jo vadovaujamai UAB „S“, t. y. iš UAB „Dujų ūkio prekės“ teritorijos išvežė ir pardavė UAB „D“ priklausančius 195,741 kubinius metrus akyto betono blokelių, kurių vertė 62 151,17 Lt, ir padarė UAB „D“ didelę 62 151,17 Lt žalą.
Be to, O. P. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. balandžio 21 d., tiksliai nenustatytu laiku, UAB „D“ administracinėse patalpose, esančiose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), liepdamas nukentėjusiajam V. V. meluoti, keisti parodymus, o 2008 m. balandžio 18 d. nusiųsdamas žinutę, siekė paveikti nukentėjusįjį V. V., kad šis ikiteisminiame tyrime Nr. 76-1-00728-07 dėl jo duotų melagingus parodymus.
Kasaciniu skundu nuteistojo O. P. gynėjas advokatas Egidijus Losis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį, ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad O. P. nepagrįstai nuteistas už savavaldžiavimą, ir pažymi, kad BK 294 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Anot kasatoriaus, teisės vykdymo savavališkumas reiškia tai, kad kaltininkas pažeidžia įstatymų nustatytą teisių įgyvendinimo tvarką. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje tik pažymėta, kad O. P. nesilaikė įstatymo nustatytos tvarkos ir veikė savavališkai, tačiau nenurodyta ir nedetalizuota, kokius teisės aktus jis pažeidė. Toks kaltinimas yra neinformatyvus, be to, pažeidžia O. P. teisę į gynybą. Be to, atskirose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pažymima, kad BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (kasacinės nutartys Nr. 2K-383/2004, 2K-7-13/2007, 2K-660/2007, 2K-7-198/2008, 2K-233/2008 ir kt.).
Taip pat kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalį, neatliko išsamaus ir nešališko O. P. veikos tyrimo, ignoravo ir nuosprendyje neaptarė teisinančių bylos duomenų teigdami, kad jie nepatikimi arba susiję su O. P. siekiu išvengti atsakomybės. Kasatoriaus manymu, teismai buvo šališki, nes teigė, jog V. V. parodymai yra nuoseklūs ir teisingi, todėl jais nėra pagrindo netikėti.
Be to, kasatorius pažymi, kad teismai ignoravo BK 294 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas. Kadangi tariama žala buvo padaryta UAB „D“, kuriai ir priklausė betono blokeliai, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nesant nei nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo skundo, nei prokuroro reikalavimo. Ši aplinkybė nebuvo įvertinta nei sprendžiant klausimą dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje, nei nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose. Kasatoriaus nuomone, baudžiamasis procesas apskritai buvo negalimas.
Kasatorius teigia, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 294 straipsnį būtina nustatyti tiesioginę tyčią, t. y. kad asmuo suvokė savo teisės vykdymo neteisėtumą, numatė didelės žalos atsiradimą ir to norėjo. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, betono blokelius O. P. paėmė ne savo iniciatyva, o leidus UAB „D“ direktoriaus pavaduotojui A. V. Šį faktą patvirtina V. V. 2007 m. spalio 11 d. protokolas-pareiškimas ir jo 2008 m. balandžio 21 d. liudytojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolas, tačiau šių parodymų teismai nevertino. Esant šioms aplinkybėms, teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes buvo pažeisti BPK 20, 305 straipsnių ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai.
Kasatorius mano, kad O. P. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 233 straipsnį, nes, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, galimas poveikis V. V. buvo daugiau paties nukentėjusiojo išgalvotas nei realus. Tai patvirtina ir jo paties duoti parodymai, kuriuose teigiama, kad galimą spaudimą jautė žinodamas apie O. P. kriminalinę praeitį (yra teistas, turi draugų iš „kriminalinio“ pasaulio), nors tiesiogiai O. P. jam to nesakė. Tačiau tokie V. V. parodymai neatitinka tikrovės, nes, kaip jis pats parodė, O. P. jam jokios žalos nepadarė, o nesutarimai tarp jų kildavo tik dėl verslo reikalų. Be to, pats V. V. anksčiau buvo teistas už ekonominius nusikaltimus, todėl O. P. „kriminalinė“ praeitis negalėjo jo bauginti. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad V. V. buvo daromas poveikis duoti melagingus parodymus. Kasatorius nurodo, kad teismai pripažino, jog O. P. rašytos SMS žinutės V. V. nėra grasinančio pobūdžio, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad SMS žinutė, kurioje prašoma atsiliepti į skambučius, laikytina poveikiu, kuris skatintų asmenį elgtis pagal kaltininko norą. Nepagrįstai O. P. veiksmai siekiant atsiskaityti su tariamai nukentėjusiuoju V. V. buvo įvertinti kaip poveikis liudytojui, nes baudžiamojoje teisėje numatytas susitaikymo institutas, todėl veiksmai, siekiant įgyvendinti šį institutą, negali būti vertinami kaip poveikis liudytojui. Jokių įrodymų, patvirtinančių O. P. kontaktus su V. V. siekiant pastarąjį paveikti kaip liudytoją, byloje nėra, todėl nuosprendis, kasatoriaus nuomone, yra grindžiamas prielaidomis.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo ir BK 294 straipsnio 1 dalies bei 233 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti teigdamas, kad O. P. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, kad buvo pažeistos jo gynybos teisės, kad baudžiamasis procesas apskritai nebuvo galimas, kad pagal BK 233 straipsnio 1 dalį O. P. nuteistas byloje nesant jokių duomenų apie jo padarytą poveikį liudytojui V. V.
Kasatoriaus teiginiai bei kasaciniame skunde išdėstyti juos pagrindžiantys argumentai atmestini.
Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (kasacinė byla Nr. 2K-P-267/2011).
O. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 294 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2007 m. rugsėjo 14 d. iki 2007 m. rugsėjo 22 d., tiksliai nenustatytu laiku, Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, nerealizuotą savo teisę dėl tariamos UAB „D“ direktoriaus V. V. skolos jo vadovaujamai UAB „S“, t. y. iš UAB „Dujų ūkio prekės“ teritorijos išvežė ir pardavė UAB „D“ priklausančius 195,741 kubinius metrus akyto betono blokelių, kurių vertė 62 151,17 Lt, ir padarė UAB „D“ didelę 62 151,17 Lt žalą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Kasaciniame skunde nuteistojo O. P. gynėjas iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodomi apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažino, kad, pripažindamas O. P. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje, teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi teisinio pagrindo. Nuteistojo O. P. gynybos versija, kad UAB „D“ priklausantį turtą – statybinius blokelius iš Panevėžio r. (duomenys neskelbtini) esančios aikštelės jis išsivežė ne savavališkai, o UAB „D“ direktoriaus pavaduotojui A. V. leidus, teismų sprendimuose motyvuotai paneigta.
Kasatoriaus argumentai, kad teismai pažeidė nuteistojo O. P. teises į gynybą, nes nei kaltinamajame akte, nei teismų sprendimuose nenurodyta, kokius teisės aktus jis pažeidė, atmestini.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad O. P. savavališkai vykdė ginčijamą, nerealizuotą savo teisę dėl tariamos UAB „D“ direktoriaus V. V. skolos jo vadovaujamai UAB „S“. Teisiniai santykiai, kada viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tokio veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą, yra prievoliniai teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1 straipsnis. Kadangi nuteistasis O. P. manė, kad nukentėjusysis V. V. yra jam skolingas, tarp jų egzistavo prievoliniai teisiniai santykiai, kurie reglamentuojami CK šeštojoje knygoje. CK 6.4 straipsnis, nustatantis prievolės šalių pareigas, nurodo, kad kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Todėl nors nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodyta, kokias CK nuostatas pažeidė nuteistasis O. P., veikdamas savavališkai, tai neapribojo jo teisės žinoti, kuo yra kaltinamas ir teisės į gynybą, nes iš nuosprendžio nustatomojoje dalyje pateikto teismo nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymo akivaizdžiai matyti, kad buvo pažeisti civiliniai teisiniai santykiai dėl tariamos skolos, kuriuos reglamentuoja atitinkamos CK normos.
Be to, teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį ir į BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias kasacine tvarka įsiteisėjęs nuosprendis ar nutartis skundžiami tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Tokie klausimai, kad O. P. nežinojo, nesuprato, kuo yra kaltinamas, kad suformuluotas kaltinimas suvaržė jo gynybos teises apeliaciniame skunde nebuvo keliami.
BK 294 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į tai, kad „tariama“ žala buvo padaryta juridiniam asmeniui, t. y. UAB „D“, ikiteisminis tyrimas nesant nei nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo skundo, nei prokuroro reikalavimo, baudžiamasis procesas nebuvo galimas. Šis kasatoriaus argumentas taip pat atmestinas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, buvo pradėtas gavus UAB „D“ direktoriaus V. V. pareiškimą. BK 294 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „nukentėjusysis asmuo“ apima ir juridinį asmenį, todėl apie tokiam asmeniui padarytą didelę turtinę žalą pranešęs jo direktorius V. V. atitinka nukentėjusiojo asmens teisėto atstovo sampratą. Esant šioms aplinkybėms, kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo proceso pradėjimo, nepagrįsti.
Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Byloje nustatyta, kad O. P. siekė paveikti V. V., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų neteisingus parodymus. V. V. parodė, kad 2008 m. balandžio 21 d. pas jį atvyko O. P. kartu su prastos reputacijos asmeniu ir prašė ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti melagingus parodymus, jog neva jis jam buvo skolingas 50 000 Lt. Už pakeistus parodymus O. P. žadėjo grąžinti pinigus už blokelius. Kadangi jautė spaudimą, 2008 m. balandžio 21 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusios apklausos metu pakeitė ankstesnius savo parodymus ir davė O. P. palankius parodymus. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad netikėti V. V. nėra pagrindo, nes jo nurodytos aplinkybės sutampa su jo parodymų pasikeitimu bei logiškai atitinka įvykių seką bylos tyrimo metu. Kasatoriaus argumentai, kad byloje duomenų, patvirtinančių apie V. V. darytą poveikį duoti melagingus parodymus nėra, atmestini.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes O. P. baudžiamasis įstatymas – BK 294 straipsnio 1 dalis ir 233 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.
Keisti teismų sprendimus remiantis kasatoriaus argumentais nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkintinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo O. P. gynėjo advokato Egidijaus Losio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Olegas Fedosiukas
Aldona Rakauskienė
