M. A. pagal BK 286 str., 290 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–495/2012

Teisminio proceso Nr. 1-14-1-00611-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.27.1. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

gynėjui advokatui Gintarui Petukauskui,

nuteistajam V. Ž.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 8 d. nuosprendžio ir nuteistojo V. Ž. bei jo gynėjo advokato Gintaro Petukausko kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 8 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu M. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 ir 290 straipsnius išteisintas jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Tuo pačiu nuosprendžiu V. Ž. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, o pagal BK 286 straipsnį, 287 straipsnio 1 dalį ir 290 straipsnį išteisintas jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 8 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio dalis, kuria M. A. išteisintas pagal BK 286 straipsnį ir priimtas naujas nuosprendis: M. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams ir teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kita Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo V. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. Ž. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio 2 d., apie 23.20 val., viešoje vietoje, Vilniuje, Gedimino pr. ir Totorių g. sankryžoje, būdamas neblaivus, po to, kai atvyko transporto priemonių išvežimu užsiimančios įmonės – UAB „Sauda“ krautuvas, išlipęs iš policijos pareigūnų sustabdyto savo automobilio „Citroen Berlingo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), užpuolė krautuvo kablį ant automobilio „Citroen Berlingo“ tvirtinusį UAB „Sauda“ darbuotoją V. J., t. y. ranka smogė jam į kaktą, nuo to V. J. nukrito ant grindinio ir metė į V. J. atkabintą nuo automobilio „Citroen Berlingo“ trosą su kabliu ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

M. A. pagal BK 286 straipsnį nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio 2 d., apie 23.20 val., Vilniuje, Gedimino pr. ir Totorių g. sankryžoje, būdamas neblaivus, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui – Vilniaus apskrities VPK Kelių valdybos patrulių rinktinės vyriausiajam patruliui A. R., t. y. tuo metu, kai A. R. drausmino V. Ž., pribėgęs M. A. rankomis nustūmė A. R. į šoną, o šiam pareikalavus, kad M. A. nutrauktų neteisėtą elgesį, ir bandant uždėti jam antrankius, M. A. nepakluso A. R. teisėtam reikalavimui, įsikibo į jo tarnybinę šviesą atspindinčią liemenę ir šią suplėšė bei sulankstė antrankius.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. A. pagal BK 286 straipsnį buvo išteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu šiam teismui konstatavus, kad jo padaryta veika nesiekia BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kad jo elgesys savo pobūdžiu, forma ir turiniu atitinka Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 8 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 286 straipsnį, ir mano, kad jo veiksmai privalėjo būti kvalifikuoti pagal ATPK 187 straipsnio 1 dalį, ką ir buvo padaręs pirmosios instancijos teismas.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, jo veiksmus įvertindamas kaip administracinį teisės pažeidimą, vadovavosi suformuota teismų praktika Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzk2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-396/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-396/2009">2K-396/2009</a>. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad kaltinamieji (taip pat ir kasatorius), nesutikdami vykdyti pareigūnų nurodymų, prieš pareigūną A. R. naudojo ne konkretų ir kryptingą smurtą (tyčinius smūgius), o fizinę jėgą, ir tokie veiksmai teismų praktikoje vertinami kaip natūralus neblaivių asmenų protestas bei spontaniška reakcija į reikalavimą nusiraminti ir leistis būti sulaikomiems. Nors pagal savo mastą, kaip parodė nukentėjusieji G. V., A. R. ir R. D., kaltinamųjų priešinimasis nebuvo įprastas ir kasdienis, tačiau teismų praktikoje toks elgesys vertinamas kaip nesiekiantis BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio. Kasatoriaus manymu, nesant tyčinio smurtavimo požymio, toks elgesys savo pobūdžiu, forma ir turiniu atitinka ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat nepripažino kasatoriui inkriminuojamų šviesą atspindinčios policijos pareigūno A. R. liemenės suplėšymo ir antrankių sulankstymo aplinkybių, kaip tyčinio smurtavimo prieš pareigūną pasekmių, nes, nenustačius smurtavimo fakto, šių aplinkybių teisinis vertinimas baudžiamojo įstatymo aspektu netenka prasmės. Tiek nukentėjęs A. R., tiek kasatorius nurodė, kad liemenės plyšimo momento nematė ir nepajuto, tai buvo tik griuvimo neišlaikius pusiausvyros pasekmė.

Skunde pažymima, kad Vilniaus apygardos teismas, kvalifikuodamas kasatoriaus veiksmus pagal BK 286 straipsnį, neatsižvelgė ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad BK 286 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagrindinis kriterijus, sprendžiant BK 286 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą, yra kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-505/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-505/2010">2K-505/2010</a>, 2K-287/2011). ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai nustatomi tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį kyla baudžiamoji atsakomybė (ATPK 9 straipsnio 2 dalis).

Kasatoriaus manymu, jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių, nes juose nebuvo nustatytas pasipriešinimas fiziniu smurtu, t. y. jis niekam tyčia nesudavė jokių smūgių ir nepadarė kūno sužalojimų. Be to, prieš pareigūną A. R. jis naudojo ne konkretų ir kryptingą smurtą (tyčinius smūgius), o fizinę jėgą, ir tokie veiksmai teismų praktikoje vertinami kaip natūralus neblaivių asmenų protestas bei jų spontaniška reakcija į reikalavimą nusiraminti ir leistis būti sulaikomiems. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad tokią kasatoriaus reakciją sukėlė pačių pareigūnų elgesys, kurie daugiau kaip valandą aiškinosi pašalinius dalykus ir draudė pasinaudoti tualetu.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 8 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad jis pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dėl viešosios tvarkos pažeidimo, o būtent dėl smūgio sudavimo ir troso metimo į nukentėjusįjį V. J., nuteistas nepagrįstai, nes teismas nuosprendį grindė prielaidomis, rėmėsi prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais, kad abiejų instancijų teismai pažeidė iš nekaltumo prezumpcijos kylantį principą (in dubio pro reo), jog visos abejonės turi būti traktuojamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasatoriaus manymu, teismas pats sau prieštaravo teigdamas, kad policijos pareigūnų A. R. ir G. V. parodymų nesutapimas su V. J. parodymais dėl suduotų smūgių sekos, įvykio vietoje buvusių moterų skaičiaus ir kitų aplinkybių neleidžia šių parodymų laikyti neobjektyviais, ir kartu pažymėdamas, jog minėtų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaraujantys bei patikimi.

Taip pat kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai liudytojo G. V. parodymus pripažino nuosekliais ir atrinko tik tuos šio liudytojo parodymus, kurie remiantis buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teismai neįvertino, kad viso proceso metu liudytojo G. V. parodymai apie įvykio aplinkybes keitėsi: tarnybiniame pranešime, kuriuo remiantis buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, G. V. nurodė tiksliai matęs visą įvykį, o būtent, kaip kasatorius smogė V. J. į galvą, o po to metė troso kablį, tačiau ikiteisminio tyrimo metu G. V. jau teigė nematęs, ką konkrečiai darė kasatorius, nes pildė automobilio priverstinio nuvežimo aktą. Tuo tarpu apklaustas teisme G. V. jau nurodė, kad nematė, kaip kasatorius sudavė smūgį V. J., tačiau matė, kaip pastarasis nugriuvo, o kasatorius kažką metė. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad teismas, V. Ž. išteisindamas pagal BK 290 straipsnį, pažymėjo, jog nukentėjusiaisiais pripažintų policijos pareigūnų G. V., A. R., R. D. ir E. K. parodymai proceso metu buvo nekonkretūs ir nenuoseklūs, prieštaravo tarpusavyje.

Kartu kasatorius pažymi, kad teismai nesiaiškino, ar G. V., incidento metu sėdėdamas tarnybiniame automobilyje, kuris stovėjo už aukšto automobilio „Citroen Berlingo“, galėjo matyti, kas vyksta šio automobilio priekyje. Tuo tarpu liudytojos R. V., kuri ėjo automobilio „Citroen Berlingo“ link, parodymus teismas atmetė neva ji net stovėdama (eidama) negalėjo matyti, kas dedasi šio automobilio priekyje. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas A. R. taip pat stovėjo už automobilio „Citroen Berlingo“, todėl negalėjo matyti V. J., kuris tuo metu buvo pasilenkęs, nes kabino trosą. Akivaizdu, kad A. R. prie V. Ž. priėjo tik išgirdęs pastarojo garsiai išsakytus priekaištus dėl apgadinto automobilio. Kasatorius pabrėžia, kad apie liudytojos R. V. buvimą įvykio vietoje liudytojai parodė ne iš karto, o tik liudytojui J. T. po jo apklausos papildomai kreipusis jį apklausti dar kartą. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai teigė, jog liudytoja R. V. buvo nenuosekli dėl to, ar ji girdėjo, apie ką jis kalbėjo įvykio vietoje, nes ši liudytoja parodė, jog negirdėjo, apie ką V. Ž. kalbėjo su V. J. Teismo nurodytas faktas, kad liudytoja R. V. įvykio negalėjo matyti dėl per didelio atstumo, paneigtinas R. V. parodymais, jog ji įvykio vietą matė 20-30 metrų atstumu. Kasatorius teigia, kad patys pareigūnai nežinojo, už ką jis buvo sulaikomas, nes tarnybiniai pranešimai buvo rašomi daugiau nei dvi valandas. Be to, jį į policijos pareigūnų automobilį įsodino liudytoja R. V., o tai rodo, jog jis nebuvo nei agresyvus, nei kokiais nors veiksniais vengė sulaikymo ar kitaip trukdė pareigūnams vykdyti jų funkcijas. Tuo tarpu teismo išvada, kad liudytojos R. V. parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi tik dėl to, jog ji teisme nurodė papildomus duomenis, rodo tik nekokybiškai atliktą ikiteisminį tyrimą. Kasatoriui kelia abejonių argumentas, kad policijos pareigūnai tiesiogiai matė visą situaciją, nes lieka neaišku, kada buvo aiškinamasi su M. A. bei atliekami kiti su administracinės teisės pažeidimu susiję veiksmai. Iš priimto nuosprendžio susidaro įspūdis, kad tiek G. V., tiek A. R. daugiau nieko neveikė tik įdėmiai stebėjo V. Ž. ir V. J., o tai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Be to, apeliaciniame nuosprendyje išdėstytas teiginys, kad liudytojas J. T. vienareikšmiškai parodė, jog M. A. nebuvo grįžęs prie automobilio, yra klaidinantis, nes J. T. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu toks klausimas apskritai užduotas nebuvo. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai jo parodymus laikė nenuosekliais vien tik todėl, kad jis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skirtingai aiškino automobilio sustabdymo aplinkybes. Tai, kad kasatorius tiksliai nenurodė, kada išgirdo lūžtančio automobilio bamperio garsą, t. y. prieš ištempiant iš šio automobilio J. T. ar po to, neduoda pagrindo teigti, kad jo parodymai nenuoseklūs, nes šis faktas niekaip nesusijęs su įvykio esme.

Kasatoriaus manymu, teismas nepagrįstai atmetė policijos pareigūnų T. V. ir R. J. parodymus, nurodydamas, kad į įvykio vietą jie atvyko vėliau ir nematė įvykio aplinkybių. Apklausti kaip liudytojai pirmosios instancijos teisme minėti asmenys parodė, kad išgirdę per raciją, jog pareigūnams reikalinga pagalba, buvo atvykę į įvykio vietą, tačiau ten viskas buvo ramu ir joks konfliktas nevyko. Tai tik įrodo, jog G. V. ir A. R. neadekvačiai įvertino esamą situaciją, bandydami tik užkirsti kelią, jų manymu, galimam pasipriešinimui.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad, ikiteisminio tyrimo metu atlikus V. J. parodymų patikrinimą vietoje, šis nuotraukose rodė vietą, esančią ant šaligatvio, kurioje jis buvo, kai kasatorius neva jam trenkė per veidą ir metė trosą. Kasatoriaus manymu, jeigu automobilio „Citroen Berlingo“ priekis, už kurio buvo kabinamas trosas, būtų buvęs V. J. nurodytoje vietoje, vadinasi, šis automobilis jau buvo pradėtas traukti ant evakuatoriaus, todėl troso atkabinti būtų buvę neįmanoma. Tačiau teisme V. J. pakeitė savo parodymus ir nurodė jau kitą kasatoriaus veiksmų seką, kuri prieštaravo A. R., G. V. ir E. I. parodymams.

Pasak kasatoriaus, V. J. teiginys, jog mestas trosas į jį nepataikė tik todėl, kad pritrūko ilgio, prieštarauja faktui, jog iš karto po to V. Ž. smogė jam ranka stovėdamas kitoje evakuatoriaus platformos, kuri yra apie 2 m pločio, pusėje. Ši aplinkybė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo ignoruojama ir nevertinama, juo labiau, kad mašina jau buvo užtempta ant platformos (keltuvo), o tai esmingai trukdė pasiekti asmenį, esantį kitoje platformos pusėje. Kasatorius teigia, kad V. J. ir A. R. parodymai, jog V. Ž. trukdė nutempti automobilį „Citroen Berlingo“, yra logiškai nepagrįsti, nes, kaip matyti iš liudytojos R. V. ir liudytojo J. T. parodymų, kasatorius, iki atvykstant evakuatoriui ir pastarojo vairuotojui pradėjus nutraukimo darbus, sėdėjo automobilyje ir nereiškė jokių pretenzijų dėl to, kad automobilis bus išvežtas, o iš automobilio išlipo tik išgirdęs lūžtančios detalės garsą. Šios aplinkybės rodo, kad kasatoriaus veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, siekiant sutrukdyti evakuatoriaus vairuotojui atlikti savo pareigas, o konfliktas kilo dėl apgadinto automobilio. Kasatorius nurodo, kad nė vienas iš liudytojų nepatvirtino matęs V. J. kaktoje paraudimo, kuris po ranka suduoto smūgio turėjo likti. Todėl manytina, kad teismas rėmėsi vien subjektvviais V. J. parodymais, kurie vertintini kritiškai, nes jis galimai siekė išvengti padarytos turtinės žalos kompensavimo dėl neatsargiais jo paties veiksmais sugadinto automobilio „Citroen Berlingo“.

Byloje esančios abejonės taip ir nebuvo pašalintos, t. y. nors teismai patys pripažino liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus prieštaringais ir kasatorių dėl vienų nusikalstamų veikų išteisino, tačiau, remdamiesi tais pačiais įrodymais, nuteisė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Kasatoriaus manymu, pareigūnas R. K. nepagrįstai buvo pripažintas nukentėjusiuoju, nors iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu jokių duomenų apie tai, kad jam būtų padaryta moralinė, turtinė ar fizinė žala, nebuvo, be to, jis net pats nurodė, jog ištarti necenzūriniai nuteistojo žodžiai jo neįžeidė. Pagal BK 28 straipsnį nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos, tačiau, nepaisant to, minėtas pareigūnas buvo nepagrįstai pripažintas nukentėjusiuoju. Tai lėmė BPK BPK 264 straipsnio pažeidimą, nes šis pareigūnas kartu su kitais policijos pareigūnais visą laiką sėdėjo teismo salėje ir klausėsi kitų nukentėjusiųjų parodymų bei turėjo galimybę juos įvertinti ir pakoreguoti savo parodymus. Šis baudžiamojo proceso pažeidimas yra esminis. Taip pat kasatorius mano, kad buvo pažeista BPK 215 straipsnis 5 dalis, nustatanti ikiteisminio tyrimo atlikimo terminą. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartimi buvo nustatytas terminas užbaigti ikiteisminį tyrimą iki 2011 m. vasario 20 d. Prokurorė V. Gedvilienė 2011 m. vasario 9 d. su prašymu pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą kreipėsi į aukštesnįjį prokurorą, kuris jį pratęsė iki 2011 m. kovo 12 d. Ikiteisminio tyrimo teisėjui antrą kartą pratęsus ikiteisminio tyrimo terminą iki 2011 m. kovo 20 d., prokurorė V. Gedvilienė 2011 m. kovo 9 d. vėl kreipėsi į aukštesnįjį prokurorą, kuris ikiteisminio tyrimo terminą pratęsė iki 2011 m. balandžio 12 d. Pažymėtina, kad 2011 m. kovo 20 d. pasibaigus ikiteisminio tyrimo teisėjo nustatytam ikiteisminio tyrimo terminui, daugiau šis terminas pratęstas teisme nebuvo, tačiau toliau buvo neteisėtai atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai. Akivaizdu, kad buvo pažeistos ikiteisminio tyrimo terminų tęsimo imperatyvios nuostatos, jog aukštesnysis prokuroras negali nustatyti ar pratęsti ikiteisminio tyrimo termino ilgesniam temimui, negu buvo nustatęs ar pratęsęs ikiteisminio tyrimo teisėjas. Todėl kasatorius daro išvadą, kad, pasibaigus ikiteisminio tyrimo nustatytam terminui (2011 m. kovo 20 d.), visi vėliau atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo neteisėti, nes pagal BPK 215 straipsnio 5 dalį šio ikiteisminio tyrimo terminas turėjo pasibaigti tada, kai buvo surašytas kaltinamasis aktas, t. y. 2011 m. kovo 28 d.

Kasatorius nurodo, kad jo veikoje nebuvo būtinojo BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymio – tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką. Skunde pabrėžiama, kad teismai nevertino to fakto, jog kasatorius iš automobilio išlipo tik tada, kai evakuatoriaus vairuotojui užkabinus kablį, pasigirdo traškėjimas, iš to jis suprato, kad buvo apgadintas automobilis. Kasatorius mano, kad priekaištai ir išreikštas pasipiktinimas dėl apgadinto automobilio yra natūrali žmogaus reakcija, todėl nėra pagrindo teigti, kad šis pyktis buvo nukreiptas į kitą objektą — viešosios tvarkos sutrikdymą. Tai patvirtina ir kasatoriaus skambučiai liudytojai R. V., raginant atvažiuoti ir padėti išvežti daiktus iš automobilio. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veika gali būti kvalifikuojama tik tada, kai kaltininkas savo veiksmais siekia priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti cinišką, neigiamą savo nusistatymą prieš visuomenėje natūraliai nusistovėjusią ar teisės normų nustatytą viešąją tvarką. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad konfliktas kilo dėl asmeninių priežasčių, t. y. apgadintos transporto priemonės. Nėra jokių įrodymų, kad buvo sutrikdyta pašalinių asmenų rimtis ir įprasta gyvensena, todėl teismo išvada, kad kasatorius viešoje vietoje demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, yra neteisinga. Pagal susiformavusią teismų praktiką, bet kokie kiti veikos motyvai, t. y. pavydas, kerštas ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, negali būti pagrindas kvalifikuoti veiką pagal BK 284 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-670/2002).

Kasaciniu skundu nuteistojo V. Ž. gynėjas advokatas Gintaras Petukauskas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 8 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad V. Ž. veiksmai, nors ir buvo atlikti Vilniaus miesto centre, t. y. Gedimino prospekto ir Totorių gatvės sankryžoje, tačiau teismai neatsižvelgė į vėlų jų atlikimo laiką (23.20 val.), kai įstaigos jau nedirba, o gyvenamųjų namų ar butų toje miesto dalyje nėra. Taip pat teismai neįvertino tos aplinkybės, kad V. Ž. veiksmus išprovokavo ne nukentėjusiojo V. J. teisėtas automobilio tempimas ant ekskavatoriaus, o automobilio apgadinimas. Tai reiškia, kad V. Ž. ir V. J. konfliktas kilo dėl asmeninių priežasčių. Konfliktas vyko labai trumpai, ne ilgiau kaip minutę, todėl negalėjo sutrikdyti visuomenės rimties ar tvarkos. Taip pat nepagrįsti teismų argumentai, kad V. Ž. veiksmai atkreipė praeivių dėmesį, nes toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu nusikalstamas veikas atliko M. A., į kurio veiksmus ir praeiviai galėjo atkreipti dėmesį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsiranda tada, kai kaltininkas tiesiogine tyčia sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Sprendžiant klausimą, ar padaryti įžūlūs veiksmai ir ar jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Teismo išvados apie tai turi būti grindžiamos byloje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis, kurios svarbios teisiškai vertinant paskatas kaip asmenines ar kaip chuliganiškas. Tačiau teismai šių reikalavimų nesilaikė, argumentuotų veikos kvalifikavimo motyvų nepateikė. Esant šioms aplinkybėms, V. Ž. veikoje nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikaltimo sudėties.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo kasacinių skundų

Kasaciniais skundais nuteistasis V. Ž. ir jo gynėjas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo V. Ž. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, bei paskesnį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo nuteistojo apeliacinis skundas atmestas, t. y. ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti, panaikinti ir bylą nutraukti.

Nuteistasis V. Ž., teigdamas, kad nuteistas nepagrįstai, savo prašymą iš esmės motyvuoja tuo, jog vertinant įrodymus buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepaneigus byloje esančių abejonių dėl jo kaltumo ir esamas abejones aiškinant jo nenaudai (t. y. pažeidžiant in dubio pro reo principą), o nuteistojo gynėjas – kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 284 straipsnio 1 dalį, nes, neįvertinę svarbių aplinkybių (V. Ž. padarytų veiksmų laiko, t. y. to, kad jie buvo padaryti vėliu laiku – 23.20 val., konflikto, kilusio tarp V. Ž. ir V. J., asmeninio pobūdžio priežasties bei paties konflikto trukmės), nepagrįstai pripažino, jog V. Ž. veiksmais, veikiant tiesiogine tyčia, buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad abu kasatoriai (nors nuteistojo gynėjas teismų sprendimus skundžia BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu) savo prašymus grindžia ginčydami byloje ištirtų įrodymų vertinimą, byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas.

BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal šio įstatymo prasmę apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai buvo pažeisti. Nuosprendis, kuriuo V. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, pagrįstas byloje ištirtais įrodymais, visi jie išdėstyti, aptarti ir įvertinti, motyvai, kodėl atmetami kiti įrodymai, nurodyti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo V. J., nukentėjusiųjų (policijos pareigūnų) A. R., G. V. parodymus, duomenis, užfiksuotus parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros protokoluose, bei kitų ištirtų įrodymų visumą, nustatė, kad V. Ž. viešoje vietoje įžūliu elgesiu – panaudodamas prieš nukentėjusįjį V. J. fizinį smurtą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Apeliaciniame skunde (jame išdėstyta argumentai pakartoti ir kasaciniame skunde) nuteistasis teigė, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai įvertinti netinkamai, kad tikėti nukentėjusiojo V. J., policijos pareigūnų A. R., G. V. parodymais nebuvo jokio pagrindo, kad jo paties parodymus patvirtino liudytojų R. V. ir J. T. parodymai, tačiau jie buvo nepagrįstai atmesti. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nukentėjusiųjų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir kitų įrodymų kontekste, apelianto argumentus dėl nukentėjusiojo V. J., nukentėjusiaisiais apklaustų A. R., G. V. parodymų nepatikimumo atmetė bei pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo šios baudžiamosios bylos dalies aplinkybes ir padarė išsamia ištirtų įrodymų visumos analize pagrįstas išvadas.

Konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą, t. y. kad teismų sprendimuose padarytos išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kad jos padarytos nesivadovaujanti įstatymu bei nėra logiškai pagrįstos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Įrodymų vertinimas, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, yra apeliacinės, o ne kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, visus apelianto argumentus išnagrinėjo, priimtame nuosprendyje dėl jų išsamiai pasisakė bei nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Pagal BPK 28 straipsnį nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. V. Ž. buvo kaltinamas ir pagal BK 290 straipsnį nuteistas už tai, kad įžeidė viešojo administravimo funkcijas atliekančius asmenis, tarp jų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyresnįjį patrulį E. K. Todėl kasatoriaus argumentai, kad E. K. ikiteisminio tyrimo metu nepagrįstai pripažintas nukentėjusiuoju, nepagrįsti ir atmestini. Kasatoriaus nuorodos, kad buvo esmingai pažeisti BPK 215 straipsnio 5 dalies reikalavimai, nes ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi prokuroras buvo įpareigotas ikiteisminį tyrimą užbaigti iki 2011 m. kovo 20 d., tačiau byloje kaltinamasis aktas buvo surašytas 2011 m. kovo 28 d., taip pat atmestinas. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo baigtas 2011 m. kovo 16 d., apie tai, kad ikiteisminis tyrimas pabaigtas, visiems proceso dalyviams buvo pranešta. Ikiteisminis tyrimas nebuvo papildomas, jokie papildomi tyrimo veiksmai nebuvo atliekami, todėl tai, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas 2011 m. kovo 28 d., nėra esminis, kaip kad teigia kasatoriai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes V. Ž. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrukdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Byloje nustatyta, kad V. Ž., būdamas neblaivus, viešoje vietoje – Vilniuje, Gedimino pr. ir Totorių g. sankryžoje, atvykus transporto priemonių išvežimu užsiimančios UAB „Sanda“ krautuvui, išlipęs iš policijos pareigūnų sustabdyto savo automobilio „Citroen Berlingo“ (valst Nr. (duomenys neskelbtini)), užpuolė krautuvo kablį ant automobilio tvirtinusį UAB „Sanda“ darbuotoją V. J., ranka smogė jam į kaktą, nuo smūgio šis nukrito ant grindinio, be to, metė į jį atkabintą nuo automobilio trosą su kabliu, – tokiais veiksmai demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismų praktikoje tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę (ir gali) lankytis bet kokie asmenys ir kurioje būnant turi būti laikomasi atitinkamų elgesio taisyklių, BK 284 straipsnio prasme laikoma viešąja vietą. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, gali būti vertinamas ir laikomas kaip įžūlus, t. y. atitinkantis BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytą objektyvųjį požymį, elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams. Tesimų praktikoje sprendžiant kaltės – tiesioginės tyčios – klausimą, laikomasi nuostatos, kad viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti ir nekonkretizuota tyčia, t. y. veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, ir tik bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-159/2009, 2K-652/2007, 2K-426/2008, 2K-447/2012 ir kt.).

Abiejų instancijų teismai pripažino, kad V. Ž. viešoje vietoje panaudodamas fizinį smurtą elgėsi įžūliai, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, kad, nors įvykis buvo vėlyvą vakarą, jis vyko miesto centrinėje gatvėje, joje buvo praeivių, kurie sustojo, filmavo įvykį mobiliaisiais telefonais. Teismai pripažino, kad V. Ž., matant aplinkiniams suduodamas smūgį nukentėjusiajam, mesdamas į jį trosą su kabliu turėjo numatyti ir numatė, kad tokiais veiksmais bus padaryta žalos ne tik nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams, sutrikdyta visuomenės rimtis, ir tokių pasekmių norėjo.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes V. Ž. padaryta veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatorių – nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo – nurodytais argumentais naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasaciniai skundai negali būti tenkinami.

Dėl nuteistojo M. A. kasacinio skundo

Kasaciniame skunde nuteistasis M. A. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 286 straipsnį, ir mano, jog jo veiksmai privalėjo būti kvalifikuoti pagal ATPK 187 straipsnio 1 dalį, tą ir buvo padaręs pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad jis naudojo ne konkretų fizinį smurtą, o fizinę jėgą, ir tai vertintina kaip natūralus neblaivių asmenų pasipriešinimas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. A. pagal BK 286 straipsnį buvo išteisintas teismui padarius išvadą, kad jo veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių, nes padaryti veiksmai savo pobūdžiu, forma ir turiniu neperžengia administracinės atsakomybės, numatytos ATPK 187 straipsnio 1 dalyje, ribų.

ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Pagal BK 286 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti, o ATPK 187 straipsnio 1 dalis pasipriešinimo būdo nenurodo. Būtent veikos padarymo būdas, t. y. fizinio smurto panaudojimas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti, lemia didesnį veikos pavojingumą ir yra tas kriterijus, leidžiantis atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-505/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-505/2010">2K-505/2010</a>, 2K-664/2010, 2K-287/2011).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai M. A. pripažino kaltu ir pagal BK 286 straipsnį nuteisė už tai, kad jis, būdamas neblaivus, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui – Vilniaus apskrities VPK Kelių valdybos patrulių rinktinės vyriausiajam patruliui A. R. Bylos duomenimis nustatyta, kad, policijos pareigūnui A. R. bandant sulaikyti kitą nuteistąjį šioje byloje – V. Ž., pribėgęs M. A. pastūmė A. R. Pastarajam į pagalbą atbėgo porininkas G. V., kuris padėjo laikyti V. Ž., be to, iškvietė papildomą policijos ekipažą. A. R., siekdamas sulaikyti M. A. ir uždėti jam antrankius, ėmėsi imtynių veiksmų, susigrūmė su M. A., tačiau neišlaikę pusiausvyros abu nugriuvo. Grumtynių metu M. A. laikėsi sugriebęs už A. R. liemenės, todėl išplyšo liemenės užtrauktukas. A. R. uždėjo M. A. antrankius ant vienos rankos, tačiau šiam priešinantis antrankiai sulinko. Tuo metu atvažiavo kitas policijos pareigūnų ekipažas, kurie padėjo sulaikyti M. A. ir uždėjo antrankius. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad M. A. padaryti veiksmai nelaikytini pasipriešinimu panaudojant fizinį smurtą, kad tai buvo tik fizinė jėga, spontaniškai pasireiškusi reakcija į pareigūno reikalavimus nusiraminti, yra nepagrįsti. Kaip minėta, BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas smurtu yra tyčiniai aktyvūs kaltininko veiksmai, kai jis panaudoja prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Be to, M. A. veiksmai, kuriais jis priešinosi policijos pareigūnui A. R., buvo itin intensyvūs, nes nuteistasis pats savo iniciatyva pribėgo prie policijos pareigūno, kuris sulaikinėjo V. Ž., ir jį pastūmė, o po to susigrūmė, nors sulaikomas nebuvo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. A. priešinimasis truko ilgą laiko tarpą, nes, nepaisant to, kad policijos pareigūnui A. R. po to, kai M. A. jį pastūmė, į pagalbą atskubėjo kitas įvykio vietoje buvęs pareigūnas – G. V., tik atvykus papildomam policijos pareigūnų ekipažui M. A. buvo sulaikytas ir jam uždėti antrankiai. Bylos duomenys rodo M. A. veiksmų kryptingumą, aiškų suvokimą, kad panaudodamas fizinį smurtą priešinasi policijos pareigūnui, ir norą taip veikti.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog M. A. padaryta veika atitinka BK 286 straipsnyje numatytą nusikaltimo sudėtį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti nuteistojo M. A. kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. A. ir nuteistojo V. Ž. bei jo gynėjo advokato Gintaro Petukausko kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Olegas Fedosiukas

Aldona Rakauskienė