Baudžiamoji byla Nr. 2K-525/2012
Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00197-2011-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.20.15; 2.1.7.2; 2.1.7.4; 2.3.2.2.11. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. gynėjo advokato K. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams septyniems mėnesiams, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose kiekvieną dieną nuo 22 iki 6 val., jei tai nėra susiję su darbu.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, ši bausmė ir to paties teismo 2011 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausmė iš dalies sudėtos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose kiekvieną dieną nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.
Iš A. D. nukentėjusiajam A. S. priteista 7500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 26 d. nutartis, kuria prokuroro ir nuteistojo A. D. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą,
n u s t a t ė :
A. D. nuteistas už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, būtent:
žinodamas, kad 2009 m. balandžio 10 d. priimto ir 2009 m. gegužės 10 d. įsiteisėjusio Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimu, nesusijusiu su bausme, civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 jam ir UAB „L” uždrausta savaitraštyje „L“ publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su AB „M“, šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu, būdamas UAB „L“ direktoriumi ir savaitraščio „L“, kurio redakcija yra Vilniuje, G, redaktoriumi, nevykdydamas minėto teismo sprendimo, 2011 m. vasario 19 d. (2011 m. vasario 19-25 d. Nr. 7(320)) savaitraštyje „L“ straipsnyje „Aukščiausias teismas uždraudė „L“ rašyti tiesą“ A. S. siejo su AB „M“, su šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu:
„<...> teisėjas A. P. nuteisė LL redaktorių A. D. už tai, kad šis nevykdė kitos šio teismo teisėjos R. V. sprendimo uždrausti „L“ spausdinti straipsnius, kuriuose buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. S. būtų siejamas su viena naftą perdirbančia įmone (jos pavadinimo LL skelbti negali, nes už tai A. S. iškels A. D. dar vieną baudžiamąją bylą), jos privatizavimu bei šios įmonės vadovo nužudymu.“
„<...> teismui buvo pateikti dokumentai, kad A. S. buvo ne tik susijęs su minėta naftos perdirbimo įmone, tačiau ir buvo jos bendrasavininkis, bei aktyviai dalyvavo šios įmonės privatizavime. Tačiau teisme A. S. liudijo priešingai.“
„<...> teisėjui A. P. buvo pateikti visi įrodymai <...>, kad A. S. buvo ne tik susijęs su minėta naftos perdirbimo įmone, buvo jos bendrasavininkis ir pats tai deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, o taip pat aktyviai dalyvavo šios įmonės privatizavime <...>“
„<...> A. S. kaip niekas kitas yra susijęs su minėta naftos bendrove ir jos privatizavimu <...>“
„<...> A. S. negalima sieti su minėta naftos įmone, nors pats teismas pripažįsta, kad „tai viešai žinomos aplinkybės“.
Kasaciniu skundu nuteistojo A. D. gynėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Jis teigia, kad teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neatsižvelgė į svarbias bylos aplinkybes ir netinkamai įvertino įrodymus. Pasak kasatoriaus, nuteistasis nepažeidė teismo draudimo, o tik atliko savo, kaip informacijos skleidėjo, funkciją. Būdamas profesionalas, gerai išmanantis žiniasklaidos veiklos principus, suvokdamas jam gręsiančią atsakomybę, nuteistasis nenukrypo nuo teismo draudimo civilinėje byloje, tik išdėstė teiginius apie bylos eigą ir priimtą nuosprendį, kurie nesusiję su teismo draudimu, yra neutralaus, neįžeidžiančio pobūdžio ir atitinka tikrovę. Kasatorius mano, kad kitokiu būdu suteikti visuomenei informaciją apie teisingumo vykdymą nėra galimybių. Įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, nuteistasis pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą, kuris pateisinamas informacijos pateikimo veiksmingumu skaitančiajai visuomenei ir Europos žmogaus teisių teismo pripažįstamas kaip nepažeidžiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų. Kasatoriaus teigimu, teismai, spręsdami konfliktą, pažeidė proporcingumo ir teisių pusiausvyros principus.
Remdamasis BPK 20 straipsnio 2 ir 3 dalių, 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kasatorius teigia, kad teismai privalėjo įvertinti nuteistojo A. D. pateiktus dokumentus ir nukentėjusiojo A. S. paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, kurie, pasak kasatoriaus, patvirtina A. S. sąsajas su AB „M“. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė šią aplinkybę, prašydamas ją ištirti, tačiau teismas, remdamasis prejudiciniu sprendimu civilinėje byloje, atsisakė tai padaryti, taip pažeisdamas jo nekaltumo prezumpciją ir palikdamas abejonių dėl formaliais pagrindais priimto sprendimo teisėtumo.
Apibendrindamas kasatorius teigia, kad žemesnių instancijų teismai pažeidė nuteistojo A. D. teisę į teisingą, nepriklausomą ir nešališką teismą, neišnagrinėjo svarbių bylos aplinkybių ir netinkamai taikė baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo nuteistojo A. D. gynėjo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Išsamiai ir nešališkai įvertinę nuteistojo A. D. publikacijos turinį, jo kontekstą ir kitus bylos duomenis, teismai konstatavo, kad publikacijoje ne tik informuojama apie teisingumo vykdymo procesą, bet ir daromos išvados dėl A. S. ryšių su AB „M“, o tai patvirtina nuteistojo A. D. tyčią nevykdyti teismo sprendimo ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 245 straipsnį teisingumą. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisakė visais svarbiais bylos aspektais ir pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde iš esmės pakartojami nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas atsakė ir paaiškino, kodėl jie atmetami. Kasatoriaus teiginiai, kad teismai pažeidė nuteistojo A. D. teisę į teisingą, nepriklausomą ir nešališką teismą, yra deklaratyvūs. Nuteistojo teisės teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais nagrinėjant bylą kylančiais klausimais nebuvo pažeistos. Prokuroras daro išvadą, kad byla išnagrinėta laikantis rungimosi ir visų asmenų lygybės įstatymui principų.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 245straipsnio taikymo
Kasatorius teigia, kad nuteistasis A. D. nepažeidė teismo sprendimo uždrausti jam publikuoti rašinius, kuriuose nukentėjusysis A. S. būtų siejamas su akcine bendrove „M“, šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu. Pasak kasatoriaus, nuteistasis pasinaudojo konstitucine laisve skleisti informaciją, informuodamas visuomenę apie teisingumo vykdymo procesą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi kasacinės instancijos teismas bylos duomenų nerenka ir bylos proceso metu gautų duomenų netiria, jų nevertina bei naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnis. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pažymėtina, kad kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami kaltinamojo teiginiai.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti įrodymai, pateiktas jų vertinimas ir padarytos išvados dėl nuteistojo A. D. tyčios turinio patvirtina, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Teismų išvada dėl nuteistojo A. D. tiesioginės tyčios nevykdyti teismo sprendimo padaryta vertinant publikacijos turinį ir kontekstą, jos iliustraciją nukentėjusiojo A. S. nuotrauka ir dokumentų kopijomis, pirmesnį jo teistumą už analogišką baudžiamąjį nusižengimą, paties nuteistojo parodymus. Nėra pagrindo teigti, kad tokiu vertinimu buvo pažeistos BPK nuostatos ir nesivadovauta įstatymu.
Kasatorius nuteistojo A. D. veiksmus aiškina Lietuvos Respublikos įstatymuose ir tarptautinėje konvencijoje numatyta teise skleisti informaciją, tačiau tokia teisė nėra absoliuti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis saviraiškos laisvę laiko nesuderinama su šmeižtu ir dezinformacija. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalį teisė skleisti informaciją gali būti priklausoma nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas. Vienas iš tokių apribojimų yra siekis apsaugoti kitų asmenų garbę ar teises. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (inter alia Times Newspapers Ltd (Nos. 1 and 2) v. the United Kingdom, 3002/03 and 23676/03, judgment of 10 March 2009) Konvencijos 10 straipsnis negarantuoja visiškai neribotos saviraiškos laisvės spaudai net dėl rimtų viešojo intereso klausimų. Įgyvendindami savo teisę į saviraiškos laisvę spaudos atstovai privalo veikti laikydamiesi savo pareigų ir atsakomybės, kaip reikalaujama Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje. Be to, pagal Konvencijos 10 straipsnį garantuojama apsauga suteikiama su sąlyga, kad jie veikia sąžiningai siekdami pateikti tikslią ir patikimą informaciją sutinkamai su atsakingos žurnalistikos principais.
Pagal nukentėjusiojo A. S. ieškinį teismas yra uždraudęs A. D. publikuoti atitinkamo turinio rašinius. Taigi A. D. teisė skleisti informaciją apibrėžta įstatymų nustatyta tvarka priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo, dėl kurio nevykdymo jis ir yra nuteistas. Atsakydama į kasatoriaus argumentus dėl nuteistojo straipsnio teiginių neutralumo ir siekio informuoti visuomenę apie bylos eigą bei priimtą nuosprendį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintą svarstomo straipsnio kontekstą. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymo A. D. buvo nuteistas ir baudžiamoje byloje, kurios procesas aprašomas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje svarstomame straipsnyje. Nors šiame straipsnyje nukentėjusiojo ryšiai su AB „M“ privatizavimu nurodomi vartojant bendresnes formuluotes, daug dėmesio skiriama teismų sprendimų kritikai, tačiau visas straipsnis išdėstytas siekiant, be kita ko, priminti anksčiau savaitraštyje skelbtą versiją apie A. S. nederamas sąsajas su šia bendrove ir įteigti, kad vis dėlto tokia versija yra teisinga. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad A. D. nuteistas ne už tai, kad pranešė apie savo nuteisimą ir jį kritikavo, o už tai, kad peržengęs saviraiškos laisvės ribas, nevykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo, taip toliau darydamas žalą nukentėjusiajam (mutatis mutandis Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgment of 22 October 2007).
Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant saviraiškos laisvės ir teisės į asmens garbės bei orumo gerbimą konfliktą prioritetas pagrįstai suteiktas pastarajai vertybei. Priešingas sprendimas iš esmės reikštų, kad naudojantis saviraiškos laisve galima nepaisyti vykdant pozityviąsias pareigas pagal Konvencijos 8 straipsnį priimtų teismo sprendimų dėl asmens garbės ir orumo gynimo. Tokia situacija būtų nesuderinama su teisinga Konvencijos 8 ir 10 straipsnyje garantuojamų teisių pusiausvyra.
Vertindama nuteistojo saviraiškos laisvės apribojimo proporcingumą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. D. paskirta bausmė nevaržo nuteistojo galimybės įgyvendinti žurnalisto priedermę. Apeliacinės instancijos teismas atmetė prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo prokuroras prašė sugriežtinti bausmę iki 25 parų arešto. Saviraiškos laisvės apribojimas susijęs tik su nukentėjusiojo teisių, kurių gynimas garantuojamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, apsauga.
Baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu teismų praktikoje konstatuota, kad baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti jo įvykdymą civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-36/2012, 2K-219/2012). Šioje byloje tokių galimybių nėra, nes teismo sprendimo vykdymas pasireiškia susilaikymu nuo teismo uždraustų veiksmų. Tol, kol teismo draudimo laikomasi, sprendimas yra vykdomas. Draudimo pažeidimas pats savaime rodo, kad sprendimas jau yra neįvykdytas ir klausimas dėl jo vykdymo užtikrinimo civilinėmis ar administracinėmis priemonėmis nekyla. Kolegijos vertinimu, BK 245 straipsnis nuteistajam A. D. pritaikytas tinkamai.
Dėl BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 255 straipsnio 1 dalies reikalavimų vykdymo
Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Kasatorius, savaip interpretuodamas nukentėjusiojo A. S. parodymus pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo sąsajų su AB „M“ klausimu, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pasiremdamas prejudicine sprendimo civilinėje byloje galia, neištyrė svarbių bylos aplinkybių, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Su tokiu argumentu negalima sutikti.
BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. A. D. kaltintas, jo byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir jis nuteistas pagal BK 245 straipsnį, numatantį atsakomybę tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Taigi, turinti reikšmės šiai bylai išspręsti teisingai aplinkybė yra teismo sprendimo, kuriuo A. D. ir UAB „L“ uždrausta savaitraštyje „L“ publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su akcine bendrove „M“, šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu, nevykdymas. Paties įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuris pagal Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį yra privalomas visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nagrinėdamas A. D. baudžiamąją bylą, teismas negali revizuoti teismo sprendimo civilinėje byloje, dėl kurio nevykdymo jis kaltinamas. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nenagrinėtus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiojo A. S. sąsajų su AB „M“, teisingai nustatė šios bylos nagrinėjimo ribas ir BPK pažeidimų nepadarė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. D. gynėjo kasacinį skundą.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Viktoras Aidukas
Vladislovas Ranonis
