A. P. pagal BK 170² str., 154 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-173-1073/2025 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39003-2022-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.11.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajam A. P. (nuotoliniu būdu),

gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 13 d. nuosprendžio dalies, kuria A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 170² straipsnio 1 dalį.

Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio l, 3 dalimis, nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžiu paskirta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 23 d. nutartimi pakeista ir neatlikta bausmės dalimi, ir A. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams. Taip pat A. P. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 170² straipsnio 1 dalį (2022 m. balandžio 28 d. įstatymo redakcija), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 13 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 170² straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo redakcija) vienerių metų laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis pridėta prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 23 d. nutartimi, kuria buvo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 27 d. nuosprendis ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 6 d. nutartis, paskirtos ir neatliktos bausmės dalies, ir A. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams dešimčiai mėnesių aštuoniolikai dienų. Taip pat A. P. išteisintas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jų gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. P. nuteistas pagal BK 170² straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas kartu su A. N., nežinančiu apie daromą nusikalstamą veiką, 2022 m. spalio 25 d. iš Kauno kalėjimo, turėdamas tikslą viešai neigti ir šiurkščiai menkinti Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažintus 1944–1953 metais Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS institucijų vykdytus genocido ir kitus nusikaltimus žmoniškumui, veikdamas tiesiogine tyčia, užgauliai ir įžeidžiančiai, viešai socialinio tinklo www.youtube.com kanale „ekspertai.eu“ A. N. paskelbtame vaizdo ir garso įraše „2022 10 25 www.PressJazz.TV AKTUALUS skambutis“, pavadintame „P. įžūliai pradėjo naudoti mokslinius naratyvus apie miško brolius“, išsakė tokius teiginius:

1.1. „Tai toks yra Amerikos būdas, na o tuo pat metu – keturiasdešimt penki, keturiasdešimt šeši metai, kokią žalą jie Lietuvai padarė. Jie padarė didžiulę žalą daugybei Lietuvos šeimų. <…> kita ranka darė visiškai priešingą dalyką tam, kad susilpnintų pačią Tarybų Sąjungą, ir kad kuo daugiau jai problemų pridarytų. Ji puikiai žinojo, Vašingtono žmonės, kad jėgos nelygios, kad bet koks Lietuvos jauno vaikino išėjimas į mišką baigsis jam tragiškai <…>“, „<…> buvo nužudytų tų žmonių, kurie buvo miške, kurie klausėsi,,Amerikos balso“;

1.2. „tai buvo suklaidinti žmonės“, „bėgo, nes prišaudė žydų vaikų, senukų, moterų“; „Mes žinome, kad nuo miško brolių žuvo dvidešimt penki tūkstančiai civilių gyventojų, daugiausia paprastų eilinių valstiečių, šeimų jų, vaikų, iš tų dvidešimt penkių tūkstančių – tūkstantis buvo vaikai, nepilnamečiai vaikai, kūdikiai. Jie buvo žiauriai nužudyti ir nužudyti tų žmonių, kurie buvo miške, kurie klausėsi „,Amerikos balso“.

2. Tokiu būdu pasisakydamas apie Lietuvos pokario ginkluotą rezistenciją, pateikdamas Lietuvos pokario ginkluotą rezistenciją kaip JAV padarytą žalą Lietuvai, menkino pokario ginkluotos rezistencijos dalyvius, priskirdamas jiems tik neigiamus kovos motyvus ir nutylėdamas rezistencinės kovos tikslą ginti Lietuvos laisvę, tokiu savo užgauliu ir viešu pasisakymu neigė ir šiurkščiai menkino SSRS atsakomybę už žmonių žūtis vykdant genocidą per pokario ginkluotą rezistenciją Lietuvoje, perkeldamas atsakomybę JAV ir nutylėdamas SSRS vaidmenį, ir menkino pokario ginkluotos rezistencijos Lietuvoje dalyvius.

3. Be to, A. P. išteisintas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario, Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko L. K. šmeižimo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau ši baudžiamosios bylos dalis kasacine tvarka neskundžiama.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal prokuroro ir nuteistojo A. P. gynėjo apeliacinius skundus, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį: išteisino A. P. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį dėl Seimo nario ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko L. K. šmeižimo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bet pripažino A. P. kaltu ir nuteisė pagal BK 170² straipsnio 1 dalį už tai, kad jis viešai neigė ir šiurkščiai menkino SSRS atsakomybę už vykdytą genocidą, kitus nusikaltimus žmoniškumui.

5. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teismo išvados nėra pagrįstos visapusišku ištirtų įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimu, dėl to byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors A. P. savo pasisakyme, susiedamas L. K. su nacistinėmis pažiūromis, jį pažemino, bet A. P. viešas pasisakymas neperžengė civilinės atsakomybės ribų ir nesiekia tokio pavojingumo, kad užtrauktų griežčiausią atsakomybės rūšį – baudžiamąją atsakomybę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad A. P. veiksmai turi visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, nurodytos BK 170² straipsnio 1 dalyje, požymius. A. P., viešai išsakydamas Lietuvos istorijos ir oficialių šaltinių neatitinkančias mintis apie pokario rezistenciją, jos ištakas, kitų valstybių įtaką partizaniniam judėjimui, partizanų atsakomybę už civilių gyventojų žudynes, netiesiogiai neigė SSRS atsakomybę už žmonių žūtis per pokario rezistenciją Lietuvoje, atsakomybę už tai perkeldamas JAV ir nutylėdamas SSRS vaidmenį, menkino pokario ginkluotos rezistencijos dalyvius, taip tikslingai neigė ir šiurkščiai menkino SSRS atsakomybę už vykdytą genocidą, kitus nusikaltimus žmoniškumui.

III. Kasacinio skundo argumentai

6. Kasaciniu skundu nuteistojo A. P. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 13 d. nuosprendžio dalį, kuria A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 170² straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria A. P. išteisintas pagal BK 170² straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas A. P. pagal BK 170² straipsnio 1 dalį, neteisingai aiškino šią baudžiamojo įstatymo normą, nepagrįstai A. P. išsakytas mintis dėl pokario rezistencijos Lietuvoje vertino kaip nusikalstamas BK 170² straipsnio 1 dalies prasme, vertindamas įrodymus nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neteisingai interpretuodamas rašytinius bylos įrodymus, dalį bylos įrodymų tiesiog ignoruodamas.

6.2. Asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje teisės taikymo aspektu reikšmingas aplinkybes. Teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir tų aplinkybių teisinio vertinimo versija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>, 2K-7-398/2013 ir kt.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas išimtinai palaikė tik kaltinimo versiją dėl A. P. pasisakymo teisinio vertinimo, nesiėmė priemonių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti, neatliko įrodymų tyrimo.

6.3. Skundžiamame nuosprendyje A. P. kaltė grindžiama ne bylos duomenimis pagrįstais teisiniais argumentais, o samprotavimais ir išvedžiojimais. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tuos pačius įrodymus kaip ir pirmosios instancijos teismas, motyvuotai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, apsiribojo deklaratyviais bendro pobūdžio teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos visapusišku ištirtų įrodymų ir faktinių įvykio aplinkybių vertinimu. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė visus bylos duomenis, analizavo juos BK 170² straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių aspektu ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. P. paskleidė savo nuomonę apie partizaninį karą ir jame dalyvavusius asmenis, o ne apie 1944–1953 m. Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS įvykdytus genocido ir kitus nusikaltimus žmoniškumui.

6.4. Nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visą A. P. pasisakymo tekstą, tačiau analizavo tik atskiras, iš konteksto paimtas frazes, nevertindamas viso pasisakymo turinio. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pakankamai plačiai aprašė tarptautinius ir nacionalinius dokumentus genocido ir nusikaltimų žmoniškumui aspektu, bet tinkamai neargumentavo, kaip šie dokumentai yra susiję su A. P. išsakytų minčių teisiniu vertinimu. Nors teismas rėmėsi teismo lingvisto 2022 m. gruodžio 23 d. išvados teiginiais, kad A. P. nutylėjo rezistencinės kovos tikslus, kad nieko nepasakė apie SSRS atsakomybę už žmonių žūtis ir tokiu būdu neva netiesiogiai neigė Sovietų Sąjungos atsakomybę už šių žmonių žūtis, bet nevertino ekspertės pastabos, kad atsakyti į konkretų klausimą, ar vaizdo ir garso įraše yra viešai pritariama genocido, karo nusikaltimams, ar jie neigiami, ar šiurkščiai menkinami, ji negali.

6.5. A. P. suformuluotas kaltinimas yra nelogiškas ir neatitinka BK 170² straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių. A. P. išsakė savo nuomonę apie kai kuriuos pokario ginkluotos rezistencinės kovos padarinius Lietuvai ir pasisakė dėl JAV ir Vakarų šalių įtakos ginkluotai rezistencijai. A. P. pateikė ir nuomonę apie žuvusių civilių ir vaikų skaičių. Tačiau A. P. nekalbėjo apie SSRS 1945–1953 m. Lietuvoje vykdytus genocido ir kitus nusikaltimus žmoniškumui, atitinkamai negalėjo ir neigti bei menkinti šių nusikaltimų. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė bylos duomenimis pagrįstų teisinių argumentų, kodėl pasisakymai apie kai kuriuos pokario ginkluotos rezistencijos padarinius, jos ištakas atitinka genocido ar kitų nusikaltimų žmoniškumui viešą neigimą ar tų nusikaltimų šiurkštų menkinimą užgauliu būdu, kaip to reikalauja A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos dispozicija. Vertinant teisės taikymo aspektu visą A. P. pasisakymo turinį, o ne tik iš konteksto ištrauktas frazes, nėra objektyvaus pagrindo įžvelgti, kad yra viešai neigiamas genocidas ar kiti nusikaltimai žmoniškumui ar kad tokie nusikaltimai šiurkščiai menkinami. Apeliacinės instancijos teismas išplėtė BK 170² straipsnio 1 dalies taikymo ribas, vertindamas netiesioginį SSRS vaidmens neigimą kaip genocido ar kitų nusikaltimų žmoniškumui šiurkštų menkinimą ir viešą neigimą. Taip pat nepagrįstai nurodė, kad į aptariamos nusikalstamos veikos objektą patenka asmenų, nukentėjusių nuo agresijos, genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, kovotojų prieš okupaciją garbė ir orumas, be to, ir užsienio valstybių įtaka rezistencinei kovai Lietuvoje nėra A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektas.

6.6. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl A. P. kaltės taip pat neatitinka BK 170² straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių. Nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Tačiau A. P. kaltė grindžiama ne tuo, kad jis sąmoningai savo pasisakymais neigė ar menkino SSRS vykdytus genocido ar kitus nusikaltimus žmoniškumui, bet tuo, kad jis menkino pokario ginkluotos rezistencijos dalyvius, nutylėjo rezistencinės kovos tikslą, priskyrė partizanams tik neigiamus tokios kovos motyvus.

6.7. Be to, A. P. išsakyta nuomonė apie kitų valstybių įtaką rezistencijai, rezistencijos metu žuvusių civilių ir vaikų skaičių atitinka viešai prieinamus šaltinius, bet nė vienas iš tų šaltinių tokių baudžiamųjų teisinių padarinių kaip nuteistojo pasisakymas nesukėlė. Vienas iš tokių šaltinių yra istoriko L. Truskos 1995 metais išleista knyga „Lietuva 1938–1953 metais“, kuri rekomenduota Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ir skirta istorijos mokytojams, studentams, aukštesniųjų klasių mokiniams. Šioje knygoje aprašyta lietuvių tautos rezistencija ir partizaninis karas, nurodomos rezistencijos ištakos, kovos tikslai ir motyvai, aprašomi rezistencinės kovos padariniai, nurodomi apytikriai žuvusių civilių skaičiai. Oficialiai ši knyga nėra pripažinta netinkama mokymo priemone. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. P. naudojosi nepatikimais ar kritikuotinais šaltiniais, yra nepagrįsta.

6.8. Nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. P. savo pasisakymu pažeidė saviraiškos laisvę. Teismas nenurodė A. P. išsakytų minčių, kurios vertintinos kaip skatinančios neapykantą, prieštaraujančios konstitucinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, priešingos konstitucinei santvarkai, kurstančios diskriminaciją. A. P. savo pasisakymu niekaip nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų draudimų.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo A. P. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 170² straipsnio aiškinimo ir taikymo

8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas A. P. išsakytas mintis dėl pokario rezistencijos Lietuvoje nepagrįstai vertino kaip atitinkančias BK 170² straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius ir, nuteisdamas A. P., neteisingai taikė BK 170² straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti.

9. BK 170² straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, už viešą pritarimą genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą. Baudžiamoji atsakomybė už šias veikas kyla tik tuo atveju, kai tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka.

10. A. P. nuteistas už tai, kad viešai išsakė tokius teiginius: „Tai toks yra Amerikos būdas, na o tuo pat metu – keturiasdešimt penki, keturiasdešimt šeši metai, kokią žalą jie Lietuvai padarė. Jie padarė didžiulę žalą daugybei Lietuvos šeimų. <…> kita ranka darė visiškai priešingą dalyką tam, kad susilpnintų pačią Tarybų Sąjungą, ir kad kuo daugiau jai problemų pridarytų. Ji puikiai žinojo, Vašingtono žmonės, kad jėgos nelygios, kad bet koks Lietuvos jauno vaikino išėjimas į mišką baigsis jam tragiškai <…>“, „<...> buvo nužudyti tų žmonių, kurie buvo miške, kurie klausėsi,,Amerikos balso“.“; „tai buvo suklaidinti žmonės“, „bėgo, nes prišaudė žydų vaikų, senukų, moterų“; „Mes žinome, kad nuo miško brolių žuvo dvidešimt penki tūkstančiai civilių gyventojų, daugiausia paprastų eilinių valstiečių, šeimų jų, vaikų, iš tų dvidešimt penkių tūkstančių – tūkstantis buvo vaikai, nepilnamečiai vaikai, kūdikiai. Jie buvo žiauriai nužudyti ir nužudyti tų žmonių, kurie buvo miške, kurie klausėsi,,Amerikos balso“.“

11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs A. P. viešame pasisakyme išsakytus teiginius, padarė išvadą, kad A. P. veikoje nėra būtinųjų BK 170² straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, kad A. P. paskleidė savo nuomonę ne apie 1944–1953 m. Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS įvykdytus genocido ir kitus nusikaltimus žmoniškumui, o savo nuomonę apie partizaninį karą ir jame dalyvavusius asmenis. Teismas taip pat konstatavo, kad nors A. P. pernelyg hiperbolizavo partizanų kovos tikslus ir jų ryšį su JAV ir iš to neva išplaukiančias sąsajas su nužudytais Lietuvos gyventojais, tačiau, pagal teismų praktiką, tam tikro laipsnio faktų perdėjimas (hiperbolizavimas) neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 170² straipsnio 1 dalį (nuosprendžio 30–31 lapai).

12. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tuos pačius A. P. viešame pasisakyme išsakytus teiginius, padarė išvadą, kad jie atitinka BK 170² straipsnio 1 dalyje nustatytus nusikaltimo sudėties požymius, nes A. P., pasisakydamas apie Lietuvos pokario ginkluotą rezistenciją, pateikdamas Lietuvos pokario ginkluotą rezistenciją kaip JAV padarytą žalą Lietuvai, menkino pokario ginkluotos rezistencijos dalyvius, priskirdamas jiems tik neigiamus kovos motyvus ir nutylėdamas rezistencinės kovos tikslą ginti Lietuvos laisvę, tokiu savo užgauliu ir viešu pasisakymu neigė ir šiurkščiai menkino SSRS atsakomybę už žmonių žūtis vykdant genocidą per pokario ginkluotą rezistenciją Lietuvoje, perkeldamas atsakomybę JAV ir nutylėdamas SSRS vaidmenį, ir menkino pokario ginkluotos rezistencijos Lietuvoje dalyvius. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje tiksliai neįvardyta, kuriuos BK 170² straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius atitinka A. P. išsakyti ir nuosprendyje pacituoti teiginiai, tačiau pagal nuosprendyje išdėstytas įrodyta pripažintos A. P. nusikalstamos veikos aplinkybes darytina išvada, kad, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie teiginiai atitinka BK 170² straipsnio 1 dalyje įtvirtintus požymius – užgauliu būdu neigė ir šiurkščiai menkino Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažintus 1944–1953 metais Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS institucijų vykdytus genocido ir kitus nusikaltimus žmoniškumui.

13. Byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos yra padarytos pasisakymų forma (vadinamieji kalbos nusikaltimai). Paprastai tokio pobūdžio veikose nekyla abejonių dėl faktų, apie kuriuos pasisakoma (jie yra neginčijami), bet teisingam ir pagrįstam sprendimui priimti svarbu tokius pasisakymus tinkamai teisiškai įvertinti ir kvalifikuoti. Toks teisinis vertinimas ir kvalifikavimas turi būti daromas atsižvelgiant į keletą reikšmingų sąlygų, tarp kurių yra santykis tarp saviraiškos laisvės ir jos ribojimo, pasisakymų turinys ir tikslas, juos išsakantis asmuo ir kt. Nagrinėjamoje byloje teismų išvados vertinant nurodytus kriterijus išsiskyrė.

14. Žodžio ir įsitikinimų laisvė, kaip viena iš pamatinių žmogaus teisių ir laisvių bei teisinės valstybės saugoma vertybė, yra minima tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) (10 straipsnyje), tiek ir Lietuvos, kaip teisinės valstybės, pagrindiniame dokumente – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (25 straipsnyje). Visuose aukščiausios teisinės galios dokumentuose nustatyta, kad šių laisvių ribojimas galimas tik įstatymo pagrindu ir tik siekiant teisėto tikslo, t. y. saugant visuomenę ar atskiras jos grupes nuo neigiamų padarinių, kurių gali sukelti netinkamas naudojimasis saviraiškos laisve ar piktnaudžiavimas ja (apsauga nuo dezinformacijos, diskriminacijos, propagandos ir pan.). Vienas galimų teisės į saviraiškos laisvę apribojimo atvejų nustatytas ir BK 170² straipsnyje.

15. Norint tinkamai teisiškai įvertinti saviraiškos laisvės ribas ir nustatyti galimą jų peržengimą (ar piktnaudžiavimą jomis), būtina vadovautis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimais dėl Konvencijos 10 ir 17 straipsnių nuostatų. EŽTT praktikoje nurodoma, kad teiginiams, kurie yra nesuderinami su Konvencijoje skelbiamomis ir garantuojamomis vertybėmis, vadovaujantis Konvencijos 17 straipsniu, iš esmės netaikoma Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta apsauga (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Perin?ek prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27510/08, par. 114; 2018 m. balandžio 17 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Roj TV A/S prieš Daniją, peticijos Nr. 24683/14, par. 31). Vienas iš tokių atvejų gali būti susijęs ir su tarptautinių nusikaltimų neigimu ar teisinimu (pvz., 2003 m. birželio 24 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Garaudy prieš Prancūziją, peticijos Nr. 65831/01; 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Witzsch prieš Vokietiją (Nr. 2), peticijos Nr. 7485/03; 2009 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Orban ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 20985/05, par. 35; 2015 m. spalio 20 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje M’Bala prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25239/13). Tačiau Konvencijos 17 straipsnis taikytinas tik išimties pagrindu ir kraštutiniais atvejais, kai iš karto yra visiškai (tiesiogiai) aišku, kad teise į saviraiškos laisvę akivaizdžiai pasinaudota Konvencijos vertybėms priešingais tikslais (sprendimai bylose Perin?ek prieš Šveicariją, par. 114–115, 209–212; Roj TV A/S prieš Daniją, par. 31–38, 46–48).

16. Vertinant A. P. pasisakymo turinį ir formuluotes, yra aktualios šios EŽTT praktikos nuostatos. EŽTT praktikoje teigiama, kad sprendžiant klausimą, ar teisinės atsakomybės taikymas už įvairius pasisakymus nepažeidžia Konvencijos ginamos saviraiškos laisvės, be kita ko, turi būti vertinama, ar išsakytais teiginiais yra tiesiogiai ar netiesiogiai raginama pavojingai veikti, skleidžiama neapykanta ir netolerancija, ar teiginiai buvo išsakyti įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste, kuriam esant bendriausia prasme paprastai pripažįstamas tam tikro saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo būtinumas, ar teiginiai gali tiesiogiai ar netiesiogiai paskatinti žalingų padarinių atsiradimą visuomenėje, taip pat atsižvelgiama į valstybės istorinę patirtį, laiką, praėjusį nuo istorinių įvykių, su kuriais susiję teiginiai, konkretų interesą ar teisę, kuriems teiginiai daro poveikį, ir kt. (pvz., sprendimai bylose Perin?ek prieš Šveicariją, Lehideux ir Isorni prieš Prancūziją, O. ir kiti prieš Prancūziją ir kt.). Saviraiškos, susijusios su istorinių įvykių vertinimu, srityje, kaip ir kitais atvejais, pripažįstama tam tikros polemikos, kandumo, perdėjimo galimybė, tačiau su sąlyga, kad istorinės diskusijos neperauga į smurto, neapykantos ar netolerancijos kurstymą (sprendimas byloje Perin?ek prieš Šveicariją, par. 231, 239). EŽTT, be kita ko, yra pažymėjęs, kad istorinės tiesos ieškojimas yra neatsiejama saviraiškos laisvės dalis, o informacijos laisvė taikoma ne tik palankiai priimamai informacijai ar idėjoms, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo (pvz., 2010 m. balandžio 22 d. sprendimas byloje Fatullayev prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 40984/07; 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Dzhugashvili prieš Rusiją, peticijos Nr. 41123/10; Dmitriyevskiy prieš Rusiją, 106 punktas). Kita vertus, šiame kontekste, vertinant teisės į saviraiškos laisvę apribojimo būtinumą, reikšminga, be kita ko, tai, ar yra paisoma nusikaltimų aukų ir jų palikuonių teisių, ar nesiekiama jų pažeminti, sumenkinti ar paneigti patirtas kančias, griebtis aukų apkaltinimo taktikos, skatinti priešiškumo ir neapykantos joms ir kt. (pvz., sprendimai bylose Fatullayev prieš Azerbaidžaną, Perin?ek prieš Šveicariją). Šiuo aspektu EŽTT pažymi, kad neapykanta, be kita ko, ir genocido neigimo kontekste, gali būti kurstoma ne tik tiesiogiai raginant smurtauti ir pan., bet ir įžeidžiant, išjuokiant ar šmeižiant tam tikras gyventojų dalis ir grupes (pvz., Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Perin?ek prieš Šveicariją 216, 232–241 punktai). Be to, tarptautiniai nusikaltimai gali būti neigiami ar menkinami ne tik vartojant tiesmukišką kalbą, bet ir, be kita ko, panaudojant nutylėjimus, prisidengiant atsargiomis formuluotėmis ar hipotezėmis, kurios nekeičia tokių pasisakymų esmės (pvz., su atitinkamais pakeitimais 2019 m. spalio 3 d. sprendimas byloje Pastörs prieš Vokietiją, peticijos Nr. 55225/14; 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Le Pen prieš Prancūziją, peticijos Nr. 52672/13). Taip pat nurodoma, kad reikšmingų ir įrodytų aplinkybių, tokių kaip už genocidą atsakingi asmenys, jo mastas ir padariniai, neigimas iš esmės prilygsta genocido neigimui (pvz., su atitinkamais pakeitimais 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Witzsch prieš Vokietiją, peticijos Nr. 7485/03).

17. Nagrinėjamoje byloje svarbu priminti, kad SSRS vykdytas partizanų, kaip politinės grupės, genocidas yra pripažintas ir tarptautinėje bei nacionalinėje teismų praktikoje. BK 99 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms. Genocidu yra pažeidžiamos žmonijos ar jos dalies saugumo, egzistavimo bei išlikimo sąlygos. BK 99 straipsnyje apibrėžiant genocido nusikaltimą į saugomų grupių sąrašą, be nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių, yra įtrauktos ir socialinės bei politinės grupės, tai yra dvi grupės, kurios nenumatytos apibrėžiant genocido nusikaltimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime pažymėjo, kad „<...> socialinių ir politinių grupių įtraukimą į BK 99 straipsnyje suformuluotą genocido apibrėžimą lėmė konkretus tarptautinis teisinis, istorinis ir politinis kontekstas – Lietuvos Respublikoje okupacinių totalitarinių režimų padaryti tarptautiniai nusikaltimai“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOC02NDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-18-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-18-648/2016">2K-P-18-648/2016</a>). EŽTT praktikoje taip pat pripažįstama, kad valstybės valdžios institucijos turi diskreciją aiškinti genocido apibrėžimą plačiau už nustatytąjį 1948 m. Genocido konvencijoje (Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 35343/05). Atitinkamai EŽTT yra išaiškinęs, kad Lietuvos teismai, toliau plėtodami genocido nusikaltimo aiškinimą, tinkamai motyvavo, kodėl Lietuvos partizanai „sudarė reikšmingą lietuvių tautos – nacionalinės, etninės grupės – dalį“, ir pripažino, kad ji laikytina reikšminga saugomos nacionalinės ir etninės grupės dalimi, o jų sunaikinimas reiškė genocidą ir pagal BK 99 straipsnį, ir pagal Konvencijos prieš genocidą II straipsnį (2019 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Drėlingas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 28859/16).

18. Taigi, vertinant A. P. pasisakymą pagal EŽTT praktikoje išdėstytas taisykles ir kriterijus, konstatuotina, kad A. P., viešoje erdvėje pristatomas kaip politikas ir visuomenės veikėjas, pasisakymo metu prisistatydamas kaip žurnalistas, kalbėdamas per tiesioginę transliaciją viešai neigė ir šiurkščiai menkino Lietuvos partizanų genocidą, pagrįsdamas savo teiginius akivaizdžiai iškraipomais istoriniais duomenimis. A. P. pristatė partizanus kaip veikusius pirmiausia dėl abejotinų ar neigiamų, su Lietuvos laisvės gynimu nesusijusių, motyvų, pristatė juos kaip iš esmės neturėjusius bendro tikslo ir suklaidintus JAV propagandos, o ne veikusius siekiant atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę po Sovietų Sąjungos okupacijos. Kartu A. P. pabrėžė, kad Lietuva patyrė žalą („žaizdas“) būtent dėl partizanų veiksmų, o ne dėl sovietinės okupacijos metu taikytų represijų, vykdytų genocido ir kitų nusikaltimų žmoniškumui. Pasisakydamas A. P. nurodė konkretų partizanų nužudytų civilių gyventojų – aukų skaičių (25 000), kuris, kaip nustatyta byloje, tinkamai nepagrįstas tyrimų duomenimis, o pasipriešinimo (rezistencinio) judėjimo sunaikinimas paminėtas abstrakčiai, visiškai nekonkretizuojant sovietinių represijų aukų skaičiaus. Bylos medžiagoje esančiose Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Lietuvos istorijos instituto išvadose nurodyta, kad rezistencijos laikotarpiu 1940–1941 ir 1944–1953 m. apie 20 000 partizanų buvo nužudyta SSRS pajėgų, didelis skaičius jų rėmėjų buvo įkalinti ar ištremti į Sibirą; atitinkamai partizanai nubaudė apie 11 500 kolaboravimu kaltintų gyventojų ir jų artimųjų, iš jų apie 2200 sovietinių pareigūnų, vaikų galėjo žūti apie 300. Politikas ir žurnalistas, turintis didelę auditoriją ir skleidžiantis jai savo žinias, turi naudoti tik tikslius ir patikimus duomenis. A. P. iškreipus istorinius faktus, Lietuvos tautai reikšminga grupė – Lietuvos partizanai pristatyti neigiamai, užgauliai ir įžeidžiamai, kaip valstybės gynimo siekiu nesivadovavę, o Lietuvos gyventojus žudę asmenys. Toks partizanų priskyrimas nusikaltėliams iš esmės atitinka okupacinės valdžios ir jai pavaldžių jėgos struktūrų naudotą partizanų kaip banditų vertinimą. Taip buvo šiurkščiai sumenkinta rezistencinė kova, atsakomybę už to laikotarpio Lietuvos civilių gyventojų naikinimą perkeliant partizanams. Tokie pareiškimai sukuria netikrą istorinį naratyvą ir formuoja itin neigiamą požiūrį į Lietuvos partizanus ir Lietuvos tautą – kad ji nesugeba tinkamai pasirinkti užsienio partnerių, apsiginti nuo okupacijos, kaip aiškinama vėliau tame pačiame pasisakyme, iki šiol yra vairuojama iš JAV „nacistinės chuntos“ ir t. t. Minėta, kad laisvės kovų ir okupacijos aukų aspektas svarbus ne tik lietuvių tautos identiteto prasme, bet ir aktualių saugumo iššūkių kontekste. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad A. P. pasisakymas transliuotas 2022 m. spalio 25 d., minint Lietuvos Respublikos Konstitucijos, t. y. pagrindinio įstatymo, įtvirtinančio piliečių laisves ir teises, priėmimo 30-metį. Todėl darytina bendra išvada, kad, įvertinus pasisakančio asmens statusą visuomenėje, pasisakymus, kuriuose buvo akivaizdžiai iškraipomi istoriniai faktai, vienus nutylint, kitus nepagrįstai hiperbolizuojant ir suteikiant jiems kitokį turinį, pasirinktą pasisakymui laiką, A. P. teise į saviraiškos laisvę pasinaudojo akivaizdžiai Konvencijos ir Konstitucinėms vertybėms priešingais tikslais.

19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas tinkamai taikant BK 170² straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. P. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arūnas Budrys

Alenas Piesliakas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė