A. J. pagal BK 235 str., 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-21-635/2026

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24558-2024-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.6.1; 2.4.7 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 8 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Editos Lapinskienės,

sekretoriaujant L. G.,

dalyvaujant prokurorei Dangirai Vidutienei,

nuteistosios A. J. gynėjui advokatui Gvidui Byčiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriuoju (tiesioginiu ir nuotoliniu) būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė – laisvės apribojimas 10 (dešimčiai) mėnesių be intensyvios priežiūros, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. J. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2023 m. spalio 26 d., nuo 9.05 val. iki 9.20 val., (Duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (toliau – (Duomenys neskelbtini) AVPK (Duomenys neskelbtini) rajono PK) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), apklausiama kaip liudytoja, būdama įtariamojo R. J. sutuoktinė ir prieš apklausą jai išaiškinus teisę numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 82 straipsnio 2 dalyje, t. y., neduoti parodymų ar neatsakyti į kai kuriuos klausimus prieš savo šeimos narį, sutiko duoti parodymus ir, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, įtariamojo R. J. naudai, tyčia davė žinomai melagingus parodymus apie ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes – t. y., siekdama suklaidinti ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus, nurodė, kad 2023 m. spalio 12 d., R. J. nesudavė smūgių V. P., o šis atsitrenkė į R. J. alkūnę, nors ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, ji, būdama toje pačioje patalpoje, matė, kad R. J. sudavė ranka (kumščiu) tris smūgius V. P. į veido sritį.

Tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2023 m. gruodžio 15 d., nuo 13 val. 19 min. iki 13 val. 40 min., (Duomenys neskelbtini) AVPK (Duomenys neskelbtini) rajono PK patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), apklausiama papildomai kaip liudytoja, būdama įtariamojo R. J. sutuoktinė ir prieš apklausą jai išaiškinus teisę, numatytą BPK 82 straipsnio 2 dalyje, t. y., neduoti parodymų ar neatsakyti į kai kuriuos klausimus prieš savo šeimos narį, sutiko duoti parodymus ir, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, apklausiama papildomai kaip liudytoja, įtariamojo R. J. naudai, tyčia davė žinomai melagingus parodymus apie ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes – t. y., siekdama suklaidinti ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus, pakartotinai nurodė, kad 2023 m. spalio 12 d., R. J. nesudavė smūgių V. P., o šis atsitrenkė į R. J. alkūnę, nors, ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, ji, būdama toje pačioje patalpoje, matė, kad R. J. sudavė ranka (kumščiu) tris smūgius V. P. į veido sritį.

Tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2024 m. kovo 18 d., (Duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (Duomenys neskelbtini) rūmuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), teisiamojo posėdžio metu apklausiama kaip liudytoja, būdama teisiamojo R. J. sutuoktinė, prieš teismą jai išaiškinus teisę, numatytą BPK 82 straipsnio 2 dalyje, t. y., neduoti parodymų ar neatsakyti į kai kuriuos klausimus prieš savo šeimos narį, prisiekusi ir būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, tyčia davė žinomai melagingus parodymus – t. y., siekdama suklaidinti baudžiamąją bylą nagrinėjantį teismą, nurodė, kad įvykio dieną R. J. nesudavė smūgių V. P., o šis atsitrenkė į R. J. alkūnę, nors teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad ji matė, kaip R. J. 2023 m. spalio 12 d. sudavė ranka (kumščiu) tris smūgius V. P. į veido sritį, už ką R. J. 2023 m. kovo 21 d. (Duomenys neskelbtini) apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paliktas galioti (Duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2023 m. kovo 21 d. nuosprendis.

2. Skundžiamame Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. rugsėjo 15 d. nuosprendyje konstatuota, kad nusikalstamą veiką A. J. padarė veikdama tiesiogine tyčia, t. y., apklausiama liudytoja 2023 m. spalio 26 d. ir 2023 m. gruodžio 15 d. (Duomenys neskelbtini) AVPK (Duomenys neskelbtini) rajono PK ikiteisminiame tyrime bei 2024 m. kovo 18 d. (Duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (Duomenys neskelbtini) rūmuose, suvokė pareigą duoti teisingus parodymus ir žinojo apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, ji buvo pasirašytinai įspėta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, tačiau davė tikrovės neatitinkančius parodymus. Taigi A. J. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, patvirtinta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistoji A. J. prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025-09-15 nuosprendį ir ją (A. J.) išteisinti, nes neįrodyta jos kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

3.1. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir įrodymų vertinimu. Apylinkės teismas tendencingai bei vienpusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

3.2. Teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodoma, kuo pasireiškė A. J. tyčia. Nuteistosios nuomone, vien buvimas toje pačioje patalpoje, kurioje buvo įvykdyta nusikalstama veika, nesudaro pagrindo išvadai, jog ji matė visas veikas, t. y. nuteistojo veiksmus. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai neaptarė ir nevertino tos aplinkybės, kad liudytojas negali būti verčiamas duoti parodymus prie savo artimąjį ar atsakyti į atskirus konkrečius klausimus. Šiuo atveju A. J. sutiko duoti parodymus ir juos davė tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Tačiau apylinkės teismas rėmėsi ta aplinkybe, kad atvykus policijos pareigūnams ji (A. J.) pasakė, kad „užtvojo vieną kartą per ausį“. Vis dėlto, tie žodžiai buvo pasakyti galimai nesąmoningai, susijaudinus ir pilnai nesuvokiant aplinkybių, tai nebuvo apklausa ar kitas procesinis veiksmas. Todėl tokios aplinkybės negalima vertinti kaip parodymus, kurie gali sukelti baudžiamąją atsakomybę. Be to, pareigūnai A. J. prieš tai net neįspėjo apie galimybę duoti parodymus ir atsakomybę už tai.

3.3. Tvirtina, kad ji teisminio bylos nagrinėjimo metu aiškiai nurodė, jog nematė, kad jos sutuoktinis suduotų. Ji matė tik tai, kad pats nukentėjusysis atsitrenkė į jos sutuoktinio J.č alkūnę. Ji paaiškino, kad buvo susijaudinusi ir galėjo ką nors pasakyti. Pasak nuteistosios, iš byloje esančių dokumentų nesimato, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų užduotas konkretus klausimas: „ar ji matė, kad J. sudavė smūgius?“. Niekur nefiksuota ir galimybė atsisakyti atsakyti į tokį klausimą. Byloje nėra duomenų, kad kažkokiu būdu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme būtų nustatyta aplinkybė, kad ji (A. J.) galėjo nematyti smūgių sudavimo. Byloje nebuvo atliktas parodymų patikrinimas įvykio vietoje ar eksperimentas, kuris eliminuotų galimybę, kad A. J. galėjo ir nematyti kai kurių aplinkybių ar įvykių.

3.4. Byloje nebuvo akcentuota ta aplinkybė, kad ji A. J. atsisakė atsakyti į kažkurį klausimą, pasinaudodama teise neduoti parodymus prieš savo artimą. Todėl tai kelia daug abejonių, ar buvo tinkamai įgyvendinta teisė neduoti parodymus prieš save ir/ar tai nėra vertimas duoti parodymus prieš savo artimą, t. y. taikomas baudžiamasis persekiojimas kaip prievartos priemonė. Šiuo atveju byloje liko nepaneigta aplinkybė, kad ji (A. J.) galėjo nematyti tam tikrų aplinkybių ir faktų. Be kita ko, ji net neturėjo pareigos duoti parodymus prieš savo artimąjį (jei ir matė, tai ji turėjo teisę apie tai neduoti parodymų).

3.5. Skunde nuteistoji atkreipia dėmesį į tai, kad nepagrįstai ilgas ir nepagrįstas baudžiamasis persekiojimas jai sukėlė sunkias pasekmes. Ji patyrė širdies infarktą, tapo neįgalia, t. y. šiuo metu ji yra tik 50 procentų darbinga.

4. Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

5. Teismo posėdyje nuteistosios A. J. gynėjas advokatas G. Byčius palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEtNjk3LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-41-697/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-41-697/2021">2K-41-697/2021</a>). Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas sprendime privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes. Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

7. Nuteistosios apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, teigiant, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina jos (A. J.) kaltės, padarius BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

8. Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, kad apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nusikalstamų veikų padarymu kaltinamų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimą, savo išvadas dėl nusikalstamų veikų objektyviųjų ir subjektyvių požymių egzistavimo privalo pagrįsti įrodymais, juos įvertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame BPK straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

9. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzQtOTc2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-74-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-74-976/2017">2K-74-976/2017</a>, 2K-73-495/2022).

10. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo motyvus, neturi pagrindo sutikti su nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl atlikto netinkamo įrodymų tyrimo ir nepagrįsto jos pripažinimo kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašė visus teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, juos įvertino laikydamas BPK reikalavimų, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, pateikė įrodymų vertinimo motyvus, teismo išvadas dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei kaltės, kurios yra pagrįstos, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes.

11. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, be kita ko, atsako tas, kas davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme. Asmenų parodymai baudžiamajame procese (ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme) yra faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikaltimo įvykį, kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Taigi, pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kilti yra melagingi parodymai apie esmines aplinkybes, reikšmingas tiriamoje ar nagrinėjamoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQtMjIyLzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24-222/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24-222/2020">2K-24-222/2020</a>). BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. Melagingi parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, paprastai trukdo atlikti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje. Jie gali pakreipti tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi ir būti viena esminių prielaidų priimti nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį (ar nutartį). Tokiais kaltininko veiksmais sutrikdoma normali ikiteisminio tyrimo institucijos ar teismo veikla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIxLTIyMi8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-121-222/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-121-222/2019">2K-121-222/2019</a>, 2K-107-511/2022). Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo melagingų parodymų davimo momento nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokių nors padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzA1LTc4OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-305-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-305-788/2015">2K-305-788/2015</a>, 2K-566-895/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIxLTIyMi8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-121-222/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-121-222/2019">2K-121-222/2019</a>, 2K-159-628/2022). Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kilti visų pirma būtina nustatyti tikrovės neatitinkančių parodymų davimo faktą. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Duodamas melagingus parodymus, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, jis patvirtina savo parašu. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288-696/2017, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIxLTIyMi8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-121-222/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-121-222/2019">2K-121-222/2019</a>).

12. Skundžiamu nuosprendžiu A. J. nuteista už tai, kad davė melagingus parodymus apklausiama kaip liudytoja, o būtent 2023-10-26 ir 2023-12-15 (Duomenys neskelbtini) AVPK (Duomenys neskelbtini) rajono PK, apklausiama kaip liudytoja ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2024-03-18, (Duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (Duomenys neskelbtini) rūmuose, apklausiamas kaip liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), dėl nežymus sveikatos sutrikdymo, būdama R. J. sutuoktinė ir prieš apklausą jai išaiškinus teisę numatytą BPK 82 straipsnio 2 dalyje, t. y., neduoti parodymų ar neatsakyti į kai kuriuos klausimus prieš savo šeimos narį, sutiko duoti parodymus ir, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, siekdama suklaidinti ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus bei baudžiamąją bylą nagrinėjantį teismą, davė žinomai melagingus parodymus, jog 2023-10-12, R. J. nesudavė smūgių V. P., o šis atsitrenkė į R. J. alkūnę, nors ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, ji, būdama toje pačioje patalpoje, matė, kad R. J. sudavė ranka (kumščiu) tris smūgius V. P. į veido sritį ir išnagrinėjus baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) bei priėmus (Duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (Duomenys neskelbtini) rūmų 2024-03-21 nuosprendį nustatyta, jog 2023-10-12 apie 18.40 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), R. J. tyčia sudavė V. P. tris smūgius kumščiu į galvos sritį, padarydamas muštinę žaizdą kairiame antakyje, poodines kraujosruvas nosies gale – viršutinėje lūpoje, abiejų akių vokuose – skruostuose, tai yra nežymiai sutrikdė sveikatą V. P..

13. Taigi, įsiteisėjusiu nuosprendžiu yra konstatuota, jog V. P. sveikatą sutrikdė būtent R. J., suduodamas ranka (kumščiu) tris smūgius jam (V. P.) į veido sritį. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu apeliantė A. J. yra pripažinta kalta iš esmės dėl tos pačios melagingos versijos ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme pateikimo, siekiant padėti R. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės, t. y., kaip jau minėta, A. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu melagingai aiškino, kad įvykio dieną R. J. nesudavė smūgių V. P., o jis (V. P.) atsitrenkė į R. J. alkūnę.

14. Pagrindinis (esminis) nuteistosios A. J. apeliacinio skundo argumentas, kodėl ji negali atsakyti už melagingų parodymų davimą, yra tai, kad liudytojas negali būti verčiamas duoti parodymus prie savo artimąjį ar atsakyti į atskirus konkrečius klausimus. Nurodo, kad ji sutiko duoti parodymus ir juos davė tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Tačiau apylinkės teismas rėmėsi ta aplinkybe, kad atvykus policijos pareigūnams ji (A. J.) pasakė, kad „užtvojo vieną kartą per ausį“. Vis dėlto, tie žodžiai buvo pasakyti galimai nesąmoningai, susijaudinus ir pilnai nesuvokiant aplinkybių, tai nebuvo apklausa ar kitas procesinis veiksmas, todėl, pasak nuteistosios, tokios aplinkybės negalima vertinti kaip parodymus, kurie gali sukelti baudžiamąją atsakomybę.

15. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo (išskyrus nurodytus BPK 79 straipsnyje), apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Liudytojo pareiga – šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ir į teismą bei duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma apie bylos aplinkybes (BPK 83 straipsnio 1 dalis). Prieš apklausiant, liudytojas, išaiškinus jo teises ir pareigas, įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BPK 183 straipsnio 1 dalis, 277 straipsnio 1 dalis). BK 235 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas.

16. Iš baudžiamosios bylos duomenų ir teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), pirmą kartą A. J. kaip liudytoja buvo apklausta 2023-10-26. Prieš šią apklausą jai buvo išaiškintos liudytojo turimos teisės, pareigos bei atsakomybė. Teisių ir pareigų liudytojui (nukentėjusiajam) išaiškinimo protokolas patvirtina, kad A. J. buvo išaiškinta ir teisė, numatyta BPK 82 straipsnio 2 dalyje, taigi, priešingai nei nurodo nuteistoji, šios apklausos metu ji galėjo neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Vis dėlto, ji bendradarbiavo su tyrimą atliekančiais pareigūnais ir davė išsamius parodymus. 2023-12-15 liudytojo papildomos apklausos protokolas patvirtina, kad A. J. jos turimos teisės ir pareigos pakartotinai išaiškintos nebuvo, tačiau buvo priminta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, kas atitinka BPK 183 straipsnio 1 dalies nuostatas. Įvardydama savo santykius su įtariamuoju, ji nurodė „Vyras ir žmona“. Pasiūlius jai papildomai papasakoti, kas jai gali būti žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, A. J. nurodė, jog yra įspėta apie tai, kad parodymų prieš savo artimą šeimos narį t. y. vyrą gali neduoti, tačiau ji davė parodymus. Baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), A. J. liudytoja buvo apklausta 2024-03-18. Teisėjo buvo įspėta dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus pagal BK 163 straipsnį ir už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį. A. J. nurodė, kad R. J. yra jos vyras, bet parodymus duoti sutiko. Taigi, abiejų apklausų ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausos metu teisminio bylos nagrinėjimo metu A. J. nebuvo verčiama duoti parodymų prieš savo artimąjį ar atsakyti į atskirus konkrečius klausimus. Ji turėjo galimybę neduoti parodymų apie savo šeimos narį (vyrą), tačiau ji sąmoningai rinkosi duoti parodymus ir atsakyti į visus jai užduodamus klausimus, nes siekė savo vyrui padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.

17. Atsakant į skundo argumentus apie tai, kad nors atvykus policijos pareigūnams ji (A. J.) pasakė, jog jos vyras „užtvojo vieną kartą per ausį“ nukentėjusiajam, tačiau tokios aplinkybės negalima vertinti kaip parodymus, kurie gali sukelti baudžiamąją atsakomybę, pažymėtina, kad pirminiai savanoriški A. J. paaiškinimai nelaikytini jos neformalia apklausa.

18. Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir yra viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. Teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save taip pat yra viena iš teisingo proceso, garantuojamo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, prielaidų ir garantijų. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodoma, kad bet koks sulaikyto ar suimto asmens ir policijos pareigūnų pokalbis turi būti traktuojamas kaip oficialus kontaktas ir negali būti suprantamas kaip leidžiama „neformali apklausa“. Tai užtikrina įtariamojo teisių, įskaitant teisę tylėti ir teisę į gynėją, taikymą tais atvejais, kai pareigūnai realiai atlieka sulaikyto ar suimto įtariamojo apklausą, ir pareigūnų pareigą užtikrinti šias teises; siekiant garantuoti, kad būtų išsklaidytos bet kokios abejonės dėl pareigūnų bendravimo su įtariamuoju ir jam galimai taikyto netinkamo spaudimo, toks bendravimas turėtų būti tinkamai dokumentuojamas (pvz., 2020 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Ayetullah Ay prieš Turkiją, peticijų Nr. 29084/07 ir 1191/08, 137 punktas; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01Ny02NDgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-57-648/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-57-648/2021">2K-7-57-648/2021</a>, 36 punktas ir jame nurodyta EŽTT ir kasacinė praktika).

19. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat yra ne kartą konstatuota, kad faktiškai sulaikyto ar faktiškai įtariamo padarius nusikaltimą asmens parodymai, be kita ko, ir,,atviri prisipažinimai“ arba tokio asmens,,neformalių pokalbių“ su pareigūnais metu gauti duomenys, kurie buvo gauti pažeidus draudimą versti duoti parodymus prieš save, nepripažįstami įrodymais ir jais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Vertimas duoti parodymus neretai yra susijęs su asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, faktiniu sulaikymu ir apklausa, šių veiksmų tinkamai procese neįforminant, taip pažeidžiant BPK 140, 187, 188 straipsnių, nustatančių įtariamojo sulaikymo ir apklausos taisykles, reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUwLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-350/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-350/2013">2K-350/2013</a>, 2K-233-788/2016, 2K-120-976/2019, 2K-6-976/2022).

20. Kita vertus, teisės tylėti ir teisės į gynėją pažeidimas paprastai nenustatomas tais atvejais, kai asmuo tam tikrą vėliau baudžiamajame procese prieš jį panaudojamą informaciją pareigūnams pateikia savanoriškai, nebūdamas sulaikytas, kitaip reikšmingai nesuvaržant jo veiksmų laisvės ir netaikant spaudimo, pareigūnams ne siekiant neformaliuoju būdu išgauti iš asmens jį potencialiai kaltinančios informacijos, o tiesiog atliekant įprastus pirminius veiksmus įvykio vietoje (pvz., 2019 m. sausio 22 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Sršen prieš Kroatiją, peticijos Nr. 30305/13; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOC05NzYvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-8-976/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-8-976/2024">2K-8-976/2024</a>). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad pirminių klausimų uždavimas situacijoje, kai asmuo sulaikomas nusikaltimo vietoje, pats savaime paprastai nepripažįstamas neleistina neformalia faktine įtariamo asmens apklausa. Vertinant, ar toks pareigūnų bendravimas su asmeniu nepažeidė draudimo versti duoti parodymus prieš save, kiekvienu konkrečiu atveju svarbu išsamiai išanalizuoti visą susidariusią situaciją, klausimų pobūdį, bendravimo trukmę ir apimtį, pareigūnų elgesį sulaikymo metu ir kitus kiekvienoje konkrečioje situacijoje reikšmingus veiksnius. Svarbu nustatyti ir tai, ar asmuo nebuvo kokiu nors būdu verčiamas duoti parodymų, ar nebuvo klaidinamas dėl savo teisinės padėties ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcwLTYyOC8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-170-628/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-170-628/2022">2K-170-628/2022</a>, 2K-221-976/2023, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOC05NzYvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-8-976/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-8-976/2024">2K-8-976/2024</a>).

21. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. J. savanoriškai teikė paaiškinimus į įvykio vietą atvykusiesiems policijos pareigūnams, tuo metu ji nebuvo niekuo įtariama ir/ar sulaikyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija, kai A. J. savanoriškai davė paaiškinimus, todėl tokie liudytojos paaiškinimai negali būti vertinami kaip neformali jos apklausa, neatsižvelgiant į liudytojos garantiją nebūti verčiamam duoti parodymus prieš save ar artimąjį. Iš nagrinėjamoje byloje priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad A. J. priminiais paaiškinimais, kuriuos ji davė atvykusiems policijos pareigūnams, jos kaltės šioje baudžiamojoje byloje tiesiogiai negrindė, tačiau juos panaudojo kaip priemonę jos (A. J.) ikiteisminiame tyrime ir baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) duotų parodymų patikimumui patikrinti.

22. Nagrinėjamu atveju nors nuteistoji A. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltės nepripažino, tačiau jos pateikta versija, kad ji galėjo nematyti kai kurių įvykio aplinkybių, vertinama kaip gynybinė, siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi yra paneigta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurie išsamiai išanalizuoti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje. Pažymėtina, kaip jau minėta šios nutarties 12-13 punktuose, kad įsiteisėjusiu (Duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (Duomenys neskelbtini) rūmų 2024-03-21 nuosprendžiu R. J. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (už tai, kad jis 2023-10-12 apie 18.40 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė V. P. tris smūgius kumščiu į galvos sritį, padarydamas muštinę žaizdą kairiame antakyje, poodines kraujosruvas nosies gale – viršutinėje lūpoje, abiejų akių vokuose – skruostuose, tai yra nežymiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam). Minėto nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad „teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, mano, jog liudytoja A. J., nurodydama, kad V. P. susižaloti galėjo, kai puolė ir atsitrenkė veidu į R. J. sulenktą alkūnę, siekia suklaidinti teismą, nes tokie liudytojos parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, kurie yra patvirtini ir objektyviais duomenimis, tai yra, byloje esančiai specialisto išvadai ir eksperto A. J. paaiškinimams, iš kurių matyti, jog sužalojimai V. P. negalėjo būti padaryti vienu smūgiu, kaip nurodė A. J., o mažiausiai trimis smūgiais“. Teismas pažymėjo ir tai, kad A. J. į įvykio vietą atvykusiesiems policijos pareigūnams, aiškino, jog V. P. sužalojimus patyrė ne tik, kai veidu atsitrenkė į R. J. alkūnę, bet ir sudavus jam vieną kartą per ausį ir konstatavo, kad minėti duomenys rodo A. J. parodymų nenuoseklumą, akivaizdų norą padėti išvengti sutuoktiniui atsakomybės.

23. Be to, Kauno apygardos teismo 2024-06-19 nuosprendžiu nors ir pakeistas (Duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (Duomenys neskelbtini) rūmų 2024-03-21 nuosprendis dalyje dėl R. J. paskirtos bausmės, tačiau konstatuota, kad skundžiamu nuosprendžiu R. J. buvo pagrįstai pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Šiame Kauno apygardos teismo nuosprendyje taip pat nurodyta, kad „konstatuojama, jog liudytojos A. J. parodymai nebuvo itin nuoseklūs viso proceso metu. Liudytoja apklausta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir būdama apklausta ikiteisminio tyrimo metu, t.y., jog R. J. gindamasis atkišo alkūnę, o nukentėjusysis pats į ją atsitrenkė. Liudytoja teigė, kad jokių kitų smūgių R. J. jos broliui V. P. nesudavė. Visgi, iš pareigūno S. S. kūno kameros vaizdo įrašo, kuris darytas atvykus į įvykio vietą, matyti, jog atvykus pareigūnams A. J. papildomai nurodė, jog „ir dar vieną per ausį užtvojo“. Aukštesniojo teismo vertinimu, būtent pirminiai paaiškinimai į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, tokiose situacijose kuomet tarp asmenų yra susiklostę konfliktiniai santykiai yra itin reikšmingi, kadangi aplinkybės yra nurodomos iš karto po įvykio. Dėl to, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojos A. J. parodymus bei teiktus paaiškinimus policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą, padarė teisingas išvadas, jog liudytojos A. J. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytoja nurodė, jog R. J. jokių tiesioginių smūgių V. P. nesudavė, visgi, vos tik atvykusiems pareigūnams liudytoja paaiškino, jog R. J. nukentėjusiajam užtvojo vieną kartą „per ausį“. Šie duomenys yra užfiksuoti policijos pareigūnų kūno kameros užfiksuotame vaizdo įraše“.

24. Pirmiau aptarti duomenys neginčijamai patvirtina, kad byloje nustatyta, jog A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu apie tai, kad R. J. nesudavė smūgių V. P., o šis atsitrenkė į R. J. alkūnę, yra melagingi ir ji (A. J.) buvo suinteresuota bylos baigtimi (R. J. jos sutuoktinis) bei siekė padėti R. J. išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Šios išvados kontekste svarbu paminėti tai, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių teismų nuosprendžiai atitinka BPK 95, 96 straipsniuose apibūdintų dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, požymius, todėl tiriami ir vertinami kaip ir kiti byloje esantys įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODktNjg5LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-89-689/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-89-689/2020">2K-89-689/2020</a>).

25. Nors nuteistoji teigia, jog jos kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, grindžiama vien prielaidomis ir pamąstymais bei tvirtina, jog byloje liko nepaneigta aplinkybė, kad ji (A. J.) galėjo nematyti tam tikrų aplinkybių ir faktų, nes nebuvo atliktas parodymų patikrinimas įvykio vietoje ar eksperimentas, tačiau apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokiais skundo teiginiais. Šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) kaip liudytoja 2024-03-18 (Duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (Duomenys neskelbtini) rūmuose apklausiama A. J. nurodė, jog įėjus į kambarį, nukentėjusysis pradėjo darkytis necenzūriniais žodžiais, pašoko iš lovos ir užsimojo ranka jos vyrui į veidą, bet vyras smūgio išvengė, pastumdamas nukentėjusįjį, šis atsisėdo. Jos vyras buvo nusisukęs ir brolis puolė jį antrą kartą. Vyras sukdamasis atkišo alkūnę ir brolis veidu į ją atsitrenkė. Tiesioginio smūgio jos vyras jos broliui tikrai nesudavė, nes ji viską gerai matė (t. 1, b. l. 34-40). Taigi akivaizdu, kad A. J. viską matė, kadangi pati tai patvirtino. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. J. nei vienos apklausos metu neiškėlė abejonės, kad tam tikrų faktų ji būtų nepastebėjusi, ši versija atsirado tik nagrinėjant jos baudžiamąją bylą pirmos instancijos teisme, todėl minėti nuteistosios teiginiai laikytini deklaratyviais, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistoji grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad A. J., apklausiama kaip liudytoja, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė melagingus parodymus. A. J., būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės, jai išaiškinus jos teisę numatytą BPK 82 straipsnio 2 dalyje, t. y., neduoti parodymų ar neatsakyti į kai kuriuos klausimus prieš savo šeimos narį, sutiko duoti parodymus ir, suvokdama sakomos informacijos svarbą tiesos nustatymui tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamojoje byloje, t. y. savo nusikalstamų veiksmų pavojingumą ir pobūdį, veikdama tiesiogine tyčia, melagingai parodė apie esmines tyrimui reikšmingas aplinkybes ir taip bandė klaidinti tiek ikiteisminio tyrimo subjektus, tiek teismą, siekdama padėti sutuoktiniui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju A. J. tiesioginė tyčia pasireiškė tuo, kad ji suvokė, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus (R. J. nesudavė smūgių V. P., o jis atsitrenkė į R. J. alkūnę, nors, bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad ji, būdama toje pačioje patalpoje, matė, kad jos sutuoktinis R. J. sudavė ranka (kumščiu) tris smūgius V. P. į veido sritį), suprato tai ir norėjo, kad tokia, tikrovės neatitinkanti, informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzA1LTc4OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-305-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-305-788/2015">2K-305-788/2015</a>).

26. Vien tai, kad nuteistosios apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nereiškia nuosprendžio nepagrįstumo ar neteisėtumo. Nuteistosios apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. J. kaltės.

27. Be to, nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistosios gynėjas teigė, kad šiuo atveju neturėjo būti taikomas baudžiamasis persekiojimas, nes pasekmių tai nesukėlė, A. J. sutuoktinis buvo nuteistas dėl visai kitų įrodymų, tačiau nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo A. J. veiką pripažinti mažareikšme ir bylą nutraukti. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne. Paminėtina ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis.

28. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTMtNzg4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-93-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-93-788/2017">2K-93-788/2017</a>, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021).

29. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, jog BK 235 straipsnyje nurodytais nusikaltimais trukdoma normaliam ikiteisminio tyrimo subjektų darbui, teisingumo vykdymui, pažeidžiami kitų proceso dalyvių teisėti interesai. Iš liudytojų gauti patikimi, teisingi faktiniai duomenys yra būtina sąlyga išsamiai, nešališkai, objektyviai ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką ištirti nusikalstamą veiką ir priimti teisingą sprendimą. Nagrinėjamu atveju žalingi padariniai įstatymo saugomoms vertybėms dėl nuteistosios A. J. veiksmų vis dėl to atsirado. Sprendžiant dėl jos padarytos veikos pavojingumo atsižvelgtina ir į tai, kad nuteistoji melagingus parodymus davė apie svarbias, esminės reikšmės ikiteisminiam tyrimui, bylai turinčias aplinkybes, taip trukdydama nustatyti tiesą tiek ikiteisminiame tyrime, tiek baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Svarbu paminėti ir tai, kad atsižvelgiant ir į jos duotų parodymų turinį teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo apklausiamas ekspertas, taip iš dalies apsunkinant procesą ir tiesos nustatymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos šios aplinkybės rodo, kad A. J. veika negali būti vertinama ir kaip mažareikšmė ar nepavojinga, todėl nuteistoji negali būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį.

30. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog A. J. pagrįstai pripažinta kalta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir jai tinkamai individualizuota paskirta bausmė, t. y. nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių. Nuteistajai paskirta 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmė (tiek šios bausmės rūšis, tiek jos dydis) yra proporcinga ir adekvati padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui bei nuteistosios asmenybės charakteristikai. Taigi skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nuteistosios A. J. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistosios A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjos Daiva Jazbutienė

Dalia Kursevičienė

Edita Lapinskienė