Baudžiamoji byla Nr. 2K–114/2008 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.3; 2.1.4.8; 2.1.6.2
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant D. Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui D. Stankevičiui,
nuteistajam E. A.,
nukentėjusiosioms A. D. ir K. D.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 27 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nuosprendžių.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 27 d. nuosprendžiu E. A. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Iš E. A. priteista A. D. 40 000 Lt, K. D. – 16 000 Lt neturtinės žalos ir 2000 Lt už advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų ir civilinės ieškovės atstovas, paslaugas; procesas dėl 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo A. D. iš AB „Lietuvos draudimas“ bei procesas dėl 42 101,40 Lt gydymo išlaidų atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nutrauktas.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nuosprendžiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 27 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta E. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), E. A. už nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4, 7 punktais, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir E. A. įpareigotas per šį laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, E. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams. Iš E. A. A. D. priteista neturtinė žala padidinta iki 60 000 Lt, K. D. – iki 30 000 Lt, A. D. priteista 1300 Lt advokatų paslaugoms apmokėti; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiųjų ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
E. A. nuteistas už tai, kad 2005 m. spalio 2 d., apie 15.28 val., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodamas automobilį BMW 318 (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 53 ir 196 punktus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui – nelygiareikšmių kelių sankryžoje įvažiuodamas į sankryžą iš šalutinės (duomenys neskelbtini) į pagrindinę (duomenys neskelbtini) gatvę nedavė kelio prie sankryžos pagrindiniu keliu artėjančiam motociklui „Harley Davidson“ (duomenys neskelbtini) ir su juo susidūrė; įvyko eismo įvykis, kurio metu motociklo vairuotojai A. D. dėl kairiojo blauzdikaulio atviro lūžio, kairiosios pakinklio venos ir arterijos sužalojimo, kairiojo žastikaulio kaklo lūžio ir kairiosios šlaunies amputacijos buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, motociklo keleivei K. D. dėl atviro kairiojo blauzdikaulio lūžio – sunkus sveikatos sutrikdymas.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. A. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taip pat kasatorius prašo paskirti ekspertizes dėl skunde nurodytų klausimų, pareikalauti gydymo institucijų pateikti nukentėjusiosios A. D. ligos istorijas, nurodyti, kad nukentėjusiosios A. D. ir K. D. pateiktų duomenis apie savo turtinę padėtį ir įrodymus, pagrindžiančius sumokėtų advokatui pinigų sumų dydžius, pareikalauti, kad motociklo savininkė pateiktų teismui duomenis apie eismo įvykio dalyvio draudiką, motociklo draudimo liudijimą, draudimo sutartį, nurodyti, kad AB „Lietuvos draudimas“ pateiktų teismui žalos bylą, taip pat apžiūrėti transporto priemones, eismo įvykio vietą, pareikalauti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai prie bylos medžiagos pridėtų teismo posėdžio sekretorių ranka rašytus protokolus.
Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino atsakomybę lengvinančią aplinkybę vienam asmeniui, o laisvės atėmimo bausmę nustatė visiškai kitam asmeniui; rezoliucinė nuosprendžio dalis po jo paskelbimo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu yra pakeista (atspausdintame teismo nuosprendyje nurodyta: „Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti“, o buvo paskelbta: „Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą patenkinti“, be to, nebuvo paskelbtas paskutinis sakinys: „kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą“). Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K–451/2007, nurodo, kad teismo baigiamajame akte bet kokios klaidos nepateisinamos; apeliacinės instancijos teismas taip pat nagrinėjo ir priėmė sprendimą dėl nuosprendžio pakeitimo, nors apie posėdžio laiką ir vietą nuteistajam E. A. nebuvo pranešta.
Nuteistasis E. A. skunde teigia, kad teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstos įrodymais, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai paremti prielaidomis. Nukentėjusiųjų parodymai, anot kasatoriaus, turi būti vertinami kritiškai, nes jos yra suinteresuotos bylos baigtimi. Kasatorius pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, jog tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose privaloma įvertinti visų eismo įvykio dalyvių veiksmus, nustatyti kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą, padarinius ir priežastinį ryšį turi teismas, o ne ekspertai, nes pagrindinis šių uždavinys yra eismo įvykio aplinkybių ir eigos, kitų techninio pobūdžio aplinkybių nustatymas, bet ne teisinio pobūdžio klausimų sprendimas. Kasatorius nurodo, kad šiame eismo įvykyje dalyvavo du vairuotojai ir kiekvienas iš jų galėjo pažeisti Kelių eismo taisykles, būtinąja padarinių kilimo sąlyga galėjo būti vieno arba abiejų eismo dalyvių pažeidimai, taip pat, remdamasis technikos mokslų doktrina, nuteistasis E. A. teigia, kad analizuojant eismo įvykį būtina kuo išsamiau atkurti jo vyksmą. Anot kasatoriaus, eismo įvykio priežastis buvo ne automobilio vairuotojo, o motociklo vairuotojos padaryti KET pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad motociklas neapdraustas transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; byloje nėra jokių duomenų, kad motociklas nustatyta tvarka įregistruotas, o nukentėjusioji A. D. turėjo teisę jį vairuoti – kasatorius skunde kelia klausimą, kad jeigu nukentėjusioji A. D. galėjo eksploatuoti techniškai netvarkingą motociklą, turėjo būti spręstas jos patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimas, be to, nėra nuosavybės teisę į motociklą pagrindžiančių dokumentų, o tai rodo, jog motociklas gali būti vogtas.
Taip pat, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu byloje Nr. 2K-195/2007 ir KET nuostatomis, nuteistasis E. A. skunde daro prielaidą, kad jei motociklo vairuotoja matė artėjantį automobilį, ši aplinkybė įpareigojo ją pradėti stabdyti, nes automobilio vairuotojas E. A. pagrįstai tikėjosi, jog motociklą vairuojanti A. D. laikysis KET reikalavimų. Nei apylinkės, nei apygardos teismas nepasisakė, dėl kokių priežasčių motociklo vairuotoja nematė automobilio, taip pat nebuvo tirta motociklo vairuotojos matomumo zona, pagrindinės, specialisto nuomone, eismo įvykio kilimo sąlygos kitimas. Specialistas tik pagal prielaidas dėl susidūrimo vietos, transporto priemonių judėjimo greičių ir kt. tvirtino, kad automobilis iki susidūrimo vietos skersai kelio motociklo vairuotojos objektyvaus matomumo zonoje nuvažiavo 7,1 m atstumą ir tik tokį laikotarpį buvo motociklo vairuotojos objektyvaus matymo zonoje; teismai nepasisakė, kaip kistų laiko trukmė motociklo vairuotojai stabdant transporto priemonę ar atliekant manevrą, jei ši būtų vykdžiusi KET 164 punkto („vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto“) reikalavimą, o transporto priemonių susidūrimo vieta būtų ta, kurią nurodo automobilio vairuotojas, o ne motociklo vairuotoja (teismai dėl susidūrimo vietos apskritai nepasisakė, o specialistas visiškai nenurodė motyvų, dėl kurių jis priima vieną ir atmeta kitą susidūrimo vietą). Teismai, be to, neišnagrinėjo, ar KET 164 punkto pažeidimas galėjo A. D. užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Aplinkybė, kad ji nematė automobilio, leidžia spręsti apie tai, kad nukentėjusioji važiavo labai dideliu greičiu. Pagrindinė eismo įvykio priežastis, anot kasatoriaus, buvo A. D. KET 172 punkto reikalavimų pažeidimas; buvus motociklo labai didelį greitį rodo motociklo keleivės ir vairuotojos vieta po eismo įvykio, automobilio pakrypimo kampas po smūgio, padaryti sužalojimai motociklo keleivei ir vairuotojai, automobilio ir motociklo slydimo žymės, sugadinimai.
Taip pat kasatorius nurodo, kad aplinkybė, kokiu greičiu judėjo transporto priemonė, neįrodinėjama tik liudytojų parodymais. Anot kasatoriaus, neturi likti nepastebėta ir tai, kad automobilis kirto sankryžą, važiuodamas nuo 0 iki 20–30 km/val. didėjančiu greičiu, važiavo tiesiai, o įvažiuodamas į sankryžą automobilio vairuotojas įvertino atstumą iki artėjančios transporto priemonės. Be to, kasatorius kelia prielaidą, kad nukentėjusioji A. D. galėjo vartoti vaistus, slopinančius jos reakciją (gydytojai jai buvo uždraudę važinėti motociklu, tai turėtų būti nurodyta jos ligos istorijoje iki avarijos). Nei apylinkės, nei apygardos teismai nepasisakė dėl transporto priemonių greičio jų susidūrimo metu, tikslios susidūrimo vietos, kampo tarp transporto priemonių išilginių simetrijos ašių, kito būdo susidūrimui išvengti, t. y. motociklo manevro, motociklo vairuotojos versijos, kad ji važiavo 40–45 km/val. greičiu „antrosios juostos viduriu“ patikimumo, neatskleidė eismo įvykio eigos, iš esmės neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl transporto priemonių galimybės technine prasme išvengti susidūrimo. Teismai taip pat nenustatė motociklo modelio ir kitų duomenų, būtinų skaičiavimams atlikti – specialisto išvadai apie motociklo modelį ir ilgį padaryti nepakako duomenų, taigi jo išvada dėl motociklo parametrų nėra tiksli. Teismas privalėjo pareikalauti, kad VĮ „Regitra“ pateiktų teismui duomenis apie motociklą, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), bet to neteisėtai ir nepagrįstai nepadarė. Specialistas negalėjo nurodyti ir nenurodė teismui ir šaltinio, iš kurio ėmė duomenis savo skaičiavimams, teismas nenustatė, kodėl specialistas savo skaičiavimams pasirinko motociklo vairuotojos, o ne automobilio vairuotojo nurodytą transporto priemonių susidūrimo vietą. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodo, kad jei nenustatytos svarbios bylos aplinkybės, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje jas nustatyti sunku, apeliacinės instancijos teismas gali įpareigoti ikiteisminio tyrimo teisėją atlikti reikiamus tyrimo veiksmus. Jeigu apeliacinės instancijos teismas tokių veiksmų nesiėmė, jis turi visus neaiškumus ar netikslumus aiškinti kaltinamojo naudai, tačiau šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, anot nuteistojo E. A., nesilaikė nuostatos, kad pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui; ignoruotas įstatymo reikalavimas, jog asmens kaltė dėl nusikaltimo padarymo negali būti grindžiama tikėtinais ir keliančiais abejonių duomenimis.
Be to, kasatorius nurodo, kad Šiaulių miesto VPK pareigūnai pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Šiaulių miesto apylinkės prokurorui jau 2005 m. spalio 2 d., pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą asmens nekaltumo principą, nurodė, kad „Padaręs nusikalstamą veiką asmuo: E. A.“. 2005 m. spalio 2 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokole nenurodyta, nors turėtų būti, nuo transporto priemonės nukritusios detalės ir kiti daiktai; 2005 m. spalio 2 d. eismo įvykio schemoje nėra jokių duomenų apie motociklo vairuotojos ir keleivės išsidėstymą eismo įvykio vietoje, apie nuo transporto priemonių nukritusias detales ir kitus daiktus. Filmuotoje medžiagoje, pridėtoje prie bylos, matyti, kad policijos pareigūnai atliko daugiau matavimų, negu pažymėjo schemoje. Taip pat kasatorius nurodo, kad specialistas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog policijos pareigūnai matavimus atliko ne toje kelio vietoje: kelio matavimai turėjo būti atlikti prieš transporto priemonių susidūrimo vietą, o ne už jos, išmatuoti ir schemoje pažymėti atstumai nuo automobilio iki šaligatvio neturi prasmės. Transporto priemonių apžiūros protokolų datos yra netikslios (protokolai surašyti per penkias minutes, juos pasirašė ne visi įvykio tyrime dalyvavę asmenys), prie bylos medžiagos pridėtos tik nespalvotos nuotraukų kopijos, neteikiančios jokios informacijos apie eismo įvykio eigą, nors įvykio vietoje buvo daromos ir spalvotos nuotraukos. Tik apeliacinės instancijos teismui policijos pareigūnai pateikė kompaktinį diską su tomis pačiomis, tik spalvotomis, tačiau ne visomis nuotraukomis (byloje yra 7, o kompaktiniame diske – tik 6 nuotraukos); tikslesnės spalvotos nuotraukos specialistui nebuvo pateiktos. Taip pat pats specialistas privalėjo prašyti pateikti papildomą medžiagą, reikalingą išvadai, tačiau, įspėtas dėl atsakomybės už melagingos išvados davimą, apylinkės teismui, anot kasatoriaus, melavo: atsakydamas į klausimą, ar prašė papildomos medžiagos, jis parodė, kad to daryti neturi teisės. Nuteistasis E. A. skunde pažymi, kad byloje ekspertizė apskritai neatlikta; kadangi byloje yra tik Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto E. Grigelio išvada, kasatoriui buvo atimta įstatymų suteikta teisė pateikti prašymus dėl klausimų ekspertui, konkretaus eksperto skyrimo, papildomos medžiagos ekspertizei, be to, specialistui buvo užduoti ne visi klausimai, o ir į juos nebuvo tinkamai atsakyta – visiškai neįvertinta, kad, be staigaus stabdymo, yra kitas būdas išvengti transporto priemonių susidūrimo, – tai motociklo manevras. Specialistas, be to, neapžiūrėjo transporto priemonių, privalėjo prašyti pateikti papildomą medžiagą, būtiną išvadą pateikti, pareikalauti, kad jam būtų pateikti motociklo registracijos bei jo valstybinės techninės apžiūros ir A. D. teisę vairuoti motociklą patvirtinantys dokumentai.
Nuteistasis E. A. pažymi, kad apeliaciniame skunde buvo nurodytas pagrindas ir suformuluotas reikalavimas motyvuota nutartimi pranešti prokurorui dėl specialisto E. Grigelio veikų, tačiau dėl to apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje visai nepasisakė, taip pat buvo pateiktas prašymas skirti autotechninę ekspertizę, tačiau ir šį prašymą, anot kasatoriaus, teismas neteisėtai ir nepagrįstai atmetė. Nuteistasis E. A. nurodo, kad jeigu teismo medicinos specialistas nenurodė, kokiu teisės norminiu aktu vadovaujantis buvo nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas, teismas privalėjo nurodyti medicininius kriterijus, kurie atitinka teisės norminiame akte nustatytą sveikatos sutrikdymo mastą. Kasatorius pabrėžia, kad teismo medicinos specialisto išvada buvo pateikta anksčiau nei specialisto autotechniko tyrimas, tad teismas neteisėtai ir nepagrįstai nurodo, kad „buvo nurodytos eismo įvykio aplinkybės ir užduotas klausimas, ar A. D. nustatyti sužalojimai padaryti aprašyto eismo įvykio metu“, nes pats eismo įvykis dar nebuvo aprašytas, be to, nuosprendyje nurodoma tai, ko specialisto išvadoje apskritai nėra („išvadose nurodyta, kad A. D. padaryti sužalojimai atitinka įvykio laiką“). Taip pat kasatorius pabrėžia, kad nebuvo nustatyta, ar motociklo vairuotoja eismo įvykio metu buvo apsvaigusi nuo alkoholio, taip pat nebuvo atsakyta į klausimą, ar specialistas matė motociklo vairuotoją gydžiusios ir gydančios įstaigų ligos istorijų nuotraukas, specialistas pats neatliko žmogaus kūno tyrimo. Nepagrįstai, anot kasatoriaus, buvo atmestas prašymas skirti ir teismo medicinos ekspertizę.
Nuteistasis E. A. skunde nurodo, kad jis apie eismo įvykį pasakojo nuosekliai, nekeitė savo parodymų, o ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo paskirta jokia kardomoji priemonė, nes dėl asmens patikimumo jos nereikėjo, be to, jis po eismo įvykio jau dvejus metus važinėja nepažeisdamas KET reikalavimų, dar kartą apeliaciniame teisme atsiprašė nukentėjusiųjų, nors tai jau buvo padaręs ir apylinkės teisme, aplankė nukentėjusiąsias ir išreiškė apgailestavimą, pasiūlė savo pagalbą iš karto po eismo įvykio. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, turėjo išreikalauti asmenų telefono pokalbių išklotines ir iš jų daryti išvadas apie tai, kas skambino ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą, užuot besąlygiškai tikėjęs liudytojo M. S. parodymais, taip pat turėjo būti nuteistajam pripažintos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, nuosprendyje akivaizdžiai buvo šališkas, tvirtindamas, kad „Veikos aplinkybės iš esmės buvo aiškios dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą“; A. D. pasisakė dėl E. A. kaltės viešai iki teismo posėdžio – taip akivaizdžiai buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos.
Kasatorius taip pat nurodo, kad teismo išvada, jog nuteistasis E. A. neatlygino bent dalies nukentėjusiosioms padarytos žalos, nors prisipažino ją padaręs, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuteistasis E. A. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos visiškai, o dėl neturtinės žalos iš dalies atlygino, nes, draudimo įmonei atsiskaičius su nukentėjusiuoju, nepaisant to, ar nukentėjusysis yra apsidraudęs, kaltas asmuo turi būti laikomas savo noru atlyginęs žalą. Be to, anot kasatoriaus, netinkamai buvo priteista ir neturtinė žala nukentėjusiosioms – ji akivaizdžiai per didelė; skunde teigiama, kad A. D. pažeidė transporto priemonės eksploatavimo taisykles ir dėl neatidumo padarė neatsargų nusikaltimą, todėl turėjo būti taikomos CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalys; taip pat apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai parinko tik vieną iš CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų neturtinei žalai apskaičiuoti – padarinius, neteisėtai ir nepagrįstai padidino neturtinę žalą. Kasatorius skunde nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju eismo įvykis yra draudiminis, nes E. A. civilinė atsakomybė, kylanti iš kelių eismo įvykio, yra apdrausta; CK 6.238 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas ir aiškiai atskiriami draudiminiai įvykiai nuo nedraudiminių. Kasatorius pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatyta, kad už žalos padarymą tik turtui neturtinės žalos atlyginimas turėtų būti nepriteisiamas, o jei padaryta 500 000 eurų žala asmeniui, iš jų tik 500 eurų skiriama už neturtinės žalos padarymą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į padarytos turtinės žalos dydį; šiuo atveju, anot kasatoriaus, padaryta žala asmeniui yra tokia, jog neturtinė žala jau yra visiškai atlyginta (atlyginta daugiau, negu pagal Įstatymo nustatytas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo proporcijas priklauso šiuo konkrečiu atveju atlyginti). Peržengti Įstatymo nustatytą 500 eurų ribą dėl neturtinės žalos atlyginimo galima būtų tik tam tikrais atvejais (būtent tai atitiktų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus), taip pat tai, kad draudikas jau išmokėjo lėšas, negali būti automobilio vairuotojo kaltės įrodymu. Teismui nepateikti dokumentai, kurių pagrindu išmokėtos lėšos, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kurioje aptarta draudiko įsipareigojamos atlyginti žalos asmeniui rūšis, nurodyta, už ką draudikas atsako. Teismas, anot kasatoriaus, neteisėtai atmetė jo prašymą, kad A. D. pateiktų teismui duomenis apie savo turtinę padėtį bei įrodymus, pagrindžiančius sumokėtų advokatui pinigų sumų dydžius, nes juos sumažinti ar šių išlaidų nepriteisti, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, teismas gali, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi.
Kasatorius taip pat teigia, kad byloje nėra nei apylinkės, nei apygardos teismo posėdžių protokolų, kurie buvo rašomi teismo posėdžio metu: byloje esantys posėdžių protokolai iš esmės yra neteisingi ir neišsamūs todėl, kad teismo sekretorės protokolą rašo teismo posėdžio metu ranka, o vėliau jį perrašo kompiuteriu – tai ne tas dokumentas, kuris buvo rašomas teismo posėdžio metu. Taip įteisinama negatyvi praktika – dėl teksto skaitymo patogumo negali būti nekreipiamas tinkamas dėmesys į teksto tikslumą (prašymas, kad prie bylos būtų pridėtas teismo posėdžio sekretorės ranka rašytas protokolas, buvo nepagrįstai atmestas). Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 261 straipsnio 8 dalį – nepridėjo visų pastabų dėl teismo posėdžio protokolo ir savo nutarties dėl jų prie protokolo.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjant bylą kasacine tvarka nenustatyta nei baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų, nei esminių BPK pažeidimų, dėl kurių kasacine tvarka apskųsti teismų sprendimai turėtų būti naikinami ar keičiami.
Visos reikšmingos bylai išspręsti aplinkybės proceso metu nustatytos, todėl kasatoriaus prašymai dėl naujų įrodymų tyrimo (dokumentų išreikalavimo, ekspertizių skyrimo ir kt.) netenkintini. Pažymėtina, kad BPK nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, gauti kelias viena kitą dubliuojančias specialisto išvadas, būtinai skirti ekspertizę ar net kelias ekspertizes, tirti visus proceso dalyvių nurodomus dokumentus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis.
Kasacinės instancijos teismas gali perduoti bylą iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui, kai nustato, kad svarbios bylai aplinkybės nėra išsamiai išaiškintos, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis. Nagrinėjamoje byloje BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai nėra pažeisti.
Nuteistojo E. A. teisės niekaip nebuvo pažeistos ir rašant teismo posėdžių protokolus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Byloje esantys protokolai atitinka BPK reikalavimus; proceso dalyviams BPK nustatyta tvarka buvo leista su surašytais protokolais susipažinti ir reikšti dėl jų pastabas.
Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies
BK 281 straipsnio 3 dalies dispozicija yra blanketinė, t. y. kaltininko veikos požymių detalizacija atskleidžiama ne baudžiamajame įstatyme, o šiuo atveju – poįstatyminiame teisės akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintose Kelių eismo taisyklėse. Nuteistajam E. A. buvo inkriminuoti šių taisyklių 53 (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių) ir 196 (nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu) punktai. Šioje byloje E. A., važiuodamas šalutiniu keliu – (duomenys neskelbtini) gatve, nepraleido pagrindiniu keliu – (duomenys neskelbtini) gatve, važiuojančios A. D. – dėl to įvyko avarija, kurios metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiųjų A. D. ir K. D. sveikata. Dokumentų dėl A. D. vairuoto motociklo priklausomybės, jo techninės būklės, civilinio draudimo dokumentų byloje nebuvimas neturi teisinės reikšmės sprendžiant nei dėl nuteistojo E. A. padarytos veikos, nei dėl jo kaltės, nei dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių. Nėra jokios tikimybės, kad, nustačius šiuos kasatoriaus nurodomus faktus, galėtų būti daromos kitokios išvados dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo. Nesant tokios tikimybės, nėra pagrindo daryti išvadą, kad byloje nėra ištirti kokie nors bylos teisingam išsprendimui reikšmingi duomenys.
Kasatorius skunde nepagrįstai abejoja dėl jam inkriminuotų nusikalstamos veikos padarinių: sveikatos sutrikdymo laipsnis tiek A. D., tiek ir K. D. nustatytas, remiantis specialistų išvadomis, kurių pagrįstumu nebuvo pagrindo abejoti. Taip pat pažymėtina, kad iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad K. D. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. D. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, papildoma specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) tai patvirtinama. Kasatoriaus skunde neteisingai nurodoma, kad nustatydami padarinius teismai neįvertino jų teisiniu aspektu. Tai, kad teismų sprendimuose expressis verbis nenurodyta, jog padariniai nustatyti, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos, teisingumo ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintomis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis, nevertintina kaip procesinis teismų sprendimų netikslumas. Taisyklių 1 dalies 2 punkte numatyta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi šiuo teisės aktu. Teismas tik esant pagrįstoms abejonėms dėl teismo medicinos ekspertų pateiktų specialistų išvadų ar ekspertizės aktų pagrįstumo tiesiogiai remiasi nurodytu poįstatyminiu aktu ir sprendžia dėl naujų specialiųjų žinių poreikio, tačiau šioje byloje jo nebuvo.
Taip pat teisingai nustatyta, kad E. A. savo nusikalstamą veiką padarė veikdamas nusikalstamo nerūpestingumo forma. Pagal BK 16 straipsnio 3 dalį nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Šiuo atveju nuteistasis E. A. nenumatė, kad, pažeisdamas Kelių eismo taisykles – nepraleisdamas nelygiareikšmių kelių sankryžoje motociklu važiuojančios pagrindiniu keliu A. D., jis sukels avariją, kurios metu nukentėjusiajai A. D. ir kartu motociklu važiavusiai jos dukteriai bus sunkiai sutrikdyta sveikata, tačiau pagal veikos aplinkybes ir galėjo, ir turėjo numatyti tokių padarinių atsiradimo galimybę.
Nagrinėjamoje situacijoje nebuvo jokių prielaidų pradėti tyrimą dėl nukentėjusiosios A. D. galimos neteisėtos veikos, todėl baudžiamojon atsakomybėn pagrįstai buvo patrauktas E. A., o ne A. D.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo nuteistajam
Teismų praktikoje pripažįstama, kad apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo pagal nuteistojo E. A., civilinio atsakovo atstovo R. A., prokuroro ir nukentėjusiosios A. D. apeliacinius skundus. Nukentėjusioji, be kitų prašymų, apeliaciniame skunde prašė griežtinti paskirtą E. A. bausmę, tad Šiaulių apygardos teismas, skyręs kasatoriui laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą atidėjo, ir nustatydamas įpareigojimą bei baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams, tinkamai taikė BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų nepažeidė.
Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių
Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje įvertinęs tai, kad nuteistasis E. A. nukentėjusiąją K. D. aplankė praėjus tik trims savaitėms po eismo įvykio, tačiau gailesčio nereiškė, klausinėjo apie motociklo greitį, ši nurodžiusi jam daugiau nesilankyti, apeliaciniame skunde išdėstė savo poziciją dėl A. D. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, neatlygino bent dalies nukentėjusiosioms padarytos žalos, nusprendė, kad nuoširdaus E. A. gailesčio nebuvo ir dėl to panaikino pirmosios instancijos teismo nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Kaltinamojo (įtariamojo) nuoširdaus gailesčio buvimas reiškiasi tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailestis dėl nusikalstamos veikos padarymo objektyviai vertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Apeliacinės instancijos teismas pagal duomenis, esančius byloje, sprendė dėl nuoširdaus E. A. gailėjimosi, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytų teismų praktikoje suformuluotų nuoširdaus gailėjimosi pripažinimo kriterijų visumą. Apeliacinės instancijos teismas dėl teisės taikymo aspekto pasisakė tinkamai, pagrindo konstatuoti, kad priimant sprendimą panaikinti E. A. pirmosios instancijos teismo nustatytą lengvinančią aplinkybę būtų pažeistos baudžiamosios teisės normos, nėra. Analogiška išvada darytina ir dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktuose numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas dėl lengvinančių aplinkybių padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nagrinėdamas kasacinę bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis. Proceso metu surinkti įrodymai iš naujo nepervertinami, nauji įrodymai nerenkami, nauji faktai ar tie patys faktai pakartotinai nenustatinėjami.
Dėl specialistų išvadų patikimumo
Dėl nuteistojo kasaciniame skunde minimo A. D. galimo apsvaigimo nuo alkoholio įvykio metu pažymėtina, kad byloje yra 2005 m. spalio 4 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad A. D. kraujyje, paimtame 2005 m. spalio 2 d., etilo alkoholio nerasta. Abejoti šio įrodymo patikimumu byloje nėra pagrindo.
Dėl 2006 m. birželio 5 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) pabrėžtina, kad ji yra vientisas dokumentas ir negali būti vertinama tik viena pasirinkta jos dalis. Specialistui pateiktuose transporto priemonės apžiūros ir techninės būklės patikrinimo protokoluose buvo užfiksuota, kad nei automobilio, nei motociklo techninės būklės gedimų, galėjusių turėti įtakos eismo įvykiui kilti, nenustatyta. Neabejotinai buvo nustatyta, kad automobilis priekine dalimi susidūrė su motociklo kairiuoju šonu. Specialisto išvadoje yra paaiškintos priežastys, kodėl negalima nustatyti tikslaus kampo, buvusio susidūrimo momentu tarp transporto priemonių išilginių simetrijos ašių. Negalimumas nustatyti tikslaus kampo, itin tikslios transporto priemonių susidūrimo vietos, tikslaus transporto priemonių greičio nėra priežastys, dėl kurių specialisto išvada turėtų būti laikoma įrodomosios galios neturinčiu įrodymu ir dėl kurių galėtų būti kvestionuojamas kasacine tvarka apskųstų teismo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas.
Specialistas savo kompetencijos ribų neperžengė, nes savo išvadoje apie pagrindinę eismo įvykio sąlygą nurodydamas nuteistojo E. A. veiksmus – išvažiavimą iš šalutinio kelio, nedavus pirmenybės pagrindiniu keliu važiavusiai A. D., pasisakė tik techniniu požiūriu. Spręsdamas apie priežastinio ryšio buvimą tarp E. A. padarytos veikos ir kilusių padarinių, teismas vertino ne tik specialisto išvadą, bet ir kitus įrodymus byloje.
BPK 284 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad specialistas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas nusprendžia, kad jo parodymai būtini specialisto išvadai paaiškinti ar papildyti. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu šioje byloje apklaustas specialistas E. Grigelis savo pateiktą išvadą patvirtino, ją paaiškino. Pirmosios instancijos teismo metu civilinio atsakovo atstovas prašė paskirti papildomą ekspertizę – apie jos poreikį kasatorius nurodo ir kasaciniame skunde. Pažymėtina, kad ekspertizė šioje byloje nebuvo atlikta. Būtinos ekspertizės bei papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo baudžiamojo proceso įstatymas expressis verbis nenumato. Pagal BPK 287 straipsnio 1 dalį teismas bylos nagrinėjimo metu turi teisę atlikti BPK XIV skyriuje 2, 3, 4 ir 5 skirsniuose numatytus proceso veiksmus, t. y. tiek skirti ekspertizę, tiek ir pavesti specialistui atlikti tyrimą. Nei specialisto tyrimo, nei ekspertizės teismas neskiria tada, kai pirminio specialisto tyrimo ar ekspertizės metu naudoto specialisto ar eksperto specialiųjų žinių panaudojimo kokybė tiriant ir nagrinėjant konkrečią bylą nekelia pagrįstų abejonių. Prireikus specialistas bei ekspertas gali būti kviečiami į teismo posėdį paaiškinimams duoti. Tokia galimybe nagrinėjamoje byloje buvo pasinaudota. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo tenkintas prašymas pridėti spalvotas įvykio nuotraukas, išreikalauta nuotraukas talpinanti kompiuterinė laikmena. Specialistas, susipažinęs su nauja apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikta medžiaga, patvirtino savo išvadą, pažymėdamas, kad transporto priemonių ašių susikirtimo kampas galutinei jo išvadai reikšmės neturi. Taip pat specialistas, analizuodamas motociklo ir automobilio deformacijų santykį, t. y. įvertindamas ir papildomą medžiagą, apie kurią kasatorius nurodo savo kasaciniame skunde kaip visai ignoruotą proceso metu, nurodė, kad būtent automobilis atsitrenkė į motociklą. Kasatoriaus minima aplinkybė, kad specialistas, duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme apie savo išvadą, nurodė, kad į pareigūnus jis negali kreiptis dėl papildomų duomenų, neteikia pagrindo abejoti jo pateiktos išvados teisėtumu ir pagrįstumu bei neduoda prielaidų teigti apie kasatoriaus skunde įvardijamą specialisto „melą“.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies
Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 20 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta klaida nurodant nuteistojo A. vardą (vietoj „Ed.“ – „Ev.“) BPK nustatyta tvarka proceso metu buvo ištaisyta. Šiaulių apygardos teismas šį netikslumą, nekeičiantį nuosprendžio esmės, ištaisė 2007 m. liepos 4 d. nutartimi. Nutartis priimta vadovaujantis BPK 361, 362 straipsniuose numatytomis procesinėmis taisyklėmis. BPK 361 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas nebaigtinis sąrašas teismo priimamų sprendimų, kuriais pašalinamos nuosprendžio vykdymo metu kylančios abejonės ir neaiškumai. Vienas iš BPK 361 straipsnio 2 dalyje nurodytų teismo sprendimų, kuriuos jis gali priimti po nuosprendžio priėmimo, yra sprendimas dėl klaidingai nuosprendyje užrašyto nuteistojo vardo, pavardės ar kitų biografijos duomenų, taip pat rašybos klaidų ištaisymo. Vienintelė su nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pašalinimo procedūra susijusi procesinio veiksmo turinio sąlyga – teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jei jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė (BPK 361 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 4 d. nutartį nuteistasis E. A. ir civilinio atsakovo atstovas R. A., pasinaudodami BPK suteikta galimybe, apskundė aukštesnės instancijos teismui. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. liepos 20 d. nutartimi skundą atmetė. Ši nutartis pagal BPK 364 straipsnio 9 dalį įsigaliojo nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo manyti, kad dėl padarytos ir BPK nustatyta tvarka vėliau ištaisytos klaidos nurodant nuteistojo vardą, būtų iš esmės suvaržytos nuteistojo teisės, todėl toks kasacinio skundo argumentas nėra pagrindas tenkinti kasacinį skundą. Tokia pati išvada darytina ir dėl kasacinio skundo argumento, susijusio su netiksliu nuosprendžio rezoliucinės dalies paskelbimu, – kasatorius nurodo, kad buvo paskelbta: „Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą patenkinti“, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pažymėta: „Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti“, be to, teisėjas nepaskelbė rezoliucinės nuosprendžio dalies sakinio „kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą“. Net ir konstatavus, kad kasaciniame skunde nuosprendžio paskelbimo aplinkybės nurodytos teisingai, tai negalėtų būti laikoma pagrindu kasacine tvarka apskųstam nuosprendžiui naikinti ar keisti, nes tokio pobūdžio netikslumai nuteistojo teisių nesuvaržė, įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui neturėjo. Pažymėtina, kad iš Šiaulių apygardos teismo posėdžio protokolo matyti, jog nuteistasis E. A. bei kiti nagrinėjimo teisme dalyviai (iš jų – ir civilinio atsakovo atstovas) 2007 m. birželio 20 d. kolegijos pirmininkui paskelbus nuosprendį pažymėjo, kad jie nuosprendį suprato.
Dėl civilinio atsakovo atstovo dalyvavimo kasaciniame procese
Nuteistojo E. A. teisės neleidžiant paduoti kasacinį skundą ir pasisakyti nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teismo posėdyje civilinio atsakovo atstovui nebuvo suvaržytos. Šioje situacijoje įžvelgti galimą prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos normoms bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant nustatyti, ar tam tikros BPK nuostatos (galiojusios kasacinės instancijos teismo posėdžio dieną) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat nėra pagrindo. Skirtingų teisių ir pareigų nustatymas skirtingiems proceso subjektams, atskirų procesinių taisyklių sprendžiant tam tikrus klausimus taikymas savaime nelaikomas konstitucinių principų ar normų pažeidimu.
Be to, pažymėtina ir tai, kad nuteistasis E. A. nusikalstamą veiką padarė būdamas pilnametis, civilinis ieškinys buvo pareikštas nuteistajam ir priteistas iš paties E. A. Tokiu atveju, kai pats asmuo materialiai atsako už savo nusikalstama veika padarytą žalą, jis neturi būti pripažįstamas civiliniu atsakovu; priteistą žalą E. A. privalo atlyginti kaip nuteistasis, o ne kaip civilinis atsakovas. Pilnametis asmuo savo interesus baudžiamojo proceso metu visa apimtimi gali ginti turėdamas įtariamojo, vėliau galbūt kaltinamojo, išteisintojo ar nuteistojo procesinį statusą. Pilnametis įtariamasis (kaltinamasis, išteisintasis ar nuteistasis) turi teisę naudotis tik gynėjo, o ne atstovo pagalba. Nagrinėjamoje byloje E. A. nepagrįstai suteiktas civilinio atsakovo statusas (ši klaida neatleidžia E. A. nuo pareigos atlyginti priteistą žalą), o R. A. procese nepagrįstai buvo leista dalyvauti kaip civilinio atsakovo atstovui. Dėl nurodytų aplinkybių R. A. dalyvavimas kasaciniame procese būtų negalimas net ir BPK numatant kasatoriaus teises civilinio atsakovo atstovui.
Dėl civilinio ieškinio priteisimo
Civilinio ieškinio klausimas šioje byloje išspręstas tinkamai. Nuteistasis E. A. kasaciniame skunde nurodo argumentus dėl priteistos neturtinės žalos dydžio ir BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto netaikymo. Pažymėtina, kad pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų – civilinio ieškinio įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese pareiškimas (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys yra įrodinėjamas pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, tačiau taikomos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos sampratą ir jos apskaičiavimo kriterijus nustato CK 6.250 1 ir 2 dalys. Pažymėtina, kad CK nėra nustatytas nei minimalus, nei maksimalus neturtinės žalos dydis – jis nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydį, priteistiną A. D., ir 30 000 Lt neturtinės žalos dydį, priteistiną K. D., šiuos dydžius nustatė, remdamasis CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų visuma. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad „neturtinės žalos nustatymas baudžiamojoje byloje nėra saistomas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatytos neturtinės žalos privalomojo draudimo suma. Kai asmuo (draudėjas) yra sudaręs sutartį dėl civilinės atsakomybės draudimo, žalą atlygina draudimo įmonė (draudikas), neviršydama draudimo sumos, jeigu draudimo sutartyje nenumatyta kita žalos atlyginimo tvarka. Eismo įvykio kaltininkas privalo atlyginti žalą, kuri viršija nukentėjusiajam išmokėtas draudimo sumas“.
Kasatoriaus argumentas dėl galimo BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo nuteistajam E. A. nepagrįstas: tai, kad Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatytose ribose turtinę ir neturtinę žalą atlygino draudikas, savaime nesuponuoja kaltininko savanoriško žalos atlyginimo; kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe tokį dalinį žalos atlyginimą teismas gali pripažinti, kai kaltininkas pats atlygina arba žymią dalį likusios žalos, arba likusi žala susijusi su realiomis nepertraukiamomis jo išmokomis nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-437/2007).
Kasacinio skundo argumentai dėl advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiųjų atstovo, išlaidų, nepagrįsti: priteistą sumą už atstovavimą ir dokumento surašymą patvirtina byloje esantys dokumentai. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatų dėl šių išlaidų (viso apeliacinio proceso metu žinomos sumos) dydžio mažinimo galimybės teismas netaikė, nes tam nebuvo jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo E. A. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Aldona Rakauskienė
Gintaras Goda
