Baudžiamoji byla Nr. 2K–116/2008 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija 1.1.5.1, 2.4.7.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. sausio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Gintaro Godos, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant D. Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui R. Žukauskui,
gynėjui advokatui A. Petruliui,
nuteistajam D. A.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 26 d. nuosprendžio dalis, kuria D. A. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl A. Z. sužalojimo išteisintas, nustačius, kad veika padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl S. K. sužalojimo – neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, panaikinta, D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl A. Z. nesunkaus sveikatos sutrikdymo laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, uždraudžiant bendrauti su A. Z., išskyrus žalos atlyginimo klausimu; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl S. K. nežymaus sveikatos sutrikdymo – laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, uždraudžiant bendrauti su S. K., išskyrus žalos atlyginimo klausimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams, uždraudžiant D. A. bendrauti su A. Z. ir S. K., išskyrus žalos atlyginimo klausimu.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu D. A. nuteistas už tai, kad 2004 m. liepos 2 d., tarp 15 ir 16 val., buto, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), koridoriuje rankomis sugriebė S. K. už kairiosios rankos, kaire koja atsistojo ant jos dešinės kojos, tyčia spyrė jai į pilvą, taip padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.
Be to, D. A. nuteistas ir už tai, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, rankomis paėmęs už juosmens A. Z., norėjusį apginti S. K., du kartus metė jį ant grindų ir gulinčiam spyrė ne mažiau kaip du kartus, taip padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 26 d. nuosprendžiu D. A. dėl S. K. sužalojimo buvo išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką, o dėl A. Z. sužalojimo išteisintas, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį (BK 28 straipsnis).
Kasaciniu skundu nuteistasis D. A. prašo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 26 d. nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
BK 28 straipsnyje nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Byloje nustatyta, kad konfliktą išprovokavo nukentėjusieji, kad buvo realiai kėsinamasi į jo būstą ir į D. P. sveikatą bei laisvę, todėl jis turėjo teisę ginti ir būstą, ir D. P. Būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos. S. K. veržėsi į butą, todėl jis ją nustūmė ir uždarė duris, o kai A. Z. stūmė besipriešinančią D. P. į 45 butą, jis suėmė A. Z. už pečių ir nustūmė į šalį, dėl to šis, neišlaikęs pusiausvyros, nugriuvo. Kasatoriaus nuomone, jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jam BK 28 straipsnis netaikytinas, yra neteisinga, prieštaraujanti šio įstatymo prasmei bei teismų praktikai. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad jo veiksmai negali būti pripažinti būtinąja gintimi, nes kėsinimasis jau buvo pasibaigęs, nepagrįsti bylos medžiaga. Jo veiksmai buvo gynybinis atsakas į nukentėjusiųjų priešingus teisei, jo turtui bei D. P. sveikatai ir laisvei pavojingus veiksmus. Gynimosi būdas buvo akivaizdžiai teisingas ir neviršijo būtinosios ginties ribų, todėl negali būti laikomas nusikalstamu. Bylos medžiaga patvirtina, kad jis stengėsi išvengti konfliktinės situacijos, neatidarė durų, vengė kontakto su nukentėjusiaisiais, iškvietė policijos pareigūnus. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad nukentėjusiųjų elgesys buvo provokuojantis, šių aplinkybių tinkamai neįvertino.
Pirmosios instancijos teismas jo veiksmus dėl A. Z. sužalojimo kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir taikė BK 28 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo motyvų nenurodė. Nuosprendis, kuriame neišdėstyti veikos perkvalifikavimo iš BK 140 straipsnio į BK 138 straipsnį motyvai, kasatoriaus nuomone, negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
Kasatorius teigia, kad iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas padarė kitokias išvadas ir nustatė kitokias įvykio aplinkybes nei pirmosios instancijos teismas, todėl turėjo jį keisti BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, bei nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti šio teismo nustatytas aplinkybes ir nurodyti, kodėl bei kuo remdamasis padarė kitokias išvadas. Šių įstatymo reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nesilaikė.
BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas reiškia, kad byla turi būti sprendžiama ginčo keliu. Šio principo apeliacinės instancijos teismas nesilaikė – jo, D. P. bei policijos pareigūnų parodymų neatmetė, tačiau vadovavosi tik nukentėjusiųjų pateiktais įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, nes nuosprendyje įrodymų neišdėstė, jų turinio neištyrė ir neįvertino t. y. apsiribojo tik įrodymų šaltinio nurodymu. Apeliacinės instancijos teisme buvo dar kartą apklausti ne tik nukentėjusieji, bet ir keturi policijos pareigūnai, tačiau jų parodymai nuosprendyje neišdėstyti ir neišanalizuoti, kokie įrodymai paneigia jo, D. P. bei policijos pareigūnų A. K. ir A. M. parodymus, patvirtinančius jo nekaltumą, nenurodyti. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas apskritai nesilaikė įstatymo reikalavimo, draudžiančio asmens kaltę grįsti tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K–49/2006). Nusprendęs atlikti įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis pirmosios instancijos teismui nustatytomis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis įrodymus vertinti remiantis išsamiu aplinkybių ištyrimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka tirti duomenys neišanalizuoti, teismo išvados dėl jo kaltės pagrįstos atskirų įrodymų, o ne įrodymų viseto analize, ir tai leidžia teigti, kad įrodymų vertinimas neatitinka įstatymo reikalavimų.
Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų: padaręs kitokias, nei pirmosios instancijos teismas, išvadas, nuosprendyje nenurodė, kokius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, vertindamas D. P. bei policijos pareigūnų A. K. ir A. M. parodymus, pirmosios instancijos teismas padarė. Esant prieštaringiems įrodymams, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta.
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje nėra pakankamo ir neginčijamo pagrindo 2004 m. liepos 2 d. įvykį susieti su A. Z. 2004 m. gruodžio 9 d. teismo medicinos ekspertizės akte konstatuotu uodegikaulio lūžimu. Teismo medicinos ekspertas, apibūdinęs A. Z. 2004 m. liepos 4 d. konstatuotus sužalojimus, nurodė, kad šie gali būti susiję su uodegikaulio pažeidimu, bet gali būti ir nesusiję, t. y. patirti dėl kitų sužalojimų ar dėl senatvės atsiradusių pakitimų. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais buvo pagrįsta minėta išvada, byloje esančiais duomenimis nepaneigė, bei, darydamas išvadas, nesivadovavo principu, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Nuosprendyje negali būti prieštaravimų, jo turinys negali turėti keleto prasmių. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra ne tik nepakankamai motyvuotas, pagrįstas prielaidomis, o ne faktais, bet ir prieštaringas.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, neišsamiai ištyręs būtinosios ginties aplinkybes ir priėmęs nemotyvuotą nuosprendį, pažeidė ir BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, garantuojančias jam teisę, kad bylą išnagrinėtų nešališkas teismas.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą, t. y. nekeliantį abejonių jo teisingumu, sprendimą.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 331 ir 20 straipsnių taikymo
BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad surašydamas nuosprendį apeliacinės instancijos teismas turi laikytis pagrindinių reikalavimų, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis panaikinamas dėl aplinkybių, numatytų BPK 329 straipsnyje, ir priimamas naujas nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma taikant pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 305 straipsnis). Be to, pagal 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti ne tik apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Laikytis šio įstatymo nuostatų ir reikalavimų privalo ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teismas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nesilaikė.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šio teismo nustatytos aplinkybės nenurodytos, visi įrodymai neišanalizuoti ir neįvertinti, motyvai yra prieštaringi ir išdėstyti taip, kad pati įvykio situacija lieka neatskleista ir neaiški. Liudytoja D. P. parodė, kad S. K., sugriebusi ją už plaukų, tempė, o A. Z. ją stūmė į 45 butą, kad ji šaukėsi pagalbos, kad D. A., pamatęs šią situaciją, ėmė ją ginti. Nuosprendyje D. P. parodymai nepaneigti, jos ir kitų liudytojų parodymai neišanalizuoti, S. K. sužalojimo aplinkybės, t. y. kada ji buvo sužalota: ar tuo metu, kai tempė D. P. (jeigu ši iš tikrųjų buvo tempiama), ar kitu laiku – nenustatytos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad D. A. veiksmai – A. Z. suėmimas už pečių ir nustūmimas į šalį, dėl ko šis neišlaikė pusiausvyros ir nugriuvo keturpėsčias – atitinka būtinąją gintį, toliau nuosprendyje teigiama, kad, besitęsiant konfliktui, D. A. pripuolus prie S. K., o A. Z. įsiterpus tarp jų, D. A. A. Z. metė ant grindų, o po to spyrė ir kad tokie veiksmai negali būti pripažįstami būtinąja gintimi, nes kėsinimasis į D. P. jau buvo pasibaigęs.
Būtinoji gintis – tai tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos (BK 28 straipsnis). Iš teismo nuosprendžio motyvų galima spręsti, kad teismas pripažįsta, jog kažkuriuo momentu D. A. turėjo teisę į būtinąją gintį, t. y. ginti D. P. nuo pradėto ar gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju turėjo būti nustatyta įvykio situacija, pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Be to, konstatuojant, kad pavojingas kėsinimasis jau buvo atremtas ar pasibaigęs, nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ar faktai, kurie leidžia spręsti, kad besiginantysis suprato, jog pavojingas kėsinimasis jau atremtas ar pasibaigęs, todėl aiškiai nebuvo reikalo gintis.
Teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad, išsamiai neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių, spręsti, ar tai buvo abipusės nesantaikos ir pykčio sukeltos tarpusavio muštynės, ar tai buvo būtinosios ginties situacija, apskritai nebuvo galima.
Padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Gintaras Goda
Aldona Rakauskienė
